Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui E. T. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu pagrįstumo nustatymas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).

Iš Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2018 m. kovo 16 d. tarnybinio pranešimo matyti, jog pareiškėjas areštinėje laikytas 62 paras, kamerose kuriose vienam asmeniui kameros plotas (atmetus sanitarinio mazgo plotą) buvo didesnis nei 5 kv. m., atitinkamais laikotarpiais nuo 2017 m. vasario 15 d. iki 2018 m. vasario 2 d. (b. l. 22-23). Nurodyti atsakovės atstovo pateikti duomenys nepaneigti.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš to, kad Klaipėdos apskrities VPK areštinėje įrengti plastiko lakštai ant areštinės kamerų išorinių grotų, kurie trukdo į lauką iškišti televizijos antenas ir dėl šių plastiko lakštų į kamerą patenka mažai natūralios šviesos, be to, areštinėje nebuvo išduoti rankšluosčiai, pagalvės buvo netinkamos miegui.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 67 straipsnis nustato, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas. Suėmimo vykdymo įstatyme nustatytos kardomosios priemonės – suėmimo (kardomojo kalinimo) vykdymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimą, taip pat suimtųjų ir pagal Suėmimo vykdymo įstatymą jiems prilyginamų asmenų bei kitų suimtojo statuso neturinčių asmenų, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, gali būti laikomi teritorinių policijos įstaigų areštinėse (toliau – areštantai), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 (Taisyklių 1 punktas). Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse dirbančių policijos pareigūnų bei kitų darbuotojų teises ir pareigas, taip pat policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką nustato Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – Instrukcija), patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) nustato tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių (toliau – laisvės atėmimo vietų), teritorinių policijos įstaigų areštinių (toliau – policijos areštinės) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė; suimtieji gali naudotis savo patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (galiojusios iki 2017 m. balandžio 3 d.), patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 80 punkte nustatyta, jog policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus, o 82 punkte – kad policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais); lovos skalbiniai turi būti keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Higienos normos HN 134:2015 13 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos normos HN 134:2015 42 punkte nustatyta, jog draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (Higienos normos HN 134:2015 43 punktas).

Iš byloje pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. patikrinimo akto Nr. PA.3-230(16.3.187.3.12) turinio matyti, kad 2017 m. gegužės 19 d. atliktas areštinės gyvenamųjų patalpų Nr. 17 (ginčo laikotarpiu šioje patalpoje buvo laikomas ir pareiškėjas) ir Nr. 19 patikrinimas, kurio metu nenustatyta pažeidimų (b. l. 27-28). Patikrinimo akte nurodyta, jog areštinės gyvenamosiose patalpose yra natūralus apšvietimas, sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per langus, įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema, saugumui užtikrinti areštinės gyvenamosiose patalpose iš išorės pusės ant langų yra apsauginės uždangos iš skaidraus plastiko, areštinėje naudojami lovų čiužiniai, pagalvės nesuplyšę, antklodės švarios ir nesmirdinčios. Iš Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2018 m. kovo 16 d. tarnybinio pranešimo ir prie jo pridėtų išduotos patalynės apskaitos lapų matyti, kad pareiškėjui minkštasis inventorius, t. y., rankšluosčiai, antklodės užvalkalai, pagalvė užvalkai buvo išduoti nustatyta tvarka (b. l. 24, 55-56). Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginius dėl areštinės kamerų neatitikties higienos normoms paneigia byloje esantys įrodymai ir nėra pagrindo manyti, kad sąlygos patikrintose kamerose ir kitose kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, galėjo iš esmės pasikeisti ar būti kitokios nei konstatuota patikrinimo akte.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą grindžia ir tuo, kad jam buvo apribota galimybė gauti naujausią informaciją, nes nebuvo galimybės per areštinės langus iškišti televizoriaus antenos kabelio ir dėl to jis negalėjo matyti dalies televizijos kanalų, taip pat nebuvo įrengti radijo taškai ar lizdai televizijos antenoms.

Suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad suimtiesiems leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (galiojusios iki 2017 m. balandžio 3 d.), patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 7.20 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis giminaičių arba artimųjų perduotais nešiojamaisiais televizoriais (kurių įstrižainė ne didesnė kaip 41 cm), radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, virintuvais (esant tam būtinoms techninėms sąlygoms). Šiuo metu galiojančiose Taisyklėse (galiojančios nuo 2017 m. balandžio 4 d.) dėl to nieko nepasisakoma. Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad areštinėse nėra numatyti lizdai televizijos antenoms, tačiau yra sudarytos sąlygos antenos kabelį iškišti pro langą, kad asmenys, laikomi areštinėje, žiūrėdami televizorių matytų norimus televizijos kanalus. Pažymėtina, jog nei higienos norma, nei Taisyklės taip pat nereikalauja, kad areštinėse privalomai būtų įrengti lizdai televizijos ar radijo antenoms, todėl tai įvertinus, pareiškėjo teiginiai apie tai, kad nebuvo sudaroma galimybė žiūrėti televiziją ar klausytis radijo, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas privatumo pažeidimą taip pat sieja su vaizdo stebėjimo kamerų įrengimu areštinės patalpose. Iš Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2016 m. liepos 20 sprendimo Nr. 2R-4788-(9.1-1) matyti, jog vaizdo duomenų tvarkymas Klaipėdos apskrities VPK atitinka teisės aktų reikalavimus, o iš tarnybinio pranešimo duomenų matyti, jog vaizdo stebėjimo kameros areštinėje įrengtos taip, kad asmens stebėjimas nežemintų žmogaus orumo, nes vaizdo stebėjimas nevykdomas sanitarinio mazgo patalpose. Teismas neturi pagrindo nesivadovauti šiais duomenimis. Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Be to, visiškas privatumas atsižvelgiant į pareiškėjo teisinį statusą nėra įmanomas dėl objektyvių priežasčių ir absoliutaus privatumo laisvės atėmimo vietoje pareiškėjas negali tikėtis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-616-146/2016).

Pareiškėjui teigiant, jog nebuvo supažindintas su areštinės vidaus tvarkos taisyklėmis, pažymėtina, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatorių vidaus tvarkos aprašai tvirtinami šių įstaigų direktorių įsakymais; suimtieji pasirašytinai supažindinami su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais. Instrukcijos 18 punkte nustatyta, kad į policijos areštinę uždaromus asmenis policijos areštinės vadovo (jo nesant – policijos areštinės budėtojo) funkcijas atliekantis pareigūnas pasirašytinai supažindina su policijos areštinės vidaus tvarkos taisyklėmis, išaiškina vidaus tvarkos taisyklių pažeidimo padarinius. Iš prie tarnybinio pranešimo pridėtų į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokolo matyti, jog pareiškėjas patvirtino (pasirašė), kad susipažino su areštinės vidaus tvarkos taisyklėmis (b. l. 45-54). Tarnybiniame pranešime taip pat pažymėta, jog pareiškėjas buvo supažindintas su areštinės vidaus tvarkos taisyklėmis, kurios iškabintos visose areštinės kamerose (b. l. 23). Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, dėl jo nesupažindinimo su areštinės vidaus tvarkos taisyklėmis, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjui nurodant, kad jam nebuvo leista pasimatyti su artimaisiais giminaičiais, pažymėtina, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija suimtajam leidžia pasimatyti, jeigu nėra gautas suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis nurodymas neleisti suimtajam pasimatyti. Taisyklių 30 punkte nurodyta, jog areštanto pasimatymus su giminaičiais ir kitais asmenimis organizuoja policijos areštinės vadovo (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojo) funkcijas atliekantis pareigūnas. Šių taisyklių 31 punkte nustatyta, kad jei pasimatymą suteikti atsisakoma, policijos areštinės vadovo (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojo) funkcijas atliekantis pareigūnas surašo tarnybinį pranešimą, kuriame nurodo atsisakymo suteikti pasimatymą motyvus; rašytinio prašymo suteikti pasimatymą ir tarnybinio pranešimo dėl atsisakymo suteikti pasimatymą kopijas už pasimatymų organizavimą atsakingas pareigūnas grąžina prašymą įteikusiam asmeniui; apie pasimatymo suteikimą ar atsisakymo jį suteikti faktą pažymima policijos areštinių vidaus administravimo informacinėje sistemoje. Iš tarnybinio pranešimo ir prie jo pridedamų dokumentų (b. l. 22-25, 29-41) matyti, kad pareiškėją areštinėje lankydavo artimieji, galimybė pasimatyti su artimaisiais pareiškėjui būdavo suteikiama teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvimo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje metu nebūtų leista pasimatyti su artimaisiais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jo teisė į pasimatymus buvo pažeista.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta pareiškėjo E. T. nurodomų neteisėtų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities VPK, veiksmų ar neveikimo laikant jį areštinėje laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 15 d. iki 2018 m. vasario 2 d. Nenustačius institucijos neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei, todėl kitų sąlygų civilinei atsakomybei kilti egzistavimas plačiau nenagrinėtinas. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu nenustačius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-88 straipsniais,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjo E. T. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams arba apeliacinės instancijos teismui.