Vilniaus apygardos teismo sprendimas, 2A-310-823/2015

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-01-19
Bylos Nr.: 2A-310-823/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-39-3-01119-2012-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Burdulienė, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
Atsakovas: E. M., S. S., N. O., J. A.
Ieškovas: S. S., N. O., J. V. M.
Trečiasis asmuo: Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos

Kategorijos

30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
21.4.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. Nr. 2A-310-823/2015Teisminio proceso Nr. 2-39-3-01119-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 30.5; 21.4.1.5 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės E. M. ir ieškovo pagal priešieškinį J. V. M. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių S. S. ir N. O. ieškinį atsakovei E. M. dėl neteisėtos statybos pasekmių pašalinimo, trečiasis asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, ir pagal ieškovo J. V. M. priešieškinį atsakovėms S. S., N. O. ir J. A. dėl sandorio pripažinimo galiojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovės S. S. ir N. O. kreipėsi į teismą, prašydamos įpareigoti atsakovę E. M. savo lėšomis per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pastatytus statinius: išbetonuotą aikštelę, betoninį baseiną, rąstinį pastatą – pirtį, karkasinį pastatą - garažą, šiltnamį, medinį pastatą, esančius 0,07 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (sklypo Nr. 55), ir sutvarkyti žemės sklypą; nurodyti teismo sprendime, kad jeigu atsakovė neįvykdys teismo sprendimo per nustatytą terminą, ieškovės turi teisę atsakovės lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus statinius ir išieškoti iš atsakovės reikiamas išlaidas; nustatyti atsakovei ne mažiau kaip 10 000 Lt baudą, jeigu atsakovė neįvykdys teismo sprendimo per nustatytą terminą.

Ieškovės nurodė, kad jos 2004 m. kovo 17 d. paveldėjo 0,07 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (sklypo Nr. 55). Dalinės nuosavybės teisę į žemės sklypą ieškovės įregistravo 2008 m. birželio 11 d. Įregistravę nuosavybės teisę, ieškovės nuvyko į (duomenys neskelbtini) apžiūrėti žemės sklypo. Sodų bendrijos pirmininkas L. J. ieškovėms parodė sklypą, kuris, pasak pirmininko, buvo sklypas Nr. 55. Parodytame sklype statinių nebuvo. Ieškovės nusprendė sklypą parduoti, todėl atvyko pas sodų bendrijos pirmininką apie tai pranešti, tačiau sodų bendrijos pirmininkas šį kartą parodė kitą sklypą, kuriame stovėjo dviejų aukštų namas ir kiti statiniai. Pirmininkas pasakė, kad šis sklypas yra sklypas Nr. 55, kurį ieškovės paveldėjo. Po kurio laiko ieškovės išsiaiškino, kad žemės sklype esantys statiniai priklauso sklypo Nr. 56 savininkui, statinius pasistatė atsakovė E. M.. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyrius 2012 m. gegužės 11 d. surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 43ŽN-(14.43.73.)-l 1, kuriame konstatuota, kad žemės sklypo dalis yra aptverta medine tvora, o aptvertoje žemės sklypo dalyje yra pastatyti statiniai: išbetonuota aikštelė, betoninis baseinas, rąstinis pastatas - pirtis, karkasinis pastatas - garažas, šiltnamis, medinis pastatas. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2012 m. gegužės 23 d. pranešė, kad atsakovei E. M. yra surašyti savavališkos statybos aktai dėl statinių statybos ieškovių sklype, bei surašyti reikalavimai iki 2012 m. lapkričio 22 d. nugriauti savavališkai pastatytus statinius ir sutvarkyti statybvietę, tačiau atsakovė minėtų reikalavimų nevykdė, o atsiuntė ieškovėms laišką, reikalaudama sudaryti mainų sutartį ir perduoti jos nuosavybėn ieškovių žemės sklypą, o atsakovė ieškovėms perduotų žemės sklypą Nr. 66. Dėl atsakovės savavališkos statybos yra pažeidžiami ieškovių teisės ir interesai, ieškovės faktiškai neturi galimybės žemės sklypu naudotis, kadangi beveik visas žemės sklypas yra aptvertas atsakovės pastatyta tvora bei užstatytas statiniais.

Atsiliepimas

Atsakovė E. M. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jos tėvas J. V. M. 2001 m. balandžio 2 d., sudarė dviejų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią iš I. R. buvo nusipirkti du žemės sklypai - Nr. 56 ir Nr. 66. Pardavėja I. R. paaiškino, kad sklypu Nr. 66 faktiškai naudojasi J. A., nes pastaroji yra perleidusi jai naudojimui sklypą Nr. 55. Sklypai buvo pirkti tik todėl, kad jie yra gretimi; jei nebūtų faktinių mainų, jie nebūtų nupirkti. 2001 m. J. A. savo sklypą pardavė Leokadijai ir J. K.. Pastarieji taip pat pripažino susikeitimą, t.y. nors pagal dokumentus įsigijo sklypą Nr. 55, tačiau faktiškai naudojosi sklypu Nr. 66, vėliau tą patį darė J. K. dukra A. M.. Iki pat 2008 m. jokių problemų dėl sklypų bei jų naudojimo nekildavo, tačiau, ieškovėms N. O. ir S. S. paveldėjus tėvo J. K. sodo sklypą, iškilo konfliktas, kadangi jos su faktiniu sklypų apsikeitimu nesutinka, o reikalauja nupirkti iš jų žemės sklypą Nr. 55 už labai didelę kainą. Nuo pat sklypų įsigijimo atsakovė ragino kaimynus notariškai įforminti faktiškai įvykusį mainų sandorį, tačiau dėl įvairių priežasčių bei savininkų pasikeitimų to padaryti iki šiol nepavyko. Atsakovės tėvui priklausančiame sklype taip pat yra pastatytas ieškovėms priklausantis statinys.

Šalies argumentai

Ieškovas J. V. M. patikslintu priešieškiniu prašė pripažinti, kad jis 2001 m. balandžio 2 d. sudarė su atsakove J. A. nekilnojamojo turto mainų sutartį, pagal kurią išmainė jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), į žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 629 kv. m., esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti jam nuosavybės teises pagal 2001 m. balandžio 2 d. mainų sutartį ir nustatyti, kad jis nuosavybės teisėmis valdo žemės sklypą Nr. 55, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 629 kv. m., esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti atsakovėms N. O. ir S. S. nuosavybės teises lygiomis dalimis į valdomą žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad jo dukra, atsakovė E. M., veikdama jo vardu, 2001 m. balandžio 2 d. iš I. R. nupirko žemės sklypus Nr. 56 ir 66. Sutarties sudarymo metu I. R. paaiškino, kad sklypu Nr. 66 faktiškai naudojasi J. A., su kuria jos yra susikeitusios žemės sklypais (J. A. yra perdavusi naudotis jai priklausantį žemės sklypą Nr. 55 I. R.). Įsigijęs minėtus sklypus, J. V. M. akceptavo anksčiau sudarytą žemės sklypų mainų sandorį, t.y. ir toliau leido J. A. naudotis sklypu Nr. 55. 2001 m. J. A. savo sklypą pardavė L. ir J. K., kurie taip pat pripažino susikeitimą, t.y. nors pagal dokumentus įsigijo sklypą Nr. 55, tačiau faktiškai naudojosi sklypu Nr. 66, vėliau tą patį darė J. K. dukra A. M.. Ieškovės, kaip paminėtų asmenų įpėdinės, paveldėjo jų paliktas teises bei pareigas.

Ieškovės S. S. ir N. O. prašė priešieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas 2001 m. balandžio 2 d. žemės sklypo ir sodo pastato pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu neturėjo nuosavybėje žemės sklypo Nr. 66, todėl negalėjo sudaryti šio žemės sklypo mainų sandorio. Atsakovė J. A. 2001 m. balandžio 2 d. žemės sklypo ir sodo pastato pirkimo-pardavimo sutarties šalimi nebuvo, J. A. žemės sklypo Nr. 55 savininke nebuvo, todėl neturėjo teisės perduoti nuosavybės teisių į žemės sklypą Nr. 55. Ieškinį dėl mainų sandorio pripažinimo galiojančiu ieškovas turėjo pareikšti iki 2011 m. balandžio 2 d., bet pareiškė 2012 m. lapkričio mėn., t.y. praleidęs ieškinio senaties terminą. Iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 4 dalies turinio matyti, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį galiojančiu, būtinos šios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis, 2) viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį, kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš įrodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Šiuo atveju nėra nei vienos būtinos sąlygos, kurioms esant teismas galėtų pripažinti sudarytus mainų sandorius galiojančiais.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nurodė, kad atsakovei 2012 m. gegužės 22 d. dėl Statinių Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5 buvo surašyti reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius, kuriais pareikalauta ne vėliau kaip iki 2012 m. lapkričio 22 d. savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus ginčo statinius, esančius (duomenys neskelbtini)., žemės sklype ir sutvarkyti statybvietę. Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimais dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo Nr. (23.29)-RE-610, Nr. (23.29)-RE-611, Nr. (23.29)- RE-612, Nr. (23.29)-RE-613 ir Nr. (23.29)-RE-614, reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminai buvo pratęsti iki 2013 m. vasario 22 d. Šiltnamiui ir mediniam pastatui savavališkos statybos aktų ir reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius inspekcija nesurašė, nes jie neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – SĮ) 2 straipsnio 2 punkte įtvirtinto statinio apibrėžimo ir neturi statinio požymių.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teismui buvo pateikta J. V. M. ir J. A. sudaryta taikos sutartis, pagal kurią šalys pripažįsta, jog 2001 m. balandžio 2 d. sudarė nekilnojamojo turto mainų sandorį.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 19 d. sprendimu atsisakė tvirtinti J. V. M. ir J. A. taikos sutartį, priešieškinio reikalavimus atmetė, ieškinį tenkino iš dalies – įpareigojo atsakovę E. M. savo lėšomis per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pastatytus statinius: išbetonuotą aikštelę, betoninį baseiną, rąstinį pastatą-pirtį, karkasinį pastatą – garažą, šiltnamį, medinį pastatą, esančius 0.07 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti žemės sklypą (statybvietę); nustatyti, kad, jeigu atsakovė E. M. neįvykdys teismo sprendimo per nustatytą terminą, ieškovės S. S., N. O. turi teisę atsakovės E. M. lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus statinius ir kartu išieškoti iš atsakovės E. M. reikiamas išlaidas; atmetė ieškovių S. S. ir N. O. ieškinio reikalavimus dėl 10 000 Lt baudos atsakovei E. M. skyrimo, jeigu atsakovė neįvykdys teismo sprendimo per nustatytą terminą; priteisė iš atsakovės E. M. ieškovės N. O. naudai 143 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant ieškinį, ir ieškovės S. S. naudai 4 000 Lt išlaidų už advokato, dalyvavusio byloje, pagalbą.

Teismas nurodė, kad iš nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotas registre 2001 m. gegužės 8 d. Pagal 1964 m. CK 279 straipsnį mainų sutartimi kiekviena iš šalių įsipareigoja perduoti turtą antrajai šaliai nuosavybėn arba patikėjimo teise, mainų sutarčiai atitinkamai taikomos CK nustatytos pirkimo-pardavimo sutarties taisyklės. Kiekvienas iš mainų sutarties dalyvių laikomas jo duodamo turto pardavėju ir jo gaunamo turto pirkėju. Ieškovas J. V. M. 2001 m. balandžio 2 d. dar nebuvo žemės sklypo Nr. 66 savininku, nes iki šio sklypo įregistravimo registre, t.y. iki 2001 m. gegužės 8 d., žemės sklypas priklausė I. R., todėl ieškovas negalėjo sudaryti šio žemės sklypo mainų sutarties, t.y. perduoti žemės sklypą Nr. 66 nuosavybėn atsakovei J. A.. Be to, iš atsakovės J. A. paaiškinimų, duotų 2014 m. sausio 30 d. teismo posėdžio metu, matyti, kad jai sodų bendrijoje „Visinčia“ priklausė nuosavybės teise žemės sklypas Nr. 55, kurį 2001 m. rugsėjo 17 d. ji pardavė J. ir L. K., ieškovo J. V. M. J. A. nurodė nepažįstanti, su juo niekada jokios žemės sklypų mainų sutarties nesitarusi sudaryti, o atsakovę E. M. pirmą kartą pamačiusi kitame teisme, su I. R. taip pat nesikeitusi žemės sklypais, tik vienais metais leidusi pastarajai pasodinti bulves, nes tuo metu pati šiuo sklypu nesinaudojo, nei J.V. M., nei E. M. nesiūlė jai nuvažiuoti pas notarą patvirtinti sutartį. Apklausta teisme liudytoja I. R. parodė, kad 2001 m. balandžio 2 d. pardavė J. V. M., kurį atstovavo E. M., du žemės sklypus Nr. 56 ir 66, priklausančius jai nuosavybės teise ir esančius (duomenys neskelbtini) E. M. prieš pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymą apžiūrinėjo sklypus, šie žemės sklypai tarpusavyje nesiribojo, vienas iš šių žemės sklypų ribojosi su žemės sklypu, priklausančiu J. A., jokios žemės sklypų mainų sutarties su J. A. ji sudariusi nebuvo. Iš esančio byloje E. M. pasiūlymo matyti, kad ji 2012 m. spalio 10 d. siūlė įforminti žemės sklypų mainų sutartį ieškovėms N. O. ir S. S., o ne atsakovei J. A.. Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovės J. A. ketinimą ir tuo pačiu jos vengimą notariškai sudaryti su ieškovu J. V. M. žemės sklypų mainų sutartį. Liudytoja A. M. teisme parodė, kad ieškovės N. O. ir S. S. žinojo apie žemės sklypų apsikeitimą, tačiau jos parodymus paneigia 2008 m. liepos 17 d. teismo nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis tarp įpėdinių, kad jiems nuosavybėn atiteko žemės sklypas Nr. 55 be jokių papildomų įpareigojimų. Teismas sprendė, kad byloje esantis antstolio D. Š. faktinių konstatavimo protokolas negali būti pripažintas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu, kad sklypas Nr. 66 priklauso ieškovėms N. O. ir S. S., nes šis protokolas konstatuoja žemės sklypo Nr. 66 faktinę būklę 2011 m. rugpjūčio 3 d., o ne 2001 m. balandžio 2 d. bei surašytas pagal pačios atsakovės E. M. nurodymą.

Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas J. V. M. priešieškinį su reikalavimu dėl 2001 m. balandžio 2 d. sudarytos mainų sutarties pripažinimo galiojančia pateikė teismui 2012 m. lapkričio 22 d., t.y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytą dešimties metų senaties terminą, nors nurodė, kad žinojo apie savo pažeistą teisę 2001 m. balandžio 2 d., ieškinio senaties termino atnaujinti neprašė, o priešingos ginčo šalys N. O. ir S. S. prašo taikyti senaties terminą, todėl priešieškinys atmestinas ir šiuo pagrindu.

Teismas sprendė, kad teismui pateikta tvirtinti taikos sutartis negali būti tvirtinama, nes ji prieštarauja teisės normoms, reglamentuojančioms mainų sutartį. Ieškovas J. V. M. 2001 m. balandžio 2 d. negalėjo būti žemės sklypų mainų sutarties šalimi, nes nebuvo žemės sklypo Nr. 66 savininku, o atsakovė J. A. negalėjo 2001 m. balandžio 2 d. sudaryti su ieškovu J. V. M. mainų sutarties, nes 2001 m. rugsėjo 17 d. tą patį žemės sklypą Nr. 55 pardavė ieškovių N. O. ir S. S. tėvui J. K. pagal notaro patvirtintą pirkimo -pardavimo sutartį. Teismo vertinimu, taip pat būtina atsižvelgti į taikos sutarties pasirašymo aplinkybes, nustatytas 2014 m. vasario 20 d. teismo posėdyje, nes iš atsakovės J. A. paaiškinimo matyti, kad E. M. pateikė jai šią taikos sutartį prieš pat teismo posėdį, paprašė pasirašyti, sakydama, jog pastarajai nereikės daugiau atvykti į teismo posėdžius, todėl taikos sutartį J. A. pasirašė neskaičiusi jos turinio. Tokiu būdu buvo pažeisti savanoriškumo ir sąžiningumo principai pasirašant taikos sutartį.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė E. M. bei J. V. M. prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovių ieškinį atmesti, tenkinti priešieškinį, bei patvirtinti pateiktą taikos sutartį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas J. V. M. nuosavybės teisių atsiradimą siejo ne su žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi, bet su šios sutarties teisine registracija. Ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę, nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais. Teisine registracija yra tik įregistruojami (išviešinami) nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tokiu būdu išviešinant daikto savininką. Nors 1964 m. CK 225 straipsnyje ir buvo nustatyta, kad yra privaloma nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties teisinė registracija, o jos neatlikus tokia turto pirkimo – pardavimo sutartis tampa negaliojančia, tačiau šį nuostata šioje byloje yra neaktuali, kadangi pats teismas pripažino, kad sutartis buvo nustatyta tvarka ir terminais įregistruota nekilnojamojo turto registre, ir todėl ji netapo negaliojančia. Taigi, V. J. M., o ne sklypo pardavėja I. R., tapo nurodytų žemės sklypų savininku. Savininku J. V. M. tapo nuo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo momento, kadangi pirkimo – pardavimo sutartis sutapo su turto perdavimo momentu. Neteisingai išaiškinęs materialinės teisės normą, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad J. V. M. nebuvo daikto savininkas, todėl negalėjo 2001 m. balandžio 2 d. sudaryti faktinės mainų sutarties.

2) Teismas neįsigilino į bylos esmę, t.y. neanalizavo, ar buvo faktinis sklypų susikeitimas, ar ne. Padaręs išvadą, kad J. V. M. žemės sklypo savininku tapo tik po 2001 m. gegužės 8 d., t.y. po žemės sklypo nuosavybės teisių registracijos, teismas kaip teisingumą vykdanti institucija, galėjo ir privalėjo analizuoti ir vertinti įrodymus, buvo ar ne faktinis abiejų žemės savininkų sklypų susikeitimas. Teismas turėjo siekti įgyvendinti teisingumą tiek materialiuoju, tik prigimtiniu požiūriu ir pripažinti, kad faktinis mainų sandoris įvyko po 2001 m. gegužės 8 d. Tuo tarpu teismas formaliais motyvais priešieškinį atmetė visiškai. Atsisakydamas pripažinti įvykusį faktinį mainų sandorį, teismas akcentavo datą, tačiau nieko nepasisakė dėl bylos esmės.

3) Teismas neteisingai išaiškino ieškinio senaties institutą, jo skaičiavimo pradžią ir pabaigą. Šios bylos dalykas yra daiktų valdymas ir naudojimas. Daiktų valdymo ir naudojimo santykiai paprastai yra tęstinio pobūdžio. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t.y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Žemės sklypo Nr. 55 savininkai ir jų galutiniai įpėdiniai atsakovės teises pažeidžia tęstinai, todėl teismas turėjo nepritarti ieškovių reikalavimui taikyti ieškinio senatį, o nurodyti, kad šiuo atveju taikomos CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatos. Toks reglamentavimas yra suprantamas ir visiškai pagrįstas, priešingu atveju E. M., susikeitusiame sklype pasistačiusi statinius, taip pat galėtų reikalauti taikyti ieškinio senatį, ir tuo pagrindu prašyti ieškinį atmesti.

4) Teismas nepagrįstai atsisakė tvirtinti J. V. M. ir J. A. taikos sutartį, kadangi šį taikos sutartis neprieštarauja jokioms teisės normoms.

5) Teismas atsisakė priimti pateiktas SB „Visinčia“ pirmininko nuotraukas, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad buvo įvykdytas faktinis sklypų mainų sandoris. Teismas tai motyvavo tuo, kad pirmininkas nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, jog sklype stovi ieškovėms priklausantis medinis statinys. Tokia teismo motyvacija keista ir sunkai paaiškinama. Teismas, atmesdamas atsakovės prašymą, nepagrįstai suvaržė teisę teikti įrodymus. Atmesdamas prašymą priimti minėtą įrodymą teismas iš karto pasisakė, kad abejotini ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoti duomenys, t. y. faktas, kad formaliai J. V. M. priklausančiame sklype stovi ieškovėms priklausantis medinis statinys.

6) Teismas įsiteisėjusį teismo sprendimą byloje, kurioje betarpiškai buvo nagrinėjamas faktinio sklypų susikeitimo klausimas, ir kurioje dalyvavo šios bylos šalys, atmetė ir jo nustatytų aplinkybių nevertino formaliais motyvais. Tuo tarpu 2008 m. liepos 17 d. teismo nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis tarp įpėdinių, vertino kaip įrodymą, paneigiantį liudytojų parodymus, nors pats teismas žinojo, kad šiame teismo procese nebuvo duomenų ir nebuvo sprendžiamas klausimas apie sklypų susikeitimą.

7) Antstolio D. Š. surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, kad sklype Nr. 66 yra atsakovėms priklausantis medinis namelis. Byloje niekas nepareiškė, kad antstolio užfiksuotas įrodymas neatitinka tikrovės. Teismas nepripažino šio įrodymo tinkamu įrodymu, kadangi, anot teismo, protokolas konstatuoja žemės sklypo Nr. 66 faktinę būklę 2011 m. rugpjūčio 3 d., o ne 2001 m. balandžio 2 d., bei surašytas pagal pačios atsakovės E. M. nurodymą. Tokia teismo motyvacija yra visiškai nepagrįsta. Neaišku, kodėl situacija, užfiksuota 2011 m. rugpjūčio 3 d., negali patvirtinti faktinio sklypų susikeitimo. Sklypai faktiškai buvo susikeisti dar juos perkant ir nuo to laiko jais taip ir buvo naudojamasi, todėl antstolis, užfiksavęs faktinę aplinkybę 2011 m. rugpjūčio 3 d., tik patvirtino, kad ji tęsėsi iki pat nurodyto laikotarpio. Taip pat nėra suprantamas teismo motyvas nevertinti antstolio D. Š. surašyto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo kaip įrodymo, dėl to, kad jis surašytas pagal pačios E. M. nurodymą. Teismas negrįstai atsisakė vertinti dokumentą, išduotą valstybės įgalioto asmens, neviršijant jam nustatytos kompetencijos, kuris yra laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją reikšmę.

8) Teismas sprendimo aprašomojoje dalyje aprašė atsakovės J. A. paaiškinimus, duotus 2014 m. sausio 30 d. teismo posėdžio metu, tačiau apie paaiškinimus, duotus 2014 m. vasario 20 d. posėdžio metu, tiek aprašomojoje, tiek ir motyvuojamojoje dalyje nutylėjo. Tokiu būdu teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 270 straipsnio 3 dalies nuostatų bei parodė savo šališkumą, nors pagal CPK 21 straipsnį teismas vykdydamas teisingumą turi būti nešališkas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovės S. S. ir N. O. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) 2001 m. balandžio 2 d. pirkimo - pardavimo sutartimi buvo perleistas nekilnojamas daiktas, todėl sutartis turėjo būti įregistruota registravimo įstaigoje ir tik nuo sutarties įregistravimo apeliantui J. V. M. atsirado nuosavybės teisė į įsigytą žemės sklypą. Byloje nustatyta, kad 2001 m. balandžio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartis nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota 2001 m. gegužės 8 d. Tai reiškia, kad nuosavybės teisė į nupirktą žemės sklypą J. V. M. atsirado 2001 m. gegužės 8 d.

2) Atsakovė J. A. teisme paaiškino, kad ji J. V. M. nepažįsta, o su atsakove E. M. susipažino tik administracinės bylos nagrinėjimo metu, su J. V. M. jokios žemės sklypų mainų sutarties nesudarinėjo, nei J. V. M., nei E. M. nesiūlė jai nuvažiuoti pas notarą patvirtinti sutartį. Akivaizdu, kad, jei viena mainų sandorio šalis kitos sandorio šalies net nepažįsta, o susipažįsta su kitos mainų sandorio šalies atstovu tik po 11 metų, teismas neturėjo jokio pagrindo nuspręsti, jog kita mainų sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka.

3) Teisme E. M. paaiškino, kad 2001 m. balandžio 2 d. sutarties sudarymo metu J. V. M. žinojo, kad perka ne žemės sklypą Nr. 66, bet žemės sklypą Nr. 55. Tai reiškia, kad J. V. M. 2001 m. balandžio 2 d. buvo žinoma, kad yra pažeistos jo teisės. Ieškinį dėl mainų sandorio tarp ieškovo ir J. A. pripažinimo galiojančiu ieškovas turėjo pareikšti iki 2011 m. balandžio 2 d., bet pareiškė ieškinį 2012 m. lapkričio mėnesį, t.y. praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, todėl teismas visiškai pagrįstai taikė ieškinio senatį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. A. prašo apeliacinį skundą tenkinti, o Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti. Nurodo, kad, nors bylą nagrinėjęs Šalčininkų rajono apylinkės teismas taikos sutarties nepriėmė ir jos nepatvirtino, tačiau joje išdėstytas atsakovės susitarimas ir jos valia yra teisingi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Byloje kilęs ginčas dėl žemės sklypo Nr. 55, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nusavybės teisės į minėtą sklypą įregistruotos ieškovėms N. O. ir S. S. 2008 m. liepos 17 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2-628-604-2008 pagrindu (b.l. 7). Paminėta nutartimi patvirtinta N. O., S. S., A. M. ir S. B. taikos sutartis byloje dėl iš J. K., mirusio 2004 m. kovo 17 d., paveldėto turto atidalijimo (b.l. 125-126). J. K. žemės sklypą Nr. 55 2001 m. rugsėjo 17 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo iš J. A..

Byloje nustatyta, kad atsakovė E. M., veikdama savo tėvo J. V. M. vardu, 2001 m. balandžio 2 d. su I. R. sudarė notarines žemės sklypų Nr. 56 ir 66, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis (prijungtos b.l. 11-16). J. V. M. nuosavybės teisės į nupirktus žemės sklypus įregistruotos 2001 m. gegužės 8 d.

J. V. M. patikslintu priešieškiniu prašė pripažinti, kad jis 2001 m. balandžio 2 d. sudarė su atsakove J. A. nekilnojamojo turto mainų sutartį, pagal kurią įgijo nuosavybės teisę į sklypą Nr. 55, o atsakovė J. A. – nuosavybės teisę į sklypą Nr. 66. Priešieškinys grindžiamas tuo, kad 2001 m. balandžio 2 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu tiek pardavėjai I. R., tiek pirkėjui buvo žinoma, kad žemės sklypu Nr. 66 faktiškai naudojasi J. A. pagal tarp jos ir I. R. sudarytą susitarimą, tuo tarpu pardavėjai I. R. perduotas naudotis sklypas Nr. 55. J. V. M. teigimu, du sklypai buvo perkami tik todėl, kad jie buvo besiribojantys. Sudarius 2001 m. balandžio 2 d. pirkimo – pardavimo sutartį, faktinis sklypų naudojimas išliko nepakitęs iki kol sklypą Nr. 55 paveldėjo ieškovės.

Iš į bylą pateikto plano matyti, kad žemės sklypai Nr. 55 ir 56 yra besiribojantys, žemės sklypas Nr. 66 su sklypu Nr. 56 nesiriboja (prijungtos b.l. 10).

J. A. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo 2014 m. sausio 30 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad su I. R. žemės sklypais nesikeitė (b.l. 119), tačiau 2014 m. vasario 20 d. posėdyje savo poziciją pakeitė ir nurodė, kad su I. R. sklypais buvo pasikeitusi (b.l. 138). Duodama paaiškinimus administracinėje byloje Nr. A2.2-569-419/2012 J. A. taip pat paaiškino, kad dar iki sklypo pardavimo L. ir J. K. ji su I. R. buvo faktiškai apsikeitusios žemės sklypais, nors to notariškai neįformino. L. ir J. K. ji pardavė kitą sklypą, nei nurodytas pirkimo dokumentuose (jos faktiškai naudotą) (b.l. 127-128).

Liudytoja pirmosios instancijos teisme apklausta I. R. neigė, kad su J. A. buvo apsikeitusi žemės sklypais (b.l. 120). Tačiau, duodama paaiškinimus administracinėje byloje Nr. A2.2-569-419/2012, I. R. aiškino priešingai, t.y. kad po to, kai 2000 metais įsigijo nuosavybėn žemės sklypą Nr. 66, kuris nesiribojo su jai jau priklausančiu sklypu Nr. 56, faktiškai apsikeitė sklypais su sklypo Nr. 55 savininkais, ir žemės sklypus Nr. 55 ir 56 naudojo juos apjungusi į vieną. Ši aplinkybė neva buvusi paaiškinta E. M. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu (b.l. 128).

Liudytoja teisme apklausta A. M. nurodė, kad L. Ir J. K. pagal žodinį susitarimą faktiškai naudojosi sklypu Nr. 66 apie 5 metus, vėliau sklypu naudojosi liudytoja A. M.. Teisme turtas tarp įpėdinių buvo dalijamas pagal dokumentus, o ne faktinį naudojimą (b.l. 139). Ieškovė N. O. paaiškino, kad apie tai, kuriuo žemės sklypu faktiškai naudojosi A. M., ieškovėms nebuvo žinoma (b.l. 98).

Iš ieškovių pirmosios instancijos teisme duotų paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pirmą kartą joms atvykus apžiūrėti paveldėto sklypo, bendrijos pirmininkas kaip joms priklausantį parodė sklypą Nr. 66, senajam bendrijos pirmininkui mirus, naujasis bendrijos pirmininkas ieškovėms parodė sklypą Nr. 55 (b.l. 10, 97). Iš liudytojos A. M. paaiškinimų matyti, kad senasis bendrijos pirmininkas apie faktinį susikeitimą sklypais buvo informuotas (b.l. 140).

Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, sutinka su apeliantų argumentais, kad jie leidžia teigti, jog I. R. ir J. A. faktiškai naudojosi viena kitai priklausančiais žemės sklypais (t.y. I. R. sklypu Nr. 55, o J. A. – sklypu Nr. 66), ir šis faktinis naudojimas išliko besikeičiant žemės sklypų savininkams, iki sklypą Nr. 55 paveldėjo ieškovės. Nepaisant faktinio žemės sklypų naudojimo, joks sandoris, kurio pagrindu būtų pasikeitę žemės sklypų savininkai, įregistruotas nebuvo. Vėliau sudarytais nekilnojamojo turto perleidimo sandoriais (I. R. su J. V. M., J. A. su J. Ir L. K.) žemės sklypo Nr. 55 nuosavybės teisės iš J. A. buvo perduotos J. Ir L. K., žemės sklypo Nr. 66 nuosavybės teisės I. R. buvo perduotos J. V. M..

Priešieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu, t.y. tuo, kad antroji šalis vengia notariškai patvirtinti visiškai ar iš dalies kitos šalies įvykdytą sandorį. Šalis, reiškianti reikalavimą pripažinti sandorį galiojančiu CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu, turi įrodyti šias aplinkybes: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Teismas, pripažindamas sandorį galiojančiu, turi nustatyti paties sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios.

Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens pasirinktas ir ieškinyje (priešieškinyje) nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Ieškovo pagal priešieškinį J. V. M. teigimu, notariškai patvirtinti faktiškai įvykusį mainų sandorį vengia atsakovė J. A., t.y. priešieškiniu teigiama, kad žemės sklypo mainų sandoris ieškovo pagal priešieškinį 2001 m. balandžio 2 d. buvo sudarytas būtent su šia atsakove. Taigi, siekdamas priešieškinio patenkinimo, J. V. M. privalėjo įrodyti, kad būtent su J. A. buvo sudaręs susitarimą perduoti vienas kitam nuosavybės teises į žemės sklypus (CK 6.432 straipsnis), ir kad atsakovė J. A. vengia šį susitarimą įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Nesant tokio susitarimo, naudojimasis kito asmens daiktu savaime nereiškia, kad šalys yra sudariusios mainų sutartį. Pagal CK 4.37 straipsnio 2 dalį, daikto savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui valdymo, naudojimo, ar disponavimo jam priklausančiu daiktu teises, tačiau tokių teisių perdavimas negali visais atvejais būti tapatinamas su nuosavybės teisių perdavimu.

Kolegija sutinka su apeliantų argumentu, kad pagal byloje surinktus įrodymus galima teigti, jog J. A. ir J. V. M. tenkino faktinė žemės sklypų naudojimo tvarka, tačiau jokių įrodymų apie suderintą šalių valią perleisti viena kitai žemės sklypų nuosavybės teises byloje nėra. Pirma, J. A. 2001 m. rugsėjo 17 d., t.y. praėjus vos 5 mėnesiams nuo tos dienos, kai žemės sklypus Nr. 56 ir 66 nuosavybėn įsigijo J. V. M., jai priklausantį žemės sklypą Nr. 55 pardavė J. Ir L. K., pirkimo – pardavimo sutartimi patvirtindama savo kaip parduodamo žemės sklypo savininkės teises. Ši sutartis yra galiojanti ir šalių neginčijama, o tuo pačiu paneigia ankstesnio nuosavybės teisių į žemės sklypą Nr. 55 perleidimo mainų sandorio pagrindu galimybę. Antra, pagal byloje surinktus įrodymus 2012 m. spalio 10 d. atsakovė E. M. pateikė ieškovėms pasiūlymą sudaryti žemės sklypų mainų sutartį (b.l. 21). Įrodymų, patvirtinančių tai, kad toks pasiūlymas J. V. M. būtų buvęs teikiamas atsakovei J. A., byloje nėra. J. A. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šią aplinkybę nuosekliai neigė, tvirtino J. V. M. apskritai nepažįstanti (b.l. 119-120, 138). Tiek administracinės, tiek šios bylos nagrinėjimo metu atsakovė aiškino sklypais susikeitusi su I. R.. Pirminiame priešieškinyje J. V. M. taip pat nenurodė, kad būtų siūlęs J. A. notariškai įforminti mainų sandorį, teigė, kad jis pats akceptavęs anksčiau faktiškai įvykusį mainų sandorį sudarydamas pirkimo pardavimo sutartį (prijungtos b.l. 2-3). Aplinkybė, kad neva siūlė J. A. sudaryti ir notariškai patvirtinti mainų sandorį, nurodyta tik patikslintame priešieškinyje (b.l. 105)

Pirmosios instancijos teismui pateikta tvirtinti taikos sutartimi (kuri iš naujo teikiama apeliacinės instancijos teismui) J. A. patvirtino įvykusio mainų sandorio faktą. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į atsakovės J. A. poziciją viso bylos nagrinėjimo metu ir jos papasakotas taikos sutarties pasirašymo aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių dėl šio sandorio atitikties tikrajai atsakovės valiai. Be to, teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad draudimas teismui tvirtinti taikos sutartį taikomas ne tik tais atvejais, kai sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, bet ir tada, kai ja gali būti pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės. Teismui patvirtinus tokio turinio taikos sutartį, šios bylos rezultatas, kuriuo suinteresuotos ieškovės, kurių vardu registruotos ginčo sklypo nuosavybės teisės, būtų nulemtas išimtinai J. V. M. ir J. A. valia (jų susitarimu). Taikos sutartis nagrinėjamoje byloje galėtų būti patvirtinta tik dėl jos sąlygų susitarus visoms šalims, o toks susitarimas tarp šalių nėra pasiektas, todėl pirmosios instancijos teismas pateiktą taikos sutartį atsisakė tvirtinti pagrįstai. Dėl tos pačios priežasties kolegija atmeta apeliantų prašymą patvirtinti taikos sutartį apeliacinės instancijos teisme.

Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad J.V. M. priešieškinio reikalavimai byloje nebuvo įrodyti, t.y. byloje nenustatyta, kad J.V. M. buvo sudaręs mainų sandorį su J. A., jį įvykdė, o J. A. vengia šį sandorį įforminti. Be to, 2001 m. balandžio 2 d. neva įvykusio mainų sandorio pripažinimas galiojančiu nagrinėjamos bylos atveju nėra įmanomas ir dėl galiojančios bei nenuginčytos 2001 m. rugsėjo 17 d. žemės sklypo Nr. 55 pirkimo – pardavimo sutarties, kadangi netekusi nuosavybės teisių į sklypą Nr. 55 mainų sandorio pagrindu, J. A. nebūtų galėjusi šio sklypo vėliau parduoti L. ir J. K..

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė, ar buvo faktinis ginčo šalių susikeitimas naudojamais žemės sklypais. Kolegija pažymi, kad teismas bylą nagrinėja laikydamasis ginčo šalių suformuluotų bylos nagrinėjimo ribų, t.y. nagrinėjamu atveju pagal J. V. M. pareišto priešieškinio dalyką teisiškai reikšmingomis ir byloje nustatinėtinomis aplinkybėmis yra tik mainų sutarties tarp J. V. M. ir J. A. sudarymo, jos įvykdymo iš J.V. M. pusės, ir vengimo įforminti iš J. A. pusės faktas. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, savo pažeistų teisių gynimo būdą ginčo šalis pasirenka savo nuožiūra; teismas negali už ginčo šalį suformuluoti ieškinio (priešieškinio) dalyko ir faktinio pagrindo. J. V. M. nagrinėjamoje byloje nereiškė reikalavimo pripažinti, kad žemės sklypų mainų sutartis buvo sudaryta tarp J. A. ir I. R., neteigė ir neįrodinėjo, kad jo su I. R. 2001 m. balandžio 2 d. sudaryta žemės sklypo Nr. 66 pirkimo – pardavimo sutartis ir J. A. su L. ir J. K. 2001 m. rugsėjo 17 d. sudaryta žemės sklypo Nr. 55 pirkimo – pardavimo sutartis yra apsimestiniai sandoriai. Šios aplinkybės nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neturi teisinio pagrindo.

Kolegija nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, kadangi, nustačius, jog priešieškinys negalėjo būti tenkinamas neįrodžius jo pagrįstumo, ši aplinkybė neturi esminės reikšmės vertinant ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas priešieškinys, pagrįstumą.

Ginčijamu sprendimu tenkindamas ieškovių ieškinį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad E. M. pastatyti statiniai yra ieškovėms priklausančiame žemės sklype, o ieškovės neduoda rašytinio sutikimo šiuos statinius statyti, t.y. statiniai pastatyti be statybą leidžiančio dokumento – sklypo savininkų rašytinio sutikimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad žemės sklypo savininko sutikimas laikomas vienašaliu sandoriu, ir tai, kad statymo teisės įgyvendinimo poreikį turintis asmuo nėra gavęs žemės sklypo savininko rašytine forma išreikšto sutikimo statyti statinį nereiškia, kad toks sutikimas apskritai nebuvo duotas, nes jis gali būti išreikštas ir žodine forma. Nėra teisinių apribojimų suinteresuotai šaliai įrodinėti, o teismui nustatyti teisiškai reikšmingą faktą, kad žemės sklypo savininkas buvo suteikęs atsakovui statymo teisę (Žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2011). Vadovaujantis CK 1.64 straipsniu, sandorį sudarančio asmens valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu, ar kitokia valios išreiškimo forma.

Pirmosios instancijos teismas žemės sklypo savininkų sutikimą statybai išimtinai susiejo su nagrinėjamos bylos ieškovių valia. Tačiau byloje nustatyta, kad ieškovių nuosavybės teisės į po ½ dalį ginčo ginčo sklypo įregistruotos 2008 m. rugsėjo 17 d. 2008 m. liepos 17 d. apylinkės teismo nutarties pagrindu, nuo 2008 m. kovo 18 d. buvo registruotos ieškovių nuosavybės teisės į po 3/16 dalis ginčo žemės sklypo. Iš į bylą pateiktos nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos (b.l.61-70) ir kitų byloje surinktų įrodymų matyti, kad ginčo statinių statyba iki ieškovių nuosavybės teisių į ginčo sklypą įregistravimo jau buvo baigta, o pradėta, atsakovės E. M. paaiškinimu, 2004 metais (b.l. 98). Byloje nustatyta, kad buvę sklypo savininkai J. ir L. K. faktiškai naudojosi J.V. M. priklausančiu sklypu Nr. 66, neprieštaravo, kad J.V. M. naudotusi jiems priklausančiu žemės sklypu Nr. 55 ir nereiškė jokių pretenzijų dėl jiems nuosavybės teise priklausančiame sklype vykdomų statybų. Taigi, pagal byloje esančius įrodymus nėra pagrindo teigti, kad atsakovė E. M. ginčo statinių statybą vykdė neturėdama žemės sklypo savininko leidimo, nepaisant to, kad toks leidimas raštu nebuvo įformintas. Ieškovės, paveldėjimo būdu įgijusios nuosavybės teisę į ginčo sklypą, nebegali ginčyti ankstesnio savininko suteikto leidimo statyti žemės sklype statinius, todėl vien ta aplinkybė, kad atsakovės nesutinka duoti rašytinį leidimą statybai, nėra pagrindas tenkinti ieškovių ieškinio reikalavimus ginčo statinius nugriauti.

Sutiktina su ieškovių argumentu, kad ginčo statinių egzistavimas joms nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype riboja jų kaip žemės sklypo savininkių teises. Tačiau ieškovės savo, kaip žemės sklypo savininkių, teises prašo ginti pačiu griežčiausiu būdu – reikalaudamos nugriauti ginčo statinius. Tiek įstatymų leidėjo, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad tai yra išimtinis teisių gynimo būdas, taikomas tada, kai teisių negalima apginti kitomis priemonėmis. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar toks teisių gynimas proporcingas būtent ginčo situacijos aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2013). Civiline teise, kuria reglamentuojami priešingus interesus turinčių asmenų santykiai, siekiama asmenų konfliktinius santykius sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti kompromisą, užtikrinantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Siekiant to svarbu nesureikšminti vienos šalies interesų, jų gynimo poreikių ir neproporcingai neapriboti kitos šalies nuosavybės teisių ir atitinkamai – teisėtų interesų. Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė E. M. ginčo sklypu faktiškai naudojasi nuo 2001 metų, dėl tokio naudojimo teisėtumo nesant jokių ginčų, ginčo statinių statyba pradėta ir vykdyta tuometiniam žemės sklypo savininkui neprieštaraujant, ieškovių nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą įgijo ginčo statiniams jau esant pastatytiems, ieškovių ieškinio reikalavimo patenkinimas yra priemonė, neproporcingai suvaržanti atsakovės teises. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal byloje esančius įrodymus ieškovės neturi išskirtinio intereso asmeniškai naudotis žemės sklypu, kuriame pastatyti ginčo statiniai. Remiantis pačių ieškovių paaiškinimu, jos ketino paveldėtą sklypą parduoti, ir, tuometiniam sodų bendrijos pirmininkui parodžius joms sklypą Nr. 66, pradėjusios ieškoti sklypo pirkėjo. Paaiškėjus, kad joms nuosavybės teise priklausantis sklypas yra užimtas atsakovės statiniais, sklypą pirkti jos siūliusios ir atsakovei (b.l. 1-2). Atsakovė savo ruožtu buvo pateikusi ieškovėms pasiūlymą sudaryti žemės sklypų mainų sandorį, su kuriuo ieškovės nesutiko, bylos nagrinėjimo metu savo nesutikimo argumentų nenurodė. Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, papildomai pagrindžia, kad ieškovių prašomas taikyti jų teisių gynimo būdas yra neproporcingas, ir pirmosios instancijos teismo taikytas nepagrįstai, todėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškovių ieškinys, panaikinama, ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti. Kartu panaikinama ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės E. M. ieškovių naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Kolegija pažymi, kad šioje byloje pareikšto ieškinio atmetimas neužkerta kelio ieškovėms ginti savo teises kitais teisių gynimo būdais, galinčiais kompensuoti dėl atsakovei priklausančių ginčo statinių patiriamus suvaržymus ir praradimus (pvz., prašant sumokėti kompensaciją, nustatyti atlygintinį servitutą, kt.).

Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, apeliantei E. M. iš ieškovių lygiomis dalimis priteisiama pusė jos sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą – po 10,43 EUR (36 Lt) iš kiekvienos ieškovės (b.l. 164).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 42 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kolegija

nusprendžia:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkinti ieškovių N. O. ir S. S. ieškinio reikalavimai: atsakovė E. M. įpareigota savo lėšomis per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pastatytus statinius: išbetonuotą aikštelę, betoninį baseiną, rąstinį pastatą-pirtį, karkasinį pastatą - garažą, šiltnamį, medinį pastatą, esančius 0.07 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), 55 skl., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti žemės sklypą (statybvietę) bei nustatyta, kad jeigu atsakovė E. M. neįvykdys teismo sprendimo per nustatytą terminą, ieškovės S. S., N. O. turi teisę atsakovės E. M. lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus statinius ir kartu išieškoti iš atsakovės E. M. reikiamas išlaidas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės E. M. ieškovės N. O. naudai 143 Lt žyminio mokesčio ir ieškovės S. S. naudai 4 000 Lt išlaidų už advokato, dalyvavusio byloje pagalbą.

Kitą Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovių S. S. ir N. O. po 10,43 EUR (dešimt eurų keturiasdešimt tis euro centus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų apeliantei E. M..

Kolegijos pirmininkė Goda Ambrasaitė - BalynienėTeisėjai Rūta BurdulienėVidas Stankevičius