Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-06-11 · Civilinė byla Nr. 2A-231/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-11
Bylos Nr.
2A-231/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Vytas Milius, Donatas Šernas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės Tolimojo
Atsakovas
M. V.
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“
Advokatai
Baltarusija Respublikoje
Kategorijos
  • 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-231/2012Procesinio sprendimo kategorija: 16.7, 16.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Vyto Miliaus ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Tolimojo keleivinio transporto kompanijos ir atsakovo M. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3684-553/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Tolimojo keleivinio transporto kompanijos ieškinį atsakovui M. V. dėl darbuotojo padarytos žalos įmonei atlyginimo. Trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanija kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui M. V., ir patikslinęs jį, prašė jam priteisti iš atsakovo: 1) 322 883,33 Lt žalos (306 944,48 Lt prarasto turto vertės ir 15 938,85 Lt turėtų išlaidų); 2) 7 229 Lt žyminio mokesčio; 3) 383,31 Lt išlaidų už dokumentų vertimą. Ieškovas taip pat prašė teismo: 1) grąžinti 1 820 Lt žyminio mokesčio, kuris buvo permokėtas teikiant pirminį ieškinį, indeksavus žyminio mokesčio 7 000 Lt tvirtą sumą, kuri remiantis Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-424/2009, nėra indeksuojama; 2) grąžinti 75 proc., t. y. 372,75 Lt žyminio mokesčio, tenkančio atsisakyto ieškinio reikalavimo daliai.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas M. V., dirbdamas UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos vairuotoju ekspeditoriumi, 2007 m. spalio 27 d. vairavo maršrutinį autobusą Setra S315, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vykusį maršrutu Minskas – Vilnius. Baltarusijos Respublikos Ašmenos muitinės posto „K. L.“ pareigūnai muitinio patikrinimo metu aptiko nedeklaruotų, paslėptų daiktų, nuo kurių privalo būti sumokėtas muito mokestis. Administracinėje byloje 2007 m. gruodžio 29 d. Gardino srities Ašmenos teismas M. V. pripažino kaltu ir skyrė l 050 000 rublių baudą, konfiskavo vežtus daiktus bei autobusą Setra S315, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Sprendimas įsiteisėjo. Darbdavys šias aplinkybes sužinojo tik konfiskavus transporto priemonę, vadovaujantis Baltarusijos Respublikos Administracinės teisės pažeidimų kodekso 14.4 straipsniu. Pasak ieškovo, dėl atsakovo neteisėtų tyčinių veiksmų jis patyrė 356 629,12 Lt žalą. Šią aplinkybę grindė tuo, kad 2004 m. liepos 12 d. jis su atsakovu M. V. sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Pažymėjo, jog 2007 m. spalio 27 d. atsakovui M. V. maršruto Vilnius – Minskas - Vilnius aptarnavimui buvo patikėtas autobusas Setra S315, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) M. V. šį autobusą priėmė savo materialinėn atsakomybėn, ką patvirtino jis pats, pasirašydamas ant Kelionės lapo Nr. 272192. Anot ieškovo, atsakovas atliko tyčinius veiksmus, dėl ko įmonė patyrė žalą. Jis pats paėmė iš kitų asmenų ir paslėpė autobuso salone šiukšlių kibire, šaldytuve bei ventiliacinėje angoje virš keleivių sėdynių medicininius instrumentus bei kompaktinius diskus. Nurodė, kad autobuso, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pagaminto 1998 m., identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė turto praradimo dieną, vadovaujantis 2010 m. balandžio 27 d. Ekspertizės aktu Nr.TS-E-2010-06, buvo 270 400 Lt be PVM. Atsižvelgiant į tai, kad autobusas buvo prarastas dėl atsakovo kaltės ir naudojamas keleivių pervežimui 5 metus, t. y. veikloje, apmokestinamoje PVM, ieškovas, vadovaudamasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 67 straipsniu, privalėjo sumokėti į valstybės biudžetą 36 544,48 Lt PVM. Todėl, anot ieškovo, bendra žala dėl autobuso konfiskavimo sudaro 306 944,48 Lt. Ieškovas nurodė, jog reikalavimo dalies dėl 49 684,64 Lt žalos atlyginimo jis atsisako. Pažymėjo, jog įmonė patyrė papildomas su atsakovo padarytu pažeidimu susijusias išlaidas. 2007 m. lapkričio 6 d. buvo sudaryta sutartis su advokatu L. V. dėl teisinės pagalbos dėl autobuso Setra S315, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sulaikymo Baltarusijos Respublikos Ašmenos muitinėje, įskaitant atsakovo M. V. konsultavimo ir atstovavimo. Iš viso ieškovui ir atsakovui buvo suteikta teisinių paslaugų už 15 938,85 Lt, kurie laikytini tiesioginiais ieškovo nuostoliais ir taip pat turi būti priteisti iš atsakovo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškovo UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo M. V. ieškovui UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijai 306 944,48 Lt žalai atlyginti, 7 069 Lt žyminio mokesčio ir 383,31 Lt išlaidų, susijusių su dokumentų vertimu. Likusios ieškovo ieškinio dalies teismas netenkino. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo M. V. 55 Lt, iš ieškovo UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos - 4 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei; nusprendė grąžinti ieškovui UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijai 1 820 Lt permokėto žyminio mokesčio ir 1 118 Lt žyminio mokesčio nuo sumažintos ieškinio reikalavimų dalies, iš viso 2 938 Lt.

Teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad su ieškovu sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis nėra tinkamai sudaryta. Anot teismo, šiuos atsakovo teiginius paneigia 2003 m. balandžio 24 d. Kolektyvinės sutarties, sudarytos tarp UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos ir jos jungtinės profesinių sąjungų atstovybės, nuostatos ir UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos 2005 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 120 patvirtinti autobuso vairuotojo ekspeditoriaus pareiginai nuostatai, su kuriais M. V. susipažino, pasirašydamas. Be to, M. V. yra susipažinęs su UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos 2003 m. balandžio 15 d. įsakymu „Dėl tvarkos, vykdant tarptautinius reisus“, kuriuo nustatyta, kad vairuotojams ekspeditoriams neleidžiama autobusu vežti uždraustų ar ribotos apyvartos prekių, nedeklaruotų siuntų ar daiktų pervežimui, o pastebėjus, kad keleiviai ketina vežti ar veža autobusu uždraustas vežti ar ribotos apyvartos prekes, nedeklaruotas siuntas ar daiktus, nedelsiant informuoti pasienio ar muitinės pareigūnus. Teismas sprendė, kad M. V. kaltė, siekiant pervežti nedeklaruotas ir nuo muitinės kontrolės paslėptas prekes, konstatuota įsiteisėjusiu 2007 m. gruodžio 29 d. Ašmenos rajono Gardino srities teismo nutarimu, iš kurio turinio matyti, jog atsakovas savo kaltę iš dalies pripažino. Teismo vertinimu, nors atsakovas tvirtina, jog jo veiksmuose tyčios nėra, tačiau tai nekeičia jo kaltės formos. Anot teismo, nors atsakovas tvirtina, kad jis su 2005 m. spalio 19 d. įmonės vidiniu įsakymu Nr. 120 bei 2003 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 41 „Dėl tvarkos, vykdant tarptautinius reisus“ supažindintas nebuvo, nes po pačiu įsakymu nėra jo parašo, tačiau bylos duomenys rodo priešinga. Teismas nustatė, kad M. V. parašu yra patvirtinęs, jog buvo supažindintas tiek su UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos autobuso vairuotojo ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais, tiek su 2003 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 41 „Dėl tvarkos, vykdant tarptautinius reisus“. 2009 m. sausio 29 d. Ekspertizės aktas Nr. 11-49(09), anot teismo, patvirtina, kad M. V. vardu abiem atvejais pasirašė pats M. V.. Nurodė, kad toks pat įspėjimas, griežtai draudžiantis vežti nelegalias siuntas, pažymėtas ir 2007 m. spalio 27 d. kelionės lape Nr. 27219. Be to, kaip teismo posėdžio metu nurodė liudytojai I. A. bei V. V., visi vairuotojai yra susipažinę su daiktų ir bagažo vežimo tvarka. Teismas taip pat atsižvelgė į V. V. duotus parodymus apie tai, kad neleistinų gabenti daiktų sąrašas yra iškabintas ir ant muitinės sienos, todėl su jais galima susipažinti. Teismo nuomone, minėtos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, atlikdamas savo darbines funkcijas, tyčia pažeidė darbdavio vidaus tvarkos taisykles, kurios jam buvo žinomos, atliko neteisėtus veiksmus, dėl ko darbdavys UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanija patyrė žalą.

Anot teismo, nors atsakovas teigia, kad jis nesiekė žalos atsiradimo, yra pagrindas konstatuoti netiesioginės tyčios buvimą, nes atsakovas, suvokdamas savo veikimo pavojingumą, numatydamas pavojingas pasekmes, ir nors jų nenorėdamas, sąmoningai leido joms kilti. Teismas, įvertinęs tai, kad nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog žala ieškovui buvo padaryta tyčia, neteisėtais veiksmais, pažeidžiant ne tik teisės aktų reikalavimus, tačiau ir darbdavio vidaus darbo tvarkos taisykles, sprendė, kad atsakovas M. V. privalo atlyginti visą ieškovo patirtą žalą. Pažymėjo, jog įstatymas nesuteikia teisės mažinti atlygintinos žalos dydį, kai žala padaroma tyčia, ir atsakovo turtinės padėties kriterijus šios nuostatos nekeičia (DK 257 str. 5 d., CK 6.282 str. 3 d.).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad 2010 m. balandžio 27 d. Ekpertizės aktu Nr. TS-E-2010-06 nustatyta autobuso Setra S315 GT-HD, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė vertinimo dieną (2007 m. lapkričio 6 d.) buvo 270 400 Lt (be PVM), ir į tai, kad įmonė nuo autobuso, kuris buvo konfiskuotas, sumokėjo 36 544,48 Lt pridėtinės vertės mokesčio, nusprendė iš atsakovo M. V. priteisti iš viso 306 944,48 Lt prarasto darbdavio turto vertei atlyginti.

Anot teismo, atsakovo M. V. nurodytus motyvus, esą jis nesupranta lietuvių kalbos, todėl negalėjo numatyti grėsmės prarasti turtą, paneigia byloje esantis LR Švietimo ir mokslo ministerijos išduotas pažymėjimas VK Nr. 027175, lietuvių kalba atsakovo rašyti pareiškimai bei liudytojų R. L. ir I. A. parodymai. Taip pat teisiškai nepagrįstu teismas laikė atsakovo argumentą, esą autobusas Setra S315, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo konfiskuotas tik tuomet, kai darbdavys, žinodamas apie galimą konfiskavimo grėsmę, išsiuntė jį į atitinkamą maršrutą. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad I. A. parodė, kad atsakovas darbdaviui pranešė, jog ne jis, o keleivis vežė prekes ir padarė pažeidimą. Be to, teismas pažymėjo, jog tarp ieškovo veiksmų, išleidžiant transporto priemonę maršrutu į Baltarusijos Respubliką, ir atsiradusios žalos nėra priežastinio ryšio, nes turto praradimą sąlygojo atsakovo M. V. padarytas teisės pažeidimas.

Teismo vertinimu, išlaidos, kurias ieškovas UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanija patyrė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sąlygojusių pareigos atsiradimą administracinėje byloje gintis nuo pareikštų teisės pažeidimų, gali būti pripažįstamos ieškovo nuostoliais, kurių atlyginimo pareiga tenka atsakovui. Todėl už konsultacijas pagal 2007 m. lapkričio 6 d. sutartį dėl teisinės pagalbos, pasitelkus advokatą Baltarusijos Respublikoje J. M., teikiant teisines konsultacijas ir teisinę pagalbą dėl autobuso sulaikymo Baltarusijos Respublikos valstybinio muitinės komiteto Ašmenos muitinėje, įskaitant procesinių dokumentų rengimą ir atstovavimą patyrė 15 938,85 Lt atstovavimo išlaidų pagal ieškovo pateiktas PVM sąskaitas. Teismas nusprendė netenkinti ieškovo prašymo priteisti 15 938,85 Lt žalos turėtoms atstovavimo išlaidoms, teikiant teisines paslaugas M. V., padengti, kadangi nebuvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys šių sąskaitų apmokėjimą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas M. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalį, kuria buvo nutarta iš jo ieškovui priteisti 306 944,48 Lt žalos atlyginimo, 7 069 Lt žyminio mokesčio ir 383,31 Lt dokumentų vertimo išlaidų, ir skundžiamą sprendimo dalį pakeisti, netenkinant ieškinio reikalavimų. Likusią sprendimo dalį apeliantas prašo palikti nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas buvo visapusiškai informuotas apie jo, kaip vairuotojo-ekspeditoriaus, materialinę atsakomybę ir kad atsakovas tyčia pažeidė draudimą gabenti per sieną nedeklaruotas siuntas. Apeliantas teigia, kad jis negalėjo visiškai suprasti dokumentų tekstų, kadangi jo lietuvių kalbos žinios buvo nepakankamos. Todėl nors jis ir pasirašė po darbo sutarties tekstu, sąrašuose apie susipažinimą su pareigybiniais nuostatais ir 2003 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. 41 tekstu, jų esmė jam nebuvo žinoma. Apeliantas pažymi, kad ir V. V. patvirtino, jog jis su juo bendraudavo rusų kalba.Kritiškai vertintini teismo teiginiai, kad apelianto ranka rašyti pareiškimai įrodo, kad jis gerai moka lietuvių kalbą. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovas netinkamai informavo vairuotojus- ekspeditorius apie draudimą pervežti autobusais nedeklaruotas siuntas ir tokių veiksmų pasekmes, o taip pat aplinkybės, kad ieškovas, žinodamas apie iškilusią grėsmę, jog autobusas gali būti konfiskuotas, leido su tuo pačiu autobusu vykti į tris papildomus reisus į Baltarusijos Respubliką. Pirmasis atsakovo pranešimas apie sulaikymą ir jo priežastis ieškovui buvo surašytas 2007 m. spalio 27 d. ir jis liko ieškovo administracijoje, tačiau ieškovas jo nepateikė, siekdamas įrodyti, kad jis jo neinformavo apie gresiantį autobuso konfiskavimą.Anot apelianto, visiškos materialinės atsakomybės sutartis buvo sudaryta pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Pagal DK 256 straipsnio 1 dalies nuostatą, kolektyvinėje sutartyje ieškovas privalėjo patvirtinti darbų ir pareigų sąrašą, su kuriais gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, tačiau toks sąrašas nebuvo patvirtintas.Ieškovo pateiktas susitarimas dėl kolektyvinės sutarties projekto rengimo ir svarstymo, kurio 5 punkte nurodyta, kad iki naujos sutarties pasirašymo galioja 2005 m. spalio 14 d. pasirašyta kolektyvinė sutartis, kelia abejonių. Nebegaliojanti kolektyvinė sutartis buvo pratęsta ieškovo ir dviejų profesinių sąjungų pirmininkų susitarimu, nors kolektyvinėje sutartyje nenumatyta galimybė ją pratęsti trijų šalių atstovų susitarimu. Apelianto nuomone, šis trišalis susitarimas buvo pasirašytas prireikus dirbtinai pratęsti kolektyvinę sutartį. Darbininkų sąjungos pirmininkas, galintis pasirašyti tokio pobūdžio dokumentus, anot apelianto, buvo V. S..Byloje nėra duomenų, įrodančių, jog ieškovo įmonėje dirbantys vairuotojai – ekspeditoriai buvo iš tikrųjų supažindinti su 2003 m. balandžio 15 d. UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos įsakymu Nr. 41. Pažymėtina, kad apelianto parašo ant įsakymo nėra.Anot apelianto, nagrinėjamu atveju yra pagrindas, vadovaujantis DK 257 straipsnio 5 dalimi, sumažinti padarytos materialinės žalos dydį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanija prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį, kuria buvo nutarta netenkinti jo reikalavimo priteisti 15 938,85 Lt žalos, patirtos dėl teiktų atstovavimo paslaugų, minėtą žalą priteisiant.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas ieškinį priėmė, trūkumų šalinti nenurodė, papildomų dokumentų, pagrindžiančių 15 938,85 Lt reikalavimą, pateikti neįpareigojo nei parengiamųjų posėdžių metu, nei bylą nagrinėjant iš esmės.Ieškovas PVM sąskaitas – faktūras apmokėjo 2008 m. sausio 11 d. ir 2008 m. vasario 12 d. mokėjimo nurodymais Nr. 9501, Nr. 9735, kurie yra pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nes jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, jau priėmus teismo sprendimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos apeliacinį skundą atsakovas M. V. prašo teismo ieškovo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Ieškovas nepateikė įrodymų, kad tarp advokato L. V. ir advokato J. M. Baltarusijos Respublikoje buvo susitarimas dėl teisinės pagalbos. Byloje esantys sąrašai rusų kalba apie sugaištą laiką, teikiant teisines paslaugas, neįrodo, kas ir kokiu pagrindu šias paslaugas teikė, ar buvo sumokėta už suteiktas paslaugas. Be to, už advokato J. M. paslaugas mokėjo pats atsakovas. Advokatas L. V. negalėjo tuo pačiu metu atstovauti abiejų ginčo šalių, t. y. ir ieškovo ir atsakovo, kadangi būtų kilęs interesų konfliktas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo M. V. apeliacinį skundą ieškovas UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanija prašo teismo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o ginčijamą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

M. V. motyvai, kad dėl nepakankamų lietuvių kalbos žinių jis nesuprato dokumentų, kuriuos pasirašė pradėjęs dirbti įmonėje, tekstų, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams: 1) M. V. lietuvių kalbos kategorijos mokėjimą patvirtinantis pažymėjimas buvo išduotas dar iki jo įsidarbinimo pas ieškovą; 2) tai, kad atsakovas supranta lietuviškai, patvirtino liudytojai V. V., R. L., I. A.; 3) teismui pateikta ir daugiau atsakovo rašytinų dokumentų, kurie patvirtina jo gebėjimą rašyti ir kalbėti lietuvių kalba.Apelianto argumentai, kad jo rašytas paaiškinimas liko ieškovo administracijoje, yra nepagrįsti. Juos paneigia liudytojų I. A., R. L. parodymai.Pirmosios instancijos teismas, ištyręs pateiktus rašytinius įrodymus (įsakymą dėl tvarkos vykdant tarptautinius reisus, susipažinimo su įsakymu sąrašus), padarė pagrįstą išvadą, jog M. V. buvo tinkamai supažindintas su draudimu pervežti autobusais nedeklaruotas siuntas ir tokių veiksmų pasekmes.Nepagrįstai apeliantas teigia, jog su juo buvo sudaryta neteisėta materialinės atsakomybės sutartis, nes kolektyvinėje sutartyje nėra patvirtintas darbų, kuriuos dirbant sudaroma tokia sutartis, sąrašas. Toks sąrašas yra nurodytas 2003 m. balandžio 24 ir 2005 m. spalio 19 d. kolektyvinių sutarčių 9.6 punktuose.Pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog M. V. parašu yra patvirtinęs, kad jis buvo supažindintas tiek su ieškovo autobuso vairuotojo ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais, tiek su 2003 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 41. Anot ieškovo, nėra teisės aktų, reglamentuojančių darbuotojo supažindinimą su įmonės išleistais teisės aktais, juo labiau, įpareigojimų, kad darbuotojas apie susipažinimą su dokumentu pažymėtų ant paties dokumento teksto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliaciniai skundai netenkintini, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje iš esmės kilo ginčas dėl darbuotojo materialinės atsakomybės, t. y. žalos, susijusios su darbdavio turto praradimu, ir kitokios žalos (nuostolių) atlyginimo klausimas.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2004 m. liepos 7 d. tarp ieškovo UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos ir atsakovo M. V. buvo sudaryta darbo sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo dirbti vairuotoju ekspeditoriumi (4 b. l., 1 t.). 2004 m. liepos 12 d. šalys sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už įmonės jam patikėtų materialinių vertybių saugumą (5 b. l., 1 t.). Gardino srities Ašmenos rajono teismas 2007 m. gruodžio 29 d. nutarimu (36-43 b. l., 1 t.) M. V. pripažino kaltu, kad 2007 m. spalio 27 d. apie 15 val. 20 min., vykdamas kaip vairuotojas iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką Setra markės autobusu, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėsinosi pervežti per Baltarusijos Respublikos sieną nedeklaruotas prekes, kurias būtina deklaruoti, ir paskyrė jam 1 050 000 rublių baudą, konfiskavo vežtus daiktus ir autobusą Setra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš byloje esančių Gardino srities teismo 2008 m. sausio 31 nutarimo (44-50 b. l., 1 t.) ir Baltarusijos Respublikos Aukščiausiojo teismo 2008 m. kovo 25 d. procesinio dokumento (51-52 b. l., 1 t.) matyti, kad minėtas Gardino srities Ašmenos rajono teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutarimas liko nepakeistas. Iš UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos 2010 m. spalio 27 d. Kelionės lapo Nr. 272192 matyti, jog autobusas Setra 3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patikėtas M. V. darbui nuo 5.00 val. iki 17.10 val. (27 b. l., 1 t.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė iš atsakovo priteisti 322 883,33 Lt žalos, t. y. 306 944,48 Lt žalos, atsiradusios dėl turto konfiskavimo, ir 15 938,85 Lt turėtų išlaidų, susijusių teisinių paslaugų teikimu dėl autobuso sulaikymo Baltarusijos Respublikos Ašmenos muitinėje, įskaitant atsakovo M. V. konsultavimą ir atstovavimą Baltarusijos Respublikos teismuose (93-95 b. l., 2 t.). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo pareikštus materialinius teisinius reikalavimus, 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu (149-153 b. l., 2 t.) nusprendė ieškovui iš atsakovo priteisti tik 306 944,48 Lt žalos, atsiradusios dėl turto konfiskavimo, o ieškovo reikalavimą priteisti 15 938,85 Lt išlaidų, susijusių su teisinių paslaugų teikimu dėl autobuso Setra S315, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sulaikymo Baltarusijos Respublikos Ašmenos muitinėje, įskaitant atsakovo M. V. konsultavimą ir atstovavimą Baltarusijos Respublikos teismuose, atmesti kaip nepagrįstą įrodymais. Teismas taip pat ieškovui iš atsakovo priteisė 7 069 Lt žyminio mokesčio ir 383,31 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų vertimu.

Atsakovas M. V. apeliaciniu skundu ginčija tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jo ieškovui buvo priteista 306 944,48 Lt žalos atlyginimo, 7 069 Lt žyminio mokesčio ir 383,31 Lt išlaidų, susijusių su dokumentų vertimu (155-158 b. l., 2 t.). Ieškovas UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanija apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo netenkintas jo reikalavimas priteisti iš atsakovo 15 938,85 Lt išlaidų, patirtų teikiant teisines paslaugas Baltarusijos Respublikoje (164 b. l., 2 t.).

Dėl atsakovo M. V. apeliacinio skundo

Pagal DK 256 straipsnio 1 dalies nyuostatą, visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Kaip matyti iš 2004 m. liepos 12 d. visiškos materialinės atsakomybės sutarties (5 b. l., 1 t.) turinio, atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už įmonės, įstaigos, organizacijos jam patikėtų materialinių vertybių saugumą (sutarties 1 p.). Anot ieškovo, nagrinėjamu atveju atsakovui jo darbo funkcijoms vykdyti buvo perduota įmonei priklausanti materialinė vertybė - transporto priemonė (autobusas Setra S315, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) todėl dėl jo kaltės konfiskavus šį turtą, jis privalo visiškai atlyginti dėl to įmonės patirtą žalą.

Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą (DK 245, 253-255 str.). Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 str.). Esant visų šių sąlygų visumai, yra pagrindas darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1444/2002; 2003 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2003; 2004 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Aiškindamas neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės sąlygos pagal Darbo kodeksą, sampratą, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – vidaus aktų, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis Nr. 3K-3-446/2009).

Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, jog nagrinėjamu atveju jam negali atsirasti visiška materialinė atsakomybė už darbdavio patirtą žalą dėl transporto priemonės konfiskavimo, nes 2004 m. liepos 12 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartis buvo sudaryta, pažeidžiant DK 256 straipsnio 1 dalį, pagal kurią konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje.

Teisėjų kolegija su minėtais atsakovo argumentais nesutinka, kadangi byloje esantys rašytiniai įrodymai sudaro pagrindą daryti kitokias išvadas. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo metu galiojusioje 2003 m. balandžio 24 d. Kolektyvinėje sutartyje, sudarytoje tarp UAB „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“ ir šios įmonės jungtinės profesinių sąjungų atstovybės, buvo numatyta, kad su vairuotojais ekspeditoriais sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys (kolektyvinės sutarties 9.6 p., 89 b. l., 1 t.). Vairuotojai ekspeditoriai buvo įtraukti į darbuotojų, su kuriais yra sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sąrašą ir 2005 m. spalio 14 d. kolektyvinėje sutartyje (150-159 b. l., 1 t.).

Apeliantas nepagrįstai teigia, jog jo su ieškovu sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis 2007 m. spalio 26 dienai buvo negaliojanti. Teisėjų kolegija pažymi, jog net ir tuo atveju, jei kolektyvinės sutarties sąlygos būtų pakeistos, vairuotojų ekspeditorių neįtraukiant į darbuotojų, su kuriais sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sąrašą, tai automatiškai nelemtų iki kolektyvinės sutarties pakeitimų sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties negaliojimo, nes tokia sutartis buvo sudaryta nepažeidžiant tuo metu galiojančių tiek įstatymo, tiek kolektyvinės sutarties nuostatų (DK 256 str. 1 d.). Be to, darbuotojų ar pareigybių sąrašo, pagal kurį sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys, nenurodymas kolektyvinėje sutartyje nepaneigia DK 256 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos galimybės sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Akivaizdu, jog atsakovo pareigos patenka į DK 256 straipsnio 1 dalyje apibūdintas pareigas, todėl su juo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis 2007 m. spalio 26 dienai galiojo, kadangi jos sudarymas neprieštaravo (ir šiuo metu neprieštarauja) įstatymui. Be to, byloje nėra duomenų, įrodančių, jog minėta sutartis buvo nutraukta. Kita vertus, ieškovas byloje yra pateikęs 2007 m. rugpjūčio 17 d. susitarimą dėl kolektyvinės sutarties projekto rengimo ir svarstymo (160 b. l., 1 t.), iš kurio matyti, jog buvo susitarta, kad iki naujos kolektyvinės sutarties pasirašymo galioja 2005 m. spalio 14 d. pasirašyta kolektyvinė sutartis.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentais, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie jo, kaip vairuotojo ekspeditoriaus, materialinę atsakomybę. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pačia 2004 m. liepos 7 d. darbo sutartimi Nr. 1292/62 (4 b. l., 1 t.) atsakovas įsipareigojo pasirašyti visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos 2005 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 120 patvirtintų autobuso vairuotojo ekspeditoriaus pareiginių nuostatų (1 t. b.l. 6-12) 18.2 punktas numato, kad vairuotojas ekspeditorius materialiai atsako už jam patikėtą autotransporto priemonę, gabenamas siuntas ir kitas patikėtas materialines vertybes nuo gavimo iki pridavimo. Šių pareiginių nuostatų 9 punkte taip pat aiškiai numatyta, jog vairuotojai ekspeditoriai sudaro visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Byloje yra duomenys, įrodantys, jog atsakovas M. V. su šiais pareiginiais nuostatais susipažino ir su jais sutiko 2005 m. gruodžio 1 d. pasirašytinai (17 b. l., 1 t.), kas neabejotinai patvirtina, jog atsakovas buvo tinkamai informuotas apie jo prisiimtą visišką materialinę atsakomybę. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas pasirašytinai susipažino ir su 2005 m. spalio 19 d. kolektyvine sutartimi 2006 m. sausio 5 d. (165 b. l., 1 t.).

Byloje surinkti rašytiniai įrodymai taip pat paneigia apelianto argumentus, jog jam nebuvo žinoma apie tai, kad yra draudžiama gabenti patikėtame autobuse nedeklaruotas siuntas. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos 2005 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 120 patvirtintų autobuso vairuotojo ekspeditoriaus pareiginių nuostatų 3 punktas nustato, jog vairuotojas ekspeditorius darbe privalo laikytis kelių eismo taisyklių, nustatytos autobuso techninio eksploatavimo ir priežiūros tvarkos, keleivių ir bagažo vežimo kelių transporto taisyklių, keleivių tarptautinio vežimo kelių transportu taisyklių, keleiviniame kelių transporte naudojamą bilietų ūkio taisyklių, kelių transporto priemonių apipavidalinimo nuostatų, Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo bei kitų Lietuvos Respublikos norminių aktų, reglamentuojančių keleivių vežimą kelių transportu, Europos Sąjungos Reglamentų 3820/85, 3821/85, bendrovės vadovų įsakymų bei potvarkių, vidaus tvarkos taisyklių, vykdyti šiuos nuostatus; 5 punktas numato, kad vairuotojas ekspeditorius privalo gilinti savo profesines žinias, lankyti autobusų įrengimo bei eksploatacijos, saugumo technikos, kelių eismo taisyklių, o taip pat keleivių, bei bagažo vežimo taisyklių apmokymus ir kitus užsiėmimus, kurie tiesiogiai susiję su vairuotojo darbu. Pažymėtina, kad šių pareiginių nuostatų 9.21 papunktis aiškiai nurodo, jog vairuotojas turi mokėti, žinoti, išmanyti valstybinės sienos kirtimo tvarką, muitų sistemą, leidžiamų išvežti ir įvežti į Lietuvos Respubliką prekių ir valiutų tvarką ir kiekį (dirbantys tarptautiniuose maršrutuose). Be to, UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos generalinio direktoriaus 2003 m. balandžio 15 d. įsakymu „Dėl tvarkos, vykdant tarptautinius reisus“ Nr. 41 įsakyta, jog vairuotojai ekspeditoriai nenaudotų bendrovės autobusų uždraustų vežti ir ribotos apyvartos prekių, nedeklaruotų siuntų ar daiktų pervežimui, autobusų bagažinėje vežti tik specialiais lipdukais sužymėtą bagažą, o pastebėjus, jog keleiviai ketina vežti ar veža autobusu uždraustas vežti ar ribotos apyvartos prekes, nedeklaruotas siuntas ar daiktus, nedelsiant informuoti pasienio ar muitinės pareigūnus (1 p., 18 b. l., 1 t.).

Kaip jau minėta aukščiau, su UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos 2005 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 120 patvirtintais autobuso vairuotojo ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais atsakovas buvo supažindintas. Taip pat byloje yra duomenų, įrodančių, jog atsakovas pasirašytinai buvo supažindintas ir su UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos generalinio direktoriaus 2003 m. balandžio 15 d. įsakymu „Dėl tvarkos, vykdant tarptautinius reisus“ Nr. 41 2005 m. rugpjūčio 1 dieną (149 b. l., 1 t.) ir 2007 m. rugpjūčio 22 dieną (144 b. l., 1 t.). Tai, kad atsakovo parašo nėra ant paties 2003 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. 41, nesudaro pagrindo abejoti, jog atsakovas buvo supažindintas su pastaruoju įsakymu, kadangi susipažinimo faktą jis patvirtino savo parašu atskirame darbuotojų sąraše, ką buvo padarę ir kiti įmonės darbuotojai. Be to, 2009 m. sausio 29 d. ekspertizės aktas Nr. 11-49(09) (2-5 b. l., 2 t.) patvirtina, kad vairuotojų ekspeditorių sąraše „Su „Tvarka vykdant tarptautinius reisus“ (2003 04 15 Įsakymas Nr. 41) susipažinau:“ eilutėje 182 M. V. vardu pasirašė būtent M. V..

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje pateiktas 2004 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos pažymėjimas (32 b. l., 2 t.) patvirtina, jog M. V. valstybinės kalbos mokėjimas atitinka pirmosios kvalifikacinės kategorijos reikalavimus, sprendžia, jog nėra pagrindo abejoti tuo, kad atsakovas suprato UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos lokalinius aktus. Kita vertus, atsakovas, pasirašydamas, jog yra susipažinęs su atitinkamais ieškovo vidaus aktais, tuo pačiu patvirtino, jog jam buvo suprantamos ir jų sąlygos. Ta aplinkybė, jog jis su kitais darbuotojais bendraudavo rusų kalba, nepaneigia fakto, jog jis buvo supažindintas su ieškovo lokaliniais aktais ir kad jis, dirbdamas atitinkamą darbą – vairuotoju ekspeditoriumi, apskritai privalėjo žinoti ir laikytis prekių gabenimo per muitinės teritoriją taisyklių. Be to, liudytojas V. V. teismo posėdžio metu parodė, jog neleistinų gabenti daiktų sąrašas yra iškabintas ir ant muitinės sienos, todėl su jais galima susipažinti (123 b. l., 2 t.).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog žala ieškovui buvo padaryta tyčia, neteisėtais veiksmais, pažeidžiant ne tik teisės aktų reikalavimus, tačiau ir darbdavio vidaus darbo tvarkos taisykles, todėl atsakovas M. V. privalo atlyginti visą ieškovo patirtą žalą.

Pagal DK 253 straipsnio 1 punkto nuostatą, darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo). Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, tačiau ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje (DK 254 str.). DK 255 straipsnyje nustatyta, jog darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei – žala padaryta tyčia (1 p.), jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (3 p.).

Iš 2007 m. spalio 27 d. kelionės lapo Nr. 272192 matyti, kad M. V., kaip UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanija vairuotojui, kelionei maršrutu Vilnius-Minskas-Vilnius buvo perduota transporto priemonė Setra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurią atsakovas disponavo nuo 5 val. iki 17 val. 10 min. (27 b. l., 1 t.). Gardino srities Ašmenos rajono teismas 2007 m. gruodžio 29 d. nutarimu (36-43 b. l., 1 t.) M. V. pripažino kaltu, kad 2007 m. spalio 27 d. apie 15 val. 20 min., vykdamas kaip vairuotojas iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką Setra markės autobusu, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėsinosi pervežti per Baltarusijos Respublikos sieną nedeklaruotas prekes, kurias būtina deklaruoti, ir paskyrė jam 1 050 000 rublių baudą, konfiskavo vežtus daiktus ir autobusą Setra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš byloje esančių Gardino srities teismo 2008 m. sausio 31 nutarimo (44-50 b. l., 1 t.) ir Baltarusijos Respublikos Aukščiausiojo teismo 2008 m. kovo 25 d. procesinio dokumento (51-52 b. l., 1 t.) matyti, kad minėtas Gardino srities Ašmenos rajono teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutarimas liko nepakeistas. Iš Baltarusijos Respublikos teismų procesinių dokumentų matyti, jog M. V. neginčijo, kad jis nedeklaravo prekių, kurias būtina deklaruoti. Atsakovas 2007 m. lapkričio 8 d. paaiškinimu (139-140 b. l., 1 t.), adresuotu ieškovui, taip pat patvirtino, jog jis vežė nedeklaruotas prekes autobusu Setra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog atsakovas, atlikdamas savo darbines funkcijas, pažeidė darbdavio vidaus tvarkos taisykles, kurios jam buvo žinomos, atliko neteisėtus veiksmus, dėl ko darbdavys UAB „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“ patyrė žalą.

Apeliantas teigia, jog nėra pagrindo pripažinti, kad jis tyčia siekė padaryti turtinę žalą ieškovui. Kaip jau konstatuota, atsakovas buvo ne tik supažindintas su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, bet ir privalėjo žinoti su jo darbu susijusius teisės aktus, tarp kurių ir prekių gabenimo per muitinės teritoriją taisykles. Taigi, atsakovas, veždamas nedeklaruotas prekes, suvokė savo veiksmų neteisėtumą, numatė kokios gali dėl to kilti neigiamos pasekmės, nors ir jų nenorėjo, bet sąmoningai leido tokioms pasekmėms atsirasti. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog yra pagrindas atsakovo veiksmuose konstatuoti netiesioginės tyčios buvimą. Kita vertus, kaip jau minėta aukščiau, pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis Nr. 3K-3-446/2009).

Nors ir pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju žalos atlyginimo pareigą sieja tik su DK 255 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, t. y. kai žala padaryta tyčia, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovas privalo atlyginti ieškovui visą žala ir dėl to, kad jis buvo sudaręs visiškos materialinės atsakomybės sutartį (DK 255 str. 3 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto argumentai apie tai, jog jis buvo iš anksto (2007 m. spalio 27 d.) informavęs ieškovą apie gręsiantį autobuso konfiskavimą, ir kad, nepaisant to, ieškovas vis tiek leido autobusui vykti į tris papildomus reisus į Baltarusijos Respubliką, nepaneigia fakto, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų autobusas buvo konfiskuotas ir ieškovas patyrė žalą. Todėl jei ir būtų įrodyta aplinkybė, kad ieškovas daug anksčiau žinojo apie atsakovo neteisėtus veiksmus ir autobuso galimą konfiskavimą, tai nesudarytų pagrindo daryti kitokias išvadas, kadangi atsakovas bet kuriuo atveju privalėtų atlyginti dėl jo neteisėtų veiksmų ieškovui padarytą žalą, nes būtent jo neteisėtas veikimas tiesiogiai sukėlė neigiamus padarinius – žalą ieškovui.

Iš 2010 m. balandžio 27 d. ekspertizės akto Nr. TS-E-2010-06 turinio matyti, jog autobuso Setra S315 GT-HD, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė vertinimo dieną (2007 m. lapkričio 6 d.) buvo 270 400 Lt be PVM (68-79 b. l., 2 t.). Iš ieškovo buhalterinių dokumentų matyti, kad įmonė nuo autobuso, kuris buvo konfiskuotas, sumokėjo 36 544,48 Lt pridėtinės vertės mokesčio (30 b. l., 1 t.). Pirmosios instancijos teismas ieškovui priteisė iš viso 306 944,48 Lt žalai atlyginti.

Atsakovas neginčija priteistos žalos dydžio pagrįstumo, tik teigia, jog pagal DK 257 straipsnio 5 dalies nuostatą ši suma turėtų būti sumažinta.

DK 257 straipsnio 5 dalis numato, kad darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį. Tačiau įstatymas numato išimtį, kada atlygintinos žalos dydis negali būti sumažintas, o būtent, tokiu atveju, kai žala padaroma tyčia. Kadangi nagrinėjamu atveju konstatuota, jog atsakovas ieškovui padarė žalą neteisėtai veikdamas tyčia, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priteistą sumą sumažinti DK 257 straipsnio 5 dalies pagrindu.

Kadangi apeliantas atskirai neginčija priteistų 7 069 Lt žyminio mokesčio ir 383,31 Lt dokumentų vertimo išlaidų, teisėjų kolegija atskirai dėl jų pagrįstumo nepasisako.

Dėl ieškovo UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijos apeliacinio skundo

Ieškovas, paduodamas ieškinį, be žalos dėl turto praradimo atlyginimo, taip pat prašė priteisti 15 938,85 Lt turėtų išlaidų, susijusių su teisinių paslaugų teikimu dėl autobuso Setra S315, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sulaikymo Baltarusijos Respublikos Ašmenos muitinėje, įskaitant atsakovo M. V. konsultavimą ir atstovavimą Baltarusijos Respublikos teismuose, kurie pripažinti nuostoliais (DK 257 str. 3 d.). Šį reikalavimą ieškovas grindžia pateiktais rašytinais įrodymais: 2007 m. lapkričio 6 d. tarp ieškovo ir advokato L. V. sudaryta sutartimi dėl teisinės pagalbos (53-54 b. l., 1 t.), 2007 m. gruodžio 14 d. PVM sąskaita – faktūra už teisines paslaugas Nr. LV0256 ir 2008 m. vasario 8 d. PVM sąskaita – faktūra už teisines paslaugas Nr. LV0269, išrašytomis advokato L. V. ieškovui UAB Tolimojo keleivinio transporto kompanijai, ir suteiktų paslaugų perdavimo – priėmimo aktu (56, 57, 59 b. l., 1 t.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė atsisakyti tenkinti minėtą ieškovo reikalavimą, ieškovui nepateikus duomenų, pagrindžiančių šių sąskaitų apmokėjimą.

Apeliantas aukščiau nurodytų PVM sąskaitų – faktūrų apmokėjimą patvirtinančius įrodymus pateikė kartu su apeliaciniu skundu, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs jo ieškinį, neįpareigojo jo pašalinti trūkumus, taip pat neįpareigojo pateikti papildomų dokumentų, pagrindžiančių 15 938,85 Lt reikalavimą, nei parengiamųjų teismo posėdžių, nei bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t .y., kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Įrodinėjimo naštą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas. Taigi, nepagrįstai ieškovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo nurodyti kokius įrodymus jis turi pateikti, norint pagrįsti atitinkamus jo pareikštus reikalavimus. Teismo pareiga yra įvertinti šalių pateiktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.).

Šiuo atveju ieškovas pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog jis apmokėjo advokato L. V. išrašytas PVM sąskaitas – faktūras už suteiktas teisines paslaugas, todėl nebuvo pagrindo pripažinti aptariamose sąskaitose – faktūrose nurodytų sumų ieškovo patirtais nuostoliais, ką pagrįstai ir padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 314 straipsnio nuostatą, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo gi atveju byloje nėra duomenų, įrodančių, jog minėtų įrodymų ieškovas negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat nėra duomenų, įrodančių, jog šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti. Pažymėtina, kad nėra pagrindo nagrinėjamu atveju pripažinti, jog šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau, nes savo pareikštus ieškinyje reikalavimus jis privalėjo įrodinėti jau pirmosios instancijos teisme.

Įvertinusi šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, taip pat tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo materialinę atsakomybę, ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo. Kadangi apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekams nepakeistas (CPK 326 str. 1 p.).

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartimi buvo patenkintas atsakovo M. V. prašymas ir 6 569 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą mokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (161 b. l., 2 t.). Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas apeliantui buvo atidėtas, priteisiama iš jo į valstybės biudžetą (CPK 84, 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo M. V., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 6 569 Lt (šešis tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt devynis litus) bylinėjimosi išlaidų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą.

Teisėjai Konstantinas GurinasVytas MiliusDonatas Šernas