Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. P. ir R. V. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio dalis panaikinta, be to, nuosprendis pakeistas.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jis išteisintas neįrodžius, jog dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

R. V. nusikalstama veika iš BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punkto perkvalifikuota į 137 straipsnio 1 dalį ir nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė aštuoniems mėnesiams dvidešimt septynioms dienoms. Į bausmės laiką įskaičius atliktą bausmę nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. vasario 13 d., konstatuota, kad jis bausmę atliko.

T. P. nusikalstama veika iš BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punkto perkvalifikuota į 137 straipsnio 1 dalį ir nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė aštuoniems mėnesiams dvidešimt aštuonioms dienoms. Į bausmės laiką įskaičius atliktą bausmę nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. vasario 14 d., konstatuota, kad jis bausmę atliko.

Iš nuosprendžio pašalinta R. V. ir T. P. nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. kad nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe.

Iš civilinio atsakovo VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės nukentėjusiajam R. Š. priteista neturtinė žala sumažinta iki 2000 Eur.

Iš nuteistųjų R. V. ir T. P. nukentėjusiajam R. Š. priteista 72,40 Eur (250 Lt) išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria: iš A. K. solidariai su R. V. ir T. P. buvo priteista 2593,15 Lt (751,02 Eur) Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo R. Š. gydymo išlaidoms atlyginti, 1434 Lt (415,31 Eur) Valstybinio socialinio fondo Šiaulių skyriui nukentėjusiajam R. Š. išmokėtai ligos pašalpai atlyginti ir 1000 Lt (289,62 Eur) nukentėjusiajam R. Š. advokato paslaugoms apmokėti. Nurodytas išlaidas nuspręsta solidariai priteisti iš R. V. ir T. P..

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria prokuroro 2010 m. balandžio 21 d. nutarimu buvo laikinai apribotos A. K. nuosavybės teisės į jam priklausantį žemės sklypą. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu T. P., R. V. ir A. K. buvo nuteisti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą paskiriant jiems laisvės atėmimo dvejiems metams bausmes.

Iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės nukentėjusiajam R. Š. priteista 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš A. K., T. P. ir R. V. solidariai 2593,15 Lt Valstybinei ligonių kasai gydymo išlaidų ir 1434 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui R. Š. išmokėtai ligos pašalpai atlyginti.

Iš A. K., T. P. ir R. V. solidariai nukentėjusiajam R. Š. priteista 1000 Lt turėtų advokato atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Apeliacinės instancijos teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu, perkvalifikavus nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punkto, R. V. ir T. P. nuteisti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) už tai, kad dirbdami VšĮ Šiaulių psichiatrijos ligoninėje, R. V. – skyriaus administratoriumi, T. P. – slaugytojo padėjėju, 2008 m. liepos 2 d. nuo 12.00 iki 20.00 val. (tiksliau nenustatytu laiku) minėtos ligoninės, esančios Šiauliuose, M. K. Čiurlionio g. 12, ketvirtojoje palatoje, kai R. Š. buvo pririštas prie lovos specialiais diržais, taip jam fiziškai suvaržant galimybę judėti ir priešintis, elgdamiesi nepakankamai atidžiai ir dėmesingai, panaudojo fizinę jėgą, neproporcingą nukentėjusiojo pasipriešinimo intensyvumui ir pobūdžiui – keliais iš abiejų pusių suspaudė nukentėjusiajam pilvą. Tokiais bendrais veiksmais R. V. ir T. P. padarė nukentėjusiajam R. Š. dešinės kepenų skilties, kepenų raiščių plyšimą, blužnies serozinio dangalo lokalų nuplėšimą, tulžies pūslės nuplėšimą – tai komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę; taip dėl neatsargumo, pasireiškusio nusikalstamu nerūpestingumu, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. Š. sveikatą.

2. Kasaciniais skundais nuteistieji T. P. ir R. V. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nuteistieji T. P. ir R. V. kasaciniuose skunduose pateikia iš esmės vienodus argumentus, todėl jie šioje nutartyje dėstomi kartu.

2.1. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos jų, kaip kaltinamųjų, teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Pasak nuteistųjų, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių ir neatsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tiksliai nenustatė veikos padarymo laiko ir dėl šios aplinkybės išsiaiškinimo neatliko įrodymų tyrimo, nors pagal bylos aplinkybes, apeliacinių skundų turinius ir anksčiau šioje byloje priimtą kasacinę nutartį privalėjo tai atlikti. Dėl to pažeidė ir BPK 324 straipsnio 6 dalį, 332 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

2.2. Kasaciniuose skunduose pažymima, kad abiejų instancijų teismai neišnagrinėjo prieštaravimų tarp nenuoseklių nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymų bei medicininių dokumentų, be to, rėmėsi įrodymais (įskaitant 2008 m. liepos 10 d. ir 2009 m. sausio 6 d. nukentėjusiojo apklausos protokolus), kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje; taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 242 straipsnio 1 dalį, 276 straipsnio 4 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, 324 straipsnio 6 dalį.

2.3. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai nepagrįstai rėmėsi įrodymais, neatitinkančiais leistinumo reikalavimo, BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų, t. y. atpažinimo protokolais, kurie gauti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką (BPK 191 straipsnio 2 dalis, 192 straipsnio 5 dalis, 195 straipsnio 3, 4 dalys); medicininių ekspertizių išvadomis ir teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertų išvadomis, kurios neatitinka BPK 88 straipsnio 3, 4 dalių, 208 straipsnio reikalavimų, nes ekspertai, viršydami savo kompetenciją, atsakinėjo į teisinio pobūdžio klausimus, susijusius su faktinių bylos duomenų pagrįstumo ir teisėtumo vertinimu.

2.4. Kasatorių manymu, pažeistos ir EŽTK 6 straipsnio, BPK 44 straipsnio 7 punkto, 255 straipsnio nuostatos, nes nebuvo užtikrinta, kad jiems, kaip kaltinamiesiems, būtų suprantama kalba skubiai ir nuodugniai pranešta apie pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą; šis pažeidimas suvaržė jų teisę į gynybą (BPK 22 straipsnio 3 dalis).

Kasaciniuose skunduose pirmiau nurodyti BPK pažeidimai detalizuojami.

2.5. Pasak nuteistųjų, abiejų instancijų teismų nuosprendžių turinys neatitinka BPK reikalavimų, nes juose nėra tiksliai nurodyta esminė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybė – laikas, nors bylos duomenys leido jį nustatyti žymiai tiksliau. Apeliacinės instancijos teismas, neištaisydamas šio trūkumo, priimtame nuosprendyje pakartojo teiginius iš teismo medicinos ekspertizės akto, kad sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas 2008 m. liepos 2 d. nuo 12.00 iki 20.00 val., tačiau, pasak kasatorių, toks ilgas ir nepakankamai konkretus net 8 valandų laikotarpis neleido pašalinti abejonių dėl jų (kasatorių) bendro dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje teismas nustatė, kad A. K. veiksmai (kojų laikymas) nukentėjusiojo sveikatai nepakenkė, tačiau pripažino, kad jis taip pat buvo veikos padarymo metu. Kasatoriai teigia, kad šiuo atveju teismas neatsižvelgė į tai, jog jie ir išteisintasis A. K. minėtu 8 valandų laikotarpiu ligoninėje visi kartu nebuvo, jie (kasatoriai) kartu dirbo tik iki 15.42 val. Nuteistųjų manymu, svarbu tai, kad pagal specialisto H. Daujoto išvadas (3 punktas) ir paaiškinimus, tikėtina, jog sužalojimai nukentėjusiajam padaryti kelių–keliolikos valandų laikotarpiu iki 2008 m. liepos 3 d. 3.00 val. Atsižvelgus, kad keletas valandų – tai 2–3 val., o keliolika – 7–8 val., iki 10 valandų, o tai reiškia, jog nukentėjusysis buvo sužalotas ne anksčiau nei 2008 m. liepos 2 d. apie 17.00 val., t. y. tuo metu, kai jų (kasatorių) darbo laikas buvo pasibaigęs. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorių, specialisto H. Daujoto išvadas dėl sužalojimų padarymo mechanizmo nepagrįstai atmetė kaip neatitinkančias įvykio aplinkybių ir bylos medžiagos. Be to, byloje buvo tiriama tik versija, ar nukentėjusysis negalėjo būti sužalotas iki patekimo į ligoninę, tačiau netirta, ar jis negalėjo būti sužalotas po jų (kasatorių) darbo pamainos, t. y. po 15.42 val. (R. V. darbo pamainos) ar po 20.00 val. (T. P. darbo pamainos). Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad nors teismas nuosprendyje nurodė, jog, pripažinus neatsargią kaltę, bendrininkavimas nėra galimas, tačiau veika aprašyta kaip padaryta tuo pačiu metu bendrais veiksmais, neišdėsčius aiškių argumentų, kaip galima dviese padaryti veiką nebendrininkaujant. Kasatorių manymu, dėl to nuosprendis surašytas netinkamai, pažeidžiant BPK 332 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

2.6. Kasatorių teigimu, abiejų instancijų teismai tinkamai neišnagrinėjo prieštaringų bylos duomenų (nukentėjusiojo, kaltinamųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, medicininių dokumentų). Apeliacinės instancijos teismas pašalino tik dalį pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų – paskelbė ir ištyrė visų kaltinamųjų parodymus, nukentėjusiojo parodymus, duotus 2008 m. lapkričio 21 d., taip pat teismo posėdyje apklausė nukentėjusįjį, tačiau esminės reikšmės turintys nukentėjusiojo parodymai, duoti 2008 m. liepos 10 d. ir 2009 m. sausio 16 d., nebuvo ištirti, todėl nukentėjusiojo parodymų prieštaringumas ir neatitiktis kitiems bylos faktams liko neištirtas. Kasatoriai nurodo, kad nukentėjusysis teigė, jog tiksliai nepamena, kas vyko, kad rankas pririšo sanitarai, vilkintys žalios spalvos chalatus, kad nežino, kiek smūgių jam suduota, neatpažintų nė vieno iš kaltinamųjų, kad dalyvavo vienas sanitaras pavarde Čivilis, be to, iš pradžių jis teigė, kad jo kojomis apskritai niekas nemušė, o vėliau patikslino, kad tik vienas sanitaras buvo užšokęs ant pilvo. Skundžiamame nuosprendyje teismas formaliai konstatavo, kad nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymai dėl fizinės prievartos panaudojimo iš dalies sutampa, tačiau nuosprendžio turinys ir konkretūs įrodymai to nepatvirtina. Kasatoriai teigia, kad nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kelia daug abejonių dėl to, kiek asmenų dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ką konkrečiai padarė kiekvienas asmuo ir koks konkretus buvo žalos padarymo mechanizmas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visų nuteistųjų parodymus (jie kategoriškai neigė mušę nukentėjusįjį), taip pat nukentėjusiojo parodymus, konstatavo jau kitas, bylos įrodymais nepatvirtintas aplinkybes: ,,R. V. ir T. P. <...> kai R. Š. buvo pririštas prie lovos specialiais diržais keliais, iš abiejų pusių suspaudė nukentėjusiajam pilvą, <...> bendrais veiksmais <...> sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.“ Kasatorių nuomone, tokia teismo išvada, kad keliais nukentėjusįjį spaudė ne vienas, o du nuteistieji (t. y. nusikalstamą veiką padarė du asmenys), padaryta pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. visiškai nemotyvuojant, kokiais įrodymais tai nustatyta, todėl tėra prielaida, byloje nėra jokių įrodymų, kad ant nukentėjusiojo pilvo buvo užšokę ar jį keliais suspaudę du asmenys. Be to, kasatorius T. P. skunde nurodo, kad svarbu ir tai, jog 2008 m. lapkričio 27 d. asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusysis tariamai jį atpažino kaip sanitarą, kuris kumščiu sudavė jam du smūgius į pilvo sritį, tačiau ant pilvo nešokinėjo, su pagalve nedusino. Tai reiškia, kad teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog jis galėjo padaryti minėtą veiką keliais spausdamas nukentėjusiojo pilvą.

Esant tokiems prieštaringiems duomenims apie vieną esminių įrodinėtinų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas įrodymams patikrinti turėjo perskaityti ir ištirti nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tačiau to, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, 276 straipsnio 4 dalį, 320 straipsnio 3 dalį, 324 straipsnio 6 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, nepadarė, nors šiais parodymais nuosprendyje rėmėsi.

2.7. Pasisakydami dėl BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių pažeidimų, kai teismai rėmėsi kaip įrodymais neleistinais bylos duomenimis, nes jie gauti pažeidžiant BPK nustatytus reikalavimus, kasatoriai analizuoja asmenų parodymų atpažinti (iš nuotraukų) protokolus bei teismo išvadas, padarytas vertinant šiuos bylos duomenis. Jų manymu, abiejų instancijų teismai nepatikrino, ar atliekant atpažinimo veiksmus nebuvo pažeistos jų atlikimą reglamentuojančios BPK taisyklės, neįvertino gautų duomenų patikimumo.

Kasatorių įsitikinimu, visus atpažinimo protokolus teismas turėjo laikyti netinkamais įrodymais, nes jie buvo surašyti pažeidžiant BPK nuostatas, ir trūkumai ne tik kad nebuvo, bet ir objektyviai negalėjo būti ištaisyti teismo posėdžio metu, o teisme apklaustas tyrėjas A. G. tik patvirtino, kad pažeidimai buvo padaryti. Teismai tinkamai neįvertino, kad buvo dvi atpažinimo procedūros ir jau pirmosios metu nukentėjusiajam pateikta informacija – galimų įtariamųjų duomenys ir jų nuotraukos – visą tolesnį atpažinimą padarė neteisėtą, nes nebuvo užtikrintas atpažinimo procedūros patikimumas. Atpažinimo iš nuotraukų metu nukentėjusiajam kartu su statistų nuotraukomis buvo parodytos T. P., R. V., A. K. ir V. K. nuotraukos. Netaisyto protokolo turinys patvirtina, kad nukentėjusysis iš karto neatpažino nė vieno asmens, tačiau pagal pakoreguotą (įrašas ranka) protokolą nukentėjusysis galimai atpažino R. V.. Kasatorius T. P. nurodo, kad jo nukentėjusysis neatpažino, bet jam buvo sudaryta galimybė susipažinti su jo nuotrauka, sužinoti jo vardą, pavardę dar prieš atliekant kitą, 2008 m. lapkričio 27 d., atpažinimą. Kasatorių manymu, tai, kad pirmiausia buvo atliktas parodymas atpažinti iš nuotraukų, yra esminis ir šiurkštus BPK 192 straipsnio 5 dalies pažeidimas, kuris visas vėlesnes atpažinimo procedūras daro neteisėtas ir nepatikimas. Kasatoriai nurodo, kad nė vienas iš jų nebuvo išvykęs, todėl patys asmeniškai galėjo dalyvauti atpažinime, taip pat nebuvo ir grėsmės nukentėjusiojo saugumui, tačiau šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas deramai neįvertino. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, jog jis 2008 m. liepos 10 d. apklausos metu (šis apklausos protokolas teismo posėdyje netirtas) nebuvo apklaustas apie kiekvieno iš trijų jį mušusių asmenų žymes ir ypatybes, kaip tai nustatyta BPK 191 straipsnio 2 dalyje; apie tai nukentėjusiajam nebuvo pasiūlyta paaiškinti ir asmenis atpažinus, todėl buvo pažeistos ir BPK 195 straipsnio 3, 4 dalys. Be to, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas surašytas prieštaringai, t. y. jame nurodyta, kad atpažįstančiajam pateikta 18 nuotraukų, tačiau lentelėje jų tik 16; neaišku, kuriuo numeriu pažymėtą nuotrauką nurodė nukentėjusysis, nes pataisymai protokole padaryti pažeidžiant BPK 179 straipsnio 4 dalį. Nukentėjusysis R. Š. kategoriškai ir neatpažino R. V., tik teigė, kad šis asmuo panašiausias. Nesuprantama, kodėl įdėtos 3 nuotraukos ūsuotų vyrų, jeigu apie tokius požymius nukentėjusysis nebuvo nurodęs, teismai nesiaiškino, ar R. V. įvykio metu buvo su ūsais, ar ne, nevertino R. V. pateikto įrodymo, kad 2008 metais jis ūsų neturėjo. Kasatoriai teigia, kad BPK 195 straipsnio 2 dalis iš esmės buvo pažeista ir tuo aspektu, kad buvo rodoma ne viena atpažintino asmens nuotrauka su ne mažiau negu trimis kitų asmenų nuotraukomis, o rodomos iš karto visos 4 atpažintinų asmenų nuotraukos kartu su 12 ar 14 kitų asmenų nuotraukomis. Šio pažeidimo pasekmė – nekonkretus ir neaiškus nukentėjusiojo pareiškimas, kad yra panašių asmenų į jo minėtus sanitarus, bet jis nesąs įsitikinęs, kad tai jie, tačiau protokole nenurodyta, kurie konkrečiai asmenys nurodyti kaip panašūs. Pasak kasatorių, dėl paminėtų aplinkybių atpažinimas neturi vertės. Kasatoriai pažymi, kad atpažįstantysis įvykio dieną buvo psichozės būsenos ir dėl delyro, liguistų išgyvenimų galėjo painioti atpažįstamus asmenis; tai patvirtino ekspertė Z. Kazėnienė. Teismai, vertindami atpažinimų rezultatus, jų nevertino kartu su šiais ekspertės paaiškinimais, nesiaiškino, kaip atrodė statistai, dalyvavę R. V. atpažinimo metu, nes tikrinant R. Š. parodymus, kad jis į statistą buvo parodęs dėl panašumo, buvo būtina apklausti statistus Š. N. ir S. P..

2.8. Kasatoriai nurodo, kad net atlikus dar vieną teismo medicinos ekspertizę ir pakartotinai įvertinus psichiatrinių ekspertizių duomenis, abejonės dėl įrodymų patikimumo nebuvo pašalintos, skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir įtikinamai nepasisakyta, kodėl vienų ekspertų išvados atmetamos, o kitų išvadomis remiamasi. Ekspertų vertinimai (ypač 2015 m. vasario 5 d.) negali būti laikomi patikimais įrodymais, nes jie atsakė ne tik į savo kaip specialistų srities klausimus, bet vertino ir iš anksto jiems pateiktą įvykių versiją, kuri dar nebuvo pagrįsta konkrečiais ir įrodytais faktais. Teismo medicinos ekspertai turėjo skirtingas nuomones dėl galimo sužalojimų laiko ir sužalojimo padarymo mechanizmo, o teismai šių prieštaravimų nepašalino. Be to, nebuvo apklausti nukentėjusįjį operavę chirurgai.

Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad dėl sužalojimo laiko specialistai H. Daujotas ir A. A. Garmus turėjo visiškai priešingas nuomones, tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas rėmėsi medicinos eksperto J. Rybalko 2015 m. vasario 5 d. išvada, kurioje nurodyta, kad R. Š. sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas 2008 m. liepos 2 d. nuo 12.00 iki 20.00 val. ir kad tada nukentėjusysis buvo VšĮ Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninėje. Teismo išvada, kad sužalojimai padaryti VšĮ Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninėje, tiksliai nenustačius sužalojimų laiko, padaryta nepašalinus abejonės, kad nukentėjusiojo sveikata galėjo būti sutrikdyta jau po jų (kasatorių) darbo pamainos. Kasatorių manymu, J. Rybalko ekspertizės akto išvadų patikimumu verčia abejoti šio eksperto paaiškinimas teisme, kai paklaustas dėl veikos padarymo laiko ir vietos jis atsakė, kad tokią išvadą pateikė, nes ,,yra bylos aplinkybės“, o tai reiškia, kad ekspertas savo išvadą grindė faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurių patikimumas dar tik buvo tiriamas.

Dėl sužalojimų padarymo mechanizmo ekspertai (specialistai) A. A. Garmus ir H. Daujotas nurodė skirtingai (A. A. Garmus teigė, kad kepenų plyšimas turėjo būti sukeltas didele jėga, labai intensyvaus smūgio vertikalios krypties pailgu daiktu; H. Daujotas tai neigė), tačiau abu pripažino chirurginių duomenų nepakankamumą konkretesnėms išvadoms duoti. Ekspertas J. Rybalko ekspertizės akte pateikė išvadą, kad pilvo viršutinės dalies sužalojimas su vidaus organų pakenkimu yra paaiškinamas pilvo viršutinės dalies forsuotu suspaudimu (suspaudimais) kietais bukais daiktais, turinčiais palyginti plačius paviršius, tikėtina, paveikiant nurodytą sritį keliais, nukentėjusiajam esant pririštam prie lovos Šiaulių psichiatrinėje ligoninėje. Kasatorių teigimu, J. Rybalko išvados, kuriomis rėmėsi teismas, padarytos ne atsakant į specialių žinių reikalaujančius klausimus, o teisinės, vertinant pateiktą bylos medžiagą bei aplinkybių aprašymą, t. y. ekspertams iš anksto jau turint versiją, kaip galėjo būti padaryta nusikalstama veika, be to, išvada apie sužalojimų padarymą keliais tėra tikėtina, o teismas neturėjo teisės nemotyvuotai pasitikėti J. Rybalko išvadomis, kurios neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies, 88 straipsnio 4 dalies, 208 straipsnio reikalavimų. Nors įrodymus apie ligoninėje buvusius amortizuojančius čiužinius teismas priėmė ir tyrė, tačiau skundžiamame nuosprendyje apie šią reikšmingą aplinkybę neužsiminė, dėl to liko nepatikrinta, ar tikrai sužalojimai galėjo būti padaryti tokioje lovoje. Dėl to, kad neįvertino pirmiau nurodytų aplinkybių, teismas pažeidė ir reikalavimą išsamiai motyvuoti nuosprendį (BPK 332 straipsnio 3 dalis). Kasatoriai kaip svarbų faktą nurodo tai, kad Nefrologinio skyriaus ligos istorijoje nurodyta, kad R. Š. anksčiau (2008 m. birželio 30 d.) taip pat buvo fiksuotas prie lovos, tačiau byloje nesiaiškinta, kokius veiksmus atliko šio skyriaus darbuotojai, taigi nepašalinta galimybė, jog kas nors kitas galėjo sužaloti nukentėjusįjį. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kodėl atmeta, anot kasatorių, juos teisinantį įrodymą, t. y. 2008 m. birželio 30 d. nukentėjusiojo ligos istorijos įrašą apie ankstesnį R. Š. fiksavimą.

2.9. Kasatoriai skunduose išdėsto specialistų, ekspertų teiginius ir nurodo, kad psichiatrijos-psichologijos ekspertų išvados dėl nukentėjusiojo sąmoningumo, galimybės orientuotis ir aiškiai, nepainiojant su liguistais pergyvenimais ir kliedesiais, prisiminti įvykio aplinkybes taip pat skiriasi, be to, nukentėjusiojo epikrizės nuoraše nurodyta, kad chirurginiame skyriuje R. Š. traumos aplinkybių neprisimena. Apeliacinės instancijos teismas ne tik nepašalino abejonių dėl skirtingų ekspertinių vertinimų, bet ir neįvertino to, kad teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertų išvados neatitinka BPK 88 straipsnio 3, 4 dalių, 208 straipsnio reikalavimų. Ekspertams užduotas klausimas, ar nukentėjusysis galėjo atpažinti prieš jį galimai atlikusius nusikalstamus veiksmus asmenis, ir ekspertų vertinimui pateiktas išsamus ikiteisminio tyrimo procesinių dokumentų, tarp kurių yra ir atpažinimo protokolai, sąrašas, todėl nesilaikyta BPK 208 straipsnyje nustatytų ekspertizės skyrimo pagrindų, iš esmės pažeistos BPK 84 straipsnio 1 dalies, 88 straipsnio 4 dalies, 208 straipsnio nuostatos. Ekspertai, atsakydami į ydingus teisinio vertinimo, o ne specialių žinių reikalaujančius klausimus, viršydami kompetencijos ribas konstatavo, kad nukentėjusysis gali atpažinti asmenis, ir taip pažeidė BPK 88 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Dėl to kasatoriai teigia, kad dėl padarytų pažeidimų skiriant ir atliekant ekspertizes teismai negalėjo remtis ekspertizės aktu Nr. 82 TPKK-22, kaip įrodymų šaltiniu (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Be to, teismas nepasisakė dėl BPK 88 straipsnio 3 dalies pažeidimo, jog nei ekspertizės aktuose, nei prieinamuose šaltiniuose nėra nurodyta, kokius moksliškai pagrįstus metodus ir metodikas naudojo ekspertai. Apeliacinės instancijos teisme buvo ištirti įrodymai, kad nėra jokios bylai aktualaus psichologinio vertinimo metodikos (VU Specialiosios psichologijos laboratorijos 2012 m. gegužės 1 d. raštas, Lietuvos psichologų sąjungos informacija), tačiau tai nuosprendyje nevertinta (taip pažeisti BPK 88 straipsnio 3 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai). Kasaciniuose skunduose teigiama, kad liko neįvertintas ir galimas nukentėjusiojo vartotų psichotropinių vaistų poveikis jo sugebėjimui prisiminti įvykius. Be to, kritikuodami pirmiau minėtą ekspertizės aktą, kasatoriai nurodo, kad komisijos išvadoje konstatuota, jog: 1) nukentėjusysis gydymosi Šiaulių apskrities psichiatrinėje ligoninėje metu buvo delyrinės sąmonės sutrikimo būsenos, t. y. konstatuotas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, abstinencijos būklė su delyru, tačiau nebuvo įvertintas delyro sunkumo laipsnis, kuris leistų teigti, kaip giliai ir stabiliai buvo pažeistos nukentėjusiojo kognityvinės funkcijos (aplinkos suvokimas, mąstymas, dėmesys, atmintis); 2) nukentėjusiojo laikino psichikos sutrikimo įtaka aplinkos suvokimui ir elgesiui įvertinta nurodant, kad tai sutrikdė tiriamojo galimybes visapusiškai teisingai, kritiškai suvokti situaciją, savo veiksmus bei racionaliai ir valingai kontroliuoti savo veiklą, kitu atveju – kad nesutrikdė gebėjimo suprasti su juo atliekamų veiksmų pobūdžio, suvokti bei įsiminti atskirų aplinkos įvykių ir faktų; pasak kasatorių, nesuprantama, kuo remiantis padarytos visiškai priešingos išvados; 3) po delyrinio sąmonės sutrikimo galimas fragmentinis realių aplinkos įvykių prisiminimas, tačiau atgaminamos įvykio aplinkybės gali stokoti nuoseklumo ir tikslumo; tačiau kasatoriai pažymi, kad išvadoje nėra tarpinių kiekybinių ir kokybinių atminties sutrikimų kvalifikavimo, atsižvelgiant į delyro sunkumą; 4) R. Š. gebėjimą atpažinti jį supusius asmenis įvykio metu lėmė psichologinių išgyvenimų turinys; tačiau, pasak kasatorių, ši išvados dalis akivaizdžiai prieštarauja kitai daliai, kurioje konstatuojama, kad jis gali atpažinti asmenis, galimai atlikusius nusikalstamus veiksmus prieš jį. Kasatoriai teigia, kad įvertinus visus šiuos prieštaravimus lieka neaišku, kaip asmuo, kurio suvokimas buvo nulemtas psichologinių išgyvenimų, vėliau gali atpažinti įvykio dalyvius, taip pat kyla klausimas dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo. Be to, kasatorius R. V. nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas nevertino apeliacinės instancijos teisme apklausto gydytojo psichiatro V. V. parodymų kartu su psichiatrinėmis išvadomis (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šis gydytojas nukentėjusįjį matė ir gydė įvykio dieną, skyrė fiksavimą prie lovos, patvirtino, kad R. Š. tą dieną buvo be orientacijos delyro būsenos, kuri reiškia, kad jis gali prisiminti tik liguistus savo išgyvenimus, bet tik ne tai, kas realiai vyko. Pasak kasatorių, nei ekspertai, nei teismas nevertino R. Š. galimybių nurodyti tikrąsias įvykio aplinkybes.

2.10. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punkto į 137 straipsnio 1 dalį, 2016 m. vasario 1 d. nutartyje aprašydamas galimai padarytą veiką, nurodė, kad ,,sunkus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas vienmomentiškai paveikus nukentėjusiojo pilvo viršutinės dalies abi puses dviem keliais, esant nukentėjusiajam prifiksuotam prie lovos.“ Kasatoriai nurodo, kad žinodami byloje surinktus įrodymus, nukentėjusiojo parodymus (kad sveikatos sutrikdymą padarė vienas asmuo) jie suprato, jog byloje bus nustatoma, koks konkretus asmuo šį sveikatos sutrikdymą padarė ir, atsižvelgdami į tai, naudojosi prieinamomis gynybos priemonėmis, tačiau priėmus nuosprendį paaiškėjo, kad už neatsargų sveikatos sutrikdymą buvo nubausti jiedu. Dėl to, kasatorių manymu, 2016 m. vasario 1 d. nutartis laikytina neatitinkančia BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų. Toks formalus pranešimas apie pasikeitusią inkriminuojamą veiką ir toks nuosprendis priimtas pažeidžiant jų teisę į efektyvią gynybą, įtvirtintą EŽTK 6 straipsnyje. Minėta 2016 m. vasario 1 d. nutartimi teismas, pasak kasatorių, iš esmės suklaidino juos ir jų gynėjus, nes jie gynėsi nuo galimybės, kad kažkas vienas iš trijų kaltinamųjų gali būti nuteistas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, o galimybė, kad keli gali būti nuteisti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį už bendrai atliktus veiksmus, jiems buvo nesuprantama, jos nenumatė ir nesirengė gintis.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į nuteistųjų kasacinius skundus prašo juos atmesti.

3.1. Atsiliepime nurodoma, kad nėra pagrindo tenkinti kasatorių prašymo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes bylą nagrinėjant apeliacine tvarka esminių BPK pažeidimų nepadaryta, nuteistųjų apeliaciniai skundai išnagrinėti išsamiai, nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų esminių skundų argumentų. Kaip matyti iš T. P. ir R. V. apeliacinių skundų, jie prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir juos išteisinti teigdami, kad nuosprendis pagrįstas tik nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais ir prielaidomis, o bylos įrodymai, tarp jų ir ekspertų bei specialistų išvados, įvertinti netinkamai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas atliko išsamų įrodymų tyrimą, t. y. paskyrė komisijos teismo medicinos ekspertizę, apklausė teismo medicinos ekspertus J. Rybalko, H. Daujotą, teismo medicinos specialistus A. A. Garmų, D. Stasiūną, liudytojus J. K., V. V., dar kartą apklausė nukentėjusįjį, nuteistuosius, perskaitė bylos dokumentus, dar kartą išanalizavo ir palygino byloje surinktus įrodymus, taip pat ekspertų ir specialistų išvadas, įvertino šiuos įrodymus tiek atskirai, tiek visų bylos įrodymų kontekste, patikrino jų tikrumą, leistinumą ir tarpusavio ryšį, taigi nepažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimų ir pateikė dėl jų vertinimo motyvuotas išvadas. Prokurorės įsitikinimu, skundžiamame nuosprendyje įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo klausimai išsamiai aptarti.

3.2. Kasatorių teiginiai dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo (netinkamai nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas) nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes, taip pat nustatyti sužalojimų padarymo laiką, atliko įrodymų tyrimą. Teismo medicinos ekspertizės išvadose konstatuota, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam padarytas 2008 m. liepos 2 d. nuo 12.00 iki 20.00 val. Bylos duomenys patvirtina, kad tuo metu nukentėjusysis buvo hospitalizuotas VšĮ Šiaulių psichiatrijos ligoninėje. Taigi teismas nuosprendyje nurodė visas faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikavimui, įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos išnagrinėjus visus bylos duomenis bei įvertinus bylos įrodymų visetą.

3.3. Nukentėjusiojo parodymai dėl esminių bylos aplinkybių nuoseklūs, jis viso bylos proceso metu tvirtino, kad Šiaulių psichiatrijos ligoninėje jį sužalojo trys sanitarai, mušdami kumščiais į pilvą ir spausdami pilvą keliais. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino kiti bylos įrodymai – teismo medicinos ekspertų išvados ir paaiškinimai apie sužalojimų padarymo laiką ir mechanizmą, liudytojo A. Š. parodymai, pačių nuteistųjų parodymai (kad jie tramdė nukentėjusįjį, jėga jį paguldė į lovą ir pririšo), atpažinimo protokolai ir kiti dokumentai, todėl teismas pagrįstai vadovavosi tais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtino kiti bylos duomenys.

3.4. Prokurorės teigimu, BPK 191 straipsnio reikalavimai nepažeisti, nes nukentėjusysis apie asmenis, kurie jį sužalojo, buvo apklaustas pirmiau, nei tie asmenys jam buvo parodyti atpažinti, ir tos apklausos metu buvo išsiaiškinta, pagal kokius požymius jis gali minėtus asmenis atpažinti. Taip pat iš esmės nebuvo pažeista ir asmens parodymo atpažinti tvarka, reglamentuota BPK 192 straipsnyje, nes įstatyme nustatyta, kad parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys, o daugiau gali būti, įstatymas jų skaičiaus neriboja. Asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotraukas nėra draudžiamas, svarbu tai, kad atpažintino asmens nuotrauka būtų parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Iš protokolų matyti, kad nukentėjusiajam buvo pateiktos atpažinti net 16 nuotraukų. Vis dėlto teismas nustatė, kad parodymo atpažinti R. V. protokole buvo padaryta klaidų, tačiau jos buvo pašalintos kitomis BPK numatytomis priemonėmis, todėl pagrįstai nepripažino jų esminiais BPK pažeidimais.

3.5. Atsiliepime nurodoma, kad nepagrįsti kasatorių teiginiai, jog teismo medicinos ekspertizės išvados neatitinka BPK 88 straipsnio 4 dalies, 208 straipsnio nuostatų. Teismo medicinos ekspertizę Nr. EKG 24(99)/15(01) dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų atliko Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertai V. Kolomiec ir J. Rybalko, turintys teismo medicinos ekspertų kvalifikaciją ir įrašyti į ekspertų sąrašą. Ekspertams buvo pateikti klausimai apie nukentėjusiojo kūno sužalojimų padarymo laiką, lokalizaciją, mechanizmą, būdą, sunkumo laipsnį. Išvadose ekspertai į pateiktus klausimus atsakė neperžengdami savo kompetencijos ribų. Be to, savo išvadą dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo ekspertas J. Rybalko patvirtino ir teismo posėdyje. Prokurorė pažymi, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių, kurią teismas vertina kartu su kitais bylos įrodymais, laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas nė vienai specialisto ar ekspertų išvadai nesuteikė prioritetinės reikšmės, o vertino jas visas, atsižvelgdamas į surinktus įrodymus. Privataus medicinos specialisto A. A. Garmaus konsultacinę išvadą ir VTMT Šiaulių skyriaus teismo medicinos specialisto H. Daujoto išvadą apeliacinės instancijos teismas taip pat vertino, apklausė šiuos specialistus teismo posėdyje, tačiau padarė išvadą, kad jos nepakankamai pagrįstos, ir jomis nesivadovavo. Tai, kad teismas įvertino šias išvadas ne taip, kaip tikėjosi kasatoriai, savaime nereiškia BPK normų pažeidimo.

3.6. Taip pat nepagrįstai kasatoriai teigia, kad teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertų išvados neatitinka BPK 88 straipsnio 3, 4 dalių, 208 straipsnio nuostatų. Kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę Nr. 82TPK-22 dėl nukentėjusiojo psichikos būklės įvykio metu atliko keturių ekspertų, įrašytų į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą ir turinčių aukštą kvalifikaciją bei didelį ekspertinio darbo stažą, komisija. Kaip matyti iš ekspertų išvadų, jose vertinti ne teisiniai klausimai, kaip teigia kasatoriai, o vadovaujamasi medicininiais kriterijais, atsakant į klausimą dėl gebėjimo suvokti, įsidėmėti, įsiminti, atgaminti, atpažinti, teisingai vertinti situaciją, kontroliuoti savo elgesį. Ekspertai ir pasisakė dėl nukentėjusiojo galimybių orientuotis, suvokti aplinką, veiksmus, kurie su juo buvo atliekami, įsiminti įvykius ir vėliau juos atgaminti. Taigi ekspertai neviršijo savo kompetencijos ribų. Ekspertė Z. Kazėnienė patvirtino ekspertizės išvadą, ji buvo apklausta teismo posėdyje. Duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismas pagrįstai šią ekspertų išvadą pripažino tinkamu įrodymu, nes ji buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka, teisėtu būdu, ištirta ir patikrinta BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys).

3.7. Nepagrįstas kasatorių argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistųjų nusikalstamą veiką, pažeidė EŽTK 6 straipsnio, BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatas. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 255, 256 straipsnių nuostatos. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-94/2013, 2K-P-1/2014). Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo paskirta ir atlikta komisijos teismo medicinos ekspertizė dėl nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo. Ekspertizės akto Nr. EKG 24(99)/15(01) išvados ir teismo medicinos eksperto J. Rybalko paaiškinimai dėl sužalojimų padarymo mechanizmo iš esmės skyrėsi nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų aplinkybių, dėl to teismas nutarė pakeisti kaltinimą ir perkvalifikuoti T. P. ir R. V. veiksmus į lengvesnį nusikaltimą – sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo (BK 137 straipsnio 1 dalis). 2016 m. vasario 1 d. nutartimi teismas atnaujino įrodymų tyrimą ir nutarė kitame teismo posėdyje svarstyti klausimą dėl nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, 2016 m. gegužės 6 d. teismo posėdyje, dalyvaujant visiems nuteistiesiems ir jų gynėjui, teismas šią nutartį paskelbė ir apie galimybę pakeisti kaltinimą pranešė visiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Pertraukos pasirengti gynybai nuteistieji ir jų gynėjas neprašė, nors tokia teisė jiems buvo išaiškinta. Dėl to nuteistieji žinojo, kuo yra kaltinami, jiems buvo žinomos naujai nustatytos bylos aplinkybės, jie turėjo kvalifikuotą gynėją ir galimybę tinkamai pasirengti gynybai. Taigi apeliacinės instancijos teismas nei BPK 255, 256 straipsnių, nei BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė.

4. Nuteistųjų T. P. ir R. V. kasaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasaciniai skundai nepagrįsti.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja BPK 369 straipsnyje nurodytais pagrindais (tai yra ir kasacinio apskundimo pagrindai): dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl esminių BPK pažeidimų. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad priimtus žemesnių instancijų teismų nuosprendžius, nutartis, dėl kurių paduotas skundas, kasacinės instancijos teismas patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai kasaciniame skunde ginčijamas faktinių aplinkybių įrodytumas, nesutinkama su šiuo klausimu padarytomis teismų išvadomis, teigiant, kaip turėjo būti įvertinti įrodymai, kokias aplinkybes jie patvirtina ar paneigia ir pan., tai nesudaro kasacinio bylos nagrinėjimo dalyko, nes kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir nevertina, faktinių bylos aplinkybių nenustato. Iš T. P. ir R. V. kasacinių skundų turinio matyti, kad juose daug dėmesio skiriama teismų atlikto bylos įrodymų vertinimo kritikai; nurodoma apie dalies įrodymų – nukentėjusiojo parodymų, specialistų išvadų ir kt., kuriais, anot kasatorių, nepagrįstai rėmėsi teismai, nepatikimumą, apie tai, kad bylos duomenys nepatvirtina jiems inkriminuotų faktinių aplinkybių buvimo, o apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas juos (T. P. ir R. V.) kaltais dėl sunkaus R. Š. sveikatos sutrikdymo, vadovavosi prielaidomis, o ne įrodytais faktais, bylos duomenis įvertino ne taip, kaip tai turėjo atlikti (skunduose pateikiama versija, kaip turėjo būti įvertinti teisinantys ar kaltinantys bylos duomenys). Ši dalis kasacinių skundų argumentų nėra teisiniai argumentai, pagrindžiantys apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, todėl nenagrinėtini. Nuteistųjų kasacinių skundų argumentai dėl jų veikos įrodytumo bei apeliacinio bylos išnagrinėjimo nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK reikalavimų pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimu ir apeliaciniu bylos išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis)

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymas turi būti grindžiamas bylos duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Įrodymų vertinimui keliami reikalavimai įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje: teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas kaltumo klausimą, privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei pagrįsti atitinkamą sprendimą. Pažymėtina, kad vien tai, jog teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka proceso šalies norų, savaime nereiškia BPK pažeidimų. Esminiais BPK normų pažeidimais laikomi tokie, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo (nuteistojo) teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

6.1. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir bylai svarbių faktinių aplinkybių nustatymo teisingumą patikrino apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad šis teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, papildomai tyrė įrodymus: apklausė nukentėjusįjį R. Š., nuteistuosius R. V., T. P., taip pat išteisintąjį A. K. (jis buvo nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, tačiau išteisintas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu), liudytojus J. K., V. V., ekspertus bei specialistus J. Rybalko, H. Daujotą, A. A. Garmų, D. Stasiūną, paskyrė teismo medicinos komisijos ekspertizę (pavedant ją atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertams), o gautą ekspertizės aktą ištyrė, išreikalavo medicininius dokumentus – R. Š. gydymo stacionare istorijas, tyrė kitus byloje esančius įrodymus. Šiuos ir kitus – pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje tirtus įrodymus – apeliacinės instancijos teismas įvertino; išanalizavęs bylos duomenų, pripažintų įrodymais, turinį, palyginęs juos tarpusavyje, sugretinęs iš skirtingų šaltinių gautą faktinę informaciją, teismas padarė argumentuotas išvadas dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo T. P. ir R. V. kaltumui pagrįsti. Priešingai negu teigiama kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pašalino byloje esančius prieštaravimus, nurodė, kokiais įrodymais ir kodėl remiasi darydamas išvadas apie tai, kad būtent T. P. ir R. V. padarė R. Š. sužalojimus ir kad tie sužalojimai buvo padaryti Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninėje, kur šie tuo metu dirbo. Išvadą, kad būtent minėtos ligoninės palatoje buvo sužalotas R. Š., teismas grindė ne tiek šio nukentėjusiojo parodymais (juos kasatoriai laiko visiškai nepatikimais), kiek kitais bylos įrodymais, jų visuma. Teismo nuosprendyje detaliai ir chronologiškai atskleista, kur, kokiose gydymo įstaigose buvo R. Š., kokia buvo jo būklė iki patekimo į psichiatrijos ligoninę, kada jis pastebėtas (šios ligoninės palatoje) pablogėjusios būklės, o dėl to perkeltas į chirurgijos skyrių, kur operuotas ir t. t. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo R. Š. parodymų, iš jų – ir parodymų atpažįstant asmenis, įrodomoji reikšmė apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra kritiškai įvertinta, o iš nuosprendžio turinio matyti, kad šio asmens nurodytų aplinkybių tikrumas konstatuotas tiek, kiek jas patvirtina kiti bylos įrodymai. Taigi R. Š. parodymai nelėmė teismo išvadų, nustatančių kaltinančių faktų, inkriminuotų kasatoriams, buvimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai dėl R. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (2008 m. liepos 10 d. ir 2009 m. sausio 16 d.), neperskaitymo teismo posėdyje nesuteikia pagrindo teigti, kad taip buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, nes šiais parodymais jų kaltė nebuvo grindžiama, esminės juose užfiksuotos aplinkybės pakartotos ir vėliau duodant parodymus (nukentėjusysis R. Š. daug kartų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir, svarbiausia, – teismo posėdžiuose nagrinėjant bylą), patiems kasatoriams minėtų parodymų turinys buvo žinomas (pabaigus ikiteisminį tyrimą su bylos medžiaga jie supažindinti), o savo kasaciniuose skunduose ir nenurodo, kodėl ir kaip formalus parodymų neperskaitymas pakenkė jų gynybai ar sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Vertindamas byloje atliktų tyrimų rezultatus – ekspertizių aktų išvadas, specialistų išvadas – tiek dėl nukentėjusiojo psichinės būklės, tiek dėl jam padarytų kūno sužalojimų, apeliacinės instancijos teismas padarė teisines išvadas, šių įrodymų vertinimui tinkamai taikė tas pačias BPK nustatytas taisykles, kaip ir kitiems įrodymams. Be to, teismas pasisakė dėl išvadas teikusių ekspertų ir specialistų kompetencijos, kuria abejoja nuteistieji, tačiau jų kasacinių skundų teiginiai nepagrindžia, kad buvo padaryta esminių BPK 88, 208 straipsnių, reglamentuojančių ekspertizės akto turinį ir ekspertizės skyrimo pagrindus, pažeidimų, t. y. tokių, kurie būtų sukliudę teismui padaryti teisingas išvadas. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pakankamai aiškiai ir argumentuotai atsakyta į apeliacinių skundų argumentus dėl konkrečių išvadų patikimumo. Be kita ko, teismas pasisakė ir dėl aplinkybių, susijusių su nukentėjusiojo būkle, kurią sukėlė alkoholio vartojimas, ir atitinkamai, remdamasis bylos įrodymais, sprendė apie jo galimybes įsidėmėti ir teisingai ar ne atpasakoti buvusius įvykius; taip pat teismas padarė argumentuotas išvadas dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kilmės, pobūdžio ir laiko.

6.2. Taigi faktinių aplinkybių, atskleidžiančių nusikaltimo padarymą ir svarbių sprendžiant kasatorių kaltumo klausimus, nustatymas teismo nuosprendyje grindžiamas teismo posėdžiuose ištirtais ir išsamiai bei nešališkai įvertintais įrodymais, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Tai, kad tikslesnis nukentėjusiojo sužalojimo laikas nenustatytas, nereiškia, jog ne visos svarbios bylai aplinkybės, galinčios paveikti teismo išvadas, išnagrinėtos. Iš bylos medžiagos matyti, kad visos galimybės aiškinantis, kokiomis aplinkybėmis ir kada buvo sužalotas R. Š., išnaudotos. Nuteistųjų versija, esą jį galėjo sužaloti kiti asmenys, kitoje vietoje, motyvuotai paneigta, bylos įrodymų pakankamumas jų kaltei pagrįsti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įvertintas. Taigi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad R. V. ir T. P. 2008 m. liepos 2 d. nuo 12.00 iki 20.00 val. (tiksliau nenustatytu laiku) VšĮ Šiaulių psichiatrijos ligoninės palatoje, kai R. Š. buvo pririštas prie lovos specialiais diržais, taip jam fiziškai suvaržant galimybę judėti ir priešintis, panaudojo fizinę jėgą, neproporcingą nukentėjusiojo pasipriešinimo intensyvumui ir pobūdžiui – keliais iš abiejų pusių suspaudė nukentėjusiajam pilvą; tokiais bendrais veiksmais R. V. ir T. P. padarė nukentėjusiajam R. Š. dešinės kepenų skilties, kepenų raiščių plyšimą, blužnies serozinio dangalo lokalų nuplėšimą, tulžies pūslės nuplėšimą – tai komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, t. y. sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo teigti, kad pripažintų įrodytomis aplinkybių buvimas nustatytas neteisėtai gautais ir nepatikrintais bylos duomenimis, t. y. pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus.

6.3. Kasacinių skundų argumentai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma jų apeliaciniuose skunduose, nepagrįsti. Priešingai, visus argumentus, susijusius su kaltinančių ir teisinančių aplinkybių įrodinėjimu, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir, kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, dėl to padarė motyvuotas išvadas. Nenustatęs T. P. ir R. V. tyčios, o neatsargumą elgiantis nusikalstamai nerūpestingai, kai abu panaudojo neproporcingą fizinę jėgą prieš nukentėjusįjį, teismas perkvalifikavo jų veiksmus pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, o priimtame nuosprendyje nurodė šios nusikalstamos veikos sudėtį sudarančias faktines aplinkybes (BPK 331 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų nepadaryta.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK 44 straipsnio 7 dalies pažeidimu, perkvalifikuojant nusikalstamą veiką

7. BPK 44 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai, pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad jų teisė į gynybą buvo pažeista, nes apeliacinės instancijos teismo 2016 m. vasario 1 d. nutartyje nurodyta kaltinimo pakeitimo iš BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punkto į 137 straipsnio 1 dalį galimybė tėra formalus pranešimas, naujo kaltinimo aplinkybės esą suklaidino jų gynėjus tuo, kad jie manė, jog gali būti nuteistas vienas iš trijų kaltinamųjų, o ne keli. Tokie kasatorių argumentai ne tik nepagrįsti, bet ir paremti nelogiška, neteisinga minėtoje nutartyje nurodytų veikos aplinkybių interpretacija. Pažymėtina ir tai, kad, teismui pranešus apie galimą veikos perkvalifikavimą, nurodant jo pobūdį, pagrindą (jis buvo įteiktas raštu), nuteistieji R. V. ir T. P. paaiškino jį supratę. Kaltinimo į lengvesnį (BK 137 straipsnio 1 dalį) pakeitimas teisme atliktas vadovaujantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje, 256 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, reglamentuojančiomis kaltinime nurodytos veikos aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimą teisme, o šių taisyklių nesilaikymo kasatoriai ir nenurodo. Teisėjų kolegijai nėra būtinybės išsamiau nagrinėti šio klausimo dėl kasaciniuose skunduose nurodytų teiginių akivaizdaus teisinio nepagrįstumo, kartu konstatuotina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatos buvo įgyvendintos, kasatorių teisė į gynybą nuo jiems žinomo kaltinimo nepažeista.

7.1. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintinas teisėtu.

8. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistųjų T. P. ir R. V. kasacinius skundus.