- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-07
- Bylos Nr.
- 1A-229-193-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-3-00010-2009-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys (pirm.), Pranas Šimkus, Tomas Zdanavičius
- Nukentėjusysis
- G. B.
- Civilinis ieškovas
- G. B.
- Advokatai
- Rima Keblienė
Teisėja Laima Dumskienė Teisminio proceso Nr. 1-50-3-00010-2009-1
2010 m. balandžio 7 d.
1.2.14.5.3;2.4.8.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ričardo Gilio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo G. B. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pagal BK 154 str. 1 d. išteisintas, remiantis BPK 303 str. 5 d. 1 p., kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių. Taip pat nuosprendžiu civilinio ieškovo G. B. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
NUST A T Ė:
D. S. išteisintas iš kaltinimo tuo, kad jis, 2008-11-05 (duomenys neskelbtini) kaimuose vietos gyventojams bei (duomenys neskelbtini) ligoninės darbuotojams paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią ir jį žeminančią informaciją, kad tą pačią dieną, apie 15 val. (duomenys neskelbtini) kaime G. B. jį užpuolė ir sumušė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis G. B. prašo panaikinti 2010 m. sausio 25 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti D. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį bei pastarąjį nuteisti, taip pat priteisti jam 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Apeliantas skunde nurodo, kad išteisinamąjį nuosprendį teismas priėmė netinkamai išnagrinėjęs bylos medžiagą. Pažymi, kad D. S. pažįsta apie 14 metų, tarp jų yra seni nesutarimai. Teigia, kad yra nukentėjęs nuo D. S. melo, kuris nuolat jį bei jo brolį K. B. šmeižia visokiais nebūtais dalykais, rašinėja policijai apie nebūtus nutikimus, meluoja apklausose policijoje bei teismuose. Apelianto manymu, D. S. turi psichinių sutrikimų ir tai visi žino. Teigia dėl to ne kartą teismų yra prašęs patikrinti D. S. psichinę būklę. Nurodo, kad D. S. nuolat girtauja ir niekur nedirba, yra gana pavydaus būdo, todėl savo gyvenimo nesėkmes išlieja darydamas kitiems blogą. D. S. visaip jį juodina, skelbia ir formuoja jo, kaip smurtaujančio žmogaus, asmenybę. Be to, D. S. tiek anksčiau, tiek ir dabar, baugina bei terorizuoja jo motiną A. B., nuolat iš jos reikalauja pinigų, visaip kolioja, įžeidinėja. Teigia, kad anksčiau grasindavo ir jam su broliu, jog nužudys, sudegins jų namus, sodybą. Nurodo, kad 2008 m. lapkričio 5 d. D. S. eilinį kartą paskelbė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, kad jis neva jį sumušė ir apie tai pranešė aplinkiniams. Tai yra tikras melas, nes D. S. tą dieną nebuvo nei matęs, nei sutikęs. Skleisti melą, šmeižti jį, D. S. pasitelkė net savo motiną O. V. S., kuri taip pat turi problemų su psichika, bei seserį A. V., kuri kalba tai, kas jai šauna į galvą. Apie D. S. melagingą pranešimą jis sužinojo iš vietinio laikraščio „U“, kas labai jį pažemino. Nurodo, kad viso tyrimo metu D. S. dėl neva jo užpuolimo, davė skirtingus parodymus. Iš pradžių nurodęs, kad jį užpuolė jis su broliu K. B.. O vėliau sužinojęs, kad K. B. yra seniai suimtas, pakeitė parodymus, kad jis tuo metu buvo su kitu asmeniu, kurio jis nepažįsta. Be to, D. S. teigė pas liudytoją J. T. atvykęs blaivus, kai tuo tarpu, J. T. nurodė, kad D. S. buvo neblaivus. Taip pat prašo teismo atkreipti dėmesį ir į D. S. nurodyto laiko skirtumus, kuriuo metu jis neva buvo užpultas ir į jo advokato K. R. baigiamąją kalbą, liudytojo K. B. duotus parodymus, telekomunikacijų, telefono išklotines, laiką, abonento buvimo vietos nustatymą. Nurodo, kad dėl D. S. melavimų ir rašinėjimų policijai yra skaudžiai nukentėjęs – buvo už tai nuteistas. Nurodo, kad nei jis, nei jo brolis K. B., jokio smurto prieš D. S. nevartojo. Teigia yra nelinkęs smurtauti, tačiau niekada nebūna dėl to išgirstas ir suprastas. Tuo tarpu teismas tiki tik meluojančiais, prasigėrusiais ir neturinčiais ką prarasti asmenimis. Nurodo, kad D. S. tik vaidina nukentėjusįjį, o jį susitikus kitur, kur nėra teisėsaugos organų, jis šaiposi, tyčiojasi, juokiasi iš jo bejėgiškumo, kad juo niekas netiki. Teigia, kad tik dėl teisėjo neįžvalgumo prarado sveikatą, vartoja vaistus, taip pat neteko darbo. Jau antri metai be priežiūros yra palikti namai, technika, automobilis.
Teismo posėdžio metu išteisintojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 str. 3 d.). Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Kolegijos nuomone, sprendžiant D. S. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių ir D. S. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 154 str. 1 d. išteisino.
Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Apeliantas skunde tam tikrais argumentais, kurie grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Tuo tarpu G. B. skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka. Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išdėstė D. S. išteisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė nukentėjusiojo G. B. kaltinančius parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi kaltinamojo bei liudytojų parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad esant prieštaravimams dėl faktinių aplinkybių, įrodymų tyrimo prasme, jie turi būti traktuojami D. S. naudai.
BK 154 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kad kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Būtinas veikos objektyvusis požymis yra tas, kad paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą ir kt. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais.
Išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad nukentėjusiojo G. B. argumentai dėl šmeižimo nėra pagrįsti objektyviais neginčytinais įrodymais. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2008-11-05 D. S. kreipėsi į Utenos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą su pareiškimu, kuriame nurodė, kad tą pačią dieną apie 15 val. (duomenys neskelbtini) kaime jį, važiuojantį dviračiu, užpuolė ir sumušė G. B.. Dėl D. S. sužalojimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris 2009-04-17 Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių G. B. kaltę dėl BK 138 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Nepriklausomai nuo šio ikiteisminio tyrimo pabaigos pažymėtina, kad kreipdamasis į teisėsaugos instituciją D. S. buvo įsitikęs savo teisumu ir veikė siekdamas apginti savo pažeistas teises. Jo tyčia nebuvo nukreipta į G. B. garbę ir orumą. Manydamas, kad G. B. jo atžvilgiu atliko nusikalstamus veiksmus, jis šią savo nuomonę išsakė liudytojais šioje byloje apklaustiems V. O. S. ir J. T.. Pastarieji asmenys apklausiami teisme nenurodė, kad D. S. pasakymą apie, jo nuomone, įvykusį įvykį su G. B., būtų supratę kaip šio šmeižimą. Be to, D. S. teiginiai apie jo sužalojimą iš dalies pagrįsti faktais, nes specialisto išvada patvirtinta, kad D. S. dėl dešinio raktikaulio lūžimo buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kuris galėjo būti padarytas galimai D. S. nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. Tokiu būdu nepaneigta, kad D. S. teiginiai apie jam padaryto sužalojimo aplinkybes neturėtų jokio faktinio pagrindimo ir visiškai prieštarautų egzistuojančių faktinių duomenų esmei. Be to, iš G. B. apeliacinio skundo turinio matyti išties negatyvus pastarojo nusiteikimas D. S. atžvilgiu, kas kelia abejonių dėl G. B. galimų motyvų apkalbėti D. S.. Taip pat apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad privatus kaltintojas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad D. S. būtų pasakojęs apie jo sužalojimą kaltinime nurodytų kaimų gyventojams bei Utenos apskrities centrinės ligoninės darbuotojams. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamos veikos požymių, D. S. pagrįstai išteisintas kaip nepadaręs šios nusikalstamos veikos (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Pirmos instancijos teismo sprendimas palikti G. B. civilinį ieškinį nenagrinėtu, kadangi D. S. išteisintinas, nesant jos veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, yra pagrįstas, nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio klausimas išnagrinėtas teisingai. Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p. numato, kad priėmus išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu, civilinis ieškinys turi būti paliekamas nenagrinėtas. Tokiu atveju nukentėjusysis turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Todėl apelianto prašymas dėl neturtinės žalos iš išteisinto D. S. priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Apelianto skunde nurodomi teiginiai apie D. S. kaltinime nenurodytus tariamus veiksmus, taip pat apie D. S. šeimos narių tariamus veiksmus bei jų psichinę būklę nenagrinėtini, nes nėra šio skundo dalykas. O teiginiai apie D. S. psichinę būklę vertintini kaip deklaratyvūs, todėl atmestini.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
NUTARIA:
Nukentėjusiojo G. B. apeliacinį skundą atmesti.