- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-02
- Bylos Nr.
- 2A-456/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- M. S., M.
- Atsakovas
- G. S., A. S.
- Trečiasis asmuo
- Edgarui Sutkui
- Advokatai
- Rimvydas Kairys, Osvaldas Martinkus
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-176-479/2009 pagal ieškovės M. S. ieškinį atsakovams G. S. , A. S. , trečiajam asmeniui Edgarui Sutkui dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovams G. S. , A. S. kreipėsi ieškovė M. S. ir prašė pripažinti negaliojančia 2003 m. gruodžio 9 d. žemės sklypo dovanojimo sutartį, taikyti restituciją ir priteisti iš G. S. 2 556 000 Lt.
Ieškovė nurodė, kad 2003 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartimi ji padovanojo atsakovui G. S. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Prieš sutarties sudarymą šalys buvo susitarusios, kad atsakovas, gavęs dovaną, išsikels iš atsakovui priklausančios namo dalies, esančios (duomenys neskelbtini). Nors atsakovui buvo padovanotas vertingas turtas, šalys prieš dovanojimo sutarties pasirašymą įsipareigojo laikytis geranoriškų susitarimų dėl nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, po dovanojimo sutarties sudarymo atsakovas nevykdo įsipareigojimo išsikelti iš jam priklausančios namo dalies, 2007 m. spalio 26 d. atsakovas pavartojo fizinį smurtą prieš ieškovę bei ieškovės dukrą A. L. .
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Teismas sprendime nurodė, kad ieškovė privalėjo teismui pateikti įrodymus, patvirtinančius neigiamą apdovanotojo G. S. elgesį dėl dovanotojo – ieškovės M. S. (CK 6.472 str. 1 d.). Byloje yra pateiktas ieškinys dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, kurį pareiškė ieškovė M. S. . Tai įrodo, kad teisminius ginčus, kurie neigiamai atsiliepia ieškovės sveikatai, inicijavo ieškovė M. S. . Tarp šalių iškilusių ginčų sprendimas teisme neįrodo, kad atsakovo veiksmai yra smerktini moralės požiūriu (CPK 178 str.). Nors pareiškime policijai dėl 2007 m. spalio 26 d. įvykusio konflikto yra nurodytos konflikto aplinkybės, tačiau šio pareiškimo turinys įrodo, jog konfliktą lėmė ne atsakovo G. S. neteisėti veiksmai, bet ginčas dėl naudojimosi garažu. Dėl 2007 m. spalio 26 d. konflikto atsakovui G. S. nebuvo taikytos jokios įstatymų numatytos baudžiamojo turinio poveikio priemonės. Pasak ieškovės, atsakovas G. S. pavartojo smurtą prieš ieškovės dukrą A. L. . A. L. pareiškime policijai nurodė, kad 2007 m. spalio 26 d. konfliktą lėmė jos bei atsakovo ginčas dėl naudojimosi garažu tvarkos. 2007 m. lapkričio 6 d. policijos komisariato pranešime dėl A. L. pareiškimo tyrimo konstatuojama, kad sunkaus nusikaltimo požymių policija nenustatė ir pareiškėjai pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Teismas padarė išvadą, kad neįrodytas faktas apie atsakovo padarytą smurtinį nusikaltimą ieškovei artimam asmeniui. Teismas nesivadovavo apklaustų liudytojų parodymais (CPK 197 str. 2 d), byloje esant rašytiniams įrodymams dėl 2007 m. spalio 26 d. konflikto. Teismas konstatavo, kad neįrodytas įstatyminis pagrindas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia (CPK 178 str.).
Apeliaciniu skundu ieškovė M. S. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį patenkinti.
Šalies argumentai
1. Ieškovė dovanojimo sutartį prašo panaikinti, vadovaudamasi CK 6.472 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Sąvoka „gera moralė“ yra vertinamasis kriterijus. Moralinio aspekto pagrindas yra žmogaus prigimtinis solidarumas, teisinio privačių interesų modifikavimo solidarumas. Moralės kalba orientuoja į pertekliaus jausmų laisvą atidavimą, dovanojimą, supratingą priėmimą Kas teisės požiūriu yra priimtina, moraliniu požiūriu gali būti atmestina ir smerktina.
2. Dovanojimo sutartis jos sudarymo metu atitiko visus dovanojimo sutarčiai keliamus reikalavimus ir šalių valią. Tik civilinės bylos dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės nagrinėjimo eigoje tapo žinomi apie G. S. veiksmų priešiškumą prieš motiną, ir tik po to ji kreipėsi į teismą dėl dovanojimo sutarties panaikinimo. Sudarant dovanojimo sutartį, žodžiu su sūnumi buvo susitarta ir dėl bendro turto atidalijimo. Dovanojimo sutartyje ji negalėjo nurodyti šių sąlygų. Teismas dėl šių ieškovės motyvų nepasisakė.
3. Teismas, atmesdamas argumentą, kad ieškovė nuo 2006 m. gruodžio mėnesio iki šiol bylinėjais su sūnumi G. S. teismuose dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, pasisakė tik dėl šio klausimo teisinio aspekto. Ginčo tarp motinos ir sūnaus sprendimas teisme pagal paprotinę teisę yra smerktinas, prieštaraujantis krikščioniškai moralei, įpareigojančiai gerbti savo tėvus, ir bendruomeniškumui. G. S. iš mamos M. S. gavo itin brangią dovaną, įvertintą 2 566 000 Lt, todėl jo veiksmai motinos atžvilgiu turi būti lojalūs, atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str.). Pats faktas, kad M. S. gera valia su sūnumi nesutarė dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir buvo priversta kreiptis į teismą, rodo G. S. priešišką nusistatymą motinos atžvilgiu.
4. Teismas nepasisakė dėl civilinių bylų Nr. 2-427-524/2008 ir Nr. 2-12229-37/2006 teismo posėdžio protokolų prijungimo prie bylos ir jų neprijungė. Šie įrodymai patvirtinta, kad abi šalys iš esmės sutinka atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, M. S. ne kartą siūlė bylą baigti taikiai, nors G. S. taikus ginčo sprendimo būdas nebuvo priimtinas. M. S. veiksmai nėra nukreipti prieš G. S. interesus ir teisiniu bei moraliniu aspektu negali būti smerktini. Priešingai, sūnus pateikė priešieškinį dėl turto naudojimosi tvarkos nustatymo, kas negali būti pateisinama geros moralinės aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-124/2002). Jo motyvai dėl būtinumo naudotis garažu, kaip pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, prieštarauja sąžiningumo principui, jis melavo ir nuslėpė faktines aplinkybes. Atsakovas nepagrįstai nurodė, kad jo individuali veikla yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis, kad jis neturi kitos nuosavos gyvenamosios vietos. Jis turi pakankamai lėšų įsigyti kitą gyvenamąją patalpą, dirbtuves. M. S. verslo liudijimą išsiėmė tik iškėlus civilinę bylą teisme, o pats G. S. neturi net teisės verstis individualia veikla.
5. Teismas, atmesdamas įrodymus dėl 2007 m. spalio 26 d. dienos įvykio, kurio metu buvo sužalota M. S. , ką patvirtinta medicininiai dokumentai, pasisakė tik dėl konflikto priežasties, iniciatoriaus. Nepriklausomai nuo to, jog M. S. nesikreipė privataus kaltinimo tvarka į teismą ir nėra priimtas teismo sprendimas šiuo klausimu, teismas turėjo atsižvelgti į šio konflikto moralinį aspektą ir duoti teisinį įvertinimą. Geros moralės požiūriu G. S. turėtų atsiprašyti motinos, tačiau jis visiškai neigia savo kaltę. Teismas nesivadovavo liudytojų parodymais dėl konflikto pasekmių. Rašytiniai įrodymai patvirtina tik A. L. ir M. S. padaryto sveikatos sužalojimo faktą. Neįsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės patvirtina konflikto kilimo ir G. S. sužalojimo faktą, tačiau šių įrodymų visumoje nepasisakoma dėl G. S. veiksmų M. S. atžvilgiu. Dėl M. S. sužalojimo fakto pirmos instancijos teismas apskritai nepasisakė.
6. Teismas nepasisakė ir nevertino ieškovės nurodytų aplinkybių dėl grasinimų jai. Vertinant gerą moralę, būtina pateikti teisinį įvertinimą, ar garbingo senatvės amžiaus sulaukusi motina, turinti sveikatos sutrikimų, turi bylinėtis su sūnumi teismuose, rūpintis advokato teisine pagalba, rinkdama įrodymus lankytis valdžios institucijose, mokėti žyminį mokestį. Ieškovė yra du kartus apdovanojusi sūnų ir jis šias dovanas yra priėmęs.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai G. S. ir A. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad tėvų vardu veikia sesuo A. L. , norėdama atimti turtą, kuris bus perduotas jai, o kompensacija sumokėta tėvams. Namai (duomenys neskelbtini) yra vienintelė jo turima gyvenamoji vieta. Šių namų ūkiniame pastate jis yra įsirengęs medžio apdirbimo dirbtuves, kur užsiima individualia veikla, kaip vieninteliu pragyvenimo šaltiniu. Dovanojimo sutartis buvo besąlyginė. Jis jokių teisminių ginčų su mama neinicijavo. Sesers inicijuotoje byloje siekiama atimti iš jo turimą nuosavybę į 1/5 gyvenamo namo, turinčio 222,60 kv. m. bendro ploto, į 1/3 šešių ūkinių pastatų bei 1/2 ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini). Nepavykus ginčo išspręsti taikiai, jis buvo priverstas pareikšti priešieškinį, kuris užtikrintų normalią turto naudojimosi tvarką. Jo veiksmai negali būti vertinami kaip neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Seseriai A. L. 2007 m. spalio 26 d. inicijavus konfliktą, atsakovą buvo sumušė sesers sutuoktinis R. L. , ką patvirtina įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Jokio sveikatos sužalojimo nei ieškovei, nei A. L. jis nėra padaręs. Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tad šis kaltinimas laikytinas neįrodytu ir prieštaraujančiu byloje esantiems įrodymams.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės M. S. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Remiantis CK 6.472 straipsnio pirmąja dalimi, dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis pasikėsina į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužaloja, taip pat kai, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu.
Ieškinį dėl žemės sklypo dovanojimo sutarties, 2003 m. gruodžio 9 d. sudarytos tarp M. S. ir G. S. , pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, 2 556 000 Lt sumos priteisimo iš G. S. ieškovė šioje byloje pareiškė tuo pagrindu, kad, jos įsitikinimu, atsakovas G. S. , kaip apdovanotasis, prieš ją, kaip dovanotoją, atliko veiksmus, kurie yra smerktini geros moralės požiūriu. Ieškovė nurodė keletą aplinkybių, jos manymu, sudarančių pagrindą panaikinti minėtą dovanojimo sutartį: po dovanojimo sutarties sudarymo atsakovas nebesutikęs pasidalinti gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, dėl ko teisme užvesta byla dėl turto atidalijimo iš bendros dalinės nuosavybės, nors prieš sudarant dovanojimo sutartį su jos pasiūlytu padalinimu atsakovas sutikęs, taip pat, jog atsakovas 2007 m. spalio 26 d. konflikto metu ieškovei sužalojęs ranką, taip pat jai grasinęs.
Savo apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovas G. S. nesilaikė geranoriškų susitarimų dėl nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, kad po dovanojimo sutarties sudarymo jis neišsikelia iš jam priklausančios namo dalies, ji turi bylinėtis su atsakovu dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kad šie apdovanotojo veiksmai yra griežtai smerktini geros moralės požiūriu.
Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovė M. S. 2003 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartimi neatlygintinai perdavė G. S. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, bl. 8-9). Apeliantė teigia, kad, sudarant dovanojimo sutartį, žodžiu su sūnumi buvo susitarta ir dėl bendro turto atidalijimo, tačiau šios sąlygos ji negalėjo nurodyti dovanojimo sutartyje. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių pasirašyta dovanojimo sutartimi turtas buvo perleistas besąlygiškai, kad ieškovė ieškinį grindžia CK 6.472 straipsniu, numatančiu galimybę panaikinti dovanojimą dėl tam tikrų neigiamų veiksmų, kuriuos apdovanotasis atlieka dovanotojo atžvilgiu po dovanojimo sutarties sudarymo, ši ieškovės nurodyta aplinkybė dėl dovanojimo sutarties sąlygų šiai bylai teisinės reikšmės negali turėti.
Ieškovė taip pat nurodo, kad ji gera valia su sūnumi nesutarė dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir buvo priversta kreiptis į teismą su ieškiniu atsakovui G. S. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (t. 1, b.l. 16-19, t. 2, b.l. 22-24). Šį faktą ieškovė vertina kaip sūnaus priešišką nusistatymą jos atžvilgiu, patvirtinantį ir smerktiną geros moralės požiūriu atsakovo, kaip apdovanotojo, veiksmą. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tarp šalių kilusio ginčo sprendimo teisme faktas negali būti pakankamas faktas atsakovo veiksmus vertinti smerktinais geros moralės požiūriu.
Kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas apginti, jo nuomone, pažeistą teisę ar interesą. Vien šios teisės realizavimas šios bylos kontekste negali patvirtinti, jog G. S. , kaip apdovanotasis, M. S. , kaip dovanotojos, atžvilgiu atliko veiksmus, kurie yra smerktini geros moralės požiūriu, nors dėl to ieškovė ir turėjo keiptis į teismą. Tarp šalių nebuvo rašytinio susitarimo dėl turto atsidalijimo, tad negalima teigti, kad atsakovas nevykdė savo prisiimtų įsipareigojimų ar kitaip netinkamai, priešingai moralei, elgėsi.
Tai, kad atsakovas minėtoje byloje dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pareiškė priešieškinį dėl turto naudojimo tvarkos nustatymo, t.y. reikalavimą, kuris yra glaudžiai susijęs su ieškiniu ir jo, kaip savininko, teisės naudotis turtu realizavimu, taip pat negali būti pripažinta geros moralės požiūriu smerktinais veiksmais. Pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs šios bylos šalių ginčą dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo, 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino, o atsakovo G. S. priešieškinį atmetė (t. 1, b.l. 156-159). Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą pakeitė ir ieškinį patenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė. Šia teismo nutartimi buvo atidalinta G. S. nuosavybė, jam pripažįstant nuosavybės teisę į garažą, sandėlį ir 37 kv. m. ūkinį pastatą ir dalį žemės sklypo. Tačiau vien tas faktas, kad ieškovė ir atsakovas nesutarė ir/ar nesutaria dėl turto padalijimo/atidalijimo, negali būti pripažintas veiksmais, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu.
Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai pasisakė tik dėl 2007 m. spalio 26 d. dienos įvykio, kurio metu buvo sužalota M. S. , konflikto priežasties, iniciatoriaus, bet nepasisakė dėl ieškovės sužalojimo fakto. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu (t. 2, b.l. 16-19, 20-21), R. L. dėl 2007 m. spalio 26 d. įvykio, jam sužalojus G. S. , buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnyje. Tačiau byloje nėra duomenų, kad dėl atsakovo G. S. veiksmų, dėl kurių 2007 m. spalio 26 d. būtų nukentėjusi ieškovė, būtų pradėtas ir atliktas ikiteisminis tyrimas ar užvesta baudžiamoji byla. Pati ieškovė teigia, kad dėl atsakovo veiksmų ji nesikreipė į teismą privataus kaltinimo tvarka. Tad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas yra pripažintas kaltu dėl M. S. ir A. L. sužalojimo, t.y. būtų nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, nukreipti prieš ieškovę ar jos artimą giminaitį, atsakovo kaltė dėl sužalojimo. Vien tai, kad ieškovė 2007 m. spalio 26 d. galėjo būti sužalota ar buvo sužalota, nepatvirtina, kad šiuos veiksmus atliko atsakovas ir jis yra kaltas dėl to. Pats ieškovės sužalojimo faktas, neįrodžius tokią veiką padariusio asmens kaltės, negali turėti teisinės reikšmės šiai bylai. Juo labiau negalima vertinti atsakovo poelgio, kurio padarymu jis nėra pripažintas kaltu ir neprisipažįsta padaręs, moraliniu aspektu.
Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių pagrindu nepasisakė dėl G. S. veiksmų jos atžvilgiu. Tačiau minėtu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu teismas sprendė tik R. L. kaltės ir atsakomybės klausimą. Tad minėtas teismo nuosprendis šioje byloje negali turėti prejudicinės galios, t.y. minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės negali nei patvirtinti, nei paneigti jokių faktų, susijusių su atsakovo elgesiu ieškovės atžvilgiu. Atsakovui neigiant ieškovės sužalojimo faktą, ji šią aplinkybę turėjo įrodyti kitomis leistinomis ir CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177, 178 str.). Tačiau nei savo teiginio apie tai, kad atsakovas ją sužalojo, nei kito teiginio - kad atsakovas jai grasino, ieškovė leistinais įrodymais šioje byloje neįrodė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir pagrįstai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas ir bylą iš esmės išsprendė teisingai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.