Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjos Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. D. ieškinį atsakovei UAB „Averita“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė R. D. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą byloje ir ieškovės ieškinį tenkinti pilnai. Priteisti iš atsakovės ieškovės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl faktinių aplinkybių

Byloje nustatyta, kad 2017-06-12 ieškovė sudarė su atsakovu UAB „Averita“ darbo sutartį ir pradėjo vykdyti darbo funkcijas restorane „(duomenys neskelbtini)“ adresu Poilsio g. 16, Šiauliai, restorano vadovės pareigose, nuo 2017-06-13 nustatant bandomąjį 3 mėnesių laikotarpį. Darbo sutarties 3 p. nustatytas darbo užmokestis pagal 2017-06-12 direktoriaus įsakymą Nr. 1782 mokėti LR Vyriausybės nustatytą MMA plius priedai už darbo rezultatus, išmokant du kartus per mėnesį 15 d. ir 01 d. Darbo sutarties 5 punktu nustatytas darbo laikas - 5 darbo dienos, 40 valandų per savaitę, Darbo sutarties 4 punktu nustatytas 3 mėnesių bandomasis laikotarpis. 2017-08-22 pranešimu atsakovė informavo ieškovę apie darbo sutarties nutraukimą, darbo sutartį nutraukiant DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu, t.y. esant nepatenkinamiems išbandymo rezultatams. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodo, kad darbo sutartis nutraukta nesupažindinus jos su atliktų darbų įvertinimo aktu, o apsiribota vien formaliu darbdavio konstatavimu, kad ji neišlaikė bandomojo laikotarpio. 2017-08-22 pranešime ieškovei apie atleidimą (darbo ginčo komisijos bylos – 3 lapas) nurodoma, kad ieškovė apie atleidimą informuota, kad ji neišlaikė bandomojo laikotarpio. R. D. darbų, atliktų išbandymo laikotarpiu, įvertinimo akte (darbo ginčo komisijos bylos 27 lapas) nurodoma, kad ieškovės atleidimo priežastimi įvardijamos sekančios priežastys: darbuotojų mikroklimato bloginimas; neefektyvus darbas ir nereagavimas į darbdavio pastabas; revizijos metu nustatytas prekių trūkumas; leidimas K. K. užsiimti komercine veikla restorane be administracijos pritarimo.

Dėl įrodymų vertinimo

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas įvertino kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos padarė teisingas išvadas. Nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs pirmiau išdėstytas procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).Pirmosios instancijos teismas taikydamas DK 36 straipsnio nuostatas nurodė, kad darbuotojas gali teisme ginčyti jo atleidimą iš darbo, o darbdaviui kyla pareiga įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t.y., kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir/ar asmeninių savybių nesugeba arba negali dirbti darbo, dėl kurio buvo sulygta sudarant sutartį. Kilus tokiam ginčui dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo, teismo pareiga apsiriboja patikrinimu, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, jog darbuotojas neišlaikė išbandymo, taip pat, ar nebuvo pažeista atleidimo iš darbo šiuo pagrindu tvarka. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus bei pateiktus rašytinius duomenis dėl ieškovės darbo įvertinimo Akte nurodomų prekių trūkumų 2017-08-15 atlikus restorano reviziją, konstatavo, kad darbo ginčų komisija, nagrinėdama iš esmės šias darbdavio nurodytas aplinkybes, pagrįstai sprendė, jog atsakovė neįrodė aplinkybių apie prekių trūkumą dėl ieškovės kaltės. Inventorizacijos (revizijos) atlikimo tvarka yra reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-03 nutarimu Nr. 719 patvirtintose inventorizacijos taisyklėse, kurių 26 punkte nustatyta, kai tikrinami atsargų ir pinigų kasoje likučiai, privalo dalyvauti materialiai atsakingi ir (arba) atsakingi asmenys, išskyrus atvejus, kai šie asmenys negali dalyvauti dėl pateisinamų priežasčių. 2017-08-15 aktas, kuriame nurodytas prekių trūkumas yra pasirašytas vienos UAB „Averita“ darbuotojos – vyr. virėjos N. S. (darbo ginčų komisijos byla, 20 l.). Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė būtų kviesta dalyvauti, nors tą dieną ji dirbo, atsakovė, atlikdamas tokį prekių sutikrinimą, pažeidė inventorizacijos taisykles, todėl neįrodė ieškovės darbo įvertinimo akte nurodytos aplinkybės apie prekių trūkumą, ir darytina išvada, kad tai nesudarė pagrindo darbdaviui konstatuoti neigiamų ieškovės išbandymo rezultatų.Taip pat ieškovės darbo įvertinimo Akte nurodoma, kad ieškovė darbo restorane metu, kai restorane pagal užsakymus būdavo organizuojami pobūviai, neatsiklausus bendrovės administracijos leidimo, savivaliaudama leido savo vyrui ( K. K.) restorano „(duomenys neskelbtini)" patalpose užsiimti komercine veikla, tai yra fotografuoti svečius už atlygį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad šių Akte fiksuojamų aplinkybių atsakovė neįrodė ir ši aplinkybė negali būti pagrindu išbandymo rezultatų neigiamai išvadai.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog pripažinus galiojančiais kitus du atsakovės Akte nurodytus pagrindus, galima konstatuoti, jog apeliantės atleidimas iš darbo yra teisėtas. Sutiktina, kad atsakovė atleido apeliantę iš darbo ne už pareikštą pretenziją dėl nepakankamo darbo užmokesčio, bet už tai, kad apeliantė nereagavo į bendrovės direktoriaus teikiamas žodines pastabas dėl bendradarbiavimo su restoranų kuratore T. K. ir darbo funkcijų dalinimosi su kita restorano vedėja A. J., dėl neefektyvaus darbo laiko planavimo, dėl technologinių maisto kortelių nesutvarkymo ir jų nesuvedimo į bendrovės apskaitą, ką pripažino ir ieškovė bei patvirtino liudytojos N. S., S. M.. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo išvadai, kad minėtos aplinkybės yra iš esmės reikšmingos pripažįstant, kad ieškovė neišlaikė darbdavio iniciatyva nustatyto išbandymo, todėl ieškovės atleidimas DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu laikytinas teisėtu. Pripažinus ieškovės atleidimą iš darbo DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu teisėtu, teismui nebuvo pagrindo tenkinti išvestinį ieškovės reikalavimą, t.y. priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos.Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka, jog ji blogino mikroklimatą, nurodo, kad ji negalėjo turėti jokio intereso įtakoti kitos buvusios kolegės darbo ar jos veiklos. Nurodo, kad teismas nepagrįstai sureikšmino dalį N. S. ir S. M. parodymų. Teismas padarė įrodymų vertinimo klaidą nustatydamas, jog ji buvo supažindinta su pareiginiais nuostatais. Taip pat, kad teismas netinkamai interpretavo jos paaiškinimus, nurodant, kad abi šalys patvirtino aplinkybę dėl direktoriaus draudimo vykti ieškovei į Sanitex, ji tik patvirtinusi buvus diskusiją su vadovu apie tai, ar yra reikalinga ten kartais pirkti prekes.Teisėjų kolegija atmesdama apeliantės argumentus kaip nepagrįstus pažymi, kad įvertinus įrodymų visumą nėra teisinio pagrindo daryti priešingą išvadą. Ta aplinkybė, kad konkreti darbo sutarties nutraukimo priežastis pranešime nenurodyta, nereiškia kad ieškovei nebuvo žinoma priežastis. Iš ieškovės, atsakovės ir liudytojų paaiškinimų buvo pagrindas spręsti, kad prieš įteikiant įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą dėl išbandymo rezultatų, bendrovės direktorius buvo nurodęs esmines priežastis, dėl kurių ieškovės tinkamumas darbui išbandymo laikotarpiu įvertintas neigiamai. Teismas pritaria Darbo ginčų komisijos padarytai išvadai, kad ieškovė pavaldiems darbuotojams kalbėdama apie kitų darbuotojų (restorano vedėjų, virėjų) darbo trūkumus, elgėsi netinkamai ir prisidėjo prie neigiamos darbo atmosferos kūrimo. Atsakovės direktorius, matydamas neigiamą darbo atmosferą, susiklosčiusią tarp darbuotojų, ir neigiamą atmosferą kuriantį asmenį (ieškovę) turėjo teisę šią problemą spręsti pasirinkdamas atitinkamas jo požiūriu tinkamas ir įstatymų nustatytas priemones (tarp jų neigiamai įvertindamas išbandymo rezultatus ir kt.), todėl ieškovės veiksmai, bloginę mikroklimatą (darbo atmosferą) tarp darbuotojų, vertintini kaip pakankama priežastis pripažinti išbandymo rezultatus nepatenkinamais. Teismas pagrįstai pritarė Darbo ginčų komisijos sprendime išdėstytiems argumentams, kad šiuo atveju aktualus aspektas, vertinant vykimus į UAB „Sanitex“, yra faktas, kad atsakovės direktorius norėjo racionalių ir ekonomiškų ieškovės veiksmų, o ieškovė turėjo siekti, kad reikiama produkcija būtų pristatyta į restoraną turimų nuolatinių tiekėjų pagal sąrašą, išvengiant laiko gaišaties kelionėje ir nereikalingų darbo sąnaudų perkant nedidelius prekių kiekius iš UAB „Sanitex“. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tinkamo reagavimo į darbdavio pastabas nebuvimas, laikytina svarbia aplinkybe atsakovei vertinant ieškovės išbandymo rezultatus neigiamai.

Dėl liudytojų parodymų, dėl Akte nurodytų faktų vertinimo

Ieškovė apeliaciniame skunde kelia liudytojų duotų parodymų bei jų vertinimo klausimą teigdama, kad teismas visus liudijimus turėjo vertinti vienodai ir objektyviai. Apeliacinės instancijos teismas atmesdamas apeliantės argumentus pažymi, kad teismas objektyviai įvertino liudytojų parodymus. L. T. K. patvirtino, jog būdama paskirta kuruoti visų bendrovės restoranų veiklą talkino ieškovei tiek darbu, tiek patarimais, ir norėjo padėti ieškovei kuo greičiau susiorentuoti pavesto vadovavimo specifikoje, tačiau ieškovei netiko nei jos pagalba, nei kitos restorano vadovės veikla, taip pat ji sulaukusi skundų dėl ieškovės elgesio iš kitų virtuvės darbuotojų. Teismas konstatavo, jog darbuotojų mikroklimato bloginimą netinkamais ieškovės veiksmais patvirtino ir liudytojos N. S., S. M., kurios teismui davė parodymus apie ieškovės reikštus nusiskundimus kitos restorano vadovės (A. J.) nesugebėjimu dirbti, buvus tokių konfliktinių situacijų tarp abiejų vedėjų, kurių metu A. J. apsiverkdavo. Liudytojų D. M. bei I. P.- B. parodymai, kad jie nepastebėjo konfliktinės situacijos darbe tarp ieškovės ir kitų darbuotojų, teismo aptarti bei įvertinti. Pripažintina, kad liudytojų parodymai byloje įvertinti visų įrodymų kontekste, o D. M. parodymai, kad santykiai su virtuvės darbuotojais buvo tik formalūs ir jis tiksliai nežinantis visų aplinkybių, o I. P. - B. parodymai, kad ji nesigilinusi į restorano vedėjų tarpusavio santykius, laikytini ne itin reikšmingais ginčui.Teisėjų kolegija atmeta apeliantės teiginius, kad teismas N. S. ir S. M. parodymus turėjo vertinti kaip nepatikimus. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra tam tikri faktiniai duomenys, pagal 2 dalį tie duomenys gali būti liudytojų parodymuose. Liudytojai veikia savo vardu, neatstovauja kitam asmeniui, jie asmeniškai įspėjami dėl atsakomybės už neteisingų parodymų davimą. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, ta aplinkybė, kad asmuo dirba pas vieną iš šalių, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, o jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio - įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų. Samdančio asmens darbuotojai gali būti apklausiami kaip liudytojai civilinėse bylose dėl kitų darbuotojų atleidimo iš darbo, jeigu jie atitinka liudytojui keliamus reikalavimus (CPK 189 straipsnis) ir nėra aplinkybių, dėl kurių jie negali būti apklausiami kaip liudytojai (CPK 189 straipsnio 2 dalis), svarbu, kad jiems gali būti žinomos aplinkybės, susijusios su byla (CPK 189 straipsnio 1 dalis). Apeliantė net ir neneigia, kad minėtoms liudytojoms galėjo būti žinomos reikšmingos bylai aplinkybės. Apeliaciniame skunde ieškovė pripažįsta, kad yra buvę dialogų su A. J. dėl darbo virtuvėje, atkreipiant jos dėmesį, kad jai nėra pavesta šios sferos kuruoti. Taigi pripažintina, kad teismas padarė išvadas atsižvelgdamas į visų apklaustų liudytojų parodymus, juos įvertinant tinkamai, visų byloje esančių įrodymų visumos kontekste (CPK 185 straipsnis). Apeliantė nurodo, kad dėl darbuotojų mikroklimato bloginimo nesutinka su Akto prielaidomis, jog reikalavo atleisti kito restorano vadovę, veikė vienasmeniškai, trukdė kitai vadovei dirbti, keitė jos nurodymus. Teigia, kad teismas neįvertino, kad pats direktorius V. K. bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog abi vadovės t.y. ir apeliantė buvo atsakingos už skirtingas veiklos sritis ir buvo nepavaldžios viena kitai (2018 sausio 31 posėdis), todėl tiesiogiai ir netiesiogiai negalėjo įtakoti viena kitos. Vadovėms buvo suteikta teisė savarankiškai, pasitariant tarp savęs spręsti dėl darbo laiko, sudaryti grafikus ir reikalui esant juos keisti savo nuožiūra, atsakovė paneigė poziciją, kad vadovės negalėjo darbe būti vienu metu. Teismas neįvertino ir atsakovės pateiktų darbo grafikų, kuriuose aiškiai atsispindi, kad abiejų vadovių darbo laikas dažnai sutapdavo, tai buvo numatyta iš anksto (darbo grafikai sudaromi iš anksto) darbo laiko apskaitos žiniaraštis tai taip pat patvirtino. Birželio mėnesį, sutampantis laikas, darbo kartu buvo 13 d. iš 18 d., liepos mėnesį - 7 dienos ir kt. Šių aplinkybių neįvertinęs teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad apeliantė negalėjo dirbti kartu vienu metu su kita vadove.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės darbo įvertinimo Akte (darbo ginčų komisijos byla, 27 lapas) fiksuota, jog ieškovė per išbandymo laikotarpį blogino restorano „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų mikroklimatą, primygtinai reikalaudama atleisti kitą restorano vadovę, nurodydama, kad restorano vadove turi būti tik ji viena. Greičiausiai vedama noro restoranui vadovauti vienasmeniškai ieškovė piktybiškai, nežiūrint į jokius darbdavio perspėjimus, atvykdavo į restoraną tuomet, kai jau pamainos metu vadovaudavo kita restorano vadovė. Trukdydavo kitai vadovei dirbti, keisdavo jos nurodymus, kenkdavo jos darbui, kitiems restorano darbuotojams sudarydama įspūdį, kad kita restorano vadovė nesugeba atlikti savo pareigų. Teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, kad ieškovės darbo restorane „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu tarp darbuotojų vis dėl to buvo susidaręs netinkamas mikroklimatas (neigiama darbo atmosfera). Ieškovės pareiginių nuostatų (darbo ginčo komisijos bylos 82-83 lapai) 14 punkte nustatyta, kad vadovės pareiga kontroliuoti ir reikalauti, kad būtų laikomasi darbo tvarkos taisyklių reikalavimų, o pareiginių nuostatų 33 punkte nustatyta, kad vadovė atsakinga už darbo tvarkos palaikymą. Darbo tvarkos taisyklių 19.4 punkte nustatyta, kad turi būti palaikoma dalykinė darbo atmosfera, taisyklių 20 punkte nustatyta, kad visi darbuotojai turi vykdyti teisėtus administracijos nurodymus. Nors ieškovė teigia, kad apskritai nebuvo supažindinta su savo pareiginiais nuostatais ir darbo tvarkos taisyklėmis, tačiau iš darbuotojų, supažindintų su įmonės vidaus ir darbo tvarkos taisyklėmis, registracijos žurnalo ir įsakymo, dėl darbuotojų pareiginių nuostatų patvirtinimo, matyti, kad ieškovė yra savo parašu patvirtinusi susipažinimą su šiais dokumentais. Byloje nepaneigta Darbo ginčų komisijos padaryta išvada, kad ieškovė, pavaldiems darbuotojams kalbėdama apie kitų darbuotojų (restorano vedėjų, virėjų ) darbo trūkumus, elgėsi netinkamai ir prisidėjo prie neigiamos darbo atmosferos kūrimo, yra teisinga bei pagrįsta. Atsakovės direktorius, matydamas neigiamą darbo atmosferą, susiklosčiusią tarp darbuotojų, ir neigiamą atmosferą kuriantį asmenį, turėjo teisę šią problemą spręsti, pasirinkdamas jo požiūriu tinkamas ir įstatymų nustatytas priemones, tarp jų neigiamai vertindamas išbandymo rezultatus, todėl ieškovės veiksmai, bloginę mikroklimatą (darbo atmosferą) tarp darbuotojų, vertinti kaip pakankama priežastis pripažinti išbandymo rezultatus nepatenkinamais. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybes šiuo aspektu iš esmės pripažino ir apeliantė, jog atvykdavo į darbą ne darbo grafike nustatytu laiku, kai tuo metu dirbdavo kita restorano vadovė A. J., tai patvirtino ir liudytojai D. M., T. K.. Ieškovės veiksmais darbuotojų mikroklimato bloginimą patvirtino ir liudytojos N. S., S. M., kurios teismui davė parodymus apie ieškovės reikštus nusiskundimus kitos restorano vadovės nesugebėjimą dirbti. Pirmosios instancijos teismas teisingai ieškovės veiksmus vertino kaip pakankama priežastimi pripažinti išbandymo rezultatus nepatenkinamais.Ieškovės darbo įvertinimo Akte nurodoma, kad ieškovės darbas per išbandymo laikotarpį buvo neefektyvus, o į pastabas pasitaisyti ji nereagavo. Restorano veiklai reikalingų maisto produktų įgyti beveik kiekvieną dieną bendrovei priklausančiu transportu važiuodavo ne į artimiausiai nuo restorano (1 km) esančią maisto prekių parduotuvę „Kubas“, o į UAB „Sanitex“, esančią Šiauliuose, Karaliaučiaus g. 41, 15 kilometrų atstumu nuo restorano, tokiu būdu neefektyviai išnaudodama ne tik savo darbo laiką, bet be reikalo eikvodama bendrovės resursus (automobilio amortizacija, kuro sąnaudos). Į direktoriaus pastabas nevažiuoti į UAB „Sanitex“, o maisto produktus įgyti artimiausioje maisto prekių parduotuvėje, nereaguodavo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės tinkamo reagavimo į vadovo pastabas nebuvimas laikytinas svarbia aplinkybe vertinant ar išbandymo rezultatas pagrįstai pripažintas neigiamu.Atsakovės į bylą pateiktos PVM sąskaitos, kuriomis buvo vykdyti prekių apsipirkimai iš UAB „Sanitex“, dalis sąskaitų yra pasirašyta R. D.. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovės teiginiai, jog ieškovė į UAB „Sanitex“ vykdavo beveik kiekvieną darbo dieną pirkti prekių ir taip neefektyviai išnaudojo darbo laiką, darbinį automobilį nėra visiškai pagrįsti. UAB „Averita“ darbo tvarkos taisyklių 20 punkte numatyta, kad visi darbuotojai turi vykdyti administracijos teisėtus reikalavimus, šalys patvirtino, kad ieškovei buvo išsakyti direktoriaus nurodymai vengti pirkimų už grynus pinigus UAB „Sanitex“ kaip nuolatinio tiekėjo, nors ieškovė ir pateikė priežastis, kodėl ji priimdavo sprendimą vykti virtuvei skubiai reikalingu prekių pirkti į UAB „Sanitex“, kaip ir kita bendrovės darbuotoja T. K., tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad ieškovė nereagavo į darbdavio pastabas.Atmestini ieškovės argumentai dėl to, kad teismas neteisingai vertino šią aplinkybę. Atsakovė teigia, kad faktiniai darbdavio veiksmai rodo, jog ieškovės veikimas vykstant ir perkant nedidelius kiekius iš UAB “Sanitex” buvo negalimas. Atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškovei ne vieną kartą buvo sakyta, jog už grynus pinigus UAB “Sanitex” neleidžiama pirkti, kad produktus atveža ir gali atvežti patys tiekėjai. Be to, artimiausia parduotuvė randasi 1 km. atstumu, tuo tarpu iki UAB “Sanitex” Karaliaučiaus 41, Šiauliai - 15 km. Kad atsakovės vadovas ne kartą sakė ieškovei, jog pirkti už grynus pinigus UAB “Sanitex” neleidžiama, iš dalies patvirtina pačios ieškovės pripažintos aplinkybės ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir iš dalies apeliaciniame skunde, kur ji nurodo, kad “buvo diskusija su vadovu apie tai ar yra reikalinga ten pirkti prekes”. Ieškovės taip akcentuojami jai išduoti avansiniai pinigai nepaneigia teismo išvadų bei atsakovės paaiškinimų, kadangi ieškovė turėjo teisę gauti avansinius mokėjimus, tačiau tai nereiškia, jog jie buvo skirti pirkti prekes iš UAB “Sanitex”. Ieškovės teiginiai, jog į darbo laiką kelionės trukmė nebuvo traukiama, nebuvo kitų dėl to išlaidų, neatitinka tikrovės, ieškovė nepateikė, jog būtų skaičiavusi, kiek laiko trunka išvykimas į UAB “Sanitex”, ir kokiu būdu toks laikas nebuvo apskaitomas kaip jos darbo laikas, nes visas ieškovės darbo laikas buvo apskaitomas.

Dėl supažindinimo su pareiginiais nuostatais, dėl DK 36 straipsnio 3 dalies taikymo

Ieškovė neigia buvus supažindinta su pareiginiais nuostatais, tačiau pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius ieškovės teiginius. Pažymėtina, kad ieškovė iš pradžių teigė, jog buvo nesupažindinta ir su darbo tvarkos taisyklėmis, tačiau pateikus įrodymus, jog ji buvo su jomis supažindinta, pakeitė poziciją ir pripažino, kad buvo supažindinta su darbo tvarkos taisyklėmis. Atsakovė pagrįstai teigia, kad ieškovės pozicija procese rodo, jog ji renkasi versijas pagal situaciją, nurodydama sau palankias, nors ir neatitinkančias faktų, aplinkybes.Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė sudarydama darbo sutartį su atsakovu sutiko su darbdavio teise vertinti jos darbo rezultatus bei pasinaudoti paprastesne atleidimo procedūra, jeigu išbandymo rezultatai bus nepatenkinami, sutiko, jog išbandymo terminas nustatomas darbdavio naudai. Atsakovė nurodo, kad apeliantė bando kvestionuoti tokią darbdavio teisę į paprastesnę atleidimo procedūrą, nors atsakovė nuosekliai neigė ieškovės paaiškinimus, atsakovė daug metų dirbanti bendrovė, tačiau iš esmės neturėjusi bylų su darbuotojais, kas atsakovės nuomone rodo, jog atsakovė veikia dalykiškai, sąžiningai ir laikosi darbo sutarčių sąlygų.DK 36 straipsnio 3 dalis (įsigaliojusi nuo 2017-07-01) nustato, pripažinus, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, darbdavys iki išbandymo termino pabaigos gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti išeitinės išmokos. Iki 2017-07-01 galiojusio DK 107 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, pripažino, kad išbandymo norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas, ir nemokėti jam išeitinės išmokos. Susitarimas dėl išbandymo laikotarpio laikomas papildoma darbo sutarties sąlyga, skirta užtikrinti darbdavio interesus pasirenkant darbuotojus. Kaip teisingai paminėjo pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad išbandymas yra tam tikras terminas, per kurį darbdavys gali patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui (DK 105 straipsnio 1 dalis). Darbo sutartis sudaroma šalių valia (DK 93 straipsnis). Tik darbdavys gali spręsti, ar darbuotojas sugeba tinkamai atlikti jam pavestą darbą, išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai, todėl laikoma, kad darbo sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo momento. Nuo šios sąlygos priklauso ne darbo sutarties galiojimas, bet tik paprastesnė darbo sutarties nutraukimo tvarka, nes darbdavys, pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris dienas, ir nemokėti šiam išeitinės kompensacijos (DK 107 straipsnio 1 dalis). Tai yra savarankiškas darbo sutarties nutraukimo pagrindas. Išbandymo rezultatų vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio prerogatyva, atleidžiant darbuotoją pagal DK107 straipsnį nėra taikomi tokie griežti reikalavimai kaip nutraukiant darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, nes įstatymas nenumato tokio išbandymo instituto formalizavimo.Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog nustatytas formalus DK 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbo sutarties nutraukimo tvarkos nesilaikymas, neįspėjus apie būsimą atleidimą, nesuteikia pagrindo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, nes, supažindinus su atleidimu iš darbo DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu ir atidėjus atleidimą trim dienoms, buvo iš esmės pasiektas DK 107 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 dienų įspėjimo termino tikslas informuoti darbuotoją apie būsimą atleidimą šios normos pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiame ginče atsakovė įrodė, jog ieškovė nereagavo į darbdavio (bendrovės direktoriaus) jai teikiamas žodines pastabas dėl bendradarbiavimo su restoranų kuratore T. K. ir darbo funkcijų dalinimosi su kita restorano vedėja A. J., dėl neefektyvaus darbo laiko planavimo, dėl technologinių maisto kortelių nesutvarkymo ir jų nesuvedimo į bendrovės apskaitą, pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad ieškovės atleidimas DK 36 straipsnio 3 dalies pagrindu laikytinas teisėtu.

Dėl kitų argumentų

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.Ieškinyje dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovė rėmėsi naujojo Darbo kodekso 218 straipsnio nuostatomis ir neturtinę žalą kildino iš neteisėto jos atleidimo iš darbo, nes dėl neteisėtų atsakovės veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, sumažėjo jos savivertė ir pasitikėjimas savimi, analogiškai ieškovė paaiškino ir teismo posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas ieškovės teiginius apie neigiamus dvasinius išgyvenimus laikė deklaratyviais, nepagrįstais jokiais įrodymais, nes ieškovei buvo aiškiai žinoma, jog ji priimta bandomajam laikotarpiui darbdavio iniciatyva, kas bet kokiu atveju lemia jos tinkamumo darbui įvertinimą išbandymo laikotarpio pabaigoje ir galimybę, kad darbo sutartis gali būti nutraukta. Teisėjų kolegija pritaria teismo argumentams, kad byloje ieškovė neįrodė aplinkybių, jog darbdavys su ja elgėsi nepagarbiai, išreiškė kokius tai žeminančius teiginius kitų darbuotojų akivaizdoje apie jos gebėjimus. Ieškovė neneigė, kad pokalbiai vyko asmeniškai bendraujant su bendrovės direktoriumi, kas yra normali praktika darbo santykiuose. Pirmosios instancijos teismas nenustatė neteisėtų atsakovės veiksmų ir ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmetė. Pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą netaikyti DK 218 straipsnio 2 dalies, CK 6.250 straipsnio nuostatų, nenustačius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų ir ieškinį kildinamą iš darbo teisinių santykių atmetus, neturtinės žalos dydis nenustatytinas.Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei. Atsakovė apeliacinėje instancijoje patyrė 484 Eur bylinėjimosi išlaidas, todėl šios išlaidos iš ieškovės priteistinos atsakovės naudai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei UAB „Averita“ (juridinio asmens kodas 145223012) 484 Eur (keturių šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.