Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.11; 1.2.14.6.2.1; 1.1.8.10.1; 1.1.8.10.5; 1.1.9.8; 1.1.8.1.2; 1.1.7.2.2; 1.1.7.2.3; 2.3.6.4.5.1

2020 m. kovo 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Jankauskienė, sekretoriaujant L. K., dalyvaujant

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

G. P., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), nevedęs, vykdantis individualią veiklą, teistas:

Kauno apylinkės teismo 2017-04-27 baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu – 24 MGL (903,84 eurų) dydžio bauda, remiantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaičius laikinajame sulaikyme išbūtą laiką, nuspręsta laikyti, kad neatlikta bausmė yra 22 MGL (828,52 euro) bauda (bauda sumokėta). Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – atimta teisė vairuoti transporto priemones 3 metams;

Kauno apylinkės teismo 2018-08-14 baudžiamuoju įsakymu pagal BK 243 straipsnį, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu – 10 MGL (500 eurų) dydžio bauda, bausmės neatlikęs

kaltinamas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, o būtent:

nuo (duomenys neskelbtini) būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini) direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą bei už apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą, t. y. minėtu laikotarpiu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaręs buhalterinės apskaitos paslaugų sutartį, tačiau pagal ją buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui nepateikė jokių apskaitos dokumentų, pagrindžiančių darbo užmokesčio išmokėjimą darbuotojams, o laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) neorganizavo, t. y. netvarkė įmonės buhalterinės apskaitos taip, kaip reikalauja minėtas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas, nepateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpio (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentų: pirkimo ir pardavimo sąskaitų faktūrų bei darbų atlikimų aktų (sąmatų, sutarčių), kasos knygos, piniginių lėšų panaudojimo dokumentų, atlyginimų priskaičiavimo-išmokėjimo žiniaraščių, banko sąskaitų išrašų, atskaitingų asmenų avanso apyskaitos su išlaidas pateisinančiais dokumentais. Nepateikė jokių UAB ”(duomenys neskelbtini)” tiriamojo laikotarpio suvestinių apskaitos registrų, įmonės turtui, nuosavam kapitalui, piniginėms lėšoms, įsipareigojimams apskaityti, ataskaitinio laikotarpio pajamoms ir sąnaudoms nustatyti, duomenims pagal buhalterinės apskaitos sąskaitas kaupti, grupuoti ir apibendrinti, dokumentų, iš kurių būtų matyti, kam buvo panaudota iš bendrovės banko sąskaitos išimta 56 697,79 Eur suma. Neteikė VMI Pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitų už (duomenys neskelbtini) m. rugsėjo, spalio, gruodžio mėn. ir (duomenys neskelbtini) m. sausio mėn., tai yra neskaičiavo, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 3779,84 (2603,3+84,89+694,21+397,44) Eur PVM, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 nuostatas: 4 straipsnį, jog „<...> Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams <...>“; 6 straipsnio 2 dalį, jog „<...> Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu.“; 12 straipsnio 1 dalį, jog „<...> Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.“

Tokiu būdu G. P. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) aplaidžiai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima visiškai nustatyti bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio, nuosavo kapitalo ir struktūros už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini).

Be to, G. P. pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą:

nuo (duomenys neskelbtini) būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir būdamas atsakingu asmeniu už bendrovės veiklos organizavimą, užimamų pareigų pagrindu atsakingu už jam patikėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – pinigines lėšas, naudotinas atsiskaitymui įmonės reikmėms, turėdamas teisę tvarkyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ AB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu (duomenys neskelbtini) pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomosios sąskaitos banke G. P. per banko terminalus grynaisiais pinigais išėmė 65 075 Eur sumą:

iš viso: 65 075 eurų, iš kurių 40 807,79 eurų sumos nepateisino jokiais piniginių lėšų panaudojimo dokumentais ar kitais duomenimis ir į bendrovės kasą negrąžino. Tokiu būdu G. P. pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, t. y. 40 807,79 Eur, tuo padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 40 807,79 Eur žalą.

G. P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog kaltę pripažįsta tik dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo. Kaltės dėl veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, nepripažino.

G. P. nurodė, jog buhalterinei apskaitai tvarkyti pradžioje samdė buhalterinės apskaitos įmonę, o paskui tiesiog nesuspėdavo ir nesugebėjo susitvarkyti, kadangi buvo labai didelė darbų apimtis, dirbdavo pats, reikėjo rūpintis darbininkais. Su samdyta įmone kurį laiką neatsiskaitė ir ji nutraukė sutartį. Galvojo, jog pats sugebės tvarkyti apskaitą, bet nepavyko. Ir tuo metu, kai įmonė tvarkė buhalterinę apskaitą, visų dokumentų jiems neteikdavo. Pavyzdžiui, buvo pateikęs kuro čekius, bet jie atsisakė juos priimti sakydami, kad negali jų įforminti, kadangi įmonėje oficialiai nėra automobilio, nors per mėnesį kurui įmonė išleisdavo apie 1 000 eurų. Tokiu būdu jiems netiko įvairūs dokumentai, pvz. įrankiai buvo asmeniniai, tačiau į juos reikėjo pilti benziną, bet apskaitą tvarkiusi įmonė nepaaiškindavo, ką reikėtų daryti, tiesiog pasakydavo, kad tas ar kitas dokumentas netinka. Pasakius, kad dokumentai netinka, nebandė nieko taisyti, kadangi su buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės darbuotojais mažai bendravo, tam nebuvo laiko. Nesielgė taip, kad specialiai netvarkytų apskaitos.

Iš įmonės pinigus pasiskolino sau, kadangi turėjo nemažai skolų už ankstesnius darbus darbininkams. Tie patys darbininkai pas jį dirbo po 8 metus, jiems buvo nesumokėjęs apie 6 000 eurų ir todėl turėjo grąžinti skolas. Iš įmonės išgrynintus pinigus pasiėmė sau, o kadangi kartu dirbo, tai dalį pinigų atidavė darbininkams. Tai, jog įmonei skolingi užsakovai, G. P. nurodė FNTT pareigūnams, tačiau jam buvo atsakyta, kad jei nėra sutarties su skolinga įmone, jie nieko negali padėti. Sutarties iš tikrųjų neturėjo, ji buvo tik žodinė. Visa tai įvyko dar iki „(duomenys neskelbtini)“. Todėl kai ,, (duomenys neskelbtini)“ uždirbo pinigų, iš jos pasiskolino, kad galėtų nors kažkiek kompensuoti dirbusiems žmonėms, t. y. ,, (duomenys neskelbtini)“ pinigus panaudojo skoloms, nesusijusioms su ,, (duomenys neskelbtini)“, grąžinti. Taip pasielgė iš draugiškumo, kad žmonės neturėtų nuoskaudų.

Iš tų pasiskolintų šešiasdešimt penkių tūkstančių mokėjo atlyginimus ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotojams, tik neturi jokių parašų. Taip pat mokėjo dalį mokesčių – „Sodrai“ nieko neskolingas. Realiai tą, ką darbininkai uždirbdavo, tą ir gaudavo. Dažniausiai už tai duodavo pasirašyti, tačiau kartais būdavo ir taip, jog perduodavo kam nors pinigus, kad nuvežtų žmogui, parašai dingdavo, galiausiai niekas nieko nepasirašinėdavo. Viskam sutvarkyti trūkdavo laiko, nes pats G. P. ne tik darbininkus prižiūrėdavo, bet ir dirbdavo – savininkų vardu tvarkydavo dujotiekio, vandentiekio dokumentus. Kur padėjo išgrynintus pinigus – dokumentų neturi, bet teigia, jog juos grąžins, kadangi atgaivinęs tą įmonę, norėtų ir toliau dirbi. „(duomenys neskelbtini)“ šiuo metu nebankrutuoja. Įmonės direktoriumi G. P. buvo nuo pat pradžių, t. y. nuo tada kai tą įmonę nusipirko. Įmonė turėjo lėšų iš darbų, kuriuos ji buvo padariusi anksčiau. Žinojo, kad visus išgrynintus pinigus reikia pagrįsti dokumentais, tiesiog nemokėjo to suvesti apskaitos registre. Sąskaitas, pirminius dokumentus rinkdavo, bet dalis jų dingo, nes neturėjo jokios normalios vietos jiems laikyti – jie buvo keturiose vietose. Nelabai išmano buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo normas. Paskolos sutartis surašė ir pasirašė tuo metu, kai skolinosi įmonės pinigus. Tyrimą atliekančiai įstaigai tų sutarčių nepateikė, nes jas deklaravo tik prieš kelis mėnesius, anksčiau nežinojo, kad reikia deklaruoti. Dabar žino, kad įmonės vadovas, pasiskolinęs iš įmonės lėšas, jas turi deklaruoti kaip gautą paskolą. Negali dokumentais pagrįsti, kiek iš pasiskolintos sumos išleido įmonės reikmėms. Daug sąskaitų pasimetė, kadangi, užsakius medžiagas, jos dažnai būna atvežamos į objektą ir sąskaita paduodama darbininkams, kuriems ji visai nesvarbi. Jie tik po kokios savaitės perduodavo arba pasakydavo, kad pametė. Pagal tas sąskaitas už medžiagas atsiskaitydavo grynais pinigais, palikdavo juos darbininkams. Atsiskaitymo su tiekėjais dokumentai yra dingę. Kol buhalterinė įmonė tvarkė apskaitą, dalinai vesdavo duomenis į kasos knygą, piniginių lėšų panaudojimo registrą, avansines apyskaitas, paskui pats bandė taip daryti, bet nesigavo.

Antro nusikaltimo neprisipažįsta, nes pinigus pasiskolino, ateityje tikisi įmonę atgaivinti ir juos grąžinti. Visų pinigų nepasisavino. Sau buvo nusistatęs minimalų atlyginimą. Kadangi neturėjo buhalterio, galvojo, kad pasiskolins, atsiskaitys su žmonėmis, o paskui viską sutvarkys. „(duomenys neskelbtini)“ jam, kaip direktoriui skolinga neliko – atsiskaityta tiek su juo, tiek su darbininkais. Dalį pinigų gavo iš tų pinigų, kur buhalterinė įmonė darė apskaitą ir pagal „Sodros“ duomenis galima atsekti, o paskui kadangi jis to nesugebėjo daryti, tai skolinosi iš įmonės ir mokėjo. Žada susikaupusias sumas padengti iš to, ką uždirba dabar ir iš to ką uždirbs, jei atgaivins įmonę. Pripažįsta savo prievolę grąžinti įmonei skolą. Dokumentus laikydavo ofise, kurį buvo išsinuomojęs, automobilyje. Kai FNTT darė kratą, dalį tų dokumentų jie rado, bet ne visus. Savo skolą įmonei pripažįsta pilna apimtimi, nepaisant to, kad dalį pinigų naudojo įmonės reikmėms.

Nurodė, jog teisminio nagrinėjimo metu atliko asmeninius mokėjimus VMI už įmonę, t. y. pilnai atsiskaitė su „Sodra“ ir sumokėjo 1 200 eurų FNTT. Sudarė susitarimą su FNTT, pagal kurį įsipareigojo likusią žalą sumokėti iki 2020 m. rugpjūčio mėnesio. Šiuo metu G. P. vykdo individualią veiklą – atlieka visus statybos darbus. Dalį paskolų įmonei grąžintų iš karto, atgaivinęs įmonę, pasisamdytų gerą buhalterę.

Paskolos sutarčių iš karto nepateikė, kadangi niekas jų neklausė. Paskolų sutartys buvo kopijos, kurios buvo asmeninės, o ne įmonės. Originalios turėjo būti įmonėje, tačiau, kaip ir sakė, jų nerado. Gailisi, kad aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, supranta, kad dokumentus privalo saugoti.

Liudytojas M. C. nurodė, jog buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, įmonė pagal sutartį su UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ tvarkė jos buhalterinę apskaitą. Konkrečiai G. P. įmonės apskaitai tvarkyti buvo paskirta A. S.. Su G. P. dirbti buvo sunku, nes jis neteikdavo prašomų duomenų. Pradžioje buvo galima su G. P. susikalbėti, o paskui jis tik žadėdavo, kad pateiks, bet nepateikė. Todėl nusiuntė pranešimą, kad nutraukiama sutartis. Už buhalterinių paslaugų teikimą įmonė liko skolinga, tačiau dėl to niekur nesikreipė. Visi G. P. teikti dokumentai buvo atiduoti FNTT.

Perskaičius ikiteisminio tyrimo M. C. duotus parodymus, liudytojas juos patvirtino.

Ikiteisminio tyrimo metu M. C. nurodė, jog pagal 2017 m. gegužės 10 d. sudarytą Buhalterinės apskaitos paslaugų sutartį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo iki sekančio mėnesio 5 d. pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ visus reikiamus buhalterinės apskaitos dokumentus bei informaciją einamojo mėnesio buhalterinės apskaitos tvarkymui. Su bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi G. P. bendravo buvusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė A. S.. Bendravo telefonu ir bendrovės el. paštu – (duomenys neskelbtini). Jis pats su G. P. bendravo telefonu ne daugiau kaip 3 kartus, dėl sutarties sudarymo, nutraukimo ir vieną kartą skambino buhalterės A. S. prašomas, dėl kažkokių sąskaitų. 2017-08-11 bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ registruotu laišku ir el. paštu buvo išsiųstas pranešimas dėl Buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo nuo 2017-09-11 (paskutinis apskaitos mėnuo buvo 2017 m. rugpjūtis) bei dėl reikalavimo padegti susidariusį įsiskolinimą. G. P. buvo informuotas ir apie tai, kad visi apskaitos dokumentai bus paruošti ir perduoti jam UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose 2017-09-11. Nurodytą dieną G. P. neatvyko, dokumentų neatsiėmė. Daugiau su juo susisiekti nepavyko, sutartis nutraukta vienašališkai nuo 2017-09-11 (2 t., 21 b. l.).

Liudytoja A. S. nurodė, jog G. P. asmeniškai niekada nematė, įmonė ,, (duomenys neskelbtini)“, kurioje ji dirbo – tvarkė G. P. įmonių ,, (duomenys neskelbtini)“ ir ,, (duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Jos pareigos buvo suvedinėti į apskaitos programą visus G. P. pateiktus duomenis ir teikti ,,Sodrai“ duomenis apie įmonės darbuotojus. G. P. praktiškai neteikė jokių dokumentų – iš jo gavo gal kokias kelias sąskaitas. Daugiausia su G. P. bendravo V. C., direktoriaus M. C. žmona. Prašant G. P. pateikti dokumentus, jis neatsiliepdavo į skambučius, neatsakydavo į laiškus. Atsimena, kad kažkokie pirminiai dokumentai buvo. Taip pat ir su nauja įmone, t. y. ,, (duomenys neskelbtini)“ buvo bandyta daryti viską, kas priklauso, bet tik pirmą mėnesį G. P. teikė dokumentus, o po to viskas buvo taip pat, kaip ir su ankstesne jo įmone. Kai kurios sąskaitos apie įmonės pirkimą savo naudai buvo pateiktos, tačiau tokių sąskaitų nebuvo daug – vieną mėnesį gal buvo penkios ar šešios, o kitą mėnesį iš viso nebuvo. Duomenis Sodrai teikdavo ,,iš akies“, pagal praeitą mėnesį, nes taip nurodydavo V. C..

Perskaičius A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur ji nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra teikusi Sodrai darbo užmokesčio ataskaitas, VMI ataskaitas pagal V. C. liepimą teikti Sodrai tą patį ką praeitą mėnesį, nes G. P. jokių dokumentų nepateikdavo, telefonu neatsiliepdavo, o iš viso pateikęs buvo vieną tabelį (2 t., 67 b. l.), liudytoja šiuos parodymus patvirtino ir patikslino, kad dėl sutarties nutraukimo V. C. siuntė G. P. oficialų registruotą laišką. Nežino, ar sutartį nutraukė iš karto su abiem G. P. įmonėmis, ar atskirai.

Liudytojas L. K. nurodė, jog kaltinamasis G. P. yra įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“ vadovas, kur liudytojas prieš dvejus ar trejus metus dirbo pagalbiniu darbininku statybose. Įmonėje įsidarbino per pažįstamą, pasirašęs darbo sutartį. Antro darbo sutarties egzemplioriaus nepasiėmė, kodėl – nežino. Pradirbo keturis ar penkis mėnesius. Daugiausia dirbdavo savaitgaliais nuo 8 val. iki 17 val., kaip kada ir penktadienį. Tuo metu jam buvo 16 metų. Nežino, kas buvo surašyta jo darbo sutartyje, kadangi jos neskaitė. Jam pasakydavo, kada reikia ateiti, jei negalėdavo - neateidavo. Atlyginimą mokėjo G. P. į rankas, niekur nepasirašė, kad jį gauna. Sutartas atlyginimas buvo 30 eurų už dieną. Neprisimena, kiek uždirbo. Prisimena, kaip buvo apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Tada duoti parodymai buvo teisingi. Jokių pretenzijų neturi, nes už darbus atsiskaityta. Dirbo prie dviejų namų statybos Vaišvydavoje ir Jonavos gatvėje atliko didelio pastato vidaus darbus. Vienu metu su juo dirbdavo gal kokie 5 žmonės. Iš jų pažįsta tik kelis – V. B., kuris pasiūlė čia įsidarbinti, ir S. P. bei V.

Perskaičius liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 61-62 b. l.), L. K. nurodė, jog parodymai teisingi. Šiuose parodymuose L. K. nurodė, kad jam G. (P.) pasiūlė padirbti įvairius pagalbinius statybų darbus, sakė paskui ,,pažiūrėsim“. Iš pradžių dirbo ,, (duomenys neskelbtini)", kur direktoriumi buvo G., po to pradėjo dirbti ,, (duomenys neskelbtini)", kada tiksliai – neprisimena. Nežino kaip atsitiko, kad iš "(duomenys neskelbtini)" perėjo dirbti į "(duomenys neskelbtini)". G. P. nusifotografavo jo asmens tapatybės kortelę ir pats viską sutvarkė. Į darbą priėmė G. P., davė kažką pasirašyti, galbūt darbo sutartį. "(duomenys neskelbtini)" dirbo tik savaitgaliais ir tai ne visais, nes dienomis mokėsi mokykloje. Buvo sutarę, kad G. mokės 30 eurų už dieną. Koks darbo sutartyje buvo numatytas darbo užmokestis – nežino. Dirbo gal du savaitgalius per mėnesį 2017 m. vasarą ir kažkiek rudenį. Per visą darbo laiką gavo ne mažiau 400, bet ne daugiau kaip 600 eurų iš G. P.. Duodavo visada grynais pinigais į rankas. Pasirašyti jokių dokumentų neduodavo (2 t., 61-62 b. l.).

Liudytojas S. P. nurodė, jog G. P. pažįsta nuo tada, kai dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. Ten padirbus, pradėjo nemokėti atlyginimo, todėl vieni išėjo, kiti pasiliko. Tada pasikeitė firmos pavadinimas, sakė bus geriau, bet situacija liko tokia pati – liko be pinigų. Atlyginimų nemokėjo apie pusę metų. Tiems, kas dirbo Jonavos gatvėje – nebuvo sumokėta, o už darbą Vaišvydavoj po truputį mokėjo. Liudytojas nuėjo į Sodrą ir ten sužinojo, kad firma ,, (duomenys neskelbtini)“ visai neegzistuoja, yra išbraukta. S. P. nurodė, jog niekas jam atlyginimo nemokėjo, iš įmonės neišėjo, nes buvo žadama, kad atsiskaitys. Darbo sutartį su „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaręs, kaip priklauso, kada sudarė – neprisimena. Pamena, kad buvo apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, neatsimena, ar tuo metu su savimi turėjo darbo sutartį. Atlyginimo dalį gavo gal už vieną ar du mėnesius, o paskui buvo tik žadama. Kad gauna atlyginimą – niekur nepasirašinėjo, pinigus paduodavo direktorius. Kodėl buvo perkelti į kitą firmą – nesakė, nors pasikeitė ir firma ir pavadinimai, bet liko toje pačioje darbo vietoje. Lyg ir pasirašė, kad perkelia į tą kitą firmą, dabar tiksliai negali pasakyti. Dirbo nemažai darbuotojų, bet pažįsta tik ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotojus V. B. ir M. V..

Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus (2 t., 40-41 b. l.), liudytojas juos patvirtino ir patikslino, jog G. P. iš jo skolinosi pinigų, kad galėtų sumokėti darbininkams. Nors jam ir pačiam niekas nemokėjo, tačiau paskolino, nes turėjo. G. P. liko skolingas už 6 mėnesių darbą „(duomenys neskelbtini)“ ir už netrumpą laikotarpį darbo „(duomenys neskelbtini)“. G. P. pažįsta apie 8 metus, nes dirbo dar ir kitur, kur jis vadovavo (buvo darbų vadovu „(duomenys neskelbtini)“, bet atlyginimus mokėjo kitas asmuo). Dėl nemokamo atlyginimo, G. P. vis sakydavo, kad nėra pinigų, bet bus. Tačiau kuomet S. P. nuėjo į Sodrą dėl pensijos, išaiškėjo, kad firmos jau nėra.

Ikiteisminio tyrimo metu S. P. nurodė, kad į „(duomenys neskelbtini)“ atėjo dirbti iš G. P. įmonės „(duomenys neskelbtini)“. G. P. atlyginimo nemokėjo. Nuėjęs į Sodrą, pamatė, kad net mokesčiai nesumokėti. "(duomenys neskelbtini)" pradėjo dirbti 2017 m. gegužės viduryje. Atrodo, kad darbo sutarties nedavė pasirašyti. Buvo susitarę, kad mokės ne mažiau kaip 800 eurų į rankas už mėnesį. "(duomenys neskelbtini)" dirbo iki 2018 m. sausio 10 d., nežinojo, kad Sodra jį atleido dar 2017 m. rugpjūčio 1 d. G. P. atlyginimo nemokėjo nuo 2017 m. birželio mėnesio. 2017 m. gegužės mėnesį G. P. jam davė grynais pinigais ne mažiau kaip 1 000 Eur, tačiau ne daugiau kaip 1100 Eur. Jis pasakė, kad čia alga, tačiau taip ir liko neaišku ar čia dalis "(duomenys neskelbtini)" skolos ar atlyginimas už gegužės mėnesį. G. P. už darbą „(duomenys neskelbtini)“ jam buvo skolingas ne mažiau kaip 6 mėnesių atlyginimą po 800 Eur. Būdavo, kad G. P. iš jo pasiskolindavo po 50 eurų, kad sumokėtų darbininkams iš Šakių. Niekada nesirašė kiek pinigų paskolino G. P.. Pagrindinis objektas, kuriame dirbo, buvo Jonavos g. 60, Kaune (2 t., 40-41 b. l.).

Liudytojas A. K. nurodė, jog dirbo G. P. įmonėje darbininku. Kai atvažiavo darbintis, prašė, kad būtų sudaryta sutartis, bet jam buvo pasakyta, kad šiuo metu negali to padaryti, nes asmuo, kuris sudarinėja sutartis, serga. Vėliau vėl kažkokios priežastys būdavo ir darbo sutarties sudarymas vis nusistumdavo. Jis vis tiek dirbo, nes tikėjosi sutartį gauti. Tiksliai pasakyti kada pradėjo dirbti ir kiek laiko dirbo – negali, nes neprisimena.

Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur jis nurodė, jog dėl darbo ,, (duomenys neskelbtini)“ kalbėjo su jos direktoriumi G. P., dirbti pradėjo 2017 m. kovo mėnesio pradžioje, dirbo iki 2017 m. spalio mėn., darbo sutarties nepasirašė, apie gautą atlyginimą jokių dokumentų nepasirašydavo (2 t., 25-27 b. l.), liudytojas juos patvirtino. Papildė, jog buvo sutartas atlyginimas iki tūkstančio eurų, išmokėjimas vykdavo dalimis, pilno atlyginimo nebūdavo, liko neišmokėta apie pora tūkstančių. Nurodė, jog dirbo Jonavos gatvėje, paskui Vaišvydavoje. Kartu dirbo V. B., M. V., V. M., kitų pavardžių nežino. Pamatęs, kad nemoka sutarto atlyginimo ir vilkina išmokėjimą, iš darbo išėjo. Dėl neišmokėto atlyginimo kreipėsi į darbo inspekciją, darbo inspekcija ieškojo darbdavio, jo nerado, todėl patys atleido iš darbo. Nieko nepainioja, nes mano, kad dirbo be sutarties, nes jos nebuvo pasirašęs ir antro egzemplioriaus negavo.

Liudytojas M. K. nurodė, kad dirbo G. P. įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, bet buvo pašalintas už pravaikštas. Prieš tai dirbo ir kitoje G. P. firmoje. Kadangi trūko žmonių, todėl G. P. jo paprašė dar kartą sugrįžti jau į kitą firmą. Ten pusiau dirbo pusiau – ne. Iš darbo išėjo, pretenzijų neturi. Buvo sudaręs darbo sutartį su abejomis firmomis - „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“. Susitarė dėl minimalaus darbo užmokesčio, toks buvo įrašytas ir darbo sutartyje. Atlyginimą mokėjo, kaip buvo sutarta, mokėjo vieną kartą į mėnesį, nors liudytojas nei vienoje įmonėje daugiau kaip mėnesį neišdirbo. Iš G. P. gavo kažkiek pinigų ,,į rankas“, bet kiek – nežino.

Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog nežino, koks darbo sutartyje buvo numatytas atlyginimas, ,, (duomenys neskelbtini)“ išdirbo dvi ar tris savaites, už darbą gavo ne mažiau 200 eurų, bet ne daugiau kaip 300 Eur, grynais pinigais, kuriuos ,,į rankas“ sumokėjo G. P. per kelis kartus (2 t., 37-38 b. l.), liudytojas patvirtino, kad atlyginimą G. P. duodavo dalimis, po 15 eurų. Be jo, dirbo V. P., V., kitų pavardžių neįsiminė. Ar jie irgi negaudavo atlyginimo – nežino. Per tą laiką jis dar skolinosi iš G. P. pinigų. Paskolinti pinigai buvo užskaityti kaip darbo užmokestis.

Liudytojas V. P. nurodė, jog iš pradžių dirbo G. P. įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, vėliau - ,, (duomenys neskelbtini)“. Raštišką darbo sutartį pasirašė nepastebėjęs, kad ten nurodyta penkios darbo valandos. Realiai dirbdavo 8 valandas. Buvo prašęs 500 eurų atlyginimo tačiau sutartyje buvo nurodytas užmokestis pagal valandinį atlyginimą, koks – neprisimena. Dirbant „(duomenys neskelbtini)“, kai nebuvo pervestas darbo užmokestis, apie tai pasakė G. P. ir nors jis pažadėjo pervesti, tačiau liudytojas kreipėsi į Darbo inspekciją, po ko buvo atleistas už pravaikštas, nors jokių pravaikštų nebuvo padaręs. Dėl to kreipėsi į teismą ir teismą laimėjo. Dirbant „(duomenys neskelbtini)“ pagrinde dirbo Jonavos gatvėje ir Vaišvydavoje. ,, (duomenys neskelbtini)“ dirbo dar V., K. ir S. P., daugiau žmonių nesimatė.

Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur liudytojas nurodė, jog iš įmonės "(duomenys neskelbtini)" visi žmonės buvo atleisti, jis pats be sutikimo ir parašo įdarbintas naujoje įmonėje "(duomenys neskelbtini)", su kuria be darbo sutarties dirbo nuo 2017 m. gegužės vidurio iki birželio 16 ar 17 dienos ir gavo 50 Eur grynais pinigais (2 t., 43-44 b. l.), V. P. patikslino, jog su „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutartis buvo pasirašyta, nes kitaip jis nebūtų laimėjęs teismo. Kad gavo 50 eurų, niekur nepasirašė, kai dirbo „(duomenys neskelbtini)“, taip pat niekur nepasirašinėjo. Ar dar buvo kokių darbų vadovų be G. P., kurie organizuotų darbą ar tiektų kokias medžiagas – nežino. Buvo kažkoks žmogus, kuris, kai reikėdavo, pasiskambinus jam kartais atveždavo cemento ar dar ką nors. Įrankius, o būtent kastuvus, betono maišus gaudavo per kuratorių, bet jo vardo neatsimena. Jokios žalos jis įmonei nepadarė, darbe nemiegojo.

Liudytojas V. M. nurodė, jog įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, kur G. P. buvo direktorius, dirbo apie 5-6 mėnesius. Paskui perėjo į „(duomenys neskelbtini)“, nes ,, (duomenys neskelbtini)“ bankrutavo. Darbo sutartį tiek su viena, tiek su kita buvo sudaręs. Sutartyje buvo nurodytas minimalus atlyginimas, tačiau žodžiu buvo sutarta, kad bus mokamas 1 200 eurų. Pinigus pradžioje mokėjo, bet paskui vėlavo, laukė kelis mėnesius, bet matė, kad darbų nėra, todėl nusprendė išeiti. Vėlavo išmokėti ir tą sutartyje sutartą minimumą. Mokėdavo po kelis eurus grynais, už juos nepasirašydavo. Darbo sutarties antro egzemplioriaus negavo, nors ją buvo pasirašęs. Per laiką, kai jau nebedirbo, G. P. sumokėjo tą atlyginimo dalį, kuris buvo nurodytas sutartyje, tačiau pagal susitarimą liko skolingas 1 000 eurų. Dirbo objektuose Jonavos gatvėje ir Vaišvydavoje, dirbo pagrinde dviese, t. y. jis (V. M.) ir S. P.. Kiti žmonės dirbdavo kituose objektuose. Už tuos pinigus, kuriuos gavo, niekur nepasirašė. Per darbo laikotarpį ,, (duomenys neskelbtini)“ iš G. P. gavęs apie 4 000 eurų, o „(duomenys neskelbtini)“ – apie 3 000 eurų.

Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog buvo susitarę su G. P., kad jam mokės į rankas 1000 eurų, tačiau kai išėjo, G. P. buvo neišmokėjęs dviejų atlyginimų, tai yra 2000 eurų (2 t., 57-58 b. l.), liudytojas šiuos parodymus patvirtino, nurodė, kad nors ir liko neišmokėta apie 2 000 eurų, tačiau dėl to pretenzijų nereiškia.

Liudytojas I. B. nurodė, jog G. P. įmonėje dirbti jį atsivedė tėvas – V. B.. Dirbo pagalbinius darbus, darbo sutarties nepasirašė, tuo metu buvo nepilnametis. Iš viso dirbo dvi vasaras, nuo birželio iki rugpjūčio mėnesių, dirbo apie 8-9 valandas per dieną. Paskutinis laikotarpis buvo 2017 m. vasara. Atlyginimas būdavo mokamas grynais pinigais, niekur nepasirašydavo. Kiek iš viso sumokėjo – nežino, bet susitarimas buvo, kad į dieną mokės apie 30 eurų. Pirmus mėnesius, ką žadėjo, tą sumokėjo pilnai, o paskui sakydavo, kad trūksta pinigų, žadėdavo sumokėti. Nežino, ar jo tėvui V. B. išmokėjo visą atlyginimą ir ar jis dirbo su darbo sutartimi.

Liudytojas V. B. nurodė, jog su G. P. susipažino, kai dirbo pas jį (duomenys neskelbtini), statant senelių prieglaudą, kur jis buvo darbų vykdytojas. Paskutiniu metu dirbo Vaišvydavoje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ ar „(duomenys neskelbtini)“, dabar tiksliai neatsimena. Kai dirbo, net nežinojo, jog viena įmonė bankrutavo ir, kad pradėjo dirbti kitoje. Turėjo vieną darbo sutartį. Kurioje įmonėje buvo įdarbintas su sutartimi – neprisimena. Koks buvo sutartyje nurodytas atlyginimas – neprisimena, gaudavo tiek, kiek padarydavo darbo. Dirbo įvarius darbus, per savaitę kokias dvi dienas, kai paskambindavo ir pasikviesdavo dirbti. Atlyginimą mokėjo į rankas, duodavo pasirašyti kažkokius popierius, o būtent čekį, kuris jam (V. B.) ir likdavo. Neatsimena, ar koks nors dokumentas, patvirtinantis apie išmokėtą atlyginimą, likdavo G. P.. G. P. skolingas neliko. Į darbą nuveždavo arba sūnus arba Rolandas, ar jiems atlygindavo kuro išlaidas – nežino.

Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu V. B. duotus parodymus (2 t., 29-30 b. l.), jis juos patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog pas G. P. pradėjo dirbti 2016 m. rudenį, galbūt lapkričio mėn. Dirbo įmonėje "(duomenys neskelbtini)", kada pradėjo dirbti "(duomenys neskelbtini)" – nežino. Ar "(duomenys neskelbtini)" buvo sudaryta darbo sutartis – neprisimena. Šioje įmonėje dirbo iki 2018 m. kovo mėn. G. P. atlyginimą mokėdavo grynais pinigais, duodavo pasirašyti kažkokį dokumentą, kokį – nežino. Atlyginimo gaudavo ne daugiau kaip 500 eurų, bet ne mažiau nei 350 eurų. G. P. žymėdavosi darbo valandas.

Specialistė E. D. dėl savo duotos specialisto išvados nurodė, jog teisinių vertinimų dėl turto pasisavinimo ji negali daryti. Specialisto išvadoje, atsakant į klausimą dėl piniginių lėšų panaudojimo, vertino jai pateiktus dokumentus – kasos knygas, avansines apyskaitas. Turint tik tokius duomenis, negalima nustatyti, kur buvo panaudota 56 697,79 eurai. Ši suma buvo išimta iš banko terminalo, jeigu minėta suma nebuvo panaudota įmonės reikmėms, tai bendrovė patyrė nuostolį. Ikiteisminio tyrimo metu pateiktoje užduotyje ir netgi užduoties preambulėje, apie paskolos sutartis, klausimas nebuvo užduotas, todėl jis nebuvo tiriamas. Tyrimui pirminiai dokumentai, kasos ir banko registrai nebuvo pateikti, tačiau buvo pateikti duomenys iš banko, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomųjų sąskaitų išrašai. Iš tų išrašų galima matyti pinigines įplaukas iš įmonių ir fizinių asmenų – 6779,15 eurų. Išvadoje nurodyta, kad kratos metu rasti pavienei „(duomenys neskelbtini)“ pirkimo dokumentai, PVM sąskaitos faktūros, kuriose matoma, kad buvo pirktos įvairios statybinės prekės, už apgyvendinimą išrašytos sąskaitos faktūros ir suma sudarė 8 377,21 eurus. Tai buvo įvertinta ir šitos išlaidos buvo išminusuotos. Dėl darbo užmokesčio tai buvo VMI teikiamos ataskaitos apie priskaitytą darbo užmokestį. Pagal įrašus mėnesinėse pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijose 872,27 eurai pajamų mokesčio nedeklaruota. Apskaičiuotas darbo užmokestis pagal 2017 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio mėnesius – 7 241,49 eurai. VMI pateiktuose 2017 m. gegužės – rugpjūčio mėnesio A klasės pajamų deklaracijose įrašyt nuliai, nes, kaip paaiškino buhalterinių paslaugų bendrovė, „(duomenys neskelbtini)“ direktorius nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių atlyginimų išmokėjimą darbuotojams, t. y. užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių su darbuotojų parašais, kasos išlaidų orderių, banko sąskaitų išrašų ir sutikrinus išrašus atsiskaitomojoje sąskaitoje nenustatyta, kad būtų išmokėtos piniginės lėšos darbo užmokesčiui. Kad būtų galima teigti, jog darbo užmokestis buvo mokamas, turėtų būti kasos išlaidų orderis (jei išmokėta iš kasos), žiniaraščiai, dokumentai pasirašyti darbuotojų, jog jie pinigus gavo. Jeigu nurodyta, kad darbo užmokestis priskaitytas, tai nereiškia, kad jis išmokėtas. Nors darbuotojai ir tvirtina, kad gavo atlyginimą, tokios išlaidos vis viena nebus patvirtintos, nes turi būti darbo užmokesčio išmokėjimus patvirtinantys pirminiai dokumentai, t. y. žiniaraščiuose turi būti patvirtinta parašu, jei darbo užmokestis išmokamas grynais, kad darbuotojas gavo tuos pinigus ir kasos išlaidų orderiai, kad buvo paimta iš kasos. Jei darbuotojai tvirtina, kad jie gavo užmokestį, tuomet turėtų būti apklaustas kiekvienas darbuotojas ir užduotas klausimas įvertinti kiekvieno darbuotojo konkrečiai gautas pinigines lėšas. Apskaitos įmonė pateikė žiniaraščius, be jų buvo pateikta ir pavieniai apskaitos dokumentai. Jokių kasos registrų, nei buhalterinių sąskaitų, apyvartos žiniaraščių nebuvo pateikta.

Reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokole nurodyta, kad G. P. nepateikė jokių UAB "(duomenys neskelbtini)" apskaitos dokumentų ir pareiškė: "aš, G. P., nepateikiau reikalaujamų dokumentų, nes ne visus juos esu paruošęs" (1 t., 22-24 b. l.).

Kratų, atliktų G. P. gyvenamojoje vietoje, pagalbinėse patalpose ir automobilyje, rasta dokumentų, kurie vėliau buvo pateikti ūkinės finansinės veiklos tyrimui (1 t., 45- 60 b. l.).

Dėl UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialistas pateikė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t. 153 b. l.).

Iš jos matyti, kad už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas, juo tiriamuoju laikotarpiu buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius G. P. (2 t. 162 b. l.). Laikotarpiu (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendrovės apskaita nevedama, nes įmonė turi įsiskolinimų UAB „(duomenys neskelbtini)“, su kuria buvo sudaryta Buhalterinės apskaitos paslaugų sutartis (kaip informavo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienašališkai nutraukta nuo 2017-09-11). Tyrimui nebuvo pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpio (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentai, tai pirkimo ir pardavimo sąskaitos faktūros bei darbų atlikimo aktai (sąmatos sutartys), kasos knyga, piniginių lėšų panaudojimo dokumentai, atlyginimų priskaičiavimo-išmokėjimo žiniaraščiai, banko sąskaitų išrašai, atskaitingų asmenų avanso apyskaitos su išlaidas pateisinančiais dokumentais. Tyrimui nebuvo pateikti jokie UAB ”(duomenys neskelbtini)” tiriamojo laikotarpio suvestiniai apskaitos registrai, įmonės turtui, nuosavam kapitalui, piniginėms lėšoms, įsipareigojimams apskaityti, ataskaitinio laikotarpio pajamoms ir sąnaudoms nustatyti, duomenims pagal buhalterinės apskaitos sąskaitas kaupti, grupuoti ir apibendrinti.

Tyrimo metu nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu buvo išrašyti dokumentai: sąskaitos faktūros A. M., E. M., Kauno rajono savivaldybės administracijai, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 66 779,15 Eur, tačiau ūkinės operacijos turinio ir jo įvykdymo nustatyti negalima, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ tyrimui atlikti nepateikė jokių buhalterinės apskaitos registrų, kuriuose būtų fiksuojami pirkėjų apmokėjimai ir įsiskolinimų likučiai pagal kiekvieną pirkėją atskirai kiekvieno mėnesio pabaigai. Dėl to tyrimo metu nebuvo galima nustatyti skolų bendrovei dydžio pagal kiekvieną pirkėją atskirai. Taip pat nepateikta buhalterinės apskaitos registrai, kuriuose būtų fiksuoti apmokėjimai tiekėjams ir įsiskolinimų likučiai pagal kiekvieną tiekėją atskirai kiekvieno mėnesio pabaigai. Dėl to tyrimo metu nebuvo galima nustatyti bendrovės skolų dydžio pagal kiekvieną tiekėją atskirai.

Tyrimo metu dėl nepateiktų piniginių lėšų panaudojimo dokumentų – kasos knygos, avansinės apyskaitos – negalima nustatyti, kur buvo panaudota 56 697,79 (65 075-8377,21) Eur suma išimta iš banko terminalo. Jeigu 56 697,79 Eur suma nebuvo panaudota įmonės reikmėms, tai bendrovė patyrė 56 697,79 Eur nuostolį.

Tyrimo metu surinkta duomenų, kad vykdytos ūkinės operacijos (atsiskaitomosios sąskaitos išrašai, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikti dokumentai, kurie išrašyti bendrovės), tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ tyrimui nepateikė apskaitos dokumentų ir registrų, pardavimo sąskaitų faktūrų bei darbų atlikimo aktų, kasos knygos bei piniginių lėšų panaudojimo dokumentų, darbo užmokesčio apskaitos dokumentų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesivadovavo Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies, reikalavimais, kurioje nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...> ir 16 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose. Dėl to negalima visiškai nustatyti bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros (b. l. 2 t. 163).

UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktuose (duomenys neskelbtini) m. gegužės – rugpjūčio mėn. priskaitymų – išskaitymų žiniaraščiuose buvo apskaičiuota 872,27 (76,56+243,51+263,70+288,50) Eur pajamų mokesčio. VMI pateiktose UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) m. gegužės mėn. – (duomenys neskelbtini) m. rugpjūčio mėn. A klasės pajamų deklaracijose (FR 0572 forma) įrašė nulius, nes kaip paaiškino buhalterinių paslaugų bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius G. P. nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių darbo užmokesčio išmokėjimą darbuotojams (t. y. darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių su darbuotojų parašais, kasos išlaidų orderių, banko sąskaitų išrašų). Sutikrinus įrašus UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomojoje sąskaitoje (duomenys neskelbtini), nenustatyta, kad būtų išmokėtos piniginės lėšos darbo užmokesčiui.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ už (duomenys neskelbtini) m. gegužės – (duomenys neskelbtini) m. liepos mėn. deklaravo 1 005,66 Eur įmokų Sodrai, sumokėjo 1 013,47 Eur (bendrovės atsiskaitomosios sąskaitos išrašų duomenimis). Pagal 2017 m. gegužės-liepos mėn. darbo užmokesčio priskaitymų suvestinėse esančius duomenis, kuriuos tyrimui pateikė buhalterinių paslaugų įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“, iš darbuotojams apskaičiuoto darbo užmokesčio išskaičiavo 442,31 Eur įmokų Sodrai ir apskaičiavo 1528,52 Eur darbdavio įmokų Sodrai, iš viso 1970,83 (442,31+1528,52) Eur. Sutikrinti ar apskaičiuotos ir deklaruotos įmokos VSDF valdybai buvo teisingai nebuvo galima, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ tyrimui nepateikė jokių darbo užmokesčio apskaičiavimo dokumentų, t. y. įsakymų dėl priėmimo į darbą, atleidimo iš darbo, darbo sutarčių, darbo laiko apskaitos žiniaraščių, darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščių, atsiskaitymo su Sodra (PSD ir VSD įmokos) apskaitos registrų. VSDFV Kauno skyrius 2019-01-10 raštu Nr. (7.2E)DV_S-2130 informavo, kad apdraustiesiems G. P., I. B., V. B., V. M., S. P., L. K., M. V., R. I. socialinis draudimas nutrauktas nuo 2017-08-01 valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus iniciatyva darbo užmokesčio priskaitymų suvestinėse esančiais duomenimis.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ už statybos darbus (atsiskaitomosios sąskaitos išrašų duomenimis) gavo 66 779,15 Eur pajamų ir vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2002-03-05 Nr. IX751) 71 straipsnio 2 dalimi bendrovė privalėjo registruotis PVM mokėtoju. Įvertinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ į atsiskaitomąją sąskaitą gautas 66 779,15 Eur pajamas, bendrovė privalėjo už laikotarpį 2017 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. sausio mėn. deklaruoti bei sumokėti 3779,84 Eur PVM mokestį (2 t. 167 b. l.).

Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu nustatyta, jog 2019 m. vasario 14 d. G. P. pateikė 19 paskolos sutarčių kopijų (patvirtintos G. P. parašu), sudarytų tarp UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir G. P. (3 t., 121-122 b. l.).

Iš šių sutarčių matyti, kad G. P. iš UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ skolinosi po 3000 eurų (duomenys neskelbtini) m. birželio 1 d., birželio 6 d., , birželio 12 d., birželio 21 d., , birželio 26 d., , birželio 28 d., liepos 5 d., liepos 18 d., , liepos 24 d., , liepos 27 d., liepos 31 d., , rugpjūčio 25 d., rugsėjo 8 d., rugsėjo18 d., rugsėjo 28 d., spalio 4 d., lapkričio 15 d., gruodžio 20 d. ir (duomenys neskelbtini) m. sausio 4 d. (3 t., 123-141 b. l.).

2018-10-04 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2019-01-14 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) AB "(duomenys neskelbtini)" pateikė UAB "(duomenys neskelbtini)" sąskaitos išrašus nuo 2017-04-28 iki 2017-07-27 ir nuo 2017-07-28 iki 2018-07-27, iš kurių matyti piniginių lėšų kreditas ir debetas (1 t., 91-93, 104-107 b. l.).

2018 m. sausio 24 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu už akių iš dalies patenkintas ieškovo V. P. ieškinys ir pakeistas Darbo ginčų komisijos 2017 m. liepos 11 d. sprendimas, padidinant iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,, (duomenys neskelbtini)“ ieškovui V. P. priteistiną sumą iki bendros 450 eurų sumos (sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1721-1042/2018)

Iš viešai prieinamų duomenų matyti, jog UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ įkurta 2017-04-06.

G. P. kaltę dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo pripažino visiškai. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ darbo pradžioje, G. P. įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymui buvo pasamdęs įmonę ,, (duomenys neskelbtini)“. Nors įmonės apskaitą tvarkė samdyta įmonė, G. P., kaip įmonės direktoriui taip pat buvo išlikę buhalterinės apskaitos įstatyme numatytos pareigos, susijusius su apskaita, o būtent duomenų pateikimas buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui, tačiau, kaip matyti tiek iš G. P. parodymų, tiek iš UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotojų parodymų, G. P. savo, kaip direktoriaus pareigos nevykdė, dėl ko įmonė negalėjo tinkamai atlikti savo pareigos tvarkyti įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Po sutarties nutraukimo, kaip teigia G. P., jis pats visiškai netvarkė apskaitos, nesaugojo buhalterinių dokumentų, nesiėmė jokių priemonių, kad būtų šie veiksmai atlikti. Būtent dėl to, jog pagal sutartį buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui G. P. neteikė privalomų teikti apskaitos dokumentų, po to pats tvarkydamas buhalterinę apskaitą nesaugojo įmonės dokumentų, t. y. netvarkė įmonės buhalterinės apskaitos, nepateikė kaltinime išvardintų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų, nepateikė jokių UAB ,, (duomenys neskelbtini)” tiriamojo laikotarpio suvestinių apskaitos registrų, dokumentų, iš kurių būtų matyti, kam buvo panaudota iš bendrovės banko sąskaitos išimta 56 697,79 Eur suma, taip pat neteikė Valstybinei mokesčių inspekcijai pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitų, tai yra neskaičiavo, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 3779,84 Eur PVM ir tuo pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį dėl ko negalima visiškai nustatyti bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio, nuosavo kapitalo ir struktūros už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. liepos 27 d., teismas sprendžia, jog kaltinamasis aplaidžiai tvarkė įmonės, kurios direktoriumi jis aptariamu laikotarpiu buvo buhalterinę apskaitą.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, G. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Pasisavindamas svetimą turtą, kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai, neatlygintinai paverčia savo turtu. Turto pasisavinimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. asmuo suvokia, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą arba turtinę teisę, tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus bei daro jam materialinę žalą ir to nori.

G. P. jam inkriminuojamos veikos metu buvo įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, todėl nekyla abejonių, kad dėl jo užimamų pareigų, įmonės banko sąskaitoje esančios piniginės lėšos buvo kaltinamojo žinioje.

Taip pat nekyla abejonių (to neneigia ir pats kaltinamasis), jog kaltinime nurodytomis dienomis iš banko sąskaitos buvo išimtos kaltinime nurodytos sumos. Tačiau G. P. teigia, jog šiuos pinigus jis iš įmonės pasiskolino ir naudojo juos tiek įmonės reikmėms perkant medžiagas, mokant darbuotojams darbo užmokestį, tiek ir atsiskaitant su jo ankstesnėje įmonėje ,, (duomenys neskelbtini)“ dirbusiais darbuotojais, kurie dėl įmonės bankroto negavo uždirbto atlyginimo. Taip pat G. P. teigė, jog sutartis su įmone pasirašė būtent tuo metu, kuomet ir ėmė pinigus iš sąskaitos.

Taigi nustatant ar G. P., paimdamas iš įmonės sąskaitos įmonės pinigus, juos realiai skolinosi, svarbu nustatyti, ar teismui pateiktos sutarčių kopijos surašytos skolinimosi (ar artimu skolinimuisi) metu, ir ar šiose sutartyse esantys duomenys atitinka tikrąją sutarties šalių valią.

Teismo vertinimu, pateiktos sutarčių kopijos neleidžia daryti išvados, jog tokios sutartys iš viso buvo sudarytos ir, kad jose įtvirtinta tikroji šalių valia. Visų pirma, apie paskolos sutarčių sudarymą G. P. nurodė ne iš karto, kai buvo pradėtas įmonės veiklos tyrimas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams reikalaujant pateikti įmonės dokumentus, G. P. iš karto jų nepateikė, nurodydamas, jog ne visus juos paruošęs (1 t., 22-24 b. l.), jo turimi įmonės dokumentai buvo rasti ir paimti tik atlikus kratas G. P. gyvenamojoje vietoje, pagalbinėse patalpose ir automobilyje (1 t., 45- 60 b. l.), tačiau paskolos sutartys rastos nebuvo. 2019 m. vasario 5 d. pateikus pirmąjį įtarimą, kuriuo G. P. buvo įtariamas pasisavinęs įmonės pinigus ir kuriame nurodytos konkrečios pinigų iš sąskaitos paėmimo datos (3 t., 85-87 b. l.), jis nieko apie sudarytas paskolas nenurodė (3 t., 89 b. l.) ir tik 2019 m. vasario 14 d., po to, kai buvo dalinai patenkintas įtariamojo gynėjo prašymas susipažinti su dalimi bylos medžiagos, G. P. pateikė paskolų sutarčių nuorašus ir nurodė apie skolinimąsi iš įmonės. Šie duomenys leidžia pagrįstai teigti, jog G. P., jeigu būtų buvęs sudaręs pinigų paskolos sutartis, žinodamas apie atliekamą jo įmonės buhalterinės veiklos tyrimą, neabejotinai apie tai būtų pranešęs tyrimą atliekantiems pareigūnams. Nesuprasti, kad paskolos sutarčių sudarymas reikšmingas įmonės veiklos nustatymui, ne pirmus metus verslą vykdantis asmuo negalėjo, todėl kaltinamojo teiginys, kad dokumentų nepateikė, nes niekas jų neparašė, o apie paskolas nieko nesakė, nes nerado sutarčių, teismo vertinimu, yra tik jo gynybinė versija.

Kaltinamojo parodymus apie tai, kad sutartys sudarytos pinigų iš įmonės ,,skolinimosi“ momentu paneigia pinigų iš banko sąskaitos paėmimo laikas bei sumos – nesutampa tiek paimtų pinigų paėmimo ir paskolos sutartyje nurodytos sumos, tiek pinigų paėmimo ir paskolos sutarčių datos. Pavyzdžiui, laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. iš banko sąskaitos paimta 45 240 eurų, tačiau per tą patį laikotarpį sudaryta paskolų sutarčių 36 000 eurų sumai. Taigi skirtumas tarp iš banko sąskaitos paimtų pinigų ir tarp sudarytų sutarčių bendros sumos yra daugiau kaip 9 000 eurų (9340 eurų). 2017 m. rugsėjo 4 d. ir rugsėjo 8 d. iš banko buvo paimta 5 615 eurų (atitinkamai 815 ir 4800 eurų), tačiau 2017 m. rugsėjo 8 d. sutartis pasirašyta tik dėl 3000 eurų paskolos ir tik vėliau, t. y. 2017 m. rugsėjo 18 d. surašyta dar viena sutartis dėl 3 000 eurų paskolos, nors keletą dienų prieš tai (2017-09-13) iš sąskaitos paimta tik 10 eurų. 2017 m. rugsėjo 28 d. iš sąskaitos vienu kartu paėmus 9 900 eurų, paskolos sutartis tą pačią dieną pasirašyta tik 3 000 eurų sumai, o po trijų dienų – dar 3 000 eurų. 2017 m. spalio 20, 30 ir 31 dienomis iš sąskaitos buvo paimta atitinkamai 40, 200 ir 280 eurų, tačiau paskolos sutartis pasirašyta 3 000 eurų ir tik 2017 m. lapkričio 15 d. (kai tuo tarpu lapkričio mėnesį nei karto iš sąskaitos pinigų nenuimta). 2017m gruodžio 20 d. paėmus 3 950 eurų, pasirašyta paskolos sutartis 3 000 eurų, o gruodžio 27 d. ir 2018 m. sausio 4 d. paėmus atitinkamai 30 ir 2280 eurų – sutartis pasirašyta 2018 m. sausio 4 d. 3 000 eurų sumai. Nors bendra G. P. inkriminuojamų pasisavintų pinigų suma ir sudarytų paskolų suma iš esmės sutampa, tačiau įvertinus tai, jog nesutampa paskolų sutarčių datos su iš banko sąskaitos imtų pinigų datomis, teismas sprendžia, jog realiai pinigų G. P. nesiskolino, sutartys buvo surašytos po to, kai iškilo būtinybė pagrįsti paimtus pinigus ir šios sutartys neatitinka nei tikrosios paskolos gavėjo G. P., nei paskolos davėjo – UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ valios. Abejoti, kad sutartys buvo sudarytos skolinimosi metu verčia ir tai, kad visos 19 sutarčių pasirašytos tos pačios spalvos rašikliu, nors jos, pasak kaltinamojo, buvo sudarinėjamos nuo 2017 metų birželio pradžios iki 2018 metų sausio pradžios, t. y. pusės metų eigoje. Tai, jog teismui pateiktos UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ deklaracijos apie fiziniams asmenims suteiktas paskolas, nesuteikia pagrindo spręsti, jog paskolų sutartys buvo sudarytos būtent jų pasirašymo metu, kadangi deklaracijos užpildymo datos nurodytos 2019 m. rugsėjo 24 d. (4 t., 74-82 b. l.). Tai, jog paskolos santykiai neegzistavo patvirtina ir paties kaltinamojo parodymai. Nors jis teigia, kad pasiskolintus iš įmonės pinigus jis naudojo įmonės reikmėms, tačiau visą skolą pripažįsta ir pažada ją grąžinti įmonei. Iš šių parodymų išplaukia visiškai nelogiška išvada, jog pasiskolinti pinigai, kuriuos būtina grąžinti įmonei, buvo naudojami tos pačios įmonės naudai.

Taigi, įvertinęs aptartas aplinkybes, teismas sprendžia, kad UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ neskolino, o G. P. nesiskolino įmonės pinigų.

Nenustačius skolinimosi santykių tarp G. P. ir įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“, ir nustačius, jog juos paėmė būtent G. P., būtina nustatyti, ar šie pinigai buvo paversti G. P. turtu, ar jie panaudoti įmonės reikmėms. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Nr. 2K-158-719/2019) kaltinamojo tvirtinimai, kad piniginės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti, kad įmonės turtas buvo pasisavintas.

Kaip matyti iš kaltinamojo akto, G. P. inkriminuojama pasisavintų pinigų suma, atsižvelgiant į tai, jog buvo rasta dalis dokumentų, pateisinančių pinigų išleidimą įvairioms įmonės reikmėms. Nors teisme apklausta finansinį įmonės tyrimą atlikusi specialistė nurodė, kad dėl nepateiktų dokumentų nėra galimybės nustatyti, ar buvo mokami atlyginimai įmonės darbuotojams, tačiau nurodė ir tai, jog, jeigu darbuotojai nurodo, kad aptariamu laikotarpiu dirbo ir gavo ,,į rankas“ atlyginimą už jį nepasirašydami, galima būtų įvertinti, kiek pinigų jiems buvo sumokėta. Taigi minėtoje situacijoje, esant liudytojų – įmonėje dirbusių asmenų – parodymams apie tai, jog jie vis tik gavo užmokestį už savo darbą įmonėje, svarbu nustatyti, kokią paimtų iš banko sąskaitos pinigų sumą G. P. išleido apmokėti darbininkams už jų darbą.

Nors dauguma teisme apklausų UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotojų negalėjo tiksliai nurodyti, kokią pinigų sumą iš G. P. jie gavo kaip darbo užmokestį, tačiau įvertinus tai, kad jie tam tikras sumas įvardino, teismas vertina jų parodymus kaltinamojo naudai ir sprendžia, jog jiems buvo išmokėtos didžiausios jų nurodytos sumos.

Iš L. K. parodymų matyti, kad jis gavo ne mažiau kaip 400 ir ne daugiau kaip 600 eurų, S. P. nuo birželio mėnesio nieko negavo, paskutinis mokėjimas buvo gegužės mėnesį (t. y. iki G. P. inkriminuojamo). A. K. nurodė, jog darbo laikotarpiu gavo 4000 eurų, M. K. – 300 eurų, V. P. – 50 eurų, V. M. – 3000 eurų. I. B. ir V. B. negalėjo tiksliai nurodyti, kiek jie gavo atlyginimo, tačiau nurodė savo darbo laikotarpius ir tai, jog buvo sutarta, kad G. P. jam mokės 30 eurų per dieną, o V. B. – 500 eurų į mėnesį, ir jog beveik visus tuos pinigus šie asmenys gavo. Įvertinus tai, jog I. B. dirbo nuo birželio iki rugpjūčio 25 d., sprendžiama, jog iš viso jis išdirbo 60 darbo dienų (2017 m. birželis ir liepa po 21 darbo dieną, rugpjūtis (iki 25 d. ) – 18 darbo dienų), todėl gavo 1800 eurų. V. B., pasak jo dirbo 11 mėnesių (nuo įmonės darbo pradžios, t. y. 2017 m. balandžio 6 d. iki 2018 m. kovo) ir gavo žadėtąjį 500 eurų į mėnesį atlyginimą, t. y. 5500 eurų. Akivaizdu ir tai, jog įmonėje dirbo ir G. P., kas sudaro pagrindą spręsti, jog jis taip pat dalį iš įmonės kasos paimtų pinigų naudojo savo poreikiams. Kadangi, kaip nurodo pats kaltinamasis, jis buvo nusistatęs minimalų atlyginimą, todėl sprendžiama, jog minimalaus atlyginimo dydžio sumos per mėnesį panaudojimas savo reikmėms yra teisėtas. Todėl sprendžiama, jog G. P. turėjo teisę į 11 mėnesių minimalų darbo užmokestį, t. y. 4240 euro (laikotarpiu 2017 m. balandžio 2017 m. gruodžio mėnesiais po 380 eurų per mėnesį (3040 eurų) ir nuo 2018 m. sausio iki 2018 kovo mėnesio po 400 eurų), t. y. 8x380 ir 3x400 euro (1200 eurų).

Nesant jokių duomenų apie tai, kad iš banko sąskaitos paimtų pinigų buvo perkamos kokios nors darbui reikalingos medžiagos ar priemonės – teismas neturi pagrindo spręsti, kad dalis pinigų buvo išleista šiuo tikslu. Taip pat nėra pagrindo spręsti, jog 2017 m. gegužės – 2018 m. sausio laikotarpiu buvo mokami kiti mokesčiai. Nors G. P. pateikė teismui pažymą apie įsipareigojimų valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui nebuvimą, tačiau ši pažyma surašyta 2019 m. rugsėjo 23 d. ir duomenų, kokie, kokio laikotarpio šie įsipareigojimai buvo ir kada jie likviduoti pažymoje nenurodyta (4 t., 73 b. l.). Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktoje pažymoje nurodyta, jog pagal turimus duomenis nepateiktos mokesčių deklaracijos už 2017 metus, o pagal mokesčių apskaitoje turimus duomenis mokesčių mokėtojas skolingas 71,25 euro (4 t., 93 b. l.). Pasak kaltinamojo gynėjos, šis įsiskolinimas likviduotas, tačiau iš pateikto mokėjimo kvito matyti, kad tai padaryta tik 2019 metais (be to, pateiktas kvitas patvirtina, kad 71,25 euro yra įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą (4 t., 91 b. l.)). Taigi nustačius, jog nurodyti mokėjimai buvo atliekami po to, kai pradėtas ikiteisminis tyrimas, jie gali būti vertinami tik kaip savanoriškas padarytos žalos atlyginimas, tačiau jokiu būdu ne kaip mokesčių ir įmokų mokėjimas aktualiu laikotarpiu pinigais, paimtais iš įmonės banko sąskaitos. Taigi, nesant jokių duomenų apie tai, kad mokėjimai buvo atliekami pinigų paėmimo iš kasos laikotarpiu ar tuoj po to, konstatuotina, jog įmonėms reikmėms buvo panaudota liudytojų parodymais nustatyta jų gauta pinigų suma, t. y. 11 650 eurų (600+400+300+50+3000+1800+5500) bei G. P. nustatyto minimalaus atlyginimo dydžio suma – 4240 eurų. Todėl kaltinimas tikslintinas nurodant, jog G. P. 40 807,79 eurų sumos nepateisino jokiais piniginių lėšų panaudojimo dokumentais ar kitais duomenimis, į bendrovės kasą negrąžino ir tokiu būdu pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, t. y. 40 807,79 Eur, tuo padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 40 807,79 Eur žalą.

Tai, jog dalį iš įmonės sąskaitos pinigų, kaip teigia kaltinamasis, jis sumokėjo darbuotojams kaip bankrutavusios įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“ skolas, negalima laikyti pinigų panaudojimu įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“ naudai (nors ir dirbo tie patys darbuotojai), toks pinigų mokėjimas laikomas kaip disponavimas pasisavintu turto savo nuožiūra.

Kadangi G. P. pasisavinta pinigų suma viršija 250 MGL (remiantis veikos metu, kuri nutrūko 2018 m. sausio 4 d., galiojusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“, 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimo Nr. 707 redakcija, kuria patvirtintas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 50 eurų), G. P. veika pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai.

Kauno apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė 3779,84 eurų turtinę žalą, padarytą valstybės biudžetui, išieškoti iš G. P., kadangi Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka išsiieškoti mokesčių nėra galimybės. Ieškinyje nurodė, kad remiantis specialisto išvada, UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ už statybos darbus gavo 66 779,15 eurų pajamų ir, vadovaujantis PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalimi, privalėjo registruotis PVM mokėtoju, nes 2017 m. rugsėjo mėn. bendra atlygio už vykdomą ekonominę veiklą šalies teritorijoje, t. y. už pateiktas paslaugas, suma per metus (paskutinius dvylika mėnesių) viršijo 45 000 eurų. Todėl bendrovė už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo iki 2018 metų sausio mėnesio turėjo deklaruoti bei sumokėti 3779,84 eurų PVM mokestį (3 t., 169-172 b. l.).

Civilinio ieškovo – Kauno VMI – atstovas V. J. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog civilinio ieškinio suma nurodyta remiantis byloje esančia UAB „(duomenys neskelbtini)“ specialisto išvada, kuria buvo nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ privalėjo registruotis PVM mokėtoju, o nesiregistravusi išvengė ir nesumokėjo 3 779,84 eurų mokesčių. Per šį laikotarpį dalis civilinio ieškinio yra atlyginta, liko neatlyginta 2259,84 euro. Su G. P. sudarė susitarimą dėl žalos atlyginimo, pagal kurį G. P. įsipareigojo iki 2020 metų rugpjūčio mėnesio paskutinės dienos atlyginti likusią žalą. Nors mokesčius turėjo sumokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau įmonė neveikianti, nėra iš ko išieškoti, todėl ieškinys pateiktas įmonės vadovui.

Byloje pateiktas 2020 m. vasario 17 d. susitarimas dėl žalos atlyginimo, kurį pasirašė G. P. ir Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkė J. S.. Iš šio susitarimo matyti, jog G. P. likusią neatlygintą žalą, t .y. 2259,84 euro įsipareigoja atlyginti per šešis mėnesius pagal nustatytą grafiką, o būtent kovo-rugpjūčio mėnesiais sumokant po 376,64 euro iki kiekvieno grafike nurodyto mėnesio paskutinės kalendorinės dienos, pervedant nurodytą pinigų sumą į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų (4 t., 187-188 b. l.).

Įvertinus tai, jog nagrinėjamoje situacijoje yra visi žalos atlyginimo pagrindai, kaltinamojo ir civilinio ieškovo atstovo pasirašytas susitarimas įstatymui neprieštarauja, todėl toks susitarimas tvirtintinas.

G. P. įvykdė vieną sunkų ir vieną neatsargų nusikaltimus. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę dėl veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje lengvina tai, jog kaltę dėl šios veikos pripažino visiškai, atlygino didesnę dalį padarytos žalos, susitarė su civilinio ieškovo atstovu dėl žalos atlyginimo tvarkos ir terminų. Nors G. P. kaltės dėl veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje nepripažino, tačiau jis ėmėsi visų veiksmų pašalinti Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Sodrai padarytą žalą – atlygino buvusius įsiskolinimus, todėl šią aplinkybe teismas laiko G. P. atsakomybę lengvinančia.

G. P. 2017 m. balandžio 27 d. ir 2018 m. rugpjūčio 14 d. baudžiamaisiais įsakymais teistas atitinkamai pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir BK 243 straipsnį, t. y. už veikas, priskiriamas nusikaltimams transporto eismo saugumui ir baudžiamiesiems nusižengimams teisingumui. Veikos, kuriomis G. P. kaltinamas šioje byloje priskiriamos visiškai kitoms nusikaltimų kategorijoms, todėl sprendžiant dėl bausmės jam paskyrimo, teismas jo ankstesnį elgesį vertina tiek, kiek jis susijęs su finansų sistemos pažeidimais ir nusikaltimais nuosavybei. Kaip matyti iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus (4 t., 8-18 b. l.), G. P. yra padaręs ne vieną pažeidimą, tačiau šiuo metu galioja tik administracinė nuobauda, paskirta 2018 m. vasario 19 d. Pažeidimas, už kurį nubaustas G. P. yra susijęs su šioje byloje nagrinėjama veika, o būtent su Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų nesilaikymu dėl S. P., M. V. ir V. B. neapskaityto darbo užmokesčio išmokėjimo.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, už veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, G. P. skirtina švelniausia sankcijoje numatyta bausmė – bauda. Atsižvelgiant į kaltinamojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (jog kaltę pripažino, atlygino dalį žalos ir susitarė dėl likusios žalos atlyginimo), į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, G. P. skirtina bauda ženkliai mažesnė nei BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkte numatytas baudos vidurkis, kurį sudaro 495 MGL.

BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Prokurorė prašė taikyti BK 54 straipsnio nuostatas ir paskirti laisvės apribojimo bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmė pagal BK 62 straipsnį. Nagrinėjamu atveju, BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų visumos, kas leistų skirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę, nenustatyta. Tačiau teismas sprendžia, jog šioje situacijoje laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nebūtų tinkama bausmė, kuria būtų realizuota BK 51 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis. Nors G. P. nusikalsta ne pirmą kartą, tačiau tokio pobūdžio nusikaltimas yra pirmas, jis susijęs su jo vykdoma veikla, nusikaltimu padaryta žala jo paties įmonei. Įvertinus turtinį nusikaltimo pobūdį ir veikos padarymo aplinkybes, teismas sprendžia, jog nuo tolesnio nusikalstamų veikų darymo G. P. sulaikys ne tai, jog bus atimta jo laisvė, o tai, jog dėl pritaikytų piniginių sankcijų ir įpareigojimų jis suvoks apie negalimumą praturtėti neteisėtais būdais. Teismo įsitikinimu, bausmės tikslai šioje byloje bus pasiekti skiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, todėl įvertinus nuteistąjį ir jo padarytą veiką charakterizuojančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, bausmės tikslams pasiekti taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir G. P. skirtina laisvės apribojimo bausmė, nustatant didžiausią šios rūšies bausmės terminą ir skiriant įpareigojimus susijusius su galimybe gauti legalias pajamas.

Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės bendrintinos vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatomis, o paskirta galutinė subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi bendrintina su 2018 m. rugpjūčio 14 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme.

Dėl turto konfiskavimo

BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko ar kitų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

Pagal teismų praktiką, iš nusikalstamos veikos gautas turtas konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-138/2014, 2K-497-511/2015, 2K-243-942/2016, 2K- 269-648/2017).

Šiuo atveju nustatyta, kad G. P. pasisavino įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“ 40 807,79 eurų vertės turtą, t. y. pinigus, todėl teismas konstatuoja, kad G. P. iš įmonės sąskaitos paimta pinigų suma laikytinos jo įvykdyto BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos rezultatas, todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, reglamentuojančia konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą, iš G. P. išieškotina konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 40 807,79 Eur .

Tai, jog UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio nepareiškė, o egzistuoja vien tik prielaida, kad toks turtinio pobūdžio reikalavimas gali būti reiškiamas neapibrėžtu laiku civilinio proceso tvarka, nesudaro pagrindo nepriimti sprendimo dėl turto konfiskavimo. Tačiau net ir esant pareikštam civiliniam ieškiniui, konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų išieškojimas nelemia dvigubo nubaudimo, nes konfiskuotino turto vertės išieškojimo ir teismo sprendimu priteistos žalos atlyginimo tarpusavio santykis išsprendžiamas vykdymo procese. Tiek teismo nuosprendis dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, tiek sprendimai dėl nusikalstama veika patirtos žalos atlyginimo vykdomi pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-969/2019).

2018 m. birželio 15 d. kratos metu G. P. automobilyje rasti ir paimti dokumentai: geltonos spalvos 29 lapų segtuvas, permatomas 48 lapų segtuvas, juodas 49 lapų segtuvas, juoda 178 lapų užrašų knygelė; 2018 m. birželio 15 d. kratos G. P. gyvenamojoje vietoje rasti: segtuvas su įmonės dokumentais iš 11 lapų, segtuvas su įmonės sąskaitomis ir dokumentais iš 73 lapų, kurie saugomi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriuje – nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintini UAB ,, (duomenys neskelbtini)“.

Kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas, paskirta 2019 m. vasario 5 d. prokurorės R. Č. nutarimu, paliktina iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti, jį pradėjus vykdyti – naikintina.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 301-303 straipsniais teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

G. P. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus BK 223 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje ir nuteisti:

Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – 150 MGL, t. y. 7500 Eur bauda.

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio nuostatas – 2 (dvejiems) metams laisvės apribojimo, įpareigojant pradėti dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje.

Paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 5 dalies 2 punktu subendrinti taikant bausmių apėmimą ir paskirti galutinę subendrintą bausmę 2 (dvejų) metų laisvės apribojimą, įpareigojant pradėti dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje.

Šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 9 dalimi, subendrinti su 2018 m. rugpjūčio 14 d. Kauno apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 243 straipsnį paskirta 10 MGL bauda ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 2 (dvejų) metų laisvės apribojimą, įpareigojant G. P. pradėti dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje. Į bausmę įskaityti bausmę, atliktą pagal 2018 m. rugpjūčio 14 d. teismo baudžiamąjį įsakymą.

Kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą – palikti nepakeistą iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti, nuosprendį pradėjus vykdyti, kardomąją priemonę panaikinti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, išieškoti iš G. P. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 40 807,79 eurų.

Patvirtinti susitarimą dėl žalos atlyginimo, pagal kurį G. P. įsipareigoja iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. atlyginti Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2 259,84 euro žalą pagal nustatytą grafiką, o būtent 2020 m. kovo – rugpjūčio mėnesiais sumokant po 376,64 euro iki kiekvieno grafike nurodyto mėnesio paskutinės kalendorinės dienos.

Išaiškinti G. P., jog nevykdant teismo patvirtinto susitarimo sąlygų ir tvarkos, gali būti išduotas vykdomasis raštas ir žalos išieškojimas vykdomas priverstinai.

Kratų metu rastus ir paimtus dokumentus: geltonos spalvos 29 lapų segtuvą, permatomą 48 lapų segtuvą, juodą 49 lapų segtuvą, juodą 178 lapų užrašų knygelę; segtuvą su įmonės dokumentais iš 11 lapų, segtuvą su įmonės sąskaitomis ir dokumentais iš 73 lapų, kurie saugomi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriuje – nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintini UAB ,, (duomenys neskelbtini)“.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant Kauno apygardos teismui.