Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2021 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje ir jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi prie nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2019 m. spalio 31 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis (8 mėnesiai 16 dienų laisvės atėmimo), taikant dalinį bausmių sudėjimą, ir T. K. paskirta subendrinta 1 metų 6 mėnesių 16 dienų laisvės atėmimo bausmė.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir D. B., jo atžvilgiu apeliacinio skundo negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. T. K. nuteistas Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2021 m. kovo 4 d. nuosprendžiu, už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Pirmajame sektoriuje, adresu: (duomenys neskelbtini), bendrai veikdamas kartu su D. B., 2019 m. gruodžio 20 d. apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini) koridoriuje, siekdami, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis D. U. galėtų pabėgti nuo pareigūnų su po permetimo paimtu paketu ir taip išvengtų sulaikymo už galimai neteisėtą disponavimą Pataisos namuose nuteistiesiems draudžiamais turėti daiktais, pasipriešino savo pareigas, numatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ ėjusiam valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) G. K., t. y. T. K. tyčia panaudodamas fizinę jėgą, laikė apglėbęs pareigūną iš nugaros per pečius, D. B. nukentėjusįjį pastūmė ir prispaudė prie sienos, po ko T. K. parvertė nukentėjusįjį ant žemės ir neleisdami nukentėjusiajam atsistoti ir sulaikyti bėgantį nuteistąjį D. U., nukentėjusiajam G. K. nuo kritimo susitrenkus į žemę nugarą, bendrais veiksmais T. K. su D. B. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam. Veika kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad:

1.1. kaltinamojo T. K. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 286 straipsnį yra visiškai įrodyta jo paties duotais parodymais teisme, kaltinamojo D. B. duotais parodymais teisme, nukentėjusiojo G. K. duotais parodymais ikiteisminiame tyrime ir teisme bei bylos rašytine medžiaga. T. K. kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos įrodo ir byloje pateikti vaizdo įrašai.

1.2. Skiriant bausmę kaltinamajam T. K., teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie nesunkių nusikaltimų. Teismas T. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, nors kaltinamasis kaltę pripažino, tačiau tokį kaltinamojo kaltės pripažinimą, teismas nelaikė visišku ir nuoširdžiu. T. K. atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrai su kaltinamuoju D. B. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

1.3. Teismas atsižvelgė ir į kitus T. K. asmenybę charakterizuojančius duomenis: anksčiau teistas, nusikalstamą veiką padarė laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpiu, neatlikęs paskirtos bausmės, pataisos įstaigos charakterizuojamas neigiamai, laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu padarė 83 vidaus tvarkos pažeidimus, 18 kartų baustas drausminėmis nuobaudomis ir turintis galiojančių nuobaudų. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė T. K. skirti realią, artimą sankcijos vidurkiui numatytą laisvės atėmimo bausmę.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. K. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, vertina, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų bei teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai T. K. pripažino kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Taigi sprendžiant T. K. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakojusio nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

7. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, ir yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, grasinimu nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto.

8. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad prieš nukentėjusįjį G. K. nenaudojo fizinio smurto, o teismas nepagrįstai jo kaltę grindė tik nukentėjusiojo duotais parodymais, kurie yra nenuoseklūs bei prieštaringi. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad proceso metu pats nuteistasis T. K. dalį esminių įvykio aplinkybių pripažino bei patvirtino, kad tarp jo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas. Taip pat patvirtino, kad jis nukentėjusįjį apkabino per pečius iš nugaros, pareigūnas tam priešinosi, nesulaikęs jo, atsitrenkė į sieną ir kartu su juo nugriuvo ant žemės.

9. Iš nukentėjusiojo G. K. parodymų nustatyta, kad įvykio dieną jis dirbo nuteistųjų drausmės grupėje kartu su pareigūnu R. S. Apie 18.30 val. nuteistieji palaukė kol pareigūnas R. S. išlydėjo maisto dalintoją, kad jis patalpoje būtų vienas. Nukentėjusiojo G. K. parodymu, atėjęs į postą, pamatė iš išorinės tvoros atliktą permetimą, apie kurį jis pranešė per radiją ir išbėgo į koridorių. Jis pamatė bėgantį nuteistąjį D. U. su paketu link jo ir nurodė jam atiduoti paketą, tačiau nuteistasis nepakluso. Tuomet nukentėjusysis pajuto, kad jį apglėbė ties pečiais ir vertė ant žemės. Stengėsi ištrūkti, tada virto ant žemės, krito į kairę pusę, atsitrenkė į sieną, jam suskaudo nugarą. Kuomet buvo apglėbtas, jis bandė ištraukti rankas, stūmėsi nuo nuteistojo, tačiau jam neleido atsistoti, laikė jo rankas. Kai jis išsilaisvino, atsistojęs pamatė, kad jį parvertė nuteistasis T. K.. Nuteistasis D. B. stovėjo šalia T. K.. Kai jį parvertė T. K., jis buvo davęs jam nurodymą paleisti, tačiau šis nereagavo. Po įvykio jis buvo išsigandęs, pajautė skausmą nugaroje. Nukentėjusiojo G. K. parodymu, skausmą nugaroje pajuto tuoj po kontakto, kuris į vakarą tik stiprėjo, todėl išvažiavo medicininei apžiūrai į klinikas. Nepraėjus nugaroje skausmui, po mėnesio kreipėsi į medikus antrą kartą, gydymas buvo tęsiamas, buvo leidžiami vaistai, skirta reabilitacija, mankštos, šildymai. Po šio įvykio jis buvo nedarbingas apie pusantro mėnesio.

10. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis G. K. tiek pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką, tiek ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė pakankamai nuoseklius parodymus ir nurodė jo atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes, jo parodymai atitinka byloje surinktų įrodymų visumą, esminių prieštaravimų nenustatyta. Taigi, apelianto skundo argumentas, kad nukentėjusiojo duoti parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaringi, atmetamas kaip nepagrįstas.

11. Teisėjų kolegija nuteistojo nurodytą versiją, kad nukentėjusysis tik po mėnesio kreipėsi į medikus, todėl galėjo susižaloti kitu laiku ir kitu būdu, atmeta kaip gynybinę, kadangi byloje esantys ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad T. K. panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui G. K., kurio metu ir sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis tą pačią dieną po konflikto kreipėsi į medikus dėl nugaros skausmo, o skausmui nepraėjus, po mėnesio ir vėl kreipėsi į medicinos įstaigą dėl to paties nugaros skausmo, kuris tęsėsi nuo įvykio dienos ir vis stiprėjo. Duomenų, kad nukentėjusysis būtų susižalojęs kitomis aplinkybėmis, byloje nenustatyta. Pažymėtina ir tai, kad kaltinimai apeliantui pareikšti ne dėl nukentėjusiojo sužalojimo, o dėl fizinio skausmo sukėlimo. Fizinio skausmo faktas įrodytas ir paminėtieji apeliacinio skundo argumentai šių aplinkybių nepaneigia.

12. Iš tuo pačiu nuosprendžiu nuteisto D. B. parodymų nustatyta, kad įvykio dieną jis išėjęs iš dušo patalpos, pamatė T. K. kartu su pareigūnu G. K.. T. K. apglėbęs laikė pareigūną, kurie kartu nugriuvo. Po to kai šie nuvirto, jis pasitraukė į šoną. Ikiteisminiame tyrime 2020 m. spalio 6 d. apklaustas įtariamuoju D. B. paaiškino, kad jis parvertė abu asmenis – T. K. ir pareigūną G. K. (2 t., b. l. 75, 76).

13. Iš liudytojo D. U. parodymų nustatyta, kad jis paėmęs kieme paketą po permetimo, įbėgęs į koridorių, jame pamatė gulintį D. B., T. K. ir pareigūną G. K., pro kuriuos jis prabėgo ir pačios įvykio situacijos nematė (3 t., b. l. 7).

14. Iš liudytojo S. K. (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Pirmojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus jaunesnysis specialistas) parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nustatyta, kad įvykio dieną jis atliko tarnybą. Apie 18.30 val. per radijo ryšį išgirdo, jog į 2-ą būrį įvykdytas permetimas. Jis ir pareigūnas M. nedelsiant nubėgo į 2-ą būrį, vėliau susirinko daugiau pareigūnų. Jam atbėgus į 2-ą būrį prie 7-os kameros, nuteistasis T. K. ir dar vienas nuteistasis, kurio nepamena, buvo agresyvūs, po to atėjo agresyviai nusiteikęs nuteistasis D. U.. Agresyviai elgėsi dėl to, kad pareigūnai norėjo atlikti kratą dėl draudžiamų daiktų permetimo. Pamatę, kad į 2-ą būrį atbėgo daugiau pareigūnų, nuteistieji staigiai nurimo. Kas tiksliai įvyko tarp pareigūno G. K. ir 2-o būrio nuteistųjų jis nematė. Vėliau iš pareigūnų girdėjo, kad G. K. buvo užpultas nuteistųjų, ar su jais susistumdė. Žino, kad G. K. vėliau išvažiavo į ligoninę (1 t., b. l. 93-94, 95).

15. Iš liudytojo L. J. (duomenys neskelbtini) parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nustatyta, kad įvykio dieną, apie 18.30 val., eidamas link Kontrolės praleidimo punkto Nr. 3, per radijo ryšį išgirdo, kad įvyko permetimas į 2-o būrio teritoriją. Atbėgus į 2-ąjį būrį, ten jau buvo pareigūnai S. K., R. M., R. S. ir kiti. Pirmame aukšte sutiko pareigūną G. K., kuris pareiškė, kad buvo užpultas 2-ojo būrio nuteistųjų. Pastarasis minėjo, kad nuteistieji siekė jį sulaikyti, kad kitas 2-ojo būrio nuteistasis galėtų po permetimo paslėpti galimai nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus. G. K. minėjo, kad buvo užpultas iš už nugaros, tiksliai įvykio nedetalizavo, tik trumpai apibūdino situaciją (1 t., b. l. 99-100, 101, 102).

16. Iš liudytojo R. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nustatyta, kad įvykio dieną G. K. pagal paros budėjimo žiniaraštį buvo paskirtas dirbti į 2-ą drausmės būrį, su juo tą dieną dirbo pareigūnas R. S. Apie 18.30 val., būdamas Kontrolės praleidimo punkte su kitais pareigūnais, per radijo ryšį išgirdo, kad vyksta permetimas į 2-ajį būrį, todėl iškart bėgo į vietą. Jam atbėgus pareigūnas R. S. buvo išėjęs su maisto dalintoju, G. K. rado prie tarnybinio kabineto. Pribėgęs prie jo paklausė kas įvyko, G. K. pasakė, kad įvyko permetimas ir reikia bėgti link 2-ojo būrio 7-os kameros. Kadangi viskas vyko labai staigiai, nebuvo galimybės su G. K. pakalbėti kas įvyko. Vėliau sužinojo, kad pareigūnas G. K. išvyko į gydymo įstaigą (1 t., b. l. 105-106,107).

17. Iš liudytojo pareigūno G. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nustatyta, kad įvykio dieną dirbo pareigūnai G. K. ir R. S.. Po įvykio G. K. pasakojo, kad pastebėjo per langą permetimą į 2-ojo būrio teritoriją. G. K. išbėgo į 2-ojo būrio pirmo aukšto koridorių, kad sulaikytų nuteistąjį D. U., kuris bėgo į 2-ojo būrio gyvenamąsias patalpas su po permetimo paimtu paketu. Tuo metu pirmame aukšte iš prausyklos išėjo nuteistieji T. K. ir D. B., kurie norėjo užremti pareigūnų posto duris, tačiau pastebėjo koridoriuje pareigūną G. K.. Tuomet nuteistasis T. K., apglėbęs G. K., parvertė, kad pareigūnas negalėtų atlikti savo funkcijų, t. y. užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui. Jis taip suprato iš jų pokalbio, kad T. K. ir D. B. norėjo savo kūnais užstoti posto duris ir jas laikyti, kad pareigūnas neišeitų kol D. U. prabėgs su po permetimo paimtu paketu. Kiek jam žinoma, T. K. yra neprognozuojamas, greitai įsiplieskia, iš jo nežinia ko galima tikėtis. Poste pareigūnas buvo likęs vienas, o nuteistieji 2-ojo būrio koridoriuje buvo trise, kas tikrai kėlė grėsmę G. K.. Per radijo ryšį G. K. kvietėsi pastiprinimą. G. K. po įvykio pasakė, kad jam skauda nugarą nuo tada, kai T. K. jį parvertė ant žemės, jam sunku tęsti tarnybą - sunku judėti, paprašė išleisti pas medikus, jis prašymą patenkino (1 t., b. l. 116-117,118, 119).

18. Abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu bei objektyvumu, iš esmės paneigiančių nuteistojo T. K. parodymus ir betarpiškai patvirtinančių jo kaltę, teisinio pagrindo nėra. Aukščiau paminėtų liudytojų išdėstytos aplinkybės sutapo tarpusavyje, buvo nuoseklūs bei atitiko ir nukentėjusiojo parodymus. Nors šie liudytojai tiesiogiai ir nematė T. K. nusikalstamų veiksmų, tačiau kaip nustatyta, nukentėjusysis G. K. tiesiogiai papasakojo apie prieš jį įvykdytą pasipriešinimą pavartojant fizinį smurtą netrukus po šių veiksmų atlikimo. Visi šioje byloje parodymus davę liudytojai nuosekliai atpasakojo įvykio aplinkybes, kurie sutapo su bylos medžiaga. Taip pat pažymėtina, kad liudytojai, tiek apklausiant juos ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti jų parodymais. Šiame epizode nenustatyta jokių aplinkybių apie tai, kad liudytojai siektų apkalbėti T. K. ar jį nepagrįstai apkaltinti nusikalstamos veikos padarymu.

19. Pažymėtina, kad apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, kai tais įrodymais nustatyti faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad šių liudytojų parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai tarpusavyje sudaro logišką seką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl T. K. padarytos nusikalstamos veikos.

20. Taigi, nors nuteistasis T. K. savo kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo nepripažino, tačiau jo kaltę įrodo byloje esančių įrodymų visuma - nukentėjusiojo G. K. parodymai, nuteistojo D. B. bei liudytojų parodymai, taip pat kiti byloje esantys daiktiniai ir rašytiniai įrodymai.

21. Iš byloje esančių vaizdo įrašų nustatyta, kad į (duomenys neskelbtini) patalpas iš lauko atėjo nuteistieji D. B. ir T. K., abu užėjo į patalpą, esančią priešais pareigūnų tarnybinį kabinetą. 18:29:32 prasiverė pareigūnų tarnybinio kabineto durys, į 2-o būrio patalpas įbėgo nuteistasis D. U., kuris pamatęs iš tarnybinio kabineto išėjusį pareigūną G. K. apsisuko link lauko. 18:29:35 pareigūnas G. K. pasisuko į lauko pusę, tuomet iš patalpos, esančios priešais pareigūnų tarnybinį kabinetą, pasirodo nuteistasis T. K. ir iš nugaros rankomis apkabinęs G. K. laiko, pasirodo nuteistasis D. B. (už nuteistojo T. K.) nugaros, nuo lauko pusės įbėga nuteistasis D. U. nešinas paketu, nuteistasis D. B. su nuteistuoju T. K. pareigūną G. K. prispaudžia prie sienos, leisdami nuteistajam D. U. prabėgti. Matyti, kad nuteistasis D. B. atšoka nuo pareigūno G. K. ir nuteistojo T. K., G. K. bando atsimušti rankomis nuo nuteistojo T. K., nuteistasis D. B. užsimoja kumščiu į pareigūną G. K., tačiau iškart nuleidžia ranką, nuteistasis T. K. atsistoja nuo grindų ir agresyviai nusiteikęs eina link pareigūno G. K., kuris dešine ranka atstumia nuo savęs nuteistąjį T. K., nuteistasis D. B. patraukia nuteistąjį T. K. nuo pareigūno. 18:29:52 pareigūnas G. K. nuskubėjo į pareigūnų tarnybinį kabinetą, o nuteistieji T. K. ir D. B. pasišalino link 2-o būrio gyvenamųjų patalpų. G. K. išėjo iš tarnybinio kabineto, užrakino duris, tuo metu įbėgo pareigūnai ir bėgo link 2-o būrio gyvenamųjų patalpų (1 t., b. l. 122-124, 125, 127).

22. Įvertinus bylos aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl nuteistojo T. K. kaltės pasipriešinus valstybės tarnautojui. Įrodymų visuma patvirtina, kad T. K. įvykdė nusikalstamą veiką, t. y. siekdamas, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis D. U. galėtų pabėgti nuo pareigūnų su po permetimo paimtu paketu, pasipriešino savo pareigas ėjusiam valstybės tarnautojui – Pataisos namų Saugumo valdymo skyriaus jaunesniajam specialistui G. K., t. y. T. K. tyčia panaudodamas fizinę jėgą, laikė apglėbęs pareigūną iš nugaros per pečius, po ko T. K. parvertė nukentėjusįjį ant žemės ir neleisdamas nukentėjusiajam atsistoti ir sulaikyti bėgantį nuteistąjį D. U., nukentėjusiajam G. K. sukėlė fizinį skausmą. Taigi, nuteistojo T. K. veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį.

23. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad T. K. nenaudojo fizinio smurto pasipriešindamas valstybės tarnautojui paneigti bylos nagrinėjimo metu ištirtomis ir nustatytomis aplinkybėmis. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama įrodymų interpretacija. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Tokiu būdu, apeliacinio skundo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus ar padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

24. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į T. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį – padarytas vienas nesunkūs nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis), į kaltės formą ir rūšį, – nusikalstama veika padaryta esant tiesioginei tyčiai, į nusikalstamos veikos stadiją, – nusikaltimas baigtas; į nuteistojo asmenybę, ? anksčiau teistas 16 kartų už įvairių nusikalstamų veikų padarymą (2017 m. teistas už analogišką nusikaltimą pagal BK 286 straipsnį), nusikalstamą veiką padarė laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpiu, neatlikęs nuosprendžiu paskirtos bausmės, pataisos įstaigos charakterizuojamas neigiamai, laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu padarė 83 vidaus tvarkos pažeidimus, 18 kartų baustas drausminėmis nuobaudomis, turi galiojančių nuobaudų, į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių (T. K. kaltės pripažinimą teismas nelaikė visišku ir nuoširdžiu), o atsakomybe sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrai su nuteistuoju D. B. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25. Nuteistasis ir jo gynėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino T. K. prisipažinimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi T. K. savo kaltę pripažino, papasakojo įvykio aplinkybes, nuoširdžiai gailisi bei atsiprašė nukentėjusiojo.

26. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Tais atvejais, kai kaltininkas duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, taip siekiant sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

27. Taigi, ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo. Prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.

28. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis T. K. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino, duoti parodymus atsisakė, o bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu savo kaltę pripažino. Tačiau T. K. duodamas parodymus savo veiksmų nevertino kritiškai, taip pat jo parodymai neatitiko faktinių bylos aplinkybių bei iš dalies prieštaravo kitų proceso dalyvių parodymams. Kaip matyti, T. K. neigė, kad jis panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, tvirtino, kad nukentėjusįjį pargriovė netyčia, nors bylos duomenimis šios faktinės aplinkybės buvo nustatytos.

29. Tokie prieštaringi T. K. parodymai leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis nuoširdžiai nesigaili dėl padarytos nusikalstamos veikos, o prisipažino tik formaliai, tikėdamasis, kad jam būtų paskirta švelnesnė bausmė. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad „kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163/2014).

30. Vien tas faktas, kad T. K. pareiškė pripažįstantis kaltę, negali būti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi asmuo nepripažino esminių nusikalstamos veikos aplinkybių – šiuo atveju nepripažino veikęs tiesiogine tyčia. Apygardos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju T. K. prisipažinimas dėl padarytos nusikalstamos veikos ir formalus nukentėjusiojo atsiprašymas teisme, neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė T. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

31. Įvertinus nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, nusikalstamos veikos padarymo sunkumą ir pobūdį bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam T. K. skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį - laisvės atėmimą. Paskirtos bausmės dydis yra žemesnis, nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis (paskirta 1 metai, o BK 286 straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 3 metų), nelaikytinas aiškiai per griežtu ar neteisingu. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks bausmės dydis yra adekvatus ir proporcingas T. K. padarytam nusikaltimui bei atitinka bausmės tikslus bei paskirtį.

32. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. K. taip pat prašo laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti Marijampolės pataisos namuose Kybartų sektoriuje arba Pravieniškių pataisos namų 2 –ajame sektoriuje, kadangi Vilniaus pataisos namuose turi priešų, kurie gali jam pakenkti. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrindo tenkinti tokį prašymą nėra. Pažymima, kad BK 50 straipsnio 3 dalies nuostata 2020 m. liepos 1 d. neteko galios. Netekus galios BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatai, kuria vadovaujantis bausmės atlikimo pataisos įstaigos parinkimas buvo baudžiamąją bylą išnagrinėjusio teismo diskrecinė teisė, ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) pakeitimo 2019 m. birželio 27 d. Nr. XII–2264 įstatymui, nuteistieji bausmes konkrečioje įstaigoje atlieka pagal kriterijus, nustatytus BVK 62, 71, 83, 90 straipsniuose.

33. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog T. K. veiksmuose yra visi būtini BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o bausmių skyrimo taisyklės pažeistos nebuvo. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų nepaneigia, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.