Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Valius Civilinė byla Nr. 2A-1130-125/2011

NUTARTIS

2011 m. gruodžio 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Broniaus Valiaus, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Audriaus Saulėno, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Valitekas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Valitekas“ ieškinį atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl išlaidų, susijusių su transporto priemonės nutempimu ir saugojimu, priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 9 897,80 Lt išlaidų, susijusių su transporto priemonės nutempimu ir saugojimu. Nurodė, kad 2009-03-02 su atsakovu buvo sudaryta sutartis Nr. ST2-9-54 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo. Remdamasi šia sutartimi ieškovė nuvežė ir saugojo automobilį BMW X5, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuris kaip galimas nusikalstamos veikos objektas buvo paimtas ikiteisminio tyrimo metu. 2010-06-13 Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokuroras priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 94-1-00195-09 ir automobilį grąžino V. P.. Ieškovė nurodė, jog atsakovas neatlygino automobilio nutempimo ir saugojimo 9 897,80 Lt išlaidų. Teigė, kad išlaidos turi būti atlygintos remiantis tarp šalių sudaryta sutartimi bei Paimto, konfiskuoto turto, turto, į kurį nuosavybės teisės laikinai apribotos, daiktinių įrodymų priėmimo, apskaitos, saugojimo, perdavimo, grąžinimo ir naikinimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 622, 11 punktu.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-03-03 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2009-03-02 tarp ieškovės UAB „Valitekas“ ir atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo sudaryta sutartis Nr. ST2-9-54 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad nors ieškovė ieškinį reiškia vadovaudamasi tarp šalių sudaryta 2009-03-02 sutartimi, tačiau iš byloje ištirtų įrodymų nustatyta, kad šalių sutartiniai santykiai prasidėjo nuo 2007 m., ir padarė išvadą, kad šalių sutartinius santykius galima laikyti tęstiniais, nes V. V., kuris dabar yra UAB „Valitekas“ direktorius ir vienintelis akcininkas, užsiėmė individualia veikla, o Šilutės rajono PK teises ir pareigas perėmė Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Iš sutarties 7 p. nustatė, kad užsakovas (Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) neapmoka jokių Vykdytojo (UAB „Valitekas“) patirtų išlaidų, susijusių su transporto priemonės nuvežimu, saugojimu, ar išlaidų, reikalingų transporto priemonei išsaugoti, iš sutarties 4.1 p. nustatė, jog numatyta Vykdytojo teisė už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą reikalauti atlyginti turėtas išlaidas iš transporto priemonės savininko, valdytojo, todėl teismas konstatavo, kad sutarties pagrindu ieškovė neturi pagrindo prašyti atlyginti išlaidas, susijusias su transporto priemonės nutempimu ir saugojimu. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad ieškovė, pasirašydama tokią sutartį, prisiėmė ir tam tikrą riziką, nes neatlygintinės pasaugos sutarties su ieškove pasirašymas buvo pagrindinė atsakovo sąlyga. Tarp šalių sudaryta sutartimi net nebuvo aptarta sutarties kaina, o ieškovės pasitvirtintas kainoraštis nėra sutarties sudėtinė dalis. Taip pat teismas pažymėjo, jog ieškovė teisingai nurodo, kad Paimto, konfiskuoto turto, turto, į kurį nuosavybės teisės laikinai apribotos, daiktinių įrodymų priėmimo, apskaitos, saugojimo, perdavimo, grąžinimo ir naikinimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 622 (pakeista 2006-10-17 įsakymu Nr. 5-V-599), 11 punkte nustatyta, kad daiktinių įrodymų, kurie buvo paimti saugoti policijos ir ne policijos įstaigose pagal teismo nutartį/nuosprendį, prokuroro nutarimą arba pagal ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno sprendimą, saugojimo ir laikymo išlaidos padengiamos iš policijos įstaigoms tam tikslui skirtų asignavimų ir vadovaujantis Instrukcijos 37 punktu policijos įstaigos vadovas, esant tam tikslui skirtiems asignavimams, sudaro pasaugos sutartį su įmone, teikiančia turto saugojimo ir laikymo paslaugas, tačiau ieškovė nenurodė, kad Instrukcijos 39 p. numatė, kad tais atvejais, kai įmonė, teikianti turto saugojimo ir laikymo paslaugas, siūlo arba teikia tokias paslaugas neatlygintinai, taip pat sudaroma pasaugos sutartis. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad sudarant atlygintinę sutartį, atsakovas būtų privalėjęs vykdyti Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2009-03-02 tarp ieškovės ir atsakovo buvo pasirašyta sutartis Nr. ST2-9-54 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl 9 897,80 Lt išlaidų, susijusių su transporto priemonės nutempimu ir saugojimu, priteisimo. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės ieškinį konstatuodamas, jog sutarties šalys susitarė, kad ieškovė teiks paslaugas neatlygintinai. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, jog teismas neteisingai aiškino sutartį, nesiaiškino, kokie buvo tikrieji sutarties šalių ketinimai, rėmėsi vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu ir teigia, kad su atsakove buvo sudaryta atlygintinė paslaugų teikimo sutartis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.193 str. nustatyta, jog aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Kaip matyti iš bylos duomenų, šalys buvo sudariusios pasaugos sutartį. Pagal CK 6.830 str. pasaugos sutartimi viena šalis įsipareigoja saugoti kitos šalies perduotą kilnojamąjį daiktą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje. Taigi pasaugos santykius reglamentuojančios įstatymo nuostatos numato, jog pagal šalių susitarimą pasaugos sutartis gali būti atlygintinė arba neatlygintinė (CK 6.680 str. 2 d.). CK 6.830 str. 1 d. numatyta, kad pasaugos davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje, todėl nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar šalys sutartyje buvo numačiusios atlyginimą už perduoto daikto saugojimą. Iš sutarties 7 p. nustatyta, jog užsakovas neapmoka jokių vykdytojo patirtų išlaidų, susijusių su transporto priemonės nuvežimu, saugojimu, ar išlaidų, reikalingų transporto priemonei išsaugoti. Vadinasi, šalys buvo aiškiai sutarusios, jog paslaugų teikimas bus neatlygintinis ir aiškinti kitaip sutarties negu šalys sutarė pasirašydamos sutartį nėra jokio pagrindo (CK 6.830 str. 1 d., 6.193 str., CPK 177 str., 178 str., 185 str.). Pažymėtina, kad nors apeliantė teigia, kad teismas nesiaiškino, kokie buvo tikrieji šalių ketinimai, tačiau nei pirmosios instancijos teisme, nei prie apeliacinio skundo ieškovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad šalys vedė derybas dėl atlygintinių paslaugų teikimo, taip pat nepateikė jokių duomenų, kad buvo priversta sudaryti sutartį prisijungimo būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.), todėl, jeigu, kaip nurodo pati apeliantė, ji siekė iš sutarties gauti pelną ir neketino teikti paramos ir neatlygintinių paslaugų policijai, ji galėjo nesudaryti sutarties tokiomis sąlygomis, t. y. dėl neatlygintinių paslaugų teikimo.

Dėl apeliantės teiginių, kad teismas nors ir pasisakė, kad šalių santykiai yra tęstiniai, t. y., kad šalių bendradarbiavimas prasidėjo nuo 2007 m., kai buvo pasirašyta pasaugos sutartis tarp V. V. IĮ ir Šilutės rajono PK, tačiau neatsižvelgė į 2007-12-28 sutarties 3.11 p., kur sakoma, jog nustačius transporto priemonės vairuotojo nekaltumą, transporto išlaidas vykdytojui apmoka Šilutės rajono PK, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo teiginiais, jog sutarties 3.11 p. yra numatytos transportavimo išlaidų apmokėjimo sąlygos, o byloje yra ginčijamos transporto priemonės saugojimo aikštelėje paslaugų apmokėjimo sąlygos. Sutarties 3.5 p. numatė, jog sulaikytos ar kitaip nuvežtos iš įvykio vietos transporto priemonės, kurios ikiteisminio tyrimo metu reikalingos kaip daiktinis įrodymas, saugojimo aikštelėje laikomos nemokamai iki ikiteisminio tyrimo pabaigos ar teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (b. l. 55), todėl tai dar kartą patvirtina, kad ieškovė, sudarydama sutartį, žinojo, jog tariasi dėl neatlygintinių paslaugų teikimo (CPK 177 str., 178 str., 185 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pagal CPK 176 str. 1 d. įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti neįrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad fakto nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462). Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, jog tai, kad atsakovas pažeidė paslaugų pirkimo procedūrą, negali būti vertinama, jog buvo sudaryta neatlygintinė paslaugų sutartis. Šiuo atveju pažymėtina, kad byloje nebuvo keliamas klausimas, ar buvo pažeistos paslaugų pirkimo procedūros, pirmosios instancijos teismas tik vertino atsakovės atsikirtimus į ieškinį, jog siekiant sudaryti atlygintinę paslaugų sutartį, atsakovas būtų turėjęs vykdyti Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus, ir įvertinęs atsakovo argumentus, padarė išvadą, jog tai, kad nebuvo vykdomi pirkimai pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, patvirtina, kad atsakovė neketino sudaryti atlygintinių paslaugų sutarties. Taigi teismas šiuo atveju vertino atsakovo atsikirtimus (CPK 176–178 str, 185 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai vadovavosi ATPK 269 str. bei Saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, nes automobilis, už kurio saugojimą prašoma priteisti išlaidas, buvo kaip daiktinis įrodymas baudžiamosios bylos ikiteisminiame tyrime, tačiau konstatuoja, jog tai nėra pagrindas teigti, kad teismas iš esmės priėmė neteisėtą sprendimą, kadangi byloje buvo vertinama šalių sudaryta sutartis ir ar ieškovė turi teisę pagal sudarytą sutartį reikalauti išlaidų, susijusių su transporto priemonės pasauga.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir apeliacinio skundo motyvais jį keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.