Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjas Gintaras Stonkus, sekretoriaujant D. P., dalyvaujant Institucijos Klaipėdos apskrities VPK atstovui Gediminui Radzevičiui, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui R. D. ir jo atstovui advokatui Linui Žukauskui, nukentėjusiajai M. Č. ir jos atstovei advokato padėjėjai Indrei Ašmontienei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens R. D. skundą dėl Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK 2014-03-03 nutarimo Nr. 68N-8382634-14 panaikinimo ir bylos nutraukimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK VPS PP tyrėjas Saulius Bružas 2014-03-03 surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 10 d. dėl to, kad R. D. 2014-01-16, apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-06-21 įsakymu Nr. AV-1111 patvirtintų Gyvūnų laikymo Klaipėdos rajone taisyklių 6.2 p. reikalavimus, iš savo kiemo leido savo palaidam šuniui išbėgti į bendrą įvažiavimą prie namų Nr. 20 ir Nr. 22, kur pastarasis susipjovė su M. Č. palaidu be antsnukio šunimi, o M. Č. bandant šunis išskirti, R. D. šuo įkando jai į viršutinę lūpą, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta M. Č. sveikata.

Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK 2014-03-03 nutarimu Nr. 68N-8382634-14 R. D. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 10 d. paskyrė administracinę nuobaudą – 500 litų baudą.

Teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo R. D. ir jo atstovas skundą palaikė, Institucijos atstovas, nukentėjusioji ir jos atstovė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo R. D. parodė, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini), šuo laikomas kieme voljere uždarytas, jį paleidžia ryte ir vakare kai šeria, kad šuo pabėgiotų. Paleistas šuo gali išbėgti iš kiemo į bendrą įvažiavimą. Jis pripažįsta, kad įvykio dieną vakare jo šuo susipjovė su M. Č. šunimi. Tą vakarą jis paleido savo šunį pabėgioti, jis ėjo su maistu ir šuo jau bėgo į voljerą. Tada šuo pamatė M. Č. sūnų su nepririštu šunimi. M. Č. šuo įbėgo į jų kiemą, šunys bandė žaisti. Po to abu šunys išbėgo į bendrą įvažiavimą, kaip jie susikabino nematė, tik M. Č. sūnus pradėjo klykti „Fu“, per kelias sekundes nuo sušukimo jis pribėgo prie šunų, paėmė savo šunį už antkaklio ir nuvedė į voljerą. Kaimynė M. Č. priėjo prie savo šuns tuo metu, kai jis jau buvo atsitraukęs ir jo šuo negalėjo jai įkąsti į lūpą. Jis matė, kad M. Č. lūpa yra kruvina, tačiau galimai jai įkando jos pačios šuo, kai ji prie jo pasilenkė arba ji prasikirto lūpą, kai bėgo pro pravirus vartus ir atsitrenkė į vartų kampą. M. Č. jį apkalba, nes jaučia nuoskaudą dėl ankstesnio jo šuns įkandimo jos vaikui, nori iš to finansiškai pasipelnyti, be to, jie 4-5 metus konfliktuoja dėl tvoros.

Teismo nuomone, R. D. versija, jog jo palaidas šuo neapkandžiojo M. Č. šuns ir neįkando nukentėjusiajai M. Č. į viršutinę lūpą, o M. Č. įkando jos pačios šuo arba ji susižalojo atsitrenkdama į vartų kampą, yra paneigta nukentėjusiosios M. Č., liudytojų K. A. ir E. P. parodymais bei kitais byloje surinktais įrodymais.

Nukentėjusioji M. Č. teismo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną jos sūnus G. išvedė šunį pasivaikščioti, ji buvo namuose, išgirdo labai garsų šunų lojimą ir klykiantį jos sūnų. Ji išbėgo iš namų, matė, kaip R. D. išėjo iš savo kiemo, šunys tuo metu buvo prie konteinerio, R. D. šuo puolė jos šunį, o jos sūnus klykė. R. D. pirmas patempė savo šunį, ji tuo metu pradėjo lenktis prie savo šuns, kuris jai buvo iš dešinės, atsisukusi ir žiūrėdama į R. D. šunį, buvusį dešinėje rankos atstumu nuo jos, nes jo bijojo. Tada R. D. neišlaikė savo šuns ir šis puolė ant jos ir įkando. Lūpa plyšo, pradėjo bėgti kraujas, R. D. pasakė, kad čia nieko tokio. Paskui ją į kiemą buvo išbėgęs jos sūnus K., įkandimo metu jis buvo už jos nugaros už 10 metrų, jis matė, kaip R. D. neišlaikė savo šuns. Ji tą patį vakarą nuvažiavo į ligoninę, jai susiuvo žaizdą, kitą rytą nuvažiavo į policiją, parašė pareiškimą dėl įvykio. Anksčiau R. D. šuo buvo įkandęs jos sūnui, ji prašė jo laikyti šunį pririštą ir neleisti bėgioti, bet iki šiol R. D. paleidžia palaidą šunį bėgioti po kiemą, o šis išbėga ir į bendrą įvažiavimą.

Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymas nėra pagrindo, jos parodymai yra nuoseklūs, loginių prieštaravimų juose nėra, jos nurodytoje situacijoje R. D. šuo turėjo galimybę įkąsti jai į lūpą. Tokias pačias lūpos sužalojimo aplinkybes ji nurodė ir tą patį vakarą ją apžiūrėjusiai gydytojai, kuri objektyviai diagnozavo kąstinę viršutinės lūpos žaizdą (29 b.l.). 2014-02-19 specialisto išvadoje Nr. G380/14(03) nurodyta, kad minimą sužalojimą M. Č. galėjo gauti paveikus lūpą šuns dantimis, nors pasisakyti konkrečiai kokiu daiktu padaryti sužalojimai nėra galimybės, nes sužalojimai neatspindi konkretaus žalojančio daikto paviršiaus savybių (34 b.l.). Be to, nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad R. D. neišlaikė savo šuns ir šis šoko į nukentėjusiosios pusę, patvirtino ir liudytojas K. A., kuris teisme paaiškino, kad išbėgo paskui mamą, matė, kai mama pribėgo prie šunų, jis mamą matė iš šono, būdamas už jos nugaros, mama buvo pasisukusi į R. D. šuns pusę ir lenkėsi prie krūmų, kuriuose buvo jų šuo, atstumas nuo mamos iki R. D. šuns buvo apie 1-2 metrus. Tada R. D. neišlaikė savo šuns, šis padarė porą greitų žingsnių mamos pusėn, paties įkandimo jis nematė, tačiau iškart po to mama griebėsi už veido, einant namo matė kruvinas mamos rankas. Nors šis liudytojas yra nukentėjusiosios sūnus, tačiau vėlgi teismas neturi pagrindo abejoti šio liudytojo nuoširdumu ir jo parodymų patikimumu. Pažymėtina ir tai, kad liudytoja E. P. teismo posėdžio metu parodė, kad po keturių dienų po įvykio kirpdama M. Č. šunį jį pastebėjo įkandimo žymes, buvo išpešta daug plaukų, jai M. Č. paaiškino, kad jam įkando kitas šuo. Teismo nuomone, šie liudytojos parodymai tai pat patvirtina, kad įvykio metu R. D. ir M. Č. šunys buvo susikibę ir R. D. šuo toje situacijoje buvo labai agresyvus, kas vėlgi patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad R. D. neišlaikė savo šuns ir šis įkando jai į lūpą.

Nors R. D. ir liudytoja R. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad M. Č. jiems kerštauja dėl ankstesnio šuns įkandimo ir dėl to, kad jie nebendrauja dėl savavališkai perkeltos tvoros, teismo nuomone, šie argumentai nėra įtikinami visų anksčiau išdėstytų aplinkybių kontekste.

Tuo būdu įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas pripažįsta, jog surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, kad 2014-01-16, apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), R. D. paleistas palaidas šuo išbėgo į bendrą įvažiavimą prie namų Nr. 20 ir Nr. 22, kur susipjovė su M. Č. palaidu šunimi, o M. Č. bandant šunis išskirti, būtent R. D. šuo įkando jai į viršutinę lūpą, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta M. Č. sveikata.

R. D. padarytas administracinis teisės pažeidimas kvalifikuotas tinkamai pagal Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 10 d. ir jam paskirta sankcijoje numatyta minimali 500 Lt bauda.

Taigi atsižvelgiant į aukščiau teismo išdėstytas aplinkybes R. D. skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302 straipsnio 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

netenkinti R. D. skundo ir palikti nepakeistą Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK 2014-03-03 nutarimą Nr. 68N-8382634-14.

Nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos rajono apylinkės teismą.