- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-27
- Bylos Nr.
- A-822-703-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pirm.), Irmantas Jarulaitis
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Vilniaus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Advokatai
- Algaudas Kirša, Juozas Vasiliauskas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarulaičio, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) skundą atsakovui Vilniaus Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašė panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2009-03-04 raštą Nr.( 1.10.)-SD-791-09, kurio pagrindu atsakovas nutarė perduoti pareiškėjo 2009-03-02 prašymą Nr.( 1.10.)-ATP-510-09 spręsti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, taip pat prašė įpareigoti atsakovą skirti teisinę pagalbą pareikėjui, prašomą 2009-03-02 prašymu Nr.(l. 10.)-ATP-510-09, atsižvelgiant į siūlymą dėl konkretaus advokato paskyrimo. Paaiškino, kad kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą su 2009-03-02 prašymu Nr. (l. 10.)-ATP-510-09 dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-383-142/2009. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos, padarytos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmais, atlyginimą. Atsakovo 2009-03-04 raštu Nr.(1.10.)-SD-791-09 prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą buvo persiųstas nagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Pareiškėjo nuomone, atsakovo priimtas aktas ir įvykdytas veiksmas, t. y. prašymo perdavimas spręsti kitai Tarnybai yra neteisėti ir nepagrįsti. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita Tarnyba Teisingumo ministro nustatyta tvarka. Tačiau, pareiškėjo teigimu, ginčo dalykas šiuo atveju yra ne sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, bet viešojo administravimo subjekto neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimas, o atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė. Skundžiamame akte nenurodyti motyvai, kodėl prašymo perdavimas Kauno tarnybai grindžiamas interesų konflikto buvimu, nėra įrodymų, pagrindžiančių interesų konflikto buvimą.
Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad dėl prašymo perdavimo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, pastaroji negali įvykdyti Įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje pareigos atsižvelgti į prašyme išdėstytą pasiūlymą skirti konkretų pareiškėjo nurodytą advokatą, o pareiškėjas netenka galimybės pasinaudoti teise siūlyti advokatą.
Pareiškėjo teigimu, prašymo perdavimas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai yra piktnaudžiavimas tarnyba, biurokratizmas, pareiškėjo klaidinimas. Tokiais veiksmais siekiama, kad pareiškėjas neturėtų galimybės apskųsti Administracinių ginčų komisijai ar teismui tos pačios Tarnybos sprendimą, kuris būtų priimtas dėl pareiškėjo 2009-02-02 prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą minėtoje byloje dėl žalos atlyginimo ir prašyti atidėti bylos nagrinėjimą, kol Administracinių ginčų komisija ar teismas išnagrinės skundą dėl Tarnybos sprendimo, kuris būtų priimtas dėl 2009-02-02 prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą. Taip pat pažeidžiamas teisės į teisinę pagalbą principas, įtvirtintas Teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje.
Nurodė, kad prašymo perdavimas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalies ir 2 straipsnio 18 dalies nuostatų, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo principų, Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 4 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Buvo pažeisti klausimų teritorinio priskirtinumo atitinkamai tarnybai reikalavimai (Įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalys), ekonomiškumo principas (Įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 punktai), nevykdyta Tarnybos pareiga parinkti advokatą atsižvelgiant į pareiškėjo siūlymą dėl konkretaus advokato, pareiškėjo gyvenamąją vietą, advokato darbo vietą (Įstatymo 18 straipsnio 5 dalis), apribotos pareiškėjo galimybės užtikrinti tinkamą bendradarbiavimą su kitą apskritį aptarnaujančia tarnyba ir su advokatu iš kitos vietovės (Įstatymo 4 straipsnio 1 punktas).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais ir paaiškino, kad administracinėje byloje Nr. I-383-142/2009 nagrinėjamas pareiškėjo skundas, kuriuo jis prašo iš Lietuvos valstybės priteisti 5000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-09-06 nutartimi panaikino 2005-10-26 Tarnybos sprendimo Nr. 12 1 ir 2 punktus ir įpareigojo iš naujo Tarnybą iš esmės išnagrinėti 2005-09-28 pareiškėjo prašymą dėl advokato Algaudo Kiršos pakeitimo, kadangi, nustačiusi pareiškėjo piktnaudžiavimą valstybės garantuojama teisine pagalba bei savo teisėmis, Tarnyba turėtų spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo, o ne atsisakyti svarstyti pareiškėjo prašymą dėl advokato pakeitimo. Atkreipė dėmesį, kad minėta nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra konstatavęs jokių Tarnybos neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad nors ginčo dalykas administracinėje byloje Nr. I-383-142/2009 nėra Tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, tačiau ginčo dalykas yra glaudžiai susijęs su 2005-10-26 Tarnybos sprendimo Nr. 12 teisėtumu ir pagrįstumu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo 2009-03-02 prašymas buvo persiųstas teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi bei 2008-06-12 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-241 patvirtinto Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašo 3 ir 4.1 punktu. Atsakovo teigimu, Tarnyba, priimdama ginčijamą aktą, vadovavosi ne tik Įstatymu, bet ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo bei Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Tarnyba turėjo pagrindą abejoti savo nešališkumu ir galimo priimto sprendimo objektyvumu, kadangi yra tiesiogiai suinteresuota šios bylos baigtimi. Be to, iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 2-3 dalyse, 23 straipsnio 1 dalyje išvardintų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų uždavinių antrinės teisinės pagalbos teikimo sferoje matyti, kad tam tikra apimtimi Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba gali įtakoti teiktinos antrinės teisinės pagalbos rezultatą, yra tiesiogiai suinteresuota bylos baigtimi.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Nustatė, kad pareiškėjas G. K. 2009-03-02 atsakovui padavė prašymą, registruotą Nr. (1.10)-ATP-510-09 (b. l. 63-68), kuriuo paprašė suteikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-383-142/2009. Aprašydamas prašymo esmę nurodė, kad reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, padarytos dėl netinkamo valdžios institucijų darbuotojų veikimo, kas buvo konstatuota Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-776-19/2006. Nurodė, kad pageidauja, jog teisinę pagalbą teiktų advokatas Juozas Vasiliauskas.
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2009-03-04 raštu Nr. (1.10)-SD-791-09 pareiškėjo 2009-03-02 prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-383-142/2009 dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl tarnybos neteisėtų veiksmų, persiuntė išnagrinėti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (b. l. 5-7). Persiuntimo motyvais nurodė siekimą išvengti interesų konflikto priimant sprendimą, pasirėmė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi ir teisingumo ministro 2008-06-12 įsakymu Nr. 1R-241 patvirtinto Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 3 punktu ir 4.1 punktu. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą apygardos teismo teritorijoje bei priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Tvarka buvo nustatyta teisingumo ministro 2008-06-12 įsakymu Nr. 1R-241 patvirtintu Aprašu. Aprašo 3 punktas numato, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurios ginčo dalykas yra jos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, per 3 darbo dienas perduoda nagrinėti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pagal pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą. Kai pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Vilniuje, prašymas perduodamas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (4.1 punktas).
Kaip matyti iš patikslinto skundo administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas prašo suteikti antrinę pagalbą (b. l. 74-77), pareiškėjas prašo priteisti 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir nurodo, kad ši žala jam buvo padaryta dėl neteisėto Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2005-10-26 sprendimo. Skundas motyvuojamas šios tarnybos bei atskirų joje dirbančių advokatų veiksmų neteisėtumu (argumentai išdėstyti patikslinto skundo 1-10 punktuose), Lietuvos valstybės atstovu taip pat nurodyta Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Tai rodo, jog, pareiškėjo nuomone, kaip tik šios tarnybos asmenų padaryti pažeidimai sąlygojo žalos atsiradimą. Apibrėždamas ginčo dalyką pareiškėjas prašo teismo tirti tarnybos veiksmų priimant sprendimą neteisėtumą. Nors tiesiogiai patikslintu skundu ir neprašoma pakeisti ar panaikinti tarnybos sprendimo (šis klausimas buvo sprendžiamas kitoje byloje), tačiau bylos ginčo dalyku yra tarnybos priimto sprendimo ir atliktų veiksmų teisėtumas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-09-06 nutartis priimta tik dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2005-10-26 sprendimo, tuo tarpu patikslintu skundu administracinėje byloje NR. I-383-142/2009 pareiškėjas prašo aiškintis ir kitas su šio sprendimo priėmimu susijusias aplinkybes. Veiksmų neteisėtumo nustatymas pagal CK 6. 271 straipsnį yra būtina sąlyga atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilti. Todėl galima konstatuoti, jog šiai situacijai gali būti taikoma Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje suformuluota taisyklė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad vienu iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų 3 straipsnio 4 punkte nurodytas draudimas piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjas bylinėjasi dėl akivaizdžiai išvestinių, su pirminiu dalyku jau visiškai nesusijusių teisių apsaugos. Jau kelios administracinės bylos yra užvestos ryšium su pirminiu reikalu – galimai netinkamu stomatologinių paslaugų atlikimu (b. l. 20-33). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nr. A-714/2007 priimtoje 2007-07-19 nutartyje pažymėjo, kad „padėtis, kai pareiškėja siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nutraukimo, prašydama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei, nors ir nekvestionuotinai, realizuoti, yra ydinga. Tokiu atveju pareiškėjas jau pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo. Minėtos elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjo siekio, sąžiningo naudojimosi jam suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymą“.
Nustatė, kad šioje byloje pareiškėjas siekia, jog sutartis su Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sudarantys advokatai įrodinėtų šios tarnybos veiksmų neteisėtumą. Toks siekis neatitinka Viešojo administravimo 3 straipsnyje nurodyto objektyvumo principo užtikrinimo reikalavimo. Pažymėjo, kad kiekvienu atveju, kai pati institucija ar ją atstovaujantys asmenys būtų įpareigoti teikti argumentus prieš savo sprendimus ir veiksmus bei dėti pastangas, kad teismas pripažintų jų sprendimus neteisėtais, liktų abejonių dėl atliktų veiksmų nešališkumo ir objektyvumo.
Pažymėjo, kad pareiškėjui skundžiamu sprendimu nėra atsisakyta teikti antrinę pagalbą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nėra numatyta, kad tarnybos galėtų sudaryti sutartis tik su advokatais, kurie gyvena ar turi biurus tam tikros apygardos teritorijoje. Sutartys dėl antrinės pagalbos teikimo gali būti sudaromos ir nuolatiniam pagalbos teikimui ir pagal reikalą (17 straipsnio 2 dalis). Nėra jokio pagrindo laikyti, kad būtų pažeidžiami teritorinio priskirtinumo atitinkamai tarnybai reikalavimai, nes klausimo sprendimo perdavimą numato įstatymai. Tokiu perdavimu kitos vertybės taip pat nėra pažeidžiamos, teisė į pagalbą išlieka ta pačia apimtimi. Ekonomiškumo principo pažeidimų taip pat nenustatyta. Šiuo metu esančios ryšio priemonės leidžia bendradarbiauti internetu, telefonu, rašyti laiškus, galima susitarti dėl susitikimo su advokatu. Antrinę pagalbą teikiantys advokatai yra tinkamos kvalifikacijos, teisė pasirinkti advokatą yra išsaugoma ir gali būti realizuota renkantis advokatą iš kitos tarnybos sąrašo. Teisė gauti antrinę pagalbą iš konkretaus Lietuvos advokatūroje esančio advokato nėra numatyta teisės aktais. Tuo tarpu Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 3 dalis įpareigoja šalis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai.
III.
Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 18 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apelianto įsitikinimu,. teismas nenurodė įstatymo nustatytų sąlygų, kurioms esant galimas prašymo perdavimas kitai Tarnybai.
Pabrėžia, kad Tarnybos priimto sprendimo ir veiksmų teisėtumas jau yra išspręstas kitoje byloje, ir yra priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimas (adm. byla Nr. A2-715/2007). Be to, minėtoje byloje išnagrinėtas Tarnybos sprendimas yra dėl advokato pakeitimo. Mano, kad teismo sprendimas pažeidžia ekonomiškumo principą – apeliantas, bendraudamas su advokatu ne Vilniuje, galimai patirtų piniginių bei laiko sąnaudų, kurios nebūtų kompensuojamos.
Šalies argumentai
Taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi nustatytos taisyklės ir jų pagrindu priimta prašymų perdavimo spręsti kitai tarnybai tvarka – 2008 m. birželio 12 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-241 patvirtinto Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės
IV.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš apeliacinio skundo matyti, kad jame keliamas klausimas dėl pritaikytų materialinės teisės normų netinkamo aiškinimo. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino faktines aplinkybes bei klaidingai nustatė prašymų dėl teisinės pagalbos teikimo perdavimo kitai Tarnybai sąlygas bei tvarką.
Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos aplinkybėmis padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo prašymas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai buvo perduotas teisėtai. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą apygardos teismo teritorijoje bei priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Tvarka buvo nustatyta teisingumo ministro 2008-06-12 įsakymu Nr. 1R-241 patvirtintu Aprašu. Aprašo 3 punktas numato, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje, kurios ginčo dalykas yra jos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, per 3 darbo dienas perduoda nagrinėti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pagal pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą. Kai pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Vilniuje, prašymas perduodamas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (4.1 punktas). Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos, kolegijos manymu, pakankamai argumentuotai ir detaliai aptarus bei įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis kolegija nenustatė. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Kolegijos vertinimu, minėto Įstatymo straipsnio (18 str. 3 d.) tikslas – išvengti asmens ir Tarnybos interesų konflikto, kuris galėtų turėti neigiamos įtakos asmeniui teikiamų teisinių paslaugų kokybei. Todėl nagrinėjamu atveju, kai pareiškėjas prašė suteikti teisinę pagalbą byloje dėl žalos, kuri kildinama iš Tarnybos sprendimo neteisėtumo, atlyginimo, Tarnybai buvo pagrindas vadovautis Įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi ir pareiškėjo prašymą persiųsti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kadangi Tarnyba turi suinteresuotumą bylos baigtimi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtos teisės aktų nuostatos negarantuoja absoliučios asmens teisės reikalauti, kad jo prašymas dėl teisinės pagalbos neatsižvelgiant į situaciją būtų tenkinamas skiriant jo pasirinktą advokatą jo pasirinktoje Tarnyboje. Vertinant nagrinėjamą situaciją asmens ir tarnybos interesų derinimo aspektu darytina išvada, kad įstatymo numatytas būdas išvengti asmens ir tarnybos interesų konflikto yra prioritetinis atskirų asmenų siekiui teisinę pagalbą gauti pasirenkant konkretų advokatą. Tai, kad asmeniui teisinė pagalba gali būti teikiama kitos Tarnybos, nepaneigia ir neapriboja šios asmens teisės, ir nereiškia, kad tokiu būdu valdžios įstaigos netarnauja žmonėms. Atsižvelgiant į aukščiau minėtą, pareiškėjo G. K. prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi nustatytų taisyklių ir jų pagrindu priimtos prašymų perdavimo spręsti kitai tarnybai tvarkos – 2008 m. birželio 12 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-241 patvirtinto Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašo atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 1 dalies nuostatoms yra nepagrįstas.
Patikrinusi bylą, kolegija atsižvelgia į išvardintus argumentus bei, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir pateiktomis išvadomis, pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrįstu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.