Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Reginos Gaudutienės ir Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. D., K. S. ir M. N. bei jo gynėjo Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams;

- pagal BK 259 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuo 22 val. iki 7 val. būti savo gyvenamojoje vietoje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

E. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Taip pat E. D. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

K. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Taip pat K. S. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Iš M. N., E. D. ir K. S. solidariai priteista nukentėjusiajam S. K. 1 621,47 Lt (469,61 Eur) turtinei žalai ir 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Iš M. N., E. D. ir K. S. solidariai priteista nukentėjusiajam M. P. 1398,20 Lt (404,95 Eur) turtinei žalai ir 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Iš M. N., E. D. ir K. S. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai 10 385,69 Lt (3 007,90 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Taip pat nuosprendžiu M. Ž. ir E. T. išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį neįrodžius, jog jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. N., E. D. ir K. S. nuteisti už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 13 d., apie 0-0.15 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) esančiame naktiniame bare „(duomenys neskelbtini)“ tarp K. S., E. D. bei nukentėjusiųjų M. P. ir S. K. kilus žodiniam konfliktui, M. N., K. S. ir E. D. dėl chuliganiškų paskatų susitarė užpulti nukentėjusiuosius. Tuo tikslu M. N., E. D. ir K. S., turėdami ne mažiau kaip du peilius, veikdami bendrininkų grupėje, (duomenys neskelbtini), Kauno mieste, prie baro „(duomenys neskelbtini)“ esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje laukė, kol M. P. ir S. K. išeis iš baro, o šiems išėjus ir sėdus į automobilį tikslu išvykti iš įvykio vietos, chuliganiškais veiksmais, nepaisydami greta buvusių žmonių ir pagal pavojaus signalą atvykusio saugos tarnybos „G4S“ darbuotojo, išprovokavo konfliktą – metė nukentėjusiųjų automobilio „Audi A4“ link stiklinį alaus butelį, užgauliojo ir tyčiojosi iš M. P. ir S. K., o E. D. pro pravirą automobilio dešinės pusės priekinį langą bandė suduoti smūgį kumščiu S. K. į veidą. M. P. ir S. K. išlipus iš automobilio, dėl chuliganiškų paskatų – viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir smurto veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, trikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, užpuolė nukentėjusiuosius: E. D. užpuolė S. K., sudavė nukentėjusiajam ne mažiau šešių smūgių peiliu – du į pilvą, vieną į dešinę krūtinės pusę, tris į nugarą, padarant kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės ląstos dešinėje su pasieninės krutinplėvės pažeidimu, kraujosruvą širdiplėvės riebaliniame audinyje lydimą kraujavimo į krutinplėvės ertmę dešinėje; kiauryminę durtinę-pjautinę pilvo kairės pusės žaizdą su pasieninės pilvaplėvės pažeidimu lydimą kraujavimo į pilvaplėvės ertmę; aklas durtines-pjautines žaizdas pilve, nugaros kairėje, juosmens kairėje, dėl ko buvo sunkiai sutrikdyta S. K. sveikata; K. S. ir M. N. užpuolė M. P., po ko M. N., sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris smūgius peiliu, taip pat E. D., sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį peiliu, dėl ko buvo padaryta kiauryminė durtinė-pjautinė žaizda krūtinės dešinėje su pasieninės krutinplėvės ir tarpšonkaulinės arterijos pažeidimu lydima kraujavimo į dešinę krutinplėvės ertmę; aklos durtinės-pjautinės žaizdos kairiajame dilbyje ir juosmens kairėje, dėl ko buvo sunkiai sutrikdyta M. P. sveikata.

Taip pat M. N. nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 27 d., apie 18 val., Jonavos m., neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, įgijo ne mažiau kaip 2,26 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kurias atsinešė į butą adresu (duomenys neskelbtini), Jonavos m. Minėtame bute M. N. 2012 m. sausio 27 d. iki 21 val. 30 min. neteisėtai laikė ne mažiau kaip 2,26 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) bei ją vartojo, kol 2012 m. sausio 27 d. apie 21 val. 30 min. šią narkotinę medžiagą surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Nuteistasis M. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Apeliantas nurodo, kad vaizdo stebėjimo kamerų įraše yra užfiksuota, jog jis negrasino nukentėjusiesiems. Priešingai, nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, vaizdo įrašo stenograma patvirtina, kad jis nukentėjusiuosius ramino. Taip pat nurodo, kad nukentėjusieji turėjo galimybę automobiliu išvažiuoti iš įvykio vietos. Šią aplinkybę patvirtino jie patys. M. N. manymu, nukentėjusiųjų M. P., S. K. bei liudytojo E. K. parodymai patvirtina, kad konfliktą sukėlė S. K.. Asmuo, jausdamas grėsmę ir ketindamas pasišalinti iš įvykio vietos, nebūtų atidarinėjęs automobilio lango. O tuo tarpu, jei nuteistieji būtų iš anksto susitarę užpulti nukentėjusiuosius, tai būtų padarę nukentėjusiesiems einant į automobilį, tačiau to nepadarė ir nesudarė kliūčių jiems išvykti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, kad nukentėjusysis S. K. buvo neblaivus, elgėsi agresyviai. Tai patvirtina, kad S. K. siekė sukelti konfliktą. Apelianto manymu, S. K., L. K. parodymai apie tai, kad butelis buvo mestas specialiai, tačiau tik atsitiktinai nepateikė į nukentėjusiųjų automobilį, yra nelogiški. Butelis, mestas į už kelių metrų stovėjusį automobilį, negalėjo į jį nepataikyti.

Skunde nuteistasis nurodo, kad S. K. ir M. P. parodymai patvirtina, jog nukentėjusieji netrukdomi nuėjo iki automobilio ir netrukdomi galėjo išvažiuoti. Remiantis automobilyje buvusių asmenų parodymais, galima daryti išvadą, kad S. K. išprovokavo konfliktą, po kurio tik vienas iš nuteistųjų puolė prie automobilio, kuriame sėdėjo S. K.. Kiti nuteistieji stovėjo prie automobilio „Opel Vectra“, kur ir buvo užpulti nukentėjusiųjų, išlipusių „išsiaiškinti“. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, nuteistasis prašo panaikinti kaltinimus pagal BK 24 straipsnio 1 dali, 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad liudytojų L. K., E. K., T. P., S. S., D. L. parodymuose minimi penki asmenys, stovėję prie automobilio „Opel Vectra“. Liudytojai L. K., S. S. apibūdino asmenį, kuris buvo kartu su nuteistaisiais bei V. V.. Tačiau teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, šią aplinkybę ignoravo ir penkto asmens veiksmus priskyrė nuteistiesiems. Liudytojai T. P., D. L. savo parodymuose taip pat teigė, kad nukentėjusiuosius užpuolė 4-5 asmenys.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos įrodymais, padarė išvadą, kad E. D. sudavė smūgius peiliu S. K., o M. P. grūmėsi su K. S., abu nugriuvo ant žemės, tuo metu M. N. kelis kartus dūrė nukentėjusiajam peiliu. Teismas atmetė V. V., E. D., K. S. parodymus apie tai, kad M. N. buvo užpultas ir gulėjo ant žemės, todėl negalėjo sužaloti M. P.. Teismas pripažino, kad M. N. ir E. D. sužalojo M. P. peiliais, tačiau kaip matyti iš paties nukentėjusiojo M. P. parodymų, jį sužalojo vienas asmuo, ne du. Teismas, pripažindamas du nuteistuosius kaltais dėl M. P. sužalojimo, atmetė E. K., S. S.. D. L., L. K. parodymus. Nuteistojo manymu, nelogiška tai, kad šie asmenys galėjo nepastebėti labai svarbios aplinkybės kad M. P. buvo sužalotas dviejų asmenų. S. S. ir D. L. matė asmenį, kuris sužalojo M. P. ir po suduotų smūgių numetė peilį. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad peilį numetė E. D.. Nuteistojo nuomone, nebuvo atsižvelgta į Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. balandžio 2 d. specialisto išvadą Nr. 11-646 (12), 11-867 (12), 11-885 (12), MK 26/12 (01), kurioje konstatuota, kad ant tirti pateiktų M. P. ir S. K. drabužių durtiniai – pjautiniai pažeidimai padaryti tirti pateiktu peiliu. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2012 m. gegužes 16 d. specialisto išvadoje teigiama, kad ant tirti pateikto peilio yra rasti ne mažiau nei dviejų asmenų biologiniai pėdsakai. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2012 m. rugsėjo 11 d. specialisto išvada patvirtina, kad E. D. lietė bei paliko kraujo pėdsakus ant tirti pateikto peilio. Šios specialistų išvados, anot nuteistojo, patvirtina, kad tirti pateiktu peiliu buvo sužalotas ir S. K., ir M. P., be to, nuteistojo manymu, šios specialistų išvados patvirtina, jog jis peiliu nukentėjusiųjų nesužalojo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis M. P. parodymais, pripažino M. N. kaltu dėl pastarojo sužalojimo peiliu. Nuteistojo manymu, vertinant M. P. parodymus, reiktų atsižvelgti ir į tai, kad jis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio.

Apeliantas nurodo, kad 1iudytoja L. K., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė apie M. N. rankose matytą peilį, šią aplinkybę ji nurodė nuo įvykio praėjus maždaug dvejiems metams. Ji nenurodė mačiusi, kad M. N. būtų kažką sužalojęs peiliu. Nuteistojo manymu, L. K. parodymus apie tai, kad ji matė M. N. rankose peilį, reikia vertinti kritiškai.

Skunde nuteistasis teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. K. nurodė, jog matė kaip M. N. peiliu sužalojo M. P., tačiau teisiamajame posėdyje E. K., kaip asmenį sužalojusį M. P., atpažino E. D. ir kategoriškai patvirtino, kad nukentėjusįjį sužalojo E. D..

Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nei vienas liudytojas nenurodė, jog M. P. peiliu sužalojo M. N..

Skunde nuteistasis taip pat nurodo, jog bylos tyrimo metu, buvo skleidžiama neteisinga informacija, neva nuteistieji priklauso „agurkinių“ grupuotei, taip siekiant charakterizuoti juos kaip asocialius, pavojingus visuomenei asmenis.

Nuteistojo M. N. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendžio dalį, kurioje M. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktuose ir BK 259 straipsnio 2 dalyje, bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Gynėjas pažymi, jog pagal nekaltumo prezumpciją kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės, kurių nepavyko pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.

Gynėjo nuomone, M. N. nepagrįstai nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, jo atliktos veikos teisinis įvertinimas nėra teisingas. Pagal teismo nustatytas aplinkybes M. N. neteisėtai įgijo ir laikė ne mažiau kaip 2,26 g kanapių (bei jų dalių). Toks šios narkotinės medžiagos kiekis prilygsta nedideliam kiekiui. Atsakomybė už neteisėtą tokio kiekio įgijimą ir laikymą be tikslo tas narkotines medžiagas platinti numatyta tiek BK 259 straipsnio 2 dalyje, tiek ATPK 44 straipsnyje. Gynėjas nurodo, kad tokiu atveju kyla baudžiamojo nusižengimo atribojimo nuo administracinio teisės pažeidimo klausimas, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu skundžiamame nuosprendyje jokių argumentų nepateikė. Skunde gynėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimais, kuriuose akcentuojama, kad administracinių teisės pažeidimų ir nusikalstamų veikų pavojingumas yra nevienodas, skiriasi ir patraukimo administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn padariniai. Gynėjo manymu, šiuo atveju teismas turėjo vadovautis principu, jog asmeniui turėtų būti taikoma ta teisės norma, kuri lengvina jo padėtį. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad M. N. įsigijo nedidelį kiekį narkotinės medžiagos ir jį laikė savo gyvenamojoje vietoje bei nekėlė pavojaus visuomenei. Apelianto manymu, tai leidžia daryti išvadą, jog buvo padaryta veika, kuri yra mažiau pavojinga nei baudžiamasis nusižengimas.

Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, sutrukdžiusius teismui priimti teisingą nuosprendį. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnyje nustatytos kaltinimo keitimo tvarkos gali būti nesilaikoma, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. M. N. kaltinime nurodyta veika buvo perkvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, tačiau pakeitus nusikalstamos veikos kvalifikaciją, iš esmės pasikeitė ir faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Taip buvo padarytas esminis BPK pažeidimas. Taip pat gynėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo nuostatos įpareigoja teismą iš anksto įspėti proceso dalyvius apie galimus aplinkybių ar veikų kvalifikavimo pasikeitimus ir tada, kai tai nesusiję su esminiais dalykais. Gynėjo nuomone, palyginus kaltinamajame akte paminėtas nusikaltimo padarymo aplinkybes su tomis, kurias nustatė apygardos teismas, matosi akivaizdūs skirtumai. Nuosprendyje tvirtinama, jog nukentėjusįjį M. P. peiliu sužalojo ne tik M. N., bet ir E. D.. Teismas nenustatė, kurį iš M. P. kūne rastų sužalojimų padarė būtent E. D., kai tuo tarpu kaltinamajame akte buvo tvirtinama, kad visus sužalojimus padarė M. N.. Skundžiamame nuosprendyje neliko ir kaltinamajame akte buvusių teiginių apie tai, jog saugos tarnybos G4S darbuotojas gumine lazda smogė M. N. per nugarą ir taip pradėjo ginti nukentėjusįjį, kad įvykio liudininkai sukėlė triukšmą bei iškvietė policiją, todėl M. N. ir K. S. iš įvykio vietos pasišalino pastarojo automobiliu, o E. D. – pėsčias. Teismas, pasak apelianto, pakeitęs nusikalstamos veikos padarymo aprašymą, pakeitė išvadą, kaip buvo padaryta nusikalstama veika, o tai yra esminės faktinės aplinkybės pakeitimas. Apeliaciniame skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teigiama, kad tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Nurodyti kaltinamųjų atliktų veiksmų apimties ir nusikalstamos veikos atlikimo būdo pakeitimas negalėjo neįtakoti M. N. gynybos pobūdžio. M. N. buvo kaltinamas pasikėsinęs nužudyti du asmenis, nors smūgius peiliu pagal kaltinamąjį aktą sudavė tik vienam, kitą, anot kaltinimo, sužalojo E. D.. Pagal teismo nustatytas aplinkybes E. D. iš pradžių sužalojo S. K., o po to prisidėjo prie M. N. ir taip pat sudavė smūgius peiliu M. P.. Tokios aplinkybės konstatavimu, teismas pasunkino M. N. padėtį ir galimybę gintis nuo kaltinimo bendrininkavus naudojant smurtą prieš du asmenis. Vienaip M. N. gynyba buvo konstruojama, kai jis buvo kaltinamas vienas sužalojęs M. P., ir visiškai kitaip, jeigu iš anksto būtų buvę žinoma, kad nukentėjusysis buvo žalojamas dviem peiliais ir tai darė du asmenys. Gynyba būtų buvusi kitokia, jeigu būtų buvę žinoma, kad kaltinamiesiems bus inkriminuoti net devyni durtiniai-pjautiniai poveikiai M. P.. Gynėjo teigimu analogiškai gynyba būtų kitokia iš anksto žinant, jog iš kaltinimo gali būti pašalintos aplinkybės dėl nuteistųjų pasišalinimo iš įvykio vietos. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimą baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui turi būti sudarytos galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, tačiau įgyvendindamas šią teisę teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę ir tuo pačiu užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, garantuoti teisės į gynybą įgyvendinimą. Gynėjas taip pat nurodo, kad teisiamajame posėdyje kaltinamasis E. D. teigė, jog jis sužalojo ir vieną, ir kitą nukentėjusįjį, tačiau niekada netvirtino, jog M. P. subadė peiliu kartu su M. N., todėl tokia nuosprendžio išvada gynybos požiūriu buvo netikėta. Apelianto manymu, teismui, nusprendus pakeisti esmines aplinkybes kitomis ir apie tai neįspėjus proceso dalyvių, buvo pažeistos baudžiamojo proceso nuostatos, reglamentuojančios kaltinamojo teisę į gynybą ir tokie pažeidimai laikytini esminiais, sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą nuosprendį.

Apeliantas skunde tvirtina, jog M. N. nepagrįstai nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus. Visų pirma, apelianto nuomone, byloje neįrodyta, kad dėl bare „(duomenys neskelbtini)“ tarp K. S., E. D. ir nukentėjusiųjų kilusio konflikto M. N. susitarė su kitais dviem nuteistaisiais K. S. ir E. D. užpulti S. K. ir M. P.. Tokia nuosprendžio išvada grindžiama prielaida, kad K. S. ir E. D., išeidami po konflikto bare, susitinka su prie baro durų stovinčiu žmogumi, kuris garso ir vaizdo įrašo apžiūros protokole įvardintas kaip M. N., nors, gynėjo manymu, byloje nėra įrodymų, kategoriškai patvirtinančių, jog tai iš tikrųjų buvo M. N.. Joks specialusis tyrimas siekiant nustatyti tarpduryje buvusio vyro tapatybę atliktas nebuvo. Teismas rėmėsi liudytojos L. K. parodymais, tačiau bylos nagrinėjimo metu, po vaizdo įrašo peržiūros ši liudytoja jau nebuvo tikra, kad tarpduryje matytas asmuo buvo M. N.. Panašiai kalbėjo ir nukentėjusysis S. K. teisme peržiūrėjus vaizdo įrašą. Todėl tik prezumpcija galima laikyti teismo nustatytą aplinkybę, jog baro tarpduryje buvo M. N. ir kad ne kas kitas, o jis pasakė: „Vyrai, vyrai, ramiai, subadysim..„visiems kartu...“.

Apeliantas teigia, kad spėjimu paremtas ir nuosprendžio teiginys, jog asmuo, susitikęs su K. S. ir E. D., vėliau pagrasino kažką papjauti ar subadyti. Apygardos teismas ištyrė baro vaizdo stebėjimo kamera padarytą įrašą, tačiau negalėjo konstatuoti, kad jame girdisi stenogramoje minimas žodis „subadysim“. Skundžiamame nuosprendyje remtasi nukentėjusiųjų ir liudytojų L. K., E. K. bei T. P. parodymais apie neva girdėtus grasinančio pobūdžio žodžius. Gynėjo manymu, byloje susidaręs prieštaravimas nebuvo pašalintas, esančias abejones dėl pasakyto žodžio teismas turėjo vertinti kaltinamiesiems palankia linkme ir nedaryti kategoriškos išvados apie neva buvusį susitarimą užpulti nukentėjusiuosius.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas, neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą apie neva buvusias chuliganiškas paskatas sužaloti nukentėjusiuosius. Gynėjo manymu, vaizdo bei garso įrašas patvirtina bare įvykusį konfliktą, kuris prasidėjo S. K. neleidus E. D. prieiti prie baro, t. y. konfliktas prasidėjo dėl netinkamo S. K. elgesio. Įrašas taip pat leidžia manyti, jog po kilusio konflikto S. K. buvo labai įsiaudrinęs ir grėsmingai nusiteikęs, veržėsi iš baro, reikalavo, kad jam būtų duotas alaus butelis, kurį greičiausiai ketino panaudoti kaip muštynių įrankį, nereaguodamas į draugų bei sutuoktinės bandymus jį nuraminti. Pats S. K. nepaneigė, kad jis buvo agresyviausiai nusiteikęs.

Vertinant, ar konfliktas lauke atsinaujino dėl nuteistųjų nusiteikimo užpulti nukentėjusiuosius ir taip pažeisti viešąją tvarką, ar dėl kitų priežasčių, svarbi aplinkybė yra ta, kad niekas nukentėjusiesiems nesutrukdė nueiti iki automobilio ir į jį atsisėsti. Tik po to, kai neužsivedė nukentėjusiųjų automobilis, tarp šių ir lauke prie automobilio „Opel Vectra“ stovėjusių vaikinų vėl prasidėjo žodinis konfliktas, nes pagal liudytojo E. K. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, S. K. atsidarė automobilio langą ir pradėjo ginčytis su šalia buvusiais vyrukais. Tai, gynėjo manymu, rodo, kad teismo išvada apie agresyviai nusiteikusius nuteistuosius, kurie tariamai laukė išeinančiųjų iš baro, jog galėtų juos sužaloti prieštarauja realiai situacijai.

Skunde taip pat nurodomos ir aplinkybės apie neva nuteistųjų mestą butelį, kuris tariamai išprovokavo konfliktą. Gynėjas nurodo, kad atstumas tarp stovinčių automobilių „Audi“ ir „Opel Vectra“ buvo labai nedidelis, todėl metant butelį į automobilį „Audi“ buvo neįmanoma į jį nepataikyti. Be to, iš įvykio vietos apžiūros protokolo nesimato, jog įvykio vietoje buvo rastos sudužusių butelių šukės, įraše taip pat nesigirdi dūžtančių butelių skleidžiamo garso.

Skunde teigiama, kad apie konflikto pradžią ir priežastis galima spręsti iš liudytojo D. L. parodymų. Šis liudytojas nurodė, kad dvi jaunuolių kompanijos ėmė koneveikti vieni kitus, o po to išlipo iš automobilių ir pradėjo muštis. Liudytojas nepatvirtino aplinkybės, kad kažkas iš prie automobilio „Opel Vectra“ stovėjusių jaunuolių pribėgo prie automobilio „Audi“ ir pabandė smogti pro atvirą langą viduje sėdėjusiam žmogui. Be to, gynėjas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo įvairių parodymų dėl to, kas sudavė ar pabandė suduoti automobilyje sėdinčiam S. K.. Net ir teismas neatmetė galimybės, kad konflikto prie automobilio metu kuris nors iš nukentėjusiųjų ar jų draugų pasakė kokią nors pastabą ar atsikirto pasakydamas, ką nors įžeidžiančio, tačiau tai, anot teismo, nėra aplinkybė, dėl kurios būtų galima konfliktą įvertinti kaip kilusį dėl asmeninių paskatų.

Sprendžiant klausimą dėl chuliganiškų paskatų svarbu įvertinti tai, jog muštynės lauke akivaizdžiai buvo konflikto bare tęsinys. Gynėjo teigimu, reikia atkreipti dėmesį į vaizdo įraše girdimus L. K. žodžius, kad „keturiese stovėjo bei gėrė alų, po to atėjo kiti – žodis po žodžio ir vienam peiliu, kitam peiliu“, todėl nėra teisinga kilusioje situacijoje kaltinti tik vienus iš konflikto dalyvių ir nekreipti dėmesio į kitos grupės veiksmus, kai vaikinai iš automobilio išlipa aiškintis santykių pasiryžę muštis, nors galėjo ir išvažiuoti. Apelianto manymu, muštynes lėmė ne vienų noras pademonstruoti aiškų visuomenės ar žmogaus negerbimą, ne siekimas niekinti elementarias moralės bei elgesio normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba kai smurtas vartojamas visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, tačiau pakankamai priešiški abiejų konflikte dalyvavusių grupių santykiai. Apelianto manymu, tokiu atveju nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusieji buvo sužaloti dėl chuliganiškų paskatų, kad nuteistųjų elgesys buvo neadekvatus toje situacijoje, kada dvi konfliktuojančios pusės ėmė muštis, o tai rodo, kad teismo sprendimas konstatuoti byloje tirtuose įvykiuose buvus BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto požymius prieštaravo realiai buvusiai situacijai.

Skunde nesutinkama ir su teismo išvada dėl M. N. kaltės sunkiai sužalojus du asmenis. Byloje nustatyta, kad M. N. sužalojo tik vieną asmenį – M. P., prie S. K. sužalojimo jis neprisidėjo, tačiau nepaisant to, pirmosios instancijos teismas remdamasis prielaida, kad nuteistieji veikė iš anksto susitarusių asmenų grupe, padarė išvadą, jog M. N. veiksmus galima kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Gynėjo tvirtinimu, byloje nėra nustatyta, kad M. N. buvo iš anksto susitaręs su savo draugais palaukti nukentėjusiųjų, juos užpulti, o užpuolus – sunkiai sužaloti mažiausiai du iš jų. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad vaizdo įraše nesigirdi stenogramoje įrašyto žodžio „subadysim“, dėl kurio ir padaryta išvada apie išankstinį susitarimą užpulti bei sužaloti. Nors vaizdo įraše girdisi žodžiai „vyrai, vyrai“, bet nesimato, kas juos pasakė, šiuos žodžius galėjo pasakyti bet kuris iš buvusiųjų lauke, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad grasino būtent M. N.. Kita vertus, grasinimas kažką padaryti dar nereiškia, kad būtinai tai ir bus padaryta. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusiesiems išėjus iš baro, jų niekas neužpuolė, nesutrukdė atsisėsti į automobilį, jie be jokių kliūčių galėjo išvažiuoti. Gynėjo nuomone, teismo išvada apie dar prie baro įvykusį nuteistųjų susitarimą užpulti nukentėjusiuosius prieštarauja byloje nustatytiems faktams. Bendras nusikalstamas susitarimas negalėjo susiformuoti ir jau prasidėjus muštynėms, nes jos tęsėsi labai trumpai. Be to, M. N. mušėsi tik su M. P., prie kito nukentėjusiojo nebuvo net priėjęs. Gynėjas nurodo, kad muštynių metu kiekvienas grūmėsi su prieš jį buvusiu vaikinu ir nedarė nieko tiems, kas konflikte nedalyvavo, arba tam, su kuriuo mušėsi jo draugas. Tai, kad aktyviai į konfliktą nesikišę asmenys nenukentėjo, rodo, jog nebuvo jokio tikslo ir susitarimo sunkiai sužaloti du asmenis. Per muštynes nebuvo laiko ne tik tartis, kiek žmonių bus sužalota, bet ir pamatyti, kas vyksta šalia, kas ir ką žaloja. Nuosprendyje neatskleista, kuo konkrečiai M. N. prisidėjo prie to, kad S. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, o tai rodo, jog faktiškai byloje nebuvo nei teise, nei faktiniais duomenimis paremto pagrindo teigti, kad M. N. gali atsakyti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad baudžiamojoje byloje nebuvo kategoriškai nustatyta, kiek žmonių mušėsi. Apklausti liudytojai nurodė apie dvi jaunuolių grupes, apie tai, kad lauke galimai stovėjo ir muštynėse dalyvavo penki asmenys. Sprendžiant iš liudytojos L. K. 2012 m. vasario 29 d. duotų parodymų, konflikte dalyvavo ne mažiau penkių asmenų. Todėl teismo išvada, jog muštynėse dalyvavo tik M. N., K. S. ir E. D., paremta tik prielaida. Gynėjo nuomone, sužaloti vieną iš nukentėjusiųjų galėjo ir tyrimo metu nenustatytas asmuo. Šią aplinkybę sustiprina tai, kad nei vienas iš įvykio liudininkų kategoriškai nepasakė, jog matė kaip M. N. peiliu sužalojo M. P., kas reiškia, kad byloje nebuvo jokių tiesioginių M. N. kaltės įrodymų.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal vaizdo įrašo stenogramą M. N. įvardintas asmuo vilkėjo juodą džemperį ir mūvėjo mėlynus džinsus. Tačiau nei vienas iš liudytojų nenurodė, jog M. P. subadęs asmuo būtų mūvėjęs džinsus. Ši aplinkybė yra svarbi sprendžiant dėl M. N. kaltės, bet į ją nebuvo atsižvelgta. Nukentėjusysis M. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme negalėjo įvardinti sunkiai jį sužalojusio asmens. Jis negalėjo nurodyti, su kuriuo iš kaltinamųjų susigrūmė ir kurį nugriovė ant žemės. Be to, jis niekada kategoriškai netvirtino, jog smūgius peiliu jam sudavė du asmenys. Šios aplinkybės leidžia abejoti teismo teiginiu, kad nukentėjusįjį peiliais subadė dviese. Teismo teiginys, kad grumtynių metu M. P. su K. S. nugriuvo, o M. N. tuo metu kelis kartus dūrė nukentėjusiajam peiliu, paremtas tik spėjimu.

Advokatas nurodo, kad byloje neginčijamai nustatytas faktas, jog M. P. buvo nugriovęs vieną iš vaikinų ir laikė prispaudęs prie žemės. M. N. parodė, kad tai buvo jis nugriautas, o jį užgulęs M. P. laikė jo rankas. Tokias aplinkybes patvirtino M. P., V. V., L. K., K. S., E. D.. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ant žemės buvo nugriuvę M. P. su K. S. prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Liudytoja L. K. nėra parodžiusi, jog matė kaip M. N. peiliu dūrė M. P.. Taip pat gynėjas atkreipia dėmesį į liudytojos parodymų nenuoseklumą – duodama parodymus įvykio vietoje, ši liudytoja nurodė, kad nematė kas sužalojo jos sutuoktinį ir M. P., apklausiama 2011 m. rugpjūčio 14 d. negalėjo tiksliai nurodyti kuris vaikinas sužalojo nukentėjusiuosius, teigė, kad tai kažkuris vienas iš konflikte dalyvavusių asmenų, tačiau parodymo atpažinti iš nuotraukų kartotekos metu 2011 m. rugpjūčio 16 d. liudytoja atpažino M. N. bei nurodė naują aplinkybę, jog jo rankose matė peilį. Gynėjo vertinimu, atpažinimas buvo padarytas pažeidžiant BPK 194 straipsnio nuostatas. 2012 m. vasario 29 d. apklausoje L. K. nebekalbėjo apie M. N. rankose matytą peilį, šios aplinkybės ji neminėjo ir 2012 m. kovo 21 d. atliekant parodymų patikrinimą vietoje. Apklausiant liudytoją L. K. teisiamajame posėdyje, jos parodymai vėl kito. Teismas rėmėsi liudytojos L. K. parodymais, kuriuose ji tvirtino, jog po muštynių su M. P. M. N. buvo priėjęs prie jos laikydamas rankoje peilį, ir padarė išvadą, kad M. N. peilio neišmetė, jis nebuvo iš jo rankų išmuštas. Teismas neatsižvelgė į tai, jog šie liudytojos parodymai prieštaravo kitai byloje surinktai informacijai.

Skunde gynėjas tvirtina, jog iš liudytojo E. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, negalima daryti išvados, jog M. N. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Apklausiamas 2011 m. rugpjūčio 15 d. liudytojas apibūdino asmenį, sužalojusį M. P.. Atpažinimo iš nuotraukų kartotekos metu, kuris buvo atliktas pažeidžiant BPK 194 straipsnio nuostatas, E. K. atpažino asmenį, po kurio nuotrauka buvo parašyta M. N.. Liudytojas nurodė, kad M. N. turėjo peilį, kuriuo mojavo prieš M. P., tačiau nepastebėjo, ar tuo peiliu dūrė nukentėjusiajam. Apklausiamas 2012 m. vasario 29 d. liudytojas E. K. dar kitaip perpasakojo įvykio aplinkybes – neva jo atpažintas vaikinas bandė pro atidarytą automobilio langą kumščiu smogti viduje sėdinčiam S. K., taip pat tas vaikinas, išsitraukęs sulankstomą peilį, mojavo juo prieš S. K. bei brolius P., tada, anot liudytojo, prasidėjo muštynės, tačiau jis nematė, kas ir ką mušė, nes viskas vyko labai greitai, be to, liudytojas prisipažino suklydęs sakydamas, jog jaunuolis mūvėjo juodas sportines kelnes. 2012 m. kovo 30 d. parodymų patikrinimo vietoje metu E. K. neakcentavo, kad vaikinas, pasakęs, jog palauks už kampo ir visus papjaus, buvo M. N.. Asmuo, kurį šis liudytojas apibūdino parodymų patikrinimo vietoje metu, nebuvo parodytas atpažinti. Teisiamajame posėdyje liudytojas E. K. teigė M. N. nėra matęs. Teismas ištyrė visus E. K. parodymus, tačiau prieštaravimai nebuvo pašalinti, todėl pagal E. K. parodymus M. N. negalėjo būti pripažintas kaltu.

Gynėjo vertinimu, liudytojo S. S. parodymai taip pat nesuteikė galimybės pripažinti M. N. kaltu dėl M. P. sužalojimo. Nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šio liudytojo parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau, gynėjo nuomone, S. S. parodymai yra reikšmingi, nes kai kurios jų detalės sutapo su kaltinamųjų versija ir su objektyviais bylos duomenimis. Pagal S. S. parodymus M. N. nebuvo tas asmuo, kuris vaikščiojo prie baro rankose turėdamas peilį ir klausinėjo, kas dar norėtų gauti smūgį peiliu, arba kuris sužalojo M. P..

Liudytojas D. L. taip pat nepatvirtino teismo nustatytos aplinkybės, jog M. N. turėjo peilį ir juo sunkiai sužalojo vieną iš nukentėjusiųjų. Liudytojas parodė, kad vieną iš nukentėjusiųjų, greičiausiai tai buvo M. P., peiliu sužalojo tamsų sportinį kostiumą vilkintis vaikinas, kuris, gavęs smūgį į nugarą gumine lazda, išmetė po įvykio rastąjį peilį ir pabėgo, tačiau akivaizdu, kad tai nebuvo M. N., nes nebuvo nustatyta jokių jo sąsajų su tuo peiliu. Gynėjo įsitikinimu, M. N. padėties nekeičia ir D. L. parodymai apie tai, kad jis iš nuotraukos atpažino M. N. ir pareiškė, kad būtent jis prie Draugystės g. badė peiliu nukentėjusįjį, jog būtent jam trenkė turėta lazda į nugarą, kad būtent jis numetė peilį ir pabėgo. Apeliantas nurodo, kad pirmiausiai buvo sužalotas S. K., o po to M. P., todėl kyla klausimas, kaip galėjo M. N. vaikščioti su peiliu rankoje, jeigu iš tamsiai vilkinčio asmens peilis buvo išmuštas, kita vertus, jeigu M. N. iš tiesų buvo priėjęs prie L. K. ir E. K. ir demonstravo turimą peilį, tai jis negalėjo tuo peiliu subadyti M. P., nes peilis iš jį sužalojusio asmens atsidūrė ant gatvės. Iškilusių abejonių nepašalino ir po įrodymų tyrimo atnaujinimo atlikta liudytojų apklausa.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2012 m. rugsėjo 11 d. išvadoje rašoma, jog ant tirti pateiktų objektų M. N. biologiniai pėdsakai nebuvo rasti. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. balandžio 2 d. išvadoje teigiama, kad didelė tikimybė, jog abiejų nukentėjusiųjų drabužiai pažeisti tuo pačiu tyrimui pateiktu peiliu. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tą peilį turėjo E. D.. Išvadą, kad M. N. turėjo peilį, teismas grindė liudytojų L. K. ir E. K. parodymais bei vaizdo įraše girdimu pokalbiu, tačiau šie įrodymai, gynėjo nuomone, nėra pakankami tvirtinti, kad M. N. turėjo peilį ir būtent jis sužalojo M. P..

Nuteistasis E. D. apeliaciniame skunde prašo paskirti jam 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Skunde nurodo, kad nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, netaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktų bei 2 dalies nuostatų, taip pažeidė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimus. Nuteistojo manymu, jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, skiriant bausmę pažeistas proporcingumo principas ir neužtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Skunde apeliantas nurodo 2011 m. rugpjūčio 13 d. įvykio prie naktinio baro „(duomenys neskelbtini)“ aplinkybes ir teigia, jog baro „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo stebėjimo kamerų užfiksuotame vaizdo įraše matyti, kaip penki vyrai kabinėjosi ne tik prie jo, bet ir prie kitų baro lankytojų. Pasak nuteistojo, jis nuo pat sulaikymo neneigė padaręs sunkų nusikaltimą – išprovokuotas kitų asmenų dalyvavęs grumtynėse, sužalojęs jį puolusius asmenis. Dėl savo veiksmų jis nuoširdžiai gailisi, teigia norintis atlyginti padarytą materialinę žalą.

Nuteistasis taip pat nurodo, kad jam inkriminuojamas nusikaltimas nulemtas atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių, t. y. konfliktas nebūtų kilęs, jei nukentėję asmenys nebūtų buvę girti ir nebūtų priekabiavę prie žmonių.

Apelianto manymu, BK 41 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punkte numatyti bausmės tikslai būtų pasiekti paskyrus jam švelnesnę bausmę, nei numatyta įstatymo sankcijoje, priešingu atveju, būtų pažeisti proporcingumo ir teisingumo principai. Atlikęs paskirtą švelnesnę bausmę, nuteistasis įsidarbintų ir galėtų greičiau atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą.

Nuteistasis K. S. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė įrodymus, nepilnai išnagrinėjo įvykio aplinkybes, dėl to padarė neteisingas išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, K. S. ir kitų nuteistųjų bei liudytojų paaiškinimus apie faktines įvykio aplinkybes vertino klaidingai, vienpusiškai, neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą bei priėmė prielaidomis pagrįstą nuosprendį. Teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi nukentėjusiųjų S. K., M. P. ir liudytojų L. K., T. P., E. K. subjektyviais ir prieštaringais parodymais, kurių nepatvirtino kiti byloje surinkti duomenys, tuo tarpu apeliantą teisinančių įrodymų tinkamai neįvertino. Byloje esant nepašalintų prieštaravimų, vadovaujantis in dubio pro reo principu, turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Nuteistasis nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme davė išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes, taip pat buvo apklausti ir kiti kaltinamieji, liudytojai, nukentėjusieji, iš kurių nei vienas kategoriškai nepatvirtino, kad K. S. būtų atlikęs kokius nors aktyvius veiksmus, t. y. būtų smogęs peiliu ar susigrūmęs su nukentėjusiuoju M. P.. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kad K. S. būtų kalbėjęs su kitais nuteistaisiais apie peilius ar sužalojimus. Apelianto manymu, teismas neįvertino svarbios aplinkybės, jog S. K., kuris buvo akivaizdžiai neblaivus, pats išprovokavo tarpusavio konfliktą. S. K. prie baro elgėsi įžūliai, atsikalbinėjo paprašytas pasitraukti, šią aplinkybę patvirtina ir baro vaizdo stebėjimo kameros užfiksuotas įrašas. Nuteistojo manymu, vaizdo įrašo stenograma rodo, kad nuteistiesiems išėjus iš baro, nukentėjusysis S. K., likęs bare, pradėjo elgtis agresyviai, planuoti galimą išpuolį prieš apeliantą ir kitus nuteistuosius, t. y. pats agresyviausias konflikto dalyvis ir iniciatorius buvo nukentėjusysis S. K., kuris nusprendė išeiti iš baro ir tęsti konfliktą prie baro esančiame kieme.

Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada apie išsakytą grasinimą papjauti, subadyti. K. S. nurodo, jog išėjęs iš baro kartu su E. D., nuėjo prie automobilio „Opel Vectra“, kur stovėjo M. N.. Ten jie stovėjo ir gėrė alų, neturėjo tikslo laukti nukentėjusiųjų. Vien tai, kad nukentėjusieji ir liudytojai E. K. bei T. P. tarpusavio pokalbio metu suprato, jog jų laukia už baro kampo, nesuponuoja išvados apie išankstinį sumanymą užpulti nukentėjusiuosius.

Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad konfliktas tarp nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų įvyko dėl agresyvaus K. S. ir E. D. elgesio, o M. N. prie baro durų grasino nukentėjusiesiems juos papjauti, iš esmės iškraipo byloje nustatytas taktines aplinkybes. Nuteistojo manymu, byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad abipusį konfliktą baro viduje išprovokavo pats nukentėjusysis S. K.. Vaizdo įrašas nepatvirtina teismo nustatytos aplinkybės, jog baro patalpose E. D. iš vienos kišenės į kitą persidėjo peilį. Taip pat byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad K. S. ir kiti nuteistieji, laukė kol iš baro išeis nukentėjusieji ir jų draugai. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis nukentėjusiųjų bei su jais atvykusių E. K., T. P. ir liudytojų L. K., S. S. subjektyviais parodymais.

Apelianto manymu, nebuvo neginčijamai nustatyta, kad egzistavo išankstinis susitarimas panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, priešingai, viskas įvyko spontaniškai, patiems nukentėjusiesiems išlipus iš automobilio ir pradėjus elgtis agresyviai. Teismas neįvertino aplinkybės, kad nukentėjusiesiems einant link automobilio „Audi“, jų niekas iš automobilyje „Opel Vectra“ sėdėjusių asmenų nepuolė ir neprovokavo nukentėjusiųjų. Byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad nuteistųjų elgesys, metant butelį link automobilio „Audi“, išprovokavo konfliktą. Šios aplinkybės, išskyrus nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina. Nuteistojo manymu, konfliktą išprovokavo S. K., kuris sėdėdamas automobilyje nuteistųjų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius. Byloje neginčijamai nustatyta ir tai, kad būtent nukentėjusieji bei kartu buvę E. K. ir T. P. pirmi išlipo iš automobilio išsiaiškinti, nors turėjo galimybę nuvažiuoti. Liudytojas D. L. nurodė, kad įvykio vietoje vyko dviejų jaunuolių grupių konfliktas, abi kompanijos išlipo iš automobilių ir pradėjo vieni kitus įžeidinėti.

Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog prie baro įvykęs konfliktas, buvo tąsa konflikto, įvykusio baro viduje. Byloje nustatyta, jog nuo konflikto pradžios iki S. K. sužalojimo praėjo ne daugiau kaip viena minutė. Ši aplinkybė rodo įvykio spontaniškumą ir paneigia teismo išvadą, kad buvo išankstinis susitarimas užpulti nukentėjusiuosius. Be to, teismo išvados, kad nukentėjusiuosius užpuolė K. S., E. D. bei M. N., tiesiogiai nepatvirtina nei vienas byloje esantis įrodymas.

Apeliantas teigia, kad nukentėjusysis M. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu negalėjo nurodyti jį užpuolusių asmenų, todėl nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, jog M. P. parodė, kad susigrūmė su K. S.. Nuteistajam nesuprantama, kokiu pagrindu nuosprendyje nurodoma, jog liudytojo L. K. parodė, kad M. P. pradėjo muštis su kitais asmenis, tarp kurių buvo ir K. S.. Apeliantas akcentuoja, kad teisiamojo posėdžio metu liudytoja L. K. į klausimą, ar K. S. vartojo kurio nors nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą, atsakė neigiamai. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja neįvardijo K. S. kaip asmens, vartojusio smurtą prieš M. P.. Priešingai, nei nurodoma nuosprendyje, L. K. asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų metu, K. S. atpažino kaip asmenį dalyvavusį konflikte, bet ne kaip asmenį užpuolusį jos vyrą. Apeliantas teigia, kad nei vienas iš byloje apklaustų asmenų nepatvirtino, jog K. S. prisidėjo prie konflikto kilimo, elgėsi agresyviai ar vartojo smurtą prieš nukentėjusiuosius.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su teismo išvada, jog nuteistieji veikė bendrai, tarpusavyje susitarę, visų jų noras buvo pamokyti, nubausti nukentėjusiuosius, juos sumušant. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas nenustatė vieno iš pagrindinių bendrininkavimo požymių, t. y. išankstinio susitarimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad konfliktas įvyko spontaniškai, truko apie dvi minutes. Nuosprendyje teismas padarė prielaidomis pagristą išvadą, susijusią su K. S. kaip bendrininko vaidmeniu, nurodant, kad jis ir M. N. puolė nukentėjusįjį M. P., su juo susigrūmė, ko pasėkoje K. S. kartu su M. P. nukrito ant žemės, tuo pasinaudodamas M. N. dūrė kelis kartus nukentėjusiajam peiliu. Nuteistasis akcentuoja, kad priešingai nei nurodo teismas, nuteistųjų tyčia nebuvo vienoda. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad K. S. atliko bet kokius aktyvius ar pasyvius veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu, o juo labiau susigrūmė su nukentėjusiuoju M. P..

Nuteistasis nesutiktina ir su teismo išvada, kad susigrumdamas su M. P. jis užkirto kelią šiam pasišalinti iš įvykio vietos ir apsiginti nuo dūrių peiliu, taip sudarydamas sąlygas sužaloti M. P., kadangi tokios aplinkybės byloje nėra neginčijamai įrodytos.

Apeliantas teigia, kad teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą, jog savo veiksmais tiek K. S., tiek kiti nuteistieji, siekė demonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, priešpastatyti save visuomeninei tvarkai, t. y. jų nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip padarytą dėl chuliganiškų paskatų. Konflikto pradžią lėmė pačių nukentėjusiųjų provokuojamas ir iššaukiantis elgesys. Nukentėjusysis S. K. buvo nusiteikęs agresyviai baro viduje, puolė aiškintis santykių, vartojo necenzūrinius žodžius, pats rodė iniciatyvą toliau eiti į lauką, aiškintis santykių, nors jo sutuoktinė, liudytoja L. K. bandė jį atkalbėti. Nukentėjusysis M. P. taip pat elgėsi agresyviai, pirmas išlipo iš automobilio aiškintis santykių. Šią aplinkybę, apklausiamas teismo posėdžio metu, patvirtino pats M. P..

Kadangi K. S. nurodo jam inkriminuotos veikos nepadaręs, todėl nesutinka ir su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl civilinių ieškinių priteisimo iš jo. Taip pat nuteistasis mano, jog civiliniai ieškiniai nėra pagrįsti, nukentėjusieji neįrodė ir nepagrindė kuo pasireiškė jų patirti išgyvenimai, liekamieji reiškiniai tolesniam gyvenimui, be to, priteistos sumos yra per didelės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų E. D., K. S., M. N. ir jo gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su M. N. ir K. S. pripažinimu kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, E. D. apeliaciniame skunde nesutinka su paskirta, jo nuomone, per griežta laisvės atėmimo bausme, be to, K. S. ginčija nuosprendžio dalį dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių išsprendimo. Byloje nėra gauta apeliacinių skundų dėl E. D., K. S., M. Ž. ir E. T. išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, šioje baudžiamosios bylos dalyje nenustatyta esminių BPK pažeidimų, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertinęs bylos surinktus ir ištirtus įrodymus, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl nurodytiems asmenims pareikšto kaltinimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Todėl baudžiamoji byla patikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistųjų kaltės pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus

Apeliaciniuose skunduose ginčijant M. N. ir K. S. pripažinimą kaltais pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus remiamasi, apeliantų nuomone, netinkamu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, dėl ko teismo padarytos išvados neva neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikavo nuteistųjų veiksmus, skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatyme jam keliamus reikalavimus, teismo išvados yra motyvuotos, nuosprendyje išsamiai aptarti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, pateiktas jų vertinimas. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jokių argumentų, leidžiančių abejoti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumu, nepateikta ir apeliaciniuose skunduose. Apeliaciniuose skunduose remiamasi išimtinai nuteistųjų M. N. ir K. S. sukurtomis įvykių versijomis, įrodymai vertinami atsietai vieni nuo kitų, akcentuojamos atskiros išimtinai nuteistiesiems palankios aplinkybės, neatsižvelgiant į įrodymų visumą, be jokio pagrindo kaip nepatikimi vertinami nuteistiesiems nepalankūs nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai. Pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose iš esmės keliamos tos pačios versijos, pateikiami tie patys argumentai kaip ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, dėl kurių išsamiai pasisakyta skundžiamame nuosprendyje.

M. N., K. S. ir E. D. nuteisti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus už tai, kad iš anksto susitarę, veikdami bendrininkų grupėje, iš chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė nukentėjusiųjų S. K. ir M. P. sveikatą, t. y. E. D. užpuolė S. K., kuriam sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius peiliu, o M. N. ir K. S. užpuolė M. P., su kuriuo K. S. susigrūmus ir abiems nugriuvus ant žemės, M. N. sudavė M. P. ne mažiau kaip tris smūgius peiliu, taip pat ne mažiau kaip vieną smūgį peiliu sudavė E. D..

Pažymėtina, kad nuteistieji buvo kaltinami pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu nuteisti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ne tik perkvalifikavo nuteistųjų veiką pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, bet ir pakeitė nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. pašalino iš nusikalstamos veikos aprašymo aplinkybes, kurios buvo svarbios veiką kvalifikuojant kaip pasikėsinimą nužudyti, o būtent tai, kad nuteistieji veikos nebaigė dėl apsaugos darbuotojo ir liudytojų veiksmų, be to, nustatė naują aplinkybę, kad E. D. taip pat sudavė M. P. ne mažiau kaip vieną smūgį peiliu. Pirmosios instancijos teismas nei apie galimą veikos perkvalifikavimą, nei apie galimą nusikalstamos veikos aplinkybių pakeitimą bylos nagrinėjimo metu proceso dalyviams nepranešė, tačiau šis procesinis pažeidimas buvo ištaisytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad nukentėjusiesiems S. K. ir M. P. specialisto išvadose nustatyti sužalojimai buvo padaryti konflikto su nuteistaisiais automobilių stovėjimo aikštelėje prie baro metu, tačiau nuteistieji M. N. ir K. S. neigia savo kaltę dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo.

Apeliaciniuose skunduose teigiama neva patys nuteistieji buvo užpulti nukentėjusiųjų ir kartu su jais buvusių draugų. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme M. N. nurodė, kad nebuvo bare ir niekam negrasino, o visą laiką automobilių stovėjimo aikštelėje laukė prie automobilio iš baro grįžtančių E. D. ir K. S., šiems grįžus, visi ramiai gėrė alų ir šnekėjosi, kai iš baro išėjo agresyviai nusiteikę jaunuoliai, kurie įsėdo į šalia jų buvusį automobilį, tuo metu netyčia sudužo alaus butelis ir tada jaunuoliai pradėjo priekaištauti dėl neva į juos mesto butelio, po to visi išlipo iš automobilio ir puolė nuteistuosius. Pasak M. N., jį iš karto pargriovė vienas iš jaunuolių ir laikė prispaudęs prie žemės, po to viskas staiga nurimo. Tuo tarpu K. S. neneigė, jog bare kilo žodinis konfliktas su ten buvusiais jaunuoliais dėl vietos prie prekystalio, taip pat parodė, kad grįžę prie automobilio kartu su M. N. gėrė alų, po kurio laiko iš baro išėjo tie patys jaunuoliai, kurie įlipo į šalia jų stovėjusį automobilį, vienas iš jaunuolių atidarė automobilio langą ir pradėjo juos necenzūriniais žodžiais įžeidinėti, netrukus visi jaunuoliai išlipo iš automobilio bei puolė E. D. ir M. N.. K. S. teigia, kad jam pavyko pabėgti iš konflikto vietos, o kai grįžo, muštynės jau buvo pasibaigusios. Tiek M. N., tiek K. S. neigia grasinę nukentėjusiesiems, pirmi juos puolę ir prieš juos smurtavę.

Tačiau teisiamajame posėdyje duoti nuteistųjų parodymai neatitinka ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Pirminėje apklausoje K. S. neigė bare konfliktavęs su kitais baro lankytojais, taip pat neprisiminė, ar buvo vienas ar su kokiu nors iš matymo pažįstamu vaikinu, prie baro begeriant alų girdėjo, kad vyko kažkoks konfliktas, tačiau jis į šį konfliktą nesikišo. Vėliau K. S. parodymus pakeitė, prisipažino, jog baro viduje apsižodžiavo su ten buvusiais asmenimis dėl vietos prie prekystalio, vėlesnes konflikto aplinkybes iš esmės aiškino analogiškai kaip ir teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu M. N. ikiteisminio tyrimo metu iš esmės neigė dalyvavęs konflikte prie baro, teigė nieko apie konfliktą nežinantis.

Be to, kiti byloje surinkti duomenys paneigia tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu duotus M. N. ir K. S. parodymus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė aukščiau išdėstytus M. N. ir K. S. parodymus ir jais nesivadovavo, o faktines bylos aplinkybes nustatė remdamasis kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad konfliktą provokavo ir muštynes pradėjo nuteistieji, nėra pagrindo jų veiksmų laikyti ginamojo pobūdžio, kadangi byloje neginčytinai nustatyta, jog nukentėjusieji jokių veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti kaip puolimą, neatliko. Iš nukentėjusiųjų S. K., M. P. bei liudytojų T. P., E. K., L. K. parodymų, taip pat iš vaizdo įrašo vienareikšmiškai nustatyta, kad į barą atėję E. D. ir K. S. dėl menkavertės priežasties, t. y. dėl to, jog nebuvo vietos prieiti prie prekystalio, pradėjo žodinį konfliktą. Taip pat nustatyta, kad iš baro išeinančių E. D. ir K. S. tarpduryje laukė tamsiai apsirengęs asmuo, kuris išsakė grasinimą papjauti su E. D. ir K. S. apsižodžiavusius asmenis. M. N. neigia, kad jis buvo tarpduryje stovėjęs asmuo, bet M. N. ikiteisminio tyrimo metu atpažino liudytojai L. K. ir E. K.. Jokių objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad minėti liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, nėra, todėl nėra pagrindo jais netikėti. Priešingai nei teigia M. N. gynėjas, nenustatyta, kad atpažinimų iš nuotraukų kartotekos metu būtų buvę iš esmės pažeisti BPK 194 straipsnio reikalavimai, dėl ko nebūtų galima vadovautis atpažinimų metu gautais duomenimis. Taip pat nėra pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiųjų S. K., M. P., liudytojų L. K., T. P. ir E. K. parodymais apie nuteistųjų išsakytas grasinamojo pobūdžio frazes „papjausim“, „subadysim“. Nors vaizdo įraše užfiksuotas asmuo nėra matomas aiškiai, taip pat iš įrašo negalima neabejotinai spręsti apie išsakyto grasinimo pobūdį, bet šiuo atveju nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kadangi baudžiamajame procese nei vienam iš įrodymų nėra suteikiama išskirtinė reikšmė, visi įrodymai yra vertinami pagal tas pačias taisykles, tuo tarpu iš M. N. ir jo gynėjo apeliacinių skundų galima suprasti, kad vaizdo įraše aiškiai neužfiksuotų aplinkybių neva negalima įrodinėti liudytojų parodymais, t. y. vaizdo įrašui suteikiama didesnė įrodomoji reikšmė nei liudytojų parodymams.

Išsakyti grasinimai papjauti, taip pat E. D. turėtas peilis, kurį matęs paliudijo E. K., leidžia pagrįstai manyti, kad stovėdami automobilių aikštelėje prie baro nuteistieji laukė nukentėjusiųjų ir kartu su jais buvusių E. K., T. P. norėdami juos pamokyti, ką suvokė ir patys nukentėjusieji. Pastarąją aplinkybę patvirtina ir vėlesni nuteistųjų veiksmai eskaluojant konfliktą, t. y. paleistas alaus butelis link automobilio, kuriuo bandė išvažiuoti S. K., M. P., E. K. ir T. P., necenzūrinių, įžeidžiančių žodžių vartojimas bei nukentėjusiųjų užpuolimas šiems išlipus iš automobilio. Byloje surinkti duomenys vienareikšimškai patvirtina, kad pirmasis S. K., dar šiam sėdint automobilyje, puolė baltu sportiniu kostiumu vilkintis asmuo – E. D.. Išdėstytas aplinkybes patvirtino apklausti nukentėjusieji ir liudytojai, netikėti jų nuosekliais parodymais nėra pagrindo. Apeliantų niekuo nepagrįsti, subjektyvūs svarstymai, jog iš kelių metrų mestas butelis negalėjo nepataikyti į nukentėjusiųjų automobilį, nepaneigia nuoseklių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų. Taip pat nuteistųjų nusikalstamų ketinimų nepaneigia ir tai, kad nukentėjusieji nebuvo užpulti eidami link automobilio.

Kaip matyti iš išdėstytų aplinkybių, būtent nuteistieji savo veiksmais (įžeidinėdami, mesdami butelį) provokavo konfliktą, todėl tai, kad nukentėjusieji vietoj to, kad išvažiuotų, išlipo iš automobilio, ar atsakydami į nuteistųjų elgesį taip pat vartojo necenzūrinius žodžius, nelaikoma provokuojančiu elgesiu. Byloje surinkti duomenys nepatvirtina ir to, kad išeidami iš baro S. K., M. P., E. K. ir T. P. buvo agresyviai nusiteikę. Iš vaizdo įrašo matyti, kad bare likę S. K., M. P., E. K. ir T. P. buvo susirūpinę dėl to, kad lauke jų laukia nuteistieji, bijojo eiti link automobilio, svarstė, ar nereikia kviesti policijos, L. K. pasiūlė iškviesti apsaugą, kad jie galėtų saugiai nueiti iki automobilio. Išvardintos aplinkybės kaip tik rodo, kad S. K., M. P., E. K. ir T. P. nebuvo linkę konfliktuoti. Sutiktina su apeliantais, kad vaizdo įraše matyti, jog S. K. iš pradžių yra susinervinęs, nori eiti aiškintis santykių, tačiau byloje nėra patikimų duomenų, kad išėjęs į lauką būtent S. K. pradėjo konfliktą, pirmas puolė nuteistuosius.

Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai remiamasi liudytojo saugos tarnybos darbuotojo D. L. parodymais, jog atvykęs į konflikto vietą jis pamatė dvi konfliktuojančias jaunuolių grupes. Pažymėtina, kad D. L. į konflikto vietą atvyko iškviestas L. K. ir nematė pirmosios konflikto dalies, vykusios bare, kuri patvirtina, kad konflikto iniciatoriai buvo nuteistieji, todėl jis susidarė klaidingą nuomonę dėl kilusio konflikto priežasčių.

Nors nukentėjusieji S. K. ir M. P. negalėjo nurodyti, kas juos sužalojo, tačiau nuteistųjų neteisėti veiksmai įrodyti abejonių nekeliančiais liudytojų parodymais.

E. D. neneigia galėjęs peiliu sužaloti nukentėjusiuosius, kaip jis pats nurodo, besigindamas nuo užpuolimo. Muštynes matę liudytojai parodė priešingai, kad išlipusį iš automobilio S. K. pirmasis puolė pats E. D., kitų asmenų prie S. K. nebuvo. Taip pat atsižvelgiant į specialisto išvadą, kad ant įvykio vietoje rasto peilio rasta E. D. ir S. K. biologinių pėdsakų, darytina neabejotina išvada, jog S. K. peiliu sužalojo E. D.. Taip pat nuteistasis neneigė peiliu smogęs ir M. P.. Nors nei vienas iš liudytojų nematė, kad E. D. būtų pribėgęs prie M. P., tačiau byloje esanti ant peilio rastų mikrodalelių tyrimu paremta specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad tirti pateiktų S. K. ir M. P. drabužių pažeidimai galimai padaryti tuo pačiu peiliu, patvirtina E. D. parodymus dėl M. P. sužalojimo.

Tuo tarpu nuteistasis K. S. parodė neva nedalyvavęs muštynėse, joms prasidėjus pabėgo iš įvykio vietos ir grįžo atgal jau muštynėms pasibaigus, nuteistasis M. N. parodė neva nenaudojęs smurto niekieno atžvilgiu, o muštynių metu buvo M. P. pargriautas ant žemės ir laikomas prispaustas. Tokius nuteistųjų parodymus paneigia kiti byloje apklausti asmenys. Nukentėjusysis M. P. parodė, kad jį puolė dviese, jis susigrūmė su K. S., su kuriuo kartu nugriuvo ant žemės, tuo metu pajuto, kad kitas asmuo jam dūrė peiliu, tačiau jam dūrusio asmens M. P. negali įvardinti. Liudytoja L. K., nors ir negalėjo įvardinti su kuo ant žemės grūmėsi M. P., bet patvirtino tuo metu mačiusi šalia besigrumiančių asmenų stovintį M. N.. Liudytojas E. K. taip pat parodė matęs prie besigrumiančio su vienu užpuoliku M. P. stovintį M. N.. Nors E. K. teisminio nagrinėjimo metu teigė tiksliai neprisimenantis visų muštynių aplinkybių, tačiau nurodė ikiteisminio tyrimo metu viską atsiminęs geriau ir patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytą aplinkybę, kad matė kaip M. N. dūrė peiliu M. P.. Teisėjų kolegijos nuomone, aptartų įrodymų pakanka neabejotinai išvadai, jog K. S. grūmėsi su M. P., o tuo metu M. N. nukentėjusiajam dūrė peiliu.

Ginčijant M. N. kaltę dėl M. P. sužalojimo akcentuojama tai, kad pagal specialisto išvadą įvykio vietoje rastu peiliu buvo padaryti sužalojimai tiek S. K., tiek M. P., be to, ant peilio rasta E. D. ir S. K., bet ne M. N. biologinių pėdsakų. Tačiau pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog įvykio vietoje rastą peilį pametė E. D., kuris pats tai pripažino, o ne M. N., dėl ko ant peilio ir negalėjo būti rasta M. N. biologinių pėdsakų. Apeliantų nurodytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo, remiantis liudytojų tarpusavyje sutampančių parodymų vertinimu, padarytos išvados, kad M. N. peiliu sužalojo su K. S. besigrumiantį M. P.. Šios išvados savaime nepaneigia ir tai, kad muštynių metu M. P. peiliu sužalojo ir E. D.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis M. P. neatmetė galimybės, jog jį peiliu galėjo sužaloti ir du asmenys.

Priešingai nei teigiama skunduose, pirmosios instancijos teismas įvertino liudytojų D. L. bei S. S. parodymus, tačiau nustatydamas bylos faktines aplinkybes jais nesirėmė, kadangi šių liudytojų parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, neatitinka kitų bylos įrodymų. S. S. pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad S. K. užpuolė tamsios spalvos sportiniu kostiumu vilkintis asmuo, nors byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad tai buvo šviesios spalvos sportiniu kostiumu vilkėjęs E. D.. Kitos apklausos metu S. S. parodymus pakeitė. Tuo tarpu D. L. pirminėje apklausoje parodė matęs tik tamsios spalvos sportiniu kostiumu apsirengusį asmenį su peiliu, o kitos apklausos metu nurodė, kad iš pradžių su peiliu matęs baltos spalvos sportiniu kostiumu vilkintį asmenį, paskui ir tamsios spalvos sportiniu kostiumu vilkintį asmenį. Tiek S. S., tiek D. L. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad D. L. gumine lazda sudavė tamsios spalvos sportiniu kostiumu vilkinčiam asmeniui, kuris su peiliu buvo užpuolęs M. P., po ko užpuolikas pametė peilį ir pabėgo. Tokie šių liudytojų parodymai neatitinka specialisto išvados, jog ant peilio rasti tik S. K. ir E. D., kuris vilkėjo baltos spalvos sportinį kostiumą, biologiniai pėdsakai.

Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai prašoma remtis liudytojo V. V. parodymais. Šis liudytojas teisme parodė, kad muštynių metu matė ant žemės pargriautą M. N., kurį puolė du asmenys ir bandė atimti grandinėlę. Tačiau tokie V. V. parodymai ne tik prieštarauja nukentėjusiųjų ir kitų liudytojų parodymams dėl muštynių eigos, bet neatitinka ir paties M. N. parodymų, jog jį ant žemės pargriovęs laikė vienas asmuo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu V. V. parodė muštynių nematęs. Papildomai atsižvelgtina į tai, jog V. V. yra nuteistųjų pažįstamas. Dėl šių aplinkybių V. V. parodymai yra nepatikimi ir jais nesivadovaujama.

Taip pat atmetamas apeliantų argumentas dėl neva muštynėse dalyvavusio nenustatyto asmens, kuris ir galėjo peiliu sužaloti M. P.. Ši M. N. ir jo gynėjo iškelta versija, prieštarauja aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, kadangi nei vienas liudytojas nenurodė jokio kito su M. P. besigrūmusio asmens, išskyrus M. N. ir K. S..

BK 135 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis. Pagal BK 15 straipsnio nuostatas tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinių atsiradimo galimybę, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Apie kaltininkų tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Kauno apygardos teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius veikus netiesiogine tyčia. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, nuteistieji buvo nusprendę „pamokyti“ nukentėjusiuosius, t. y. bet kokiomis priemonėmis sumušti, sužaloti juos, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nuteistieji iš esmės buvo abejingi pasekmėms, jiems buvo nesvarbu, kokios pasekmės jų smurtinio pobūdžio veiksmais bus sukeltos nukentėjusiesiems. Visgi, nuteistieji, būdami pakankamai subrendę, sąmoningai smurtaudami prieš nukentėjusiuosius, be to, naudodami peilius, suvokė savo veiksmų pavojingumą, t. y. kad dėl jų smurtinių veiksmų gali būti sutrikdyta, tame tarpe ir sunkiai, nukentėjusiųjų sveikata, ir nors nei vienas iš nuteistųjų nenorėjo sunkiai sutrikdyti nukentėjusiųjų sveikatos, bet smurtaudami sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti.

Taip pat pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupėje. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Nagrinėjamoje byloje M. N., E. D. ir K. S. išankstinį susitarimą daryti bendrą nusikalstamą veiką rodo aukščiau aptartos aplinkybės dėl grasinimų nukentėjusiesiems išsakymo, po to jų laukimo automobilių stovėjimo aikštelėje siekiant realizuoti grasinimus ir bendro nukentėjusiųjų užpuolimo. Byloje nustatyta, kad smurtinio pobūdžio veiksmai buvo atliekami vienu metu, akivaizdu, jog nuteistieji vienas kito veiksmams pritarė ir juos papildė. Nors nenustatyta, kad K. S. būtų turėjęs peilį, tačiau jis neabejotinai žinojo, kad kiti nuteistieji turi peilius ir gali juos panaudoti realizuodami anksčiau išsakytus grasinimus. Visi nuteistieji tiesiogiai įgyvendino bendrą nusikalstamą susitarimą – bet kokiomis priemonėmis sumušti, sužaloti nukentėjusiuosius, todėl jie visi yra nusikaltimo bendravykdytojai. Byloje nėra pagrindo konstatuoti vykdytojo eksceso.

Konstatavus nuteistųjų susitarimą „pamokyti“ bare buvusius S. K., M. P., E. K. ir T. P., darytina išvada, jog nuteistųjų tyčia buvo nukreipta sužaloti du ir daugiau žmonių, todėl nuteistiesiems pagrįstai inkriminuotas BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktas.

Taip pat nuteistųjų veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos apibūdina nusikaltimo padarymo motyvą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimas yra įvykdytas dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Chuliganiškoms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-266/2009, 2K-506/2013, 2K-62/2014 ir kt.). Kaip jau buvo minėta, nuteistuosius smurtauti paskatino menkavertis konfliktas bare dėl negalėjimo prieiti prie prekystalio, anksčiau nuteistieji ir nukentėjusieji pažįstami nebuvo, tarp jų nebuvo susiklosčiusių jokių asmeninio pobūdžio santykių, dėl ko būtų galima teigti, kad muštynės vyko dėl kokių nors asmeninių paskatų. Visiškai neadekvatus situacijai nuteistųjų elgesys, sukėlęs sunkias pasekmes, yra nepateisinamas ir rodo nuteistųjų požiūrį į visuomeninę tvarką, elgesio ir moralės normas, aiškų jų ir visuomenės negerbimą, dėl ko pirmosios instancijos teismas nuteistųjų veiksmuose pagrįstai konstatavo chuliganiškas paskatas.

Dėl M. N. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės dėl M. N. disponavimo narkotine medžiaga – kanapėmis (jų dalimis), neturint tikslo jų platinti, nėra ginčijamos, tačiau apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar M. N. veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

BK 259 straipsnyje numatyta atsakomybė už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Šio straipsnio 2 dalyje atsakomybė numatyta už disponavimą nedideliu kiekiu narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Tačiau už neteisėtą psichotropinių ar narkotinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti taip pat yra numatyta administracinė atsakomybė (ATPK 44 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (2007 m. gruodžio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas kanapių (ir jų dalių) nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip 5 g.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. N. įgijo ir laikė 2,26 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių).

Atribojant BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą nuo ATPK 44 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo paprastai atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą – narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį (jos poveikį žmogaus organizmui), kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kitas aplinkybes.

Nors pas M. N. rastas narkotinės medžiagos – kanapių (jų dalių) kiekis beveik du kartus mažesnis už nustatytą maksimalią nedidelio kiekio ribą, visgi, teisėjų kolegijos nuomone, šis kiekis pakankamas tam, jog kiltų baudžiamoji atsakomybė. Tai, kad, kaip nurodo apeliantas, narkotinė medžiaga – kanapės (jų dalys) priskiriamos lengviems narkotikams ir šia medžiaga buvo disponuojama nuteistojo gyvenamosiose patalpose, atsižvelgiant į narkotinės medžiagos kiekį, nesudaro pagrindo M. N. veikos vertinti kaip mažiau pavojingos, kuri užtrauktų administracinę atsakomybę.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas M. N. veiką pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl paskirtų bausmių

E. D. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą 9 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta išimtinai vien tik laisvės atėmimo nuo dvejų iki dvylikos metų bausmė.

E. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nuo pat pradžių pripažino sužalojęs nukentėjusiuosius ir dėl to nuoširdžiai gailisi. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi, turi būti nustatomos dvi aplinkybės: 1) kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir 2) kaltininko nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius. Šių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta. Priešingai, E. D., nors nuo pat pirmos apklausos momento ir pripažino peiliu sužalojęs nukentėjusiuosius, bet pirminės apklausos metu teigė, kad konflikto metu buvo vienas, bandė nuslėpti kitų nuteistųjų dalyvavimą konflikte ir tik vėliau surinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių kitų nuteistųjų dalyvavimą konflikte, parodymus pakeitė ir pripažino, jog kartu su juo buvo ir kiti nuteistieji, be to, viso proceso metu E. D., kaip ir kiti nuteistieji, teigė, kad konfliktą išprovokavo ne jie, o patys nukentėjusieji, kas prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.

Taip pat nuteistasis nepagrįstai prašo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Provokuojančiu pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Sprendžiant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, yra vertinama, kiek toks elgesys prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą, ar tas elgesys buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai, kurie paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti. Byloje nustatyta, kad pirmieji konfliktuoti dėl menkavertės priežasties – dėl to, kad nebuvo vietos prieiti prie baro prekystalio, pradėjo nuteistieji, konfliktui bare nurimus ir nukentėjusiesiems bandant iš įvykio vietos išvažiuoti automobiliu, nuteistieji vėlgi provokavo konfliktą – metė į nukentėjusiuosius butelį, juos įžeidinėjo, E. D. pirmasis per atidarytą automobilio langą bandė suduoti S. K.. Taigi, priešingai nei nurodoma skunde, ne nukentėjusieji, o patys nuteistieji, tame tarpe ir E. D., provokavo konfliktą.

Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Skirdamas bausmę nuteistajam pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas baigtas tyčinis labai sunkus nusikaltimas, nukreiptas prieš kito asmens sveikatą, nusikaltimas padarytas dėl menkavertės priežasties, panaudojant peilį, E. D. anksčiau teistas, tame tarpe ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimą, nedirba, padarytos žalos atlyginti nesistengė, kas neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, rodo, kad jis kritiškai savo veiksmų nevertina. Taip pat buvo atsižvelgta į nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo E. D. paskirta nedaug už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį didesnė laisvės atėmimo bausmė, negali būti vertinama kaip aiškiai per griežta.

Nors kiti nuteistieji apeliaciniuose skunduose neginčija jiems paskirtų bausmių, tačiau kolegija pažymi, kad skirdamas jiems bausmes ir parinkdamas jų dydį pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, nuteistųjų asmenybes, atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei padės įgyvendinti bausmės tikslus.

Taip pat baudžiamojoje byloje nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, kadangi nei vienas iš nuteistųjų neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų švelnesnės bausmės skyrimui bei nėra nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog paskirtos laisvės atėmimo bausmės aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Dėl žalos atlyginimo priteisimo nukentėjusiesiems

Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis).

Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų solidariai nukentėjusiajam S. K. priteista 1 621,47 Lt (469,61 Eur) turtinės ir 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajam M. P. priteista 1 398,20 Lt (404,95 Eur) turtinės ir 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Nuteistasis K. S. apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodo, kad nukentėjusiesiems priteistos sumos yra per didelės, tačiau tokį teiginį pagrindžiančių argumentų nepateikia.

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems klausimas buvo išspręstas pažeidžiant įstatymų reikalavimus.

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ženkliai sumažino nukentėjusiųjų prašytą priteisti turtinės žalos atlyginimą, atmetė nukentėjusiųjų reikalavimus dėl jokiais duomenimis nepagrįstų išlaidų priteisimo. Nukentėjusiesiems priteistas turtinės žalos atlyginimas sudaro išlaidas už sugadintus drabužius ir dėl laikino nedarbingumo negautas pajamas, kurios yra pagrįstos ir jų mažinti nėra pagrindo.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti įgyvendinamas, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Teisiniu reglamentavimu yra siekiama nustatyti tokią piniginę kompensaciją, kad kiek įmanoma teisingiau būtų kompensuotas nukentėjusiojo patirtas dvasinis ir fizinis skausmas. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tokie kriterijai, kuriais remiantis teismas nustato neturtinės žalos dydį: nusikalstamos veikos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Pagal teismų praktiką esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad apygardos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgė į visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes – nusikalstamų veiksmų pobūdį, kilusių pasekmių sunkumą, patirtus išgyvenimus. Dėl nuteistųjų neteisėtų smurtinio pobūdžio veiksmų S. K. ir M. P. neabejotinai patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir emocinį, dvasinį sukrėtimą bei pagrįstą baimę dėl savo gyvybės ir sveikatos. Padarytų sužalojimų gydymas nukentėjusiesiems sukėlė nepatogumų, taip pat nukentėjusieji nurodė jautę liekamuosius sužalojimų reiškinius – negalėję atlikti sunkesnių darbų, jautę skausmus. Pirmosios instancijos teismo priteista 30 000 Lt (8 688,60 Eur) suma neturtinei žalai atlyginti yra adekvati byloje nustatytoms aplinkybėms ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, jos mažinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų E. D., K. S., M. N. ir jo gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus atmesti.