Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo P. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 14 metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. gegužės 14 d. nutartimi paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir P. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 15 metų, pirmuosius 5 metus atliekant kalėjime, likusią bausmės dalį pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, P. L. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš P. L. nukentėjusiajam M. L. priteista 1133,57 Eur turtinei žalai atlyginti, 23 169,60 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. liepos 20 d., apie 3 val., gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl tarpusavio konflikto su L. L. tyčia vieną kartą peiliu dūrė jam į kaklo kairę pusę ir padarė durtinę–pjautinę žaizdą kaklo kairėje, nupjovė bendrąją miego arteriją, sužalojo krūtinplėvę, dėl to subliuško kairysis plautis ir pažeista plaučio viršūnė, išsivystė ūmus kraujavimas į išorę bei kairę krūtinės ląstos pusę, dėl patirtų sužalojimų L. L. įvykio vietoje mirus taip tyčia jį nužudė.

Teismo posėdžio metu nuteistojo P. L. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo P. L. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog jis L. L. nužudė, veikdamas tyčia. Nurodo, kad nukentėjusysis jį puolė pirmas, smogė jam į veido sritį, dėl ko buvo pažeista akies rainelė, aštriu daiktu perrėžė jam dešinį skruostą. Tuo tarpu jis, instinktyviai gindamasis, L. L. tik pastūmė nuo savęs.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei skundžiamu nuosprendžiu, šiuos apelianto skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, prieštaraujančius byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumai.

Pagal susiformavusią teismų praktiką apie tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt.

Bylos duomenys neabejotinai patvirtina, jog tarp nukentėjusiojo L. L. ir apelianto buvo įvykęs tarpusavio konfliktas, susijęs su aplinkybėmis pastariesiems anksčiau atliekant bausmes įkalinimo įstaigoje. Šį faktą patvirtina ne tik paties nuteistojo parodymai, bet ir įvykio vietoje buvusių ir šį konfliktą mačiusių liudytojų J. L., I. K., R. L. parodymai. Paminėtų liudytojų parodymai patvirtina ir tai, jog apelianto minimas konfliktas įvyko likus kelioms valandoms iki nukentėjusiojo nužudymo, t.y. dar 2014 m. liepos 19 d. apie 24 valandą. Be to, šis konfliktas įvyko lauke prie namų, o ne kaip teigia apeliantas, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), viduje, kur buvo nužudytas L. L.. Ką, beje, patvirtina ir liudytojo L. L. parodymai.

Liudytoja I. K. apklausų metu parodė, jog būnant lauke, P. L. su L. L. pradėjo kažką kalbėtis apie sėdėjimą kalėjime, susipyko, apsistumdė tarpusavyje. Konflikto metu L. L. su atsuktuvu, kurį pasiėmė nuo žemės, įbrėžė P. L. skruostą. Įbrėžimas nebuvo stiprus, tvarstyti jo nereikėjo. Siekdama nutraukti judviejų konfliktą, jos dukra J. L. L. nusivedė į namus, į savo kambarį. Ji taip pat nuėjo į dukros kambarį. P. L. pasiliko lauke. Vėliau J. su L. L. išėjo į koridorių parūkyti, po ko dukra netrukus įbėgo į kambarį ir išsigandusi pasakė, kad L. L. bėga kraujas. Išbėgusi iš kambario, ji pamatė prie laiptų gulintį L. L. ir šalia jo kraują. P. L. tuo metu jau nebuvo. Tuo metu, kai jos dukra su L. buvo išėjusi parūkyti, koridoriuje ji negirdėjo jokio triukšmo. Vėliau jai dukra pasakė, kad P. L. peiliu įdūrė L. L. į kaklą (1 t., b.l. 55-56; 2 t., b.l. 151-153). Liudytoja J. L. apklausų metu taip pat patvirtino, kad apie 24 val. prie namų lauke tarp P. L. ir L. L. įvyko konfliktas. Ji, būdama namuose, išgirdo lauke triukšmą. Jai išėjus į lauką, pastarieji nustojo stumdytis. Ji L. L. pakvietė eiti į kambarį. Jai su L. L. nuėjus į kambarį, P. L. liko lauke. Parėjus į kambarį, L. L. atsigulė pamiegoti. Ji tuo metu išėjo pasakyti P. L., kad šis eitų namo, tačiau P. jos neklausė, buvo labai supykęs. L. L. šiek tiek pamiegojęs pabudo ir paprašė jos cigaretės. Jie kartu išėjo į koridorių parūkyti. Ji L. L. uždegė cigaretę ir tuo metu iš virtuvės prie L. L. pribėgo P. L., pasakė „kas tau yra gaidį“ ir užsimojęs iš viršaus į apačią dūrė. L. L. iš karto susmuko. Įrankio ji pas P. L. nematė, kad dūrė, nusprendė iš žaizdos. Po dūrio P. L. išbėgo į lauką. Tai galėjo įvykti apie trečią valandą nakties (1 t., b.l. 70-72; 2 t., b.l. 154-155). Liudytoju apklaustas R. L. parodė, jog 2014 m. liepos 19 d. apie 24 val. vakaro po išgertuvių namo kieme P. L. su L. L. pradėjo stipriai ginčytis ir stumdytis. Kas, kiek, kam ir į kur sudavė jis nematė, nes buvo tamsu. Jis bandė juos išskirti, bandė apginti L. L.. Į lauką išėjus J., jis P. ir L. jau buvo išskyręs, L. vedė į kambarį. Kai jis nuvedė L. L. į J. kambarį, kur pastarasis atsigulė į lovą, P. ir brolis L. liko lauke. Po to jis nuėjo į virtuvę, kur maždaug po valandos atėjo ir P.. Jis su dėde P. virtuvėje prasėdėjo apie valandą laiko, gal ir ilgiau. Sėdint virtuvėje, jis matė, kad dėdei buvo perbrėžtas kairės pusės žandas. Kai lauke jau buvo pradėję po truputį švisti, iš kambario išėjo J. su L. ir nuėjo prie laiptų parūkyti. Dėdė P. pamatęs, kad L. su J. nuėjo prie laiptų, iš karto išėjo iš virtuvės ir nuėjo link jų. Netrukus pasigirdo J. šauksmai, kad reikia iškviesti greitąją. Išėjęs į koridorių, prie laiptų pamatė atsiklaupusį ant kelių L., kuris buvo susiėmęs už kaklo, ir aplink jį kraują. Kai jis išėjo į koridorių, dėdė P. jau buvo išbėgęs į lauką. Jis suprato, kad dėdė P. įdūrė L. į kaklą ir pabėgo (2 t., b.l. 20-21, 178-179).

Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstyti liudytojų parodymai leidžia daryti kategorišką išvadą, jog prieš pat apeliantui padarant nukentėjusiajam mirtinus sužalojimus, pastarieji nekonfliktavo. Prieš tai tarp judviejų įvykęs konfliktas jau pakankamai ilgą laiko tarpą buvo pasibaigęs ir nuteistajam, priešingai nei jis teigia, nebuvo nuo ko gintis.

Faktą, kad apeliantas, padarydamas jam inkriminuotą labai sunkų nusikaltimą, veikė tiesiogine tyčia patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės apie nuteistojo išankstinį pasirūpinimą nusikaltimo įrankiu, o taip pat ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų lokalizacija. Nors apeliantas neigia įvykio metu turėjęs peilį, tačiau šiuos jo parodymus paneigia liudytojų L. L., R. L., R. L. parodymai, 2014-07-23 reikalaujamų daiktų protokole, 2014-07-31 daiktų parodymo atpažinti protokole, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuoti duomenys. Liudytoju apklaustas nuteistojo sūnėnas L. L. apklausų metu patvirtino, jog po tarp apelianto ir nukentėjusiojo lauke įvykusio konflikto, P. L. paprašė jo duoti jam kokį peilį ar peiliuką. Kam dėdei buvo reikalingas peilis, pastarasis nesakė. Jis nieko blogo nepagalvojęs, dėdei P. padavė su savimi turėtą atlenkiamą peiliuką su juoda rankena (1 t., b.l. 69; 2 t., b.l. 178). R. L., būtent su kuriuo apeliantas iš karto po įvykio pasišalino iš įvykio vietos, apklausiamas liudytoju patvirtino, jog einant iš jo namų, pakeliui link dėdės namų, P. L. pora kartų buvo išsitraukęs iš šortų kišenės sulenkiamą peilį juoda rankena, kurį smaigstė į žemę (2 t., b.l. 20-21). Tuo tarpu iš BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsintų liudytojo R. L. parodymų matyti, kad įvykio dieną P. L. grįžus į namus persirengti ir pasiimti rūbų, pastarasis atėjęs į virtuvę liudytojui padavė sulenkiamą peilį juoda rankena. P. L. jam pasakė, kad yra „prisidirbęs“, ir liepė peilį paslėpti. Jis iš karto išėjo iš namų ir peilį išmetė į netoli namų esantį tvenkinį. Grįžus į namus, P. jo klausė, kur jis padėjo peilį. Jam pasakius, kad išmetė į tvenkinį, P. pasakė „a tai gerai, niekas neras“. Liudytojas parodė, jog tik vėliau sužinojęs, kad P. L. nužudė žmogų, suprato, jog jo išmestas peilis ir buvo tas, kuriuo P. įdūrė kitam žmogui (1 t., b.l. 80). Pažymėtina ir tai, jog liudytojas R. L. pareigūnams parodė šalia namų esantį tvenkinį, į kurį įmetė peilį. Apžiūrėjus tvenkinį, buvo rastas liudytojo minimas peilis, kuris buvo pateiktas atpažinti prieš įvykį peilį nuteistajam davusiam L. L. (1 t., b.l. 95-97). Pastarasis parodymo atpažinti metu iš jam pateiktų peilių atpažino peilį, kuris buvo rastas liudytojo R. L. nurodytame tvenkinyje. L. L. šio procesinio veiksmo metu kategoriškai patvirtino, kad būtent šis peilis priklauso jam ir būtent šį peilį jis įvykio dieną davė P. L. (1 t., b.l. 98-100). Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog L. L. mirtis įvyko nuo durtai – pjautos žaizdos jo kaklo kairėje pusėje, kur buvo nupjauta kairė bendrinė miego arterija, sužalota krūtinplėvė, dėl ko supliuško kairysis plautis ir pažeista kairiojo plaučio viršūnė, išsivystė ūmus kraujavimas į išorę bei kairės pusės krūtinės ląstą. Kairėje kaklo pusėje rasta žaizda galėjo būti padaryta vienašmeniu duriančiai – pjaunančiu įrankiu (1 t., b.l. 128-130). Liudytoja J. L. nors teigė nemačiusi pas P. L. rankose įrankio, tačiau patvirtino, jog P. L. pribėgęs prie L. L. užsimojęs ranka iš viršaus į apačią dūrė kažkur į veidą, po ko nukentėjusysis iš karto susmuko ir pasirodė daug kraujo. Kad P. L. nukentėjusiajam dūrė, ji nusprendė iš žaizdos (1 t., b.l. 70-72; 2 t., b.l. 154-155). Šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, jog apžiūrint įvykio vietą, jokio kito duriančio – pjaunančio įrankio, kuriuo nukentėjusysis galėjo būti sužalotas, nebuvo rasta. Taigi išdėstytų aplinkybių visuma, kolegijos vertinimu, neabejotinai patvirtina, jog apeliantas L. L. mirtinai sužalojo iš anksto paimtu nusikaltimo padarymo įrankiu – iš sūnėno L. L. gautu peiliu.

Nusikaltimo padarymo vakaro įvykių seka, apelianto elgesys iki nusikaltimo padarymo, išankstinis pasirūpinimas nusikaltimo padarymo įrankiu ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų lokalizacija leidžia teigti, jog nuteistasis, puikiai suprato savo veiksmų pobūdį, numatė, kad tokiais savo veiksmais gali nukentėjusiajam padaryti mirtinus sužalojimus, ir to norėjo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat pritaria apygardos teismo išvadai, jog būtent šią kaltės formą bei rūšį atspindi ir apelianto veiksmai (abejingumas savo atliktų veiksmų pasekmėms, atsikratymas nusikaltimo padarymo įrankiu, pasislėpimas nuo teisėsaugos pareigūnų) po jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Esant pirmiau išdėstytų aplinkybių visumai, konstatuotina, kad tyčinis gyvybės atėmimo pobūdis byloje nustatytas teisingai, baudžiamasis įstatymas kaltės formos ir rūšies nustatymo aspektu taikytas tinkamai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas P. L. bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ar neįvertino svarbių šio klausimo išsprendimui aplinkybių.

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Už nusikalstamą veiką, įtvirtintą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų.

Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę atsižvelgė į tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nusikaltimo pasekmės yra neatstatomos, buvo nužudytas jaunas, darbingas žmogus. Atimdamas gyvybę nukentėjusiajam L. L., nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Nusikaltimas yra baigtas. Nustatyta viena P. L. atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas)), pastarojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Kaip ir privalu, apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę už padarytą nusikaltimą, įvertino ir pastarojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Bylos medžiaga patvirtina, kad P. L. jam inkriminuotą labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei padarė, būdamas jau teistas už kvalifikuotą nužudymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 9 punktai), be to, lygtinio paleidimo laikotarpiu (2 t., b.l. 55-57, 62-64, 65-66). Šiame kontekste svarbu pažymėti tai, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2014-07-29 nutartimi, nustačius, jog P. L. nesilaikė teismo jam paskirtų įpareigojimų (padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 180 straipsnyje, 187 straipsnio 2 dalyje, eilę kartų nevykdė įpareigojimo būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, nevykdė įpareigojimo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, kelias dienas iš eilės nėjo į darbą), pastarajam buvo panaikinta probacija ir jis grąžintas į pataisos įstaigą atlikti neatliktą 1 metų 10 mėnesių 11 dienų laisvės atėmimo bausmę (2 t., b.l. 58-59, 67-68, 72). Paminėtos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, jog nuteistasis yra linkęs nusikalsti, nesilaiko visuomenėje priimtų elgesio normų, iš savo ankstesnio teistumo nedaro teigiamų išvadų, bei, pritaikius BK 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, pripažinti pastarąjį pavojingu recidyvistu. Be kita ko, iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos pateiktos P. L. charakteristikos matyti, jog nuteistasis nuo 2014-07-01 iki 2014-08-29 buvo priimtas dirbti viešųjų darbų darbininku socialinės bei visuomeninės paskirties objektų pagalbiniams patalpų bei aplinkos tvarkymo darbams (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, tačiau nuo 2014-07-10 į darbą neatvykdavo, apie neatvykimo priežastis neinformavo. Kita vertus, charakteristikoje pažymėta ir tai, jog darbo laikotarpiu P. L. pasižymėjo kaip mandagus, tvarkingas, darbštus ir nekonfliktiškas darbuotojas (2 t., b.l. 79, 83).

Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, nuteistojo P. L. asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bei atsižvelgęs į BK 56 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagrįstai pastarajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra artima straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytai maksimaliai bausmei. Nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir ją švelninti, apeliaciniame skunde nenurodžius jokių pagrįstų ir teismo neįvertintų argumentų, nėra teisinio pagrindo, priešingu atveju nebūtų pasiekta bausmės paskirtis, įgyvendintas teisingumo principas.

Dėl prašymo priteisti proceso išlaidas.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2015 m. birželio 8 d. buvo gautas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015-06-08 prašymas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo“, kuriuo prašoma valstybės naudai iš nuteistojo P. L. priteisti 72,38 Eur už advokato A. Palamarčuk suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tenkinti šį Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą nėra galimybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nuteistojo P. L. baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama 2015 m. birželio 3 d. 10.30 val. vykusiame teismo posėdyje. Šio posėdžio metu baudžiamoji byla buvo išnagrinėta iš esmės, teisėjų kolegija, išklausiusi baigiamųjų kalbų, proceso dalyviams pranešė, kad byloje procesinis sprendimas bus skelbiamas 2015 m. birželio 17 d. Kaip jau minėta, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas 2015 m. birželio 8 d. Taigi paminėtos aplinkybės patvirtina, jog nors baudžiamosios bylos nagrinėjimas prašymo pateikimo momentu dar nebuvo baigtas, tačiau jis buvo pateiktas nesilaikant Baudžiamojo proceso kodekse nustatytos tvarkos. Vadovaujantis BPK 324 straipsnio nuostatomis, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo turėjo pateikti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu iki pradedant klausytis proceso dalyvių baigiamųjų kalbų, jis turėjo būti paskelbtas ir dėl šio prašymo proceso dalyviams turėjo būti užtikrinta galimybė pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Kadangi šių reikalavimų nebuvo laikytasi, nėra ir pagrindo tenkinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo. Analogiškos pozicijos tokioje situacijoje laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė byla Nr. 2K-187-677/2015).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. L. apeliacinį skundą atmesti.

Atmesti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015-06-08 prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo“.