Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. C. ir nuteistojo K. C. bei jo gynėjo advokato padėjėjo Sandžio Povilausko apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-15 nuosprendžio, kuriuo:

Ž. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 231 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 12 (dvylikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 6 dalies 1 ir 5 punktais, įpareigotas Ž. C.:

- per laisvės apribojimo laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

- per laisvės apribojimo laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 5.00 val., išskyrus, kai nebūnama namie dėl darbo ar mokslų;

- per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

K. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 231 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 6 mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 10 valandų per vieną mėnesį visuomenės labui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. C. nuteistas už tai, kad jis 2014-11-20, nuo 16.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su K. C., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnams – tyrėjams D. G., R. M., P. P. bei M. S., atvykus į Ž. C. ir K. C. gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pagal Šiaulių apylinkės teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atlikti kratos bei paimti ikiteisminiam tyrimui reikšmės turinčius daiktus ar dokumentus, siekdamas išvengti ikiteisminio tyrimo veiksmo – kratos bei paslėpti ar sunaikinti ikiteisminiam tyrimui reikšmės turinčius daiktus, laikomus (duomenys neskelbtini), ir žinodamas bei suprasdamas, kad yra atvykę policijos pareigūnai atlikti kratos jų gyvenamojoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su K. C. trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnams - tyrėjams D. G., R. M., P. P. bei M. S. atlikti su baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) tyrimu susijusias pareigas, apie 18 minučių neatrakindamas namo (duomenys neskelbtini) durų bei sąmoningai neįsileisdamas policijos pareigūnų į savo gyvenamąją vietą ikiteisminio tyrimo veiksmo – kratos atlikimui.

K. C. nuteistas už tai, kad jis 2014-11-20, nuo 16.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su Ž. C., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnams – tyrėjams D. G., R. M., P. P. bei M. S. atvykus į K. C. ir Ž. C. gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), pagal Šiaulių apylinkės teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atlikti kratos bei paimti ikiteisminiam tyrimui reikšmės turinčius daiktus ar dokumentus, siekdamas išvengti ikiteisminio tyrimo veiksmo – kratos bei paslėpti ar sunaikinti ikiteisminiam tyrimui reikšmės turinčius daiktus, laikomus (duomenys neskelbtini), ir žinodamas bei suprasdamas, kad yra atvykę policijos pareigūnai atlikti kratos jų gyvenamojoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su Ž. C. trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnams - tyrėjams D. G., R. M., P. P. bei M. S. atlikti su baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) tyrimu susijusias pareigas, apie 18 minučių, neatrakindamas namo (duomenys neskelbtini) durų bei sąmoningai neįsileisdamas policijos pareigūnų į savo gyvenamąją vietą ikiteisminio tyrimo veiksmo – kratos atlikimui.

Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. C. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-15 nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – jį (Ž. C.) išteisinti, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniame skunde nuteistasis Ž. C. nurodo, kad jis nesutinka su skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-15 nuosprendžiu, nes jis neteisėtai ir nepagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už veiką, kurios nepadarė. Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas nuosprendyje nevertino liudytojų, kurie paaiškino pareigūnų įsileidimo aplinkybes, parodymų, negretino jų su ikiteisminio tyrimo pareigūnų duotais paaiškinimais teisme, neaptarė aplinkybių, jog dėl iškritusios durų rankos ir bendrų nuteistųjų ir pareigūnų pastangų ją įstatant į duris pareigūnai taip pat negalėjo patekti į gyvenamąsias patalpas, neanalizavo dokumentų, iš kurių matyti, jog nuo pareigūnų atvykimo prie (duomenys neskelbtini) namo iki pradėjimo atlikti kratą buvo praėję iki 18 minučių. Nuteistojo Ž. C. nuomone, teismas nepagrįstai sutelkė dėmesį į tai, kad kratos metu buvo rastas civilinėje apyvartoje uždraustas šaunamasis ginklas.

Nuteistasis Ž. C. pažymi, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepasisakyta dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir galimai padarytų procesinių pažeidimų. Atvykus ikiteisminio tyrimo pareigūnams gyvenamajame name buvo dar trys pašaliniai asmenys, kurie tyrimo metu nebuvo apklausti, taip pat nebuvo išspręsta ir jų atsakomybė, ir tai, apelianto nuomone, suteikia pagrindą manyti, jog tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek teismas nebuvo objektyvūs jo atžvilgiu. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad jis ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo įtariamasis, jis neturėjo ir jokio kito procesinio statuso minėtame ikiteisminiame tyrime.

Apeliantas nurodo, kad jis nuteistas už tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkaudamas, tačiau apie šią teismo konstatuotą aplinkybę skundžiamame nuosprendyje nėra pasisakoma. Apeliantui neaišku, kuo remiantis teismas pripažįsta bendrininkavus du asmenis, nors kaip liudytoja apklausta I. M. patvirtino, jog ji matė ir suprato, jog atvyko policijos pareigūnai, tačiau ji taip pat neatidarė durų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. C. ir jo gynėjas advokato padėjėjas S. Povilauskas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-15 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, konstatuojant, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniame skunde nuteistasis K. C. ir jo gynėjas advokato padėjėjas S. Povilauskas nurodo, kad teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog K. C. 2014-11-20, nuo 16 val., veikdamas bendrininkų grupėje trukdė policijos pareigūnams atlikti pareigas. Iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiamame nuosprendyje konstatuota nusikalstamos veikos pradžia yra neparemta jokiais faktiniais duomenimis, kadangi pirmas objektyvus įrodymas dėl veikos pradžios laikytinas pokalbis mobiliojo ryšio telefonu, įvykęs 16.02 val., todėl nuosprendyje nurodytas veikos pradžios laikas yra nepagrįstas. Kratos protokole užfiksuota, kad krata buvo pradėta 16.20 val., tačiau nei vienas policijos pareigūnas negalėjo pagrįsti, jog nurodytas laikas yra patekimo į patalpas laikas, tai yra, negalėjo nurodyti, kada nuteistieji pradėjo vykdyti nurodymus ir ėmėsi veiksmų atidaryti duris ir kiek tai užtruko (įdėjo sugadintą rankeną į duris), kiek laiko užtruko, kol policijos pareigūnas D. G. atvyko iš kitos namo pusės ir pradėjo rašyti kratos protokolą, kiek truko visų namų patikrinimas (atliktas iki protokolo rašymo pradžios), kiek truko visų asmenų patikrinimas, surakinimas, paguldymas ant žemės (tai atlikta iki kratos protokolo pildymo pradžios), kiek truko supažindinimas su nutartimi ir pasiruošimas paties kratos protokolo pildymui. Apeliantai pažymi, kad į patalpas patekę policijos pareigūnai tarpusavyje tarėsi, kokį laiką fiksuoti pradedant pildyti kratos protokolą, todėl netgi kratos protokole užfiksuotas laikas nėra laikytinas objektyviai teisingas. Teisminio nagrinėjimo metu teismas išklausęs visų proceso dalyvių paaiškinimų nurodė, kad šis laiko tarpas yra apie 3-5 minutes. Kas būtent buvo daroma 3-5 minutes iki vienas iš nuteistųjų priėjo prie durų ir ėmėsi veiksmų durų rankenai įstatyti bei duris atidaryti, nuosekliai ir išsamiai paaiškino visi apklausti namuose buvę asmenys. Nuteistasis Ž. C. policijos pareigūnų reikalavimus išgirdo nusileidęs iš sporto salės. K. C. pažadintas brolio. Per 3-5 minutes asmenys neatliko jokių nusikalstamų veiksmų, padėję pinigines lėšas pas draugę, taip pat sulaukę, kol draugė išeis iš dušo ir apsirengs, atidarė pareigūnams duris, prieš tai per balkoną įsitikinę jų atvykimo teisėtumu. 3-5 minučių laiko tarpas teismo buvo įvertintas kaip pavojingas, už kurį turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, tačiau, apeliantų nuomone, yra pagrindas minėtus asmenų veiksmus vertinti kaip mažareikšmius.

Apeliantai pažymi, kad teismas pripažino, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupėje, tuo tarpu neaptarė ir nevertino, nemotyvavo bendrininkavimui būtinų požymių, o būtent asmenų tarpusavio susitarimo trukdyti policijos pareigūnams, kuomet nuteistieji logiškai ir išsamiai paaiškino savo veiksmus, išgirdus policijos pareigūnų reikalavimus atidaryti duris, kuriuos atlikus durys buvo atidarytos ir pareigūnai pateko į patalpas. Taigi tarp asmenų nebuvo jokio susitarimo veikti bendrai, tai yra bendrais veiksmais trukdyti pareigūnams, tokių duomenų bylos nagrinėjimo metu apskritai nebuvo nustatyta. Nuteistieji nesudarė jokių kliūčių pareigūnams atlikti pavestas funkcijas ir veiklą – atlikti kratą, 3-5 minutes užtruko, kol atidarė namo duris. Nustatyta, kad pareigūnai, nepaisant išankstinio žinojimo, nebuvo pasiruošę neutralizuoti teritorijoje buvusio šuns ir tuo tik apsunkino patekimą prie namo ir tinkamą reikalavimo atidaryti duris išreiškimą. Teismo nurodytas motyvas, kaip pavojingumą apibūdinantis požymis - didelės pareigūnų pajėgos – neturėtų būti vertinamas kaip pagrįstas, kadangi kiekvienu atveju pareigūnai sprendžia dėl jiems reikalingo pajėgų kiekio ir tai visiškai nesusiję su veikos kaip trukdymo pavojingumu. Nuteistieji apie procesinę padėtį ikiteisminio tyrimo medžiagoje, kurioje buvo atliekama krata, nebuvo informuoti, asmenų atžvilgiu apskritai tuo metu nebuvo atliekama jokių ikiteisminių tyrimų, todėl asmenys nebuvo informuoti apie vykdomą tyrimą, nesuvokė savo pavojingumo ir nesiekė veikti priešingai policijos reikalavimams. Nuteistieji neatliko jokių veiksmų, siekiant trukdyti pareigūnams, išskyrus 3-5 minučių laiko tarpą, kuomet nespėjo atidaryti darų, todėl veiksmų intensyvumo vertinimas neturi jokios reikšmės veiksmus pripažįstant pavojingais. Pareigūnai šiuo atveju veikė teisėtai, tačiau akivaizdžiai nepasiruošę, kadangi nedelsiant nesiėmė priemonių neutralizuoti palaidą šunį ir tokiu būdu priėjus prie patalpų išreikšti reikalavimą, priešingai, jie gaišo laiką iki patekimo į teritoriją ir tokiu būdu tai įvertino kaip trukdymą. Apeliantas taip pat nurodo, nei vienas iš kratoje dalyvavusių policijos pareigūnų nepateikė pranešimų, reikalavimų, tarnybinių pranešimų ar pan. apie pažeistą jų funkcijų atlikimą, trukdymą atlikti pareigas, pasitelkti papildomi pareigūnai apskritai nebuvo apklausti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu. Nuteistieji neturėjo jokios tyčios trukdyti pareigūnams, nenorėjo taip veikti, nesuprato trukdantys pareigūnams, kadangi, perdėję grynąsias lėšas pas draugę į rankinę ir atidarę duris, net nepasirūpino šaunamojo ginklo kaip draudžiamo objekto paslėpimu.

Apeliantų teigimu, byloje nustatyta, kad nuteistieji neturėjo jokių duomenų apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, priimtą nutartį dėl kratos, nebuvo pripažinti įtariamaisiais, todėl neturėjo galimybės ir pareigos suvokti, kad pareigūnai atlieka veiksmus konkrečioje baudžiamojoje byloje (ikiteisminio tyrimo medžiagoje). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji kreipėsi į pareigūnus prieš įsileidžiant į namus dėl įsitikinimo kratos teisėtumu ir tik gavę patvirtinimą įvykdė reikalavimą atidaryti duris. Todėl nuteistųjų nežinojimas anie procesinio dokumento - nutarties kratai atlikti - pobūdį ir nesant proceso dalyviais, neturėtų sukelti baudžiamosios atsakomybės, nes asmenys nežinojo apie veiksmus, kurie atliekami konkrečioje baudžiamojoje byloje. Nuteistųjų elgesys nebuvo įžūlus ir ignoruojantis, iššaukiantis, priešingai asmenys kontaktavo su pareigūnais ir vykdė jų nurodymus. Objektyvieji veikos požymiai rodo, jog tai buvo trumpalaikis, pavienis poelgis, nesąmoningas užgaišimas atidaryti duris, trukęs 3-5 minutes, kuris neturėtų būti vertinamas kaip trukdantis procesinio veiksmo eigai, kadangi pareigūnai buvo įleisti į patalpas, rado ieškotą objektą - šaunamąjį ginklą. Apeliantų nuomone, nagrinėjamu atveju galima taikyti tiek administracinę, tiek procesinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos ATPK ir BPK. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai taikė pačią griežčiausią atsakomybės rūšį – baudžiamąją atsakomybę.

Teismo posėdyje nuteistieji Ž. C. ir K. C. bei jų gynėjai advokatai prašė apeliacinius skundus tenkinti ir Ž. C. bei K. C. išteisinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo Ž. C. ir nuteistojo K. C. bei jo gynėjo advokato padėjėjo S. Povilausko apeliacinių skundų argumentais ir patikrinusi skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-15 nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų Ž. C. ir K. C. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d., įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas pagrįstai nuteistųjų Ž. C. ir K. C. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Ž. C. ir K. C. pagal Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnams - tyrėjams D. G., R. M., P. P. bei M. S. atlikti su baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) tyrimu susijusias pareigas, apie 18 minučių neatrakindami namo (duomenys neskelbtini) durų bei sąmoningai neįsileisdami policijos pareigūnų į savo gyvenamąją vietą ikiteisminio tyrimo veiksmo – kratos atlikimui. Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas bet kokiu būdu trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas. Lietuvos Respublikos BK 231 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektas yra, be kita ko, ikiteisminio tyrimo pareigūnų normali veikla, užtikrinanti jų nepriklausomumą atliekant ikiteisminio tyrimo pareigas. Papildomas objektas gali būti konstitucinės asmens teisės ir laisvės (asmens sveikata, neliečiamybė, garbė, orumas, saugios gyvenimo sąlygos ir pan.). Objektyviai Lietuvos Respublikos BK 231 str. numatyta veika pasireiškia bet kokios formos trukdymu ikiteisminio tyrimo pareigūno profesinei veiklai. Ikiteisminio tyrimo įstaigų ir pareigūnų užduotis – siekti nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir tokios veikos aplinkybes. Pagal šį straipsnį atsakoma tik už trukdymą konkrečios baudžiamosios bylos ikiteisminiam tyrimui, jei trukdoma procesinei profesinei veiklai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-381-697/2015). Teismų praktikoje taip pat nustatyta ir tai, kad, vertindamas trukdymą pareigūnui atlikti pareigas ir pripažindamas tokį elgesį nusikalstamu, teismas privalo įvertinti ne vien tik kliūtis, su kuriomis susidūrė pareigūnas, bet ir įvykio kontekstą: vykdomo teismo sprendimo turinį, asmenų, kurių interesai paliečiami teismo sprendimu, padėtį, jų informuotumą apie teismo sprendimo turinį, veiksmų, kuriais trukdoma pareigūnui, intensyvumą, taip pat paties pareigūno veiksmų teisėtumą ir pan. Tik visapusiškai įvertinus visas šias aplinkybes, įmanoma konstatuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei atsirasti padarytos veikos pavojingumą, taip pat tyčinę kaltę, kuriai nustatyti būtina, kad kaltas asmuo suprastų, jog trukdo pareigūno veiklai, ir norėtų taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009).

Apeliaciniuose skunduose neigiama Ž. C. ir K. C. kaltė dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d., padarymo, iš esmės ginčijant surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį bylos faktinėms aplinkybėms. Tačiau su apeliacinių skundų argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinant ne atskirus duomenis, o jų visumą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė.

Atsižvelgiant į paminėtus įstatymo reikalavimus, darytina išvada, kad Šiaulių apylinkės teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, Ž. C. ir K. C. kaltės padarius jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką bei šios veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d. yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama Ž. C. ir K. C. kaltė dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir tinkamai realizavo Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad byloje yra surinkta patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti išvadą, jog Ž. C. ir K. C. padarė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, t. y. trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnams - tyrėjams D. G., R. M., P. P. bei M. S. atlikti su baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) tyrimu susijusias pareigas. Nors nuteistųjų apeliaciniais skundais prašoma juos išteisinti, tačiau tai, kad jie padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d., patvirtina: liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnų D. G., R. M., M. S. ir P. P. parodymai pirmosios instancijos teisme, šių liudytojų parodymus patvirtinantys 2014-11-24 (duomenys neskelbtini) apskrities VPK ONTB 4-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo D. G. tarnybiniame pranešime (1 t. 53 b. l.), 2015-09-01 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole (1 t. 54-56 b. l.), Šiaulių apylinkės teismo 2014-11-10 nutartyse (1 t. 96, 98 b. l.), 2014-11-20 kratos protokole (1 t. 99-106 b. l.) nurodyti duomenys. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistųjų Ž. C. ir K. C. kaltę dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apylinkės teismo 2014-11-10 nutartimis ikiteisminiame tyrime byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo leista atlikti kratą pas Ž. C. ir K. C. jų vienoje ir toje pačioje gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), todėl ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atliekantys pareigūnai 2014-11-20, apie 16 val., nuvyko į nuteistųjų namus, esančius (duomenys neskelbtini), atlikti su minėtos baudžiamosios bylos tyrimu susijusio ikiteisminio tyrimo veiksmo – kratos pagal jau minėtas teismo nutartis. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai D. G., R. M., M. S. ir P. P. prie nuteistųjų namo, esančio (duomenys neskelbtini), atvyko dviem tarnybiniais automobiliais be skiriamųjų ženklų, tačiau vilkėdami liemenes su užrašu „Policija“. Kartu su jais atvyko ir mobiliojo būrio pareigūnai tarnybiniu automobiliu su skiriamaisiais ženklais, kuris buvo pastatytas matomoje vietoje prieš namą. Pareigūnams atvykus, jie negalėjo patekti į kiemą, nes jame lakstė rotveilerių veislės šuo, kuris buvo agresyvus, lojo. Todėl per garsiakalbį nuteistiesiems ir kitiems name buvusiems asmenims buvo pranešta, kad atvyko policija bei buvo išsakyti reikalavimai uždaryti šunį bei įsileisti pareigūnus, buvo įjungti tarnybinio automobilio švyturėliai, tačiau į tai niekas nereagavo, šuo nebuvo uždarytas. Nevykdant pareigūnų reikalavimų, jie buvo privesti panaudoti specialiąsias priemones, t. y. pareigūnai papurškė dujų šuniui, taip jį neutralizuodami. Patekę į kiemą pareigūnai ilgą laiką skambino į duris, beldė bei reikalavo įsileisti, buvo pranešta, kad atvyko policija atlikti kratos, tačiau jų reikalavimai nebuvo vykdomi ir jie nebuvo įleisti. Jų neįsileidžiant pareigūnams teko prie balkono pristumti šiukšlių konteinerį, kurio pagalba buvo ketinama įlipti į balkoną ir patekti į namo vidų, taip pat buvo tartasi dėl gaisrinės pareigūnų kvietimo, dėl galimo durų laužimo. Namo durys buvo atidarytos praėjus maždaug 20 min. nuo pareigūnų atvykimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nuteistųjų Ž. C. ir K. C. apeliacinių skundų teiginius, kad jie nepadarė jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, neatliko jokių veiksmų, siekiant trukdyti pareigūnams, kad jie nesuvokė, jog pareigūnai atlieka veiksmus konkrečioje baudžiamojoje byloje (ikiteisminio tyrimo medžiagoje), kad nežinojo apie procesinio dokumento - nutarties kratai atlikti - pobūdį, atmeta kaip paneigtus baudžiamojoje byloje surinktų bei ištirtų objektyvių įrodymų visuma ir vertina kaip jų gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti. Priešingai nei nurodoma K. C. ir jo gynėjo advokato padėjėjo apeliaciniame skunde, iš bylos medžiagos matyti, kad net ir po to, kai nuteistiesiems buvo paaiškinta, kokiu tikslu atvyko pareigūnai, jie vis tiek nedelsiant nevykdė pareigūnų reikalavimų atidaryti duris, kas leidžia daryti išvadą, jog nutiestieji Ž. C. ir K. C. puikiai suvokė, kad savo veiksmais trukdo policijos pareigūnams tinkamai atlikti savo pareigas.

Nagrinėjamu atveju nuteistųjų Ž. C. ir K. C. veiksmai, neįsileidžiant ikiteisminio tyrimo pareigūnų į namą, truko maždaug 20 min. Jų veiksmai pasireiškė ne tik ignoruojančiu elgesiu – nepašalinimu šuns iš kiemo, durų neatrakinimu ir neatidarymu, bet ir aktyviais veiksmais – skambinimu tėvui G. C., pranešant apie atvykusius pareigūnus, pinigų slėpimu. Objektyvieji veikos požymiai rodo, kad tai buvo ne trumpalaikis, pavienis poelgis, trukdantis procesinio veiksmo eigai, o pakankamai ilgai trunkantis, pasireiškęs įvairiomis formomis, sąmoningas trukdymas ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas, todėl tai pagrįstai pripažinta pavojinga veika, atitinkančia visus Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d. numatytos veikos požymius. Taigi Ž. C. ir K. C. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d.

Pažymėtina, kad liudytojai ikiteisminio tyrimo pareigūnai D. G., R. M., M. S. ir P. P. byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes nurodė iš esmės vienodai, parodymus davė teisme būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje nėra jokių duomenų, kad jie būtų šališki, suinteresuoti apkalbėti ar duoti Ž. C. ir K. C. kaltinančius parodymus. Manyti, kad šių liudytojų parodymai neatitinka tikrovės ir jais yra iškraipomos tikrosios įvykių aplinkybės, o nuteistųjų Ž. C. ir K. C. parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnų D. G., R. M., M. S. ir P. P. parodymai nuoseklūs, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga, todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo. Įvertinus bylos duomenų visumą, nėra pagrindo pripažinti liudytojų D. G., R. M., M. S. ir P. P. parodymus netinkamais ar nepatikimais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistųjų Ž. C. ir K. C. parodymais bei liudytojų G. C., D. A., E. M. ir Ž. M. parodymais, kadangi Ž. C. ir K. C. suinteresuoti išvengti atsakomybės, o liudytojai G. C., D. A., E. M. ir Ž. M. yra pastarųjų artimieji (G. C. yra Ž. C. ir K. C. tėvas), pažįstami, draugai (D. A., E. M. ir Ž. M.), todėl taip pat yra suinteresuoti bylos baigtimi. G. C., D. A., E. M. ir Ž. M. parodymai apylinkės teismo pagrįstai įvertinti kritiškai, nes šių parodymų turinys rodo, jog parodymai buvo duoti Ž. C. ir K. C. palankia linkme, siekiant padėti jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistieji Ž. C. ir K. C. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad jie skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti už tai, jog jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje, tačiau apie šią teismo konstatuotą aplinkybę skundžiamame nuosprendyje nėra pasisakoma.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių, pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų (pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus) dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Ž. C. ir K. C. trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti su baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) tyrimu susijusias pareigas, apie 18 minučių neatrakindami namo (duomenys neskelbtini) durų bei sąmoningai neįsileisdami policijos pareigūnų į savo gyvenamąją vietą ikiteisminio tyrimo veiksmo – kratos atlikimui. Taigi teismas nustatė objektyviuosius bendrininkavimo požymius – dviejų asmenų (pakaltinamų ir sulaukusių įstatymo nustatyto amžiaus) dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumą, realizuojant Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Remiantis byloje esančiais įrodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Ž. C. ir K. C. veikė sutartinai, kartu buvo jų gyvenamojoje vietoje, į kurią atvyko ikiteisminio tyrimo pareigūnai, suprato, ko pareigūnai atvyko ir vengė juos įsileisti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis Ž. C., nesutikdamas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, nurodo, kad 2014-11-20 atvykus ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti kratos gyvenamajame name buvo dar trys pašaliniai asmenys, kurie tyrimo metu nebuvo apklausti, taip pat nebuvo išspręsta ir jų atsakomybė. Tačiau šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas apklausė nuteistųjų prašomus kviesti liudytojus - D. A., E. M. ir Ž. M., kurie byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), ir, kaip jau minėta, įvertinęs šių liudytojų parodymus, teismas pagrįstai jais nesivadovavo. Dėl šių asmenų atsakomybės pažymėtina tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo sudėtį (Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d.), tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad minėti asmenys būtų kurstę trukdyti ar patys būtų trukdę ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas.

Nuteistojo K. C. ir jo gynėjo advokato padėjėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta nusikalstamos veikos pradžia yra neparemta jokiais faktiniais duomenimis. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės įrodytos jau anksčiau minėtų duomenų visuma. Be to, kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje, laiko tarpas, kiek pareigūnams trukdoma atlikti kratą, reikšmės, kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d., neturi, svarbus pats trukdymo faktas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistieji Ž. C. ir K. C. betarpiškai realizavo visus jiems inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 231 str. 1 d., požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jų veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-15 nuosprendį ir Ž. C. ir K. C. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistiesiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistųjų Ž. C. ir K. C. padarytą veiką, todėl tenkinti nuteistojo Ž. C. ir nuteistojo K. C. bei jo gynėjo advokato padėjėjo S. Povilausko apeliacinius skundus ir naikinti ar keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-15 nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Ž. C. ir nuteistojo K. C. bei jo gynėjo advokato padėjėjo Sandžio Povilausko apeliacinius skundus atmesti.