Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

4. I. S., J. S., E. S. atstovas advokatas skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 4 d. nutartį; 2) klausimą išspręsti iš esmės – priimti nagrinėti I. S., J. S., E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio; 3) nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo I. S. naudai priteisti visas patirtas išlaidas teisinei pagalbai atlyginti.

4.1. Atstovas nurodo, kad skundžiama nutartis nepagrįsta ir neteisinga, nes, anot atstovo, bylos duomenys patvirtina, jog I. S., J. S., E. S. yra susiję artimais giminystės ryšiais su žuvusiuoju A. S., t. y. I. S. yra žuvusiojo A. S. tėvas, J. S. bei E. S. – žuvusiojo broliai. Pasak atstovo, duomenys apie giminystės ryšius teismams yra prieinami, šiuos duomenis taip pat gali gauti prokuroras ir kiti ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Atstovo teigimu, pirmosios instancijos eismui buvo žinomi A. S. giminystės ryšiai su I. S., J. S., E. S.. Tai patvirtina ir 2021 m. lapkričio 10 d. teismo posėdžio protokolas (t. 4, b. l. 101) bei nuosprendžio dalys dėl civilinių ieškinių priteisimo turtinei ir neturtinei žaloms atlyginti, taip pat su skundu pateikti šiuos duomenis patvirtinantys gimimo liudijimai (t. 5, b. l. 8-9).

4.2. Atstovas taip pat nurodo, jog asmens, nukentėjusiojo nuo nusikalstamos veikos ir mirusio, teises perima šeimos nariai ar artimi giminaičiai. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 38 straipsnį, asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2007, 2K-151/2013). Todėl, pasak atstovo, nėra abejonės, jog I. S., J. S., E. S. yra nukentėjusieji. Tuo tarpu aplinkybė, kad jiems buvo apribota galimybė pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis, tik sudaro pagrindą priimti nagrinėti apeliacinį skundą.

4.3. Atstovo teigimu, I. S., kuris yra J. S. ir E. S. įstatyminis atstovas, nėra suprantama, kodėl jis nebuvo iškviestas ir apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. I. S. taip pat nesuprantama, kodėl tiek ikiteisminio tyrimo, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl I. S., J. S., E. S. pripažinimo nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais.

4.4. Atstovas remiasi BPK 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutarimą, kuriame pažymėta, kad „<...> pagal Konstituciją, inter alia jos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1, 2 dalis, organizuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas prokuroras privalo užtikrinti, kad būtų atlikti įstatyme numatyti procesiniai veiksmai ir kad tai būtų padaryta įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat prokuroras ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujantiems asmenims, inter alia nukentėjusiems nuo nusikalstamos veikos, privalo užtikrinti Konstitucijoje ir baudžiamojo proceso įstatyme jiems nustatytas teises, inter alia asmens teisę kreiptis į teismą dėl jo teisių pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu <...>“. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 16 d. nutarimą, kuriame nurodyta, kad „<...> Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostata, jog prokuroras palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, inter alia reiškia, kad per baudžiamąjį procesą teisme yra palaikomas valstybinis kaltinimas ir kad valstybinio kaltinimo palaikymas yra valstybės funkcija, kuri gali būti įgyvendinama tik per tam tikrus valstybės pareigūnus – prokurorus <...>“. Atstovo teigimu, nurodyta Konstitucinio Teismo doktrina patvirtina, kad prokuroras, kaip vienintelis valstybinį kaltinimą palaikantis valstybės pareigūnas, tinkamai įgyvendindamas jam skirtas pareigas ikiteisminio tyrimo metu privalo surinkti ir įvertinti informaciją, reikalingą tam, kad būtų galima nuspręsti, ar turi būti tęsiamas ikiteisminis tyrimas ir ar jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti perduodama teismui, taip pat tam, kad būtų galima perduotą baudžiamąją bylą nagrinėti teisme ir ją teisingai išspręsti. Ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas objektyviai, kvalifikuotai, nešališkai, išsamiai, per šį tyrimą turi būti surinkta tiek informacijos, kad jos pakaktų teisingai išspręsti baudžiamąją bylą teisme. be to, atstovas nurodo, jog Konstitucijos Teismas yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Tačiau Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2011 m. balandžio 7 d. nutarimai).

4.5. Atstovo tvirtinimu, nagrinėjamu atveju minėti reikalavimai ir principai buvo pažeisti, o iš nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo I. S. (žuvusiojo A. S. tėvo), taip pat iš nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. S. bei E. S. (žuvusiojo brolių) buvo atimta galimybė dalyvauti procese ir įgyvendinti jiems baudžiamuoju įstatymu suteiktas teises. Bylos duomenys patvirtina, jog nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų I. S., J. S. bei E. S. niekas neatstovavo (t. 3, b. l. 95-96). Bylos medžiagoje nėra atstovo orderio, suteikiančio teisę atstovauti I. S. interesus baudžiamojoje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl asmens, pražudžiusio jo sūnų A. S., kaltės ir atsakomybės.

4.6. Pasak atstovo, I. S. nebuvo supažindintas ir jam nebuvo paaiškintos jo teisės. Be to, I. S. nebuvo įteikta jokia nutartis, tame tarpe ir 2021 m. balandžio 16 d. bei 2021 m. gegužės 10 d. nutartys (t. 3, b. l. 64-65, 95-96), todėl jis negalėjo šių nutarčių skųsti. Pastarasis neturi teisinio išsilavinimo, o po sūnaus netikėtos mirties buvo stipriai sukrėstas, labai išgyveno, patyrė dvasines kančias.

4.7. Atstovas taip pat pažymi, jog I. S. mėgino domėtis procesu, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl D. K. atsakomybės, tačiau jam buvo aiškinama, kad jis bus iškviestas tada, kai bus reikalinga. Pasak I. S., jis skambino į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus, kalbėjo su bylą nagrinėjančia teisėja, tačiau jam buvo nurodyta, kad jis bus iškviestas vėliau ar kai bus reikalinga.

4.8. Atstovas pažymi ir tai, kad I. S. 2021 m. lapkričio 10 d. buvo atvykęs į teisiamąjį posėdį, apie kurį sužinojo iš žmonos A. S.. Šią aplinkybę patvirtina 2021 m. lapkričio 10 d. posėdžio protokolas, kuriame įrašyta, jog I. S. buvo žiūrovas (t. 4, b. l. 101). Atstovo teigimu, įrašas klaidingas, kadangi I. S. nurodė, jog atvyko į teismą siekdamas dalyvauti procese, tačiau prieš pat posėdi jis buvo paprašytas atsisėsti ir laukti, kol bus pašauktas. Atstovo nuomone, Vilniaus rajono rūmų teisėjos padarytas pažeidimas nesudaro pagrindo apriboti nukentėjusiojo I. S. saugančius įstatymo teises ir teisėtus interesus bei lūkesčius. Nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad tiek nukentėjusiojo I. S., tiek J. S. ir E. S. teisės buvo pažeistos.

4.9. Atstovas taip pat nurodo, jog nukentėjusioji A. S. prašymus ir civilinį ieškinį pareiškė atskirai, konsultavosi atskirai, turėjo atstovę. Priešingai nei nurodyta skundžiamoje nutartyje, bylos duomenys patvirtina, jog A. S. pareiškė ieškinį asmeniškai, o ne visų šeimos narių vardu. Be to, pasak A. S., I. S. apie jokius ieškinius informuotas nebuvo. Tuo tarpu A. S. ir jos atstovės teiginiai apie tai, kad A. S. reiškia ieškinį visų šeimos narių vardu – neturi jokios juridinės galios I. S., J. S., E. S. atžvilgiu, kadangi į bylą nebuvo pateiktas joks rašytinis įgaliojimas, leidimas ar pavedimas A. S. ir jos atstovei atstovauti I. S. naudai. Todėl teismas, matydama šias aplinkybes, turėjo pareigą nustatyti ir išsiaiškinti visus nukentėjusiuosius, o ne dalį jų. Taip pat teismas privalėjo iškviesti ir apklausti I. S., išklausyti jo poziciją.

4.10. Atstovui nesuprantama, kodėl teismas, turėdamas duomenis apie žuvusiojo tėvą I. S. ir brolius J. S., E. S., suprasdamas, kad asmenys neturi teisinio išsilavinimo, neatliko jokių veiksmų susijusių su teisių I. S., J. S., E. S. išaiškinimu, neįtraukė jų į procesą, nekvietė duoti parodymų, atėmė teisę naudotis baudžiamojo proceso suteiktomis teisėmis, įskaitant teisę teikti prašymus ir pateikti civilinius ieškinius. Pasak atstovo, nukentėjusiųjų I. S., J. S., E. S. pažeistos teisės, nustatytos BPK 218 straipsnio 1 dalyje, gali būti atstatytos tik išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagal I. S., J. S., E. S. apeliacinį skundą. Be to, atstovo teigimu, skundžiama nutartis prieštarauja Panevėžio apygardos teismo nutarties išaiškinimams, kurioje konstatuota, kad teismas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, pats nusprendžia, kuriuos asmenis šaukti į teisiamąjį posėdi kaip kaltinamąjį, jo atstovą pagal įstatymą, nukentėjusįjį, civilinį ieškovą, civilinį atsakovą ir jų atstovus, taip pat kaip liudytojus, ekspertus ir specialistus (BPK 233 straipsnio 3 dalis) (Panevėžio apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-59-581/2016). Atstovo nuomone, nagrinėjamu atveju teismas turėjo pareigą kviesti nukentėjusiuosius I. S., J. S., E. S. į teisiamąjį posėdį ir juos apklausti. Todėl minėti pažeidimai yra pagrindas priimti apeliacinį skundą ir įvykdyti teisingumą.