Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal išteisintojo L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo jis pagal LR BK 155 str. 1 d. buvo išteisintas, nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių.

E. B. ir J. B. civilinis ieškinys dėl 10 000 (dešimties tūkstančių) litų neturtinės žalos kiekvienam atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

L. J. privataus kaltinimo skundu byloje buvo kaltinamas įžeidimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d., o būtent tuo, kad jis 2012-04-16 apie 12.00 val. pokalbio mobiliuoju telefonu metu Ž. S. nurodė, kad su visais kaimynais gerai sutaria, išskyrus su E. B. ir ėmė jį vadinti „gaidžiu“, „piderastu“, jo žmoną J. B. išvadino „idiote, išgyvenančia menopauzę“, o mažametę dukrą „nestabilios psichikos, sutraukta galva vaiku“.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu L. J. pagal LR BK 155 str. 1 d. buvo išteisintas, nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių. E. B. ir J. B. civilinis ieškinys dėl 10 000 (dešimties tūkstančių) litų neturtinės žalos kiekvienam atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

L. J. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-29 nuosprendį dalyje dėl motyvų, kad kaltinamasis L. J. išsakė įžeidžiančius žodžius E. B. ir J. B. atžvilgiu, konstatuojant, kad L. J. įžeidžiančių žodžių E. B. ir J. B. atžvilgiu neišsakė; taip pat pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-29 nuosprendį dalyje dėl bylos išlaidų priteisimo apelianto naudai iš kaltintojų E. B. ir J. B. bei jo naudai iš E. B. ir J. B. priteisti 1966,12 Lt bylos išlaidų.

Apeliantas nurodo sutinkąs su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl jo išteisinimo, tačiau jo nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo turinį žodžių, kuriuos jis neigia pasakęs E. B., J. B. ir jų mažametės dukros atžvilgiu. Taip pat, apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nepriteisė jo naudai patirtų išlaidų.

Skunde išteisintasis L. J. teigia, kad teismas visiškai nemotyvavo, kurie parodymus davusių asmenų paaiškinimai turi reikšmę prieinant išvados apie neva jo išsakytus žodžius kaltintojams. Taip pat apeliantui neaišku, kokius įrašytų telefoninių pokalbių turinio teiginius teismas laikė patvirtinančiais apelianto išsakytus įžeidžiančius žodžius, kadangi jo pateiktuose telefoniniuose pokalbiuose apeliantas jokių įžeidžiančių žodžių kaltintojų atžvilgių neišsako. Apelianto teigimu, teismas tik deklaratyviai išvardino įrodymus (liudytojų parodymai, telefoniniai pokalbiai, įvykių eiga) niekaip jų nepaaiškindamas, nenurodydamas, kuriuos parodymus atmeta ir kuriuos priima kaip pagrįstus, nesusiedamas įrodymų tarpusavyje, todėl, pasak jo, nepagrįstai 2012-10-29 nuosprendyje konstatavo, jog L. J. išsakė įžeidžiančius žodžius.

Apeliantas skunde taip pat daro išvadą, kad vienintelio tiesioginio liudytojo Ž. S. parodymai bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu gali būti neteisingi ir galimai melagingi. Nurodo, jog apklausiant liudytoją Z. S. jis teigė, kad 2012-04-16 dieną tarp 21 ir 22 valandos, kartu su E. B., nebuvo atėjęs pas apeliantą į namus, adresu Perkūnkiemio g. 43-45, Vilnius aiškintis santykių. Tą neigė ir pats E. B. (bylos lapas Nr. 52) bei jo sutuoktinė E. B. (bylos lapas Nr. 69). Tačiau liudytojas A. J. apklausos metu nurodė, kad būtent E. B. ir Ž. S. 2012-04-16 dienos vakarą buvo atėję prie apelianto namų durų, reikalavo, kad apeliantas išeitų į laiptinę, trankė duris, šūkavo, necenzūriniais žodžiais vadino apeliantą. Faktą, kad Ž. S. bei E. B. 2012-04-16 dienos vakarą buvo atėję pas apeliantą į namus patvirtino pats E. B., davęs paaiškinimus Vilniaus apskrities VPK tyrėjai (bylos lapas Nr. 38). Apelianto teigimu, bylos nagrinėjimo metu tiek Z. S., tiek E. B. bei J. B. davė netikslius ir galimai melagingus parodymus apie 2012-04-16 dienos įvykius, todėl, pasak jo, galima daryti išvadą, jog visi šie asmenys tarpusavyje suderino savo parodymus ir jie negali būti laikomi patikimais. Be to, apelianto teigimu, toks parodymų suderinimas leidžia daryti prielaidą, kad ir dėl kitų liudytojų duotų paaiškinimų teisme buvo susitarta, siekiant sudaryti įspūdį, jog apeliantas atliko BK 155 str. 1 d. numatytą veiką. Tokiu būdu, apeliantas teigia, jog 2012-10-29 nuosprendyje teismas visiškai nepateikė paaiškinimų, kodėl šių asmenų parodymus laikė pagrįstais bei neišsklaidė abejonių tiek dėl pagrindinio liudytojo Z. S., tiek dėl privačių kaltintojų parodymų patikimumo. Pasak išteisintojo L. J., būtent skundžiamame sprendime, vadovaujantis asmenų, galimai davusių melagingus parodymus paaiškinimais, buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog apeliantas išsakė įžeidžiančius žodžius.

Apelianto nuomone, kaltintojų pareikštas kaltinimas privataus kaltinimo tvarka yra jų ir liudytojo Z. S. sutartas planas be pagrindo apkaltinti apeliantą, neva padarius nusikalstamą veiką, tokiu būdu siekiant susidoroti su apeliantu dėl jo inicijuotų bylų baudžiamąja ir administracine tvarka.

Skunde teigiama ir tai, kad teismo motyvai dėl apelianto patirtų išlaidų nepriteisimo iš kaltintojų, taip pat yra nepagrįsti. Apeliantas nurodo, kad jis neatliko veiksmų, dėl kurių jam buvo pareikšti kaltinimai, todėl ir neprivalėjo jų pripažinti, apeliantui nebuvo pagrindo susitaikyti su kaltintojais, o tuo pačiu apeliantas negalėjo daryti ir įtakos proceso turiniui ar trukmei. Taip pat, apelianto teigimu, visiškai nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas yra teisininkas. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis yra teisininkas, kadangi nėra baigęs teisės mokslų, jam nėra suteiktas teisės mokslų diplomas jokioje aukštojoje mokykloje ar kolegijoje. Ši teismo išvada yra absoliučiai nepagrįsta, neatitinka jokių faktinių aplinkybių. Be to, pasak apelianto, net ir turint teisininko išsilavinimą, kaltinamajam privalo būti užtikrinta teisė turėti byloje gynėją, todėl teismo argumentas, kad neva apeliantas ir pats galėjo apsiginti baudžiamojoje byloje yra nesuderinamas su teisės į gynybą principo užtikrinimu.

Nukentėjusysis E. B. pateikė atsikirtimus į L. J. apeliacinį skundą, teigia nesutinkąs su juo ir prašo atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje išsamiai ir visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo L. J. išsakius jų atžvilgiu įžeidžiančius žodžius, taip pat byloje nustatytas ir konstatuotas aplinkybes išsamiai argumentavo ir pagrindė bylos duomenimis. Nukentėjusiojo teigimu, L. J. apeliaciniame skunde nepagrįstai kaltina jį ir liudytoją Ž. S. bylos nagrinėjimo metu davus neteisingus ir melagingus parodymus.

E. B. atsikirtimuose nurodo ir tai, jog ne kartą yra kreipęsi į L. J. dėl jo garsiai leidžiamos muzikos, o jam nereaguojant ir į policiją, tačiau L. J. yra apsiskelbęs, kad užima aukštas pareigas ir niekas jam nieko negalės padaryti. Po 2012-04-16 įvykio, L. J. buvo atėjęs pas liudytoją Ž. S. ir prašė jo neliudyti prieš patį, o liudytojui atsisakius, pats L. J. ėmė rašyti įvairius pareiškimus, kuriais nepagrįstai kaltino tiek nukentėjusįjį, tiek liudytoją nebūtais dalykais, tačiau nei vienas L. J. pareiškimuose nurodytas faktas nepasitvirtindavo.

Nukentėjusiojo E. B. teigimu, L. J. specialiai stengėsi apkaltinti tiek jį patį, tiek liudytoją Ž. S., kad vėliau jų parodymus teismas vertintų kaip kritiškus.

Dėl bylos išlaidų priteisimo L. J. naudai nukentėjusysis E. B. atsikirtimuose nurodo, jog teismui pagrįstai nustačius, kad L. J. nepagarbiai ir užgauliai, pažeisdamas visuomenėje pripažįstamos žmogaus geros moralės principus, kalbėjo Ž. S. apie jų šeimą įžeidžiančius žodžius, t.y. nustačius faktinį pagrindą, dėl kurio nukentėjusieji ir kreipėsi privataus kaltinimo skundu į teismą, pagrįstai buvo netenkintas L. J. prašymas dėl minėtų išlaidų priteisimo jo naudai.

Išteisintojo L. J. skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo L. J. išteisintas pagal LR BK 155 str. 1 d., nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių, yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos patikimais įrodymais.

Išteisintasis L. J. neigė, kad jis 2012-04-16 pokalbio mobiliuoju telefonu metu Ž. S. išsakė žodžius, įžeidžiančius E. B., J. B. ir jų mažametę dukrą, tačiau tokią apelianto versiją nuneigia pirmosios instancijos teismo išsamiai ir visapusiškai ištirti byloje esantys įrodymai. Kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas mano, kad byloje esantys įrodymai yra patikimi ir tinkamai ištirti bei įvertinti.

Priešingai nei teigia apeliantas, kolegija mano, kad liudytojo Ž. S. parodymai buvo gana detalūs, išsamūs, jais netikėti teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo. Teisme apklaustas liudytojas Ž. S. parodė, kad jų su L. J. pokalbio telefonu metu, L. J. užsipuolė B., paminėjo tokius žodžius, kad būtent su Eimantu pederastu, gaidžiu, puslenkiu neįmanoma susitarti, kad su visais kaimynais susitaria dėl muzikos. Jis bandė L. J. įrodyti, kad šeima turi mažą vaiką, kad vaikui yra trukdoma. Tada L. J. pareiškė, kad vaikas aplamai yra nestabilios psichikos, sutrenkta galva, kad jis pastoviai rėkia, neduoda šiam miegoti. Paminėjo ir žmoną, kad ši yra išgyvenanti menopauzę, puskvaišė, kad pastoviai su E. B. konfliktuoja dėl tos muzikos. Tuo pokalbis pasibaigė (b. l. 69-71).

Liudytojo versiją patvirtino ir nukentėjusysis E. B., teisme parodęs, kad balandžio 16 dienos vakare pas juos užėjo kaimynas Žilvinas ir paklausė, kodėl jie pykstamsi su kaimynu L. J.. Jis paprašė paaiškinti, ką tai reiškia. N. S. pasakė, kad dieną telefonu paskambino L. J. ir pasakė jų šeimai įžeidžiančius žodžius. Namuose buvo žmona. Jie labai įsižeidė, buvo paliesta ir jų maža dukrytė (b. l. 51-52).

Nukentėjusioji J. B. teisme taip pat parodė, kad viskas vyko balandžio 16 dieną, kai atėjo kaimynas Ž. S. ir pasakė, kad L. J. išvadino juos negražiais žodžiais - ją, jos vyra ir jos dukrytę. Išgirdusi tuos žodžius ji patyrė didelį stresą, nes to nesitikėjo (b. l. 68-69).

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojo Ž. S. parodymai būtų buvę melagingi. Tokiu būdu niekuo nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad jis nukentėjusiųjų atžvilgiu neišsakė juos įžeidžiančių žodžių. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantas L. J. minėtus įžeidžiančius žodžius išsakė ne nukentėjusiųjų akivaizdoje, ne Baltušių šeimai, o trečiajam asmeniui – liudytojui Ž. S. ir, tokiu būdu, taip pat pagrįstai įvertino, kad apeliantas savo elgesiu nesiekė morališkai įskaudinti ar kitaip paveikti pačius nukentėjusiuosius, kad neturėjo tikslo, jog jo išsakyti žodžiai būtų perpasakoti nukentėjusiųjų šeimai ir išteisino L. J. pagal LR BK 155 str. 1 d. nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Atmetamas apelianto skundo ir tas argumentas, kad jam turėjo būti priteistos turėtos teismo proceso išlaidos. Pažymėtina, kad nors LR BPK ir numato, kad kaltinamąjį išteisinus baudžiamojoje byloje, kuri buvo pradėta pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmenys, pagal kurių pareiškimą buvo pradėtas procesas, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad tai nėra teismo pareiga (LR BPK 105 str. 6 d.). Pažymėtina, kad apelianto prašymui priteisti jo turėtas teismo išlaidas įtakos jo išsilavinimas niekaip neturėjo. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad teisminis procesas buvo pradėtas kaip tik dėl išteisintojo L. J. veiksmų, skundžiamu nuosprendžiu teismas pagrįstai pripažino, kad apeliantas objektyviai atliko veiksmus, kuriais buvo kaltinamas ir nukentėjusieji turėjo teisę kreiptis su pareiškimu į teismą, nors apeliantas galiausiai ir buvo išteisintas.

Dėl aukščiau išdėstytų argumentų nėra teisinio pagrindo tenkinti išteisintojo apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais.

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., nutarė :

atmesti išteisintojo L. J. apeliacinį skundą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.