Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas), Gintaro Pečiulio (pranešėjas) ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje Nr. 2-981-48/2007 pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui A. D. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Ieškovo D. J. atstovas 2006 m. balandžio 10 d. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. D. 240 000 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 1999 m. birželio 30 d., bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, remdamasis liudytojų parodymais, išanalizavęs šalių elgesį, padarė išvadą, kad šalių žodinis susitarimas dėl įrangos pagaminimo sukūrė prievolinius santykius. Dalis šių santykių – ieškovo įsipareigojimo finansuoti darbus vykdymas – buvo įtvirtinta raštu. Teismas nurodė, kad tokia sutartis turėjo būti įforminta raštu, tačiau pagal tuo metu galiojusias teisės normas įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas rangos teisiniuose santykiuose nedarė sandorio negaliojančiu. Liudytojas R. P. nurodė, kad dalyvavo šalių derybose, matė pinigų įrangai gaminti perdavimą, raštelį ir jame daromus šalių įrašus, žinojo sutartinę darbų kainą - 240 000 Lt, girdėjo atsakovo pažadus grąžinti pinigus, kai įranga nebuvo pagaminta. Teismas pažymėjo, kad liudytojai S. T. , R. P. , S. P, R. B. ir V. Ž. nurodė, kad, įsteigus bendrą įmonę, suteikti patalpas bei ją finansuoti turėjo ieškovas, o įrangą pagaminti įsipareigojo atsakovas. Liudytojas R. P. patvirtino 2-3 kartus matęs pinigų perdavimą atsakovui bei raštelį, sudarytą iš dviejų skyrių. Teismas, atsižvelgęs į liudytojų parodymus, nustatė, kad šalys sudarė sutartį dėl tam tikro darbo atlikimo. Atsakovas neįvykdė savo prievolės atlikti darbą, todėl teismas pripažino, kad ieškovas įgijo teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti atlyginti nuostolius. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovo pozicija bylos pasirengimo ir nagrinėjimo metu nebuvo nuosekli ir tvirta, jo atsikirtimų motyvai nuolat kito (iš pradžių atsakovas neigė bet kokį pinigų perdavimo fakto buvimą, reikalavo raštelio originalo ir išreiškė norą ekspertų pagalba jį nuginčyti, tačiau vėliau tokio ketinimo atsisakė, tik pakeitė atsikirtimų argumentaciją, aiškindamas apie ieškovo skolos jam pačiam buvimą). Teismas įvertino aplinkybę, kad raštelyje dalis įrašų yra sukeistomis datomis (pirmiau įrašyti įrašai vėlesne data), nurodydamas, jog ši aplinkybė nepaneigia raštelio autentiškumo. Teismas atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, nurodydamas, kad ieškovas nepraleido CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto bendrojo ieškinio senaties termino.

Teismas taip pat nurodė, kad mokėjimo diena šiuo atveju laikytina teismo sprendimo priėmimo diena (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalis), todėl taikytinas Lietuvos banko 2007 m. kovo 27 d. nustatytas oficialus JAV dolerio ir nacionalinės valiutos kursas – 2,6021. Priteistina suma yra 161 717,60 Lt (56 000 JAV dolerių x 2,6021 = 145 717,60 Lt + 16 000 Lt =161 717,60 Lt). Prievolė buvo išreikšta valiuta, kuri gali būti teisėta atsiskaitymo priemonė, o dėl valiutų kurso nuvertėjimo susidaręs skirtumas negali būti priteistas. Teismas ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2006 m. gegužės 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

1.Teismas neteisingai įvertino tarp šalių susiklosčiusius santykius. Nebuvo susitarimo dėl konditerijos gaminių cecho įrangos pagaminimo, nugabenimo, sumontavimo ir paleidimo į eksploataciją Kaliningrade, nes neįmanomas toks susitarimas ir jo vykdymas žodžiu. Įvykdyti tokį susitarimą reikalingi rašytiniai susitarimai (sutartys, prekių įsigijimo dokumentai, leidimai gaminti įrangą maisto produktams, sertifikatai ir kiti dokumentai). Įrašas atsakovo ranka raštelyje negali būti vertinamas kaip toks susitarimas. Atsakovo vadovaujama įmonė negamino konditerijos cecho įrangos.

2.Nepagrįstas teismo teiginys, esą liudytojai patvirtino, kad, įsteigus bendrą įmonę, suteikti patalpas bei ją finansuoti turėjo ieškovas, o įrangą pagaminti įsipareigojęs atsakovas. Kiti įrodymai nepatvirtina liudytojų žodžių. Liudytojo R. P. parodymai nėra patikimi, nes duodamas parodymus jis rėmėsi surašytu tekstu.

3.Nepagrįsti teismo argumentai, jog atsakovas keitė parodymus. Parengiamuosiuose procesiniuose dokumentuose atsakovas nurodė, kad nesitarė su ieškovu dėl konditerijos gamyklos cecho įrangos pagaminimo, nugabenimo, sumontavimo ir paleidimo eksploatuoti Kaliningrade, negavo iš ieškovo pinigų šiam susitarimui įvykdyti bei nedavė pakvitavimų. Atsakovas neužsiminė, kad ieškovui buvo paskolinęs 160 000 Lt, nes tai nebuvo būtina.

5.Teismas tinkamai neįvertino atsakovo paaiškinimų dėl raštelio turinio, paskirties, dėl pinigų perdavimo tikslo.

1.Teismas pagrįstai įvertino, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl įrangos pagaminimo, o dalis šalių tarpusavio sutartinių santykių buvo įtvirtinti raštu.

2.Liudytojai nurodė, kad įsteigus bendrą įmonę, suteikti patalpas bei ją finansuoti turėjo ieškovas, o įrangą pagaminti įsipareigojo atsakovas. Atsakovo pozicija pirmosios instancijos teisme nuolat keitėsi ir nebuvo nuosekli.

3.Teismas teisingai nustatė, kad pareikšto reikalavimo esmė buvo taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo avansu sumokėtą užmokestį už įrangą. Klaidingas materialinės normos nurodymas ieškinyje nepakeičia reikalavimo pobūdžio. Teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį.

Kasacinis teismas sutiko su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai. Kasacinis teismas iš dalies sutiko su atsakovo kasacinio skundo argumentais, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą. Kasatorius nurodė, kad restitucija, kaip civilinių teisių gynybos būdas, byloje negalėjo būti taikoma, nes tam nebuvo teisinių pagrindų – ieškovas nekėlė reikalavimo nei dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, nei dėl sutarties nutraukimo, nei dėl restitucijos. Kasacinis teismas konstatavo, kad teismai nepakankamai išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl ieškinio senaties taikymo šiuo konkrečiu atveju. Kasacinio teismo nutartyje pažymėta, kad nagrinėjant bylą iš naujo reikia atkreipti dėmesį į tai, jog tarp ginčo šalių buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai. Tiek pagal 1964 m. CK 384 straipsnį, tiek pagal CK 6.658 straipsnį, esant akivaizdžiai situacijai, kad sulygti darbai nebus atlikti, užsakovas turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius. Šiuo pagrindu, remiantis CK 6.249 straipsniu ir buvo pareikštas ieškinys. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai ieškovas prašė taikyti civilinę atsakomybę – išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę žalą (nuostolius), svarstytina, ar buvo pagrindas taikyti restituciją. Kasacinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo motyvai šiuo klausimu nėra argumentuoti ir išsamūs, neatskleisti restitucijos taikymo pagrindai. Esant tokiam pagrindui ir tai nustačius, ieškovui galėtų būti priteista žala (nuostoliai) CK 6.249 straipsnio pagrindu ir taptų būtina taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalį, todėl taip pat kaip ir pirmuoju atveju, būtina nustatyti teisės į ieškinį atsiradimo momentą, išsiaiškinti aplinkybes, ar nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, priteisiant jam 161 717,60 Lt skolos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2006 m. gegužės 18 d. iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Šis klausimas sprendžiamas neperžengiant skunde nustatytų ribų – skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo (CPK 320 str. 1, 2 d.). Kadangi byla jau buvo nagrinėjama kasacine tvarka, todėl kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas sutiko su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, jog tarp ginčo šalių buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai (1964 m. CK 374 str., 2001 m. CK 6.644 str.). Taigi šios aplinkybės (tai yra, jog šalis siejo rangos teisiniai santykiai) laikytinos nustatytomis įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, todėl teisėjų kolegija nepasisako ir nebevertina tų apelianto argumentų, kurie yra susiję su nurodytų aplinkybių analize (t. 1, b. l. 141-143).

Kasacinis teismas konstatavo, kad teismai nepakankamai išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl ieškinio senaties taikymo pagrindų buvimo ar nebuvimo. Tiek pagal 1964 m. CK 384 straipsnį, tiek pagal CK 6.658 straipsnį, esant akivaizdžiai situacijai, kad sulygti rangos darbai nebus atlikti, užsakovas turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai ieškovas prašė taikyti civilinę atsakomybę – išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę žalą (nuostolius) CK 1.138 straipsnio 6 punkto pagrindu, svarstytina, ar buvo pagrindas taikyti restituciją. Kasacinio teismo nurodyta, kad esant tokiam pagrindui ir tai nustačius, ieškovui galėtų būti priteista žala (nuostoliai) CK 6.249 straipsnio pagrindu ir taptų būtina taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalį, todėl taip pat kaip ir pirmuoju atveju, būtina nustatyti teisės į ieškinį atsiradimo momentą, išsiaiškinti aplinkybes, ar nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus spręstini klausimai dėl restitucijos ir dėl ieškinio senaties instituto taikymo. Atsakovo atstovas apeliacinės instancijos teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. posėdyje nurodė, kad teismui nustačius, jog šalis siejo rangos santykiai, toks sandoris toliau nebūtų vykdomas, kadangi tokių įsipareigojimų nebuvo prisiimta, sandoris tarp šalių faktiškai nutrauktas, nes praėjo visi terminai dėl reikalavimų patenkinimo. Atsakovo atstovo nuomone, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2001 m. birželio 30 d., nes būtent tada paties ieškovo teigimu, darbai nebuvo įvykdyti. Apelianto atstovas tvirtino, kad ginčams, kylantiems iš rangos teisinių santykių, turi būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, o atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pagrindų nėra.

Vertinant rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas pažymėtina tai, jog 1964 m. CK 384 straipsnis nustatė, kad jeigu rangovas nepradeda laiku vykdyti sutarties arba atlieka darbą taip lėtai, kad jį baigti iki termino pabaigos pasidaro aiškiai negalima, tai užsakovas turi teisę atsisakyti nuo sutarties ir reikalauti atlyginti nuostolius. Jeigu darbo atlikimo metu pasidaro aišku, kad jis nebus tinkamai atliktas, tai užsakovas turi teisę nustatyti rangovui atitinkamą terminą trūkumams pašalinti, o jeigu rangovas per nustatytą terminą šio reikalavimo neįvykdo, - atsisakyti nuo sutarties ir arba reikalauti atlyginti nuostolius, arba pavesti trečiajam asmeniui darbą pataisyti rangovo sąskaita. Užsakovas privalo sumokėti už rangovo atliktą darbą perdavus visą darbą, jeigu ko kita nenumato įstatymas ar sutartis. Šalių susitarimu atliekamų darbų kaina arba jos dalis gali būti sumokėta sutarties sudarymo metu arba gali būti duodamas avansas sutarties sudarymo metu, o visiškai atsiskaitoma tada, kai užsakovas gauna rangovo atliktą darbą (1964 m. CK 386 str.). Iš esmės tokios pat nuostatos įtvirtintos ir CK 6.658 straipsnio 2, 3 dalyse. CK 6.655 straipsnis nustato, kad jeigu pagal rangos sutartį nenumatyta atliekamų darbų ar atskirų jo etapų apmokėti iš anksto, užsakovas privalo sumokėti rangovui sutartyje nustatytą kainą po to, kai yra priimtas darbų rezultatas, su sąlyga, kad darbai atlikti tinkamai ir laiku, arba užsakovo sutikimu anksčiau nustatyto termino. Rangovas turi teisę reikalauti jam išmokėti avansą arba rankpinigius tik rangos sutartyje numatytais atvejais.

Teismas, pagal ieškininiame pareiškime nurodytas aplinkybes, savarankiškai atlieka faktų teisinį kvalifikavimą, parenka ginčo santykius reguliuojantį įstatymą, teisiniais argumentais atskleidžia taikomo įstatymo nuostatos prasmę. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas. Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001; 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005). Tai yra teisės taikymas, kurį atlieka teismas savo nuožiūra pagal konstatuotas aplinkybes. Teismas, parinkdamas teisės normą ir ją aiškindamas, yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ar nurodymų, todėl nėra varžomas teisinių argumentų, pateiktų ieškiniuose, atsiliepimuose į ieškinį, paaiškinimuose ir kituose šalių dokumentuose. Teismas žino įstatymą ir jam suteikta teisė konkrečioje byloje taikant teisės normą atskleisti jos tikrąjį turinį, tai yra ją aiškinti ir pagal jos prasmę parinkti teisinius argumentus, net ir tuos, kurių dalyvaujantys byloje asmenys nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi teisę nesutikti su pirmosios instancijos teismo nurodytomis (taikytomis) materialinės teisės normomis bei faktinius santykius kvalifikuoti taikydamas kitas materialinės teisės normas (CPK 330 str.).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje nebuvo teisinio pagrindo taikyti restituciją reglamentuojančių teisės normų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo restitucijos taikymo pagal CK 6.222 straipsnio normas. Ieškovas byloje nereiškė reikalavimo dėl rangos sutarties pripažinimo negaliojančia ar jos nutraukimo ir restitucijos tokiais pagrindais taikymo. Laikytina, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta teisės norma (CK 6.222 straipsnis) nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms yra netinkama.

Iš ieškinio pareiškimo matyti, kad ieškovo reikalavimų tikslas yra atsakovui avansu perduotų pinigų už atlikti sutartą darbą susigrąžinimas. Teismas šiuo konkrečiu atveju turi įvertinti, kaip teisiškai kvalifikuoti ieškovo perduotas ir atsakovo gautas pinigines sumas. Perduodamų pinigų reikšmė ir paskirtis nustatytina pagal šalių valią. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aiškinant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, ieškovo atsakovui perduotos pinigų sumos laikytinos avansu, mokėtu šalims susitarus dėl rangos teisinių santykių, tai yra dėl atsakovo įsipareigojimo ieškovui atlikti šalių sutartus darbus. Avanso paskirtis – pagrindinės prievolės mokėjimas, kuris siejamas su šalių sudarytoje sutartyje nurodyta kaina. Avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į būsimas įmokas, taip pat jis gali atlikti ir įrodomąją funkciją. Tuo atveju, kai šalių santykiais nebuvo sukurta šalių siekiamų teisių ir pareigų, tai yra liko neįgyvendinti jų susitarimo tikslai, kilus šalių ginčui dėl pinigų, gautų pagal sudarytą sutartį, grąžinimo, šių gali būti reikalaujama remiantis nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis (1964 m. CK 512 str., 2001 m. CK 6.237 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisinio akto, nei sandorio prievolei atsirasti), gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą (pinigines lėšas) gauti, o vėliau šis pagrindas išnyko (1964 m. CK 512 str. 2 d., 2001 m. CK 6.237 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisinis pagrindas tokių pinigų sumokėjimui (gavimui) buvo žodinis šalių susitarimas dėl rangos darbų atlikimo, tačiau neįgyvendinus prievolių pagal šalis siejusius rangos teisinius santykius bei jų pagrindu nesukūrus teisių ir pareigų, išnyko pagrindas, pagal kurį ieškovo atsakovui perduoti pinigai galėtų šiam ir likti, todėl ieškovas turi teisę reikalauti jų grąžinimo. Atsakovo avansu gauti pinigai laikytini jo be pagrindo įgytu turtu ir yra grąžintini ieškovui, nes faktiškai nutrūkus šalių teisiniams santykiams pagal neįvykdytą rangos sutartį, išnyko teisinis pagrindas, remiantis kuriuo buvo gauti tie pinigai (1964 m. CK 512 str., 2001 m. CK 6.237 str.). Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, jog ieškovo pareikšto ieškinio pagrindu taikytina restitucija pagal CK 6.222 straipsnį. Ieškovas nereiškė reikalavimo dėl šalis siejusių rangos teisinių santykių nutraukimo, o reiškė reikalavimą dėl 240 000 Lt, tai yra jo sumokėto avanso atsakovui, priteisimo. Remdamasi šiais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo išdėstytoms faktinėms aplinkybėms, kuriomis jis grindė pareikštą reikalavimą, nebuvo pagrindo taikyti ir paties ieškovo nurodytos teisės normos - CK 6.249 straipsnio, nors ieškovas apskritai turėjo teisinę galimybę reikšti reikalavimą ir dėl nuostolių atlyginimo pagal 1964 m. CK 384 straipsnio, CK 6.658 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas.

Atsakovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, jog teismai nepakankamai motyvuotai ir išsamiai pasisakė dėl ieškinio senaties termino taikymo (t. 1, b. l. 199-203). Teisėjų kolegija aukščiau nurodytų motyvų pagrindu padariusi išvadą, jog ieškovas savo reikalavimus iš esmės grindė atsakovo nepagrįstu praturtėjimu ieškovo sumokėto avanso sąskaita, pasisako dėl ieškinio senaties instituto taikymo esant tokiai teisinei išvadai.

2001 m. CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus 2001 m. CK, taip pat jeigu reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki CK įsigaliojimo. Iki CK įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į CK nustatytą ieškinio senaties terminą (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (1964 m. CK 90 str. 1 d., 2001 m. CK 1.131 str. 1 d.). Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (1964 m. CK 86 str., 2001 m. CK 1.127 str. 1 d.). Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.

Bylos aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne anksčiau kaip 2001 m. liepos 1 d., tai yra kitą dieną po to, kai iki 2001 m. birželio 30 d. atsakovas neatliko veiksmų pagal šalis siejusius rangos teisinius santykius. Su tokiu ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymu iš esmės sutiko ir atsakovo atstovas apeliacinės instancijos teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. posėdyje. Aukščiau nurodytų argumentų pagrindu konstatuota, jog ieškovas atsakovui pareiškė ieškinį dėl sumokėto avanso grąžinimo. Šiam teisiniam santykiui (pareikštam reikalavimui) kvalifikuoti taikytinos teisės normos, reglamentuojančios turto, įgyto be teisinio pagrindo, grąžinimą (1964 m. CK 512 str., 2001 m. CK 6.237 str.). Remiantis nurodytomis aplinkybėmis bei vadovaujantis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, byloje taikytinos 2001 m. įsigaliojusio CK normos dėl ieškinio senaties (CK 1.124-1.135 str.). Ieškovo pareikštam reikalavimui taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas – 10 metų (CK 1.125 str. 1 d.). Tokia teisinė išvada neleidžia teisėjų kolegijai sutikti su apelianto motyvais, jog ieškovas, kreipdamasis į teismą, praleido ieškinio senaties terminą, bei šiuo pagrindu atmesti ieškinį. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tiek 1964 m. CK 389 straipsnyje, tiek CK 6.667 straipsnyje nurodytas ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl rangovo atsakomybės taikomas tada, kai reiškiamas reikalavimas dėl nukrypimų nuo sutarties sąlygų, dėl kitokių rangovo darbo trūkumų, o tokių reikalavimų ieškovas byloje nereiškė.

Bylos įrodymais patvirtinta, kad atsakovas yra gavęs ieškovo nurodytas pinigines sumas. Šias aplinkybes pagrįstai bei teisėtai nustatė pirmosios instancijos teismas. Kasaciniam teismui patvirtinus, kad šalis siejo rangos teisiniai santykiai, laikytina, jog atsakovas buvo įsipareigojęs atlikti tam tikrą darbą pagal ieškovo užduotį, o ieškovas - atitinkamą darbą priimti ir už jį sumokėti. Teisėjų kolegija laiko pagrįstu pirmosios instancijos teismo taikytą ieškovui iš atsakovo priteistinų piniginių sumų skaičiavimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovui priteistinos konkrečios sumos dydžio, yra ribojamas CPK 313, 320 straipsnių nuostatomis, o apeliantas argumentų dėl konkretaus priteistinos sumos dydžio skunde nebuvo pareiškęs (t. 1, b. l. 141-143). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė atsakovo argumentą, kad pinigų perdavimo-priėmimo raštelis laikytinas pakvitavimu, kuriame atsakovas pasirašydavo tais atvejais, kai ieškovas jam grąžindavęs dalį skolos. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo nurodytas aplinkybes, jog 1999 m. jis pats buvo paskolinęs ieškovui 160 000 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad vien teisės normos pažeidimas, kai tai neturėjo įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą, nes įstatymas draudžia naikinti teismo sprendimą formaliais pagrindais (CPK 328 str.). Priešingas šio klausimo sprendimas prieštarautų tiek pagrindiniams proceso teisės principams (ekonomiškumui, operatyvumui, kt.), tiek bendriesiems teisės principams (protingumui, teisingumui).

Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais darytina išvada, jog nors pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą materialinės teisės normą, bet šalių ginčą iš esmės išsprendė teisingai. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas, jis atitinka teisingumo reikalavimus, o jį naikinti arba keisti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovo pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Kadangi kvalifikuodamas byloje kilusį ginčą apeliacinės instancijos teismas taiko kitą materialinės teisės normą, todėl atitinkamai patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį.

Netenkinant atsakovo apeliacinio skundo, iš jo į valstybės biudžetą priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93, 88 str. 1 d. 3 p., 302 str.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje yra įrodymai, patvirtinantys atsakovo turėtas išlaidas bylą nagrinėjant kasacine tvarka (t. 1, b. l. 175, 187). Kasaciniam teismui nusprendus grąžinti nagrinėti bylą iš naujo apeliacine tvarka, o šia nutartimi atmetant atsakovo apeliacinį skundą, nėra teisinio pagrindo priteisti atsakovui jo turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, tik patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, ją išdėstant taip: „Ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti iš A. D. 161 717,60 Lt (vieną šimtą šešiasdešimt vieną tūkstantį septynis šimtus septyniolika litų ir 60 centų) be pagrindo įgytų piniginių lėšų bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2006 m. gegužės 18 d. iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo, taip pat 6 420,17 Lt bylinėjimosi išlaidų D. J. naudai. Kitą ieškinio dalį atmesti“.

Priteisti iš A. D. į valstybės biudžetą 22 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.