Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2–4).

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 21 d. nutartimi nutarė pareiškėjo E. V. skundą laikyti nepaduotu (b. l. 83).

Teismas atsižvelgė į tai, kad 2017 m. vasario 23 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti. Iš turimų rašytinių įrodymų (Alytaus pataisos namų 2017 m. kovo 1 d. pateikto rašto su grąžinamuoju parašu) nustatęs, kad nutarties nuorašas pareiškėjui buvo įteiktas 2017 m. vasario 28 d., vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi bei įvertinęs aplinkybę, jog pareiškėjas per teismo nutartyje nustatytą terminą skundo trūkumų nepašalino, teismas pareiškėjo skundą laikė nepaduotu ir nutarė grąžinti jį pareiškėjui.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepašalino visų skundo trūkumų, kurie buvo nurodyti 2017 m. vasario 23 d. teismo nutartyje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimus). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Be to, kaip yra pažymėjęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, teisminiam procesui taikomi teisingumo, viešumo ir spartumo standartai iš tiesų tampa beverčiai, jeigu teisminis procesas apskritai nėra pradedamas. Vargu, ar galima kalbėti apie teisinės valstybės principą, jeigu apskritai nėra įgyvendinama teisė kreiptis teisminės gynybos.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gavus teisme skundą (prašymą) administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą išsprendžia priimdamas nutartį. Jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje teisė kreiptis į administracinį teismą aiškinama plačiai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog trūkumų šalinimo institutu skundo priėmimo klausimą nagrinėjantis teismas turi teisę pasinaudoti tada, kai skundo turinio bei formos neatitikimai ABTĮ reikalavimams trukdo pradėti administracinės bylos teiseną (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-937-502/2016). Smulkūs formalaus pobūdžio trūkumai asmeniui neturėtų trukdyti įgyvendinti teisę į teismą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-614-520/2016, 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-201-492/2017 ir kt.). Vien tik formalus laikymasis teisės normų, reglamentuojančių skundo (prašymo) priėmimą, yra netoleruotinas. Asmens teisės turi būti ginamos realiai. Konstatuoti kreipimosi dokumento (skundo, prašymo ar pan.) turinio ir formos trūkumai, jeigu jie nėra esminiai, nėra kliūtis priimti skundą (prašymą) (žr., pvz., LVAT 2006 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-400/2006, 2015 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-453-492/2015, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-937-502/2016, 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-165-261/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos administracinis teismas, vertindamas, kad pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ reikalavimų, 2017 m. vasario 23 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą pašalinti nutartyje nurodytą skundo trūkumą – išsakyti teismui savo poziciją dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Šia nutartimi teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, kad 2017 m. vasario 9 d. pareiškėjas jau buvo pateikęs skundą teismui, ir įvertinęs pareiškėjo teismui pateiktų 2017 m. vasario 9 d. ir 2017 m. vasario 22 d. skunduose inicijuotų ginčų pobūdį, taip pat sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi piktnaudžiaudamas teisminės gynybos teise, todėl įpareigojo jį sumokėti 30 Eur žyminį mokestį. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad teismo nutartis dėl trūkumų pašalinimo nėra skundžiama atskiruoju skundu (ABTĮ 152 str. 1 d.), todėl joje padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas nagrinėjant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nutarta pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu, nepašalinus teismo nustatytų skundo trūkumų.

Visų pirma, pasisakydama dėl teismo įpareigojimo pareiškėjui sumokėti 30 Eur žyminį mokestį, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 10 punktą žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai, pareiškimai) dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Tačiau ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje (nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios ABTĮ redakcijos 36 str. 4 d.) nustatyta, jog teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pažymėjęs, kad įstatymai garantuoja asmens teisę kreiptis teisminės gynybos, tačiau šia teise turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011 ir kt.). Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-861/2011, 2010 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-85/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas neapmokestinamų žyminiu mokesčiu skundų (prašymų) kategorijas, suteikdamas teismui teisę, esant pagrindui, visiškai ar iš dalies atleisti fizinius asmenis nuo žyminio mokesčio mokėjimo tais atvejais, kai jų teikiami skundai (prašymai) priskirti apmokestinamų žyminiu mokesčių skundų kategorijai, sudaro prielaidas teisės į teisminę gynybą realizavimui (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-1072/2014 ir kt.). Kita vertus, įstatymų leidėjas, suteikdamas teismui teisę, nustačius piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise (ABTĮ 36 str. 4 d.), pareikalauti, kad asmuo sumokėtų žyminį mokestį, įpareigoja asmenis nepiktnaudžiauti teisminės gynybos teise, ja naudotis sąžiningai, t. y. siekiant realiai pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo.

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad vien tik intensyvus (kiekybiniu aspektu) asmens bylinėjimasis teismuose savaime nereiškia piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise. Vien tik skundo pateikimas teismui pats savaime neįrodo, kad asmuo piktnaudžiauja teismine gynyba. Priešingu atveju asmuo galėtų patirti neigiamų procesinių pasekmių net ir tuo atveju, kai jis pagrįstai kreiptųsi dėl teisminės gynybos. Tačiau tai nebūtų teisinga, sąžininga ir protinga, neatitiktų teisės į teisminę gynybą paskirties ir tikslų (žr., pvz., LVAT 2006 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS403-536/2006).

Kaip matyti iš Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutarties, teismas sprendė, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, nes jis kreipėsi į teismą dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, t. y. 2017 m. vasario mėn. teismui padavė du skundus, kuriuose neturtinė žala buvo kildinama iš galimai neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise pasisako plačiau.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ matyti, kad pareiškėjas į apygardų administracinius teismus 2015 – 2017 metais yra kreipęsis 54 kartus, iš kurių vien į Šiaulių apygardos administracinį teismą jis kreipėsi 20 kartų. Pirmą kartą į Šiaulių apygardos administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. liepos 7 d., prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2014 m. birželio 4 d. priteisti neturtinę žalą. Teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Pareiškėjas į teismą taip pat dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus kreipėsi 2015 m. vasario 17 d. (du skundai), kuriuose kėlė ginčą dėl pasivaikščiojimo kiemelių, muzikinio grotuvo sugadinimo, tačiau teismo sprendimais skundai buvo atmesti. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2015 m. vasario 19 d. su skundu, prašė priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, už tai, jog nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 10 d. jam nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti ir buvo išduota nešvari patalynė, tačiau skundas teismo sprendimu buvo atmestas. Be to, pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi ir 2015 m. kovo 2 d. (skundą, nepašalinus skundo trūkumų, atsisakyta priimti), 2015 m. gegužės 4 d. (dėl maitinimo už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d., tačiau skundas buvo atmestas), 2015 m. gegužės 28 d. (skundą, nepašalinus skundo trūkumų, atsisakyta priimti), 2015 m. liepos 9 d. (skundą atsisakyta priimti), 2015 m. rugsėjo 9 d. (skundą, nepašalinus skundo trūkumų, atsisakyta priimti), 2015 m. spalio 5 d. (skundą, nepašalinus skundo trūkumų, atsisakyta priimti), 2016 m. vasario 4 d. (skundą atsisakyta priimti), 2016 m. vasario 19 d. (dėl laikymo priėmimo-paskirstymo kamerose laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2016 m. vasario 22 d. skundas buvo patenkintas iš dalies), 2016 m. balandžio 28 d. (skundą, nepašalinus skundo trūkumų, atsisakyta priimti), 2016 m. liepos 8 d. (skundo dalį dėl neturtinės žalos, kilusios dėl laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2015 m. kovo 5 d. atsisakyta priimti, nes įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, o skundas už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 9 d. bei nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2016 m. liepos 1 d. (dėl neatitinkančių sąlygų pasivaikščiojimo kiemeliuose) 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimu (neįsiteisėjusiu) buvo atmestas), 2016 m. rugpjūčio 24 d. (skundą, nepašalinus skundo trūkumų, atsisakyta priimti), 2016 m. spalio 5 d. (skundą, nepašalinus skundo trūkumų, atsisakyta priimti), 2016 m. lapkričio 23 d. (skundą, nepašalinus skundo trūkumų, atsisakyta priimti), 2017 m. sausio 9 d. (skundo dalį dėl jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (mažas kameros plotas, nėra peleninių, sanitariniai mazgai neatitinka reikalavimų ir kt.) už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. atsisakyta priimti, nes teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, o skundas už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 2 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo atmestas 2017 m. kovo 14 d. (neįsiteisėjusiu) teismo sprendimu), 2017 m. vasario 9 d. (skundą dėl minimalaus 3,6 kv. m. ploto kameroje, kamerų bei koridorių kritinės būklės, nepakankamos šviesos, vėdinimo, sanitarinio mazgo neatskyrimo nuo gyvenamosios patalpos ir kt., nepašalinus skundo trūkumų, atsisakyta priimti). Nagrinėjamoje byloje skundas paduotas 2017 m. vasario 22 d. dėl netinkamų kalinimo sąlygų – per mažo ploto kamerose, prasto apšvietimo, neaprūpinimo švaria patalyne, prastos kamerų ir koridorių būklės, sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo ir kt. laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 5 d. iki 2016 m. spalio 10 d. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 22 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui yra padavęs dar vieną skundą, kurio priėmimo klausimas dar nėra išspręstas. Atkreiptinas dėmesys, kad visuose pareiškėjo skunduose ginčas keliamas dėl laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, higienos normų pažeidimų, pareiškėjas atskirus ginčus inicijuoja dėl pavienių epizodų (pasivaikščiojimo kiemelių, rūbų skalbimo, nešvarios patalynės išdavimo, inventoriaus, maitinimo ir pan.), laikotarpiai skunduose yra panašūs, kai kurie skundai jau yra išnagrinėti ir priimti sprendimai jau įsiteisėję. Atsižvelgus į pareiškėjo pateiktų skundų kiekį, jais inicijuojamų ginčų pobūdį ir skundų išsprendimo baigtį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi piktnaudžiaudamas teisminės gynybos teise, todėl jis pagrįstai buvo įpareigotas sumokėti žyminį mokestį – 30 eurų. Tokią pat išvadą dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise teisėjų kolegija padarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-752-662/2016.

Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjo sąskaita yra areštuota ir jis neturi galimybės sumokėti žyminį mokestį, nėra svarbi šio ginčo kontekste, kadangi skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis nėra kliūtis pareiškėjui kreiptis į teismą su tapačiu skundu ateityje.

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų motyvų skundžiama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. V. atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.