Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Lipnickienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „TORPOL Baltija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-16180-809/2013 pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui UAB „Torpol Baltija“, institucijai teikiančiai išvadą Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas bei motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Vartotojo teisių apsauga taip pat yra Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės. Pažymėtina, kad tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarčių šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB ,,Ribenos prekyba“, byla Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. UAB „Omnitel“, bylos Nr. 3K-3-480/2009).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šalių sudarytą 2012-11-06 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 00086 kvalifikavo kaip vartojimo daiktų pirkimo-pardavimo sutartimi, sudarytą ne prekybai skirtose patalpose, nes pirkėjas yra fizinis asmuo, įsigijęs „Active silver“ komplektą asmeniniams, šeimos poreikiams tenkinti, o pardavėja UAB „TORPOL Baltija“ yra verslininkas – juridinis asmuo. Todėl taikytinos CK vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties reglamentuojančios nuostatos ir specialios taisyklės, užtikrinančios vartotojo teisių apsaugą (CK 6.350, 6.357 str.). Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovei, kaip verslo subjektui, savo srities profesionalui, taikomi aukštesni rūpestingumo reikalavimai. Kaip matyti iš bylos duomenų, ginčas tarp ieškovės ir atsakovo iš esmės kilo dėl informacijos apie įsigytą komplektą nesuteikimo, bei bendrovės atžvilgiu keliamos pareigos suteikti teisingą informaciją apie parduodamas prekes, jų naudojimą bei galimybę grąžinti įsigytą prekę. Taigi ginčas byloje yra dėl to, ar atsakovė tinkamai informavo ieškovę apie parduodamą prekę. CK 6.353 str. nuostatos nustato imperatyvią pardavėjo pareigą pateikti teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamas prekes, o parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas.

Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė įrodė, kad atsakovė jai nesuteikė būtinos, teisingos ir visapusiškos informacijos apie „Active silver“ komplektą, pateikė ieškovei „Biostat“ čiužinuko aprašymą, kuriame nurodoma informacija apie gaminius su magnetiniais intarpais, taip pat „Reabilitacinių vilnonių gaminių su magnetiniais intarpais arba be magnetinių intarpų“ antklodžių, pagalvių, (ant)čiužinių, raiščių naudojimo instrukcijoje“ nepateikė informacijos apie specifinį vilnos kvapą ir būtinybę išvėdinti gaminius prieš naudojant, neinformavo ieškovės, kad per sutartyje nurodytą 7 dienų terminą galima grąžinti tik nenaudotas prekes. CK 6.353 str. nuostatos nustato imperatyvią pardavėjo pareigą pateikti teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamas prekes, o parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas. Todėl atsakovas turėjo pareigą ieškovei suteikti būtiną, teisingą ir visapusišką minėtą informaciją nepriklausomai nuo to, ar ieškovė reikalavo visos informacijos, ar jos dalies, ar jos visai nereikalavo. Kad ieškovei buvo suteikta neišsami ir klaidinanti informacija patvirtina sutarties turinys, nes yra nurodyta skirtinga informacija apie perkamas prekes (prekę): sutartyje nurodyta, kad ieškovė perka „Active silver“ komplektą, tačiau sutarties priede Nr. 3 yra pateikta vieno, komplektą nesudarančio gaminio, t. y. ,,Biostat“ čiužinuko, aprašymas, kuriame nėra kalbama apie komplektą „Active silver“ sudarančių prekių naudojimą. CK 6.353 straipsnio 2 dalyje pažymima, jog informacija apie parduodamus daiktus neturi būti klaidinanti. Nesant šiuo klausimu kitų objektyvių įrodymų ir įrodinėjimo pareigos nesant pagrindo perkelti silpnesniajai šaliai – vartotojai (ieškovei), pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįrodyta, jog atsakovė aptartą informaciją ieškovei pateikė (CPK 178 str.). Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė turėjo teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių sudarytos sutarties 8.4 punktas numato, kad „pirkėjas turi teisę nutraukti šią sutartį „remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.357 str. 6-11 dalimis ir apie tai pranešamas Pardavėjui per 7 dienas nuo jos sudarymo ir priedo Nr. 2 gavimo dienos“, kas reiškia, jog ieškovė be jokių išankstinių sąlygų ar priežasčių turėjo teisę nutraukti sutartį laikydamasi minėtame punkte numatytos tvarkos ir terminų. Kadangi sutartis buvo sudaryta ne prekybai skirtose patalpose, tai ir pagal CK 6.357 str. 1, 4 d., 2001-07-11 *kio ministro įsakymo Nr. 226 „Dėl daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose taisyklių patvirtinimo“ 8 p. nuostatas ieškovė turėjo teisę atsisakyti sutarties ar ją nutraukti apie tai pranešdama raštu pardavėjui per 7 dienas nuo CK 6.357 str. 4 d. numatyto dokumento su atitinkama informacija gavimo dienos. Ieškovė pateikė įrodymus, kad minėta sutartis ir sutarties priedas Nr. 2 „Dokumentas pagal CK 6.357 str. nuostatas“ yra sudaryta 2012-11-06 dieną. Atsakovei apie sutarties nutraukimą ieškovė pranešė 2013-11-09, t. y. laikydamasi minėtų įstatymų ir sutarties 8.4 p,. numatytos tvarkos ir terminų. Pirkėjos teisės nutraukti sutartį negalima varžyti jokiais papildomais įsipareigojimais ar įmokomis arba kokiu nors būdu apriboti ar panaikinti (CK 6.357 str. 6 d.). Todėl byloje buvo įrodyta, kad ieškovė šia savo teise pasinaudojo tinkamai, nustatytu terminu ir sutartyje nurodyta tvarka, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo vertinami nepagrįstais.

Kaip jau minėta, CK 6.357 str. 4 d. ir sutarties 8.4 p. numatė ieškovės teisę nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovė nepagrįstai tvirtina, kad ieškovės įsigytas medicininės paskirties reabilitacinis gaminys negali būti grąžinamas, nes buvo naudojamas. Sutarties 7.1 p. numatyta, kad prekių grąžinimas ir keitimas vykdomas pagal LR ūkio ministro įsakymu „Dėl daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklių patvirtinimo“ bei jo pakeitimais. 2001-06-29 LR ūkio ministro įsakymo Nr. 217 „Dėl daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklių patvirtinimo“ (nuo 2012-05-01 galiojanti redakcija) 14 p. numatė, kad jeigu pirkėjui nepatinka nusipirktos prekės forma, dydis, spalva, modelis ar komplektiškumas, jis turi teisę per keturiolika dienų nuo ne maisto prekių pardavimo dienos, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti ją analogiška preke. Šiuo atveju ieškovė prašo grąžinti sumokėtą sumą už prekę ir įpareigoti pasiimti prekę, nes atsisakė sutarties, o ne dėl minėto įsakymo 14 p. nurodytų priežasčių, todėl 7.1 p. sutarties sąlyga šalių teisinės situacijos nereguliuoja. Kadangi sutartis buvo sudaryta ne prekybai skirtose patalpose, šalių teises ir pareigas reglamentuoja ir CK 6.357 str. 7 d. ir 2001-07-11 Ūkio ministro įsakymas Nr. 226 „Dėl daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose taisyklių patvirtinimo“ (8-12 p.). Šiose teisės normose yra analogiškos nuostatos, kad savo teise nutraukti sutartį ar jos atsisakyti pirkėjas gali pasinaudoti, jei daiktas nebuvo sugadintas ar jo išvaizda iš esmės nepasikeitė, kad daikto ar pakuotės pakeitimo, kurie buvo būtini norint apžiūrėti daiktą, negalima laikyti esminiais daikto išvaizdos pakeitimais, kad kai kyla ginčas dėl daikto išvaizdos, gali būti skiriama ekspertizė, kurios išlaidas atlygina kaltoji šalis. Ieškovė nurodė, kad išpakavo ir pabandė atsigulti ant antčiužinio, tačiau pasklidus nemaloniam kvapui ir pagalvei dirginant veido odą, daugiau tuo komplektu nesinaudojo. Atsakovas, gavęs ieškovės pranešimą apie sutarties nutraukimą, prekę turėjo atsiimti per 15 dienų (CPK 6.357 str. 9 d., 2001-07-11 ūkio ministro įsakymo Nr. 226 „Dėl daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose taisyklių patvirtinimo“ 11 p.). Atsakovas neįrodė, kad per šį terminą ar per protingą laiką terminui pasibaigus buvo susisiekęs su ieškove, dėl prekės apžiūrėjimo, įsitikinimo, jog jos išvaizda iš esmės pasikeitusi, ar kad ji sugadinta ir kad prekė taip panaudota, jog negali būti atsakovui grąžinta. Tuo tarpu minėto 2001-07-11 ūkio ministro įsakymo Nr. 226 12 p. numatyta, kad jeigu kyla ginčas dėl daikto išvaizdos pasikeitimų ar daikto sugadinimo, pardavėjas privalo kreiptis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Ūkio ministerijos ir dalyvaujant pirkėjui (vartotojui) pateikti prekę ekspertizei. Todėl šioje situacijoje pagal byloje surinktus įrodymus nebuvo pagrįsto ir pakankamo pagrindo atsisakyti pasiimti prekę.

Apeliantas nurodo, kad pagal minėto 2001-06-29 LR ūkio ministro įsakymo Nr. 217 17 p. pirkėjo reikalavimas pakeisti nusipirktą prekę analogiškomis prekėmis arba grąžinti sumokėtus pinigus dėl šių taisyklių 14 punkte nurodytų priežasčių gali būti tenkinamas tik pardavėjui sutikus, nes ieškovė įsigijo prekę, kuri yra medicinos prietaisas. Kaip jau minėta, šiuo atveju ieškovė prašo grąžinti sumokėtą sumą už prekę ir įpareigoti pasiimti prekę, nes atsisakė sutarties, o ne dėl minėto įsakymo 4 p. nurodytų priežasčių, todėl 17 p. nuostatos netaikytinos.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą, kad vartotojo teisių gynimo būdas turi būti proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukelti pažeidimui neadekvačių teisinių pasekmių. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kadangi ieškovė įsigijus prekę, negalėjo naudotis ja, buvo pažeisti pirkėjos lūkesčiai turėti tinkamą daiktą ir kaip minėta, pasirinko tinkamai jai jos teisių pažeidimų būdą, kuris yra teisėtas. Pirkėjas, kuriam parduotas neatitinkantis įstatyme įtvirtintų reikalavimų, t. y. netinkamos kokybės, daiktas, turintis pardavėjo neaptartų trūkumų, gali pasinaudoti įstatyme nurodytais pažeistų teisių gynybos būdais. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutartinių santykių atveju vartotojo, kaip specialaus civilinių teisinių santykių subjekto – silpnesniosios šalies, teisių apsaugos garantijos inter alia užtikrinamos CK 6.363 straipsnio 4–8 dalyse įtvirtinant platesnius, nei kitų pirkimo–pardavimo teisinių santykių atvejais, pirkėjo (vartotojo) pažeistų teisių gynybos būdus. Šiuo teisiniu reglamentavimu pirkėjui suteikiama teisė rinktis jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, tarp jų ir nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. Ginčą nagrinėjęs teismas įvertino ieškovės teisių gynimo būdo pasirinkimo pagrįstumą, atsižvelgė į konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes ir siekė, kad vartotojo teisių gynimo būdas būtų proporcingas prievolių pažeidimo mastui ir nesukeltų pažeidimui neadekvačių teisinių padarinių. Teismas sprendžia, kad byloje nustatyti faktai sudarė pagrindą taikyti ieškovo (vartotojo), tinkamai ir sąžiningai vykdžiusio savo prievoles pagal sutartį, pasirinktą gynybos būdą – vienašališkai nutraukti sutartį reikalauti grąžinti sumokėtą sumą (CK 6.363 straipsnio 8 dalis). Taigi ieškovei buvo taikomi specialūs vartotojų teises ginantys teisių gynybos būdai.

Apeliantas savo skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada, neteisingai nurodydamas joje išvardintas aplinkybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos atsakovo argumentus, pažymi, kad remiantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnio nuostatomis Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos prie Ūkio ministerijos nutarimas (išvada) yra rekomendacinio, bet ne privalomojo pobūdžio, dėl to teismai spręsdami šalių ginčą iš esmės, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimą (išvadą) vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nedaro įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovės patirtos neturtinės žalos įvertinimas pinigais neatitiktų tarp šalių susiklosčiusių santykių, ir būtų neproporcingas padarytam pažeidimui, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai (CK 6.250 str., Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 str. 1 d. 5 p.).

Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų laikėsi ir nuo formuojamos teismų praktikos nenukrypo, nurodė, dėl kokių priežasčių tam tikrais įrodymais nesivadovauja ar juos vertina kritiškai, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to atsakovės UAB „TORPOL Baltija“ apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 331 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.