Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-846-116-2013

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-11-27
Bylos Nr.: 1A-846-116-2013
Teisminio proceso Nr.: 1-96-1-00112-2012-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Vaclovas Iždonas (pirm.), Gražvydas Poškus, Bronius Zalaga
Nukentėjusysis: K. K., R. K.
Nuteistasis: A. B.
Advokatai: Vlada Buivydienė

Baudžiamoji byla Nr. 1A-846-116/2013Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00112-2012-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.; 1.2.26.2.1.; 2.1.2.7.; 2.1.2.4.; 2.1.2.9.; 2.1.4.3.2.; 2.4.6.3.3.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 27 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

kolegijos teisėjų Gražvydo Poškaus, Broniaus Zalagos,sekretoriaujant Ievai Rimdeikienei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Budriui,nukentėjusiajai K. K.,gynėjai advokatei Vladai Buivydienei,nuteistajam A. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 25 MGL, t. y. 3250,00 Lt bauda.

Nukentėjusiojo R. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. B. priteista R. K. 800 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios K. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. B. priteista K. K. 400 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš A. B. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 74,94 Lt.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. vasario 18 d., apie 21 val. 50 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) mieste, adresu (duomenys neskelbtini), ties parduotuve „(duomenys neskelbtini)“, viešoje vietoje įžūliu elgesiu, niekindamas elementarias padoraus elgesio normas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šlapinosi praeivių akivaizdoje, o R. K. sustabdžius savo vairuotą automobilį „Mitsubishi Pajero Sport“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir išlipus iš jo, bei priėjus sudrausminti jį dėl netinkamo elgesio ir paprašius patraukti neleistinoje vietoje pastatytą automobilį „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris trukdė R. K. saugiai pravažiuoti, jis dėl chuliganiškų paskatų be jokios pateisinamos priežasties sutrikdė R. K. šeimos kelionę, ranka sudavė ne mažiau kaip keturis kartus R. K. į galvos sritį, to pasekoje, R. K. praradus sąmonę ir nugriuvus ant žemės, o K. K. išsigandus dėl jos ir mažamečio sūnaus E. K. akivaizdoje, viešoje vietoje, mušamo ir sąmonę praradusio R. K., bei pripuolus gelbėti mušamą R. K., tokiais savo tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam R. K. nubrozdinimą kaktos kairėje pusėje, kraujosruvas kairės akies viršutiniame voke ir dešiniame skruoste, kas nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam R. K. sveikatą, pažemino R. K. sutuoktinės K. K. ir mažamečio sūnaus E. K. akivaizdoje, tuo padarė nukentėjusiajam R. K. moralinę žalą, bei savo įžūliu elgesiu išgąsdinęs ir pažeminęs K. K. ir E. K., padarė nukentėjusiajai K. K. moralinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. nuosprendį ir priimti jam naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Skunde apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl jis turi būti panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Skunde apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas, priimdamas 2013 m. birželio 12 d. nuosprendį, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nurodo, jog tam, kad būtų išsamiai ištirtos visos aplinkybės, buvo būtina spręsti ir vertinti įrodymų patikimumo klausimą, t. y. įrodymus rinkti ne tik apie esmines nusikaltimo aplinkybes, bet, ir atlikus analizę, spręsti, ar duomenys, gauti iš atskirų įrodymų šaltinių, yra patikimi. Nuteistojo teigimu, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad šioje byloje pagrindinis apkaltinamojo nuosprendžio įrodymų šaltinis – nukentėjusiųjų R. K. ir K. K. parodymai. Šiuos parodymus teismas laikė nuosekliais, jais rėmėsi vertindamas jo (A. B.) poziciją kaip gynybinę. Nurodo, kad iš ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų R. K. parodymų ir jo parodymų, duotų teisme matyti, jog jie dėl esminių įvykio aplinkybių akivaizdžiai skiriasi: 2012 m. vasario 20 d. protokole-pareiškime apie nusikalstamą veiką R. K. parodė, kad 2012 m. vasario 18 d. įvažiavęs į namo kiemą, pamatė prie namo stovintį automobilį „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir šalia jo besišlapinantį vyriškį, prie vairo sėdėjo moteriškė, gale – vyriškis. Nurodė, kad atidaręs langą paprašė patraukti automobilį ir susirasti tualetą, tada išlipo ir pastūmė vyriškį, kuris jam trenkė į galvos sritį. Apklausos metu R. K. teigė, kad nuo smūgio nugriuvo ir prarado sąmonę, 2012 m. vasario 18 d. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ligoninę ir policiją (3-4 b. l.). 2012 m. vasario 20 d. liudytojo apklausos protokole išdėstytas identiškas tekstas (7-8 b. l.). R. K. 2012 m. birželio 19 d. apklausos metu nurodė, kad po 2012 m. vasario 18 d. įvykio į medikus nesikreipė, nurodė, kad be nustatytų sužalojimų, jam nulūžo dantys, buvo sutrenktas žandikaulis, jis paprašė paskirti papildomą medicinos užduotį dėl sužalojimo masto nustatymo (73-74 b. l.).

Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu gauti bei gynybos bylos nagrinėjimo teisme metu surinkti duomenys paneigia R. K. nurodytas aplinkybes – teismo medicinos specialistas neužfiksavo žandikaulio bei dantų sužalojimų, kuriuos nukentėjusysis paminėjo tik praėjus 4 mėnesiams po įvykio, surinkti duomenys taip pat paneigia R. K. parodymus, kad jis 2012 m. vasario 18 d. kreipėsi į ligoninę. Išsamiau išanalizavus R. K. parodymus, matyti, kad apie asmenų, mačiusių įvykį skaičių ir aplinkybės, kurias jis nurodė teisme, parodymai iš esmės skyrėsi. Taigi iš to, kas paminėta, pasak nuteistojo, akivaizdu, kad nukentėjusiojo R. K. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs ir prieštarauja ne tik jų pačių vėliau (pirmosios instancijos teisme) duotiems parodymams, bet ir kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl teismas negalėjo jais remtis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis taip pat pažymi, kad nukentėjusiojo R. K. parodymų nepatikimumą iš dalies patvirtino ir Šiaulių apylinkės teismas skundžiamajame nuosprendyje nurodęs, kad nėra duomenų apie nukentėjusiojo R. K. sąmonės netekimą, apie kurį jis deklaravo savo parodymuose, todėl ši aplinkybė yra labai svarbi vertinant jo parodymus apskritai. Teigia, kad R. K. parodymai skiriasi dėl reikšmingų, esminių įvykio detalių, kurios turi didesnę reikšmę Šiaulių apylinkės teismui darant galutines išvadas dėl įrodymų vertinimo ir nustatytinų faktinių bylos aplinkybių. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad jis visų apklausų metu (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme) davė vienodus ir nuoseklius parodymus apie faktines įvykio aplinkybes, viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad, siekdamas apsiginti nuo agresyvaus nukentėjusiojo R. K. veiksmų, jį nuo savęs atstūmė (šią aplinkybę, beje, pripažino ir teismas, nurodęs, kad R. K. veiksmai prieš įvykį buvo provokuojantys ir rizikingi), ir to pasekoje R. K. griuvo.

Apelianto įsitikinimu, tie įrodymai, kuriais Šiaulių apylinkės teismas rėmėsi kaip patvirtinančiais nukentėjusiųjų R. K. ir K. K. parodymus, t. y. specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolas, iš esmės yra neinfomatyvūs ir nepatvirtina nė vieno – nei nuteistojo, nei nukentėjusiųjų parodymų. Atkreipia dėmesį, kad specialisto išvadoje Nr. G 418/12(04) yra nurodyta, jog R. K. padaryti kūno sužalojimai – nubrozdinimas kaktos kairėje pusėje, kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke ir dešiniame skruoste, padaryti apytikriai prieš 2-3 paras iki atliekant teismo medicininį apžiūrėjimą, t. y. 2012-02-21, sužalojimams atsirasti reikėjo 4 smūgių bukais kietais daiktais. Pažymi, kad bylos ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo metu nei vienas iš betarpiškai įvykį mačiusių asmenų (nei R. K., nei K. K., nei A. B.) nenurodė, kad A. B. sudavė nukentėjusiajam 4 smūgius į veido sritį. Todėl nesuprantama, kokiais ištirtais įrodymais dėl keturių smūgių sudavimo R. K. yra grindžiamas kaltinimas apkaltinamajame nuosprendyje. Esant tokioms aplinkybėms, smūgių skaičius, nurodytas specialisto išvadoje, duoda pagrindo abejoti nukentėjusiojo R. K. parodymais ir juos vertinti kaip siekimą hiperbolizuoti įvykio situaciją. Pastaroji išvada leidžia kritiškai vertinti apskritai kaltinime nurodytą sužalojimo atsiradimo momentą, t. y. nesant duomenų apie 4 smūgius, kuriais padaryti sužalojimai, pagrįstai galima teigti, kad sužalojimai 2-3 parų laikotarpiu galėjo atsirasti ne 2012 m. vasario 18 d., apie 21.50 val., o kitu laiku ir kitoje vietoje, t. y. ne dėl A. B. veiksmų. Nuteistojo manymu, atsižvelgiant į tai, kad sužalojimo, kuris buvo nustatytas R. K., atsiradimo mechanizmas ir laikas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kėlė pagrįstų abejonių, teismas privalėjo imtis priemonių ir įvertinti specialisto išvadoje nurodytas aplinkybes bei sugretinti jas su kitais byloje esančiais įrodymais. Apelianto įsitikinimu, esant tokioms aplinkybėms, pakanka duomenų konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes Šiaulių apylinkės teismas dėl minėtų faktinių aplinkybių padarė prielaidą, o ne pagrįstą išvadą.

Skunde taip pat pažymima, kad išanalizavus įvykio vietos apžiūros protokolo turinį, matyti, kad protokole nurodytas matmuo – įvažiavimo plotis, buvo ištaisytas, tačiau apie taisymą nėra jokių duomenų. Ši aplinkybė duoda pagrindo manyti, kad oficialiame dokumente buvo atliktas svarbios informacijos taisymas ir tokiu būdu buvo iškreiptas jo turinys, todėl teismas negalėjo besąlygiškai remtis šiuo protokolu kaip įrodymu. Be to, įvykio vietos apžiūros protokole neužfiksuota jokia jo (A. B.) veikos kvalifikavimui svarbi informacija, neužfiksuoti jokie nusikalstamos veikos pėdsakai.

Nuteistojo A. B. manymu, kalbant apie įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) namo kiemą plotį, būtina pažymėti, kad 5,03 m važiuojamosios dalies plotis buvo pakankamas prasilenkti dviems automobiliams. Ši aplinkybė dar labiau verčia abejoti nukentėjusiojo parodymais, kad jis negalėjo pravažiuoti pro G. K. vairuotą ir pastatytą automobilį „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo gauta jokių duomenų apie kaltinime nurodytą aplinkybę, jog automobilis „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjo neleistinoje vietoje. Tokia kaltinime nurodyta aplinkybė, nuteistojo teigimu, yra paremta subjektyviu nukentėjusiojo R. K. vertinimu ir teiginiu, kad jis negalėjo pravažiuoti. Pažymi, kad liudytoja G. K. ir nuteistasis A. B. nuosekliai teigė, jog automobilis buvo pastatytas prie pat kelkraščio ir R. K. turėjo realią galimybę saugiai pravažiuoti. Todėl nukentėjusiojo R. K. parodymai dėl anksčiau šiame skunde nurodytų aplinkybių negali būti laikomi vieninteliais teisingais ir neabejotinais.

Analizuojant kitus byloje surinktus įrodymus, kuriais Šiaulių apylinkės teismas grindžia nuteistojo kaltę, apelianto įsitikinimu, būtina pažymėti, kad pagrįstas teismo motyvas apie tai, kad daugiau niekas iš apklausų asmenų betarpiškai nematė konflikto tarp A. B. ir R. K.. Tačiau, nuteistojo teigimu, tokia teismo išvada yra padaryta atsisakius išklausyti jo (nuteistojo A. B.), liudytojų G. K., I. S., R. B. nurodytų asmenų – R. R. ir N. G., todėl gali būti klaidinga, nes padaryta neištyrus visų duomenų apie nusikalstamą veiką.

Taigi, nuteistojo A. B. teigimu, skundžiamame teismo nuosprendyje padarytos išvados, kurios yra pagrįstos nenuosekliais, hiperbolizuotais ir kitais įrodymais neparemtais nukentėjusiųjų R. K. ir K. K. parodymais, yra grįstos ne išsamiu, nešališku visų (visumos) bylos aplinkybių įvertinimu, nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, kurios atsirado dėl netinkamo nukentėjusiųjų R. K. ir K. K. parodymų vertinimo. Taip buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatos ir šis pažeidimas esmingai įtakojo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą.

Žemesnės instancijos teismas

Skunde pažymima ir tai, kad Baudžiamoji teisė, kaip ultima ratio, turi būti pagrįsta kategoriškumo principu, t. y. arba teisminio nagrinėjimo pabaigoje patvirtinama kaltė, arba ne. Teismas negali remtis prielaidomis ir tikėtinomis aplinkybėmis, o abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo (nuteistojo) naudai. Tokios pozicijos laikytis įpareigoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija.

Nuteistojo teigimu, teismų praktika atskleidžia, kad baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinami padarę BK 284 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, dažnai kyla veikų atribojimo problemų. Teismams tenka spręsti atribojimo klausimus tarp BK 284 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų veikų, tarp BK 284 straipsnyje ir BK 138, 140, 155 bei kituose straipsniuose numatytų veikų, taip pat tarp BK 284 straipsnyje ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 174 straipsnyje numatytų veikų. Teismas privalo nurodyti išsamius motyvus, labai aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškinančius teismo išvadą dėl veikos, kurios padarymu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, atitikties BK nustatytiems nusikalstamos veikos požymiams.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymima, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnio 1 dalį gali būti traukiama tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdytos. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šias pasekmes, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009 ir kt).

Nusikaltimas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, taip pat numatyti, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog jis (A. B.) įvykio metu viešoje vietoje – įvažiavime į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, įžūliu elgesiu, niekindamas elementarias padoraus elgesio normas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtų ir tvarką – šlapinosi praeivių akivaizdoje ir dėl chuliganiškų paskatų be jokios pateisinamos priežasties panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo R. K. atžvilgiu. Teigia, kad byloje nėra jokių patikimų įrodymų apie tai, jos jis (A. B.) šlapinosi viešoje vietoje, ši aplinkybė yra konstatuota tik remiantis nenuosekliais ir abejotino teisingumo nukentėjusiojo R. K. parodymais. Atsižvelgiant į tai, apelianto įsitikinimu, ši aplinkybė turi būti pašalinta iš kaltinimo kaip neįrodyta.

Šalies argumentai

A. B. taip pat nurodo sutinkantis su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2012 m. vasario 18 d. konfliktas tarp R. K. ir jo (A. B.), įvyko viešoje vietoje, t. y. viešoje erdvėje, į kurią turi teisę patekti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Tačiau kartu teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir nepagrįstai jo (A. B.) veiksmus - nukentėjusiojo R. K. pastūmimą, pripažino įžūliais, taip demonstruojant nepagarbą aplinkai bei sutrikdant visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. chuliganiškais.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad teismas 2013 m. birželio 12 d. nuosprendyje pripažino, jog konfliktas tarp A. B. ir nukentėjusiojo R. K. kilo dėl automobilio „Chrysler Voyager“ pastatymo. Nuteistasis pažymi, kad byloje nustatyta, jog automobilį vairavo ne jis, ši aplinkybė buvo žinoma ir R. K., nes jis nematė jo (A. B.) sėdinčio automobilio „Chrysler Voyager“ vairuotojo vietoje. Nuosprendyje taip pat konstatuota, kad R. K. elgėsi pykčio pasekoje – agresyviai nusiteikęs artinosi prie jo (A. B.), pirmas pastūmė jį, kelis kartus pakeltu tonu primygtinai reikalavo patraukti automobilį iš kelio. Bylos duomenimis, jis (nuteistasis A. B.) kelis kartus pakartojo, kad ateis vairuotoja ir automobilis bus patrauktas. R. K. nesiliovus neteisėtai elgtis, jis, siekdamas išvengti jo atžvilgiu reiškiamų pretenzijų ir nukentėjusiojo pykčio priepuolių, buvo priverstas atstumti nuo savęs besiartinantį įniršusį R. K..

Apeliantas pažymi, kad chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, jog sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos (nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė) neinkriminuojamos (kasacinė nutartis Nr. 2K-454/2011).

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad Šiaulių apylinkės teismas nustatė, jog būtent nukentėjusysis R. K. išprovokavo konfliktą (puolė, reikalavo patraukti automobilį), o jis (A. B.) bandė išsiaiškinti gražiuoju (paaiškino, kad atėjusi vairuotoja patrauks automobilį) ir tik R. K. pradėjus pulti, atliko situacijai akivaizdžiai adekvačius veiksmus – nustumdamas neleido prisiartinti nukentėjusiajam prie jo, t. y. nustatyta aiški jo (A. B.) asmeninė motyvacija – neleisti prisiartinti agresyviai puolančiam nukentėjusiajam. Taigi, A. B. įsitikinimu, akivaizdu, kad tarp jo ir nukentėjusiojo kilo asmeninio pobūdžio konfliktas. Pastebi, kad tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinė nutartis Nr. 2K-136/2008, 2K-144/2008). Mano, kad esant tokioms aplinkybėms, Šiaulių apylinkės teismas nepagrįstai kvalifikavo jo veiksmus kaip chuliganiškus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir tokiu būdu netinkamai taikė šį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tiesioginio smūgio sudavimą R. K., nustatytas tik jo (A. B.) atliktas nukentėjusiojo pastūmimas, ko pasekoje nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, mano, kad jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip neatsargus R. K. sveikatos sutrikdymas (jei apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad, visgi, sužalojimai atsirado krentant). Kadangi R. K. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o atsakomybė dėl neatsargaus nežymaus sveikatos sutrikdymo Baudžiamajame kodekse nenustatyta, mano, kad jis (A. B.) turi būti išteisintas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu – nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Be to, apelianto teigimu, būtina pabrėžti ir tai, kad apylinkės teismas taip pat nesprendė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo dėl jo veiksmų. Pažymi, kad pagal ATPK 174 straipsnį nedidelis chuliganizmas – tai necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir administracinių teisės pažeidimų pagal veikos pavojingumą. Pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingų pasekmių turinys ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, bendrininkavimo forma, nusikaltimo tikslai bei motyvai. BK 284 straipsnio 1 dalies ir ATPK 174 straipsnio dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes jomis kėsinamasi į viešąją tvarką, kaltė reiškiasi tyčios forma. Tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu – kaltininko veiksmų ypatybėmis, padarymo būdu, intensyvumu, trukme, padariniais. Teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie kaltinime nurodytus jo (A. B.) veiksmus, kuriais buvo įvykdyta jam inkriminuojama nusikalstama veika, o nukentėjusiojo R. K. pastūmimas, kurio jis ir neneigia, nustačius chuliganiškas paskatas, turėjo būti kvalifikuojamas ne kaip nusikaltimas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, o kaip administracinės teisės pažeidimas, numatytas ATPK 174 straipsnyje.

Be to, pasak nuteistojo A. B., šioje baudžiamojoje byloje tiek ikiteisminio tyrimo, tiek nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, buvo grubiai pažeistos jo procesinės teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje – teisė teikti prašymus, susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro veiksmus bei sprendimus, buvo pažeistas rungimosi principas, įtvirtintas BPK 7 straipsnyje, bylą nagrinėjo šališkas teismas, taip pat buvo pažeista BPK 2 straipsnyje įtvirtinta pareiga prokurorui ir ikiteisminio tyrimo įstaigai kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš bylos medžiagos matyti, jog teisme apklausti liudytojai I. S., R. B. ir G. K. parodė, kad 2012 m. vasario 18 d. įvykusio įvykio metu kartu buvo dar du asmenys. Liudytoja G. K., apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. birželio 2 d., parodė, kad minėti asmenys yra vardu N. (jo mobiliojo ryšio telefono Nr.(duomenys neskelbtini)) ir R. (jo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini)) (92 b. l.). Po šios apklausos ikiteisminis tyrimas truko dar pusę metų. Tęsiant ikiteisminį tyrimą nei tyrėjas, nei prokuroras nesiėmė jokių priemonių, kad būtų surinkti ir ištirti visi įrodymai, t. y. nustatyti ir apklausti asmenys, vardu N. ir R., ir būtų pašalinti prieštaravimai (papildomai apklausti R. B., I. S., esant pagrindui, atliktos akistatos).

Šalies argumentai

Nuteistasis pažymi, kad nors 2013 m. balandžio 22 d. vykusio teismo posėdžio metu teismui buvo pateiktas prašymas minėtus asmenis iškviesti ir apklausti, tačiau prašymas buvo atmestas. Teismas nurodė, kad neturi galimybės identifikuoti minėtų asmenų.

Skunde nurodoma, kad atsižvelgiant į tai, taip pat remiantis BPK 2 straipsnyje numatyta pareiga ikiteisminio tyrimo subjektams išsamiai ištirti nusikalstamas veikas, 2013 m. gegužės 29 d. buvo pateiktas prašymas įpareigoti prokurorą nustatyti asmenis R. R. ir N. G. ir patikrinti jų asmenybes, tačiau Šiaulių apylinkės teismas atsisakė tenkinti prašymą tais pačiais motyvais, be to, nurodė, kad teismui pakanka įrodymų. Apelianto teigimu, tokiu būdu jam buvo užkirstas kelias gintis, teikti prašymus ir prašyti teismo ištirti jam svarbias aplinkybes. Mano, kad toks teismo sprendimas ir motyvai suponuoja išvadą apie išankstinį teismo nusistatymą prieš jį (A. B.) ir akivaizdų šališkumą.

Nuteistasis A. B. taip pat pabrėžia, kad paskelbimo įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą protokole nurodyta, jog prokuroras nustatė terminą iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. paskelbti įtariamajam jam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą ir supažindinti su baudžiamosios bylos medžiaga (95 b. l.). Kaip matyti iš 2012 m. rugpjūčio 24 d. paskelbimo įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą protokolo, tą dieną jam (įtariamajam A. B.) buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą. Nors jis minėtame protokole nurodė, kad nori susipažinti su bylos medžiaga, gauti kopijas ir prašo prokuroro nustatyti 7 dienų terminą prašymams pateikti (99 b. l.), tačiau 2012 m. rugpjūčio 29 d. šis prašymas buvo atmestas. Baudžiamosios bylos medžiagos kopiją jis gavo tik perdavus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Taigi, iš aprašytų veiksmų sekos, A. B. manymu, akivaizdu, kad jis neturėjo jokios galimybės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baigus jį, pasinaudoti teise teikti prašymus dėl papildomų procesinių veiksmų atlikimo, kurie, jo manymu, galėtų būti svarbūs baudžiamojoje byloje. Tokiu būdu jam buvo užkirstas kelias ne tik prašyti apklausti kartu su juo vykusius asmenis – N. ir R., bet ir apskritai realizuoti jam įstatymo suteikiamą teisę rungtis baudžiamajame procese. Teigia, kad tokie ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmai yra akivaizdus piktnaudžiavimas jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis ir grubus proceso dalyvio – įtariamojo – teisių pažeidimas. Šio pažeidimo neištaisė ir Šiaulių apylinkės teismas šališkai išnagrinėdamas bylą.

Be to, apelianto teigimu, nustatytas dar vienas grubus pažeidimas – Šiaulių apylinkės teismas nurodė, kad iš kaltinimo šalina aplinkybes, jog nuteistasis veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir faktinė aplinkybė dėl nukentėjusiojo R. K. nualpimo. BPK 305 straipsnio 1 dalis 1 punktas įpareigoja teismą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Iš to, kad teismo neva pašalintos aplinkybės taip ir liko nurodytos kaltinime, laiko, kad jis (A. B.) nuteistas ir už tai.

Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu A. B. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje įžūliu elgesiu, niekindamas elementarias padoraus elgesio normas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: šlapinosi praeivių akivaizdoje, o R. K. priėjus sudrausminti jį dėl netinkamo elgesio ir paprašius patraukti neleistinoje vietoje pastatytą automobilį, kuris trukdė R. K. saugiai pravažiuoti, jis dėl chuliganiškų paskatų be jokios pateisinamos priežasties sutrikdė R. K. šeimos kelionę, ranka sudavė ne mažiau kaip keturis kartus R. K. į galvos sritį, to pasekoje, R. K. praradus sąmonę ir nugriuvus ant žemės, o K. K. išsigandus dėl jos ir mažamečio sūnaus E. K. akivaizdoje, viešoje vietoje, mušamo ir sąmonę praradusio R. K., bei pripuolus gelbėti mušamą R. K., tokiais savo tyčiniais veiksmais sutrikdė nukentėjusiajam R. K. sveikatą, pažemino R. K. sutuoktinės K. K. ir mažamečio sūnaus E. K. akivaizdoje, tuo padarė nukentėjusiajam R. K. moralinę žalą, bei savo įžūliu elgesiu išgąsdinęs ir pažeminęs K. K. ir E. K., padarė nukentėjusiajai K. K. moralinę žalą.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad jis nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir prašo jį išteisinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsiranda tada, kai kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, realiai sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Sprendžiant klausimą, ar padaryti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, be kita ko, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Teismo išvados apie tai turi būti grindžiamos byloje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis, kurios svarbios teisiškai vertinant paskatas kaip asmenines ar kaip chuliganiškas. Pastebėtina, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia viešosios tvarkos pažeidimą, nes svarbu ir tai, kokią vietą ir būdą savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2011).

Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009).

Pagal ATPK 174 straipsnį nedidelis chuliganizmas – tai necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį.

Tiek BK 284 straipsnio 1 dalies, tiek ATPK 174 straipsnio dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu. ATPK 174 straipsnyje įtvirtinta administracinio teisės pažeidimo – nedidelio chuliganizmo – sudėtis neįvardija padarinių, o tik konkrečius veiksmus, būtent necenzūrinius žodžius, gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ir kitus panašius veiksmus. BK 284 straipsnio 1 dalis įvardija platesnį veikų sąrašą (įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus). Be to, vienas iš nusikalstamos veikos ir administracinio teisės pažeidimo atribojimo kriterijų yra padariniai. Tam, kad veiką būtų galima laikyti nusikaltimu ir kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, yra būtinas šio nusikaltimo sudėtyje įtvirtintų padarinių kilimas. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. dėl kaltininko veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams, kyla baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai – sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25/2013).

Nors nuteistasis neigia padaręs BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jo kaltę patvirtina byloje surinkti, teismo ištirti ir, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertinti įrodymai.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo R. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, jis nurodė, kad 2012 m. vasario 18 d., apie 22 val., automobiliu su žmona ir sūnumi važiavo į namus (duomenys neskelbtini). Į namų kiemą jam reikėjo įvažiuoti keliuku, vedančiu pro „Duomenys neskelbtini)“ parduotuvę. Įsukęs į minėtą keliuką, jis pamatė stovintį automobilį, pro kurį negalėjo nei pravažiuoti, nei jo apvažiuoti. Be to, keliukas buvo apsnigtas, buvo daug sniego. Jis prie automobilio „Chrysler“ pamatė stovintį ir besišlapinantį A. B.. Jis (R. K.) pastarajam pasignalizavo ir atsidaręs automobilio durelių langą, paprašė patraukti automobilį, taip pat pasakė, kad jis (A. B.) ne vietoje šlapinasi. Po šių jo pasakytų žodžių A. B. atsisuko į jo pusę ir šlapinosi toliau. Kadangi jis (R. K.) nebuvo išjungęs automobilio šviesų, viskas gerai matėsi. Apnuogintus A. B. lytinius organus matė ir jo (R. K.) žmona bei sūnus. Jis (R. K.) priėjęs prie A. B., pastarąjį stumtelėjo, sakydamas, kad slėptų savo organus. Automobilyje „Chrysler“ jis matė prie vairo sėdinčią merginą, o gale sėdėjo neblaivus vaikinas. Jis paprašė patraukti automobilį, tačiau niekas nereagavo. Jam stovint prie automobilio šono, A. B. sudavė jam smūgį į dešinę galvos pusę. Nuo smūgio jis apsvaigo, tuomet A. B. dar kartą sudavė jam į galvą ir jis (R. K.) prarado sąmonę. Atsigavo gulėdamas ant žemės, kai jį purtė žmona. Nors jo žmona kvietė policiją, niekas neatvažiavo. Jis grįžo į namus, o po to nuėjo į policijos komisariatą (2 t. 2-3 b. l.). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 7 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Abejoti nukentėjusiojo R. K. parodymų teisingumu kolegija neturi pagrindo – minėtus parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Nukentėjusioji K. K. teisiamajame posėdyje analogiškai paaiškino, kad jų šeimai grįžtant į namus, įvažiavus į (duomenys neskelbtini) gatvelę, pravažiuoti sutrukdė ties parduotuve „(duomenys neskelbtini)“ stovintis automobilis. Automobilį vairavęs jos vyras pasignalizavo, tačiau niekas į tai nesureagavo. Tuomet jos vyras atsidaręs automobilio langą paprašė patraukti automobilį. Prie automobilio, kliudžiusio pravažiuoti, stovėjo vyras (nurodė į A. B.) ir šlapinosi. Šį vyrą matė ir automobilyje buvęs jos vaikas. Norėdama nukreipti vaiko dėmesį, ji ėmė jį kalbinti, o po to pamatė, kad jos vyras pritūpęs prie automobilio su kažkuo kalbasi. Jam (R. K.) pabandžius atsistoti, priėjęs A. B. sudavė jos vyrui į veidą. Ji matė vieną smūgį. Sūnui pradėjus verkti, ji išlipo iš automobilio ir pribėgo prie gulinčio vyro, kuriam iš antakio bėgo kraujas. Ji labai išsigando, dėl įvykio patyrė didelį stresą, įtampą, labai bijojo, kad nepablogėtų vaiko sveikata, jam neprasidėtų priepuoliai. Įvykio metu jos vyrui buvo prakirstas kairysis antakis ir dešinysis skruostas. Matė, kaip R. K. stojantis, A. B. smogė jam į kairę veido pusę (2 t. 3-4 b. l.). Iš esmės tokias pat aplinkybes K. K. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 23 b. l., šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuoti duomenys liudija, kad nukentėjusysis R. K. iš veido bruožų, veido formos, akių atpažino A. B. kaip asmenį, trenkusį jam į veidą (1 t. 57 b. l.).

Nukentėjusiojo R. K. nurodytą aplinkybę, kad jis tą patį vakarą po įvykio kreipėsi į policijos įstaigą, patvirtina byloje esanti (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato informacija (1 t. 17-20 b. l.).

Liudytojas R. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jis konflikto metu miegojo automobilyje, o kai išgirdęs šūkavimus iš jo išlipo, pamatė ant žemės nukentėjusįjį, kuris tuo metu jau stojosi. Iš pasakojimų sužinojo, kad konfliktas įvyko dėl ne vietoje pastatyto automobilio (2 t. 5 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu (parodymai ištirti teisme), R. B. paaiškino, kad jis konflikto nematė, iš automobilio išlipo išgirdęs moters riksmą, matė ant žemės gulintį vyriškį, kuris jau kėlėsi nuo žemės, o šalia šio vyriškio stovėjo jaunuolis, su kuriuo jie kartu tuo pačiu automobiliu važiavo iš (duomenys neskelbtini) (1 t. 25 b. l.).

Liudytojas I. S. nurodė ant nukentėjusiojo kaktos po konflikto matęs nubrozdinimus (1 t. 26 b. l., 2 t. 5-6 b. l.).

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad R. K. sužalojimai – nubrozdinimas kairėje kaktos pusėje, kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke ir dešiniajame skruoste – padaryti bukais kietais daiktais, apytikriai prieš 2-3 paras iki atliekant teismo medicininį apžiūrėjimą, atitinka įvykio aplinkybėse nurodytą laiką. Rasti sužalojimai nėra būdingi griuviminei ar kritiminei traumai, jiems padaryti reikėjo keturių smūgių bukais kietais daiktais. R. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t. 10 b. l.).

Tai, kad R. K. sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais ir atitinka įvykio aplinkybėse nurodytą laiką, sužalojimai nėra būdingi griuviminei ar kritiminei traumai, nurodyta ir specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini).

Aplinkybę, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo R. K. buvo fizinis kontaktas, patvirtino ir pats A. B. bei liudytoja G. K. (1 t. 39-40, 91-92 b. l., 2 t. 7-8 b. l.).

Taigi, esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad A. B. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. A. B. veiksmuose nustačius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tenkinti apelianto prašymą ir kvalifikuoti jo veiksmus pagal BK 139 straipsnį arba kaip administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 straipsnyje, nėra teisinio pagrindo.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo R. K. parodymų, priešingai, nei teigiama skunde, jie yra nuoseklūs – visų apklausų metu jis vienodai nurodė esmines įvykio aplinkybes. Be to, kaip jau minėta, nukentėjusiojo R. K. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Nors apeliantas skunde teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog jis šlapinosi viešoje vietoje, šį jo skundo argumentą paneigia nuoseklūs nukentėjusiųjų R. K. ir K. K. parodymai, kuriais netikėti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Dėl to tenkinti A. B. prašymą ir minėtą aplinkybę šalinti iš kaltinimo nėra pagrindo. Skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiojo R. K. kreipimusi ar nesikreipimu į gydymo įstaigą 2012 m. vasario 18 d., A. B. kaltės nepaneigia ir reikšmės jo veikos kvalifikavimui neturi. Be to, akivaizdu, kad dėl neteisėtų A. B. veiksmų R. K. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydama iš A. B. priteisti R. K. gydymo išlaidas (1 t. 65-66 b. l.).

Skunde apeliantas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis sudavė nukentėjusiajam būtent 4 smūgius į veido sritį. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, nesutikti su šiuo skundo argumentu neturi pagrindo. Iš nukentėjusiojo R. K. parodymų matyti, kad A. B. sudavė jam į galvą du smūgius (2 t. 2-3 b. l.). Nukentėjusioji K. K. parodė, kad matė, kaip A. B. jos vyrui sudavė 1 smūgį, taip pat nurodė, jog R. K. buvo prakirstas kairysis antakis ir dešinysis skruostas. Kaip jau minėta, specialisto išvadose (1 t. 10, 78-79 b. l.) konstatuota, kad R. K. padaryti šie sužalojimai: 1) nubrozdinimas kairėje kaktos pusėje, 2) kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke ir 3) dešiniajame skruoste. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. B. dėl chuliganiškų paskatų, be jokios pateisinamos priežasties sudavė R. K. ne mažiau kaip 3 smūgius. Tai, kad teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo R. K. elgesys, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, nepatvirtina, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilęs konfliktas buvo asmeninio pobūdžio.

Kolegija taip pat sutinka su nuteistojo skundo argumentu, kad teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje pagrįstai konstatavęs, jog iš kaltinimo reikia pašalinti aplinkybę, kad nuteistasis veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir, kad byloje nenustatyta faktinė aplinkybė dėl nukentėjusiojo sąmonės praradimo, minėtų aplinkybių iš kaltinimo nepašalino. Dėl to nuosprendis pakeistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Kartu kolegija pažymi, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad R. K. po A. B. suduoto smūgio sąmonės neprarado, nėra pagrindas nukentėjusiojo parodymus vertinti kaip nepatikimus. Bylos duomenys liudija, kad nukentėjusysis nuosekliai teigė, jog po suduoto smūgio buvo praradęs sąmonę, tik šio jo įsitikinimo savo išvadose nepatvirtino medicinos ekspertas. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad 4 smūgiai yra nurodyti specialisto išvadoje, smūgių skaičiaus pats nukentėjusysis tiksliai nenurodė, todėl ši aplinkybė taipogi nėra pagrindas netikėti nukentėjusiojo parodymais. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo A. B. skundo argumento, jog sužalojimai R. K. galėjo atsirasti kitu laiku ir kitoje vietoje, nepatvirtina jokie duomenys, šis teiginys vertinamas kaip niekuo nepagrįsta prielaida ir atmetamas.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvažiavimo iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės keliuko plotis nurodytas 4 metrai, šis skaičius, kaip savo skunde pastebėjo apeliantas, yra taisytas. Tačiau, kolegijos vertinimu, tai nėra esminė aplinkybė sprendžiant A. B. kaltės klausimą. Kaip jau minėta anksčiau, apylinkės teismas, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, o ne rėmėsi vien įvykio vietos apžiūros protokolu. Taip pat pastebėtina, kad jokie konfliktai negali būti sprendžiami priešingais teisei veiksmais.

Atsakant į nuteistojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netenkino jo prašymų ir nesiėmė jokių priemonių, kad būtų surinkti ir ištirti visi įrodymai, t. y. kad būtų nustatyti ir apklausti asmenys vardais N. ir R., sprendžiama, kad teismas, vertindamas bei svarstydamas pateiktus prašymus, pagrįstai vadovavosi kriterijumi, ar šie prašymai turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų duomenų akivaizdu, kad minėtas A. B. prašymas buvo atmestas motyvuotai (2 t. 7, 8 b. l.). Duomenų, kad A. B. baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas būtų buvęs šališkas, nėra, todėl šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Teismo šališkumo nepatvirtina ir atsisakymas tenkinti kaltinamojo prašymus, kurie, kaip jau minėta, vertintini kaip pagrįsti. Be to, kaip savo skunde pastebėjo pats apeliantas, BPK 2 straipsnio nuostatos įpareigoja nusikalstamą veiką atskleisti per trumpiausią laiką.

Kaip nepagrįstas vertintinas ir A. B. skundo teiginys, kad buvo pažeista jo teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro veiksmus bei sprendimus. Byloje esantys duomenys liudija, kad A. B. buvo pranešta apie ikiteisminio tyrimo užbaigimą, tačiau jis susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga iš karto neatvyko, o atvykęs pareiškė pageidaujantis, kad susipažinimui su byla jam būtų skirtos 7 darbo dienos (1 t. 99, 100 b. l.). Minėtas prašymas prokuroro 2012 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu nebuvo tenkintas (1 t. 102 b. l.). Akivaizdu, kad šį nutarimą A. B. apskundė (1 t. 111-112 b. l.) ir dėl jo skundo Šiaulių rajono apylinkės teismas pasisakė 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartyje (1 t. 115 b. l.).

Pagal BPK 7 straipsnį bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti. Iš bylos duomenų matyti, kad rungimosi principas nebuvo pažeistas, visi nuteistojo gynėjos prašymai buvo sprendžiami ir arba patenkinami, arba motyvuotai atmetami. Prašymų atmetimas savaime nereiškia, kad rungimosi bei teismo nešališkumo principai buvo pažeisti. Be to, siekiant objektyviai išsiaiškinti visas aplinkybes, apygardos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir kaip liudytojas apklaustas vienas iš nuteistojo prašytų apklausti asmenų – R. R.. Iš pastarojo parodymų matyti, kad jis nurodė konflikto pradžios nematęs, nes miegojo automobilio gale. Prabudo nuo triukšmo, girdėjo garsią kalbą, tačiau iš automobilio išlipęs nebuvo. Matė, kad buvo pastumtas žmogus. Taigi, akivaizdu, kad liudytojo R. R. parodymai pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, o kartu ir apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nei patvirtina, nei paneigia.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija skundo argumentų, kad buvo pažeistos nuteistojo procesinės teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, taip pat buvo pažeistos BPK 2 straipsnio, 7 straipsnio nuostatos, negali pripažinti teisingais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. nuosprendį pakeisti:

nuosprendyje suformuluotą kaltinimą patikslinti, nurodant, kad A. B. ranka sudavė ne mažiau kaip tris kartus R. K. į galvos sritį,

iš nuosprendyje suformuluoto kaltinimo pašalinti aplinkybes, kad A. B. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir, kad nukentėjusysis dėl A. B. neteisėtų veiksmų buvo praradęs sąmonę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Vaclovas IždonasTeisėjai Gražvydas PoškusBronius Zalaga