Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-03-05 · Administracinė byla Nr. P-552-17-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-05
Bylos Nr.
P-552-17-14
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00980-2012-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas
A. O. M.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
J. V. M.
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P552-17/2014Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00980-2012-6Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. kovo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. O. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1219/2013 pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. V. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja A. O. M. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) per vieną savaitę nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti administracinį sprendimą atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos tėvo M. M. 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone. Pareiškėja taip pat prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės už 7,5 ha negrąžintos jos tėvo M. M. žemės 6 000 000 Lt atlyginimo.

Pareiškėja paaiškino, kad jos tėvas M. M. buvo 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno rajone, savininkas. Ši žemė jos tėvui priklausė iki 1948 m. gegužės 22 d., t. y. iki to laiko, kai jų šeima buvo ištremta į Sibirą. Dėl M. M. žemės grąžinimo įstatymo nustatyta tvarka buvo paduotas 1991 m. spalio 28 d. prašymas ir pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnį valstybės pareigūnai privalėjo atkurti nuosavybės teises į žemę, grąžinant ją natūra arba ekvivalentine natūra, tačiau žemė iki šiol negrąžinta. Žemė yra laisva, neužstatyta, neteisėtai užgrobta, todėl, pareiškėjos manymu, už ją privalo būti atlyginta. Pareiškėja nurodė, kad Įstatymo priėmimo dieną M. M. žemė buvo priskirta Lietuvos veterinarijos akademijos mokomajam ūkiui. Šis valstybinis ūkis, kuris valdė apie 4 000 ha žemės, atkūrus nepriklausomybę, buvo panaikintas. Jokių kliūčių vykdyti Įstatymą nebuvo, tačiau M. M. žemė iki šiol, pažeidžiant Įstatymo 1 straipsnį, natūra arba ekvivalentine natūra negrąžinta, nors praėjo 21 metai nuo to laiko, kai Įstatymo nustatyta tvarka buvo paduotas prašymas su visais reikiamais dokumentais grąžinti jos tėvo M. M. žemę. Pareiškėja pažymėjo, jog Įstatymas nenumato, kad kiekvienas šeimos narys privalo paduoti atskirą prašymą ir atskirus dokumentus dėl tos pačios žemės grąžinimo. Ji, motina ir brolis buvo viena šeima, brolis ruošėsi tėvo žemėje ūkininkauti, todėl jo vardu ir buvo paduoti dokumentai, nurodant ir kitų šeimos narių teises į M. M. žemę. Jeigu broliui būtų grąžinta žemė, ją būtų valdę bendrai – bendrosios nuosavybės teise, tarp jos ir brolio ginčų nėra. Mama 2009 m. mirė. Šeima turėjo teisėtų lūkesčių, kad įstatymas bus vykdomas ir žemė per tris mėnesius nuo pareiškimo padavimo dienos, kaip numato Įstatymo 19 straipsnis, bus grąžinta. Valstybės pareigūnai broliui tvirtino, jog 1992 m. pavasarį jis tėvo žemėje jau galės ūkininkauti. Pareiškėja atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimą bei kitus šio teismo nutarimus ir pažymėjo, kad kol turtas negrąžintas arba už jį neatlyginta, nuosavybės teisės į tą turtą neatkurtos. Pareiškėja pabrėžė, kad jos broliui J. V. M. ne tik neišmokėtas atlyginimas (kompensacija) už M. M. žemę, tačiau net nebuvo priimtas teisėtas administracinis aktas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo žemę. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, jog pareigūnai paskyrė M. M. žemę Lietuvos veterinarijos akademijai 2003 m., kai dar nebuvo priimtas sprendimas dėl 1991 m. paduoto prašymo grąžinti M. M. žemę. Pareiškėjos nuomone, 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 52/11965 yra niekinis teisės aktas, jis nesukuria teisinių pasekmių, nes jame nenurodyta, kad žemė yra paimta įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams, jame tik nurodoma žemės vertė 18 585 Lt. Sprendime nurodyta žemės vertė niekada nebuvo atlyginta, be to, vertė nurodyta neteisingai. Pareiškėjos manymu, teisingas įvertinimas yra rinkos kaina, nes tik už rinkos kainą galima įsigyti lygiavertį žemės sklypą. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad sprendime nenurodyta, kokiu įstatymu remiantis žemė yra valstybės išperkama, nenurodyta, kas ir kada už žemę atlygins, faktiškai sprendimas neįvykdomas. Kadangi sprendimas neįvykdytas, nuosavybės teisės neatkurtos. Jeigu pareigūnai būtų vykdę įstatymo reikalavimus ir elgęsi teisėtai, pareiškėjos manymu, jie 1991 m. būtų sugrąžinę M. M. žemę, o jeigu vėliau atsirado būtinumas paimti tą žemę visuomenės poreikiams, žemė galėjo būti paimta įstatymo nustatyta tvarka pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.100 straipsnio reikalavimus. Pareiškėja paaiškino, kad M. M. žemė iki šiol neturi savininko, nes ji užgrobta. Žemė neįregistruota Registrų centre jokio savininko vardu. Pareiškėja atkreipė dėmesį, jog ji šioje byloje nereikalauja priimti administracinį aktą dėl M. M. žemės grąžinimo bei priteisti žalos iš atsakovo dėl nuosavybės teisių neatkūrimo, nes šie reikalavimai jau buvo išnagrinėti administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012, kurioje Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartimi, nepaisydami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, Civilinio kodekso 4.100 straipsnio, Įstatymo reikalavimų, jos skundą atmetė. Kadangi žemė negrąžinta ir už ją neatlyginta, t. y. nuosavybės teisės neatkurtos, pareiškėjos manymu, Tarnyba įpareigotina priimti administracinį sprendimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjos tėvo M. M. 15 ha žemės atkūrimo, o už negrąžintą jai tenkančios 7,5 ha žemės dalį privalo būti priteistas jos prašomas atlyginimas, nes šioje vietovėje tik už tokią pinigų sumą galima įsigyti lygiavertį žemės sklypą.

Atsiliepimas

Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu į skundą prašė jo netenkinti.

Atsakovai paaiškino, jog 1991 m. spalio 28 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę pateikė J. V. M.. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-11348 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno r.)“ parinko J. V. M. nuosavybės teisių atkūrimo būdą už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais. Tos pačios dienos sprendimu Nr. 52/11965 J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės už 15 ha atlyginant pinigais. Taigi, į žemę, dėl kurios pareiškėja skundu prašo priimti administracinį sprendimą, sprendimas jau yra priimtas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2325-142/2009 bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1363/2010 padarė išvadą, kad atkuriant nuosavybės teises J. V. M. joks teisės aktas nebuvo pažeistas. Ginčo atveju prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. žemę pateikė vienintelis pretendentas J. V. M.. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo santykius reglamentuojantys teisės aktai nenumato valstybės pareigūnų pareigos ex officio sugrąžinti piliečiams iki 1940 m. priklausiusią žemę. Pareiškėja turėjo išreikšti savo valią, siekdama susigrąžinti minėtą jos tėvui priklausiusią žemę, ir imtis tam būtinų, įstatymuose numatytų veiksmų, tačiau to nepadarė.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad administraciniai aktai – Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymas Nr. 02-05-11348 bei 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko sprendimas Nr. 52/11965 patvirtina, jog nuosavybės teisės į visą pareiškėjos tėvo žemę buvo atkurtos pareiškėjos broliui J. V. M. Kauno apskrities viršininkui parinkus nuosavybės atkūrimo būdą, t. y. nurodant išmokėti kompensaciją pinigais už 15 ha žemės 18 585 Lt. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 konstatavo, jog nuosavybės teisės į M. M. žemę, t. y. į žemę, dėl kurios šioje byloje prašoma priimti administracinį sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priteisiant pareiškėjai atlyginimą, nuosavybės teisės jau yra atkurtos, minėtų administracinių aktų teisėtumas yra patvirtintas res judicata galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi. Minėtuose teismų sprendimuose akcentuotas ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei ir jos perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumas.

Dėl ginčo santykių teisinio reglamentavimo minėtais įsiteisėjusiais teismo sprendimais buvo pasisakyta, jog visa Lietuvos žemė buvo nacionalizuota Liaudies Seimo priimta 1940 m. liepos 22 d. deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo valstybės nuosavybe. Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymo „Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ 4 punkte nustatė, kad „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų“. Pripažindama nuosavybės atstatymą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino šiuos teiginius: „Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisės tęstinumą“; „Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją“. Būtent šiuo pagrindu ir buvo priimtas 1991 m. birželio 18 d. įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kurio 1 straipsnyje buvo nurodyta: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“. Įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti Lietuvos piliečių neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat nustatė, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis. 1994 m. gegužės 27 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, visiškai atkurti 1940 metais buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai neįmanoma.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, šiais teisės aktais įtvirtinęs privatinės nuosavybės teisės instituto atkūrimą ir skelbdamas nuosavybės teisių tęstinumo nuostatą, kartu įtvirtino ir jos realizavimą, taikant ne visiškos, tačiau ribotos restitucijos principą. Teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams, tuo atveju yra taikomas visiško atlyginimo principas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012, kurioje konstatuota, jog nei valstybės pareigūnai, nei valstybės institucijos neturi pareigos savo iniciatyva nagrinėti žemės grąžinimo piliečiams klausimo nesant pačių piliečių pateiktų prašymų, teismas darė išvadą, kad, pareiškėjai neišreiškus savo valios atkurti nuosavybės teises į jos tėvui priklausiusią žemę ar jos dalį įstatymų nustatyta tvarka, nėra pagrindo konstatuoti ir valstybės institucijų ar tarnautojų neteisėto neveikimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjos reikalavimas šioje byloje ir skiriasi nuo skundo administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 suformuluoto dalyko, tačiau faktinės aplinkybės iš esmės sutampa ir jos nebegali būti vertinamos kitaip, t. y. paneigiant įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012) nustatytą jų vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą, nes tokiu būdu būtų pažeisti imperatyvūs ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies reikalavimai, minėtų Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Teismo nuomone, šioje administracinėje byloje pareiškėjos nurodytos kai kurios papildomos faktinės aplinkybės, susijusios su 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities sprendimo Nr. 52/11965 neįvykdymu, iš esmės nekeičia ginčo teisinio vertinimo.

Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 116 punktu, byloje esamais duomenimis, teismas nustatė, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui J. V. M. 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko sprendime Nr. 52/11965 nurodyta kompensacija neišmokėta dėl jo paties veiksmų, nenurodant nuosavybės teises atkuriančiai institucijai asmeninės sąskaitos duomenų. Pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu nesikreipė į nuosavybės teises atkuriančią instituciją dėl nuosavybės teisių į tėvo M. M. žemę nuosavybės teisių atstatymo ir šiuo metu objektyviai jau nebegali realizuoti savo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą, nes jos visiškai atkurtos jos broliui, teismui nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėja būtų įgaliota ginti savo brolio teises.

III.

Pareiškėja A. O. M. apeliaciniu skundu (b. l. 58–60) prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą pareiškėja grindė iš esmės analogiškais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjos tėvo žemė negrąžinta ir už ją neatlyginta, tačiau vis tiek tvirtino, kad į tėvo žemę „pilna apimtimi“ atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjos broliui J. V. M.. Jeigu broliui būtų atkurtos nuosavybės teisės į tėvo M. M. žemę, jie žemę valdytų bendrai su broliu. Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai tvirtina, kad M. M. žemė pagal Įstatymo 12 straipsnio 5 punktą buvo valstybės išperkama. Pareiškėja atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimą ir nurodė, kad dėl Lietuvos veterinarijos akademijai skiriamo žemės ploto dydžio nustatymo buvo priimti net penki Vyriausybės nutarimai. Kokią konkrečiai žemę paskirti akademijai sprendė ne Vyriausybė, o Kauno apskrities viršininko administracija. Tik 2003 m. gegužės 16 d. Kauno apskrities viršininkas įsakymu Nr. 02-05-3199 patvirtino projektą, pagal kurį M. M. žemė buvo įtraukta į Lietuvos veterinarijos akademijai skiriamą žemės plotą. M. M. žeme Lietuvos veterinarijos akademija niekada iki šiol nesinaudojo mokslo ar mokymo tikslais. Žemė buvo apleista, paversta pelke ir tik po pareiškėjos skundų šiemet buvo suarta. Pareiškėja nepagrįstu laikė teismo tvirtinimą, kad M. M. žemė tapo valstybės nuosavybe. Nėra jokio teisinio pagrindo valstybei tapti šios žemės savininke, todėl Registrų centre žemė neįregistruota jokio savininko vardu. Pareiškėjos broliui savininko teisių įregistruoti neleidžiama, nors teismas ir tvirtina, kad broliui „atkurtos nuosavybės teisės į M. M. 15 ha žemės pilna apimtimi“, o valstybė neturi teisinio pagrindo įregistruoti nuosavybės teises į M. M. žemę.

Atsiliepimas

Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovai nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja įstatymo nustatyta tvarka savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra išreiškusi, nors siekiant atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą taip veikti ją įpareigojo teisės aktai, ką patvirtina Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012, apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nenurodo, koks įstatymas numato, kad dėl tos pačios žemės grąžinimo kiekvienas šeimos narys turi paduoti atskirus prašymus ir atskirus dokumentas, nėra pagrindas panaikinti ginčijamą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą. Atsakovai pažymėjo, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 konstatavo, jog nuosavybės teisės į M. M. žemę jau yra atkurtos. Administracinių aktų teisėtumas yra patvirtintas res judicata galią turinčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1363/2010. Minėtuose teismų sprendimuose akcentuotas ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei ir jos perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumas. Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, jog nėra jokio teisinio pagrindo valstybei tapti M. M. iki žemės nacionalizavimo turėtos žemės savininke ir jog nuosavybės teisės į jos prašomą grąžinti žemę nėra atkurtos, atsakovai laikė atmestinais. Faktą, jog nuosavybės teisės į jos prašomą grąžinti žemę yra atkurtos, patvirtina ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymas Nr. 02-05-113478 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno r.)“, kuriuo buvo parinktas J. V. M. nuosavybės teisių atkūrimo būdas už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais ir tos pačios dienos sprendimas Nr. 52/11965, kuriuo J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės už 15 ha atlyginant pinigais, kadangi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (Žin., 1997, Nr. 90-2256) 116 punktą sprendimo priėmimo data yra nuosavybės teisių atkūrimo diena. Atsakovai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimų terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (Žin., 1998, Nr. 61-1728; 2003, Nr. 102-4582) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog atlyginant už valstybės išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius, perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma, išduodamų vertybinių popierių skaičius ir vertė, įskaitomos piniginės prievolės valstybei dydis yra apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės lygiavertiškumo nustatymo metodika patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“, todėl atsakovai darė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės už 7,5 ha negrąžintos M. M. žemės, dėl kurios jau yra priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, 6 000 000 Lt, nepagrįstas jokiais įrodymais bei prieštarauja Vyriausybės patvirtintai metodikai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. V. M. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 92) nurodo, jog sutinka su pareiškėjos apeliaciniu skundu. J. V. M. teigimu, jis visada išreiškė valią ir visada reikalavo, kad nuosavybės teisės į jo tėvo 15 ha žemės būtų atkurtos grąžinant žemę turėtoje vietoje. Bet koks kitas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, J. V. M. manymu, yra neteisėtas, nepagrįstas ir nesuderinamas su jo valia, konstituciniu teisėtų lūkesčių principu ir prieštarauja Konstitucijos 6, 7, 23 straipsniams.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nuosavybės teisės į nusavintą nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmeniui, pateikusiam prašymą atkurti nuosavybės teises bei teisės aktuose numatytus dokumentus, teisės aktų nustatytais terminais. Prašymų padavimo tvarka bei prašymo padavimo turinys buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarka ir reikalavimai iš esmės nekito per visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį ir yra numatyti šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnyje bei Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 9 punkte.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė, jog laiku teikė nustatyto turinio prašymą atkurti nuosavybės teises į M. M. 7,5 ha valdytą žemę kompetentingai institucijai ir tokių duomenų byloje nėra, todėl darė išvadą, kad nėra pagrindo vertinti pareiškėjos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į nurodytą žemės sklypą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 jau yra pripažinęs, jog pareiškėja nėra išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvui priklaususį žemės sklypą. Šis sprendimas turi res judicata galią, nes pareiškėjos teisė į nuosavybės teisių atkūrimą šio skundo apimtyje teismo yra galutinai išspręsta ir iš naujo negali būti nagrinėjama. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į M. M. valdytą 7,5 ha žemės sklypą.

Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės už minėto dydžio negrąžintą sklypą 6 000 000 Lt teisėjų kolegija konstatavo, kad toks reikalavimas nėra pagrįstas, kadangi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nustatyti piniginių atlyginimų piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą pagrindai yra taikomi piliečiams, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o pareiškėja nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių į M. M. 7,5 ha valdytą žemę atkūrimą. Todėl ji negali pretenduoti į piniginį atlyginimą už negrąžinamą nuosavybę. Byloje taip nėra duomenų, kad pareiškėja yra įgaliota atstovauti J. V. M. interesus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo vertinti, ar teisingai buvo atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjos nurodytam asmeniui.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo bylą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką analogiškose bylose, todėl apeliacinio skundo netenkino, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistu.

V.

Pareiškėja A. O. M. 2013 m. spalio 28 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A261-1219/2013.

Šalies argumentai

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. A. O. M. nurodo, kad jos tėvo šalia Kauno esanti 15 ha žemė yra išlikusi laisva, negrąžinta ir už žemę neatlyginta, nuosavybės teisės į šią žemę neatstatytos (neatkurtos), todėl, pareiškėjos manymu, teismas nepagrįstai teigia, kad į M. M. žemę atkurtos nuosavybės teisės pilna apimtimi jos broliui. Pareiškėja pabrėžia, kad valstybės pareigūnai nevykdė 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Pareiškėjos manymu, valstybės pareigūnai išlikusią M. M. žemę privalėjo grąžinti natūra, nebuvo tam jokių kliūčių, žemė nebuvo suteikta jokioms mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams bei kitokioms mokslo reikmėms, todėl ji nebuvo valstybės išperkama. Pareiškėja daro išvadą, kad valstybės pareigūnai veikė neteisėtai negrąžindami išlikusios M. M. žemės, o teismas neteisėtus pareigūnų veiksmus pripažino teisėtais. Pareiškėja nurodo, kad jos brolio vardu pateiktą prašymą grąžinti tėvo žemę pareigūnai apsvarstė tik po 15 metų. Pareiškėja tvirtina, kad savo valią dėl tėvo žemės grąžinimo į 15 ha žemę ji išreiškė 1991 m. spalio 28 d. prašymu, paduotu brolio vardu. Pareiškėja tvirtina, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. priimtas sprendimas nėra įvykdytas, jos tėvo žemė iki šiol neturi savininko, jos broliui tariamai atkurtų nuosavybės teisių į M. M. žemę įregistruoti neleidžiama, valstybė neturi pagrindo įregistruoti žemę valstybės vardu. Pareiškėjos manymu, nebūdama žemės savininke, valstybė negali ja disponuoti, t. y. negalėjo suteikti ją naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Prašymas dėl termino atnaujinimo netenkintinas. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Procesas gali būti atnaujinamas šiuo pagrindu, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, esminis materialinės teisės normų pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. P756-153/2009, P502-119/2009).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą atnaujinti procesą, pažymi, kad pareiškėja tokių pobūdžio konkrečių argumentų neišsakė. Pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo turinys iš esmės patvirtina, jog pareiškėja šiame prašyme kelia tik įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo klausimus, t. y. neigia aplinkybes, nustatytas šiai administracinei bylai res judicata galią turinčiuose kituose teismų sprendimuose, nesutinka su kitų faktinių aplinkybių teisminiu vertinimu. Iš pateikto pareiškėjos prašymo galima spręsti, jog ji siekia, kad teismas dar kartą ištirtų ir įvertintų faktines bylos aplinkybes bei įrodymus ir priimtų prašymą padavusiam proceso dalyviui palankų sprendimą, tačiau įstatyme tokia galimybė (pagrindas) atnaujinti procesą administracinėje byloje nenumatyta.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas proceso atnaujinimo klausimą, iš naujo nevertina pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, iš naujo nenagrinėja bylos iš esmės, tik patikrina, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnyje konkrečiai įvardytais pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-104/2012). Byloje esančių įrodymų tinkamo vertinimo klausimas nėra prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva, nes įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu. Pareiškėjos nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu negali būti pagrindu atnaujinti procesą, nes tai prieštarautų proceso atnaujinimo instituto tikslams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822-151/2013).

Dėl pareiškėjos teiginio, kad nuosavybės teisės į M. M. žemę jos broliui nėra atkurtos, teisėjų kolegija pažymi, jog, sistemiškai aiškinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies nuostatas, dėl fakto klausimų, tai yra dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu. Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių, negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto požiūriu, nes jos pareiškėjai buvo žinomos nagrinėjant bylą.

Konstatuotina, jog pareiškėjos prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį pareiškėjos nurodytų materialiosios teisės normų pažeidimą, pareiškėjos argumentacija atspindi tik jos nuomonę dėl bylos faktinės situacijos vertinimo, o prašyme nurodyti motyvai liudija, jog pareiškėja iš esmės siekia, kad būtų pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai. Kaip minėta, ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl prašyme nurodyti argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjos A. O. M. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl netenkintinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. O. M. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A261-1219/2013 pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. V. M. dėl įpareigojimo priimti sprendimą, atlyginimo priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasRičardas Piličiauskas