Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Striaukas, sekretoriaujant Virginijai Miliauskienei, dalyvaujant gynėjui advokato padėjėjui J. S., nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams E. B. ir J. B., jų atstovui advokato padėjėjui V. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs privataus kaltinimo baudžiamąją bylą, kurioje L. J., g. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilnius, aukštojo išsilavinimo, dirbantis, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalį

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. J. privataus kaltinimo skundu byloje buvo kaltinamas įžeidimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 str. 1 d., o būtent tuo, kad jis 2012-04-16 apie 12.00 val. pokalbio mobiliuoju telefonu metu Ž. S. nurodė, kad su visais kaimynais gerai sutaria, išskyrus su E. B. ir ėmė jį vadinti „gaidžiu“, „piderastu“, jo žmoną J. B. išvadino „idiote, išgyvenančia menopauzę“, o mažametę dukrą „nestabilios psichikos, sutraukta galva vaiku“.

L. J. teisme parodė, kad tą dieną į darbą vyko gan vėlokai. Apie 11 – 11.30 val. atvykęs prie automobilio rado atlenktus mašinos valytuvus. Automobilis stovėjo šalia Ž. S. automobilio vietos. Paskambinęs Ž. S. jis paklausė, ar ne šio vietą jis užėmė, iš atsakymo suprato, kad ne. Tuo metu Ž. S. pradėjo reikšti priekaištus, aiškinti, kad tokiu atveju jam reikėtų padangas nuleisti. Jis šiam paaiškino, kad tai neracionalūs ir nenormalūs metodai. Ž. S. pradėjo aiškinti, kad L. J. nemėgsta visas kaimynų namas. Vėliau ryšys nutrūko. Vakare jis sulaukė skambučio iš Ž. S.. Jam buvo pagrasinta, kad jį subadys lifte, kad subraižys jo mašiną, nuleis padangas. Pokalbio metu jis gavo SMS žinutę iš tėvo, kuris rašė „Laimonai, saugokis. Kažkokie du vyrukai reikalavo atidaryti duris“. Jis suprato, kad tai yra E. B. ir Ž. S. Jis paskambino E. B., pokalbį įrašė. Pokalbio metu su Ž. S. dieną jis tokių žodžių apie E. B., kokie nurodyti kaltinime, nesakė.

Nukentėjusysis E. B. teisme parodė, kad balandžio 16 dienos vakare pas juos užėjo kaimynas Žilvinas ir paklausė, kodėl jie pykstamasi su kaimynu L. J.. Jis paprašė paaiškinti, ką tai reiškia. N. S. pasakė, kad dieną telefonu paskambino L. J. ir pasakė jų šeimai įžeidžiančius žodžius. Namuose buvo žmona. Jie labai įsižeidė, buvo paliesta ir jų maža dukrytė. Jis žinojau, kodėl L. J. taip gali kalbėti, nes ne kartą yra ėjęs pas L. J. dėl muzikos pritildymo. Kalbėdami su Žilvinu jie nutarė paskambinti L. J.. Su L. J. kalbėjo Žilvinas, pakalbėjęs išėjo. L. J. skambino ir jam. Girdėtas garso įrašas pokalbių tarp J. ir S., J. ir jo, vyko balandžio 16 dieną. L. J. įžeidžiančius žodžius jis išgirdo iš Ž. S.. Pasakyti žodžiai jį įžeidė, nes jis toks nėra, tai įžeistų kiekvieną žmogų, jaučiasi pažemintu.

Nukentėjusioji J. B. teisme parodė, kad viskas vyko balandžio 16 dieną, kai atėjo kaimynas Ž. S. ir pasakė, kad L. J. išvadino juos negražiais žodžiais - ją, jos vyra ir jos dukrytę. Išgirdusi tuos žodžius ji patyrė didelį stresą, nes to nesitikėjo. Jie visą laiką buvo geranoriški L. J. atžvilgiu. Anksčiau buvo bemiegės naktys ir stresai dėl nepailsėjimo, dėl mažamečio vaiko normalaus gyvenimo. Skaudžiausia, kad jų dukrytė buvo išvadinta nestabilios psichikos vaiku. Ją kaip moterį labai įžeidė tai, kad buvo pasakyta, jog ji serga menopauze. Negalėdami daugiau kęsti pažeminimų jie nutarė kreiptis ir ieškoti kokios tai teisybės. Tuos žodžius išsakė N. S., jie visi dalyvavo pokalbyje namuose, svetainėje. Ž. S. aiškaus atėjimo tikslo neturėjo, klausė, kas nutiko, kodėl tokie dalykai vyksta, kad kaimynas juos tokiais žodžiais vadina. Tai juos labai sukrėtė. Kai nepavyko su L. J. pasikalbėti, buvo nuspręsta kreiptis į teismą. Mes

Liudytojas Ž. S. teisme parodė, kad viskas buvo prieš pusę metų. Jis to pokalbio neįrašinėjo. Balandžio mėnesio viduryje jam paskambino kaimynas L. J. ir pasiguodė, kad kažkas atlankstė valytuvus. Pokalbio metu jis suprato, kad L. J. buvo pasistatęs automobilį į jo aikštelės kaimyno vietą. Jis pasakė L. J., kad tą kaimyną pažįsta tik iš matymo. L. J. paprašė pasakyti, kad jei dar kartą šis atlankstys automobilio valytuvus, tai turės didelių nemalonumų. Jis su L. J. 10-20 minučių diskutavo apie tai, ar galima grįžus pastatyti automobilį į ne savo vietą. L. J. bandė įrodyti, kad tai normalu, kad turi teisę taip elgtis. Neapsikentęs jis L. J. pareiškė, kad šis neskambintų dėl tokių dalykų, kad jis dėl tokių dalykų nepadės, kad L. J. nepilietiškai elgiasi leisdamas garsiai muziką, trukdydamas kaimynams gyventi, miegoti ramiai. Tuomet L. J. užsipuolė B., paminėjo tokius žodžius, kad būtent Eimantu piderastu, gaidžiu, puslenkiu neįmanoma susitarti, kad su visais kaimynais susitaria dėl muzikos. Jis bandė L. J. įrodyti, kad šeima turi mažą vaiką, kad vaikui yra trukdoma. Tada L. J. pareiškė, kad vaikas aplamai yra nestabilios psichikos, sutrenkta galva, kad jis pastoviai rėkia, neduoda šiam miegoti. Paminėjo ir žmoną, kad ši yra išgyvenanti menopauzę, puskvaišė, kad pastoviai su E. B. konfliktuoja dėl tos muzikos. Tuo pokalbis pasibaigė. Tą pačią dieną vakarop jis užėjo pas B. ir pasakė, ką L. J. apie šiuos kalbėjo. Vėliau pasiūlė viską išspręsti taikiai, paskambino L. J. ir pasiūlė susitikti, tačiau L. J. susitikti atsisakė, tuo viskas ir pasibaigė.

Liudytojas A. J. teisme parodė, kad du jaunuliai (nurodo į E. B. ir Ž. S.) balandžio 16 dieną vakare atėjo prie sūnaus buto durų, paskambino į duris. Jis žiūrėjo kambaryje televizorių. Jis pasižiūrėjęs pro akutę matė, kad asmenys buvo agresyviai nusiteikę, matomai buvo išgėrę. Jaunuoliai necenzūriniais žodžiais reikalavo, kad išeitų Laimonas, duris trankė. Jis nuėjęs nuo durų bandė paskambinti Laimonui, bet šis neatsiliepė. Tuomet jis parašė žinutę „Būk atsargus, prie durų stovi du nepažįstami jaunuoliai, kurie reikalauja, kad tu išeitum į koridorių pasikalbėti“. Laimonas jam perskambino, paklausė, ar tebėra jaunuoliai prie durų, ir sakė neiti lauk. Kai Laimonas grįžo namo už valandėlės paaiškino, kad tai buvo galimai kaimynai, kad yra konfliktiški žmonės.

Iš nutarimų atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariato Pašilaičių policijos nuovadoje:

- 2012-04-24 buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą L. J. atžvilgiu pagal E. B. 2012-04-20 registruotą pareiškimą (b. l. 4);

- 2012-04-18 buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą E. B. ir Ž. S. atžvilgiu pagal L. J. 2012-04-16 registruotą pareiškimą (b. l. 23).

Teismo posėdžio metu buvo perklausytas L. J. pateiktų telefoninių pokalbių garso įrašų turinys (b. l. 42).

L. J. byloje kaltinamas įžeidęs pareiškėjus ir padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalyje. Minėtoje teisės normoje numatytas įžeidimas yra viešas užgaulus žmogaus pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu, tai yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojamas atsiliepiamas apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Įžeidimo raštu atveju neigiamos, nepadorios, užgaulios formuluotės apie žmogaus savybes, būdą, jo asmenybę išdėstomos raštu. Įžeidimas veiksmu visada yra padaromas užgaulia forma, siekiant pažeminti, morališkai įskaudinti žmogų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neviešą įžeidimą, kuris padaromas tik nukentėjusiojo akivaizdoje, taip pat nesant nukentėjusiojo, bet kaltininkui suvokiant, kad nukentėjusysis apie įžeidžiančius pasakymus, rašytinius atsiliepimus sužinos. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas viešai ar neviešai nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį ir to nori. Baudžiamosios teisės prasme įžeidimo būtinas subjektyvus požymis yra tyčia, objektyvusis požymis - užgaulumas, akivaizdžiai prieštaraujantis įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams.

Motyvuojamoji dalis

Išnagrinėjęs bylą ir įvertinės joje surinktus bei teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, teismas nustatė, kad L. J. pokalbio mobiliuoju telefonu metu su Ž. S. namo kaimyną E. B. pavadino „gaidžiu“, „piderastu“, šio žmoną J. B. išvadino „idiote, išgyvenančia menopauzę“, o jų mažametę dukrą „nestabilios psichikos, sutraukta galva vaiku“. L. J. neigė pasakęs šiuos žodžius, tačiau tokius kaltinamo asmens parodymus paneigia kita bylos duomenų visuma. Nuosekliai ir logiškai jungiant nukentėjusiųjų E. B. ir J. B. parodymus, liudytojo Ž. S. parodymus, įvertinus vykusių telefoninių pokalbių turinį ir buvusių visų 2012 m. balandžio 16 d. įvykių eigą teismas neturi pagrindo abejoti, kad L. J. nepagarbiai ir užgauliai, pažeisdamas visuomenėje pripažįstamos žmogaus geros moralės principus, kalbėjo Ž. S. apie namo kaimynų Baltušių šeimą. Tokio L. J. elgesio motyvas buvo pokalbio metu Ž. S. išsakyti žodžiai apie žinomus L. J. ir Baltušių šeimos nesutarimus dėl garsiai leidžiamos muzikos. Teismas nustatė, kad minėtus žodžius L. J. išsakė kaip nepasitenkinimą ir reakciją į tarsi jam reiškiamus priekaištus, gindamas save ir siekdamas pažeminti priešingą pusę tokiu būdu sukuriant savos asmenybės išaukštinimą, pranašumą. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtus žodžius L. J. išsakė ne nukentėjusiųjų akivaizdoje, ne Baltušių šeimai, o trečiam asmeniui Ž. S.. Byloje nėra jokių duomenų ir teismas nenustatė, kad tokiu savo elgesiu L. J. siekė morališkai įskaudinti ar kitaip paveikti pačius Eimantą ir J. B., turėjo tikslą ir ketinimus, kad jo išsakyti žodžiai būtų perpasakoti nukentėjusiųjų šeimai. L. J. skambučio telefonu ir pokalbio su Ž. S. tikslas buvo sužinoti dėl atlenktų automobilio valytuvų, išsiaiškinti dėl automobilio pastatymo galimai išpirktoje vietoje aplinkybes. Liudytojas Ž. S. teisme parodė, kad savo iniciatyva nusprendė aiškintis L. J. ir Baltušių šeimos santykių turinį, dėl ko savo, o ne kitų paprašytas ar verčiamas, nuėjęs pas B. šiems papasakojo apie L. J. pasakytus žodžius. Tokiu būdu teismas nenustatė, kad L. J. savo veiksmais atlikdamas įžeidimo nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, turėjo tikslą ir tyčią sukelti įstatymo numatytus kito asmens įžeidimo padarinius. Išsakydamas užgaulius žodžius ir nepagarbiai atsiliepdamas telefoninio pokalbio metu apie Baltušių šeimą L. J. neviešai parodė savo apgailėtinos ir visuomenėje nepriimtinos moralės veidą, tačiau nenorėjo ir sąmoningai nesiekė, taip pat sąmoningai nenumatė, kad tokiu būdu nukentėjusieji galėtų būti užgauliai pažeminti. Tokiu būdu L. J. veikoje teismas nenustatė nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios požymių. Teismas pripažįsta, kad taip elgdamasis L. J. elgėsi neatsargiai, nusikalstamo nerūpestingumo forma, nes nors ir nenumatė, kad dėl jo išsakytų žodžių bei frazių liudytojo Ž. S. pagalba nukentėjusieji pasijus pažeminti, tačiau pagal savo asmenines savybes galėjo tai numatyti. Teismas atkreipia dėmesį ir vertina tai, kad Ž. S. neatlikus savarankiškų veiksmų inkriminuotos nusikalstamos veikos pasekmės net nebūtų kilusios.

Nenustačius L. J. veikoje visų jam inkriminuotos, taip pat jokios kitos nusikalstamos veikos požymių visumos, teismas konstatuoja, kad nebuvo padaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p. priverstas kaltinamąjį išteisinti.

Baudžiamojoje byloje E. B. ir J. B. pareiškė civilinį ieškinį prašydami priteisti kiekvienam po 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimą. Išteisinus kaltinamąjį teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 2 p. palieka civilinį ieškinį nenagrinėtu, taip paliekant civiliniams ieškovams teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Nagrinėjant bylą teisme L. J. ir jo gynėjas pateikė teismui atstovavimo išlaidas patvirtinančius dokumentu ir prašė priteisti 1966,12 Lt proceso išlaidų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas numato, kad kaltinamąjį išteisinus baudžiamojoje byloje, kuri buvo pradėta pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmenys, pagal kurių pareiškimą buvo pradėtas procesas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 str. 6 d.). Proceso išlaidų rūšis numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 103 straipsnis, kuriame nurodyta ir tai, jog proceso išlaidomis gali būti bet kokios išlaidos, kurias pripažįsta ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas. Šioje byloje teismas nustatė, kad L. J. turėdamas teisinį išsilavinimą savo iniciatyva kvietė ir procese kaip jo gynėjas dalyvavo advokato padėjėjas. Šiuo nuosprendžiu teismas pripažino, kad L. J. objektyviai atliko veiksmus, kuriais buvo kaltinamas. Kaltinamasis savo veiksmų nepripažino, taikinamajame posėdyje nematė jokio pagrindo taikytis su nukentėjusiaisiais, tokiu būdu sudarė prielaidas ir galimybes proceso turiniui ir trukmei, dėl ko patyrė nurodyto dydžio išlaidas. Įvertinęs visą tai teismas nemato pagrindo L. J. patirtas išlaidas priteisti iš pareiškėjų.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 str., 115 str., 303 str.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

L. J. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. B. ir J. B. civilinį ieškinį dėl 10 000 (dešimties tūkstančių) litų neturtinės žalos kiekvienam atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Nuosprendis per 20 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.