Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-03-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-191-929/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-03-04
Bylos Nr.
1A-191-929/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-50908-2019-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
Nuteistasis
A. Š., J. Š.
Nukentėjusysis
D. R.
Advokatai
Valerijus Kirpičnikovas, Paulius Vinkleris, Valerijaus Kirpičnikovoir
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-191-929/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50908-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 1.2.14.1.1; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Linai Butkuvienei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Žvironienei,nuteistojo A. Š. (A. Š.) gynėjui advokatui Valerijui Kirpičnikovui,nuteistojo J. Š. gynėjui advokatui Pauliui Vinkleriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. gynėjo advokato Valerijaus Kirpičnikovo ir nuteistojo J. Š. gynėjo advokato Pauliaus Vinklerio apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 140 straipsnio 1 dalį, 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 1 (vienerių) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. Š. paskirta subendrinta – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir A. Š. paskirta galutinė subendrinta – 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, į bausmės laiką įskaitant pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės dalį, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

J. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir J. Š. paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, J. Š. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Iš J. Š. ir A. Š. solidariai nukentėjusiajam D. R. (D. R.) priteista 820 eurų nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. Š. ir J. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, mušdami ir kitaip smurtaudami sukėlė žmogui fizinį skausmą, o būtent: 2019 m. lapkričio 30 d. apie 15 val. (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, nukentėjusiajam D. R. sėdint kartu su A. Š. automobilyje „Toyota Prius“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kilus konfliktui A. Š. papurškė D. R. į akis ašarinių dujų, po ko J. Š., stovėjęs šalia automobilio, kartu su A. Š. ištempė D. R. iš automobilio, paguldė ant žemės ir A. Š. vėl papurškė gulinčiam D. R. į akis ašarinių dujų, o tuo pačiu metu J. Š. užlipęs ant gulinčio D. R. abiem rankomis apglėbęs jo kaklą smaugė, taip sukeldami nukentėjusiajam D. R. fizinį skausmą.

2. Be to, A. Š. ir J. Š. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, pagrobė svetimą turtą, o būtent: jie 2019 m. lapkričio 30 d. apie 15 val. (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, po pavartoto fizinio smurto prieš nukentėjusį D. R., pagrobė automobilyje „Toyota Prius“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriuo pasišalino iš įvykio vietos, buvusius D. R. priklausančius daiktus: mobiliojo ryšio telefoną „Iphone 8“ – 700 eurų vertės, su juodos spalvos telefono dėklu – 40 eurų vertės, „Tk Maxx“ firmos megztinį – 70 eurų vertės, ir maisto produktus – 30 eurų vertės. Tokiu būdu ir veiksmais, veikdami bendrai, pagrobė svetimą D. R. priklausantį turtą, kurio bendra vertė – 840 eurų.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. Š. gynėjas advokatas Valerijus Kirpičnikovas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Š. pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

3.1. Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog A. Š. įvykio metu kelis kartus papurškė nukentėjusiajam D. R. ašarinių dujų, tokiu būdu sukeldamas pastarajam fizinį skausmą. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad A. Š. nukentėjusiajam D. R. ašarines dujas papurškė dar visiems esant automobilyje „Toyota Prius“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu, esant nukentėjusiajam ir nuteistiesiems uždarajame automobilio salone, ašarinės dujos neabejotinai būtų pataikiusios ir nuteistiesiems į akis bei kvėpavimo takus, jų akys taip pat būtų ašarojusios. A. Š. nebūtų galėjęs ištempti nukentėjusiojo iš automobilio, o kitas nuteistasis, J. Š., nebūtų galėjęs smaugti nukentėjusiojo, nes visiems reikėtų pakankamai ilgo laiko atsigauti nuo ašarinių dujų poveikio, kuris yra labai skausmingas, atima galimybę gerai matyti bei tęsiasi pakankamai ilgą laiko tarpą.

3.2. Gynėjo įsitikinimu, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. Š. antrą kartą purškė nukentėjusiajam ašarines dujas iš karto, kai nukentėjusysis buvo ištemptas iš automobilio, J. Š. laikant pastarąjį ir smaugiant, yra visiškai nepagrįsta. Pasak gynėjo, jeigu įvykiai klostytųsi taip, kaip nurodė teismas, jau po pirmos ašarinių dujų dozės nuteistieji nebūtų galėję susiorientuoti, o po antrojo papurškimo dujos neabejotinai būtų pataikiusios ir A. Š. bei J. Š. į akis, jie taip pat būtų ašaroję ir buvę raudonomis akimis. Tokiu atveju nuteistasis A. Š. nebūtų galėjęs grumtis su nukentėjusiuoju, o J. Š. nebūtų galėjęs vairuoti automobilio dėl nuolatinio ašarojimo ir akių niežtėjimo. Byloje nėra nustatyta, kad nuteisėji turėtų nusiskundimų dėl ašarinių dujų poveikio, jų akys nebuvo paraudusios. Gynėjo teigimu, panašūs loginiai prieštaravimai pastebimi ir grindžiant kaltinimą kitam nuteistajam J. Š. dėl to, kad pastarasis smaugė nukentėjusįjį. Šie kaltinimai grindžiami vien nukentėjusiojo D. R. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Nukentėjusysis po įvykio niekam nesiskundė skausmais kaklo srityje ir nepasakojo, kad buvo smaugiamas, ant jo kūno nėra pastebėta jokių smaugimo žymių.

4. Apeliaciniu skundu nuteistojo J. Š. gynėjas advokatas P. V. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti J. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria tenkintas nukentėjusiojo D. R. civilinis ieškinys.

4.1. Gynėjo teigimu, byloje nustatyta, kad J. Š. dujų D. R. nepurškė, o vieninteliai veiksmai, kurie jam inkriminuoti – nukentėjusiojo tariamas smaugimas. Gynėjas pažymi, kad J. Š. nebuvo ginčo dalyvis, o tik sudrausmino A. Š. ir D. R., kad šie nekonfliktuotų, todėl teismo išvados, kad fizinį skausmą prieš nukentėjusįjį, konkliudentiniais veiksmais sutarę ir siekdami tų pačių padarinių naudojo abu kaltinamieji, nepagrįstos. Pirma, nukentėjusysis medikams nenurodė, kad buvo smaugtas, jo apžiūros kortelėje tokio įrašo taip pat nėra. Antra, nuosprendyje nurodoma, kad J. Š. jį čiupo ir paguldė ant žemės, laikė, kad nesipriešintų, tuo metu pribėgo A. Š. ir vėl purškė nukentėjusiajam į akis dujas. Ši situacija, gynėjo vertinimu, neatitinka kitų bylos duomenų, tai yra liudytojai parodė, kad D. R. atrodė kaip voliojęsis, tuo tarpu, jei J. Š. jį buvo prispaudęs, jis nebūtų galėjęs išsivolioti ar sudraskyti rūbų, tai yra būtų nešvari tik jo nugara, todėl nėra pagrindo tikėti, jog J. Š. jį laikė prispaustą. Trečia, jei A. Š. purškė nukentėjusiajam dujas tuo metu, kai neva J. Š. jį laikė prispaudęs ir smaugė, tokiu atveju dujos būtų patekusios ir abiem nuteistiesiems į akis, tai yra J. Š. nebūtų galėjęs vairuoti automobilio dėl nuolatinio ašarojimo, akių graužimo ir raudonumo. Tačiau nei vienas iš nuteistųjų dujų poveikiu nesiskundė, liudytojas L. B. taip pat nenurodė, kad nuteistieji būtų atrodę kaip pripurkšti dujomis ar pan.

4.2. Skunde nurodoma, kad byloje nustatyta, jog 2019 m. lapkričio 30 d. A. Š. iškvietė J. Š. padirbėti pavežėju, tai yra jį ir nukentėjusįjį D. R. nuvežti į taborą įsigyti narkotinių medžiagų. Į taborą važiavo du kartus. Po to nusprendė apsipirkti. D. R. nusipirkus produktų, visi vaišinosi. Po to nusprendė pasivažinėti. Sustojus miške tarp A. Š. ir D. R. kilo ginčas. Gynėjas pažymi, kad dėl kaltinimų vagyste A. Š. apklausiamas parodė, jog pamatė telefoną ant galinės sėdynės, o daugiau nieko nematė. Rasto telefono niekam nerodė. Kai jau išvažiavo iš ten, jis pamatė, kad D. R. paliko savo telefoną ,,Iphone”. J. Š. apklaustas paaiškino, kad jokio svetimo telefono nevogė. Megztinio jis savo automobilyje nematė ir nerado. Nukentėjusysis duodamas parodymus nurodė, kad be telefono mašinoje dar liko keli jo daiktai. Nežino, ar pastarieji jam ištraukė telefoną, kai ieškojo narkotikų kišenėje, ar pats jį paliko ant galinės sėdynės. Iš šių parodymų seka, kad nukentėjusysis kategoriškai nepatvirtino, jog J. Š. tikrai pagrobė telefoną, priešingai, dvejojo ir manė, kad pats galėjo jį palikti. Byloje nenustatyta, kur nukentėjusysis tą telefoną apskritai laikė, taip pat, kad J. Š. telefoną matė, o juolab, kad galėjo jį užvaldyti. Pirmiau nurodyti A. Š. parodymai patvirtina, jog J. Š. negalėjo žinoti, kad telefonas, kurį jis buvo pagrobęs iš D. R., yra svetimas.

4.3. Gynėjas nurodo, kad lombardo savininkas L. B. iš nuotraukų atpažino J. Š., buvusį su A. Š., tačiau tai dar neįrodo, jog J. Š. galėjo žinoti, kad A. Š. rodomas telefonas buvo pagrobtas būtent iš D. R.. Be to, Leonas B. J. Šimėną matė pirmą kartą. J. Š. niekada neturėjo tikslo ką nors vogti, jis buvo pasamdytas tik padirbėti taksistu, o į visą šią situaciją pateko atsitiktinai. Jis neturėjo tiesioginės tyčios pagrobti nukentėjusiojo D. R. daiktų. Tuo tarpu dėl megztinio ir maisto produktų dingimo, gynėjas pažymi, kad jų vertė itin menka, tai yra neviršijanti 3 MGL. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 108 straipsnį asmenys atsako už smulkią vagystę.

4.4. Skunde nurodomas, kad D. R. buvo suvartojęs mažiausiai dvi dozes heroino, tad akivaizdu, kad jis buvo apsvaigęs ir paveiktas psichotropinių medžiagų. Nepaisant to, teismas vadovavosi parodymais trečiųjų asmenų, kurie nei matė įvykių, nei yra medikai, kurie galėtų vertinti nukentėjusiojo fizinę ir psichinę būklę. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusiojo parodymus iš esmės patvirtina minėtų liudytojų parodymai, nes liudytojai galėjo patvirtinti tik kaip atrodė nukentėjusysis, o ne D. R. parodymų teisingumą ar patikimumą. D. R. yra suinteresuotas gauti žalos atlyginimą. Dėl šios priežasties D. R. parodymais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Dėl nuteistųjų A. Š. ir J. Š. veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

5. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją. Nustatant fizinį skausmą nėra būtini padariniai – asmens sužalojimas, susargdinimas. Be to, fizinio skausmo konstatavimui nereikia turėti specialiųjų medicinos srities žinių, ši aplinkybė yra nustatoma atsižvelgiant į byloje esančius duomenis. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu smurtaudamas asmuo numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors ir nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylos: Nr. 2K-220-677/2015, 2K-428-511/2015, 2K-474-489/2016).

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu J. Š. bei A. Š. buvo pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad sukėlė nukentėjusiajam D. R. fizinį skausmą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai ištyrė ne tik nukentėjusiojo D. R. pateiktą versiją dėl bylos faktinių aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą. Nukentėjusysis D. R. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jis 2019 m. lapkričio 30 d. autobusų stotyje susipažino su A. Š., kuris jam pasakė, kad gali padėti gauti narkotikų. A. Š. paskambino savo draugui (J. Š.), kuris atvažiavo su mašina, jie visi išvažiavo į taborą, kur įsigijo narkotikų. Po to šiek tiek pasivažinėjo po apylinkes, dalį narkotinių medžiagų suvartojo (vartojo visi), vėliau vėl grįžo į taborą, kur įsigijo jų dar. A. Š. ir J. Š. pradėjo jų reikalauti, jis pasakė, kad duos, bet vėliau. Sustojo apsipirkti parduotuvėje, į ją ėjo kartu su A. Š.. Grįžęs iš parduotuvės į automobilį pamatė, kad iš jo kuprinės ištrauktas megztinis, kurį buvo nupirkęs mamai, jį įdėjo į maišą, kuriame buvo maisto produktai. Jis paprašė nuvežti jį atgal į stotį, nes jau greitai autobusas į Klaipėdą, jie pasakė, kad nuveš, bet po to, kai paims draugę, visi nuvažiavo į mišką. Ten jis su J. Š. išlipo parūkyti. Parūkęs įsėdo atgal į automobilį, o J. Š. liko lauke. Tada A. Š. atsisukęs į jo pusę pasakė: ,,tai ką, nebeduosi?“, jis atsakė, kad jau davė, kilo konfliktas, tada A. Š. papurškė jam į akis dujų (t. 1, b. l. 4-9, 46-49, 53-57; t. 3, b. l. 170-171).

7. Apklaustas pirmosios instancijos teisme A. Š. neginčijo fakto, kad dujų balionėlį su savimi turėjo, tik nurodė, kad neprisimena, ar mašinoje jį buvo išsitraukęs. Paaiškino, kad su nukentėjusiuoju įvyko tik žodinis konfliktas. J. Š. į konfliktą įsikišęs nebuvo, jis sėdėjo mašinoje. Vėliau patikslino, kad neatsimena, kaip buvo iš tikrųjų, tai yra, ar J. Š. buvo išlipęs iš automobilio konflikto metu, ar ne (t. 4, b. l. 52). Tuo tarpu apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. Š. nurodė, kad automobiliui sustojus tarp jo ir D. R. kilo ginčas, kadangi jis paprašė duoti jam dar heroino, o D. R. atsisakė ir pasakė, kad likęs heroinas bus jo, vešis jį į Klaipėdą. Jis su tuo nesutiko, tačiau D. R. kategoriškai atsisakinėjo jam duoti heroiną, todėl jis išsitraukė iš striukės savo dujų balionėlį, kurį buvo pirkęs Gariūnų turgavietėje, ir papurškė juo į nukentėjusįjį. Nurodė, kad nukentėjusiojo niekaip negalėjo sužaloti, nes balionėlyje nebebuvo dujų. Po to, konfliktas persikėlė į lauką (t. 2, b. l. 53-55). Iš šių nuteistųjų parodymų seka, kad būtent automobilyje A. Š., sukonfliktavęs su nukentėjusiuoju D. R., pirmą kartą dujų balionėliu jam papurškė į veidą. Šių nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atmeta skunde nurodytus teiginius, jog nuteistiesiems esant uždarame automobilio salone kartu su nukentėjusiuoju, jie taip pat būtų pajutę ašarinių dujų poveikį, todėl A. Š. nebūtų galėjęs ištempti nukentėjusiojo iš automobilio, o J. Š., nebūtų galėjęs jo smaugti. Pirma, kaip nustatyta, prasidėjus konfliktui su D. R. automobilyje buvo tik vienas iš nuteistųjų – A. Š., o J. Š. tuo metu buvo lauke, todėl dujų poveikio pajusti negalėjo. Antra, įvertinus tai, kad A. Š. automobilyje dujas purškė balionėlį nukreipęs į nukentėjusįjį, o po to greitai pasišalino į lauką, darytina išvada, kad jis nespėjo būti jų paveiktas.

8. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. Š. antrą kartą purškė nukentėjusiajam ašarines dujas, iš karto po to, kai jis buvo ištemptas iš automobilio, J. Š. laikant pastarąjį ir smaugiant. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei nurodoma skunde, tokią išvadą pagrindžia byloje surinktų įrodymų visuma. Nukentėjusysis apklaustas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad po to, kai A. Š. jam į veidą papurškė dujas, jis norėdamas išlipti iš automobilio atsidarė dureles, bet J. Š. užblokavo kelią. Jam pusiau išlindus iš automobilio, J. Š. jį sučiupo ir ištempė, pradėjo guldyti ant žemės, po ko jis nukrito, o J. Š. užkrito ant jo. Tuo metu pribėgo A. Š. ir vėl pradėjo purkšti jam į veidą dujas. Jis lenkė galvą, kad gautų jų kuo mažiau, tada J. Š. pradėjo jį smaugti (t. 3, b. l. 171). Pažymėtina, kad šiuo atveju itin svarbiais laikytini liudytojų parodymai, kurie patvirtina tiek nukentėjusiojo parodymus, tiek ir aplinkybę, kad D. R. įvykio metu nukentėjo nuo ašarinių dujų poveikio. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas medicinos darbuotojas liudytojas T. V. (T. V.) nurodė, kad prisimena, jog atvyko prie miškelio, jame buvo vyras, kuris skundėsi skausmu ir deginimu akyse. Jei žmogus būtų pavartojęs narkotikų, tai vyzdžiai būtų taškiniai, o šiuo atveju akivaizdžiai matėsi, kad buvo papurkšta dujų. Tai beveik kasdienybė, supainioti jis nebūtų galėjęs. Papurškus į akis ašarinių dujų yra juntamas skausmas, nukentėjusiojo akys buvo raudonos, matėsi, kad buvo papurkšta dujų. Nuskausminamųjų jam neleido, tik praplovė akis vandeniu (t. 4, b. l. 24-25). Tai, kad nukentėjusiojo akys buvo raudonos ir vizualiai matėsi, kad jam buvo kažko įpurkšta, viso proceso metu nuosekliai tvirtino ir liudytojais apklausti R. Š. (R. Š.) ir V. R. (t. 1, b. l. 87-88, 90-91; t. 4, b. l. 25-26). Visi šie liudytojai nukentėjusįjį matė iškart po įvykio. Įvertinus tai, kad A. Š. nešaunamąjį ginklą – dujų balionėlį (specialiai pritaikytą žmogų žaloti) net keletą kartų panaudojo prieš nukentėjusįjį kilus konfliktui dėl narkotinių medžiagų, darytina išvada, kad nuteistasis veikė tyčia, tai yra suvokė, kad tokiais savo veiksmais gali D. R. sukelti fizinį skausmą ir to siekė. Iš byloje esančios greitosios medicinos pagalbos iškvietimo kortelės matyti, kad po apžiūros nukentėjusiajam buvo nustatyta preliminari diagnozė – ašarinių dujų toksinis poveikis (t. 1, b. l. 65).

9. Nuteistasis J. Š. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad būdamas lauke pamatė, kad iš automobilio išlipo A. Š. ir D. R.. Jis nematė, kad jie vienas kitą trauktų iš automobilio, nes buvo priešingoje nei jų išlipimo iš automobilio pusėje, prie jų nėjo, juos matė tiesiog lauke stovinčius. Jie ginčijosi, tačiau jis į juos nežiūrėjo. Vėliau pamatė, kad jie vienas kitą stumdo, matė, kaip kibo vienas kitam į rūbus, kratė vienas kitą, po ko nukritęs ant žemės voliojosi. Jam atsibodo, jis priėjo prie jų ir pasakė, kad jei jie nenutrauks muštynių jis išvažiuos. Jie atsistojo, tačiau vėl susikibo. Jis bandė įsiterpti tarp jų savo kūnu, tačiau jų išskirti nepavyko. Jokių smurtinių veiksmų jis nenaudojo, nesmaugė, dujų balionėlio nematė (t. 2, b. l. 96-98). Nuteistasis A. Š. viso proceso metu teigė, kad J. Š. į konfliktą įsikišęs nebuvo (t. 2, b. l. 54; t. 4, b. l. 53). Iš šių nuteistųjų parodymų yra akivaizdu, kad dėl esminių faktinių aplinkybių jie yra prieštaringi ir nesutampantys, todėl teisingumo ir objektyvumo aspektu abiejų šių nuteistųjų parodymai vertintini kritiškai. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis D. R. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad konflikto metu J. Š. buvo lauke (tą patvirtino ir pats J. Š.). Be to, nukentėjusysis D. R. apklaustas parodė, kad po automobilyje kilusio konflikto, kurio metu A. Š. jam papurškė dujų, jis mėgino iš jo išlipti, tačiau kelią jam užblokavo J. Š., tai yra pastarasis, būdamas lauke, prilaikė dureles, kad jis neišliptų (t. 1, b. l. 54; t. 3, b. l. 171).

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėti nukentėjusiojo parodymai paneigia tiek A. Š. parodymus, kad J. Š. nebuvo įsikišęs į konfliktą, tiek J. Š. parodymus, kad jis lauke stovėjo priešingoje nukentėjusiojo ir nuteistojo išlipimo iš automobilio pusėje. Manytina, kad D. R. parodymai yra kur kas labiau atitinkantys bylos faktines aplinkybes, todėl patikimesni, kadangi yra akivaizdu, jog automobilyje sėdėjęs A. Š. negalėjo blokuoti nukentėjusiojo durų iš išorės ir neleisti jam pabėgti. Atsižvelgiant į tai, pritartina nuosprendyje padarytai išvadai, kad nukentėjusiajam duris užblokavo būtent J. Š.. Tokie veiksmai leidžia spręsti, kad nuo to momento fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, konkliudentiniais veiksmais sutarė naudoti abu nuteistieji. Tą įrodo ir po to sekę jų abiejų veiksmai. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jam pusiau išlindus iš automobilio, J. Š. jį čiupo ir paguldė ant žemės, J. Š. užkrito ant jo. Tuo metu pribėgo A. Š. ir pradėjo vėl purkšti ašarines dujas, o J. Š. jį laikė ir nedavė galimybės pasipriešinti, jis lenkė galvą, kad dujų gautų kuo mažiau. J. Š. pradėjo jį smaugti, tada jis suprato, kad jėgos senka, burna buvo pilna dujų, jautė smūgius. Pasakė, kad atiduos ,,kaifą”. Nukentėjusysis pažymėjo, kad kai purškė dujas ir smaugė, jis jautė bejėgiškumą, skausmą, pažeminimą, jam skaudėjo akis, trūko oro (t. 4, b. l. 170-172). Nuteistasis A. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tiksliai nepamena, bet gal ir buvo susikibęs su nukentėjusiuoju ir nukritę su juo ant žemės (t. 4, b. l. 52). Tuo tarpu, kaip minėta, nuteistasis J. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis matė kaip A. Š. ir nukentėjusysis vienas kitą stumdo, o vėliau nukritę ant žemės voliojosi (t. 4, b. l. 50-51). Iš šių parodymų iš tiesų nėra aišku, kuris iš nuteistųjų D. R. pagriovė ant žemės. Visgi aplinkybę, kad prieš ant žemės pargriautą nukentėjusįjį buvo naudojamas fizinis smurtas, pagrįstai patvirtina ir iš karto po konflikto į įvyko vietą atvykusių liudytojų parodymai.

11. Liudytojai R. Š. ir V. R. nurodė, kad nors ant nukentėjusiojo sumušimo žymių nesimatė, tačiau jis tikrai atrodė kaip sumuštas žmogus, jo kelnės buvo purvinos, atrodė taip, lyg prieš tai būtų voliojęsis (t. 1, b. l. 87-88, 90-91; t. 4, b. l. 25-26). Liudytojas E. G. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus, kuriuos patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad vyro drabužiai buvo nešvarūs, buvo matyti, kad grūmėsi ant žemės. Paklausė nukentėjusiojo, ar jam reikalinga medicininė pagalba, jis pasakė, kad reikalinga, todėl ją iškvietė (t. 3, b. l. 27). Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja S. K. taip pat nurodė, kad ji D. R. po įvykio matė policijos komisariate, patvirtino, kad nors ant jo didelių smurtinių žymių nesimatė, tačiau matėsi raudonos akys, buvo suplėšyta jo striukė ir batai, jis buvo susijaudinęs. Pats nukentėjusysis tik prasitarė, kad jį užpuolė du asmenys (t. 4, b. l. 23-24). Liudytojas E. G. taip pat pažymėjo, kad nukentėjusysis įvykio vietoje apklaustas nurodė, kad grūmėsi su dviem vyrais (t. 3, b. l. 27). Taigi, šių liudytojų parodymai patvirtina grumtynių ant žemės faktą, o taip pat ir tai, kad nukentėjusysis D. R. grūmėsi su dviem asmenimis. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad liudytojai parodė, jog nukentėjusysis atrodė kaip voliojęsis, todėl, nėra pagrindo tikėti, kad J. Š. jį laikė prispaustą, nes tokiu atveju būtų buvo nešvari tik jo nugara. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl šių skundo argumentų pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog nustatyta, kad duris blokavo ir iš automobilio nukentėjusiajam išlipti trukdė būtent J. Š., darytina išvada, jog A. Š. (past. – antrą kartą purkšdamas dujas) nebūtų sugebėjęs nukentėjusiojo sulaikyti abejomis rankomis, nes vienoje rankoje jis laikė dujų balionėlį. D. R. nepavyko ištrūkti ir išvengti ašarinių dujų poveikio vien dėl to, kad jis papildomai buvo laikomas kito asmens, tai yra J. Š..

12. Liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai buvo iš esmės nuoseklūs viso bylos nagrinėjimo metu, jie neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, vieni kitus patvirtina. Tuo tarpu nuteistųjų A. Š. ir J. Š. parodymus dėl akivaizdaus jų tarpusavio prieštaringumo ir neatitikimo kitiems įrodymams teismas pagrįstai pripažino nepatikimais. Pažymėtina, kad nors byloje nustatyta, kad tiek nukentėjusysis, tiek nuteistieji prieš konfliktą buvo pavartoję narkotinių medžiagų, vis dėlto į įvykio vietą atvykęs liudytojas medikas T. V. pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas patvirtino, kad nukentėjusiojo akių vyzdžiai nebuvo išsiplėtę (past. – nors tokie požymiai paprastai yra būdingi asmenims, pavartojusiems narkotinių medžiagų), buvo tik raudonos jo akys, tai yra akivaizdžiai matėsi, kad buvo papurkšta dujų (t. 4, b. l. 24-25). Kiti byloje apklausti liudytojai, kurie nukentėjusįjį matė iš karto po įvykio, taip pat nenurodė, kad jis būtų elgęsis neadekvačiai, nesiorientavęs ir pan., todėl nėra pagrindo teigti, kad jis galėjo klaidingai suvokti įvykio aplinkybes. Be kita ko, nenustatyta ir aplinkybių, kurioms esant būtų galima suabejoti liudytojų T. V., R. Š., V. R. bei E. G. parodymų objektyvumu. Kaip matyti, šių liudytojų su nuteistasis nesieja jokie ryšiai, duomenų, kad jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi taip pat nėra. Įvertinus šias aplinkybes konstatuotina, kad įrodymo vertinimo klaidų skundžiamame nuosprendyje nenustatyta. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, įvertinusi nuteistųjų parodymų nenuoseklumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad fizinį smurtą, sukėlusį nukentėjusiajam fizinį skausmą, prieš jį veikdami bendtai ir siekdami tų pačių padarinių, naudojo abu nuteistieji. A. Š. keletą kartų prieš nukentėjusįjį panaudojo ašarinių dujų balionėlį, tai yra pirmą kartą automobilyje, o antrą kartą lauke, veikdamas kartu su J. Š., tai yra pastarajam prilaikant ir smaugiant nukentėjusįjį, sukėlė jam fizinį skausmą, todėl jų veiksmai teisingai ir pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl J. Š. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį

13. BK 178 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas (paėmimas ir pasisavinimas), atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Vagystės dalykas yra svetimas turtas, t. y. tokie daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), t. y. kaltininkas, neteisėtai ir neatlygintinai pasisavindamas (užvaldydamas) svetimą turtą, neabejotinai suvokia, kad paima svetimą daiktą, numato, jog nukentėjusysis jo neteks ir bus padaroma turtinė žala, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-511/2016, 2K-357-139/2016, 2K-151-628/2018).

14. Nors nuteistojo J. Š. gynėjas nesutinka, kad byloje yra ginamojo kaltės įrodymų, tačiau pastarojo kaltę įvykdžius D. R. telefono vagystę patvirtina byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti bei nuosprendyje aptarti įrodymai. Iš byloje esančių abiejų nuteistųjų telefonų išklotinių analizės matyti, kad įvykio metu, tai yra 2019 m. lapkričio 30 d., A. Š. naudojosi mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), o J. Š. naudojosi mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). Užfiksuota, kad 15.03 val. ir 15.06 val. iš A. Š. telefono buvo skambinta į telefono numerį (duomenys neskelbtini) (L. B.), o 15.04 val. į tą patį numerį buvo išsiųstas SMS pranešimas (t. 1, b. l. 141-145). Tikslinant šiuos duomenis buvo apklaustas asmuo, su kuriuo buvo kontaktuota, tai yra L. B.. Liudytojas L. B. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) esančio lombardo UAB ,,B.“ savininkas ir vadovas. A. Š. yra jo klientas, pažįsta jį nuo 2019 m. vasaros, jis dažnai ateina ir siūlo įvairius daiktus, tačiau, kai jam kyla įtarimas, kad šis daiktas pastarajam nepriklauso, jis ir jo lombardo personalas atsisako tokius daiktus iš jo priimti. 2019 m. lapkričio 30 d., apie 16.00 val., jam į telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino A. Š. ir pasiūlė ,,iPhone 8“ bei paklausė, kiek duos už tokį telefoną, jis atsakė, kad nuo 100 iki 120 eurų. A. Š. pasakė, kad netrukus telefoną atveš ir valandos bėgyje jį atvežė. Į lombardą atėjo dviese, tačiau jis atpažino tik A. Š., antro asmens anksčiau nematė. Nesigilino, kuris iš jų norėjo tą telefoną parduoti. Telefono nepriėmė, nes jis buvo su kodais, o kodų nei vienas nežinojo, todėl nepirko (t. 1, b. l. 94; t. 4, b. l. 26-27). Iš asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad liudytojas L. B. atpažino J. Š., tai yra asmenį, kuris į lombardą buvo atėjęs kartu su A. Š. (t. 1, b. l. 95-96).

15. Iš paties nuteistojo J. Š. viso proceso metu duotų parodymų matyti, kad nukentėjusiajam likus muštynių vietoje, jis su A. Š. išvažiavo, pastarąjį paleido Naujininkuose, o jis pats nuvažiavo sau. Jokio svetimo telefono, megztinio jis savo automobilyje nematė ir nerado, taip pat nematė, kad juos pamatytų ar paimtų A. Š.. Kartu su A. Š. jokio telefono lombarde nebandė parduoti ir nieko apie tai nežino (t. 2, b. l. 96-98, 107-113, 124-125; t. 4, b. l. 50-51). Pažymėtina, kad šią nuteistojo versiją pagrįstai paneigia ne tik liudytojo L. B. parodymai, bet taip pat ir pirmiau aptarta telefonų išklotinių analizė, iš kurios matyti, kad nuo 16.26 val. iki 16.47 val., maždaug tuo metu, kai nuteistieji atvežė į lombardą nukentėjusiojo telefoną, jų abiejų telefonai veikė mobiliojo bokšto, esančio (duomenys neskelbtini), teritorijoje. Apeliacinio skundo teiginiai, kad J. Š. nežinojo, jog telefonas ,,Iphone 8“ priklauso D. R., yra nepagrįsti. Nors nukentėjusysis apklaustas nurodė, kad neatsimena, ar telefoną paliko automobilyje, ar nuteistieji jam gulinčiam ant žemės jį ištraukė iš kišenės, kai ieškojo narkotikų, tačiau patikino, kad dar įvykio vietoje suprato, jog neturi telefono ir prašė nuteistųjų jį atiduoti, tačiau pastarieji jam liepė nesiartinti prie automobilio (t. 2, b. l. 46-49, 53-57; t. 4, b. l. 50-51). Įvertinusi šią aplinkybę greta to, kad nuteistieji iš karto po įvykio nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) rajoną, kuriame yra L. B. lombardas, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tiek A. Š., tiek J. Š. suvokė, jog neteisėtai užvaldė svetimą nukentėjusiajam priklausantį telefoną, kurį veikdami bendrai, siekdami pasipelnyti, pardavė. Tokie veiksmai atitinka BK 178 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos vagystės objektyviuosius požymius.

16. Apeliaciniame skunde nuteistojo J. Š. gynėjas neginčija D. R. megztinio ir maisto produktų neteisėto pasisavinimo fakto, tačiau nurodo, kad jų vertė itin menka, tai yra neviršija 3 MGL, todėl tokia veika turėtų būti kvalifikuojama pagal ANK 108 straipsnį, kuris numato administracinę atsakomybę už smulkią vagystę. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais skundo argumentais, pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog nustatyta, kad J. Š., veikdamas bendrai su A. Š., pagrobė ne tik maisto produktus, megztinį ,,Tk Maxx“, bet ir nukentėjusiajam priklausantį telefoną ,,Iphone 8“, kurių bendra vertė viršija 3 MGL, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

17. Nors apeliaciniuose skunduose nuteistiesiems J. Š. ir A. Š. paskirtos bausmės nėra ginčijamos, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir dėl bausmių skyrimo, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė bei įvertino teisingai ir nepadarė įstatymo taikymo klaidų nei nuteistiesiems skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, nei jas bendrindamas. Nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežtos, o J. Š., atsižvelgiant į jo asmenybę ir nusikalstamos veikos apdarymo aplinkybes, pagrįstai pritaikytos BK 75 straipsnio nuostatos.

Dėl civilinio ieškinio

18. Baudžiamojoje byloje nukentėjusysis J. Š. pareiškė civilinį ieškinį dėl 990 eurų žalos atlyginimo, kuriame nurodė, kad patyrė 990 eurų turtinę žalą, nes automobilyje ,,Toyota Prius“ liko maišas su maisto produktais, kurio vertė 30 eurų, megztinis, kurio vertė 70 eurų, buvo pagrobtas mobilusis telefonas ,,iPhone 8“, kurio vertė 700 eurų, su telefono dėkliuku, kurio vertė 40 eurų, o taip pat buvo suplėšyta striukė, kurios vertė 150 eurų (t. 1, b. l. 82). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis civilinį ieškinį palaikė, tačiau atsisakė jo dalyje dėl suplėšytos striukės, tai yra sumažino ieškinio sumą iki 820 eurų. Konstatavus, kad A. Š. ir J. Š., veikdami bendrai, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, o ginčo, kad turto pagrobimu D. R. buvo padaryta turtinė žala byloje nėra, darytina išvada, kad 820 eurų suma nukentėjusiojo naudai solidariai iš nuteistųjų yra priteista teisėtai ir pagrįstai. Atsižvelgiant į tai, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria tenkintas nukentėjusiojo civilinis ieškinys, kaip to prašoma nuteistojo J. Š. gynėjo apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.

19. Remdamasi išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė materialiosios teisės ar procesinių pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinamas ar keičiamas skundžiamas nuosprendis, todėl nuteistųjų A. Š. ir J. Š. gynėjų apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. Š. (A. Š.) gynėjo advokato Valerijaus Kirpičnikovo ir J. Š. gynėjo Pauliaus Vinklerio apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio atmesti.

Teisėjai Julita Dabulskytė-RaizgienėRasa PaužaitėUgnius Trumpulis