- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-03
- Bylos Nr.
- ATP-711-174/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-24-3-00221-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Violeta Miliuvienė
- Pažeidėjas
- R. D.
- Advokatai
- Linas Žukauskas
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. D. atstovo advokato Lino Žukausko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, kuria netenkintas R. D. skundas dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio (toliau – Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK VPS PP) viršininkės D. L. nutarimo Nr. 68N-8382634-14, kuriuo R. D. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 str. 10 d. 500 Lt bauda, panaikinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
2014 m. kovo 3 d. Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK VPS PP tyrėjas S. B. surašė R. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2014 m. sausio 16 d., apie 21.30 val., iš savo kiemo, adresu (duomenys neskelbtini), leido savo palaidam šuniui išbėgti į bendrą įvažiavimą prie duomenys neskelbtini) namų, kur pastarasis susipjovė su M. Č. palaidu be antsnukio šunimi, o M. Č. bandant šunis išskirti, R. D. šuo įkando jai į viršutinę lūpą, dėl to buvo nežymiai sutrikdyta M. Č. sveikata. Tokiais savo veiksmas R. D. pažeidė Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-06-21 įsakymu Nr. AV-1111 patvirtintų Gyvūnų laikymo Klaipėdos rajone taisyklių 6.2 p. reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 10 d.
2014 m. kovo 3 d. Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK viršininkė D. L. priėmė nutarimą Nr. 68N-8382634-14, kuriuo R. D. buvo pripažintas kaltu padaręs ATPK 110 str. 10 d. numatytą pažeidimą, ir paskyrė jam administracinę nuobaudą – 500 Lt baudą.
2014 m. kovo 28 d. Klaipėdos rajono apylinkės teisme buvo gautas iš Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK persiųstas administracinėn atsakomybėn patraukto R. D. 2014-03-21 skundas dėl Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK VPS PP tyrėjo S. B. 2014 m. kovo 3 d. nutarimo panaikinimo ir administracinio teisės pažeidimo bylos R. D. nutraukimo. R. D. prašė ginčijamą Institucijos nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną jam nutraukti, nesant jo veikoje pažeidimo sudėties, o netenkinus šio reikalavimo, nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą Institucijai nagrinėti iš naujo. Skunde nurodė, jog Institucijos nutarime nurodytos aplinkybės ir byloje surinkti įrodymai nepatvirtina fakto, kad būtent jo šuo įkando M. Č. į lūpą. Nutarimas iš esmės grindžiamas tik nukentėjusiosios M. Č. pateiktu paaiškinimu, kad jo, R. D., šuo jai įkando, tačiau tokio M. Č. paaiškinimo nepatvirtina byloje paaiškinimus davę liudytojai K. A. ir G. A., kurie įkandimo fakto nematė, teismo ekspertas išvadoje nenurodė, kad sužalojimai M. Č. padaryti įkandus šuniui. Taigi, R. D. teigimu, bylos tyrimo metu nebuvo surinkta neabejotinų įrodymų dėl jo kaltės. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadai apie jo kaltumą padaryti ir administracinei baudai skirti. Be to, R. D. nurodė, kad byloje buvo suvaržytos jo teisės, t. y. nebuvo leista tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui, pateikti įrodymus, naudotis teisine advokato pagalba. Dėl šių priežasčių R. D. prašė panaikinti skundžiamą Institucijos nutarimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą.
Skundžiama 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi Klaipėdos rajono apylinkės teismas netenkino administracinėn atsakomybėn patraukto R. D. skundo ir paliko nepakeistą Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK 2014 m. kovo 3 d. nutarimą Nr. 68N-8382634-14.
Šalies argumentai
Skundu administracinėn atsakomybėn patraukto R. D. atstovas advokatas L. Žukauskas prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – panaikinti Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK VPS PP 2014 m. kovo 3 d. nutarimą Nr. 68N-8382634-14 ir administracinio teisės pažeidimo bylą R. D. nutraukti.
Apelianto teigimu, skundžiama apylinkės teismo nutartis yra priimta vienpusiškai ir šališkai tiriant byloje surinktus įrodymus, nevertinant ir nepasisakant dėl byloje surinktu įrodymų, paneigiančių administracinio teisės pažeidimo buvimo R. D. veiksmuose faktą. Taigi skundžiama nutartis buvo priimta pažeidžiant materialines ir procesines teisės normas, yra nepagrįsta ir neteisėta, dėl to turi būti panaikinta.
2014-03-03 Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK VPS PP tyrėjas S. B. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 68P-8376587-14 R. D. pagal ATPK 110 str. 10 d. už gyvūnų laikymo reikalavimų, nustatytų Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-06-21 įsakymu Nr. AV-llll patvirtintų Gyvūnų laikymo Klaipėdos rajone taisyklių 6 str. 2 p., pažeidimą, dėl kurio atsirado žala asmeniui.
2014-03-03 administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. 68P-8376587-14 buvo nurodyta, kad 2014-01-16, apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), bendrajame įvažiavime prie (duomenys neskelbtini) namų, paleistas be antsnukio M. Č. šuo susipjovė su iš (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo kiemo išbėgusiu paleistu be antsnukio R. D. šunimi, o bandant šunis išskirti, M. Č. pasilenkus prie savo šuns, R. D. šuo įkando jai į viršutinę lūpą, dėl to M. Č. buvo padarytas nežymaus sveikatos sutrikdymo masto sužalojimas.
Administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu R. D. pareikalavo užtikrinti jo teisę į gynybą, sudarant galimybę pasirengti administracinės bylos nagrinėjimui bei nagrinėjant administracinį teisės pažeidimą dalyvauti naudojantis advokato teisine pagalba, paskirti kitą administracinio teisės pažeidimo nagrinėjimo laiką. Nepaisant šių R. D. prašymų, administracinio teisės pažeidimo nagrinėjimas buvo paskirtas nedelsiant: administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 68P-8376587-14 buvo baigtas surašyti 15.20 val., o administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas paskirtas tą pačią dieną 15.25 val., dėl ko R. D. net nebuvo leista ir skirta laiko susipažinti su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga.
2014-03-03 15.25 val. Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK VPS PP viršininkė D. L. surašė nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 68N-8382634-14, juo pripažino R. D. kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 10 d., t. y. konstatavo, kad R. D. priklausantis šuo įkando M. Č. į viršutinę lūpą, tuo padarė M. Č. nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl to R. D. pažeidė 2013-06-21 Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AV-1111 patvirtintų Gyvūnų laikymo Klaipėdos rajone taisyklių 6 str. 2 p. reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 10 d. Už nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymą R. D. buvo paskirta 500 Lt dydžio piniginė bauda.
Administracinio bylos nagrinėjimo metu bylą nagrinėjęs pareigūnas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti tuo, kad M. Č. įkando R. D. šuo, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, visiškai atmesdamas R. D. paaiškinimus dėl faktinių įvykio aplinkybių, iš esmės rėmėsi 2014-02-19 specialisto išvados Nr. G 388/14(03) dalimi, kuria buvo pripažinta, kad M. Č. buvo nustatyta viršutinės lūpos kąstinė žaizda ir šį sužalojimą M. Č. galėjo patirti paveikus lūpą šuns dantimis, bei vien M. Č. paaiškinimu, kad jai skiriant susipjovusius šunis, įkando R. D. šuo.
Šios aplinkybės – kad nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlė būtent R. D. šuns įkandimas – pripažinimas tapo pagrindu taikyti administracinę atsakomybę pagal ATPK 110 str. 10 d.
Ta aplinkybė, kad buvo nežymiai sutrikdyta M. Č. sveikata, įkandus ne R. D., o pačios M. Č. šuniui, ar M. Č. galėjo susižeisti į metalinių kiemo vartų viršutinę dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūnų net nebuvo tikrinama. Esminių byloje surinktų dokumentų nevertinimas ir nenagrinėjimas lėmė tai, kad gindamasis nuo nepagrįstai ir neteisėtai inkriminuotos veikos teisimų pasekmių taikymo, R. D. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Institucijos 014-03-03 nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 68N-8382634-14.
Teismo priimto procesinio sprendimo esmė
Skundžiama 2014-08-21 nutartimi Klaipėdos rajono apylinkės teismas R. D. skundą dėl Institucijos 204 m. kovo 3 d. nutarimo panaikinimo atmetė. Teismas sprendė, jog R. D. versija, kad jo palaidas šuo neapkandžiojo M. Č. šuns ir neįkando nukentėjusiajai M. Č. į viršutinę lūpą, o pastarajai įkando jos pačios šuo arba ji susižalojo atsitrenkdama į vartų kampą, yra paneigta nukentėjusios M. Č., liudytojų K. A. ir E. P. parodymais bei kitais byloje surinktais įrodymais. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo netikėti nuosekliais M. Č. parodymais, kuriuose nėra loginių prieštaravimų, ir padarė išvadą, kad nurodytoje situacijoje R. D. šuo turėjo galimybę įkąsti nukentėjusiajai į lūpą. Teismas rėmėsi M. Č. sūnaus K. A. parodymais bei pripažino, kad šis matė savo mamą M. Č. iš šono, pasilenkusią prie savo šuns, kai R. D. neišlaikius jau atitraukto savo šuns, šis puolė ant M. Č. šuns, po to jis pamatė savo mamą kruvinomis rankomis. Teismas rėmėsi liudytojos E. P. parodymais ir atsižvelgdamas į šios aiškinimą, kad po kelių dienų po įvykio kerpamas M. Č. šuo turėjo įkandimo žymių, išpeštų plaukų, padarė išvadą, kad įvykio metu R. D. šuo buvo labai agresyvus, tai patvirtina, kad R. D. neišlaikė savo šuns ir šis įkando M. Č. į lūpą.
Tačiau nors bylos nagrinėjimo metu buvo akcentuojamas medicininių dokumentų turinys, akivaizdžiai paneigiantis M. Č. nurodomas įvykio aplinkybes ir patvirtinantis R. D. aiškinimą, kad M. Č. įkando ne jo, o M. Č. šuo, teismas priimtoje nutartyje nurodytas aplinkybes bei įrodymus visiškai ignoravo, dėl jų visiškai nepasisakė. Taigi esminių bylos aplinkybių nenustatymas, nepasisakymas dėl pagrindinių byloje surinktų įrodymų turinio reikšmės patvirtina, kad bylą nagrinėjęs teismas neatskleidė ginčo esmės, bylos neišnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, nevertino esminių byloje surinktų įrodymų, paneigiančių R. D. inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo jo veiksmuose buvimo faktą, dėl to teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.
Dėl teismo priimtos nutarties, nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje neteisėtumo pagrindų
ATPK 110 str. 10 d. įtvirtinta, kad gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo taisyklių pažeidimas, dėl kurio atsirado žala asmens sveikatai ar turtui, užtraukia baudą nuo 500 Lt iki 1 000 Lt su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo.
Gyvūnų laikymo Klaipėdos rajone taisyklės buvo patvirtintos 2013-06-21 Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AV-1111 „Dėl gyvūnų laikymo Klaipėdos rajone taisyklių patvirtinimo“. Patvirtintų taisyklių 6.2. p. (protokole Nr. 68P-8376587-14 ir nutarime Nr. 68N-8382634-14 nurodoma 6 str. 2 p.) nustatyta, kad asmenims yra draudžiama vedžioti gyvūnus ir leisti gyvūnams laisvai bėgioti viešose vietose (gatvėse, parkuose, prie gyvenamųjų namų), mokyklų, sveikatos priežiūros įstaigų, ikimokyklinių įstaigų teritorijose, sporto ir vaikų žaidimo aikštelėse, paplūdimiuose, parkuose ir skveruose, sporto aikštynuose, stadionuose, ir kitose viešose vietose, išskyrus įrengtas gyvūnų vedžiojimo aikšteles.
Iš protokolo ir nutarimo turinio nėra aišku, dėl kurio iš nurodytų draudimų pažeidimo R. D. buvo patrauktas atsakomybėn pagal ATPK 110 str., byloje nebuvo nustatyta, kad R. D. jam priklausantį šunį 2014-01-16 būtų vedžiojęs ar būtų leidęs lakstyti viešoje vietoje, kaip tai nustatyta Taisyklių 6.2. p. Administracinio bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad R. D. šuo išbėgo į bendro įvažiavimo teritoriją tik reaguodamas į paleistą ir be antsnukio buvusį M. Č. šunį. Taigi R. D. veiksmuose nėra objektyviosios draudimo vedžioti šunį arba leisti šuniui lakstyti viešoje vietoje veikos sudėties elemento, dėl to jam atsakomybė pagal ATPK 110 str. negalėjo būti taikoma.
Tačiau pripažįstant, jog Taisyklių pažeidimas, pasireiškęs tuo, kad bendrame įvažiavime „susiriejo“ R. D. ir M. Č. šunys, buvo tiek R. D., tiek M. Č. veiksmuose, vieno ar kito Taisykles pažeidusio asmens patraukimą atsakomybėn pagal ATPK 110 str. 10 d. dėl veikos, sukėlusios pasekmes, pasireiškusias nežymiu sveikatos sutrikdymu, galėjo lemti tik aiškus ir neginčijamas nustatymas to fakto, kuris iš susipjovusių šunų padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos pagal pareikštą skundą nagrinėjimo metu, atmetant R. D. poziciją, kad M. Č. galėjo susižaloti pati, atsitrenkdama į neatidarytų metalinių vartų rėmo viršų, neišvengiamai turėjo būti tiriama ir nustatinėjama, kuris iš šunų įkando M. Č.. Šiuo aspektu, atsižvelgiant į byloje pateiktą 2014-02-19 specialisto išvadą Nr. G 380/14(03), kurioje konstatuota, kad M. Č. buvo nustatyta kastinė žaizda ir sužalojimas galėjo atsirasti paveikus lūpą šuns dantimis, nesant galimybės konkrečiai nustatyti, kokiu daiktu nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai („netirti galimi sužalojimą padarę daiktai (šunys)“), neišvengiamai turėjo būti nustatinėjamos ir išsiaiškintos visos įvykio mechanizmo detalės, kurios turėjo atsakyti į esminį byloje keliamą klausimą, – kuris šuo M. Č. įkando.
Tačiau nei galimą administracinį pažeidimą tyręs pareigūnas, nei administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjęs pareigūnas nurodytos aplinkybės visiškai nesiaiškino, tyrimas buvo nukreiptas tik į R. D. apkaltinimą ir patraukimą administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 110 str. 10 d., besąlygiškai atmetant tai, kad M. Č. galėjo sužaloti jos pačios šuo.
Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu šią aplinkybę siekė aiškintis ir nagrinėti pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, tačiau bylą nagrinėjęs teismas bylos nagrinėjimo metu išsiaiškintas aplinkybes priimtame procesiniame sprendime pakeitė ir, remdamasis liudytojų K. A. bei E. P., kurie paties sužalojimo fakto nematė, parodymais, iš esmės vien tik M. Č. nurodymu, kad jai įkando R. D. šuo, sprendė, jog byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti išvada, kad sužalojimą M. Č. padarė būtent R. D. šuo. Tačiau, apelianto teigimu, byloje surinkta įrodymų visuma tokią išvadą paneigia.
Administracinėn atsakomybėn patraukto R. D. atstovo apeliaciniame skunde pažymima, jog nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta faktinė aplinkybė, kad įvažiavime į (duomenys neskelbtini) g. duomenys neskelbtini) namų kiemus susipjovė 2 šunys, priklausantys R. D. ir M. Č., dėl to galėjo atsirasti tiek vieno, tiek antro šuns minimalių sužalojimų, tai teismo posėdyje patvirtino liudytoja E. P.. Tačiau ji negalėjo patvirtinti ir nurodyti vieno ar kito šuns agresyvumo laipsnio. Todėl teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad R. D. šiuo buvo agresyvus ir dėl to R. D. šuns galėjo neišlaikyti. Liudytoja E. P. 2014-01-16 įvykio nematė. O tą aplinkybę, kad agresyvus buvo tik R. D. šuo, paneigė tiek M. Č., tiek liudytojai K. A., G. A., tiek R. D., nurodydami, kad susipjovė abu šunys, tai rodo, kad įvykio metu pakankamai agresyviai elgėsi abu šunys ir sužalojimą M. Č. galėjo padaryti tiek vienas, tiek kitas šuo. Todėl, apelianto teigimu, liudytojos E. P. parodymai neturėjo būti vertinami, nes jie neturi jokios reikšmės nustatinėjamoms aplinkybėms, dėl to teismo išvadų pagrindimas tokiais liudytojos parodymais yra visiškai neteisėtas ir nepagrįstas.
Bylos nagrinėjimo metu buvo išsiaiškinta, kad galimo sužalojimo momentu M. Č. buvo atsisukusi nugara į namų valdos kiemą, kuriame stovėjo liudytojas K. A., ir pasilenkusi į priekį prie savo šuns, buvusio dešinėje pusėje nuo jos (M. Č. ir K. A. parodymai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu). Tad akivaizdu, kad liudytojas K. A. nematė ir negalėjo matyti paties sužalojimo momento, nematė ir negalėjo matyti, ar ant M. Č., ar ant jos šuns galbūt puolė iš R. D. rankų ištrūkęs šuo. Pats K. A. teisme patvirtino nematęs, kaip buvo sužalota mama (M. Č.).
Tačiau teismas, pakeisdamas liudytojo K. A. parodymus, skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad M. Č. stovėjo ir buvo pasilenkusi į K. A. šonu, dėl to šis neva matė, kaip ištrūkęs R. D. šuo puolė link mamos (M. Č.), po to ji griebėsi už veido ir vėliau jis matė kruvinas mamos (M. Č.) rankas. Tokie teismo argumentai ir padarytos išvados turi būti vertinami kritiškai, nes akivaizdu, kad įvykiui įvykus žiemos metu, tamsiu paros metu (apie 21.30 val.), M. Č. nusisukus nuo K. A. nugara ir esant pasilenkusiai, apelianto teigimu, K. A. negalėjo matyti, kad M. Č., galbūt puolus ją R. D. šuniui, griebėsi už veido. Akivaizdu, kad tokiems pakankamai prieštaringiems K. A. parodymams turėjo įtakos giminystės ryšys su M. Č. ir galima pastarosios įtaka kaip liudytojui apklaustam sūnui. Aplinkybė, kad po įvykio K. A. matė kruvinas mamos (M. Č.) rankas, nepatvirtina to fakto, kad M. Č. įkando R. D. šuo, ir nepaneigia to fakto, kad M. Č. galėjo įkąsti jos pačios šuo. Taigi vienintelė turinti reikšmės nustatomoms faktinėms aplinkybėms K. A. nurodyta aplinkybė yra ta, kad jis nematė, kuris šuo M. Č. įkando. Šiuo aspektu, siekdamas nustatyti šią esminę ginčo aplinkybę, teismas turėjo vertinti įvykio mechanizmo ir M. Č. sužalojimo santykį, tačiau nors bylos nagrinėjimo metu šią aplinkybę administracinėn atsakomybėn traukiamas R. D. akcentavo ir prašė teismo vertinti, tačiau dėl to visiškai nepasisakyta skundžiamoje nutartyje.
Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu administracinėn atsakomybėn patrauktas R. D., atsižvelgdamas į M. Č. ir K. A. nurodytą aplinkybę, kad M. Č. įvykio metu stovėjo nugara į namų valdos kiemą ir buvo pasilenkusi prie savo šuns, buvusio dešinėje nuo jos pusėje, o R. D. šuo buvo kairėje nuo jos pusėje, teismo prašė atsižvelgti į tą aplinkybę, kad M. Č. sužalojimas buvo padarytas dešinėje veido pusėje, t. y. iš tos pusės, kurioje buvo pastarosios šuo, ir būtent tai galėjo lemti M. Č. sužalojimo pobūdį ir priežastį. Šiuo aspektu apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ir pati M. Č. 2014-02-17 (po mėnesio nuo įvykio) vykusios apklausos metu patvirtino, jog R. D. šuo puolė ne ant jos, o ant jos šuns, prie kurio ji buvo pasilenkusi. Taigi mažai tikėtina, kad R. D. šuo, buvęs kairėje nuo M. Č. pusėje, būtų galėjęs padaryti sužalojimą dešinėje M. Č. veido pusėje. Tačiau teismas skundžiamoje nutartyje dėl nurodytos aplinkybės visiškai nepasisakė.
Taigi, tiek 2014-03-03 administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 68P-8376587-14, tiek 2014-03-03 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 68N-8382634-14 buvo surašyti remiantis vien tik M. Č., tarp kurios ir R. D. šeimos narių jau daugiau kaip 2 metus yra kilęs konfliktas dėl žemės sklypų ribų pažeidimo, paaiškinimais, jų nepatvirtinant daugiau jokiems byloje surinktiems įrodymams ir, priešingai, esant įrodymų, kad M. Č., 2014-01-17 surašiusi pareiškimą policijai ir apkaltinusi sužalojimu R. D., galėjo siekti ir siekė R. D. nesąžiningai apkalbėti ir apkaltinti. Tačiau teismas tokių įrodymų netyrė ir nevertino. Taigi teismas nevertino ir nepasisakė dėl įrodymų, paneigiančių esminę ginčo aplinkybę, kad sužalojimus M. Č. padarė ne R. D. šuo.
Administracinio bylos nagrinėjimo metu byloje buvo surinkti ir gauti įrodymai, taip pat teisminio bylos nagrinėjimo metu R. D. buvo nurodytos aplinkybės, kad M. Č. sužalojimus padarė ne jo, o pačios M. Č. šuo, kad ji šią aplinkybę žinojo, tačiau sąmoningai apkalbėjo R. D. ir nepagrįstai apkaltino jį administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 110 str. 10 d., padarymu.
Bylos nagrinėjimo metu M. Č. patvirtino, kad ji neturėjo duomenų apie tai, ar R. D. priklausantis šuo teisės aktų nustatyta tvarka yra paskiepytas nuo pasiutligės. Šią aplinkybę M. Č. ir jos atstovė siekė išsiaiškinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, užduodamos klausimus R. D.. Pastarasis, atsakydamas į M. Č. ir jos atstovės klausimus, bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, kad jo šuo nuo pasiutligės nebuvo skiepytas apie 3 metus. Šia aplinkybe, t. y. kad R. D. šuo nėra skiepytas, M. Č. ir jos atstovė siekė įrodyti, jog R. D. pažeidžia Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Gyvūnų laikymo Klaipėdos rajone taisyklių reikalavimus.
Pati M. Č. pateikė savo šuns skiepų knygelės kopiją kaip įrodymą, kad ji laikosi Gyvūnų laikymo Klaipėdos rajone taisyklių reikalavimų.
Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo patvirtinta, kad M. Č. netrukus po sužalojimo, t. y. 2014-01-16 22.12 val., kreipėsi medicininės pagalbos į Respublikinę Klaipėdos ligoninę, kur ji buvo apžiūrėta ir jai buvo suteikta medicininė pagalba – susiūta žaizda.
Tačiau nei Institucija, nei teismas nekreipė dėmesio ir nevertino R. D. ir jo atstovo akcentuojamos aplinkybės, kad gydytojui apžiūrėjus M. Č. žaizdą ir suteikus medicininę pagalbą, M. Č. buvo siųsta skiepytis nuo pasiutligės, tačiau tokio skiepijimo ji atsisakė, savo atsisakymą skiepytis nuo pasiutligės ir tai, kad jai žinoma apie grėsmę gyvybei nesiskiepijant, patvirtino savo parašu (Kreipimosi dėl pasiutligės kortelės 20 p.). Ši aplinkybė, apelianto teigimu, akivaizdžiai patvirtina, kad M. Č. skiepijimosi nuo gyvybei grėsmę keliančio susirgimo atsisakė žinodama, kad jai įkando ne R. D. šuo, apie kurio skiepijimą ar neskiepijimą nuo pasiutligės ji nieko nežinojo, o jai priklausantis šuo, dėl kurio skiepijimo nuo pasiutligės abejonių jai kilti negalėjo. R. D. vertinimu, tik toks asmens, auginančio nepilnamečius vaikus, žinojimas galėjo nulemti atsisakymą nuo skiepijimosi nuo galbūt mirtino susirgimo kurso. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nei bylą pagal pateiktą skundą nagrinėjęs teismas šios aplinkybės visiškai nevertino, bylą nagrinėjęs teismas dėl nurodyto įrodymo reikšmės visiškai nepasisakė. Nors, apelianto teigimu, tas pats byloje pateiktas įrodymas, 2014-01-16 Klaipėdos respublikinės ligoninės parengta Kreipimosi dėl pasiutligės kortelė akivaizdžiai patvirtina tą aplinkybę, kad nuo pat 2014-01-16 M. Č. žinojo, kad jai įkando ne R. D., o jos pačios šuo. Nurodytos Kreipimosi dėl pasiutligės kortelės, surašytos medicinos įstaigos darbuotojo pagal pačios M. Č. nurodytas įvykio aplinkybes, 9 p. užfiksuota, kad, pagal M. Č. paaiškinimą, jai įkando sveikas, skiepytas šuo.
Kaip minėta, teisminio bylos nagrinėjimo metu M. Č. neturėjo jokių duomenų apie R. D. šuns skiepijimą, priešingai, ji turėjo įtarimų, kad jo šuo nėra skiepytas, ir tuo siekė pagrįsti tą aplinkybę, kad R. D. pažeidžia Gyvūnų laikymo Klaipėdos rajone taisyklių reikalavimus. Tuo tarpu ji žinojo aplinkybę, kad jos šuo yra paskiepytas nuo pasiutligės, tai buvo patvirtinta medicinos įstaigoje, ir tik šis žinojimas, eliminuojantis pavojaus gyvybei grėsmę, galėjo lemti M. Č. atsisakymą skiepytis nuo pasiutligės.
Nurodytų įrodymų ir aplinkybių visumos įvertinimas su kitais įrodymais, įvykio mechanizmo tinkamas nustatymas (R. D. šuns galėjimas ir (ar) negalėjimas įkąsti į priešingą nuo jo stovėjusiai M. Č. veido pusę bei esant didesnei galimybei jos pačios šuniui įkąsti jai į dešinę veido pusę, liudytojų negalėjimas matyti ir nematymas to fakto, kuris šuo M. Č. įkando) bei tai, kad nėra kitų įrodymų, patvirtinančių, kad būtent R. D. šuo įkando M. Č., ir, priešingai, – įrodymų, kad M. Č. įkando jos pačios šuo buvimas, sudarė pagrindą pripažinti, kad R. D. administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 110 str. 10 d. patrauktas buvo nepagrįstai.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, administracinėn atsakomybėn patrauktas R. D. mano, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo išaiškintos ir ištirtos visos esminės ginčo aplinkybės, nebuvo ištirti ir įvertinti įrodymai, paneigiantys administracinio teisės pažeidimo jo veiksmuose buvimą, dėl to skundžiama teismo 2014-08-21 nutartis turi būti panaikinta kaip nepagrįsta ir neteisėta, o R. D. iškelta administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, nesant jo veiksmuose jam inkriminuoto pažeidimo, numatyto ATPK 110 str. 10 d., įvykio ir sudėties.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK viršininkas prašo netenkinti R. D. atstovo apeliacinio skundo ir palikti nepakeistą Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apylinkės teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamoje nutartyje argumentuotai pateikė savo išvadas, su kuriomis aukštesnysis teismas sutinka. Apygardos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė.
R. D. atstovo apeliaciniame skunde teigiama, kad R. D. pagal ATPK 110 str. 10 d. buvo nubaustas nepagrįstai, nes, apelianto teigimu, byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad nukentėjusiajai M. Č. įkando ne jos pačios, o R. D. šuo. Tokie apelianto skundo argumentai nepagrįsti.
ATPK 110 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo taisyklių pažeidimą. To paties straipsnio 10 dalis numato, kad šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytos veikos, dėl kurių atsirado žala asmens sveikatai ar turtui, užtraukia baudą nuo 500 Lt iki 1 000 Lt su gyvūnų konfiskavimu arba be konfiskavimo.
Remiantis byloje surinktais įrodymai nustatyta, kad R. D. pažeidė Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-06-21 įsakymu Nr. AV-1111 patvirtintų Gyvūnų laikymo Klaipėdos rajone taisyklių 6.2 punkto, kuriame, inter alia, apibrėžiama, kad asmenims draudžiama vedžioti gyvūnus ir leisti gyvūnams laisvai bėgioti viešose vietose (gatvėse, parkuose, prie gyvenamųjų namų), išskyrus įrengtas gyvūnų vedžiojimo aikšteles, reikalavimus, nes 2014 m. sausio 16 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), R. D. paleistas palaidas šuo išbėgo į bendrą įvažiavimą prie duomenys neskelbtini) namų, kur susipjovė su M. Č. palaidu šunimi, o M. Č. bandant šunis išskirti, R. D. šuo įkando jai į viršutinę lūpą, padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su R. D. atstovo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, kad iš administracinio teisės pažeidimo protokolo nėra aišku, kurį iš Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-06-21 įsakymu Nr. AV-1111 patvirtintų Gyvūnų laikymo Klaipėdos rajone taisyklių punktų jis pažeidė. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad R. D. pažeidė minėtų Taisyklių 6.2 p. reikalavimus. Toks pažeidimas nurodytas ir administracinio teisės pažeidimo protokole, t. y. kad R. D. šuo laisvai bėgiojo viešoje vietoje – bendrame įvažiavime prie duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini). (b. l. 11).
Byloje esančioje specialisto išvadoje (b. l. 34) aiškiai nurodyta, kad M. Č. nustatyta viršutinės lūpos kąstinė žaizda paveikus lūpą šuns dantimis. Tai paneigia R. D. atstovo apeliaciniame skunde dėstomus teiginius, kad M. Č. galėjo susižaloti lūpą bėgdama pro pravirus vartus ir atsitrenkdama į vartų konstrukcijas.
Bylos nagrinėjimo metu liudytojas K. A. parodė, kad po to, kai jų ir R. D. šunys buvo atskirti, agresyviai nusiteikęs R. D. šuo ištrūko iš jo rankų ir puolė link pasilenkusios M. Č., iškart po to mama griebėsi už veido, jis matė kruvinas mamos rankas. Įvertinus šiuos liudytojo K. A. parodymus kitų bylos duomenų kontekste, pagrindo jais abejoti nėra. Šis liudytojas nuosekliai ir išsamiai paaiškino nagrinėjamo įvykio aplinkybes, jokių esminių prieštaravimų jo parodymuose, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas neįžvelgia.
Nors apelianto skunde teigiama, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog R. D. šiuo buvo agresyvus ir dėl to R. D. galėjo neišlaikyti savo šuns, tačiau visų pirma pažymėtina, kad pats R. D. teisminio bylos nagrinėjimo metu nepaneigė, kad jo ir kaimynės šunys susipjovė, tik teigė nematęs jų susikibimo momento. Tačiau duomenų, kad įvykio metu būtų sužalotas R. D. šuo, nepateikta. Tuo tarpu, kaip matyti iš liudytojos E. P. parodymų, po keturių dienų po įvykio kirpdama M. Č. šunį ji pastebėjo, kad išpešta daug plaukų, matė įkandimo žymes. Šios liudytojos parodymai taip pat patvirtina, kad įvykio metu R. D. ir M. Č. šunys buvo susikibę ir R. D. šuo toje situacijoje buvo labai agresyvus, tai, kaip teisingai pažymėta skundžiamoje nutartyje, patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad R. D. neišlaikė savo šuns ir šis įkando jai į lūpą. Aplinkybę, kad R. D. šuo buvo agresyviai nusiteikęs, patvirtino ir tiesiogiai įvykį matęs kaip liudytojas paklaustas nukentėjusiosios sūnus K. A..
Pažymėtina, kad ATPK 110 str. 10 d. inkriminavimui nereikia nustatinėti žalos dydžio ar pasekmių, tad ta aplinkybė, jog po įkandimo M. Č. nesiskiepijo nuo pasiutligės, nepaneigia, kad ją sužalojo būtent R. D. šuo.
Ištyręs visus byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, skirtingai, nei teigiama apelianto skunde, byloje yra nustatyti visi R. D. inkriminuojamo pažeidimo požymiai. Teismas neturi pagrindo abejoti nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiosios M. Č. parodymais, kurios patvirtina byloje apklaustų liudytojų parodymai, med. duomenys (b. l. 29–31) ir specialisto išvada (b. l. 34).
Visi kiti apeliaciniame skunde dėstomi samprotavimai apie tai, kad R. D. šuo negalėjo įkąsti į dešinę M. Č. veido pusę, laikytini tik apelianto spėlionėmis ir reikšmės teisiniam veikos kvalifikavimui neturi.
Nors apelianto skunde teigiama, kad buvo suvaržytos R. D. teisės, nes jam nebuvo leista tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui, pateikti įrodymus, naudotis teisine advokato pagalba, tačiau, kaip matyti iš Institucijos nurodomų duomenų, R. D. sutiko, jog administracinė byla būtų nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku, o prašymą dėl advokato dalyvavimo jis pateikė tik po to, kai buvo išnagrinėtos administracinio teisės pažeidimo aplinkybės ir priimtas sprendimas skirti nuobaudą (b. l. 2–3). Kita vertus, savo procesines teises ginantis nuo pareikštų kaltinimų R. D. įgyvendino skųsdamas ginčijamą Institucijos nutarimą ir dalyvaudamas kartu su advokatu bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu.
Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad apygardos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. D. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 10 d. Atmesdamas administracinėn atsakomybėn patraukto R. D. skundą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamoje nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
Apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Remdamasis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti nepakeistą Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį ir administracinėn atsakomybėn patraukto R. D. atstovo advokato Lino Žukausko apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.