Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 23S124561 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas M. K. yra (duomenys neskelbtini) pilietis (b. l. 49).

Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi.

Migracijos departamento Panevėžio skyriaus specialistė, nustačiusi, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai nuo 2012 m. spalio 28 d. (nustojus galioti leidimui laikinai gyventi), vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1dalies 5 punktu, sprendė, jog yra tikslinga priimti sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio M. K. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) (b. l. 42).

Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 23S124561 nusprendė grąžinti M. K. į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 31 dieną nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2023 m. rugsėjo 4 d. Valstybė, į kurią įpareigojama išvykti, - (duomenys neskelbtini) (b. l. 44-46).

Nesutikdamas su Sprendimu pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti sprendimą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ĮUTP), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, įskaitant leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo, panaikinimo pagrindus ir tvarką.

Įstatymo 39 straipsnis įtvirtina pagrindus, kada užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu. Užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi (1 p.); gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi (2 p.); gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas (3 p.); turi suklastotą leidimą gyventi (4 p.) arba turi suklastotą kelionės dokumentą (5 p.).

Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai, kada priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę. Pagal šios dalies 4 punktą sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Pagal 5 punktą, kai Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, galiojęs iki (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) pareiškėjui išduotas kelionės dokumentas. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris kas metus buvo tęsiamas iki 2011 m. spalio 27 d. Paskutinis išduotas leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2012 m. spalio 27 d. (b. l. 50-53).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje nustatyta ir iš esmės ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2012 m. spalio 27 d.

Pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui 2012 m. spalio 28 d., pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos neišvyko, t. y. gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi ir remiantis Įstatymo 39 straipsnio 2 punkto nuostatomis laikoma neteisėtu gyvenimu. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra Įstatymo 39 straipsnio 1 punkto pagrindu. Nustačius, kad pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui, remiantis būtent Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindo yra priimamas spendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę. Todėl Migracijos departamentas nepagrįstai vadovavosi Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas.

Teismas pabrėžia, kad pagal administracinių teismų praktiką (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2624/2014) administracinės institucijos gali priimti tokio pobūdžio sprendimus, koks yra skundžiamas sprendimas, t. y. dėl užsieniečių grąžinimo į jų kilmės valstybę, tik tada, kai, pirma, nustato, jog užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui (įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 1 dalies 4 punktas), ir, antra, įvertina įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes.

Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje yra numatytas imperatyvas, jog priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, turi būti atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo turi būti įvertinama, ar egzistuojančios aplinkybės, patenkančios į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1 - 3 punktus, ir jų užtikrinimas nėra svarbesnis nei visuomenės interesas grąžinti (išsiųsti) neteisėtai valstybės teritorijoje esantį asmenį. Tais atvejais, kai yra nustatoma, jog asmens interesas yra svarbesnis ir jis negali būti išsiųstas iš Lietuvos, jam turėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Toks šių įstatymo nuostatų aiškinimas yra įtvirtintas ir Lietuvos teismų praktikoje. Atitinkamai UTPĮ 28 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas UTPĮ nuostatų aiškinimas reikštų, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Taip pat ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra imperatyviai pažymėjęs, kad, jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas nenustatė ir tinkamai neįvertino visų Sprendimo priėmimui reikšmingų aplinkybių. Nors ginčijamame Sprendime nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į Įstatymo 128 straipsnyje numatytas aplinkybes, tačiau nėra nurodyti jokie tai pagrindžiantys argumentai ir motyvai.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su L. K., santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini).

(duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, galiojęs iki (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pareiškėjui išduotas kelionės dokumentas. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris kas metus buvo tęsiamas iki 2011 m. spalio 27 d. Byloje taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas sudarė santuoką su I. M., santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) (b. l. 50-53).

Teismo posėdyje apklaustas liudytojas M. A. M. patvirtino. kad nors jo tėvų I. M. ir tėvo M. K. santuoka yra nutraukta, jis visada gyveno ir šiuo metu gyvena su abiem tėvais. Liudytojas nurodė, kad tėvas ne tik gyvena su jo motina, bet ir padeda dirbti, kartu teikia (duomenys neskelbtini). Tiek pareiškėjas, tiek liudytojas teismo posėdyje nurodė, kad 2010 m. gegužės 24 d. pareiškėjas prarado savo asmens dokumentus. Pareiškėjas naujo (duomenys neskelbtini) paso negalėjo gauti, nes Lietuvoje nėra (duomenys neskelbtini) atstovybės, o išvykti be kelionės dokumentų negalėjo, taip pat trukdė ir finansinės galimybės. (duomenys neskelbtini) pasą gavo tik 2022 metais. Pareiškėjui gauti naują padėjo (duomenys neskelbtini) gyventi dukra L. K., kuri ir parvežė pareiškėjui pasą į Lietuvą. Neturėdamas asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, pareiškėjas negalėjo pateikti prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Šios aplinkybės priimant Sprendimą nebuvo vertinamos.

Nors byloje nustatyta, kad visi pareiškėjo vaikai yra pilnamečiai, tačiau svarbu ir tai, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo (duomenys neskelbtini) metų. Kaip nurodė liudytojas, nors pareiškėjo ir buvusios žmonos I. M. santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini), tačiau jie gyvena kartu, veda bendrą ūkį, kartu augino vaiką. Tačiau šios aplinkybės taip pat nebuvo vertintos.

Tokie atsakovo veiksmai yra nesuderinami su gero administravimo principu.

Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad Migracijos departamentas vadovavosi Įstatymo 127 straipsnio 1, 31 ir 6 dalių nuostatomis.

Pagal Įstatymo 127 straipsnio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas įpareigojo pareiškėją išvykti į užsienio valstybę per 31 dieną, todėl nėra aišku, kodėl priimdamas Sprendimą rėmėsi Įstatymo 127 straipsnio 3¹ punktu, kuriame numatyta, jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas. Byloje nėra jokių duomenų, tokių aplinkybių nenurodė ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu, kad pareiškėjas gali pasislėpti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant Sprendimą Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko. Taip pat teismo vertinimu, nurodė netinkamą teisinį pagrindą.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, jog skundžiami Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų bei viešojo administravimo išsamumo, objektyvumo principų, todėl naikintinas.

Pareiškėjas prašė panaikinus skundžiamą sprendimą įpareigoti atsakovą pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę klausimą nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reiškiant reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus jo kompetencijai priskirtinus veiksmus, suinteresuotas asmuo skundą teismui gali pateikti tik tuo atveju, jeigu jo atžvilgiu yra priimtas šio administravimo subjekto atsisakymas atlikti prašomus veiksmus ar viešojo administravimo subjektas vilkina prašomą atlikti veiksmų atlikimą. Tuo atveju, kai skunde teismui pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, kuris tiesiogiai susijęs su pareiškėjo atžvilgiu priimtu individualiu administraciniu aktu, jis teisės aktais nustatyta tvarka kartu privalo reikšti reikalavimą ir dėl tokio individualaus administracinio akto. Tokiu atveju skunde teismui išreikštas reikalavimas dėl individualaus administracinio akto, su kuriuo siejamas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, yra pagrindinis, o reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus – išvestinis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-47-438/2020).

Nagrinėjamu atveju Sprendimas, įpareigojantis pareiškėją išvykti į kilmės valstybę, priimtas ne pareiškėjo pateikto atsakovui prašymo pagrindo, t. y. pareiškėjas nėra pateikęs prašymo, susijusio su pareiškėjo išsiuntimu / neišsiuntimu, todėl net ir panaikinęs atsakovo Sprendimą, teismas neturi pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo išsiuntimo klausimą iš naujo.

Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas patenkintas, ji turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjui iš atsakovo priteisiamas sumokėtas 30 Eur žyminis mokestis. Kitų įrodymą apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas į bylą nepateikę.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. (M. K.), skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 23S124561.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Priteisti pareiškėjui M. K. (M. K.), gimusiam (duomenys neskelbtini), 30 Eur (trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, j. a. k. 188610666.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.