Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-04-14 · Civilinė byla Nr. 2A-634/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-02-07Lietuvos apeliacinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-04-14Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-14
Bylos Nr.
2A-634/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02604-2012-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas, Alvydas Poškus
Atsakovas
R. S., V. M., G. J.
Kategorijos
  • 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2A-634/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02604-2012-2Procesinio sprendimo kategorija 27.7; 44.2.4.1(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Donato Šerno teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio mitas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1289-553/2013 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio mitas“ ieškinį atsakovams R. S., V. M. ir G. J. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas BUAB ,,Senamiesčio mitas“ ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų R. S., V. M. ir G. J. 268 546,73 Lt žalos atlyginimui ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 1 d. nutartimi iškėlė UAB „Senamiesčio mitas“ bankroto bylą. Nuo bendrovės įsteigimo iki 2008 m. rugpjūčio 20 d. bendrovei vadovavo direktorė R. S., po to iki 2011 m. vasario 1 d. –G. J., o nuo 2011 m. vasario 1 d. iki Vilniaus apygardos teismo nutarties iškelti UAB „Senamiesčio mitas“ bankroto bylą įsiteisėjimo bendrovei vadovavo V. M.. Bankroto administratorius nustatė, kad bendrovė jau nuo 2005 metų buvo nemoki. Ieškovo teigimu, reikalaujamą atlyginti žalą sudaro patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos (354 210,28 Lt) ir sandorių, kurių bankroto administratoriui nepavyko nuginčyti, sumos (59 488,31 Lt) bei galimų išsiieškoti debitorinių įsiskolinimų sumos (26 175,24 Lt) skirtumas, t. y. 268‘546,73 Lt.

Ieškovo teigimu, 2004 m. gruodžio 31 d. bendrovės balansas parodė, kad ji tapo nemokia, todėl direktorė R. S. privalėjo inicijuoti UAB „Senamiesčio mitas“ bankrotą arba priimti sprendimą padengti nuostolius. Bendrovės skoliniai įsipareigojimai visada viršijo pusę jos turimo turto – tai patvirtina 2004 - 2011 metų balansai. R. S., jau nedirbdama bendrovės vadove, be jokių rašytinių sutarčių įnešė į bendrovės sąskaitą dideles sumas grynų pinigų – viso 314 000 Lt, ir šias lėšas susigrąžino 2009 metų pabaigoje ir 2010 - 2011 metais. Ieškovo vertinimu, tokiais veiksmais R. S. pažeidė kitų kreditorių interesus, nes bendrovė tuo metu jau buvo nemoki. Be to, UAB „Senamiesčio mitas“ R. S. vadovavimo metu skolinosi lėšas iš fizinių asmenų – neprofesionalių rinkos dalyvių – sumomis, viršijančiomis bendrovės nuosavą kapitalą, o 2008 m. rugpjūčio 18 d. sudarė su UAB „VIA SPORTAS“ turto saugojimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Senamiesčio mitas“ įsipareigojo nemokamai saugoti brangų turtą. Ji netinkamai tvarkė bendrovės dokumentaciją ir jos tinkamai neperdavė naujai paskirtam vadovui G. J., du kartus, nesušaukdama visuotinio akcininkų susirinkimo, padidino atlyginimus sau ir bendrovės vadovui, iš UAB „VIA SPORTAS“ nupirko automobilį Audi TT, tačiau už jį nesumokėjo.

Atsakovo G. J. veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis tinkamai neperėmė visos bendrovės dokumentacijos bei turto ir, matydamas, kad bendrovė yra nemoki, neinicijavo bankroto procedūros ar finansinės situacijos taisymo priemonių sukūrimo. Jo vadovavimo laikotarpiu bendrovė taip pat skolinosi lėšas iš fizinių asmenų sumomis, viršijančiomis bendrovės nuosavą kapitalą. G. J. vykdė bendrovės kreditorinius įsipareigojimus tik nedidelei daliai kreditorių – R. S., UAB „Senamiesčio mitas“, UAB „Elektromarktas“ ir UAB „VIA SPORTAS“, kuomet su kitais kreditoriais neatsiskaitinėjo. UAB „Senamiesčio mitas“ 2009 m. spalio 1 d. – gruodžio 31 d. vykdė didmeninę prekybą elektrotechnikos prekėmis ir uždirbo 492 750,99 Lt pelno, tačiau nesumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai pelno mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio, taip padidinant bendrovės įsipareigojimus kreditoriams. G. J. vadovavimo pabaigoje bendrovė tinkamai nemokėjo įmokų VSDFV. Be to, šis asmuo išnuomojo bendrovei savo asmeninį automobilį už labai didelį – 1 764,71 Lt – mėnesinį mokestį. Bendra 15 000 Lt įsiskolinimo suma G. J. buvo išmokėta 2010 m. gruodžio 31 d. ir 2011 m. sausio 5 d., kuomet bendrovė buvo nemoki, iki bankroto bylos iškėlimo likus mažiau nei pusei metų, o iki šio asmens atleidimo iš pareigų – mažiau nei mėnesiui. G. J. netinkamai tvarkė bendrovės dokumentaciją ir netinkamai ją perdavė naujai paskirtam vadovui V. M..

Atsakovo V. M. veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis tinkamai neperėmė bendrovės dokumentų, jo vadovavimo laiku bendrovės finansinė situacija stipriai pablogėjo, nebuvo mokamos įmokos VSDFV, jis, žinodamas apie bendrovės nemokumą, nesikreipė dėl bankroto bylos inicijavimo ir nesprendė bendrovės finansinių problemų. Po bankroto bylos iškėlimo V. M. tinkamai neperdavė bendrovės dokumentų bankroto administratoriui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad ieškovas žalos faktą ir jos dydį sieja tik su UAB „Senamiesčio mitas“ bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydžiu - reikalauja atlyginti žalą, kurią sudaro patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos (354 210,28 Lt) ir sandorių, kurių bankroto administratoriui nepavyko nuginčyti, sumos (59 488,31 Lt) bei galimų išsiieškoti debitorinių įsiskolinimų sumos (26 175,24 Lt) skirtumas, t. y. 268 546,73 Lt. Ieškinio argumentai ir byloje esantys įrodymai nepatvirtina nei žalos padarymo fakto, nei atsakovų veiksmų neteisėtumo ir atitinkamai priežastinio ryšio tarp nurodytų veiksmų ir įmonės ūkinės veiklos rezultato. Ieškovui nenurodant jokių faktinių sąsajų tarp dalies patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos atsiradimo ir ieškinyje įvardintų, kaip neteisėtų, atsakovų veiksmų/neveikimo, teismas sprendė, kad ieškovas priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio faktinėmis aplinkybėmis nepagrindė ir jo neįrodinėjo. Pabrėžė, kad žalos fakto ir jos dydžio ieškovas nesiejo su konkrečių kreditorių patvirtintų reikalavimų pagrindais, todėl nėra jokios objektyvios galimybės įvertinti, kuri patvirtintų reikalavimų dalis nors teoriškai galėtų būti vertinama kaip žala, atsiradusi dėl atsakovų neteisėtų veiksmų/neveikimo.

Dėl atsakovės R. S. atsakomybės nurodė, kad pateikti įrodymai apie BUAB „Senamiesčio mitas“ kreditorius, skolos jiems atsiradimo laiką bei dydį patvirtina, kad atsakovės R. S. vadovavimo bendrovei laikotarpiu iki 2008 m. rugpjūčio 20 d. neatsirado nė vieno įsiskolinimo kreditoriams, kurių reikalavimai yra patvirtinti bankroto byloje. Todėl net ir esant pagrindui pripažinti, kad galimai atsakovės R. S. veiksmai/neveikimas nepateisinami ūkinės-komercinės veiklos rizikos aspektu, nebūtų jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti priežastinį neteisėtų veiksmų ir prašomos priteisti žalos ryšį. Teismas vertino, kad ieškovas neįvykdė pareigos įrodyti atsakovės pareigų pažeidimo, padaryto dėl jos didelės kaltės ar dėl didelio neatsargumo. Aplinkybės, kad bendrovės balansai rodė nemokumą, vertinant jas atsietai nuo mokėtinų sumų turinio ir jų atsiradimo pagrindų, nėra pakankamos atitinkamų pažeidimų pripažinimui, nes, kaip matyti iš atsakovų pateiktų įrodymų, UAB „Senamiesčio mitas“ įsiskolinimo pagrindinę dalį sudarė įsiskolinimas „Helios“ grupės įmonėms. Tuo tarpu kitiems kreditoriams esantys įsiskolinimai santykinai buvo nedideli ir bendrovės nemokumo neapsprendė (t. 2, b. l. 99-102). Tai, kad „Helios“ grupės įmonės nekėlė jokių reikalavimų UAB „Senamiesčio mitas“ ir nedarė jokių kliūčių jos veiklai, pateisina atsakovės neveikimą inicijuoti UAB „Senamiesčio mitas“ bankrotą arba priimti sprendimą padengti nuostolius, nes objektyviai grėsmių, kad bus neatsiskaityta su kreditoriais, nebuvo pagrindo. Teismas pažymėjo, kad UAB „VIA SPORTAS“ atleido UAB „Helios“ restoraną nuo įsiskolinimo už patalpų nuomą ir komunalines paslaugas 300 000 Lt sumai (t. 1, b. l. 86). Aplinkybių, kad R. S., jau nedirbdama bendrovės vadove, be jokių rašytinių sutarčių įnešė į bendrovės sąskaitą dideles sumas grynų pinigų, pripažinti kaip atsakovės pareigų pažeidimą taip pat nėra pagrindo – ieškovas nei atskleidė tokio tariamo pažeidimo turinio, nei jį pagrindė įrodymais. Tuo atveju, jeigu atsakovė paskolintas lėšas iš bendrovės susigrąžino, pažeisdama bankrutuojančios bendrovės kreditorių interesus, tokios teisės gali būti ginamos, pareiškiant jai actio Pauliana ieškinį. Atsakovės pareigų pažeidimo, kuris pasireiškė tuo, kad UAB „Senamiesčio mitas“ skolinosi lėšas iš fizinių asmenų – neprofesionalių rinkos dalyvių, o 2008 m. rugpjūčio 18 d. sudarė su UAB „VIA SPORTAS“ turto saugojimo sutartį, kurios pagrindu UAB „Senamiesčio mitas“ įsipareigojo nemokamai saugoti brangų turtą, ieškovas nepagrindė, kuo tokie sandoriai pažeidė bendrovės ar jos kreditorių interesus, kokius nuostolius patyrė bendrovė ir nepateikė atitinkamų įrodymų. Tai teismas nurodė ir dėl ieškovo teiginio, kad atsakovė netinkamai tvarkė bendrovės dokumentaciją ir jos tinkamai neperdavė naujai paskirtam vadovui G. J.. Teismas nurodė, kad nėra pateiktų jokių konkrečių aplinkybių, kokių būtent dokumentų trūkumas/neperdavimas patvirtina atsakovės neteisėtus veiksmus. Tai, kad atsakovė, nesušaukdama visuotinio akcininkų susirinkimo, du kartus padidino atlyginimus sau ir bendrovės vadovui, būtų galima vertinti kaip formalų įstatymo nuostatų pažeidimą, tačiau aplinkybė, kad jai tuo metu priklausė 90% bendrovės akcijų, o atitinkamo sprendimo priėmimui pakako 51% bendrovės akcijų, sudaro pagrindą sutikti su atsakovės atsikirtimais, ypač nesant pagrindo pripažinti, kad atlyginimai buvo padidinti neprotingu dydžiu. Ieškovo nurodytą aplinkybę, kad atsakovė neatsiskaitė su bendrove už automobilį Audi TT, paneigia įsiteisėjęs teismo sprendimas (t. 2, b. l. 64-66, 166-168).

Dėl atsakovo G. J. atsakomybės nurodė, kad ieškovas, teigdamas, kad atsakovo pareigų pažeidimas pasireiškė tuo, jog jis esą tinkamai neperėmė visos bendrovės dokumentacijos bei turto, kaip ir atsakovės R. S. atveju nepateikė jokių konkrečių aplinkybių, sudarančių galimybę įvertinti, kokie dokumentai ir koks turtas liko neperimtas ir kokiu būdu tai lėmė reikalaujamos atlyginti žalos atsiradimą. Bylos dokumentai patvirtina, kad G. J. naujai paskirtam UAB „Senamiesčio mitas“ direktoriui V. M. 2011 m. kovo 10 d. priėmimo – perdavimo aktu bendrovės dokumentus perdavė (t. 1, b. l. 180-181), o dalį jų 2011 m. rugpjūčio 22 d. perdavimo – priėmimo aktu perdavė tiesiogiai bankroto administratoriui (t. 2, b. l. 22-24). Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad G. J., pradėdamas eiti vadovo pareigas, bendrovės dokumentus perėmė, nors atitinkamas aktas ir nebuvo surašytas. Ieškovui nenurodžius ir neįrodžius, kokie konkretūs dokumentai buvo neperimti, pripažinti, kad G. J. įvykdė pažeidimą nėra pagrindo. Pateikti rašytiniai įrodymai apie įmonės skolas kreditoriams patvirtina, kad UAB „Senamiesčio mitas“ atsiskaitymai su paslaugų ir produkcijos tiekėjais tinkamai nebuvo vykdomi nuo 2009 metų pabaigos, tačiau pagrindinė įsiskolinimo suma susiformavo per 2010 metus (t. 2, b. l. 17-33). Nors UAB „Senamiesčio mitas“ 2008, 2009 ir 2010 metų metinės finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina bendrovės nemokumą, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pagrindinę pradelstų įsipareigojimų dalį sudarė įsiskolinimai „Helios“ grupės įmonėms. Todėl teismas sprendė, kad verslo rizikos aspektu atsakovas, vertindamas tik įsiskolinimų kitiems kreditoriams santykį su UAB „Senamiesčio mitas“ turtu, nesielgė pernelyg rizikingai, ypač atsižvelgiant į iki tol buvusią bendrovės finansinę būklę ir gebėjimą vystyti veiklą panašiomis sąlygomis. Aplinkybė, kad atsakovo vadovavimo laikotarpiu bendrovė skolinosi lėšas iš fizinių asmenų sumomis, viršijančiomis bendrovės nuosavą kapitalą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovas tokiu būdu tyčia siekė pažeisti kreditorių interesus ar nepateisinamai aplaidžiai vykdėt savo pareigas, paskolos, gaunamos be jokių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, buvo naudingos bendrovei. Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai neteikia pagrindo išvadai, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinis reikalavimas yra susijęs su UAB „Senamiesčio mitas“ vykdyta didmenine prekyba elektrotechnikos prekėmis. Teismo vertinimu, ieškovo argumentai, kad atsakovas G. J. bendrovei padarė žalą, išnuomodamas bendrovei savo asmeninį automobilį už labai didelį (1 764,71 Lt) mėnesinį mokestį, taip pat nepagrįsti – nuomos sutartis nebuvo ir nėra nuginčyta, o įrodymų, kad automobilis bendrovei buvo nuomojamas už kainą, viršijančią rinkos kainas, ieškovas teismui nepateikė. Ieškovo argumentai, kad atsakovas vykdė bendrovės kreditorinius įsipareigojimus tik nedidelei daliai kreditorių – R. S., UAB „Senamiesčio mitas“, UAB „Elektromarktas“ bei UAB „VIA SPORTAS“ ir gavo 15 000 Lt įsiskolinimo sumą iš bendrovės, kuomet ji jau buvo nemoki, nepatvirtina atsakovo veiksmų neteisėtumo ir priežastinio ryšio su reikalaujama atlyginti žala. Tuo atveju, jeigu tretiesiems asmenims ir pačiam atsakovui bendrovė pinigines lėšas išmokėjo pažeisdama bankrutuojančios bendrovės kreditorių interesus, tokios teisės gali būti ginamos, pareiškiant actio Pauliana ieškinį. Jokių konkrečių aplinkybių, kuo pasireiškė netinkamas dokumentų tvarkymas ir perdavimas, ieškovas teismui nenurodė ir, svarbiausia, neįrodė priežastinio ryšio tarp tokio galimo pažeidimo ir reikalaujamos priteisti žalos.

Dėl atsakovo V. M. atsakomybės teismas nurodė, kad ieškovas reikalavimą grindė bendro pobūdžio teiginiais, jog šio asmens vadovavimo laiku bendrovės finansinė situacija stipriai pablogėjo, nebuvo mokamos įmokos VSDFV, jis, žinodamas apie bendrovės nemokumą, nesikreipė dėl bankroto bylos inicijavimo ir nesprendė bendrovės finansinių problemų, o po bankroto bylos iškėlimo tinkamai neperdavė bendrovės dokumentų bankroto administratoriui. Šis atsakovas bendrovės direktoriaus pareigas pradėjo eiti 2011 m. vasario 1 d. Bendrovės dokumentus G. J. V. M. perdavė 2011 m. kovo 10 d. priėmimo – perdavimo aktu. 2011 m. balandžio 9 d. viešai buvo paskelbta apie UAB „Senamiesčio mitas“ nemokumą. Teismas sprendė, kad atsakovas nuo susipažinimo su bendrovės dokumentais per pakankamai trumpą ir protingą terminą – vieną mėnesį – viešai paskelbė apie UAB „Senamiesčio mitas“ nemokumą ir tokiu būdu tinkamai išviešino visiems esamiems ir galimiems kreditoriams apie susidariusią situaciją. Byloje esantis priėmimo – perdavimo aktas patvirtina, kad atsakovas bankroto administratoriui UAB „Kirkiliavas“ perdavė turimus bendrovės dokumentus ir kartu pateikė rašytinį paaiškinimą dėl akcininkų knygos, t. y. paaiškino, kad bendrovėje akcininkų knygos nėra, todėl ji negalėjo būti perduota. Kaip matyti iš 2011 m. birželio 14 d. priėmimo – perdavimo akto, įmonės antspaudas ir dalis dokumentų bankroto administratoriui buvo perduota iš karto po nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo, o likusi dalis buvo grąžinta V. M.. Todėl teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovo atsakomybei kilti būtinų sąlygų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas BUAB „Senamiesčio mitas“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Patvirtinti kreditoriniai reikalavimai yra kreditorių nuostoliai. Jie negali būti kompensuojami kitais būdais tik per žalos iš kaltų asmenų atlyginimą. Žala kreditoriams atsirado iš bendrovės sutartinių įsipareigojimų bei prievolių valstybei. Administratorius neturi objektyvios galimybės nustatyti, kokiais sumetimais buvę bendrovės vadovai nevykdė įsipareigojimų konkrečiam kreditoriui. Dėl atsakovų verslo rizikos žalą patyrė kreditoriai, o teismas visiškai neatsižvelgė į faktą, kad kreditoriai, su kuriais buvo atsiskaitinėjama, buvo diferencijuojami pagal lojalumą bendrovės vadovams ir akcininkams. Kreditorių reikalavimai buvo patvirtinti teismo nutartimi, todėl jų pagrindimas papildomais dokumentais būtų perteklinis.

2. Apeliantas neteigia, kad R. S., skolindama bendrovei lėšas, atliko neteisėtus veiksmus. Tačiau ji jas susigrąžino 2009 -2011 m. m. prieš bankroto bylos bendrovei iškėlimą. Apelianto manymu, taip ji padarė žalą kreditoriams, todėl nesutinka su teismo išvada, kad tinkamas kreditorių gynybos būdas būtų actio Pauliana ieškinio pareiškimas. Jos vadovavimo laikotarpiu buvo skolinamasi iš fizinių asmenų sumomis viršijančiomis nuosavą bendrovės kapitalą, ji du kartus, nešaukdama akcininkų susirinkimo, pasididino atlyginimą sau ir pavaduotojai.

3. Vertindamas teismo išvadas dėl G. J. atsakomybės, apeliantas nurodo, kad jis negali žinoti, kokiu būdu buvo perduodamas turtas ir dokumentacija keičiantis vadovams, tačiau nesant dokumentų, patvirtinančių perdavimą, galima daryti išvadą, kad dokumentai ir turtas nebuvo tinkamai perduoti. Nurodo, kad dalį dokumentų administratoriui perdavė šis atsakovas, o tai patvirtina, kad dokumentai nebuvo perduoti naujam bendrovės vadovui – V. M.. Pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė apie G. J. pareigą inicijuoti bankroto bylą bei nepagrįstai pateisina jo tokios pareigos nebuvimą. Be to, kaip ir atsakovės R. S. atveju atsakovas taip pat skolinosi lėšas iš fizinių asmenų, buvo grąžintos paskolos minėtai atsakovei. Teismas nepagrįstai nesusiejo mokesčių įsiskolinimų augimo tuomet, kai bendrovė vykdė didmeninę prekybą elektrotechnikos prekėmis. Tai, kad atsakovas nuomojo savo automobilį bendrovei, gal būt, nėra pažeidimas, tačiau pažeidimas yra tai, kad jis išsimokėjo didesnę dalį skolos (15 000 Lt) jau esant įmonei nemokiai.

4. Nesutiktina su teismo motyvais, kad atsakovo V. M. atsakomybė grindžiama tik bendro pobūdžio teiginiais. Bendrovės dokumentus atsakovas perdavė tik po to, kai jam buvo paskirta bauda. Jo pareiškimas apie bendrovės nemokumą praktinės reikšmės kreditorių veiksmams ir sprendimams įtakos neturėjo, apie tai turėjo būti pranešta kiekvienam kreditoriui. Atsakovas neregistravo savo įsidarbinimo fakto VSDFV, nemokėjo nustatytų mokesčių.

5. Teismas nepagrįstai nenustatė priežastinio ryšio tarp žalos kreditoriams ir atsakovų neteisėtų veiksmų. Nepagrįstai teismas nenustatė ir atsakovų solidarios atsakomybės taikymo galimybės, nes pažeidimai buvo tęstiniai, atsakovai padarė žalą neteisėtais veiksmais.

Atsakovas V. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.

Apeliantas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių bendrovei atsakovo V. M. neteisėtais veiksmais padarytos žalos faktą bei dydį. Apeliantas painioja padarytą žalą su įmonės patirtais veiklos nuostoliais. BUAB „Senamiesčio mitas“ dokumentai V. M., kaip naujam įmonės vadovui, buvo perduoti 2011 m. kovo 10 d., o 2011 m. balandžio 9 d. jis viešai paskelbė apie įmonės nemokumą, taip išviešindamas visiems kreditoriams apie susidariusią situaciją. Nors apeliantas kritikuoja tokį informavimo būdą, tačiau nepateikia jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių savo teiginiams pagrįsti. Be to, 2011 m. balandžio 6 d. įmonės vyr. finansininkė kreipėsi į teismą dėl BUAB „Senamiesčio mitas“ bankroto bylos iškėlimo, ko pasėkoje įmonei iškelta bankroto byla.V. M. neregistravo savo įdarbinimo fakto VSDFV dėl to, kad tokie veiksmai atlikti siekiant išvengti dar didesnių nuostolių atsiradimo, nes esant sunkiai įmonės finansinei situacijai buvo aišku, kad įmonė nesugebės mokėti socialinio draudimo įmokų už atsakovą. Nesuprantama, kokiu būdu pavėluotas V. M. dokumentų perdavimas padarė įtaką žalos atsiradimui ar jos padidėjimui. Be to, V. M. praleido terminą dokumentams paduoti dėl objektyvių priežasčių – turėjo prižiūrėti sunkiai sergantį ir 2011 m. rugpjūčio 13 d. mirusį tėvą.

Atsakovai R. S. ir G. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.

Apeliantas pirmosios instancijos teisme nesilaikė rungimosi principo ir neįvykdė savo įstatyminės pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindė ieškinio reikalavimą. Nors teismo patvirtinta ieškovo kreditorinių reikalavimų suma nėra kvestionuojama, tačiau tai nereiškia, kad yra nekvestionuojamas ieškiniu reikalaujamos atlyginti įmonei padarytos žalos dydis ir įmonės vadovų solidarioji atsakomybė sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo. Apelianto nurodomi atsakovų tariamai neteisėti veiksmai bylos nagrinėjimo metu neįrodyti. Be to, nėra jokio objektyvais pagrindo konstatuoti priežastinį UAB „Senamiesčio mitas“ vadovų tariamai neteisėtų veiksmų ir reikalaujamo atlyginti žalos ryšį. Apelianto nurodomi atsakovų neveikimo faktai nelaikytini neteisėtais veiksmais, nulėmusiais žalos atsiradimą.Apeliantas neįrodinėja, kad atsakovų neteisėti veiksmai (neveikimas) lėmė įmonės turto netekimą, jo neišsaugojimą ar pasisavinimą. Apeliantas painioja įmonei padarytą žalą su jos patirtais veiklos nuostoliais.Teismas pagrįstai konstatavo, kad įmonės balansus, rodančius jos nemokumą, reikia vertinti susietai su mokėtinų sumų turiniu ir jų atsiradimo pagrindu, todėl pagrįstai nustatė, kad UAB „Senamiesčio mitas“ įsiskolinimų pagrindinę dalį sudarė būtent įsiskolinimas „Helios“ grupės įmonėms. Tuo tarpu kitiems kreditoriams esantys įsiskolinimai santykinai buvo nedideli ir įmonės nemokumo neapsprendė. Be to, „Helios“ grupės įmonės nekėlė teismuose jokių reikalavimų UAB „Senamiesčio mitas“ ir nedarė kliūčių jos veiklai. Skunde nurodomos aplinkybės, kad tai neatitinka tikrovės ir UAB „Via sportas“ kaip restorano patalpų nuomotojas pateikdavo raštiškus raginimus sumokėti skolas, yra teisiškai nereikšmingos. Įmonės akcininkai teikė įmonei ilgalaikes beprocentines paskolas tikslu papildyti įmonės apyvartines lėšas ir tokiu būdu atstatyti jos mokumą. R. S. kaip įmonės akcininkė ir vadovė skolinosi pinigus iš banko už komercines palūkanas ir vėliau perskolindavo dalį šių pinigų įmonei be palūkanų, t.y. veikė naudingai įmonės atžvilgiu ir nuostolingai sau. Todėl R. S. iš (ieškovo manymu) neteisėtų veiksmų (neveikimo) ne tik negavo jokios naudos, bet ir pati patyrė nuostolius. Nuo įmonės įsteigimo momento akcininkų investicijų į įmonę suma sudarė 576 400 Lt, tačiau įmonei iškėlus bankroto bylą, jos steigėjai ne tik negavo dividendų, bet ir neturi galimybių susigrąžinti savo investicijas į įmonės restorano verslą. Apeliantas ieškinyje neįrodinėjo aplinkybių, kad atsakovai esant įmonei nemokiai suteikė pirmenybę keliems kreditoriams, kai tuo pačiu metu su kitais kreditoriais nebuvo atsiskaityta, todėl negali šiomis aplinkybėmis grįsti apeliacinio skundo (CPK 306 str. 2 d.).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Šiuo atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliantas nenurodė, jų neįžvelgia ir teisėjų kolegija. Todėl vertintinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Minėta, kad šiuo atveju apeliantas prašė priteisti solidariai iš visų buvusių įmonės vadovų visą bankroto byloje patvirtintų nepatenkintų kreditorinių reikalavimų sumą. Iš esmės ieškinys grindžiamas jiems nustatytos pareigos laiku pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino. Apeliantas su tuo nesutinka.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Jei dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Bankrutuojančios įmonės skolų kreditoriams apimties vertinimas, kaip žalos įmonei nustatymo kriterijus, taikomas Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad „tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Taigi įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas“, <...> „...įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ir padidėjusi, ir sumažėjusi. Be to, sprendžiant įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

Taigi, nagrinėjamu atveju vadovo civilinei atsakomybei ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu konstatuoti yra reikšminga nustatyti tai, kada atsirado pareiga inicijuoti įmonei bankroto bylą bei kokia apimtimi nuo to momento dėl išaugusių kreditorinių reikalavimų atsirado žala įmonei ir jos kreditoriams. Pažymėtina, kad apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodo visą eilę, anot jo, neteisėtų atsakovų veiksmų, sandorių, įmonės veiklos faktų, tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nenurodo jokių faktinių sąsajų tarp patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos atsiradimo ir ieškinyje įvardintų neteisėtais atsakovų veiksmų/neveikimo, t.y. faktinėmis aplinkybėmis priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio nepagrindė ir jo neįrodinėjo, todėl nėra objektyvios galimybės teismui įvertinti, kuri kreditorių reikalavimų dalis galėtų būti vertinama kaip žala, atsiradusi dėl atsakovų neteisėtų veiksmų/neveikimo. Ieškiniu neginčijami jokie sandoriai, beje, ir nereikalaujama jais padarytos konkrečios žalos iš konkrečių asmenų, taip pat ir deklaruojamos žalos, padarytos įmonei konkretaus turto ar dokumentų neperdavimu (kas galėtų būti galėtų būti įmonės bei kreditorių interesų savarankiškais gynybos būdais), o atsakovų atsakomybę kildina iš ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimo. Tiesa, apeliantas ieškinyje buvo nurodęs ir Akcinių bendrovių, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymų normas, tačiau kokį ryšį jos turi su prisiimtų įsipareigojimų suma apeliantas taip pat nepagrindė. Administratorius, gindamas tiek įmonės, tiek kreditorių interesus, juos ginti gali savo pasirinktu būdu ir teismas sprendžia ginčą tose ribose. Teisėjų kolegija, net ir turėdama galvoje viešąjį interesą tokio pobūdžio bylose, pažymi, kad bankroto administratorius, atstovaudamas įmonę, yra toks pat kaip ir kiti dalyvaujantis byloje asmuo ir neturi procesinių lengvatų vien viešo intereso egzistavimo byloje pagrindu nei dėl aiškaus bei atitinkančio ieškinio dalyką faktinio pagrindo suformulavimo, nei dėl įrodinėjimo pareigos įvykdymo juo labiau, dar ir atstovaujamas advokato. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, iš tikrųjų ieškinys pareikštas faktiškai nenurodant nei kada, nei kokiu pagrindu, nei kokiam atsakovui vadovaujant atsirado konkretūs kreditoriniai reikalavimai, nei kodėl jie laikytini žala visa apimtimi. Minėta, apeliantas ieškinyje išvardijo eilę, jo nuomone, sudarytų rizikingų ar kitaip neteisėtų sandorių, tačiau toks jų išvardijimas ne tik nesusietas su ieškinio dalyku - nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma, bet apelianto pozicija apskritai yra prieštaringa – jis pats ieškinyje nurodo, kad patikrinęs įmonės sandorius rado tik dvi neteisėtai sudarytas sutartis, dėl kurių ir teisminiai procesai jau pasibaigę (ieškinio 2 lapas). Iš esmės tas pat pasakytina ir apie apeliacinio skundo motyvus.

Taigi, šioje byloje visų pirma reikšminga, ar buvo pažeista pareiga kreiptis savalaikiai dėl bankroto bylos iškėlimo, o po to, konstatavus pareigos pažeidimą, kokią žalą tai sąlygojo kreditoriams. Formaliai vertinant, nesutikti su apeliantu tuo aspektu, kad tokia pareiga galėjo būti pagal įmonės balansų duomenis jau nuo 2005 m., nebūtų pagrindo. Tačiau kitų faktinių aplinkybių kontekste spręsti šį klausimą vien formaliai nebūtų teisinga.

Įmonės turtas pagal prie ieškinio pateiktus balansus 2005 m. buvo 235 754 Lt, 2006 m. – 293 369 Lt, 2007 m. - 343 942 Lt, 2008 m. - 325 523 Lt, 2009 m. - 177 061 Lt, 2010 m. 69 535 Lt. Pagal paties apelianto pateiktus ieškinyje duomenis pradelsti įmonės įsiskolinimai sudarė atitinkamai: 2005 m. - 211 347,29 Lt, 2006 m.- 490 192,34 Lt, 2007 m. - 443 068,77 Lt, 2008 m. – 463 591,19 Lt, 2009 m. - 177 061 Lt, 2010 m. - 228 932, 82 Lt. Apeliantas ieškinyje nurodė, kad buvo ir kiti įsipareigojimai, tačiau nepateikė įrodymų ir nenurodė, kad jie būtų pradelsti. Akivaizdu, kad minėtų pradelstų įsipareigojimų sumos reikštų, jog jie viršijo įmonės pusę balansinio turto vertės. Tačiau teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos eismo išvadomis, pažymi, kad visais šiais metais visose pradelstose sumose absoliučią daugumą sudarė įsiskolinimas pačiai R. S., UAB „VIA Sportas“ pagal 2003 m. spalio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, „Helios“ pramogų centrui pagal 2003 m. gruodžio 31 d. įrangos subnuomos sutartį bei 2006 m. gruodžio 29 d. pirkimo pardavimo sutartį su „Helios“ pramogų centru. Atmetus šiuos įsiskolinimus (pavyzdžiui, šiems trims kreditoriams 469 432,17 Lt 2006 m., 441 068,45 Lt - 2007 m., 446 691,19 Lt – 2008 m., 162 383,96 Lt „Helios“ pramogų centrui - 2009 m.) likusios pradelstų įsipareigojimų sumos buvo visiškai neženklios santykyje su turimo balansinio turto verte ir niekaip nereikštų būtinumo inicijuoti įmonės bankrotą dėl įmonės nemokumo. Nors skolos šiems kreditoriams tęsėsi ne vienerius metus, nė vienas iš pagrindinių kreditorių nereiškė ieškinių dėl skolos išieškojimo ir neinicijavo bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. S. įnešė savo lėšas į bendrovę, UAB „Via Sportas“ nurašė 300 000 Lt įsiskolinimą, nustatė lengvatinį 1 Lt/kv.m nuomos mokestį, apeliantas faktiškai buvo „Helios“ grupės įmonė. Šių aplinkybių apeliantas nepaneigė. Esant tokioms aplinkybėms, kai pagrindiniai kreditoriai, nepaisant ženklių įsiskolinimų, ne tik nereiškė pretenzijų apeliantui, bet ir faktiškai bendradarbiavo, o kitiems kreditoriams pradelsti įsipareigojimai buvo menki, įmonė visą laiką vykdė veiklą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų veiksmai nebuvo akivaizdžiai nepateisinami verslo rizikos aspektu. Šiame kontekste pastebėtina, kad įmonė dar 2009 m. veikė pelningai (iš pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad buvo gauta beveik 200 000 Lt grynojo pelno), bendra įmonės įsipareigojimų suma buvo sumažinta dvigubai – nuo 685 616 Lt 2008 m. iki 342 476 Lt 2009 m. 2010 m. ši suma dar sumažėjo apie 15 000 Lt, nors, kita vertus, tiek iš apelianto į bylą pateikto kreditorių sąrašo (t. 2, b.l. 17-21), tiek iš įsiskolinimų valstybės bei VSDF biudžetui (t. 2, b.l. 31, 33) matyti, kad įsiskolinimai apie 2010 m. vidurį pradėjo augti, o iš 2010 m. balanso matyti, kad 2010 m. įmonės turtas sumažėjo iki 69 535 Lt. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent 2010 m. įmonės finansinė padėtis realiai pablogėjo, dėl ko 2011 m. balandžio 9 d. atsakovas V. M. paskelbė apie įmonės nemokumą. Įmonės nemokumo būsenos atsiradimas paprastai nėra vienadienis reiškinys. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nesant duomenų, kad koks nors konkretus įmonės sandoris ar kitoks vadovo veiksmas savaime akivaizdžiai lemia įmonės nemokumo būsenos atsiradimą, dėl ko po to naujai atsiradę arba padidėję jau buvusiems kreditoriams įmonės įsipareigojimai gali būti pripažinti žala, nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad kuris nors iš atsakovų, įmonei esant realiai nemokiai, sąmoningai neprotingai ilgą laiką ignoravo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu didino neįvykdytinus įmonės įsipareigojimus. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad apeliantas apskritai nėra teisus tuo aspektu, kad atsakovams aptariamu atveju galėtų būti taikoma solidari atsakomybė, nes jei būtų pagrindas konstatuoti ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos pažeidimą, tai kiekvienas iš atsakovų turėtų atsakyti dėl savo veiklos vadovo pareigose padarytos kreditoriams žalos, nes tokia pareiga kyla ir turi būti įgyvendinama kiekvienam atskirai nepriklausomai nuo kito vadovo veiksmų.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo, dėl ko jis atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovai R. S. ir G. J. nurodo jų turėtas 1 815 Lt (po 907,50 Lt) išlaidas už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje. Kadangi iš mokėjimo dokumento matyti, kad visą šią sumą sumokėjo R. S. (t. 2, b.l. 222), ši suma priteistina jai (CPK 93 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio mitas“ atsakovei R. S. 1 815 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Kazys KailiūnasAlvydas PoškusDonatas Šernas