Panevėžio apygardos teismo nutarimas, AN2-59-768/2017

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutarimas
Data: 2017-08-18
Bylos Nr.: AN2-59-768/2017
Teisminio proceso Nr.: 4-15-3-00064-2017-3
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla

Teisėjas: Donatas Jatužis

Kategorijos

6.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Adm. byla Nr. AN2-59-768/2017 Teisminio proceso Nr.4-15-3-00064-2017-3 Procesinio sprendimo kategorija: 6.5., 21.11.10.

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 18 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Donatas Jatužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs T. C. (toliau Apeliantas) apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nutarimo (toliau Nutarimas) administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Biržų rajono apylinkės teismas išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, skundžiamu nutarimu, T. C. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ANK) 99 straipsnio 3 dalį ir nubaudė 2700 Eur bauda; pagal ANK 205 straipsnio 1 dalį nubaudė 30 Eur bauda; pagal ANK 205 straipsnio 2 dalį 60 Eur bauda. Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, T. C. paskirta galutinė nuobauda – bauda 2700 Eur.

2. Biržų rajono apylinkės teismas nustatė, kad T. C. būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, neužtikrino, kad bendrovės vadybininkams išmokamas darbo užmokestis būtų apskaitytas įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, susitarė, sudarė sąlygas ir leido vadybininkams gauti neapskaitytą darbo užmokestį, tyčia neįtrauktą į buhalterinės apskaitos dokumentus, t.y. 2017 m. kovo mėn. už 2017 m. sausio mėn. vadybininkas S. V. gavo 377,70 Eur, vadybininkas A. G. gavo 277,40 Eur darbo užmokesčio, neapskaityto buhalterinės apskaitos dokumentuose, neišskaičiuojant Gyventojų pajamų mokesčio, privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų. Be to, jis neužtikrino, kad bendrovėje būtų laikomasi Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179, t. y. kasos išlaidų orderiai laikotarpiu nuo 2017-02-01 iki 2017-03-09 būtų numeruojami ir grynieji pinigai iš įmonės kasos būtų išmokami tik pagal kasos išlaidų orderius. Operatyvaus patikrinimo metu 2017 m. kovo 9 d. įmonės kasoje pagal kasos knygą turėjo būti 21902,96 Eur, tačiau faktiškai rasta 1000,95 Eur, t. y. nustatytas 20902,01 Eur grynųjų pinigų trūkumas. Šiais savo veiksmais jis pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX- 574 12 str. nuostatas ir 2000-02-17 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4, 16 punktų reikalavimus.

Šalies argumentai

3. Apeliantas T. C. skundžia nutarimą, prašo jo veiką perkvalifikuoti iš ANK 99 straipsnio 3 dalies į ANK 99 straipsnio 1 dalį, o administracinės nusižengimo bylos dalies dėl ANK 205 straipsnio 1, 2 dalių, teiseną nutraukti jam nepadarius administracinio nusižengimo.

3.1. Apeliantas T. C. skunde nurodo, kad jis niekada nedavė jokių nurodymų dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų atlikimo, kurios neįtrauktos į buhalterinės apskaitos dokumentus, išmokėjimui. Kad vadybininkas S. V. savavališkai pasiėmė 377, 70 Eur, o A. G. - 277,40 Eur, jam tapo žinoma tik VMI pareigūnų patikrinimo metu. Jis pripažįsta, kad bendrovės pinigai (saugumo sumetimu) nebuvo laikomi (duomenys neskelbtini) esančiose patalpose. Tai įvyko dėl to, kad bendrovė turi dvi buveines, kuriose vykdo veiklą, tai (duomenys neskelbtini). Dėl dokumentų neišrašymo ir kasos knygoje daromų įrašų yra atsakinga kasininkė, o jo kaltė pasireiškia tuo, kad jis nepakankamai kontroliavo buhalterę, kuri yra atsakinga.

3.2. Apeliantas taip pat teigia, kad pagal VMI darbuotojų surašytą administracinio nusižengimo protokolą jis buvo kaltinamas padaręs nusižengimą nuo 2017-01-01 00. val. iki 2017-03-09 11 val. 35 min., tačiau teismo sprendimo aprašomojoje dalyje nurodoma, kad pažeidimas padarytas 2017 m. kovo mėnesį, todėl nesuprantama, kada šis galimas pažeidimas yra padarytas, tokiu būdu buvo pažeistos bylos nagrinėjimo ribos, pakeičiant nustatytas faktines aplinkybes, jų neišanalizavus ir neaptarus priimant sprendimą. Nesant nustatytam pažeidimo padarymo laikui ir kitoms pakeistoms faktinėms aplinkybėms, nėra galimybės gintis ir pateigti argumentus. Be to, VMI pareigūnų surašytame protokole nurodoma, kad „darbo užmokestis“ yra už 2017 sausio mėnesį, tačiau teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje visiškai nekalbama apie darbo užmokesčio laiką, todėl nesuprantama už kurio periodo išmokas jis baudžiamas.

3.3. Skunde nurodoma, kad VMI surašytame protokole tyčinė veika įvardinama aktyviais veiksmais - išankstiniu susitarimu, neužtikrinimu, sudarymu sąlygų ir leidimu vadybininkams gauti neapskaitytą darbo užmokestį. Tačiau teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje nenurodo aktyvių veiksmų (nurodymų davimo, atlyginimo išmokėjimo), be to, pašalina susitarimo, neužtikrinimo veiksmus bei veiką apibūdina, kaip sąlygų sudarymą ir leidimu vadybininkams gauti neapskaitytą darbo užmokestį, kuris tyčia nebuvo įtrauktas į buhalterinės apskaitos dokumentus. Teismas nepasisako, kodėl vienus požymius šalina, o kitų ne. Sprendime taip pat nepasisakyta, kokiais veiksmais buvo sudarytos minėtos sąlygos ir kokiais veiksmais buvo išreikštas leidimas gauti vadybininkams neapskaitytą darbo užmokestį. Toks, Apelianto nuomone, vertinimas nekonkretus ir remiamas prielaida, kuri nepagrįsta jokiais įrodymais.

3.4. Skunde Apeliantas nurodo, kad 2017-03-09 daiktinių įrodymų paėmimas byloje yra įvykdytas vadovaujantis nebegaliojančio ATPK 269 str. norma. Šiame protokole nurodoma, kad „rasti ranka rašyti lapeliai“. ANK 593 str. l d. numato pareigūnams teisę atlikti įvykio vietos, patalpų, vietovių, daiktų ir dokumentų apžiūras. Atliekant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, mutatis mutandis taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, tai yra surašomas apžiūros protokolas. Šiuo atveju joks dokumentų apžiūros aktas surašytas nebuvo. Minimame protokole turi būti nurodyta tyrimo veiksmo atlikimo vieta ir laikas (data ir valanda), tyrimo veiksmą atliekantis asmuo, jam padedantis asmuo ir visi asmenys, kurie dalyvauja ar kurių akivaizdoje tai atliekama, kurie dalyvavo atliekant tyrimo veiksmą ar kurių akivaizdoje jis atliktas, pareiškimai, parašai. Todėl, anot Apelianto, byloje esantis „2017-03-09 daiktų paėmimo protokolas“ neatitinka jam keliamų įstatymo reikalavimų ir negali būti pripažintas kaip įrodymas.

3.5. Apeliantas taip pat teigia, kad LR Darbo kodekso 186 straipsnis numato, kad Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Šiame įstatyme naudojama sąvoka „tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui“. Pagal ANK 99 str. 3 d. darbo užmokestis neįtrauktas į buhalterinę apskaitą taip pat galimas tik tiesiogiai darbdaviui išmokant atlyginimą darbuotojui. Tiesioginis išmokėjimas suprantamas kaip išdavimas darbuotojui grynais pinigais ar pervedant į sąskaitą. Todėl savavališkas darbuotojo pinigų pasiėmimas iš jo dispozicijoje esančių pinigų sumos negali būti laikomas tyčiniu darbdavio darbo užmokesčio išmokėjimu, nes tai nenumato LR daro kodekso minima norma. Šiuo atveju negalima vertinti samdomo darbuotojo padarytų darbo tvarkos pažeidimų kaip darbdavio kaltę pagal ANK 99 str. 3 d., nes tai iškreiptų bendrą teisės suvokimo principą ir įgalintų bausti asmenis už kitų neteisėtus veiksmus. Faktinės bylos aplinkybės ir sisteminis įrodymų vertinimas rodo, kad A. G. ir S. V. priedai išmokami nebuvo nei Apeliantui tiesiogiai tai atliekant, nei davus tokį neteisėtą nurodymą.

3.6 Anot Apelianto, teismas ignoravo įrodymus, kad 2016-11-29 UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus įsakymu buvo numatyta nuo 2017-01-01 skaičiuoti priedus prie darbo užmokesčio įmonės vadybininkams už jų vykdomų pardavimų augimą išmokant priedus už ketvirtį (dokumentas byloje). Su 2016-11-29 įsakymu supažindinti visi vadybininkai ir buhalterė I. U.. Šį faktą liudytojai atvirtino teisme, (dokumentas byloje); nuo 2017-01-01 vadybininkų darbo sutartyse (įskaitant A. G. ir S. V.) padaryti darbo sutarties pakeitimai dėl priedų mokėjimo, su kuriais jie supažindinti pasirašytinai (dokumentai byloje); vadybininkai A. G. ir S. V. yra materialiai atsakingi darbuotojai, kurie dirba su bendrovės piniginėmis lėšomis, tai yra gauna pinigus iš klientų ir priduoda bendrovei. Pinigus jie priduoda kasininkei, o ne direktoriui. Nei jų turėti pinigai, nei juodraštiniai lapeliai Apeliantui neperduoti ir apie jų egzistavimą jis nežinojo; kasininkė I. R. nėra įpareigota mokėti atlygimų ir jai tokios teisės nesuteiktos. I. R. teisme patvirtino, kad tokių nurodymų ji nėra gavusi. Ji vadybininkams neišdavė jokio atlyginimo, nes neturėjo tokių nurodymų ir įgaliojimų. Už teisingą pinigų panaudojimą buvo atsakingi patys vadybininkai. Todėl logiška, kad I. R. negalėjo išmokėti atlyginimų, nes fiziškai tų pinigų neturėjo ir jie buvo vadybininkų žinioje.

3.7. A. G., S. V. ir I. R. 2017-03-10 direktoriaus įsakymais už pažeidimus nubausti drausmine tvarka - papeikimais (dokumentai byloje). A. G. ir S. V. nubausti už savavališką pinigų pasiėmimą, tai yra neįnešimą į kasą, o I. R. už kasos dokumentų neišrašymą (dokumentai byloje). Sprendimai įsigalioję ir turį prejudicinę galią.

3.8. Apeliantas nurodo, kad nei vienas byloje apklaustas liudytojas teisme nenurodė aplinkybių, kad jis pats mokėjo minimus atlyginimo priedus A. G. ir S. V., ar davė tokį nurodymą kitiems jam pavaldiems asmenims. Teismas pripažindamas jį kaltu dėl ANK 99 str. 3 d. pažeidimo vadovavosi VMI darbuotojų, kurie apklausti liudytojais ir rėmėsi jų prielaidomis. Byloje nėra nustatyta neapskaitytų pajamų fakto, todėl tai yra tik galima prielaida, ar atskiras liudytojo pamąstymas. Toks įrodymų parėmimas prielaidomis prieštarauja įrodymų vertinimo taisyklėmis. Byloje esančių įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o bylos duomenimis pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir vadovaujantis įstatymu. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. A. G. ir S. V. teisme ir paaiškinimuose patvirtino, kad protokole nurodytas pinigines sumas jie pasiskaičiavo savarankiškai ir sumas ir mėnesius nurodė lapeliuose savarankiškai. Sausio mėnesis lapelyje reiškia tą mėnesį priklausantį galimai priklausantį priedą, bet ne išmokėtą atlyginimą. Pagal 2016-11-29 įsakymą, priedai vadybininkams turėjo būti mokami tik 2017 m. kovo pabaigoje už ketvirtį, todėl atlyginimai už kovo mėnesį įtraukiami į kovo mėnesio važtaraščius, o ne sausio ar vasario, kaip konstatavo teismas. VMI pareigūnų teismui pateikti SODROS duomenys už bendrovės išmokėtus atlyginimus 2017 m. sausio ir vasario mėnesiais neturi jokios įrodomosios reikšmės apie kovo mėnesį išmokėtas lėšas ir nėra Apelianto kaltės įrodymas kaip konstatavo sprendime teismas.

3.9. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad A. G. ir S. V. savavališkai pasiimtos piniginės sumos yra bendrovėje įtrauktos į 2017 m. kovo mėnesio buhalterinius dokumentus ir pateikti SODRAI po tarnybinio patikrinimo, kai tik bendrovės vadovams apie tai tapo žinoma (dokumentai byloje). Apeliantas sutinka, kad darbuotojai galimai taip pasielgė, nes neteisingai suprato priedų išmokėjimo tvarką, tačiau tai nesuteikė jiems savarankiškos teisės pasiimti „galimai uždirbtus“ priedus iš bendrovės lėšų. Dėl to teismas padarė klaidingą išvadą apie „nusistovėjusią atlyginimų išmokėjimo tvarką“. Toks daugiskaitoje naudojamas teiginys gramatiškai apibrėžia daugkartinius mokėjimus, tačiau tai byloje nenustatyta nei faktinėmis aplinkybėmis, nei kitais dokumentais (darbo sutartyje mokami atlyginimai mokami pavedimais į sąskaitas), priedų mokėjimas už ketvirtį turėjo įvykti pirmą kartą tik 2017 m. balandžio pradžioje. Teisme A. G. ir S. V. patvirtino, kad jie savavališkai iš įmonės pinigų pasiėmė galimai „uždirbtus pinigus“, kuriuos savarankiškai pasiskaičiavo pagal 2016-11-29 įsakymą, nes pinigai jiems buvo reikalingi. Sutvarkytus dokumentus ir pinigus I. R. Apeliantui turėjo perduoti būtent 2017-03-09 (parodymai teisme), tačiau jis atvyko tik apie pietus, kai VMI patikrinimas jau buvo pradėtas. Tai dar kartą įrodo, kad šie faktai jam nebuvo žinomi, pinigų vadybininkams niekas neleido pasiimti ir nedavė, apie jų veiksmus Apeliantui nebuvo žinoma.

3.10. VMI pareigūnai nebuvo davę jokių nurodymų pateikti vienus ar kitus įmonės dokumentus (vadovaujantis ANK 593, 601 str.). Tik viename dokumente, t.y., 2017-04-18 operatyvaus patikrinimo pažymoje (įteikta 2017-04-21 surašant nusižengimo protokolą) nurodoma, kad nepateikti įmonės įsakymai dėl skatinimo. Tačiau 2017-03-09 tikrinimo metu pareigūnams buvo nurodyta, kad tokie įsakymai yra (pareigūnams pateiktų paaiškinimų turinys, kuris yra byloje), todėl pareigūnai savo teiginiais perkėlė Apeliantui pareigą pačiam įrodinėti nekaltumą. Tokiu būdu, anot Apelianto, pareigūnai vengė atlikti savo pareigas ir nuėjo lengviausiu keliu, palikdami tai spręsti teismui ir šalinti jų „darbo broką“. Teisinantys įrodymai pareigūnams buvo nenaudingi ir jie tyčia jų nerinko. Teismas esant šiai situacijai, nepagrįstai pareigūnų (liudytojų) parodymus laikė pagrįstais ir įrodančiais jo kaltę. ANK 567 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta administracinių nusižengimų bylas tiriančių pareigūnų pareiga imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Priimant sprendimą privalu nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn ir nustatyti aplinkybes turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Nustatant šias teisiškai reikšmingas aplinkybes privalu įvertinti byloje surinktus įrodymus. Nesivadovaudamas šiais nustatytais faktais (įrodymais) byloje bei neaptardamas jų, teismas bylą išnagrinėjo subjektyviai ir šališkai, nes suteikė vienos proceso šalies įrodymams išskirtinių įrodymų statusą, o kitos šalies įrodymus nuvertino ar visiškai jų nevertino tarsi jų nebūtų. Tuo buvo pažeista nekaltumo prezumpcijos, lygybės prieš įstatymą, proporcingumo, teisingo proceso principai ir iškreipta Administracinių nusižengimų teisenos paskirtis - objektyviai, visapusiškai ir išsamiai ištirti administracinius nusižengimus, tinkamai taikyti įstatymus.

3.11. Nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą ir pripažindamas Apeliantą kaltu pagal LR ANK 99 str. 3 d., vadovavosi Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad ūkio subjekto vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, todėl turi atsakyti už atliktas ūkines operacijas t.y. priedų išmokėjimą. Tačiau buhalterinės apskaitos organizavimo negalima sutapatinti su jos vedimu (tvarkymu). Buhalterinės apskaitos organizavimas pasireiškia tuo, kad ūkio subjekto vadovas paskiria ar įdarbina už finansus ir už buhalterinę apskaitą atsakingus asmenis, kurie ją tvarko. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Apeliantas tinkamai organizavo buhalterinę apskaitą - bendrovės įsakymais yra paskirta buhalterė, kuri tvarkė buhalterinę apskaitą, paskirta kasininkė, kuri atsakinga už visas operacijas kasoje bei atsakinga už teisingą dokumentų vedimą (išrašymą, materialinių vertybių apskaitą). Minėto Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsnių nuostatose, kai ūkio subjekte yra darbuotojai, šiuo atveju - finansininkas ir buhalteris, būtent jie yra atsakingi už tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą. 10 straipsnio 2 d. kategoriškai numato, kad ūkio subjekto apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas, išskyrus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytus atvejus (Mažosios bendrijos apskaitą ir individualios įmonės apskaitą). Pažymėtina, kad tokiu atveju Apelianto kaip vadovo administracinė atsakomybė būtų galima tik tuo atveju, jeigu jis veiktų tyčia, pats išmokėdamas neapskaitytą atlyginimą (priedus) arba kaip bendrininkas kartu su tiesiogiai buhalteriją tvarkančiu asmeniu ar kasininku. ANK nenumato bendrininkavimo formos, tačiau naudoja sąvoką ,,nusižengimą padarė du ar daugiau susitariusių asmenų“. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad toks bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusižengimą. Išmokėjimas darbo užmokesčio, kurio dalis buvo neįtraukta į įmones buhalterinės apskaitos dokumentus yra padaromas aktyviais veiksmais, būtent fiziškai išmokant darbo užmokestį arba duodant tokius nurodymus. Tokie veiksmai sudaro administracinio teisės pažeidimo, numatyto ANK 99 str. 3 d., sudėties objektyviąją pusę. Šio pažeidimo subjektyviąją dalį sudaro tik tyčia. Tai reiškia, kad pažeidėjas tokiu atveju turi suvokti savo veiksmų neteisėtumą ir pavojingumą visuomenei, numatyti tokių veiksmų žalingas pasekmes ir jų norėti, arba nenorėti, tačiau sąmoningai leisti joms kilti. Tuo tarpu nutartyje Apelianto veika įvardinama kaip „sudarė sąlygas ir leido vadybininkams gauti neapskaitytą darbo užmokestį“. Šie požymiai yra neatsargaus, bet ne tyčinio pažeidimo požymiai, kurie nenumatyti LR ANK 99 str. 3 d.

3.12. Apeliantas taip pat teigia, kad jis kaltinamas pažeidęs LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 punktą (ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas). Pagal minimo įstatymo 11 str. už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Apelianto nuomone, jis asmeniškai neatliko jokių ūkinių operacijų ir nedavė joms nurodymo šių operacijų atlikti, todėl negali būti kaltinamas tokių operacijų įforminimu ar registravimu. Kaip bendrovės vadovas, vadovaujantis minimo įstatymo 14 straipsniu, yra nustatęs apskaitos dokumentų pasirašymo tvarką ir asmenų, kurie turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, sąrašą. Apeliantas sutinka, kad bendrovės kasoje nebuvo išrašyti kasos išlaidų orderiai pinigams, kurie buvo saugomi ne kasoje. Tačiau tai, Apelianto nuomone, yra formalus taisyklių pažeidimas, kurį padarė už tai atsakinga kasininkė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimo Nr. 179 „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 2p. numato, kad kasininkas yra ūkio subjekto darbuotojas, ūkio subjekto vadovo paskirtas atlikti kasos operacijas“. 2013-11-01 įsakymu (byloje pateiktas dokumentas) I. R. pagal Taisyklių 25 p., buvo paskirta eiti kasininkės pareigas. Ji taip pat turėjo teisę išrašyti kasos pajamų ir išlaidų orderius ar kitus kasos dokumentus (minimų taisyklių 4 p. ), todėl teisiškai tai gali būti vertinama kaip formalus kasininkės taisyklių 4p. pažeidimas, todėl šiuo atveju, Apelianto nuomone, jis negalėjo būti šio pažeidimo subjektu, nes kasininkės veiklą tiesiogiai kontroliuoja buhalterė (tokią pareigą numato minimų taisyklių 18 punktas), o pagal taisyklių 24 p. ji negali patikėti jai pavesto darbo kitiems asmenims. Už šiuos pažeidimus kasininkė I. R. 2017-03-10 yra nubausta drausmine nuobauda - papeikimu. Be to, anot Apelianto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimas Nr. 179 „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 p.“ numato, kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą, todėl Apelianto teigimu jis negali būti šio pažeidimo subjektu, nes kasos knygos nepildo. Už kasos knygą atsakinga kasininkė, o ją kontroliuoja buhalterė. Taigi, Apelianto nuomone, jis negalėjo padaryti buhalterinės ūkinių operacijų apskaitos taisyklių pažeidimą bei pažeidimą susijusį su buhalterinės piniginių lėšų ir materialinių vertybių apskaitos taisyklėmis (ANK 205 str. l, 2 d.), nes jis nėra šio galimo pažeidimo subjektas. Šios pareigos pagal taisykles suteiktos kasininkei ir ją kontroliuojančiai buhalterei.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu į Apelianto skundą Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau Institucija) prašo Apelianto skundo netenkinti ir palikti Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nutarimą nepakeistą.

4.1. Institucija nurodo, kad 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 str. 1 d. nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 d. numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. To paties straipsnio 4 d. numatyta, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius. 2000-02-17 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4 punkte numatyta, kad pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį. Pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį. Taisyklių 7 punktas nustato, kad vienkartinė darbo užmokesčio, premijų, pašalpų, pensijų, stipendijų, tantjemų, dividendų ar kita išmoka asmeniui (ūkio subjekto darbuotojui arba asmeniui, kuris nėra ūkio subjekto darbuotojas) turi būti įforminama kasos išlaidų orderiu. Šiuo atveju, ne tik kasos išlaidų orderiai nebuvo įforminti, tačiau ir pinigai, vadybininkų gauti kaip papildomas darbo užmokestis (priedas), nebuvo apskaityti kaip gauti Bendrovėje už parduotą produkciją ir neįtraukti į įmonės pajamas. Neapskaityti pinigai, surenkami iš Bendrovės klientų (UAB (duomenys neskelbtini) atveju: alus pristatytas be dokumentų, atsiskaityta grynaisiais pinigais neišrašant pinigų priėmimo kvito) ir, imituojant jų išėmimą iš kasos (kas neatitinka tikrovės), įnešami į Bendrovės banko sąskaitą (net ir atradus lapelius seife su pinigų sumomis, I. R. pinigų įnešimo į banką kvitą 1153 Eur sumai tikrinimo metu suvedė į apskaitos programą kaip išmokėjimą iš kasos 2017-03-06 dienai, nors šie pinigai, pagal jos pačios paaiškinimus ir vadybininko žodžius, surinkti iš klientų už parduotą produkciją). Tokiu atveju, vadybininkas S. V. įnešė į banką 1153 Eur 2017-03-06, nors jų iš kasos nebuvo gavęs (apskaitininke tik tikrinimo metu 2017-03-09 užpildė kasos išlaidų orderį neva pinigai išmokėti iš Bendrovės kasos 2017-03-06). Tokiu būdu gauti neapskaityti pinigai už parduotas prekes buvo naudojami priedų prie atlyginimų mokėjimui ir kitoms, tikrinimo metu nenustatytoms, reikmėms (2017-03-09 I. R. teigimu, visada visus pinigus ji atiduodavo direktoriui). Pirminiuose paaiškinimuose darbuotojai patvirtino, kad pakluso nusistovėjusiai ir galiojančiai įmonės vidaus administravimo tvarkai - vadybininkai surinktus pinigus pristatydavo apskaitininkei, ją informuodavo apie pardavimus, apskaitininkė pinigus atiduodavo direktoriui, todėl nieko savarankiškai (be direktoriaus įsakymo ir žinios) spręsti negalėjo. Tokiu atveju, nei apskaitininkė I. R., nei vadybininkai S. V. (Bendrovėje dirba nuo 2014 m.) ir A. G. (Bendrovėje dirba nuo 2015 m.) negalėjo veikti taip, kaip patys to norėtų - visi veiksmai buvo derinami su vadovu, su kuriuo priedų išmokėjimas buvo aptartas iš anksto. Bendrovės vadovas, tiesiogiai organizavęs tokią apskaitos tvarką ir betarpiškai kontroliavęs visus Bendrovėje vykstančius vidaus procesus ir grynųjų pinigų srautus yra tinkamas subjektas ANK 99 str. 3 d., 205 str. 1 d. ir 205 str. 2 d. padarytų veikų prasme. Taigi, Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis tiesiogiai neišmokėjo vadybininkams jokių pinigų, nepaneigia jo, kaip Bendrovės vadovo, atsakomybės už įmonės veiklos organizavimą taip, kad nebūtų pažeidžiamos galiojančių teisės aktų nuostatos, o prašymas perkvalifikuoti nusižengimą į lengvesnį niekuo nepagrįstas. Faktas, jog algos išmokamos tik bankiniais pavedimais, kas, Apelianto teigimu, patvirtina, kad buvo išmokamos būtent tokios, o ne didesnės sumos, nėra esminis. Liudytojai nurodė, jog buvo atskiras susitarimas dėl priedų mokėjimo. Tai, kad atlyginimai mokami bankiniais pavedimais, nepaneigia fakto, jog darbuotojams papildomai buvo mokami neapskaityti pinigai.

4.2. Institucija pažymi, kad nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo faktas nėra įrodinėjamas vien tik liudytojų parodymais. Nuoseklius liudytojų parodymus taip pat patvirtina operatyvaus patikrinimo pažyma, faktų fiksavimo pažyma, bei kita byloje esanti rašytinė medžiaga. ANK 569 str. nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

4.3. Institucija taip pat nurodo, kad Daiktų paėmimo protokolo forma ir jos pildymo taisyklės patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002-05-06 įsakymu Nr. 116 (2004-09-08 įsakymo redakcija Nr. VA-162). Šią formą, paimdami daiktus, privalo pildyti mokesčių administratoriaus darbuotojai. Nauja daiktų paėmimo protokolo forma patvirtinta tik 2017-04-28 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu Nr. VA-35 „Dokumentų formų ir naudojimo ir užpildymo taisyklės" (TAR, 2017-04-28, Nr. 7127), todėl iki įsakymo įsigaliojimo naudotos senosios formos (su nuoroda į ATPK 269 str., kas iš esmės atitinka ANK 599 str. nuostatas).

Motyvuojamoji dalis

5. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ANK) 652 str. 1 d. apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl procesinių pažeidimų renkant įrodymus

7. Iš tiesų apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad Institucija paimdama bylai reikšmingus daiktus (5 lapelius) panaudojo seno pavyzdžio Daiktų paėmimo protokolą bei vadovavosi jau nebegaliojančia Lietuvos Respublikos administracinio teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 269 straipsnio norma, kuri numatė, kad sulaikymo, asmens apžiūros ar daiktų patikrinimo metu rastus daiktus ir dokumentus, kurie yra teisės pažeidimo įrankis arba tiesioginis objektas, paima šio kodekso 266 ir 268 straipsniuose numatytų organų pareigūnai. Paimti daiktai ir dokumentai iki administracinio teisės pažeidimo bylos išnagrinėjimo saugomi organų (pareigūnų), kuriems suteikta teisė paimti daiktus ir dokumentus, nustatytose vietose, o išnagrinėjus bylą, remiantis priimtu nutarimu (sprendimu), jie nustatyta tvarka konfiskuojami arba grąžinami teisėtam valdytojui, arba sunaikinami. Daiktų ir dokumentų paėmimo atveju surašomas jų paėmimo protokolas arba tai įrašoma administracinio teisės pažeidimo, asmens apžiūros, daiktų patikrinimo ar administracinio sulaikymo protokoluose. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas nesutinka su Apelianto nuomone, kad 2017 m. kovo 9 d. daiktų paėmimo protokolas neatitinka jam keliamų įstatymo reikalavimų ir negali būti pripažintas kaip įrodymas.

7.1. Skundą nagrinėjantis teismas atkreipia Apelianto dėmesį į tai, kad be skunde nurodomų ANK 593 straipsnio nuostatų, ANK įtvirtintos ir kitos nuostatos, reglamentuojančios išimtinai daiktų ir dokumentų paėmimą (ANK 569, 595, 599 str.), kaip vieną iš administracinių nusižengimų teisenos užtikrinimo prievartos priemonių. Pagal ANK 595 straipsnio nuostatas, administracinius nusižengimus tiriantys pareigūnai, siekdami užkirsti kelią administraciniams nusižengimams, taip pat siekdami užtikrinti, kad būtų išsamiai tiriami administraciniai nusižengimai ir nagrinėjamos administracinių nusižengimų bylos, ir vykdomi administracinių nusižengimų bylose priimami sprendimai, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali taikyti daiktų ir dokumentų paėmimą. Pagal 599 straipsnio 1 dalies nuostatas asmens administracinio sulaikymo, asmens apžiūros ar daiktų patikrinimo metu rasti daiktai ir dokumentai, kurie yra nusižengimo įrankis, tiesioginis objektas arba yra reikšmingi administracinio nusižengimo tyrimui ir bylos nagrinėjimui, gali būti paimami. Paimti daiktai ir dokumentai iki administracinio nusižengimo bylos išnagrinėjimo saugomi pareigūnų nustatytose vietose, o išnagrinėjus bylą, remiantis priimtu nutarimu (sprendimu), nustatyta tvarka konfiskuojami arba grąžinami teisėtam valdytojui, arba sunaikinami...“. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, paėmus daiktus ir dokumentus, surašomas jų paėmimo protokolas arba apie daiktų ir dokumentų paėmimą įrašoma administracinio nusižengimo, asmens apžiūros, daiktų patikrinimo ar administracinio sulaikymo protokoluose. Taigi vertinant 2017 m. kovo 9 d. daiktų paėmimo protokolą (t. 1, b.l. 22) matyti, kad šis dokumentas visiškai atitinka ANK 569, 595, 599 straipsniuose keliamiems reikalavimams, protokole nurodytas šį veiksmą atlikęs asmuo, šio veiksmo atlikimo vieta, laikas, data bei visi kiti asmenys, kurie dalyvavo paimant protokole išvardintus daiktus, be to, protokolas pasirašytas šį veiksmą atlikusio asmens ir visų kitų atliekant daiktų paėmimą dalyvavusių asmenų, tame tarpe ir paties Apelianto. Tokiu būdu, vien tik tai, kad standartiniame protokolo blanke įrašyta nebegaliojanti ATPK 269 straipsnio nuostata, nesudaro pagrindo šio protokolo nepripažinti įrodymu, neatitinkančiu ANK nuostatų.

Dėl pažeidimo padarymo laiko ir kaltinimo ribų

9. Administracinio nusižengimo protokolo grafoje „Nusižengimo padarymo vieta, data, laikas“ nurodyta, kad nusižengimas padarytas (duomenys neskelbtini), 2017 m. sausio 1 d. 00 val. 00 min. – 2017 m. kovo 9 d. 11 val. 35 min. Šio protokolo grafoje „Pažeidimo esmė“ nurodyta, kad vadybininkai S. V. ir A. G. 2017 m. kovo mėnesį gavo buhalterinės apskaitos dokumentuose neapskaitytą darbo užmokestį už 2017 m. sausio mėnesį. Biržų rajono apylinkės teismas skundžiamame 2017 m. birželio 8 d. nutarime nustatė iš esmės tas pačias pažeidimo padarymo aplinkybes (laiką, vietą), kurios buvo konstatuotos administracinio nusižengimo protokole. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojai S. V. ir A. G. teisme patvirtino, kad atlyginimus sau už 2017 m. sausio mėnesį išsimokėjo 2017 m. kovo pradžioje, todėl teismas pagrįstai ir teisingai nustatė pažeidimo padarymo laiką – 2017 m. kovo mėnesį bei konstatavo, kad atlyginimas išmokėtas už 2017 m. sausį.

9.1. Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su Apelianto argumentais, kad nutarimo motyvuojamoje dalyje teismas detaliai nepasisakė dėl išmokėto darbo užmokesčio laiko, tačiau priešingai nei teigia Apeliantas, faktines bylos aplinkybes dėl pažeidimo padarymo laiko, kaip ir Institucija, surašiusi administracinio nusižengimo protokolą, nustatė tinkamai bei jų nekeitė. Iš nutarimo matyti, kad teismas vadovaudamasis liudytojų parodymais ir kitais byloje esančiais duomenimis, konkretizavo pažeidimo padarymo laiką, kuris, kaip minėta, sutampa su protokole nurodytu laiku, todėl teigti, kad Apeliantas neturėjo galimybės gintis ir pateikti argumentus nėra jokio pagrindo. Tai, kad teismas siaurino pažeidimo padarymo laiką ir nenurodė šio sprendimo motyvų, nelaikytina esminiu pažeidimu. Kaip jau minėta, toks pažeidimo padarymo laikas, kurį nurodė teismas, buvo nurodytas ir administracinio nusižengimo protokole aprašant padaryto pažeidimo esmę. Taigi konstatuoti, kad buvo pažeistos bylos nagrinėjimo ribos taip pat nėra jokio pagrindo.

9.2. Apeliantas visiškai nepagrįstai teigia, kad teismas nepaaiškino, kodėl šalino veikos – susitarimo, veiksmų neužtikrinimo požymius. Tiek iš administracinio nusižengimo protokolo pažeidimo esmės, tiek iš teismo nutarimo nustatomosios dalies matyti, kad šios dalys yra analogiškos, todėl dėl šių Apelianto skundo argumentų, skundą nagrinėjantis teismas plačiau nepasisako.

Dėl ANK 99 straipsnio 3 dalies taikymo ir įrodymų administracinio nusižengimo byloje vertinimo

10. Pirmiausia pažymėtina, kad kiekvienoje byloje esančių įrodymų vertinimas ir jų visumos pagrindu nustatytų aplinkybių konstatavimas yra išimtinė teismo prerogatyva. Todėl vien tai, kad apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus vertino kitaip nei Apeliantas, negali būti pagrindas byloje priimti kitokį sprendimą, nei priėmė pirmosios instancijos teismas. Skundą nagrinėjantis teismas šiuo atveju visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, kad šioje byloje yra pakankamai duomenų, jog T. C. būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, neužtikrino, kad bendrovės vadybininkams išmokamas darbo užmokestis būtų apskaitytas įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, susitarė, sudarė sąlygas ir leido vadybininkams gauti neapskaitytą darbo užmokestį, tyčia neįtrauktą į buhalterinės apskaitos dokumentus. Iš pirmosios instancijos teismo nutarimo turinio matyti, kad teismas išsamiai aiškinosi bylos aplinkybes ir visų byloje surinktų duomenų kontekste padarė pagrįstą išvadą, kad T. C. veikoje yra ANK 99 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis.

10.1. Skundą nagrinėjantis teismas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad asmens kaltė gali būti nustatyta tik tiksliai nustačius visus teisės pažeidimo sudėties požymius kaltininko veiksmuose, išsamiai įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą bei pasisakius dėl esminių proceso dalyvių bylos nagrinėjimo metu išsakytų argumentų. Išnagrinėjus šią bylos medžiagą, konstatuotina, kad priimant skundžiamą nutarimą buvo laikomasi šių procesinių teisės normų. Pripažindamas T. C. kaltu pirmos instancijos teismas vadovavosi teisme apklaustų liudytojų A. M., Š. R., A. G., S. V., I. R. parodymais bei operatyvaus patikrinimo pažyma, foto lentelėmis, faktų fiksavimo medžiaga, grynųjų pinigų suskaičiavimo aktu, kasos išrašu, daiktų paėmimo protokolu, kitais pirmos instancijos teismo nutarime nurodytais ir ištirtais duomenimis, kurie laikomi įrodymais.

10.2. Skundą nagrinėjantis teismas nesutinka su Apelianto teiginiais, jog A. G. ir S. V. neapskaityti priedai išmokami nebuvo, ir, kad teismas ignoravo ir neteisingai interpretavo byloje surinktus įrodymus dėl vadybininkų savavališkų veiksmų pasiimant pinigus be jo – Apelianto, žinios, kuriuos teismas įvertino, kaip veiksmus, tyčia padarytus Apelianto, t.y., išmokant (susitariant ir sudarant sąlygas išmokėti) neapskaitytą darbo užmokestį.

10.3. Šioje byloje neginčijamas teismo nutarime įrodymais pagrįstas sprendimas, kad vadybininkai A. G. ir S. V. už 2017 m. sausio mėnesį išsimokėjo piniginį priedą prie atlyginimo pinigais, kurie nebuvo apskaityti įmonės buhalterinėje apskaitoje. Tai, kad įmonės direktorius T. C., kaip teisingai teigiama teismo nutarime, veikė tyčia, kuri pasireiškė tam tikru susitarimu su įmonės darbuotojais, atitinkamų sąlygų sudarymu, neužtikrinimu, kad būtų mokomas buhalterinėje apskaitoje apskaitytas atlyginimas, visų pirma patvirtina įmonės apskaitininkės I. R. sąmoningi veiksmai, rodantys, kad operatyvaus patikrinimo pradžioje, iš seifo išimdama maišelius su pinigais ir juose esančiais rankraštiniais lapeliais apie A. G. ir S. V. išmokėtą atlyginimą, ji šių lapelių, patikrinimą atliekantiems pareigūnams, sąmoningai nepateikė palikdama juos seife. Be to, pateikdama paaiškinimą (t., 1, b.l. 18) ir apklausiama teisme nurodė, kad šiuos lapelius turėjo pateikti direktoriui, kad nežinanti, kokiu būdu apskaičiuojami išmokami pinigai, nors vadybininkas S. V. 2017 m. kovo 20 d. teigė priešingai, t.y., kad apskaitininkė žino apie direktoriaus ir vadybininkų susitarimą dėl motyvacinių priedų (t. 1, b.l. 42). Toks jos sąmoningų veiksmų bei nesutampančių paaiškinimų turinys, skundą nagrinėjančio teismo nuomone, savaime suponuoja išvadą ir patvirtina, kad I. R. sąmoningai vengdama pareigūnams pateikti aptariamus lapelius, aiškiai suvokė, kad atlyginimas vadybininkams išmokėtas neteisėtai, iš į įmonės kasą neįneštų ir apskaitoje neapskaitytų pinigų. Šią aplinkybę be jau aptartų duomenų patvirtina ir operatyvaus patikrinimo pažymos duomenys (t. 1, b.l. 8 – 13) ir liudytojo A. M. parodymai teisme.

10.4. Antra, aptariamą Apelianto tyčios turinį iš dalies patvirtina jo paties veiksmai patikrinimo metu. Iš bylos medžiagos matyti, kad patikrinimo metu Apeliantas turėjo galimybę atliekamo patikrinimo metu pateikti prašomus dokumentus, patvirtinančius rašytinį susitarimą apie vadybininkams mokomus priedus, tačiau to nepadarė, nors akivaizdu, kad turėjo galimybę. Pažymėtina, kad Š. R. teisme parodė, kad siekdami gauti minėtus įsakymus ir sutartis vyko pas įmonės buhalterę ir į įmonės registracijos vietą (duomenys neskelbtini) g., tačiau buvo nustatyta, kad įmonė nurodytu adresu veiklos nevykdo, pašto siuntų neatsiima. Remiantis šiais duomenimis, skundą nagrinėjančiam teismui kyla abejonės dėl įsakymo dėl priedų skyrimo tvarkos bei papildytų darbo sutarčių, pateiktų tik bylos nagrinėjimo dieną, egzistavimo atliekamo operatyvaus patikrinimo metu. Tačiau šios abejonės nėra pašalintos, todėl skundą nagrinėjantis teismas jas vertina nubaustojo naudai darydamas išvadą, kad aptariami dokumentai patikrinimo dieną vis dėl to egzistavo. Tačiau, skundo nagrinėjančio teismo nuomone, šių dokumentų egzistavimas vis tik nepaneigia T. C. kaltės ir neįrodo jo nekaltumo. Tokiu būdu pirmos instancijos teismo išvada, kad Apeliantas T. C. tyčia neužtikrino, kad išmokomas darbo užmokestis būtų apskaitytas įmonės buhalteriniuose dokumentuose, yra visiškai pagrįsta. Be to, rasti daiktiniai įrodymai – apskaitininkės surašyti lapeliai apie vadybininkams išmokėtus atlyginimus, patvirtina susitarimą dėl minėtų neapskaitytų atlyginimų (priedų) mokėjimo ir atitinkamų sąlygų apskaičiuojant priedus, o vėliau per apskaitininkę pateikiant duomenis direktoriui, sudarymo.

10.5. Trečia, Apeliantas T. C. teikdamas paaiškinimą (b.l. 17, t. 1) nurodė, kad yra padarytas pilotinis susitarimas su vadybininkais dėl procentinių priedų prie bazinės algos, kurie apskaičiuojami pasibaigus trijų mėnesių laikotarpiui. Apie tai, kad 2016 m. lapkričio 29 d. priimtas įsakymas dėl priedų skyrimo tvarkos (b.l. 16, t. 2) bei papildytos darbo sutartys (b.l. 13, 10 t. 2) Apeliantas, kaip jau minėta, vis dėl to nenurodė. Be to, pagal pateiktus paaiškinimus ir dokumentus, minėtus priedus apskaičiuoti pasibaigus ketvirčiui turėjo vyr. buhalterė, tačiau kaip matyti iš nustatytų faktinių aplinkybių, nei vadybininkas A. G., nei S. V. nesulaukę ketvirčio pabaigos, patys apskaičiavo priedų dydį ir išsimokėjo atlyginimų priedus iš neapskaitytų įmonės pinigų. Tai, kad įmonės direktorius – Apeliantas priėmė įsakymus skirti vadybininkams nuobaudas už tai, kad jie, anot Apelianto, savavališkai išsimokėjo priedus, savaime neįrodo Apelianto nekaltumo ir nepaneigia jo veikoje esant jam inkriminuojamo nusižengimo požymių. Skundo nagrinėjančio teismo nuomone, įmonės darbuotojai buvo nubausti dirbtinai, Apeliantui siekiant įrodyti nekaltumą ir išvengti atsakomybės. Taip pat atmestinos A. G. ir S. V. pateiktos tapačios (sutampančios) versijos kaip nepagrįstos ir nelogiškos, kad abejiems vadybininkams, beveik tuo pačiu metu, skubiai prireikė pinigų, kuriuos abu, apie tai nepranešę įmonės vadovui, apskaičiavo ir pasiėmė savavališkai iš įmonėje neapskaitytų pinigų. Pažymėtina, kad šie vadybininkai įmonėje dirba nuo 2014 metų, buvo supažindinti su darbo sutartimis ir jų priedais, įsakymu dėl priedų mokėjimo, todėl akivaizdu, kad jiems buvo gerai žinoma atlyginimų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka. Esant šiems duomenims A. G. ir S. V. negalėjo nesuprasti, jog tokie jų savavališki veiksmai, kai aiškiai nusižengiama nustatytai tvarkai, veiksmai, kuomet neįspėjus (nežinant) įmonės vadovui savavališkai pasiimamas atlyginimo priedas, galėjo būti prilyginami nusikaltimui, t.y., jiems patikėto turto pasisavinimui. Taigi esant šių duomenų visumai, darytina loginė, gautų ir aptartų duomenų pagrindu pagrįsta išvada, kad pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, jog vadybininkų veiksmai buvo suderinti su įmonės vadovu – Apeliantu bei, kad įmonėje neapskaitytų priedų mokėjimo tvarka buvo nusistovėjusi. Ar nustatytas pažeidimo faktas buvo vienintelis, ar jų buvo daugiau, esminės reikšmės nustatant Apelianto atsakomybės pobūdį šiuo nagrinėjamu atveju nėra, nes Apeliantas traukiamas atsakomybėn tik dėl konkrečių teismo ištirtų faktinių aplinkybių. Apelianto cituojamos LR Darbo kodekso 186 straipsnio nuostatos apie tiesiogiai darbdavio mokomą darbo užmokestį nešalina Apelianto atsakomybės pagal ANK 99 straipsnio 3 dalį, nes kaip jau minėta, vadybininkai išsimokėjo priedą prie atlyginimo iš neapskaitytų įmonės pinigų ne savavališkai, o suderinus su Apeliantu, t.y., jiems šis darbo užmokestis buvo mokomas tiesiogiai darbdavio, sudarius atitinkamas, teismo aukščiau aptartas ir išanalizuotas, sąlygas, kuomet duomenys apie išmokėtą papildomą darbo užmokestį yra perduodami per finansininkę. Faktas, kad vadybininkų išsimokėti priedai buvo įtraukti į 2017 m. kovo mėnesio buhalterinius dokumentus bei pateikti „Sodrai“, taip pat nepaneigia nustatyto pažeidimo padarymo fakto, nes šie veiksmai buvo atlikti jau po VMI pareigūnų patikrinimo ir padarytų nusižengimų nustatymo.

10.6. Ketvirta, Buhalterinės apskaitos įstatymo 9 straipsnis įpareigoja ūkio subjekto vadovą parinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti. Iš tiesų, kaip nurodo Apeliantas, šio įstatymo 21 straipsnis nustato jo atsakomybę už buhalterinės apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus. Įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad ūkio subjekto apskaitą tvarko vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ar pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo. Ūkio subjekto apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas, išskyrus mažosios bendrijos narį ir individualios įmonės savininką. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą.

10.7. Taigi Apeliantas T. C., kaip ūkio subjekto vadovas, įmonės apskaitos netvarkė, ją tvarkė įmonės buhalterė. Tačiau Apeliantas nubaustas ne už tai, kad, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, pažeidė buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas dėl veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti buhalterė, o už tai, kad leido ir sudarė sąlygas vadybininkams gauti neapskaitytą darbo užmokestį. Tai neprieštarauja aptartoms Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatoms ir teismų praktikai. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, nenurodo visų ūkinių įvykių ar operacijų, nepateikia informacijos apie išmokėtus priedus, kaip šiuo nagrinėjamu atveju, jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-41/2012, 2K-569/2012, 2K-430/2013, 2K-7-176-303/2015). Tokiu būdu skundą nagrinėjantis teismas atmeta Apelianto argumentus, kuriais Apeliantas siekia atsakomybę perkelti finansininkui ir buhalteriui, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, Apeliantas visiškai atitinka pažeidimo, numatyto ANK 99 straipsnio 3 dalies subjekto sąvoką. Taigi, visuma įrodymų - rasti daiktiniai įrodymai (rankraštiniai lapeliai), kurie turėjo būti perduoti Apeliantui, pateikti nenuoseklūs ir prieštaringi įmonės darbuotojų paaiškinimai, kiti aptarti duomenys, patvirtina, kad T. C. kontroliavo visą įmonės veiklą bei žinojo apie išmokomą neapskaitytą darbo užmokestį.

Dėl pažeidimų, numatytų ANK 205 str. 1, 2 d.

11. Skundą nagrinėjantis teismas visiškai sutinka su Apelianto argumentais, kad jis šiuo nagrinėjamu atveju, nėra pažeidimų, numatytų ANK 205 str. 1, 2 d. subjektas.

11.1. Apeliantas skundžiamu nutarimu, be jau aptarto nusižengimo, pasireiškusio neapskaityto darbo užmokesčio išmokėjimo, nubaustas dar ir už tai, kad jis neužtikrino, kad bendrovėje būtų laikomasi Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 (toliaus Taisyklės), t. y. kasos išlaidų orderiai laikotarpiu nuo 2017-02-01 iki 2017-03-09 būtų numeruojami ir grynieji pinigai iš įmonės kasos būtų išmokami tik pagal kasos išlaidų orderius. Operatyvaus patikrinimo metu 2017 m. kovo 9 d. įmonės kasoje pagal kasos knygą turėjo būti 21902,96 Eur, tačiau faktiškai rasta 1000,95 Eur, t. y. nustatytas 20902,01 Eur grynųjų pinigų trūkumas. Nutarime nurodoma, kad jis savo veiksmais pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX- 574 12 str. nuostatas ir 2000-02-17 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 4, 16 punktų reikalavimus.

11.2. Tačiau, kaip pagrįstai nurodo Apeliantas, Taisyklių 2 pinktas numato, kad Kasininkas – ūkio subjekto darbuotojas, ūkio subjekto vadovo paskirtas atlikti kasos operacijas. Kasininkas paskiriamas vadovaujantis Taisyklių 23 punktu, kuris numato, kad ūkio subjekto vadovas, priimdamas kasininką į darbą, privalo pasirašytinai supažindinti jį su šiomis taisyklėmis ir sudaryti su juo visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Pagal Taisyklių 30 punkto nuostatos, už apskaitos organizavimą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir šių Taisyklių reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas.

11.3. Iš UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus T. C. įsakymo dėl kasininko paskyrimo (t. 2, b.l. 14) matyti, kad vadovaudamasis Taisyklėmis, apskaitininkė I. R. buvo paskirta eiti kasininko pareigas. Įsakymu jai suteikiama teisė surašyti ir pasirašyti kasos pajamų orderius ir kasos išlaidų orderius. Pagal Taisyklių 4¹ punktą Kasos pajamų ir išlaidų orderius pasirašo ūkio subjekto vadovo patvirtinti asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti kasos pajamų ir išlaidų orderius. Atkreiptinas dėmesys ir į Taisyklių 22 punkto nuostatas, kad kasininkas materialiai atsako už visų jo priimtų pinigų saugumą ir visus nuostolius, kuriuos ūkio subjektas gali patirti tiek dėl sąmoningų jo veiksmų, tiek dėl netinkamo arba nesąžiningo pareigų vykdymo.

11.4. Taigi iš Taisyklių 2, 22, 23, 30 punktų nuostatų analizės seka, kad įmonės vadovas – Apeliantas, įsakymu paskyręs I. R. įmonės kasininke, tinkamai organizavo apskaitos tvarkymą, todėl negalėjo būti traukiamas atsakomybėn dėl kasos darbo organizavimo taisyklių pažeidimo, kaip neturintis specialaus subjekto, atitinkančių Taisyklių reikalavimus, statuso. Vadovaujantis aptartais duomenimis, skundą nagrinėjančio teismo nuomone, būtent I. R. privalėjo užtikrinti, kad bendrovėje būtų laikomasi Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, t. y., kasos išlaidų orderiai laikotarpiu nuo 2017-02-01 iki 2017-03-09 būtų numeruojami ir grynieji pinigai iš įmonės kasos būtų išmokami tik pagal kasos išlaidų orderius. Tokiu būdu būtent I. R., o ne Apeliantas savo veiksmais pažeidė Taisyklių 4, 16 punktų reikalavimus, ji, o ne Apeliantas, privalėjo išrašyti ir pareikalauti, kad Apeliantas pasirašytų kasos išlaidų orderiuose pagal Apeliantui iš kasos išduodamus pinigus. Tai, kad Apeliantas, kaip įmonės vadovas, nepareikalavo finansininkės išrašyti kasos išlaidų orderių, atsakomybė pagal ANK 205 straipsnio 2 dalį nesant Apeliantui taikytinų Taisyklių pažeidimo, nekyla.

11.5. Taip pat iš administracinio nusižengimo protokolo turinio ir teismo nutarimo nustatomosios ir rezoliucinės dalių matyti, kad T. C. veiksmai kvalifikuoti kaip ideali nusižengimų, numatytų ANK 99 str. 3 d., 205 str. 1 d. sutaptis. Kaip jau nustatyta, nusižengimas, numatytas ANK 99 str. 3 d. pasireiškė tuo, kad buvo išmokėtos su darbo santykiais susijusios išmokos, neįtrauktos į buhalterinės apskaitos dokumentus, o tai visiškai atitinka ANK 99 str. 3 d. numatytą vieną iš alternatyvių šiame straipsnyje nurodytų nusižengimo sudėties požymių, todėl papildomai pagal ANK 205 straipnio 1 dalį ši veika nekvalifikuojama. Papildomai pažymėtina, kad ANK 205 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už buhalterinės ūkinių operacijų apskaitos taisyklių pažeidimą, o iš analizuojamo kaltinimo turinio negalima suprasti, ar šis nubaustajam inkriminuotas ANK 205 straipsnio 1 dalies pažeidimas susijęs su tuo, jog išmokomas darbo užmokestis nebuvo apskaitytas įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, vėliau neišskaičiuotos privalomos mokėti įmokos, tuo pažeidžiant LR buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnį, numatantį, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį, kad apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius, ar susijęs su įmonėje nustatytu lėšų trūkumu kasoje. Iš teismo nutarimo motyvuojamosios dalies taip pat matyti, kad teismas ANK 205 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus pažeidimus siejo su grynųjų pinigų iš kasos paėmimu ir saugojimu Apelianto namuose, tuo tarpu analizuodamas ANK 99 straipsnio 3 dalies sudėtį analizavo ir Taisyklių 7 p., kuris nubaustajam nebuvo inkriminuotas. Pažymėtina, kad įmonėje buvo išmokėtas kasoje neapskaitytas darbo užmokestis, todėl šiuo nagrinėjamu atveju, Taisyklių nuostatos neturėjo būti taikomos, o veika turėjo būti kvalifikuojama tik pagal ANK 99 straipsnio 3 dalį.

11.5. Esant nustatytoms aplinkybėms skundžiamas nutarimas dalyje dėl pažeidimų, numatytų ANK 205 straipsnio 1, 2 dalyse, turi būti naikinamas ir administracinio nusižengimo teisena šioje dalyje nutraukiama.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nutarimą dalyje dėl T. C. pripažinimo padarius administracinius nusižengimus, numatytus ANK 205 straipsnio 1, 2 dalyse ir nuobaudų subendrinimo vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, ir šioje dalyje administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

Kitoje dalyje Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. birelio 8 d. nutarimą palikti nepakeistą ir T. C. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Donatas Jatužis