Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės, Laimutės Jokubauskaitės, sekretoriaujant Eglei Mikelionienei, dalyvaujant pareiškėjai T.Ž., 2011 m. sausio 11 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T.Ž. skundą atsakovėms – Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R.V. dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010-04-07 sprendimo Nr. (1.31)-TPB-4610 panaikinimo, 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovės – Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotos tinkamai (III t, b.l. 67, 68). Atsiliepimu (I t, b.l. 45-56) prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant ir skundo netenkinti.

Tarnybos atsisakymas suteikti antrinę teisinę pagalbą ar prašymas pateikti reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, negali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai. Pareiškėja pateikė tik subjektyvią savo nuomonę, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių dokumentų, kaip skundžiami tarnybos veiksmai pareiškėjai sukėlė jos skunde išvardintus išgyvenimus. Pareiškėja neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijų neteisėtos veikos, o jos nenustačius, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius R.V., tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką (III t., b.l. 66), į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimo į skundą nepateikė.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama atsakovių atstovui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims ir jų atstovams nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja

Byloje nagrinėjamas pareiškėjos prašymas panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos tarnyba) 2010 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-46-10, kuriuo jai nesuteikta antrinė teisinė pagalba privataus kaltinimo tvarka iškeliant baudžiamąją bylą pagal Baudžiamojo kodekso 154 ir 155 straipsnius dėl šmeižimo ir įžeidimo, neturtinės žalos atlyginimas bei palūkanų priteisimas.

Dėl 2010 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-46-10 panaikinimo

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2010 m. vasario 24 d. (prašymas tarnyboje įregistruotas 2010 m. kovo 2 d. Nr.ATP-397) pareiškėja T.Ž. kreipėsi į Klaipėdos tarnybą (I t., b.l. 57-61), prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą privataus kaltinimo tvarka iškeliant baudžiamąją bylą dėl šmeižimo ir įžeidimo Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijos direktorei J.A. Prašyme nurodė, kad direktorė apšmeižė, įžeidė ir plačiai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie pareiškėją ir jos nepilnametį vaiką, norėdama tyčia pakenkti pareiškėjos motinystės teisėms, išplatinti visuomenėje informaciją apie jos „psichologinę būklę“ ir daryti neteisėtą įtaką valdžios institucijoms. Prašė skirti antrinę teisinę pagalbą procesinių dokumentų parengimui bei atstovavimui teisme.

Klaipėdos tarnyba 2010 m. kovo 4 d. raštu Nr. (1.7)SR-712 (I t., b.l. 62) informavo pareiškėją dėl prašymo nagrinėjimo sustabdymo ir papildomos informacijos pateikimo iki 2010 m. kovo 19 d. nurodydama, kad pareiškėja kartu su prašymu nepatekė reikalavimą pagrindžiančių dokumentų, nors Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis įpareigoja pareiškėją kartu su prašymu tarnybai pateikti ir jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus bei dokumentus, pagrindžiančius prašymo reikalavimą.

2010 m. kovo 22 d. atsakovė gavo pareiškėjos pakartotinį prašymą (I t., b.l. 63), kuriame pareiškėja nurodė, kad reikalavimas pateikti konfidencialią informaciją yra nepagrįstas, tačiau nurodė pateikianti uždarą voką su šia informacija, kuri skirta tik Klaipėdos tarnybos direktoriui.

Klaipėdos tarnyba skundžiamu 2010 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-46-10 (I t., b.l. 69-70) atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą privataus kaltinimo tvarka iškeliant baudžiamąją bylą pagal Baudžiamojo kodekso 154 ir 155 straipsnius dėl šmeižimo ir įžeidimo vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, t.y. dėl to, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip 3 bylose. Minėtame sprendime Klaipėdos tarnyba nurodė, kad vien nuo 2009 metų pradžios pareiškėja į tarnybą su prašymais suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipėsi 21 kartą, pagal 5 jos prašymus antrinė teisinė pagalba teikiama, o būtent:

1) 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 108-56-A/09 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl neteisėto atleidimo iš darbo; pareiškėjai po metų pateikus naują metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją su administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta, antrinė teisinė pagalba tęsiama, pareiškėja apie tai informuota 2010 m. vasario 12 d. raštu;

2) 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 109-57-A/09 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo; pareiškėjai po metų pateikus naują metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją su administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta, antrinė teisinė pagalba tęsiama, pareiškėja apie tai informuota 2010 m. vasario 12 d. raštu;

3) 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 191-149-A/09 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir darbo užmokesčio bei su juo susijusių sumų priteisimo; pareiškėjai po metų pateikus naują metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją su administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta, antrinė teisinė pagalba tęsiama, pareiškėja apie tai informuota 2010 m. vasario 12 d. raštu;

4) 2010 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-218-10 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl neteisėtų veiksmų ir žalos atlyginimo;

5) 2010 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-231-10 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl motinos valdžios apribojimo ikiteismine tvarka, Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai aiškinantis aplinkybes dėl viešo intereso gynimo, o prireikus ir teismo tvarka.

Skundžiamame sprendime pažymėta, kad pagal minėtus sprendimus antrinė teisinė pagalba yra tęsiama, todėl šiuo metu pareiškėjai antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip 3 bylose. Sprendime taip pat pažymėta, kad 2010 m. vasario 12 d. pareiškėją informuojant apie antrinės teisinės pagalbos teikimo tęsimą pagal Klaipėdos tarnybos sprendimus Nr. 108-56-A/09, Nr. 109-57-A/0 bei Nr. 191-149-A/09 pareiškėja taip pat buvo informuota apie tai, kad jeigu antrinė teisinė pagalba suteikta kuriuo nors iš sprendimų jei nebėra būtina, ji turėtų kreiptis į tarnybą su prašymu nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą toje byloje, tačiau tokių pareiškėjos prašymų nėra gauta.

Tai, kad skundžiamų sprendimų priėmimo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba ir toliau teikiama daugiau kaip 3 bylose, nurodyta ir atsakovės atsiliepime į skundą.

Faktines aplinkybes dėl pareiškėjai suteiktos antrinės teisinės pagalbos skundžiamame sprendime nurodytose bylose patvirtina byloje pateikti Klaipėdos tarnybos sprendimai (I t., b.l. 84-85, 123, II t., b.l. 22-23, 77, 109).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 99 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenims, turintiems teisę gauti valstybinę teisinę pagalbą, ši pagalba teikiama įstatymo, reglamentuojančio valstybinę teisinę pagalbą, nustatytais atvejais ir tvarka. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11-12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. balandžio 30 d.) suteikia tarnybai teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose. Analizuojant šios normos prasmę kalbiniu požiūriu, darytina išvada, jog frazė „daugiau kaip 3 bylos“ reiškia 4 ir daugiau bylų. To paties straipsnio 8 dalyje numatyta, kad minėto straipsnio 6 ir 7 dalys netaikomos antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ar pareiškimus privataus kaltinimo tvarka. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos diskrecinė teisė spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo yra ribojama tik to paties straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais, o visais kitais atvejais ji gali priimti sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Skundžiamą sprendimą Klaipėdos tarnyba grindžia ta aplinkybe, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjai jo priėmimo metu buvo teikiama daugiau kaip trijose bylose. Bylos medžiaga nustatyta, jog skundžiamame sprendime nurodytais Klaipėdos tarnybos 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 108-56-A/09, 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 109-57-A/09, 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 191-149-A/09, 2010 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-218-10 bei 2010 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-231-10 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėse bylose. Bylos medžiaga patvirtina, kad minėtais sprendimais pareiškėjai antrinė teisinė pagalba buvo suteikta po naujos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo (t.y. po 2008 m. balandžio 30 d.).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis numato, kad antrinė teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą. Antrinės teisinės pagalbos teikimas baigiasi, kai visa teisinė pagalba, kuriai teikti buvo paskirta antrinė teisinė pagalba, yra suteikta. Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalis numato atvejus, kuomet antrinės teisinės pagalbos teikimas yra nutraukiamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-271/2010 išaiškino, kad tarnybos sprendimu paskyrus antrinę teisinę pagalbą konkrečioje byloje, antrinės teisinės pagalbos teikimas baigiasi priėmus galutinį procesinį sprendimą byloje bei jį įvykdžius arba nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (II t., b.l. 148-159) nustatyta, kad skundžiamame sprendime nurodytų civilinių bylų, kuriose pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba, nagrinėjimas skundžiamo sprendimo priėmimo metu dar nebuvo užbaigtas. Taigi kiekybinio rodiklio, suteikiančio atsakovei teisę atsisakyti teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą tuo pagrindu, kad jai antrinė teisinė pagalba teikiama jau daugiau kaip 3 bylose, egzistavimą patvirtina byloje esanti rašytinė medžiaga. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu minėtose bylose antrinė teisinės pagalbos teikimas buvo pasibaigęs.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad Klaipėdos tarnyba skundžiamą sprendimą pagrįstai grindė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, numatančiu, kad tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjai ji teikiama daugiau kaip 3 bylose, nes šiuo atveju netaikomas minėto straipsnio 8 dalyje nustatytas ribojimas, kadangi pareiškėja prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą privataus kaltinimo byloje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse (pvz. 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1150/2010) yra pažymėjęs, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas asmeniui daugiau kaip 3 bylose nėra besąlyginė vada atsisakyti teikti tokią pagalbą. Ir tuo atveju, jei atsisakoma antrinę teisinę pagalbą teikti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje 4 punkte nurodytu pagrindu, turi būti sprendime aptartos aplinkybės, ar antrinės teisinės pagalbos teikimas byloje nėra galimas net ir nustačius, kad antrinė teisinė pagalba jau teikiama daugiau kaip 3 bylose. Skundžiamame sprendime ši argumentacija pateikta, nurodant, jog atsižvelgiant į šalies ekonominę padėtį, tarnybai antrinės teisinės pagalbos organizavimui skirtos lėšos, lyginant su 2008 metais, yra sumažėjusios beveik 30 procentų; tuo tarpu dėl tų pačių ekonominių veiksnių asmenų, kurie patenka į turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą ratą, skaičius lyginant su 2008 metais, yra išaugęs 40-50 procentų. Todėl tarnyba, suteikusi antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai daugiau kaip penkiose bylose, pritrūks lėšų ir bus pažeista kitų asmenų teisė lygiai ir vienodai naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba. Taip pat pažymėjo, jog antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų skaičius yra ribotas, todėl kuo didesniame skaičiuje bylų vienam asmeniui teikiama antrinė teisinė pagalba, tuo labiau mažėja kitų asmenų galimybė pasinaudoti ja kitiems asmenims. Klaipėdos tarnyba skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėja nėra pranešusi, jog antrinė teisinė pagalba kažkurioje iš suteiktų bylų nėra reikalinga; nenustatė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant tarnyba neturi teisės pasinaudoti 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teise atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, todėl padarė išvadą, kad šiuo atveju tikslinga atsisakyti teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsisakymo teikti ar teikimo nutraukimo turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju kruopščiai ištyrusi ir įvertinusi faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad vertinti, ar asmuo, kreipęsis dėl antrinės teisinės pagalbos, atitinka Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu nustatytas sąlygas šiai pagalbai gauti, ar nėra šiuo įstatymu nurodytų aplinkybių antrinės teisinės pagalbos neteikti arba jos teikimą nutraukti, kiekvienu konkrečiu atveju yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta jos pareiga, kurią atliekant turi būti laikomasi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų, nurodytų minėto įstatymo 3 straipsnyje. Pagal minėto straipsnio 3 punktą antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą. Pareiškėja teigia, jog jai realiai skundžiamo sprendimo priėmimo metu jokia teisinė pagalba nebuvo teikiama, nes advokatas Vytautas Mačiulskis buvo nusišalinęs nuo teisinės pagalbos jai teikimo.

Pateikta rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja iki skundžiamo sprendimo priėmimo ne kartą išreiškė nepasitenkinimą advokato V.M. teikiama antrine teisine pagalba, nurodydama, kad jos interesams paskirtas atstovauti advokatas neatlieka savo pareigų (I t., b.l. 88, 124-125, II t., b.l. 33, 110). Advokatas V.M. dėl pareiškėjos skundų Klaipėdos tarnybai teiktuose paaiškinimuose: 2010 m. kovo 23 d. Nr. 774/10 (II t., b.l. 31-32), 2010 m. kovo 25 d. Nr. 776/10 (II t., b.l. 88-89), 2010 m. kovo 25 d. Nr. 781 (I t., b.l. 127-128) bei 2010 m. kovo 26 d. Nr. 782/10 (I t., b.l. 98-99) nurodo, kad dėl skirtingų požiūrių į pareiškėjos keliamus civilinėse bylose reikalavimus yra interesų konfliktas, todėl prašo pagal Klaipėdos tarnybos 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 108-56-A/09, 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 108-57-A/09, 2009 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 191-149-A/09 bei 2010 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-218-10 jį pakeisti kitu advokatu. Klaipėdos tarnyba advokato prašymą tenkino ir 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPC-47-10 pakeitė advokatą V.M. ir pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą teikti pagal tarnybos 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 108-56-A/09 paskyrė advokatę G.K. (I t., b.l. 101-102), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPC-49-10 pakeitė minėtą advokatą ir pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą teikti pagal tarnybos 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 109-57-A/09 paskyrė advokatę M.S. (II t., b.l. 37-38), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPC-49-10 pakeitė advokatą Vytautą Mačiulskį ir pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą teikti pagal tarnybos 2010 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-218-10 paskyrė advokatę L.B. (I t., b.l. 136-137). Klaipėdos tarnyba sprendimus dėl advokato pakeitimo grindė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 7 dalimi, nustačiusi, jog tarp advokato ir pareiškėjos yra interesų konfliktas, todėl padarė išvadą, kad siekiant užtikrinti tinkamą antrinės teisinės pagalbos teikimą, advokato pakeitimas yra būtinas ir neatidėliotinas. Remiantis išdėstytu, pripažįstamas nepagrįstu pareiškėjos argumentas, jog jai realiai nebuvo užtikrintas antrinės teisinės pagalbos teikimas dėl interesų konflikto su antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtu advokatu V.M.

Pateikta rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėja nebuvo patenkinta jos interesams atstovauti paskirto advokato paslaugomis, tačiau ta faktinė aplinkybė, ar advokatas V.M. tinkamai atliko savo pareigas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Pareiškėjos argumentas, kad Klaipėdos tarnyba, nustatydama bylų, kuriose pareiškėjai yra teikiama antrinė teisinė pagalba, skaičių, privalėjo nustatyti, ar teisinė pagalba realiai teikiama ir ar ji efektyvi, pripažintinas nepagrįstu. Paskirtojo advokato įgaliojimai ir pareiga teikti antrinę teisinę pagalbą pasibaigia jei: 1) priimamas sprendimas dėl advokato pakeitimo; 2) priimamas sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo; 3) visa teisinė pagalba, kuriai teikti buvo paskirtas advokatas, yra suteikta. Esant galiojančiam sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo preziumuojama, jog antrinė teisinė pagalba teikiama net ir tuo atveju, jeigu pareiškėja teikia skundą dėl netinkamo antrinės teisinės pagalbos teikimo, nes skundo nagrinėjimo metu paskirtojo advokato įgaliojimai ir pareiga teikti antrinę teisinę pagalbą nenutrūksta.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnis, reglamentuojantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus, numato, kad ši pagalba teikiama remiantis šiais principais: 1) lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; 2) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; 3) taikaus ginčų sprendimo prioriteto; 4) draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis. Minėto įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas laikytinas ta priemone, kuri turi užtikrinti draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba principo realizavimą.

Pasisakydama dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio taikymo šioje byloje, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios teisės normos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t.y. kuris yra valstybės persekiojamas, todėl skundžiamu sprendimu minėtos teisės normos nepažeistos.

Skundžiamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl prašymas jį panaikinti netenkintinas.

Dėl 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo

Pareiškėja prašo priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, regreso teisę dėl priteistos žalos atlyginimo nukreipti į trečiuosius suinteresuotus asmenis.

Pareiškėjos skundas pareikštas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu, t.y. padarytą žalą pareiškėja kildina iš atsakovės – Klaipėdos tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų.

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuoti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK), kurio 6.245 – 6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės atsakomybės sąlygos. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnio 1 dalis numato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojo kaltės. Minėto straipsnio 3 dalis numato, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą ar neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti nuostolius (žalą). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Šios sąlygos yra: 1) neteisėti veiksmai ar neveikimas (CK 246 straipsnis); 2) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247 straipsnis). Taigi, įstatymas reikalauja trijų esminių sąlygų, kurioms esant galimas žalos atlyginimas. Pareiga įrodyti visas šias sąlygas tenka žalos atlyginimo reikalaujančiam asmeniui.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Kaip ir turtinės žalos padarymo atveju, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti visus elementus, lemiančius minėtos žalos atlyginimą.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai nustatomas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šia nuostata vadovaujamasi ir kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą.

Pareiškėja skunde nurodo, jog dėl neskiriamo advokato žymiai pablogėjo jos sveikata, dvasinė pusiausvyra, kamuoja nuotaikų kaita, yra pažeminta ir dvasiškai prislėgta, jaučia pastovų nerimą, patyrė įvairių baimių, sukrėtimą, nemigą, galvos ir kitų organų skausmus, depresiją, somatinių nusiskundimų ir t.t., gydytojai neranda tų ligų priežasties. Pareiškėja apsiriboja abstrakčiais teiginiais dėl patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio įvertinimo, nepateikdama šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010, 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-166/2010). Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, ar pareiškėja patyrė dvasinį sukrėtimą, prarado gyvenimo džiaugsmą, susirgo naujomis ligomis ir kt. po skundžiamo Klaipėdos tarnybos 2010 m. balandžio 7 d. sprendimo, kuriuo jai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, priėmimo, tačiau tokių įrodymų pareiškėja nepateikė.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis numato, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipėsi, o jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų pateikimo. Klaipėdos tarnyba pareiškėjos prašymą išnagrinėjo ne per 3 darbo dienas nuo dokumentų pateikimo, bet per 7 darbo dienas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog vien faktinė aplinkybė, kad Klaipėdos tarnyba pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išnagrinėjo pažeisdama įstatyme nustatytą terminą (bylos medžiaga nustatyta, jog visi būtini dokumentai tarnybai patekti 2010 m. kovo 22 d., o prašymas išnagrinėtas 2010 m. balandžio 7 d.) nėra pagrindu tarnybos veiksmus pripažinti neteisėtais ir dėl to priteisti neturtinę žalą, taip pat įvertinant tai, jog nepateikti įrodymai apie pareiškėjos skunde nurodytų pasekmių atsiradimą.

Prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkintinas, nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų.

Pareiškėja prašo priteisti 5 procentų metines palūkanas, nuo visos priteistos sumos, pradedant nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Pagal Civilinio kodekso 1.136 straipsnio 1 dalį civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas. Vadovaujantis šia nuostata, civilinės teisės ir pareigos atsiranda ir dėl žalos padarymo (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Civilinės atsakomybės samprata yra pateikiama Civilinio kodekso 6.425 straipsnio 1 dalyje, kurioje ji apibrėžiama, kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.37 straipsnyje reglamentuojamas palūkanų pagal prievoles mokėjimas, o šio straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Komentuojama norma numato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios atlieka kompensavimo funkciją, ir ši norma reikšminga ir esant nesutartinėms prievolėms. Sprendimu nenustačius, kad dėl Klaipėdos tarnybos neteisėtų aktų (veiksmų, neveikimo) atsakovė patyrė neturtinę žalą, prašymas dėl palūkanų priteisimo netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja prašo priteisti 11,05 Lt dokumentų kopijavimo ir pašto išlaidų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas bei kitas išlaidas, numatytas minėtame straipsnyje. Prašymas dėl dokumentų kopijavimo ir pašto išlaidų atlyginimo netenkintinas, nes sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjos T.Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.