Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Onos Gasiulytės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovui dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, bei su tuo susijusių klausimų išsprendimo, ir atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, esant abiejų sutuoktinių kaltei, bei su tuo susijusių klausimų išsprendimo, išvadą byloje teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo.

Atsakovas R. S. su ieškiniu sutiko iš dalies – neprieštaravo, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove, taip pat neprieštaravo ieškovės siūlomai bendravimo su vaiku tvarkai bei ieškovės reikalavimui, kad po santuokos nutraukimo jai paliktų pavardę – S. Kitoje dalyje su ieškiniu nesutiko, priešieškiniu prašė nutraukti santuoką, sudarytą tarp jo ir V. S., dėl abiejų sutuoktinių kaltės; pripažinti atsakovo tėvų jam padovanotas pinigines lėšas (40 000 Lt), panaudotas 1/3 buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalies pirkimui, jo asmenine nuosavybe ir priteisti atsakovui iš ieškovės V. S. 40 000 Lt kompensaciją; priteisti iš ieškovės V. S. kompensaciją atsakovui už 1/3 dalies buto pabrangimą – 5 000 Lt (šios reikalavimo dalies bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas atsisakė); priteisti iš ieškovės V. S. kompensaciją nuo 1/2 dalies ieškovės ir atsakovo bendro santuokinio kilnojamojo turto – 3 300 Lt; priteisti atsakovui iš ieškovės V. S. kompensaciją už pagerinimus ir remontą bute, esančiame (duomenys neskelbtini), atliktus panaudojant bendras sutuoktinių lėšas – 3 350 Lt.

Nurodė, kad bendrai santuokoje įgytas turtas – 1/3 dalis buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), yra atsakovo asmeninė nuosavybė, kadangi buvo nupirktas už atsakovo tėvų jam padovanotus pinigus. Gyvendami santuokoje ieškovė ir atsakovas taip pat įsigijo priešieškinyje išvardytą kilnojamąjį turtą. Atsakovas į šį turtą natūra nepretenduoja, kadangi neturi savo būsto, todėl iš ieškovės atsakovui priteistina šių daiktų vertės kompensacija. Atsakovas pažymėjo, kad jo pajamos už paskutinius metus pagal VSDFV Vilniaus skyriaus pažymą yra minimalios, todėl vaiko išlaikymui jis gali skirti ne daugiau nei 300 Lt per mėnesį iki vaikas baigs vidurinę mokyklą. Paaiškino, kad nuo 2013 m. balandžio 26 d. kiekvieną mėnesį duodavo ieškovei apie 300-400 Lt vaiko išlaikymui, taip pat pirko sūnui rūbus, vedė jį į cirką, kino filmus, 2013 m. rugpjūčio mėnesį tris savaites kartu su sūnumi atostogavo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, asmenine sutuoktinio nuosavybe pripažįstamas sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Vadovaujantis CK 3.98 straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės sutuoktinio lėšos, sutuoktinis turi teisę į kompensaciją. Pastaroji nuostata taikytina tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti, buvo panaudotos tiek vieno iš sutuoktinių asmeninės lėšos, tiek bendros abiejų sutuoktinių lėšos. Tarp šalių kilęs ginčas dėl to, kokios lėšos buvo panaudotos ginčo buto daliai įsigyti.

Ieškovės teigimu, ginčo buto daliai įsigyti ji panaudojo 20 000 Lt asmeninių lėšų, gautų pardavus jai priklausančius paveldėtus žemės sklypus. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė kartu su dar 3 pardavėjais 2006 m. vasario 24 d. yra pardavusi žemės sklypo su pastatais dalį už 55 000 Lt (b.l. 41, t. II), 2006 m. kovo 22 d. su dar trim pardavėjais žemės sklypą už 5 000 Lt (b.l. 47, t. II), Taigi, iš nurodyto turto pardavimo ieškovė gavo 15 000 Lt pajamų, tai teismo posėdžio metu patvirtino ir pati ieškovė. Nuo gautos sumos ieškovė sumokėjo mokesčius valstybei (b.l. 188, t. II). Likusi sumos dalis, pasak ieškovės, yra jos santaupos. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė nenurodė, koks yra paminėtų santaupų šaltinis. Šalys buvo santuokoje nuo 1996 m., todėl ieškovės šiuo laikotarpiu gautos pajamos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nebent jos atitiktų CK 3.89 straipsnio sąlygas, o tokių įrodymų į bylą nepateikta. Į bylą pateiktas T. K. (ieškovės sesers) notarinis liudijimas, kad butas pirktas panaudojant tiek ieškovės, tiek atsakovo asmenines lėšas, po 20 000 Lt pardavėja gavusi iš apelianto ir ieškovės (b.l. 78, t. II). Liudijimas surašytas 2013 m. vasario 1 d., t.y. jau iškėlus šią civilinę bylą. Iš 2009 m. balandžio 23 d. pakvitavimo matyti, kad visa ginčo buto dalies kaina – 40 000 Lt, buvo sumokėta ieškovės pardavėjai grynaisiais pinigais prieš pasirašant sutartį. Šiame pakvitavime nenurodyta, ar gauti pinigai priklausė ieškovei, ar atsakovui (b.l. 121, t. I). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. K. liudijimą vertino kritiškai, atsižvelgdamas į tai, kad jo turinys prieštarauja 2009 m. balandžio 23 d. pakvitavimo turiniui. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, sutinka su apelianto teiginiu, kad byloje nenustatyta, jog ieškovė sandorio sudarymo metu būtų turėjusi 20 000 Lt asmeninių lėšų, kurios galėjo būti panaudotos ginčo buto dalies įsigijimui, taigi asmeninių ieškovės lėšų panaudojimo ginčo buto daliai įsigyti faktas byloje neįrodytas.

Apelianto teigimu, visa ginčo buto dalies vertė buvo sumokėta jo tėvų dovanotomis lėšomis, kurios laikytinos jo asmeninėmis lėšomis. Liudytoja R. S. (atsakovo motina) pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paliudijo, kad dovanojo sūnui (atsakovui) 40 000 Lt, pinigus perdavė jam namuose, prieš sutarties pasirašymo dieną (b.l. 191, t. II). Į bylą pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad A. S. 2009 m. balandžio 21 d. iš banko indėlio sąskaitos pervedė 42 186 Lt sumą, tą pačią dieną 32 186 Lt buvo grąžinti į indėlio sąskaitą, o 10 000 Lt po 2 000 Lt buvo išgryninti 2009 m. balandžio 21 - 22 d. (b.l. 97, t. I). Grynųjų pinigų išmokėjimo kvitas (b.l. 98, t. I) patvirtina, kad 2009 m. balandžio 21 d. 30 000 Lt išduota R. S.. Ginčo buto dalies pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta 2009 m. balandžio 22 d. (b.l. 19, t. I). To, kad apelianto tėvai skyrė lėšas ginčo buto dalies įsigijimui, neginčijo ir ieškovė, nesutikdama tik su šiam tikslui skirta lėšų suma. Išvardytų įrodymų visetas, kolegijos vertinimu, leidžia pritarti apelianto teiginiams, kad ginčo buto daliai pirkti buvo panaudotos būtent apelianto tėvų dovanotos lėšos, tačiau ši išvada pati savaime neleidžia teigti, kad šios lėšos yra apelianto asmeninės lėšos, ir kad apeliantui dėl to priklauso teisė į kompensaciją.

Vadovaujantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktu, asmenine sutuoktinio nuosavybe pripažįstamas sutuoktiniui dovanotas turtas, jei dovanojimo sutartyje nenurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. 2009 m. balandžio 22 d. pinigų dovanojimo sutartimi A. S. ir R. S. dovanojo R. S. (apeliantui) 40 000 Lt buto, esančio (duomenys neskelbtini), 1/3 daliai pirkti (b.l. 99, t. I). Iš į bylą pateiktos Buto dalies pirkimo – pardavimo sutarties 4.2 punkto matyti, kad buto dalis įgyjama ieškovės bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (b.l. 20, t. I). Taigi, apelianto tėvai padovanojo lėšas apeliantui nurodydami tokio dovanojimo tikslinę paskirtį, o turtas abiejų šalių buvo įgytas sukuriant bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį režimą. Ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, kad dėl ginčo buto dalies įsigijimo kreipėsi į atsakovo tėvus pagalbos (b.l. 187, t. II). Liudytoja N. S. paliudijo, kad buto dalį iš sesers norėjo išpirkti ieškovė (b.l. 190, t. II). Liudytoja R. S. paaiškino, kad žinojo, jog ginčo buto dalis įregistruota abiejų sutuoktinių vardu (b.l. 192, t. II). Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas siekė įgyti ginčo buto dalį asmeninės nuosavybės teise, ar kad apelianto tėvai, dovanodami pinigus buto daliai įsigyti, būtų siekę, kad ši buto dalis būtų įgyta apelianto asmenine nuosavybe. Aiškinant sutartis pirmiausia turi būti vadovaujamasi tikraisiais šalių ketinimais ją sudarant (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kolegija, įvertinusi nurodytos pinigų sumos dovanojimo aplinkybes, sutartyje nurodytą tikslinę dovanojimo paskirtį, Buto dalies pirkimo – pardavimo sutarties nuostatas, kuriomis sukuriamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas, sutarties šalių teisinių santykių pobūdį dovanojimo sutarties sudarymo metu, sprendžia, kad 40 000 Lt suma apelianto tėvų buvo perduota jungtinei sutuoktinių nuosavybei sukurti, t.y. jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, ir dėl šios priežasties šios lėšos nepripažintinos apelianto asmeninėmis lėšomis, o tuo pačiu konstatuotina, kad apeliantas teisės į kompensaciją dėl asmeninių lėšų panaudojimo turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti, neįgijo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, ir padarė pagrįstą išvadą, todėl keisti šią ginčijamo sprendimo dalį nėra teisinio pagrindo.

Sprendžiant dėl vaikams teikiamo išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikui priteistino išlaikymo dydžio, turi derinti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko interesus, su bendruoju civilinių santykių teisinio reglamentavimo proporcingumo principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad vaikui teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009). Vykdydami šią prievolę, tėvai užtikrina savo nepilnamečių vaikų teisę į tinkamam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, kurias sudaro vaiko poreikių maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui patenkinimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Žr.: pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, ar kitomis aplinkybėmis. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad paskirstant nustatytą vaiko poreikiams būtiną sumą tarp tėvų pirmiausia vadovaujamasi tuo, kad abu tėvai turi pareigą išlaikyti vaiką ir jų teisės bei pareigos yra lygios; nuo lygių dalių principo galima nukrypti dėl iš esmės skirtingos turtinės padėties ar kitų svarbių aplinkybių; be to, turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

Apeliantas savo nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl vaiko išlaikymo grindžia tuo, kad ieškovės turtinė padėtis yra geresnė, ir jai turėtų tekti didesnė vaiko išlaikymo išlaidų dalis. Kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė gauna 1 700 Lt atlyginimą, turi sveikatos problemų. Ieškovei priklauso po ¼ trijų žemės sklypų, kurių bendra rinkos vertė 18 893 Lt. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės turtinė padėtis nėra gera. Nors po santuokos nutraukimo ieškovei lieka gyvenamasis būstas, šis turtas yra šeimos gyvenamoji patalpa, todėl negali būti realizuojama siekiant užtikrinti kasdieninių vaiko poreikių tenkinimą. Be to, apeliantui pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista kompensacija už ieškovei tenkančią bendro turto dalį. Abiejų tėvų turtinei padėčiai nesant gerai, teismas neturėjo pagrindo nukrypti nuo tėvų lygių pareigų išlaikant vaiką principo, juolab, kad šalių nepilnametis vaikas lieka gyventi su ieškove, ir todėl jai neišvengiamai tenka didesnė aprūpinimo našta. Kadangi iš apelianto priteistas išlaikymo dydis atitinka pusės minimalios mėnesio algos dydį, šis dydis kolegijos vertinamas kaip proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei šalių turtinei padėčiai, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu konstatavo, kad apeliantas nepateikė įrodymų apie vaikui teiktą išlaikymą laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos. Apeliantas, ginčydamas šią pirmosios instancijos teismo išvadą, jokių naujų įrodymų, patvirtinančių savo teiginius, teismui nepateikė, taip pat nenurodė, kokie byloje surinkti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstumą (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl šios priežasties apelianto apeliacinis skundas šioje dalyje kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nepriteisė šalims vienai iš kitos turėtų advokato pagalbos išlaidų, konstatuodamas, kad abi šalys naudojosi advokato pagalba, o ieškinys ir priešieškinis tenkinti iš dalies. Apeliantas su šia ginčijamo sprendimo dalimi nesutinka. Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad šalies turėtos advokato pagalbos išlaidos šaliai priteisiamos pagal šios šalies pateiktus šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, kurie turi būti pateikti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovė byloje naudojosi advokato pagalba, teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose prašė priteisti iš atsakovo jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (b.l. 9, t. I, b.l. 75, t. II), tačiau advokato pagalbos išlaidas patvirtinančių įrodymų pirmosios instancijos teismui nepateikė. Tik kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas sąskaitos – ataskaitos ir pinigų priėmimo kvito nuorašas, patvirtinantys, kad ieškovė advokatei sumokėjo 2 000 Lt. Su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas įrodymas neatitinka CPK 314 straipsnyje nurodytų naujų įrodymų priėmimo sąlygų, kadangi ieškovė nepagrindė, dėl kokių priežasčių šis įrodymas nebuvo nustatyta tvarka pateiktas pirmosios instancijos teismui. Be to, kolegijai kyla abejonių, ar pateiktas įrodymas patvirtina bylinėjimosi išlaidas būtent šioje civilinėje byloje (teisinių paslaugų sutartis, pagal kurią surašyta ataskaita, teismui nepateikta, jos data neatitinka į bylą pateiktos atstovavimo sutarties datos (b.l. 56, t. I)). Ieškovei nustatyta tvarka nepateikus teismui advokato pagalbos išlaidas pagrindžiančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl šių išlaidų atlyginimo. Nesutiktina su ieškovės argumentu, kad ji turi teisę reikšti atskirą reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kadangi, vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, advokato pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jei prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Atsakovas pateikė į bylą 1 500 Lt advokato pagalbos išlaidas patvirtinančius įrodymus (b.l. 167, t. II). Ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovo priešieškinio reikalavimai dėl 40 000 Lt kompensacijos, taip pat buto remonto išlaidų priteisimo atmesti, reikalavimo dėl kompensacijos už buto pabrangimą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas atsisakė (toks procesinis sprendimas prilygintinas sprendimo, palankaus ieškovei, priėmimui). Priešieškinio reikalavimas dėl kompensacijos už kilnojamuosius daiktus tenkintas iš dalies. Tenkintų priešieškinio reikalavimų dalis sudaro 5,4 proc. Atmestų ieškinio reikalavimų dalį sudaro: reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, reikalavimo dalis dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, reikalavimo dalis dėl nekilnojamojo turto priteisimo, viso 42,48 proc. Atsižvelgiant į teismo atmestų ir tenkintų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų proporciją, atsakovui iš ieškovės priteisiama 360 Lt advokato pagalbos pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi atidėjo apeliantui 872 Lt žyminio mokesčio už paduodamą apeliacinį skundą sumokėjimą iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo. Kadangi apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkino tik apelianto reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuris žyminiu mokesčiu neapmokamas, o likusioje dalyje apelianto apeliacinis skundas atmestas, nurodytas žyminis mokestis priteisiamas iš apelianto į valstybės biudžetą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Priteisti atsakovui R. S. iš ieškovės V. S. 360 Lt (tris šimtus šešiasdešimt litų) advokato pagalbos pirmosios instancijos teisme išlaidų. Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. S. 872 Lt (aštuonis šimtus septyniasdešimt du litus) žyminio mokesčio valstybei.