- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-05
- Bylos Nr.
- 2A-250-252/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-04496-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Margarita Dzelzienė, Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- R. J.
- Atsakovas
- UAB „Autobestas“
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-250-252-2017
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 5 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Nijolės Danguolės Smetonienės, Margaritos Dzelzienės ir Zinos Mickevičiūtės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5569-837/2016 pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovei UAB „Autobestas“ dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies panaikinimo ir dienpinigių priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. J. kreipėsi į teismą prašydamas išnagrinėti jo ieškinį, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2016-05-17 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir tenkinti pilnai jo reikalavimą – įpareigoti UAB „Autobestas“ sumokėti likusius 1140,85 Eur dienpinigius ir bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad nuo 2016-02-19 pradėjo dirbti UAB „Autobestas“ vairuotoju - ekspeditoriumi. Darbo sutartis buvo pasirašyta 2016-02-18. Dėl dienpinigių sumažinimo 50 procentų tartasi nebuvo. Nuo 2016-02-19 iki 2016-03-31 buvo komandiruotas į Europos šalis atlikti krovinių pervežimų. 2016-03-31 grįžo iš komandiruotės į Lietuvą ir per 3 darbo dienas užpildė komandiruotės ataskaitas, kurias 2016-04-05 registruotu laišku išsiuntė atsakovei. 2016-04-06 gavo pranešimą, kad bus atleistas iš užimamų pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 107 straipsnio 1 dalį nuo 2016-04-08. Gavo dokumentą, įvardytą kaip „Priedas Nr. 2016.02.18/1“. Nors tokio dokumento nepasirašė, bet jame buvo jo parašas. Priede nurodoma, jog jis sutinka, kad jam būtų mokami iki 50 procentų sumažinti dienpinigiai. Šio dokumento pagrindu atsakovas ieškovui nesumokėjo visų jam priklausančių dienpinigių. 2016-02-19 jokie dokumentai pasirašyti jam nebuvo pateikti. 2016-04-18 jis kreipėsi į Komisiją dėl dienpinigių išieškojimo, tačiau prašymas buvo tenkintas iš dalies ir iš atsakovės išieškota 793,90 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016-11-24 sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš R. J. 350 Eur bylinėjimosi išlaidų UAB „Autobestas“ naudai ir 9,20 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei. Ieškovui nepateikus įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog dokumentas, įvardytas kaip „Priedas Nr. 2016.02.18/1“ nėra 2016-02-18 darbo sutarties Nr. 22 priedas dėl dienpinigių mažinimo ar, kad šis dokumentas yra negaliojantis, teismas sprendė, kad susitarimas dėl dienpinigių sumažinimo buvo įformintas raštu ieškovui pasirašant „Priedą Nr. 2016.02.18/1“, kuris tapo neatsiejama darbo sutarties dalimi. Teismas atsižvelgė į Komisijos išvadą, jog 50 procentų dienpinigių mokėjimas vairuotojams atitinka įprastą praktiką įmonėse, užsiimančiose krovinių gabenimu. Ieškovui atsisakius teismo siūlymo atlikti rašysenos ekspertizę, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrindo, t.y., kad dokumente įvardytame kaip „Priedas Nr. 2016.02.18/1“, ieškovo parašas yra suklastotas. Apylinkės teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sutikimas dėl dienpinigių sumažinimo 50 procentų, neprieštarauja LR Vyriausybės 2004-11-03 Nutarimo „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio mokėjimo tvarkos“ 6.1. punkto nuostatoms ir laikytinas darbo sutarties priedu, todėl ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, papildomai priteisti vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už pavėluotą laikotarpį atsiskaityti bei priteisti visas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas surašytas pažeidžiant CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nemotyvuotas, todėl turi absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, numatytus CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Sprendimu neatskleista bylos esmė, kadangi nenustatytos faktinės ir teisinės aplinkybės, būtinos teisingam bylos išsprendimui. Teismas nesiaiškino priedo surašymo aplinkybių. Neatsižvelgė, kad toks susitarimas negalėjo būti sudarytas nes prieštarauja garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsniui, Direktyvai 96/71E, numatantiems, kad darbuotojams komandiruotiems į ES valstybę turi būti mokamas, įskaitant dienpinigius, ne mažesnis darbo užmokestis už minimalų atlyginimą, mokamą toje šalyje. Sumažinus dienpinigius, nepasiekiamas minimalus atlygis, kas pripažįstama Direktyvos šiurkščiu pažeidimu. Teismas būdamas aktyvus, privalėjo pasiskaičiuoti ir savarankiškai pritaikęs išvardintus teisės aktus ieškinį tenkinti visiškai, o patenkinęs ieškinį remdamasis DK 141 priteisti vidutinį darbo užmokestį už vėlavimą atsiskaityti. Pabrėžė, kad byla nagrinėtina visa apimtimi iš naujo, tai kas pasakyta, laikytina savarankišku pagrindu panaikinti skundžiamą sprendimą. Nurodė, kad neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą nulėmė nesugebėjimas įžvelgti darbo teisės ir civilinės teisės esminių skirtumų bei taikyti sutarčių aiškinimo taisykles šioje byloje, todėl konstatuotinas tiek materialinių normų, tiek suformuotos teismų praktikos pažeidimas ir ignoravimas. Apeliantas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, susisijusią su darbo sutarčių sąlygų vertinimu. Mano, kad nagrinėjamu atveju, apie jokius sutarties priedus dėl dienpinigių dydžio sumažinimo darbo sutartyje jokių įrašų nėra ir niekada nebuvo, todėl toks dokumentas nesukūrė šalims jokių teisių ir pareigų ir negalėjo būti vertinamas kaip darbo sutarties pakeitimas. Apelianto nuomone, teismas privalėjo įsitikinti ne tik tai, kas pasirašė šio sutikimo projektą, bet ir tai ar toks sutikimas atitiko ieškovo valią, ar nėra darbdavio prievartos aktas. Su tokiu mažinimu ieškovas nesutiko, todėl dienpinigių dydis apskritai pakeistas darbdavio vienašališkai. Pabrėžia, kad Darbo kodekso 99 straipsnio 3 dalį už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys, kuriam tenka tokios pareigos neįvykdymo rizika. Todėl būtent jis turi įrodyti, kad ginčo priedas yra sutartis ir kad sutartis galima tik išreiškus vienos šalies valią. Darbo sutarties keitimas reiškia joje sulygtų sąlygų keitimą ir šalys privalo laikytis nustatytos darbo sutarties keitimo tvarkos. Teigia, kad sutikimas, būdamas sandoriu, gali būti traktuojamas tik kaip pasiūlymas darbdaviui padaryti darbo sutarties pakeitimą, kurio jis nepriėmė. Nesutinka su apylinkės teismo aiškinimu, kad vienodos teisinės pasekmės atsiranda pakeitus darbo sutarties sąlygą teisės aktų nustatyta tvarka ir jį pakeitus ignoruojant teisės normas. Apelianto vertinimu, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad į bylą pateiktas įsakymas Nr. 2016.02.1919/RJ dėl jo komandiruotės yra netikras dokumentas. Vykstant į komandiruotę jis pasirašė įsakymą, jame buvo nurodyta viena šalis ir komandiruotės trukmė. Jokių įrašų apie dienpinigių sumažinimą nebuvo. Šiame įsakyme nėra jo parašo, nors nurodytos visos šalys, kuriose tiksliai jis buvo, todėl mano, kad jis surašytas po komandiruotės. Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apelianto (ieškovo) – R. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje, skirtingai nei nurodo apeliantas, teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Darbo kodekso 220 straipsnyje nustatyta, jog pasiųstiems į tarnybines komandiruotes darbuotojams per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta ir darbo užmokestis, mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos.Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Pirmiau nurodytoje Darbo kodekso normoje nustatytų garantijų dėl dienpinigių mokėjimo esmė atskleidžiama ir poįstatyminių teisės aktų normose, konkrečiai – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ (redakcija galiojusi nuo 2009-03-06 iki 2017-02-01), patvirtintose Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse (toliau – Taisyklės) nustatyta, kad dienpinigių išlaidos apskaičiuojamos už faktiškai išbūtą užsienyje laiką (įskaitant išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo į ją dienos), taikant Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytas dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normas. Dienpinigių normas reglamentuoja Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymas (redakcija įsigaliojusi nuo 2015-01-01) „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“.Mažesni dienpinigiai nei nustatyta Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakyme gali būti mokami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ (redakcija, galiojanti nuo 2012-02-08) 6 punkte nustatytais atvejais, t.y. jeigu tai nustatyta kolektyvinėje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta – darbo sutartyse, tačiau ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Taisyklių nuostatas.Apylinkės teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad dokumentas „Priedas Nr. 2016.02.18/1“ yra suklastotas ir laikė, kad šiame dokumente ieškovo išreikštas sutikimas sumažinti jam išmokamų dienpinigių sumą neprieštarauja nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 6.1 punkto nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas, iš esmės pritardamas Darbo ginčų komisijos išvadoms, nepagrįstai pripažino, kad darbuotojo vienasmeniškai pasirašytas raštas įvardytas kaip „Priedas Nr. 2016.02.18/1“ laikytinas darbo sutarties priedu. Tokia išvada neatitinka DK normų, reglamentuojančių individualių darbo sutarčių sudarymą ir vykdymą, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamu sprendimu apylinkės teismas nukrypo nuo LAT suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (LAT 1999 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/1999 m., 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2004 m., 2004 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2004 ir kt.). DK 93 straipsnyje apibrėžta darbo sutarties sąvoka apima ir darbdavio pareigą užtikrinti darbuotojui darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu, o darbo sutarties šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginus su ta, kurią nustato šis kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis (DK 94 straipsnio 2 dalis). Darbo sutarties keitimo tvarka turėtų būti tokia pati kaip ir jos sudarymo, susitarimą patvirtinant parašais rašytiniame darbo sutarties tekste. Dėl to negali būti laikoma darbo sutarties pakeitimu vienasmeniškai vieno iš darbo sutarties šalių pasirašytu raštu ar tokio turinio rašto pasirašymas darbuotojo ar darbdavio (DK 95 straipsnis). Nesant UAB „Autobestas“ direktorės ir apelianto pasirašytoje darbo sutartyje nuostatos mažinti norminiais aktais nustatytą dienpinigių normą, teismas sprendžia, kad buvo pažeistos aukščiau aptartų poįstatyminių teisės aktų normų dėl dienpinigių už komandiruotėje išbūtą laiką dydžių nustatymo ir mokėjimo tvarka. Tai, kad tiek Darbo ginčų komisijos, tiek tokiai išvadai pritariančio apylinkės teismo vertinimu, 50 procentų dienpinigių mokėjimas yra įprasta praktika įmonėse, užsiimančiose krovinių pervežimu, nepaneigia būtinybės tokią sąlygą sulygti darbo sutartyje, kaip reikalauja galiojantis teisinis reglamentavimas. Apeliantas nurodė, kad darbdavė – atsakovė UAB „Autobestas“ jam yra nesumokėjusi 1140,85 Eur priklausančių dienpinigių. Iš UAB „Autobestas“ direktorės 2016-02-19 įsakymo Nr. 2160219/RJ (b.l.15) matyti, kad ieškovas buvo komandiruotėje įvairiose Europos šalyse nuo 2016-02-19 iki 2016-03-31. Nors apeliantas abejoja šio dokumento autentiškumu, teigdamas, kad darbdavys negalėjo iš anksto žinoti, kiek tiksliai laiko jis užtruks kiekvienoje šalyje, tačiau ginčo dėl buvimo komandiruotėje laikotarpio tarp šalių nėra. Iš įsakymo matyti, kad jame nurodyta bendra dienpinigių suma yra 2355,70 Eur, t.y. 37 Eur didesnė nei nurodoma ieškinyje – 2318,70 Eur. Skirtingai nei ieškinyje, šiame įsakyme nėra detalizuota komandiruotės eiga padieniui, todėl teismas minėtu atsakovo įsakymu nesivadovauja dėl ieškovui priklausančios dienpinigių sumos ir remiasi ieškovo pateiktais duomenimis, kurių atsakovė iš esmės neginčijo, t.y., kad komandiruotėje Vokietijoje praleido 3 dienas, Danijoje - 27 dienas, Airijoje - 2 dienas, Didžiojoje Britanijoje - 7 dienas, Belgijoje - 1 dieną ir Lietuvoje - 1 dieną. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996-11-21 įsakymu „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“ nustatytų dienpinigių normas ir praleistas konkrečiose valstybėse dienas, daroma išvada, kad apeliantui viso priklausė 2318,70 Eur dienpinigių. Pagal atsakovės pateiktus dokumentus ir paties ieškovo ieškinyje nurodytus duomenis, ieškovui 2013-03-07 ir 2016-03-17 buvo sumokėti atitinkamai 100 Eur ir 340,47 Eur dienpinigių. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovė 2016-05-24 ir 2016-06-01 pervedė į jo sąskaitą atitinkamai 552,09 Eur ir 185,29 Eur dienpinigių, vykdydama Darbo ginčų komisijos priimtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantui pagal Darbo ginčo komisijos sprendimą atsakovė jau yra sumokėjusi priteistus dienpinigius ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl keičiant Darbo ginčų komisijos sprendimą, papildomai apeliantui priteistina jo nurodyta paskaičiuota dienpinigių suma 1140,85 € neatskaičius mokesčių. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. CPK 312 straipsnyje numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Taigi, apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui.Apeliaciniame skunde ieškovas, be kita ko kelia naują reikalavimą – priteisti vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už pavėluotą laikotarpį atsiskaityti. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas tokio reikalavimo kreipdamasis ieškiniu į pirmosios instancijos teismą nenurodė, šis klausimas nebuvo sprendžiamas ir darbo ginčą nagrinėjant Komisijoje, todėl jis negali būti nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują, atitinkamai tarp šalių perskirstomos jų bei valstybės patirtos išlaidos, susijusios su vykusiu teisminiu procesu (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys tenkintas pilnai, todėl pirmos instancijos teisme turėtos ieškovo bylinėjimosi išlaidos priteistinos visiškai. Nustatyta, kad ieškovas nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme turėjo 300 Eur (už atstovavimą, dokumentų surašymą ir kitas teisines paslaugas) bylinėjimosi išlaidų (b. l. 57). Ieškovo prašomos priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti, kurias jis patyrė nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme yra pagrįstos, tinkamos, realios, neviršijančios rekomendacijose nurodytų dydžių, todėl priteistinos visa apimtimi (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Nustatyta, kad valstybė, bylą nagrinėjant Panevėžio miesto apylinkės teisme patyrė 9,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos priteisiamos iš atsakovės (CPK 92 straipsnis). Apelianto prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, netenkintinas, kadangi tokį prašymą pagrindžiančių duomenų apeliantas nepateikė. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.Įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir nepagrįstai atmetė ieškovo ieškinį, todėl apeliacinis skundas tenkintinas – Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-11-24 sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškovo ieškinį tenkinti visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais,
nusprendžia:
Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti.
Pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2016-05-17 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
Papildomai priteisti iš UAB „Autobestas“ 1140,85 Eur neišmokėtų dienpinigių R. J. (neatskaičius mokesčių).
Priteisti R. J., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Autobestas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 300 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmos instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovės UAB „Autobestas“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 9,20 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei (gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT247300010112394300, gavėjo kodas 188659752, įmokos kodas 5660).