- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-13
- Bylos Nr.
- A-62-2895-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00392-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- T. Ž.
- Atsakovas
- Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio,
rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui Rimvidui Valančiui dėl sprendimo panaikinimo, 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2010 m. vasario 24 d. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Tarnyba) buvo gautas pareiškėjos T. Ž. (toliau – ir pareiškėja; apeliantė) prašymas skirti 100 proc. apmokamą antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos miesto apylinkės teisme privataus kaltinimo tvarka iškeltoje byloje prieš Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijos direktorę dėl šmeižimo, įžeidimo, tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo ir kitų veikų, nukreiptų prieš pareiškėją ir jos dukrą tos gimnazijos moksleivę D. B. (t. I, b. l. 15-19).
Žemesnės instancijos teismas
Tarnyba 2010 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-46-10 atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi pareiškėjai antrinė teisinė pagalba jau teikiama daugiau kaip trijose bylose (t. I, b. l. 25-27).
II.
Pareiškėja T. Ž. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, kuriuo prašė 1) panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-46-10, kuriuo pareiškėjai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą privataus kaltinimo tvarka iškeliant baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 ir 155 straipsnius dėl šmeižimo ir įžeidimo; 2) priteisti 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 3) priteisti 5 proc. metines palūkanas nuo visos priteistos sumos, pradedant nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 4) priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, kurios skundo padavimo dieną yra 11,05 Lt (t. I, b. l. 7-14).
Pareiškėja nurodė, jog privataus kaltinimo tvarka iškeltoje byloje advokatas yra būtinas. Pareiškėja pažymėjo, kad faktiškai antrinė teisinė pagalba po naujos 2010 m. vasario 10 d. metinės gyventojų pajamų deklaracijos pateikimo jai teikiama tik vienoje byloje, t. y. byloje su atsakovu UAB „Simon Lauwerse logistika“ Klaipėdos apygardos teisme, o ši pagalba pradėta teikti nuo 2010 m. gegužės 28 d., visose kitose civilinėse bylose antrinė teisinė pagalba nėra teikiama po to, kai pareiškėjos buvęs advokatas V. M. savo iniciatyva nutraukė pagalbos teikimą, o pareiškėja apie tai nebuvo informuota. Pareiškėja 2010 m. vasario 10 d. Tarnybai pateikė metinę gyventojo pajamų deklaraciją, taip pat patikslintus įrodymus, kad pareiškėjai yra atimta galimybė laisvai disponuoti turtu, kad virš penkių mėnesių negauna jokių socialinių išmokų, todėl turi teisę gauti 100 proc. apmokamą antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į tai, kad tokia pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose. Pareiškėja teigė, jog Tarnyba nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, kuris įsigaliojo nuo 2008 m. balandžio 30 d., neteisėtai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą, atsižvelgdama į šalies ekonominę situaciją, nes Įstatyme to nėra numatyta. Pareiškėja pažymėjo, jog Tarnyba neįvertino Įstatymo 11 straipsnio 8 dalies aspektų ir kitų reikšmingų aplinkybių. Pareiškėja pažymėjo, jog nepasitiki Tarnybos, valdžios institucijų ir teismų veiksmais, o pačiai realizuoti savo teisių nepakanka teisinių žinių. Dėl tokios situacijos žymiai pablogėjo pareiškėjos sveikata, dvasinė pusiausvyra, kamuoja nuotaikų kaita, yra pažeminta ir dvasiškai prislėgta, jaučia pastovų nerimą, patyrė įvairių baimių, sukrėtimą, nemigą, galvos ir kitų organų skausmus, depresiją, somatinių nusiskundimų, o dėl skundų surašymo išnaudotas laikas ir lėšos nėra kompensuoti. Dėl šių priežasčių pareiškėja nurodė, kad turi būti atlyginta patirta neturtinė 50 000 Lt žala.
Atsakovai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos (t. I, b. l. 45-56), prašė skundo netenkinti.
Tarnyba nurodė, kad, išnagrinėjus pareiškėjos patikslintą prašymą, teikti antrinę teisinę pagalbą atsisakyta tuo pagrindu, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose: pareiškėja skundžiamo sprendimo priėmimo metu vien nuo 2009 m. su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipėsi 21 kartą, pagal 5 prašymus antrinė teisinė pagalba buvo suteikta. Pagal visus šiuos sprendimus antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjai buvo tęsiamas, prašymų nutraukti antrinę teisinę pagalba iš pareiškėjos nebuvo gauta. Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėja prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą privataus kaltinimo byloje, o tokiose bylose įstatymų leidėjas paliko Tarnybai galimybę pasinaudoti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatyta teise. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, išskyrus būtinąjį gynėjo dalyvavimą kaltinamojo teisėms ginti, nėra prigimtinė ar konstitucinė žmogaus teisė. Esant galiojančiam sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo preziumuojama, jog antrinė teisinė pagalba teikiama net ir tuo atveju, jei pareiškėjas pateikia skundą dėl netinkamo antrinės teisinės pagalbos teikimo, nes skundo nagrinėjimo metu advokato įgaliojimai ir pareiga teikti antrinę teisinę pagalbą nenutrūksta. Tarnyba atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos advokatas V. M. buvo pakeistas kitu, advokatui pranešus, kad pareiškėja išreiškė savo nepasitenkinimą jo teikiama antrine teisine pagalba, todėl nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad advokatas jos atsisakė. Tarnybos atsisakymas suteikti antrinę teisinę pagalbą ar prašymas pateikti reikalavimą pagrindžiančius dokumentus negali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai. Pareiškėja pateikė tik subjektyvią savo nuomonę, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių dokumentų, kaip skundžiami Tarnybos veiksmai pareiškėjai sukėlė jos skunde išvardintus išgyvenimus. Pareiškėja neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijų neteisėtos veikos, o jos nenustačius valstybei nekyla civilinė atsakomybė.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu (t. I, b. l. 39-40) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog ministerija neturi įgaliojimų pakeisti, panaikinti ar kitaip daryti įtaką tarnybų priimamų sprendimų dėl teisinės pagalbos teikimo (neteikimo). Dėl šios priežasties pareiškėjos reikalavimas trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylą įtraukti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją yra nepagrįstas ir vertinamas kaip akivaizdus piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja nepagrindė prašomos priteisti žalos įrodymais, nėra pagrindo konstatuoti visų deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl skundas neturi būti tenkinamas. Be to, reikalaujama neturinė žala yra neprotingai didelė, neatitinkanti nei nacionalinių, nei tarptautinių teismų suformuotos praktikos, o tai dar kartą pagrindžia pareiškėjos piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
III.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2011 m. sausio 21 d. sprendimu nusprendė pareiškėjos T. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nagrinėjamas pareiškėjos prašymas panaikinti Tarnybos 2010 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-46-10, kuriuo jai nesuteikta antrinė teisinė pagalba privataus kaltinimo tvarka iškeliant baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 ir 155 straipsnius dėl šmeižimo ir įžeidimo, atlyginti neturtinę žalą bei priteisti palūkanas. Dėl Tarnybos 2010 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-46-10 panaikinimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Tarnyba skundžiamu 2010 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-46-10 atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą privataus kaltinimo tvarka iškeliant baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 ir 155 straipsnius dėl to, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose. Minėtame sprendime Tarnyba nurodė, kad vien nuo 2009 m. pradžios pareiškėja į Tarnybą su prašymais suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipėsi 21 kartą, pagal 5 jos prašymus antrinė teisinė pagalba teikiama.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 99 straipsnio 1 dalį, Įstatymo 11 ir 12 straipsnius, Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. balandžio 30 d.), 8 dalį, priėjo prie išvados, kad frazė „daugiau kaip trys bylos“ reiškia keturias ir daugiau bylų. Tarnybos 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 108-56-A/09, 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 109-57-A/09, 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 191-149-A/09, 2010 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-218-10 bei 2010 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-231-10 pareiškėjai buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėse bylose. Šiais sprendimais pareiškėjai antrinė teisinė pagalba buvo suteikta po naujos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo (t. y. po 2008 m. balandžio 30 d.). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad LVAT 2010 m. vasario 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-271/2010 išaiškino, kad tarnybos sprendimu paskyrus antrinę teisinę pagalbą konkrečioje byloje, antrinės teisinės pagalbos teikimas baigiasi priėmus galutinį procesinį sprendimą byloje bei jį įvykdžius arba nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais. Remdamasi teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (t. II, b. l. 148-159) teisėjų kolegija nustatė, kad skundžiamame sprendime nurodytų civilinių bylų, kuriose pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba, nagrinėjimas skundžiamo sprendimo priėmimo metu dar nebuvo užbaigtas. Taigi kiekybinio rodiklio, suteikiančio Tarnybai teisę atsisakyti teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą tuo pagrindu, kad jai antrinė teisinė pagalba teikiama jau daugiau kaip trijose bylose, egzistavimą patvirtina byloje esanti rašytinė medžiaga. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu minėtose bylose antrinė teisinės pagalbos teikimas buvo pasibaigęs, o Tarnyba skundžiamą sprendimą pagrįstai grindė Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu.
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad LVAT savo nutartyse (pvz., 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1150/2010) yra pažymėjęs, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas asmeniui daugiau kaip trijose bylose nėra besąlyginis pagrindas atsisakyti teikti tokią pagalbą. Tuo atveju, jei atsisakoma antrinę teisinę pagalbą teikti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje 4 punkte nurodytu pagrindu, sprendime turi būti aptartos aplinkybės, ar antrinės teisinės pagalbos teikimas byloje nėra galimas net ir nustačius, kad antrinė teisinė pagalba jau teikiama daugiau kaip trijose bylose. Skundžiamame Tarnybos sprendime ši argumentacija pateikta, nurodant, jog, atsižvelgiant į šalies ekonominę padėtį, Tarnybai antrinės teisinės pagalbos organizavimui skirtos lėšos, lyginant su 2008 m., yra sumažėjusios beveik 30 proc.; dėl tų pačių ekonominių veiksnių asmenų, kurie patenka į turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą ratą, skaičius lyginant su 2008 m., yra išaugęs 40-50 proc. Todėl Tarnyba, suteikusi antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai daugiau kaip penkiose bylose, pritrūktų lėšų ir būtų pažeista kitų asmenų teisė lygiai ir vienodai naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba. Tarnyba taip pat pažymėjo, jog antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų skaičius yra ribotas, todėl kuo didesniame skaičiuje bylų vienam asmeniui teikiama antrinė teisinė pagalba, tuo labiau mažėja kitų asmenų galimybė pasinaudoti ja kitiems asmenims.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsisakymo teikti ar teikimo nutraukimo turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju kruopščiai ištyrusi ir įvertinusi faktines aplinkybes. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėju kolegija nurodė, kad pareiškėja iki skundžiamo Tarnybos sprendimo priėmimo ne kartą išreiškė nepasitenkinimą advokato V. M. teikiama antrine teisine pagalba, nurodydama, kad jos interesams paskirtas atstovauti advokatas neatlieka savo pareigų (t. I, b. l. 88, 124-125, t. II, b. l. 33, 110). Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 18 straipsnio 7 dalimi, nustačiusi, jog tarp advokato ir pareiškėjos yra interesų konfliktas, padarė pagrįstą išvadą, kad siekiant užtikrinti tinkamą antrinės teisinės pagalbos teikimą, advokato pakeitimas yra būtinas ir neatidėliotinas. Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstu pareiškėjos argumentą, jog jai realiai nebuvo užtikrintas antrinės teisinės pagalbos teikimas dėl interesų konflikto su antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtu advokatu V. M.. Ta faktinė aplinkybė, ar advokatas V. M. tinkamai atliko savo pareigas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Pareiškėjos argumentą, kad Tarnyba, nustatydama bylų, kuriose pareiškėjai yra teikiama antrinė teisinė pagalba, skaičių, privalėjo nustatyti, ar teisinė pagalba realiai teikiama ir ar ji efektyvi, teisėjų kolegija taip pat pripažino nepagrįstu. Esant galiojančiam sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo preziumuojama, jog antrinė teisinė pagalba teikiama net ir tuo atveju, jeigu pareiškėja teikia skundą dėl netinkamo antrinės teisinės pagalbos teikimo, nes skundo nagrinėjimo metu paskirtojo advokato įgaliojimai ir pareiga teikti antrinę teisinę pagalbą nenutrūksta.
Teisėjų kolegija nurodė, kad LVAT yra ne kartą pažymėjęs, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. (LVAT 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009). Pasisakydama dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio taikymo šioje byloje, teisėjų kolegija sprendė, kad šios teisės normos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t. y. kuris yra valstybės persekiojamas, todėl skundžiamu sprendimu minėtos teisės normos nepažeistos.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos skundas pareikštas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu, t. y. padarytą žalą pareiškėja kildina iš atsakovės – Tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų. Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuoti CK, kurio 6.245-6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės atsakomybės sąlygos. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai nustatomas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šia nuostata vadovaujamasi ir kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą. Teisėjų kolegija nurodė, jog nagrinėjamu atveju reikšminga tai, ar pareiškėja patyrė dvasinį sukrėtimą, prarado gyvenimo džiaugsmą, susirgo naujomis ligomis ir kt. po skundžiamo Tarnybos 2010 m. balandžio 7 d. sprendimo, kuriuo jai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, priėmimo, tačiau tokių įrodymų pareiškėja nepateikė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, žalą darantys veiksmai ar veiksniai turi būti pakankamai intensyvūs, jie turi būti nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010, 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-166/2010). Teisėjų kolegija nurodė, jog vien faktinė aplinkybė, kad Tarnyba pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išnagrinėjo pažeisdama įstatyme nustatytą terminą (bylos medžiaga nustatyta, jog visi būtini dokumentai tarnybai patekti 2010 m. kovo 22 d., o prašymas išnagrinėtas 2010 m. balandžio 7 d.) nėra pagrindas Tarnybos veiksmus pripažinti neteisėtais ir dėl to priteisti neturtinę žalą, taip pat įvertinant tai, jog nepateikti įrodymai apie pareiškėjos skunde nurodytų pasekmių atsiradimą.
Dėl 5 proc. metinių palūkanų priteisimo teisėjų kolegija nurodė, jog sprendimu nenustačius, kad dėl Tarnybos neteisėtų aktų (veiksmų, neveikimo) pareiškėja patyrė neturtinę žalą, prašymas dėl palūkanų priteisimo netenkintinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų teisėjų kolegija konstatavo, kad prašymas dėl dokumentų kopijavimo ir pašto išlaidų atlyginimo netenkintinas, nes sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai.
IV.
Pareiškėja T. Ž. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 92-93) nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011m. sausio 21 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas ir padarytą žalą.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas akivaizdžiai ir ignoravo apeliantės teisę administracinę bylą vesti tik per advokatą ir sąmoningai išnagrinėjo apeliantės skundą šiurkščiai pažeisdamas apeliantės teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantė remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimu, kuriame pažymėta, kad Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti ir ji negali būti paneigta ar kitaip suvaržyta jokiais kitais pagrindais bei jokiomis sąlygomis. Asmens teisė į gynybą ir teisė turėti advokatą yra įtvirtinta ir tarptautinėse teisės aktuose – Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje. Apeliantė nurodo, jog, siekdama apginti savo teises į teisingą bylos išnagrinėjimą, galėjo teikti nušalinimų visai teisėjų kolegijai, tačiau, neturėdama advokato, šios savo procesinės teisės realizuoti negalėjo.
Apeliantė teismui pateikia 2010 m. gruodžio 16 d. deklaraciją, kuri, pasak apeliantės, patvirtina, kad ji nepiktnaudžiauja savo teisėmis. Pareiškėja taip pat informuoja teismą, kad iš esmės nepasikeitusiomis aplinkybėmis Tarnyba pakeitė savo poziciją ir teikia antrinę teisinę pagalbą, nors ankščiau tokiomis pat aplinkybėmis neteikdavo.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu (t. III, b. l. 106-108) su apeliantės apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Tarnyba nurodo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 49 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus; pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. Be to, Įstatymas taip pat nenumato asmeniui besąlygiškos teisės į antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose, nagrinėjamose ABTĮ nustatyta tvarka. Taigi pareiškėja nepagrįstai suabsoliutina savo teisę turėti advokatą šioje byloje.
Šalies argumentai
Tarnybos nuomone, apeliantė nepagrįstai teigia, jog Tarnyba paliko ją „be teisminės gynybos“ šioje byloje. Priešingai, Tarnyba, siekdama užtikrinti bešališko sprendimo dėl apeliantės pateikto prašymo priėmimą, nuo pareiškėjos prašymo nusišalino ir persiuntė jį nagrinėti Šiaulių tarnybai, kaip tai ir numato Įstatymo18 straipsnio 3 dalis.
Tarnyba taip pat pažymi, kad apeliantė per siaurai aiškina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 47 straipsnio 3 dalies nuostatas ir daro nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje jai privalo būti suteikta teisinė pagalba. Ši nuostata aiškintina plačiau, t. y. kaip garantija asmeniui į teisminę gynybą, jeigu negalėjimas pasisamdyti advokatą iš asmens atima teisę į teisminę gynybą („veiksmingą teisingumą“). Būtent tokia išvada darytina analizuojant 1979 m. spalio 9 d. priimtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Airey prieš Airiją (Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1979 m. spalio 9 d. sprendimas, Serija A Nr. 32, p. 11), kurį Europos Teisingumo Teismas savo sprendimuose cituoja kaip teismo precedentą aiškinant Chartijos 47 straipsnio 3 dalies turinį. Pagal šį sprendimą teisinė pagalba turi būti suteikta, kai nesuteikus tokios pagalbos nebūtų užtikrinta teisminė gynyba. Apeliantės teisių gynyba buvo garantuota – apeliantė pati parašė ir pateikė skundą administraciniam teismui, teismas šį skundą priėmė nagrinėti, jį išnagrinėjo, visapusiškai įvertinęs visas skunde nurodytas aplinkybes ir pasisakęs dėl visų jos skundo reikalavimų. Nėra jokio pagrindo teigti, kad byloje pirmosios instancijos teismo įvykdytas teisingumas nebuvo „veiksmingas“, ir kad „veiksmingam teisingumui“ pasiekti buvo būtina paskirti pareiškėjai advokatą. Tiek Konstitucija, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija gina asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, teisę turėti advokatą, o ne tokią apeliantės administracinėje byloje teisę, todėl apeliantės nurodomos Konstitucijos bei tarptautinės konvencijos nuostatos neturi jokio tiesioginio ryšio su šia byla.
Tarnyba taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliantė su apeliaciniu skundu pateikia savo turto deklaraciją, pildytą 2010 m. gruodžio 16 d., tačiau ši deklaracija neturi jokio ryšio su nagrinėjama administracine byla, kadangi skundžiamo Tarnybos sprendimo priėmimo motyvai nebuvo susiję su pareiškėjos turto ar pajamų deklaravimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Skundžiamą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą apeliaciniu skundu prašoma panaikinti motyvuojant pirmosios instancijos teismo padarytais procesiniais pažeidimais: byla išnagrinėta nedalyvaujant pareiškėjos advokatui.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus; pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų.
Apeliantė teigia, kad asmens teisė turėti advokatą yra absoliuti. Pasisakydama dėl Konvencijos 6 straipsnio bei Konstitucijos 31 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šios teisės normos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t. y. kuris yra valstybės persekiojamas. Tuo tarpu pareiškėjos antrinės teisinės pagalbos siekimas šioje administracinėje byloje siejamas ne su baudžiamaisiais (ar administraciniais), o su civiliniais teisiniais santykiais, kurių nei Konstitucijos 31 straipsnio, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies nuostatos (užtikrinančios asmeniui galimybę pasinaudoti antrine teisine pagalba baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, nepriklausomai nuo to, kiek kartų asmuo kreipėsi dėl tokios pagalbos teikimo) nereglamentuoja.
Nors apeliaciniame skunde T. Ž. nurodo, kad teismas, nestabdydamas bylos nagrinėjimo ir nagrinėdamas administracinę bylą be pareiškėjos advokato, pažeidė pareiškėjos teisę į teisingą teismą, kolegija vertina, kad šioje vietoje procesinių pažeidimų nenustatyta. Kaip matyti iš 2011 m. sausio 11 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo posėdžio protokolo (t. III, b. l. 74 – 75), pareiškėja pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai, o pastarajai pareiškėjos prašymo dėl nušalinimo netenkinus, T. Ž. prašė atidėti bylos nagrinėjimą, kol sprendimą šiuo klausimu (teisėjų nušalinimo) priims Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas. Kolegijos vertinimu, pareiškėjos teisė į teisingą teismą nebuvo pažeista, kadangi bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija nutartimi išsprendė pareiškėjos prašymą dėl nušalinimo. Kad ši nutartis būtų apskųsta atskiruoju skundu, byloje duomenų nėra. Šiame kontekste pažymėtina, kad proceso šalys turi pareigą savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (ABTĮ 53 str. 3 d.). Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ir galėjo netenkinti pareiškėjos prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo (ABTĮ 80 str. 1 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą
Nutartis neskundžiama.