- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-08-20
- Bylos Nr.
- A-822-812-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Klaipėdos apygardos teismui, Lietuvos apeliaciniam teismui
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Klaipėdos apygardos teismui ir Lietuvos apeliaciniam teismui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir su tuos susijusių išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą, prašydamas:
1) iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Klaipėdos apygardos teismo priteisti dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 20 d., kuris sudaro iš viso 171 145,56 Lt, įskaitant jam neišmokėtą 106 301,59 Lt (atsižvelgiant į infliaciją);
2) iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos apeliacinio teismo priteisti dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., kuris sudaro 171 754,27 Lt, įskaitant jam neišmokėtą 125 380,62 Lt (atsižvelgiant į infliaciją);
3) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingas lėšas;
4) įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę ir Lietuvos apeliacinį teismą toliau mokėti ne mažesnį kaip 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatytą atlyginimą;
5) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti (b.l. 2-5).
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 20 d. dirbo Klaipėdos apygardos teismo teisėju, o nuo 2004 m. sausio 1 d. iki šio laiku dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir LR Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689), tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. jam mokamas sumažintas atlyginimas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – LR Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494). Pagal pastarąjį nutarimą atlyginimų koeficientas jam buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Lietuvos Respublika neskyrė tinkamo finansavimo, 2000 – 2002 m. Klaipėdos apygardos teismas jam nepagrįstai nepriskaičiavo 141 325,81 Lt ir neišmokėjo 87 780,01 Lt atlyginimo, 2004 – 2008 m. Lietuvos apeliacinis teismas jam nepagrįstai nepriskaičiavo 142 738,05 Lt ir neišmokėjo 104 198,78 Lt. atlyginimo. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateikė statistinę informaciją apie infliaciją, kuri 2007 m. gruodžio mėn., palyginti su 1999 m. gruodžio mėn., sudarė 21,1 procento, 2008 m. I ketvirčio (2008 m. kovo mėn., palyginti su 2007 m. gruodžio mėn.) - 3,8 procento. Infliacija nuo 2000 m. iki 2007 m. gruodžio mėn. sudaro 58 594,02 Lt Už 2008 m. sausio – vasario mėn. infliacija sudaro 241,95 Lt Visa nepriemoka kartu su infliacija sudaro 342 899,83 Lt. Tokiais veiksmais atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą, draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ir pareigūnams kištis į teismų veiklą, taip pat jo teises į įstatymų saugomus interesus. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimais, taip pat 2000 m. sausio 12 d. sprendimu nustatyta ir išaiškinta, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą, kad teisėjų atlyginimą, kuris negali būti mažinamas per visą teisėjo darbo teisme laiką, sudaro visos išmokos, mokamos teisėjui iš valstybės biudžeto. Lietuvos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime suformulavo teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir šį nepriklausomumą įtvirtinančių garantijų apsaugos konstitucinę doktriną, taip pat apibrėžė teisėjo materialinių garantijų pobūdį ir turinį – pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, siekiant užtikrinti teisėjo nepriklausomumą, draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą. LR Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarime Nr. 1494 nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė minėtą nutarimą priėmė „atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“ ir atlyginimo koeficientą sumažino nuo 2,5 karto iki 1,75 karto. Lietuvos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad pagal Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalį teisėjo darbo teisme metu jo atlyginimas gali būti sumažintas, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ aiškintina kaip reiškianti esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Tokiais atvejais valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams ir finansiniams poreikiams užtikrinti, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki, neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta. Pareiškėjas mano, kad LR Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 buvo priimtas tik dėl politinės valios, nes valstybės ekonominė ir finansinė padėtis iš esmės nebuvo pablogėjusi tiek, kad valstybė pritrūko lėšų valstybės funkcijoms vykdyti. Priimant šį nutarimą, nebuvo išlaikyta proporcingumo pusiausvyra tarp asmenų, kuriems mažinamas atlyginimas, ir kitų asmenų bei valstybės interesų. Nuo 2000 metų iki šiol valstybės ekonominė padėtis keitėsi, tačiau minėtas nutarimas nebuvo panaikintas ir ši padėtis neištaisyta iki šiol. Valstybė privalo savo prievolę įvykdyti visiškai, t.y. atsiskaityti su pareiškėju už visą laikotarpį.
Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad 1999 m. gruodžio 20 d. Teisingumo ministerijos viceministro raštas patvirtina, kad atlyginimai teisėjams sumažinti Seimo politine valia, o ne dėl sunkios ekonominės padėties.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pateiktu su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 21-24). Nurodė, kad panašioje faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje buvo skirta ekonominė ir finansinė ekspertizė, kurios išvadose konstatuota, kad 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonomine ir finansinė padėtis: „1999 metų valstybės finansų padėtis, įvertinant kitus ekonominius bei finansinius rodiklius, buvo labai artima valstybės nemokumui (angl. default)“. Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Mano, kad tai reiškia, jog valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimus, buvusius iki 2000 m. sausio 1 d. Pareiškėjas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo V skirsnio 3 straipsnyje konstatuota: „Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad esant tokiai faktinei situacijai, kai dėl 1999 m. pabaigoje Lietuvoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės – finansinės padėties valstybės biudžete nebuvo įmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek jų reikėjo piniginėms kompensacijoms už išlikusį nekilnojamąjį turtą mokėti, ir kai 1999 m. pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės – finansinės padėties neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui dar kurį laiką atsiliepė, Seimas galėjo priimti sprendimą pailginti terminus, iki kurių valstybė turi įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus sumokėti pinigines kompensacijas už išlikusį nekilnojamąjį turtą“. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimo III skirsnio 4 straipsnyje konstatuota: „Visuotinai žinoma, kad 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė – finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė – finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominė – finansinę sistemą, inter alia tai, kad į 1999 metų valstybės biudžetą nebuvo surinkta labai didelė lėšų suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, kitoms visuomenės ir valstybės reikmėms finansuoti, kitoms valstybės funkcijoms vykdyti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės – finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti. Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000-2001 metams; minėtos ekonominės – finansinės krizės neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai. Taigi tokiomis aplinkybėmis valstybės biudžetas (ir savivaldybių biudžetai) galėjo būti peržiūrimas, išlaidos (asignavimai) galėjo būti mažinamos.“. Todėl dėl itin sunkios valstybės ekonominės – finansinės būklės buvimo 1999 metais ginčo šiuo atveju neturėtų kilti. Mano, kad pareiškėjo teiginys, jog sunki ekonominė ir finansinė valstybės padėtis buvo, tačiau pablogėjusi ne tiek, kad mažinti teisėjams atlyginimus, turėtų būti paremta bent kokiais įrodymais. Taip pat atsakovui neaišku, kokią politinę valią pareiškėjas turi mintyje. Visi reikalavimų pagrindžiantys teiginiai turi būti paremti konkrečiais įrodymais, priešingu atveju atsakovas netenka galimybės tinkamai atsikirsti. 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė, vykdydama LR Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurinant ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. 1997 m. birželio 30 d. Vyriausybės nutarimu, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus: teisėjams, generaliniam prokurorui, valstybės kontrolieriui, ir kt. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė. Kai kurie jų kreipėsi į teismus dėl nepagrįstai sumažintų atlyginimų: šiose bylose Konstitucinis Teismus, sprendė, ar toks sumažinimas neprieštarauja Konstitucijos 48, 94, 131 straipsniui (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas). 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto (liko tik teisėjai ir prokuratūros vadovai). 2000 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 381 iš išvardintų pareigūnų išbrauktas ir valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Tokiu būdu, teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Pateikiamame Vyriausybės posėdžio 1999 m. gruodžio 1 d. protokole Nr. 52 nurodyta, kad lėšų taupymo srityje Vyriausybė nusprendė sumažinti darbo apmokėjimo disproporcijas tarp pareigūnų grupių. Valstybė gali diferencijuoti atskiroms pareigūnų grupėms darbo apmokėjimo sistemas, teisinį darbo atlyginimo reguliavimą ir nustatyti skirtingus darbo atlyginimo dydžius (Lietuvos Konstituciniu Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas), todėl vertinant, ar teisėjų atlyginimai buvo sumažinti proporcingai, atsižvelgtina į darbo užmokesčio didinimo, mažinimo ir taupymo (apribojant socialines garantijas) mastus, taip pat į tai, kad Vyriausybė siekė mažinti disproporciją tarp atskirų gyventojų grupių. 1999 m. gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sudarė 1170,9 lito, vidutinis teisėjo atlyginimas - 7784,2 lito. Atsižvelgiant vien į šį rodiklį, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo. Vyriausybės posėdžio 1999 m. gruodžio 1 d. priimtų „Principinių sprendinių 2000“ pagrindu 1999 m. gruodžio 28 d. buvo patvirtintos LR Vyriausybės 1999 – 2000 metų veiklos programos įgyvendinimo priemonės. Juose priimti sprendimai dėl lėšų taupymo (10 priemonių), lengvatų mažinimo (5 priemonės) ir mokesčių, įplaukų į biudžetą ir jo fondus perskirstymo (8 priemonės), valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto subalansavimo (7 priemonės). Motyvuojant sunkia ekonomine ir finansine būkle, buvo priimti ir kiti teisės aktai atskirais klausimais - 1999 m. gruodžio 3 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1359, 1999 m. gruodžio 13 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1398, 1999 m. lapkričio 18 d. Seimo rezoliucija. Šioje byloje taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl taikytina analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams (teisėjai yra valstybės pareigūnai). Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymus principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas trejų metų terminas savo pobūdžiu yra materialinis teisinis terminas. Nors šis terminas yra susijęs su analogiškos trukmės ieškinio senaties terminu, numatytu DK 27 straipsnyje, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas. Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teises į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Todėl šis terminas, kitaip negu ieškinio senaties terminas, negali būti atnaujinamas teismo, darbo ginčų komisijos sprendimu ar šalių susitarimu pailginamas, t. y. jis yra imperatyvus (LR darbo kodekso komentaras, III dalis, 532 psl.).
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas teismo posėdyje nurodė, kad teisėjų atlyginimas turi būti sprendžiamas ne individualioje byloje, o priimant atitinkamus teisės aktus.
Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas pateiktu atsiliepimu į prašymą nurodė (b.l. 18-20), kad teismai yra valstybės biudžetinės įstaigos, finansuojamos iš valstybės biudžeto (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 126 str.). pagal Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą, Biudžetinės sandaros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 27 straipsnio 1 dalį teismui, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne teismo, o Vyriausybės kompetencijai.
Mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pareiškėjo prašyme keliamas klausimas dėl teisėjo atlyginimo sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo turi būti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau - Konstitucija) kaip tiesioginio taikymo aktu (Konstitucijos 6 straipsnis) bei konstitucines nuostatas plėtojančia konstitucine doktrina. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Konstitucijos 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Taigi teisėjas gali vykdyti teisingumą tik būdamas nepriklausomas nuo byloje dalyvaujančių šalių, valstybinės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių ir visuomeninių susivienijimų, fizinių ir juridinių asmenų. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinant teisminės valdžios, kaip visavertės valdžios, savivaldą, finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1996 m. balandžio 18 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas ir kt.). Teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas yra įtvirtintas taip pat ir tarptautiniuose dokumentuose. Teisėjo darbo apmokėjimo apsauga - viena iš teisėjo nepriklausomumo garantijų. Europos chartijos dėl teisėjų statuso 6.1 punkte nustatyta, jog teisėjams, vykdantiems savo pareigas, už darbą turi būti apmokama tokiu lygiu, kad jie būtų apsaugoti nuo galimo spaudimo, kuriuo būtų siekiama daryti įtaką jų sprendimams ir elgesiui teisme, pažeidžiant jų nepriklausomumą ir nešališkumą. Oficialioje Lietuvos konstitucinėje doktrinoje yra suformuluota nuostata, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimo mažinimas yra įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, kai būtina taupyti valstybės išteklius ir panaudoti juos tam, kad butų įmanoma išvengti ar sušvelninti krizės padarinius. Tačiau bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansine būklė yra itin sunki. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarine sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, pabrėžė, jog teismai privalo ištirti ir įvertinti „ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas laikantis proporcingumo principo reikalavimų tiek dėl valstybėje susiklosčiusios ekonomines bei finansinės padėties, tiek ir dėl kitų kategorijų asmenų, kuriems atlyginimas (darbo užmokestis) mokamas iš valstybės biudžeto, ar faktinis pagrindas laikinai mažinti teisėjų atlyginimą, jeigu jis buvo, tebeegzistuoja, ar jis nėra pasibaigęs“. Taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A10-01/2007 išaiškino, jog „nustatant, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ teisėjų atlyginimų mažinimas buvo teisėtas, reikia išsiaiškinti [...] valstybės ekonominę ir finansinę būklę minėtojo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu, o taip pat atskirais laikotarpiais iki tol, kol šis nutarimas sukelia teisines pasekmes ir yra taikomas. [...] Be to, vertinant, ar pareiškėjų atlyginimo sumažinimas buvo teisėtas, reikia įvertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant į galimą valstybės ekonominės būklės pablogėjimą, ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio, t. y. atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu, taip pat svarbu nustatyti sunkios valstybės ekonominės ir finansines būklės trukmę (jos pradžią bei pabaigą) ir galimą jos įtaką valstybės sugebėjimui mokėti pareiškėjams priklausantį atlyginimą“. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstine teisėjų kolegija 2007 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A10-01/2007, nurodė, kad sunkios valstybės ekonominės ir finansines būklės įrodinėjimo našta priklauso valstybei, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė (CK 6.273 str.).
Atsakovas Klaipėdos apygardos teismas pateiktu atsiliepimu į prašymą nurodė, kad jei bus gautas papildomas finansavimas neišmokėtai atlyginimo daliai mokėti, neprieštarauja pareiškėjo reikalavimui nustatyta tvarka sumokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. vasario 20 d. (b.l. 96-97).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo A. K. prašymą patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės 102987,61 Lt. (vieną šimtą du tūkstančius devynis šimtus aštuoniasdešimt septynis litus 61 ct) neišmokėto atlyginimo ir 118 Lt (vieno šimto aštuoniolikos litų) atstovavimo išlaidas pareiškėjui A. K. , kitoje dalyje prašymą atmetė. Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje analogiškoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimui ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti. Aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarime Nr. 1494 pavartota formuluotė (sudėtinga ekonominė bei finansinė būklė) neatitinka vienos iš sąlygų, tik kurioms esant teisėjų atlyginimo laikinas mažinimas yra galimas, formuluotės (itin sunki ekonominė bei finansinė padėtis), pati savaime taip pat nėra teisiškai reikšminga ginčo išsprendimui. Atsižvelgiant į iš Konstitucijos 109 straipsnio kylantį teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvą bei iš Konstitucijos kylančias sąlygas, tik kurioms esant teisėjų atlyginimo sumažinimas ir būtent tik laikinas sumažinimas yra galimas, bylą nagrinėję teismai privalėjo ištirti ir įvertinti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas laikantis proporcingumo principo reikalavimų tiek dėl valstybėje susiklosčiusios ekonominės bei finansinės padėties, tiek ir dėl kitų kategorijų asmenų, kuriems atlyginimas (darbo užmokestis) mokamas iš valstybės biudžeto, ar faktinis pagrindas laikinai mažinti teisėjų atlyginimą, jeigu jis buvo, tebeegzistuoja, ar jis nėra pasibaigęs. Pažymėtina, kad proporcingumo principas reikalauja, jog teisės aktais nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Plenarinė sesija sprendė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, kad teisėjams, „kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų <...>, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas“ negali būti aiškinama kaip įstatyminio lygio reguliavimu įtvirtinanti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494 atliktą teisėjų atlyginimo sumažinimą. Aptariama įstatymo nuostata, kad „mokamas iki tol gautas darbo užmokestis“ nagrinėjamos bylos kontekste aiškintina kaip reiškianti, jog, valstybės ekonominei ir finansinei būklei nesant itin sunkiai, ieškovėms turi būti mokamas tokio dydžio atlyginimas, į kurį jos įgijo teisę, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimas. Savo esme analogiškos nuostatos, nurodytos ir 2007 m. sausio 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A10-01/2007 priimtoje nutartyje: nustatant, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atliktas teisėjų atlyginimų mažinimas buvo teisėtas, reikia išsiaiškinti valstybės ekonominę ir finansinę būklę minėtojo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu, o taip pat atskirais laikotarpiais iki tol, kol šis nutarimas sukelia teisines pasekmes ir yra taikomas, reikia įvertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant į galimą valstybės ekonominės būklės pablogėjimą, ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio, t. y. atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu. Taip pat svarbu nustatyti sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklė trukmę (jos pradžią bei pabaigą) ir galimą jos įtaką valstybės sugebėjimui mokėti pareiškėjams priklausantį atlyginimą. LR Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, kuriuo nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000 m. sausio 1 d., buvo priimtas atsižvelgiant „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“. Šis nutarimas pagal Konstitucijoje įtvirtintą principą, kad teisėjams mažinti atlyginimus galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki, buvo laikino pobūdžio.
Lietuvos Konstitucinis Teismas nurodė (2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas), kad LR Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime suformuluotas išaiškinimas, „...kad, įsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas daugiau negali būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo. Būtent šiuo atžvilgiu tuo metu, kai buvo priimamas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos...“. Taigi, vertinant, ar LR Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjų atlyginimo mažinimas buvo pagrįstas, reikšmingas laikotarpis yra nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. rugsėjo 7 d., kada buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, kurio atitinkamos nuostatos, liečiančios teisėjų atlyginimo mažinimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Laikotarpiu nuo 2000 m. rugsėjo 7 d. iki 2001 m. liepos 18 d., kada įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, galiojo Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas ir jo atitinkamos nuostatos, liečiančios teisėjų atlyginimo mažinimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. Jefremova v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija jau yra konstatavusi, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme“. Kadangi nagrinėjamoje byloje, dėl žemiau nurodytų motyvų, taikomas LR darbo kodekso 298 straipsnis, numatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo.
Teismas, konstatavo, kad teisėjų atlyginimų mažinimas bylai reikšmingu laikotarpiu (nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. rugsėjo 8 d.) įvykdytas teisėtai ir pagrįstai: itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties buvimą patvirtina Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertizė bylose Nr. 2A-3/2007, Nr. 2-216-55/2007 dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo aktas, kuris nagrinėjamoje byloje vertinamas kaip rašytinis įrodymas (b.l. 27-95). Ekspertų išvadose nurodyta, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos atsistatymas nebuvo toks akivaizdus kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (b.l. 94). Sunkios ekonominės padėties buvimas konstatuotas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime ir 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimų mažinimas buvo neproporcingas, t. y. diskriminacinis, atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu: 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurindama ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr.1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Teismas nustatė, kad teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai,- paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t.y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Tai rodo, kad atlyginimų sumažinimas buvo proporcingas ir įvykdytas dėl itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties šalyje, o pareiškėjo skunde ir jo atstovo teismo posėdžio metu nurodyti teiginiai, kad atlyginimai sumažinti tik dėl Seimo politinės valios, nėra patvirtinti jokiais įrodymais.
Pareiškėjas A. K. 1999 m. gruodžio 24 d. LR Prezidento dekretu Nr. 472 buvo paskirtas ir iki 2003 m. rugsėjo 20 d. dirbo Klaipėdos apygardos teismo teisėju, nuo 2004 m. sausio 1 d. iki šiol – Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Iki 1999 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 bei 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, o nuo 2000 m. sausio 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, jam mokamo atlyginimo koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75, vadovaujantis minėto nutarimo nuostatomis, jam buvo skaičiuojamas ir mokamas atlyginimas ir Lietuvos apeliaciniame teisme (b.l. 6-11).
Teismas pripažino, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2001 m. liepos 18 d. iki 2008 m. kovo 1 d. (laikotarpis, iki kurio prašoma priteisti neišmokėtą atlyginimą) turėjo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą ir ši jo teisė atsakovo Lietuvos valstybės buvo pažeista ir turi būti ginama. Atsižvelgiant į nustatytas atlinkybes teismas pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies: jam, taikant LR darbo kodekso 298 straipsnio nuostatą, iš atsakovo priteisė neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. vasario 29 d., viso – 102987,61 Lt (b.l. 8-11). Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje. Pareiškėjo reikalavimas priteisti nuostolius, atsiradusius jam neišmokėtai atlyginimo daliai nuvertėjus dėl infliacijos, netenkinamas, kadangi nei teisėjų atlyginimu mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai, nei LR darbo kodeksas nenumato, kad turi būti kompensuojamas tokio pobūdžio atlyginimo nuvertėjimas, be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog patyrė tokio pobūdžio nuostolius. Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjas nereiškė reikalavimo dėl delspinigių priteisimo LR darbo kodekso 207 str. 1 d. ir 1996-02-20 LR delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo pagrindu.
Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę skirti neišmokėtai atlyginimo daliai reikalingas lėšas, kadangi neišmokėta atlyginimo dalis priteisiama būtent iš minėto atsakovo. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę ir Lietuvos apeliacinį teismą toliau mokėti ne mažesnį kaip 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatytą atlyginimą taip pat atmestas kaip nepagrįstas, kadangi šiam momentui nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjo teisė gauti teisės aktais nustatytą atlyginimą bus ginčijama ateityje.
Teismas iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui priteisė jo turėtas 118 Lt. atstovavimo išlaidas (ABTĮ 44 str. 1 ir 6 d.).
III.
Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo reikalavimą tenkinti pilnai.
1. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pažymėjo, kad esant ne bet kokiai sunkiai ekonominei finansinei situacijai galima mažinti teisėjų atlyginimus, tačiau situacija turi būti tokia, kad nesumažinus atlyginimų, valstybė negalės toliau vykdyti savo funkcijų. Mažinti teisėjams atlyginimus galima esant išskirtinei ekonominei krizei arba gaivalinei nelaimei ir tai galima daryti tik laikantis proporcingumo principo bei tik tam tikrą griežtai apibrėžtą laiką.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu analogiškoje administracinėje byloje Nr. 1-611-764/2008 priteisė iš atsakovų atlyginimo nepriemoką nuo 2000 m. sausio 1 d. ir įpareigojo mokėti atlyginimą buvusį iki sumažinimo dienos. Teismas konstatavo, kad valstybės ekonominės bei finansinės padėties pablogėjimas 1999 m. nebuvo toks didelis, kad jį galima būtų apibrėžti sąvoka „itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis“.
3. Byloje atsakovai neįrodė, kad Lietuvoje buvo ekonominė krizė ir nesumažinus teisėjams atlyginimų, valstybė negalėjo vykdyti savo funkcijų.
4. Tikroji teisėjams atlyginimo sumažinimo priežastis nurodyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos teikime Vyriausybei dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projekto. Teikimas pasirašytas viceministro. Jame nurodyta: ,,Atsižvelgiant į tai, kad 2000 metų biudžete nėra numatyta skirti pakankamai lėšų teisėjų, prokurorų darbo užmokesčiui, teisingumo ministerija teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo „dalinio pakeitimo projektą“. Tai reiškia, kad atlyginimo sumažinimo teisėjams tikroji priežastis buvo ta, kad Seimas neskyrė pakankamai lėšų teisėjų atlyginimams išmokėti.
Lietuvos Respublikos 2000 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte 6 str. Įstatymo priedėlio pakeitime matyti, kad teismams buvo sumažintas finansavimas 30 mln. litų. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų atlyginimams skirtos lėšos buvo sumažintos nuo 3920 tūkst. litų iki 3870 tūkst. litų. Valstybės išlaidos padidintos 800000 tūkst. litų. Teismas šių dokumentų neįvertino.
5. Teismas nepagrįstai vertindamas Lietuvos apeliacinio teismo nutartį analogiškoje byloje rėmėsi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi. Šiuo atveju, bylose dalyvavo ne tie patys asmenys, pareiškėjo bylą niekada nebuvo nagrinėta Lietuvos apeliaciniame teisme.
6. Teismas nepagrįstai taikė Darbo kodekso 298 straipsnį. Teisėjas dirba ne darbo sutarties pagrindu, todėl jam Darbo kodekso normos netaikomos. Teisėjo darbą reglamentuoja specialusis teisės aktas – Teismų įstatymas.
7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija dėl teisėjų atlyginimo civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 (procesinio sprendimo kategorijos : 19.4,20.2 92 (S)) nurodė, kad taikytinos CK šeštos knygos nuostatos. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 taip pat matyti, kad esant tokios kategorijos byloms taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą.
8. CK 6.251 straipsnis nurodo, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. CK 6.271 straipsnis numato atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Komentuojamas straipsnis yra specialioji norma, taikoma, kai žalą padarė viešasis asmuo - valstybė ar savivaldybė viešojo administravimo srityje. Šis straipsnis taikomas, kai viena teisinio santykio, kurį reglamentuoja viešoji teisė, šalis – valstybė ar savivaldybė, padarė žalą kitai šio santykio šaliai – fiziniam ar juridiniam asmeniui. Nors žalą padaro valstybė, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai (LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 26 d. nutartis c. b. Nr. 3k-3-92/1999, A. Z. ir Visagino miesto valstybinė mokesčių inspekcija).
9. Esant įstatymų nesureguliuotiems klausimams dėl teisėjų atlyginimo, taikytina ne DK 298 straipsnio nuostatos, o Lietuvos Respublikos Konstitucija ir iš jos išplaukiantis principas, kad pažeistos teisės turi būti atstatytos pilnai, o tuo pačiu padaryti nuostoliai kompensuoti pilnai. Teismų įstatyme nėra normos dėl šio įstatymo ir teisės taikymo analogijos, o DK 9 straipsnis reglamentuoja analogijos taikymą. Šio straipsnio trečiojoje dalyje nurodyta, kad neleidžiama taikyti pagal analogiją specialiųjų teisės normų, nustatančių išimtis iš bendrųjų taisyklių. Dėl to apeliantas daro išvadą, kad specialiesiems įstatymams negali būti taikoma analogija iš DK normų. DK 27 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad ieškinio senačiai taikoma CK ir CPK nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.
10. Šioje byloje senaties skaičiavimo terminas nėra prasidėjęs, nes pažeidimas, kurį daro atsakovai, yra tęstinio pobūdžio ir vyksta iki šiandien. Tik nuo pažeidimo pasibaigimo prasidės ir senaties termino skaičiavimas.
Teismų įstatymo 55 straipsnyje yra nustatyta, kad teisėjams atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Darbo kodeksas taikomas tik asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį. Teismų įstatyme ir kituose įstatymuose detalizuojamas Konstitucijos 109 straipsnio antroje dalyje įtvirtintas teisėjo ir teismo nepriklausomumas. Viena iš nepriklausomumo garantijų yra teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantija. Sprendžiant teisėjų atlyginimo klausimus, taikytina tiesiogiai Konstitucijos 109 straipsnis ir Civilinio kodekso bendrosios nuostatos dėl žalos padarymo. Atsakovų padarytas teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio ir senaties terminas prasidės nuo pažeidimo pabaigos dienos. Sąlygos atsirasti atsakomybei už padarytą žalą yra numatytos civilinio kodekso nuostatose: 6.246 str. (neteisėti veiksmai), 6.248 str. (kaltė), 6.249 str. (pasekmės – žala ir nuostoliai) ir 6.247 str. (priežastinis ryšys). Šioje byloje yra visi šie požymiai: Vyriausybė priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutarimą kuris sukėlė teisines pasekmes – nuostolius: nebuvo pilnai gautos darbinės pajamos, pinigai nuvertėjo. Negautas pinigines lėšos pareiškėjas traktuoja kaip nuostolius, taip pat kaip nuostolį traktuoja ir infliacijos padarinius. Atsakovai privalo patirtą nuostolį visiškai atlyginti (CK 6.251 str.).
11. Atsakovai ir toliau mokėdami mažesnį atlyginimą, pažeidinėja pareiškėjo teises.
Šalies argumentai
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
1. LAT CBS teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 21 d. nutartyje Nr. 3K-P—187/2007 nurodyta, kad Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatytas teisėjų atlyginimų mažinimas galimas esant valstybėje itin sunkiai ekonominiai, finansinei padėčiai, laikinai ir proporcingai.
2. Apeliacinės instancijos teismas c.b. Nr. 2A-3/2008 siekiant išsiaiškinti ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis buvo itin sunki, todėl teisėjų atlyginimai galėjo būti sumažinti, paskyrė ekspertizę, kadangi nagrinėjamas klausimas reikalauja specialių žinių. Ekspertizės akto išvadose konstatuota, kad „apibendrinant nagrinėtus rodiklius, galima teigti, kad itin sunki finansinė padėtis valstybėje prasidėjo 1999 metais, o 2004 metais 7 iš 12 nagrinėtų rodiklių buvo pagerėję - iš jų 5 susiję su VSD fondo būkle - valstybės biudžeto būklę - valstybės biudžeto pajamų vykdymas, biudžeto deficitas absoliučia suma, valdžios sektoriaus skola bei šios skolos dalis nuo BVP- nepasiekė ikikrizinio lygio iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 m.). Kadangi valstybės biudžetas apimtimi ir svarba yra žymiai didesnis už VSDF biudžetą, negalime teigti, kad sunki valstybės finansinė padėtis pasibaigė iki nagrinėto laikotarpio pabaigos“. Taigi, ekspertizės išvadose nustatyta, jog itin sunki padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2006 m.
3. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir konstitucinę doktriną sprendžiant klausimą dėl sąlygų, kurioms esant galima sumažinti teisėjų atlyginimus, reikia vertinti tiek valstybės ekonominę, tiek valstybės finansinę padėtį. Tuo labiau, kad tai vienas kitą sąlygojantys procesai (ekspertizės akto 3 psl. nurodyta, kad ekonominė ir finansinė padėtis dažnai yra susiję reiškiniai, nes valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai veikia valstybės finansinę padėtį) ir ši padėtis negali pasikeisti labai greitai, todėl teisėjų atlyginimų sumažinimo sąlygų aiškinimas negali būti susiaurinamas.
4. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d nutarimo nuostata, kad mažinti teisėjų atlyginimą galimą tik įstatymu ir laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki - turi būti aiškinama atsižvelgiant į bylos specifiką ir teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, ypatumus. Pirma, iš ekspertizės akto išvadų matyti, kad valstybės itin sunki ekonominė, finansinė padėtis nesibaigė iki 2006 m. Antra, net jei padėtis būtų pagerėjusi ir priemonių būtinumas išnykęs 2006 m., aptariama priemonė panaikinama laikantis nustatytos tvarkos, t. y. priimant įstatymus, kuriems atsirasti reikia ir turinčių įstatymų iniciatyvos teisę, ir politinės valios.
5. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos Seimas sprendžia klausimus, susijusius su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu, teisės aktų nustatyta tvarka savo kompetencijos ribose: 1) Įsigaliojus Teismų įstatymui, nuolat buvo rengiami, registruojami ir svarstomi atskiri įstatymo straipsnių projektai; 2) Parengtas Negautos teisėjų atlyginimo dalies grąžinimo įstatymo projektas, Nr. XP-3194, kuris po teikimo procedūros Seime grąžintas Vyriausybei tobulinti ir bus pateiktas priėmimui pakartotinai per Seimo rudens sesiją (rengėjas-Vyriausybė); 3) Seimui pateiktas Teisėjų atlyginimo įstatymo projektas, projekto Nr. XP-3117 (rengėjas- Vyriausybė), kuris šiuo metu svarstomas komitetuose ir bus svarstomas Seimo plenariniame posėdyje rudens sesijoje (teisės aktų projektai yra viešai paskelbti Seimo tinklapyje). Įstatymų priėmimo procedūroje dalyvauja suinteresuotų grupių – teisėjų - atstovai.
Minėtų aplinkybių neįvertinimas sprendžiant klausimą dėl laikinumo sąlygos nustatymo iškreipia įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios kompetencijas ribas, pažeidžia teisinės valstybės principą bei Konstitucijos 5, 67, 69 straipsniuose įtvirtintas nuostatas.
6. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų būtinų valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijų. Todėl pažeidė Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, 96, 126 straipsnius, Civilinio proceso kodekso 185, 218 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tos pačios kategorijos bylose.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pabrėžė, kad Lietuvos apeliacinis teismas nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Mano, kad nagrinėjant A. K. apeliacinį skundą, turėtų būti laikomasi Konstitucinio Teismo formuojamos konstitucinės doktrinos nuostatų, atsižvelgiama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus aktualiais bylos nagrinėjimo klausimais.
Tretysis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija su A. K. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, kuri yra analogiška bylai išnagrinėtai Vilniaus apygardos administraciniame teisme, skyrė valstybės ekonominę ir finansinę ekspertizę. Ekspertizės išvadose yra konstatuota, kad 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis: „1999 metų valstybės finansų padėtis, įvertinant kitus ekonominius bei finansinius rodiklius, buvo labai artima valstybės nemokumui (angl. default). Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 m., o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė iki krizinio laikotarpio rodiklių“. Atsižvelgdama į šiuose Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. lapkričio 13 d. nutarimuose išdėstytas aplinkybes, Finansų ministerija daro išvadą, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusi itin sunki valstybės ekonominė finansinė padėtis yra laikytina visuotinai žinoma aplinkybe. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 1 dalimi, aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti. Todėl Finansų ministerija mano, kad apelianto teiginys, kad byloje atsakovai neįrodė, kad Lietuvoje buvo ekonominė krizė, yra visiškai nepagrįstas. Minimos Konstitucinio Teismo nuostatos taip pat nurodo ir objektyvias priežastis, kodėl Seimas neskyrė pakankamai lėšų teisėjų atlyginimams išmokėti.
Finansų ministerija mano, kad priimdamas sprendimą Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Sis terminas savo pobūdžiu yra materialinis teisinis terminas. Vadovaujantis asmenų lygybės prieš įstatymą principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Kadangi Lietuvos Respublikos teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl turėtų būti taikoma analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams, t. y. turi būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje yra reglamentuota, kad teisėjas yra valstybės pareigūnas. Atsižvelgiant į teisėjų skyrimo ir atleidimo procedūras, darytina išvada, kad teisėjų darbdavys yra valstybė, o darbovietė -konkretus teismas. Be to, nagrinėjamos bylos negalima traktuoti kaip žalos atlyginimo bylos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kurie taikomi apskaičiuojant teisėjų atlyginimus, nėra pripažinti neteisėtais, faktiškai šioje byloje nėra ir konstatuotų valstybės neteisėtų veiksmų. Nesant neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnis) negali atsirasti ir atsakomybė už padarytą žalą.
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad lėšos valstybės biudžete nebuvo numatytos dėl valstybės sunkios finansinės ir ekonominės padėties. Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktame ekspertizės akte konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės itin sunki finansinė padėtis nesibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2006 m.
Dėl teisėjų atlyginimo pagrįstumo mažinimo nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo prašymą pateiktą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodė, kad nors Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 straipsnį teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus. Šiuose teisės aktuose nurodytas teisėjo apibūdinimas ir jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius su išimtimis, būdingomis teisėjui kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam konstitucinius teisminės valdžios įgalinimus. Nors teisėjai ir nėra tiesiogiai sutapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai. Taigi, teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas Darbo kodekso 298 straipsnis. Analizuojant teisėjų skyrimo ir atleidimo procedūras akivaizdu, jog jų darbdavys yra valstybė, o darbovietė konkretus teismas, todėl nagrinėjama byla nėra žalos atlyginimo byla pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį. Vyriausybės nutarimai, kurie taikomi apskaičiuojant pareiškėjų atlyginimus, nėra pripažinti neteisėtais, o tiesioginis Konstitucijos taikymas nesuponuoja besąlyginio teisėjų reikalavimų patenkinimo, todėl faktiškai šioje byloje nėra konstatuotų valstybės neteisėtų veiksmų. Kadangi pareiškėjo skundas plačiąja prasme kyla iš valstybės tarnybos ar darbo santykių, tarp valstybės ir teisėjo A. K. neatsiranda civiliniai teisiniai santykiai, numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.1 straipsnyje. Dėl šios priežasties pareiškėjas, gindama savo teises dėl negauto atlyginimo, nepagrįstai jas siekia ginti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytų žalos atlyginimo normų pagrindu. Bylos šalių nesieja deliktinės atsakomybės ar kitokie civiliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2000 m. sausio mėnesio. Be to, reikalavimas taikyti infliaciją nėra numatytas nei priteisiant su darbo santykiais susijusias sumas, nei atlyginant patirtą žalą todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.
Pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių reikalavimą įpareigoti atsakovus toliau mokėti ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 numatytą atlyginimą. Atsižvelgiant į reikalavimo pobūdį bei asmenį, kuriam jis yra nukreiptas, teigtina, kad individualų ginčą nagrinėjantis teismas yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę pareiškėjui nustatyti į ateitį, kadangi tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126 str., 127 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime išaiškino, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti pagal tokius kriterijus, kurie susiję su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas, diferencijuojant gali būti taikomi tik su tuo nesusiję kriterijai (darbo stažas ar pan.). Taigi, patenkinus šį pareiškėjo reikalavimą gali būti sukurta tokia situacija, kai jam būtų mokamas kitoks atlyginimas nei kitiems tame pačiame teisme dirbantiems teisėjams.
Atsiliepimas
Klaipėdos apygardos administracinis teismas atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą nurodė, kad ginčas turi būti sprendžiamas laikantis įstatymų ir būtų priimtas teisėtas ir teisingas sprendimas, o gavus papildomą finansavimą neišmokėtai atlyginimo daliai mokėti, neprieštaraus pareiškėjo reikalavimui nustatyta tvarka sumokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už atitinkamą laikotarpį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjo A. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniai skundai netenkintini.
2008 m. gegužės 23 d. prašymu pareiškėjas yra pareiškęs materialinius teisinius reikalavimus, susijusius su negautu atlyginimu, pareiškėjo teigimu neteisėtai nustatytu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, ir prašo priteisti dėl atlyginimo sumažinimo neišmokėtą teisėjo atlyginimą, atsižvelgiant į infliaciją, už laikotarpius nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 20 d. ir nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingas lėšas, įpareigoti Lietuvos Respubliką ir Lietuvos apeliacinį teismą mokėti ne mažesnį kaip 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatytą atlyginimą.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto prašymo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjas, remdamasis atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir šį nepriklausomumą įtvirtinančių garantijų apsaugos konstitucine dokritina. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl susijusių Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.
Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjui atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje yra ne sykį konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose (šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nebuvo įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo) suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjo teisė yra pažeista, ir ją ginti.
Pasisakydama dėl apelianto (pareiškėjo) argumento apie tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą dėl valstybės ekonominės ir finansinės padėties nuo 1999 m. gruodžio 28 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo laikas) iki 2003 m. sausio 1 d. (kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo ir, aukščiau paminėtų Konstitucijos nuostatų taikymo požiūriu, valstybė privalėjo mokėti teisėjams iki sumažinimo buvusį atlyginimą), kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ši aplinkybė yra bylai reikšminga kaip fakto nustatymo klausimas. Tačiau kartu pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės aiškinimas taip pat yra sietinas su materialinės teisės normos aiškinimu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 preambulės nuorodos į sudėtingą valstybės ekonominę bei finansinę būklę, kuria buvo grindžiamas šio nutarimo priėmimas, aiškinimu. Savo ruožtu toks nurodytos materialinės teisės normos aiškinimas turi būti sietinas su atitinkamomis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime bei 2009 m. sausio 15 d. sprendime pateiktomis sampratos „sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ („valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis“) aiškinimo ir taikymo laike išvadomis. Kolegija pažymi, kad išvardinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties (paminėtu nagrinėjamai bylai reikšmingu laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 20 d.) aiškinimosi aspektai buvo integruotai įvertinti paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu.
Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis (taikant trejų metų ribos taisykles) buvo nemokama nepagrįstai ir turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.
Taigi pareiškėjo (apelianto) argumentai dėl jo reikalavimų, sietinų su laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 20 d., kolegijos nepripažintini pagrįstais.
Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal DK 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Teisėjų kolegijos nuostata, DK 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Šis terminas yra imperatyvus. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009). Sprendžiant DK 298 straipsnio taikymo klausimą šioje administracinėje byloje būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla.
Sprendžiant klausimą dėl teisės į skundą patenkinimo, o būtent klausimą dėl to, už kurį laikotarpį ir kokio dydžio gali būti priteistas neišmokėtas teisėjo atlyginimas, teisėjo atlyginimo įsiskolinimas negali būti tapatinamas su žala. Žalos atlyginimo teisiniai santykiai nėra tapatūs santykiams, kurie atsiranda tuomet, kai darbo (tarnybos) teisinių santykių subjektai yra priverčiami įvykdyti savo pareigas (šiuo atveju – sumokėti atlyginimo skirtumą). Tokiu atveju nauji savarankiški teisiniai santykiai neatsiranda, o tik įvykdomos pareigos jau esančiuose darbo (tarnybos) teisiniuose santykiuose. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo, ir atmeta pareiškėjo (apelianto) argumentus, susijusius su tuo, kad neišmokėtas teisėjo atlyginimas turi būti traktuojamas kaip žala ar nuostoliai.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neišmokėto atlyginimo dalis už trejus metus yra iš esmės pagrįsta.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjai tam tikrą atlyginimą pripažintinas nepagrįstu. Taip pat yra nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą skirti teismo sprendimu priteistų sumų išmokėjimui reikalingas lėšas. Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad infliacijos koeficiento taikymas priteisiant su darbo santykiais susijusias sumas nenumatytas, dėl to šioje dalyje reikalavimas laikomas nepagrįstu.
Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl pareiškėjo A. K. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad teismo posėdyje pateiktas atsakovo atstovo prašymas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą nagrinėjamoje byloje ketveriems metams lygiomis dalimis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga praktika, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė sprendimo įvykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ir turėdama omenyje, kad minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas yra iš esmės tas pats, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Nutartis neskundžiama.