Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-02-19 · Administracinė byla Nr. A-602-167-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-19
Bylos Nr.
A-602-167-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00281-2011-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas
T. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A602-167/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00281-2011-8 Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (trečiasis suinteresuotasis asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas T. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. vasario 1 d. (pagal gavimo datą) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas), 3 916,98 Lt turtinės žalos atlyginimą, 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Skunde nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (10.20)3-65983 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDF valdyba) 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7596 ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. liepos 12 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą nepakeistą. Vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, VSDFV Vilniaus skyrius paskaičiavo ir 2010 m. rugpjūčio 13 d. išmokėjo pareiškėjui 17 322 Lt senatvės pensijos dalį, tačiau dėl VSDFV Vilniaus skyriaus vengimo tai padaryti, jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurios atlyginimas priteistinas iš Lietuvos valstybės. Skunde vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir teigė, kad VSDFV Vilniaus skyrius, po Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo įsigaliojimo išmokėdamas tik dalį jam priklausančios senatvės pensijos už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d., pažeidė norminių teisės aktų reikalavimus: Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu pripažinta, kad VSDFV Vilniaus skyrius, pritaikydamas perskaičiuojamai jo senatvės pensijai maksimalų draudžiamųjų pajamų koeficientą – 5, pažeidė tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) redakcijos nuostatas. Manė, kad išmokėdamas mažesnę nei priklauso senatvės pensijos sumą ir vengdamas mokėti susidariusį pensijos skirtumą, VSDFV Vilniaus skyrius elgėsi neteisėtai ir dėl tokių veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę žalą. Nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai lėmė, jog jis patyrė nuostolių dėl negautų pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę šių neteisėtų veiksmų. Nuostoliai, kuriuos jis patyrė negalėdamas naudotis jam priklausančiais pinigais, skaičiuotini vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Priklausanti senatvės pensijos dalis (17 322 Lt) turėjo būti išmokėta kartu su kitomis per laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. jam sumokėtomis senatvės pensijos dalimis, tačiau 17 322 Lt VSDFV Vilniaus skyrius išmokėjo tik 2010 m. rugpjūčio 13 d. Taigi, per visą laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 13 d. jis patyrė žalą (negautų pajamų forma). Atsižvelgęs į tai, kad CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų išieškojimo, pareiškėjas manė, kad jam priteistina tik ta palūkanų suma, kuriai nėra suėjęs senaties terminas, t. y. už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 13 d. – 3 919,98 Lt.

Skunde taip pat nurodė, kad dėl minėtų VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų jis patyrė ir neturtinę žalą. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus 1994 m. liepos 18 d. Pensijų įstatymą, atsižvelgdamas į tai, kad pagal šio įstatymo nuostatas jam priklausančios senatvės pensijos dydis turi sudaryti apie 3 000 Lt, 1995 m. vasario 15 d. pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį ir nuo 1995 m. balandžio 3 d. išėjo į pensiją, tačiau nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. jam buvo mokama vidutiniškai tik 400 Lt dydžio pensija, dėl to jis pajuto kasdieniam pragyvenimui reikalingų lėšų trūkumą. Įsigaliojus Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymui, jis tikėjosi, kad neišmokėtą senatvės pensijos dalį gaus kartu su šio įstatymo pagrindu mokėtinomis senatvės pensijų kompensacijomis, tačiau VSDFV Vilniaus skyrius to nepadarė. Siekdamas apginti savo teises turėjo kreiptis į teisininkus, bylinėtis teismuose, turėjo išlaidų. Per visą minėtą laikotarpį patyrė nemažą nervinę įtampą, didelius dvasinius išgyvenimus. Visa tai lėmė dar didesnį jo ir taip silpnos sveikatos pablogėjimą, jis jautėsi pažemintas, kadangi ilgą laiką sąžiningai dirbo ir mokėjo mokesčius, o priklausančios išmokos turėjo laukti ilgiau kaip 15 metų. Dėl nurodytų priežasčių manė, kad jam turi būti priteistas 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, bei, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteistinos ir procesinės penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad viešoji atsakomybė yra deliktinė atsakomybė, kuri atsiranda dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis), o pareiškėjas prašomą atlyginti turtinę žalą sieja su palūkanomis, kurių mokėjimą, kaip sutarčių neįvykdymo teisinę pasekmę, nustato CK 6.210 straipsnio 1 dalis. Pažymėjo, jog pareiškėjo ir atsakovo sutartiniai santykiai nesieja, o deliktinę atsakomybę reglamentuojančios CK normos palūkanų, kaip žalos atlyginimo, mokėjimo nenustato. Manė, kad pareiškėjas nepagrindė turtinės žalos atsiradimo, nes jo prašomos priteisti 3 919,98 Lt palūkanos nelaikytinos žala, apibrėžta CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. VSDFV Vilniaus skyrius, vykdydamas teismo sprendimą, išmokėjo pareiškėjui 17 322,68 Lt dydžio senatvės pensijos nepriemoką, todėl laikytina, kad atlygino pareiškėjui jo patirtą žalą, t. y. negautas pajamas. Atkreipė dėmesį, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo nenustato nei Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymas, nei Pensijų įstatymas, todėl manė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat netenkintinas. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų neturtinės žalos dydžiui pagrįsti, o skunde minimos bylinėjimosi išlaidos nelaikytinos žala, nes šių išlaidų atlyginimą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnis ir VSDFV Vilniaus skyrius, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 27 d. nutartį, atlygino pareiškėjui 2 616,00 Lt išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Atsakovo atstovė posėdžio metu prašė taikyti ieškinio senaties terminą tiek reikalavimui dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo ir, remiantis tuo, atmesti pareiškėjo skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDF valdyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantis specialusis teisės aktas – Pensijų įstatymas – nenustato palūkanų skaičiavimo net tuo atveju, jeigu pensijų sumos laiku neišmokėtos dėl pensiją skiriančios ir mokančios įstaigos kaltės (Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalis). Palūkanų skaičiavimas nėra nustatytas ir Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatyme. Pažymėjo, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, o pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose (Pensijų įstatyme, Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintuose Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) neturtinės žalos atlyginimo galimybė nenustatyta. Nurodė, kad pareiškėjas yra praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi jis apie pensijos, mokamos nuo 1995 m. sausio 1 d., dydį žinojo 1995 metų pradžioje, o į teismą kreipėsi tik 2011 m. vasario 1 d. Manė, kad pareiškėjas praleido ne tik CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą terminą, bet ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų bendrąjį ieškinio senaties terminą. Tikino, jog iš pareiškėjo 2008 m. spalio 27 d. skundo, paduoto VSDF valdybai, matyti, kad apie senatvės pensijos dydį jis žinojo 1995 metų vasario mėnesį. Reikalaudamas išmokėti senatvės pensijos dalį, neapribotą koeficientu 5, pareiškėjas 2002 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į tuometinį socialinės apsaugos ir darbo ministrą. Kadangi pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą, manė, kad jo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestini.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 26 d. sprendimu patenkino pareiškėjo T. A. skundą iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos respublikos 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2010 m. liepos 12 d., ir pažymėjo, kad vertinant, ar iki pareiškėjo kreipimosi į teismą (2011 m. vasario 1 d.) ieškinio senaties terminas nebuvo pasibaigęs, būtina nustatyti, kada pareiškėjas sužinojo ar, atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. apie tai, kad laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. jam buvo mokama mažesnė senatvės pensija, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius įstatymus.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, 2012 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas rėmėsi CK 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39 patvirtintoje Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgoje pateiktais išaiškinimais bei nurodė, jog nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo tos dienos, kurią pareiškėjas T. A. sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. jam buvo išmokėta mažesnė senatvės pensija, nei pagal tuo metu galiojusius įstatymus jam priklausė. Išdėstė, jog byloje nustatyta, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pensijų įstatymo skirsnyje „Paskirtų pensijų mokėjimo tvarka“ (45–50 straipsniai) buvo sureguliuotas pensijų, paskirtų iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiavimas ir mokėjimas ir šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmenims, kuriems valstybinės socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijos buvo paskirtos iki šio įstatymo įsigaliojimo, pensijos perskaičiuojamos pagal šį įstatymą remiantis pensijos byloje fiksuotais uždarbio ir stažo duomenimis. To paties straipsnio 5 dalyje buvo įtvirtinta, kad valstybinio socialinio draudimo valdybos teritoriniai skyriai privalo pradėti mokėti perskaičiuotas pensijas ne vėliau kaip praėjus 6 mėnesiams nuo šio įstatymo įsigaliojimo. Iki to laiko pensininkui mokama paskirtoji pensija, indeksuojant ją šio įstatymo 50 straipsnyje nustatyta tvarka. Jei perskaičiuota pensija yra didesnė, skirtumas pensininkui kompensuojamas nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Taigi, iki 1995 m. liepos mėnesio VSDF valdybos teritoriniuose skyriuose vyko visų iki 1995 m. sausio 1 d. paskirtų senatvės ir invalidumo pensijų perskaičiavimas, o iki to laiko pensininkui buvo mokama anksčiau paskirta pensija, indeksuojama šio įstatymo 50 straipsnyje nustatyta tvarka. Todėl pagal aptartas įstatymo nuostatas, 1995 m. liepos mėnesį kartu su perskaičiuota to mėnesio pensija, jei perskaičiuota pensija buvo didesnė, pensininkui buvo išmokama ir nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos susidariusi pensijos nepriemoka – skirtumas tarp perskaičiuotos ir 1995 m. sausio–birželio mėn. mokėtos pensijos. Pridūrė, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais (prijungta administracinė byla Nr. I-786-426/2009, b. l. 94 – 103, 134 – 145) yra neginčijamai konstatuota, kad atsakovas perskaičiavo pareiškėjui skiriamos senatvės pensijos dydį už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. vadovaudamasis vėliau įsigaliojusia Pensijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies nuostata (prijungta administracinė byla Nr. I-786-426/2009, b. l. 52–53, 55), nors iš pradžių buvo atlikti kitokie skaičiavimai (prijungta administracinė byla Nr. I-786-426/2009, b. l. 50–51) ir taip pažeidė lex retro non agit principą. Nustatyta, kad VSDFV, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą, pareiškėjui T. A. 2010-08-13 pervedė 17 322,68 Lt sumą (b. l. 31).

Šalies argumentai

Teismas apžvelgė, jog pareiškėjas skunde teismui (b. l. 2) nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimui priėmus 1994 m. liepos 18 d. Pensijų įstatymą, atsižvelgdamas į tai, kad pagal šio įstatymo nuostatas jam priklausančios senatvės pensijos dydis turi sudaryti apie 3 000 Lt, 1995 m. vasario 15 d. pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį ir nuo 1995 m. balandžio 3 d. išėjo į pensiją, tačiau laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. jam buvo mokama vidutiniškai tik 400 Lt dydžio pensija. Akcentavo, jog pareiškėjas skunde taip pat nurodė: „Kurį laiką dėl tokios situacijos nesijaudinau, kadangi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 5 dalis numatė, kad perskaičiuotas pensijas teritoriniai Sodros skyriai turi pradėti mokėti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 1995 m. liepos 1 d. Tačiau pradėjus mokėti perskaičiuotą pensiją, supratau, kad mano gaunama pensijos suma yra žymiai mažesnė nei aš buvau apskaičiavęs“. Pažymėjo ir tai, jog iš prijungtoje administracinėje byloje esančio 2008 m. spalio 27 d. skundo VSDFV matyti (administracinė byla Nr. I-786-426/2009, b. l. 18 – 19), kad pareiškėjas nurodo, jog jau 1995 m. vasario mėn. pradžioje jam asmeniškai apsilankius pensijų skyriuje buvo pranešta, kad perskaičiuota pensija sudarys per 3 000 Lt, o 2002 m. gruodžio 5 d. jis rašė skundą ministrei V. B., prašydamas išmokėti perskaičiuotą pensiją už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d., netaikant asmens draudžiamųjų pajamų koeficiento 5, tačiau ši pensija nebuvo išmokėta.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs aptartas teisės aktų nuostatas bei atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, kad nuo 1995 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjas gavo nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuoto dydžio senatvės pensiją (b. l. prijungta administracinė byla Nr. I-786-426/2009, b. l. 13), kas įrodo, jog jis apie jam nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotos pensijos dydį sužinojo 1995 m. rugpjūčio mėnesį, todėl ir terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo skaičiuotinas nuo šios datos. Pažymėjo, jog 2000 m. liepos 18 d. priimtas CK, kurio 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d. (su tam tikromis įstatymo numatytomis išimtimis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, 2000 m. liepos 18 d. priimto CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas apie jam nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotos pensijos dydį, sužinojo 1995 m. rugpjūčio mėnesį, kai galiojo 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos, pagal kurias (redakcija, galiojusi nuo 1995 m. liepos 26 d. iki 1995 m. gruodžio 20 d.) buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškininės senaties terminas (1964 m. Civilinio kodekso 84 str. 1 d.). Todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie sumažintą senatvės pensijos dydį žinojo 1995 m. rugpjūčio mėnesį, o reikalaudamas išmokėti senatvės pensijos dalį, neribotą koeficientu 5, jis 2002 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į tuometinę socialinės apsaugos ir darbo ministrę V. B., taigi pareiškėjas, kreipdamasis į teismą tik 2011 m. vasario 1 d., praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo, kadangi 1995 m. rugpjūčio mėn. sužinojęs apie sumažintą pensiją, į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo kreiptis iki 1998 m. rugpjūčio mėn. Pažymėjo ir tai, jog nors pareiškėjo atstovas teismo posėdyje laikėsi pozicijos, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. liepos 12 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį, kuria pripažino pareiškėjo T. A. skundą dėl pensijos dalies priteisimo pagrįstu, tačiau ši pareiškėjo pozicija paneigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartimi (b. l. 118 – 128), kurioje, kaip minėta, be kita ko, buvo konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 2011 m. liepos 12 d.

Pridūrė, jog CK nuostatos dėl trejų metų ieškinio senaties termino taikytinos tiek reikalavimams dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo (rėmėsi LVAT 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-280/2012, 2009 m. rugsėjo 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525–844/2009). Konstatavęs, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, teismas jo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė (CK 1.131 str. 1 d.).

IV.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 154 – 158), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde remiasi CK 1.124 straipsniu bei nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo nustatytas senaties termino skaičiavimo pradžios momentas yra klaidingas, o nutartyje minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl senaties termino pradžios skaičiavimo – ydinga. Teigia, jog šioje byloje ieškinio senaties pradžios skaičiavimo momentas (t. y. sužinojimas apie savo teisių pažeidimą momentas) turi būti skaičiuojamas nuo LVAT 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos (t. y. nuo 2010 m. liepos 12 d.), kadangi būtent tuo momentu pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą – tai, kad jam neteisėtai buvo mokama tik maža dalis priklausančios pensijos (400 Lt). Mano, jog apibrėžiant ieškinio termino skaičiavimo pradžios momentą svarbu nustatyti teisės pažeidimo momentą. Taigi, sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kai asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Pažymi, kad šioje byloje norint įvertinti kaip analogiškoje situacijoje elgtųsi apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina atsižvelgti ir į individualias asmens savybes. Tikina, jog kiekvieno individo faktinis suvokimas apie jo pažeistas teises yra skirtingas ir todėl negalima taikyti vienodo sužinojimo momento nustatymo visiems asmenims. Dėsto, jog asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą yra daugialypis ir turėtų būti aiškinamas atsižvelgus tiek į faktines aplinkybes, tiek į subjektyviąją nagrinėjamos situacijos pusę. Nurodo, jog konkrečioje situacijoje, VSDFV 1995 m. liepos 19 d. perskaičiavus pareiškėjo pensiją, neatsirado joks juridinis pagrindas sumokėti iki tol nesumokėtos pensijos dalies. Priešingu atveju, jeigu 1995 m. liepos 19 d. atliktas pareiškėjo pensijos perskaičiavimas VSDFV iniciatyva būtų sukūręs teisinę prielaidą priverstine tvarka išieškoti nesumokėtos pensijos dalį (ar konstatuota, kad neišmokėta pensijos dalis privalo būti išmokėta), pareiškėjas būtų supratęs, kad jo atžvilgiu teisės pažeidimas buvo įvykdytas. Tačiau kol juridinio pagrindo sumokėti nesumokėtos pensijos dalį nebuvo, tol pareiškėjas negalėjo būti visiškai įsitikinęs, kad jo teisės buvo pažeistos, o ir atitinkamai, neatsirado sužinojimo apie jo teisės pažeidimą, momentas. Pabrėžia, jog tik LVAT galutiniu ir neskundžiamu sprendimu priteisus nesumokėtos pensijos dalį (t. y. 2010 m. liepos 12 d.), pareiškėjas objektyviai galėjo suvokti, kad jo teisės formaliąja prasme buvo pažeistos ir nuo šio momento reikalauti atlyginti patirtus nuostolius, apie kurių reikalavimo galimybę sužinojo LVAT sprendimo priėmimo momentu. Atsižvelgiant į tai, teigia, jog ieškinio senaties terminas privalo būti skaičiuojamas nuo LVAT sprendimo, t. y. 2010 m. liepos 12 d., ir jis nagrinėjamu atveju, nebuvo praleistas. Be to, nagrinėjamoje situacijoje nuostoliai dėl jų specifiškumo turi tęstinumo savybę. Paaiškina, jog atsakovui delsiant sumokėti pareiškėjui jam priklausiusios, bet nesumokėtos pensijos dalį, pareiškėjui kasdien atsirado tam tikra nuostolių dalis ir atitinkamai didėjo bendra nuostolių suma. Todėl net ir tokiu būdu aiškinant senaties termino skaičiavimo pradžią, sužinojimo apie savo teisių pažeidimo momentas, kaip ir senaties terminas, atsinaujina kasdien tol, kol nuostoliai yra patiriami. Priduria, jog šioje byloje būtinas papildomų įrodymų rinkimas dėl sužinojimo dėl pareiškėjo teisės pažeidimą momento.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 161 – 163) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes, priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Mano, jog teismas pagrįstai nustatė, kad nuo 1995 metų rugpjūčio mėnesio pareiškėjas gavo nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuoto dydžio senatvės pensiją (prijungta administracinė byla Nr. 1-786-426/2009, b. 1. 13), o tai įrodo, kad pareiškėjas apie jam nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotos pensijos dydį sužinojo 1995 metų rugpjūčio mėnesį, todėl ir terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo skaičiuotinas nuo šios datos. Pažymi, jog nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais teisiniais motyvais, kuriais pareiškėjas iš esmės nesutinka su LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartimi ir kvestionuoja LVAT praktiką dėl ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo. Mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momentą ir pažymėjo, jog pareiškėjo pozicija, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. liepos 12 d. (t. y. nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos), yra paneigta LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartimi, kurioje, be kita ko, buvo konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo 2010 m. liepos 12 d. Pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime nurodo ir cituoja tą pačią LVAT praktiką dėl ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo, kuria rėmėsi LVAT, priimdamas 2012 m. kovo 9 d. nutartį, todėl pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo ydingą LVAT praktiką, atmestinas kaip nepagrįstas. Priduria, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartimi ir siekdamas nustatyti ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momentą, papildomai surinko ir ištyrė visus galimus įrodymus, t. y. prijungė administracinę bylą Nr. 1-786-426/2009 ir tyrė šioje byloje esančius rašytinius įrodymus, vertino proceso šalių rašytinius ir žodinius paaiškinimus, todėl visiškai nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad šioje byloje būtinas papildomų įrodymų rinkimas dėl sužinojimo apie pareiškėjo teisės pažeidimą momento.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 170 – 173) prašo šį apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atkreipia dėmesį į tai, jog apeliaciniame skunde apeliantas nepagrįstai atsakovu nurodo ir VSDF valdybos Vilniaus skyrių, kuris proceso šalimi nebuvo patrauktas nagrinėjant jo skundą pirmosios instancijos teisme, todėl VSDF valdybos Vilniaus skyrius šalintinas iš atsakovų. Pažymi, jog apeliacinio skundo teiginys, esą skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes „yra būtinas papildomų įrodymų rinkimas dėl sužinojimo apie pareiškėjo teisės pažeidimą momento“, atmestinas kaip nepagrįstas, o apeliacinio skundo teiginys, kad „dėl nepagrįsto VSDFV Vilniaus skyriaus vengimo laiku sumokėti priteistą neišmokėtos pensijos dalį, pareiškėjas patyrė turtinės ir neturtinės žalos, dėl kurios priteisimo kreipėsi į teismą“, neatitinka faktinių aplinkybių. Atsiliepime iš esmės cituoja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendime suformuluotus teiginius ir išreiškia jiems pritarimą. Taip pat remiasi CK 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi ir akcentuoja, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog šioje byloje ieškinio senaties pradžios skaičiavimo momentas (t. y. sužinojimas savo teisių pažeidimą momentas) turi būti skaičiuojamas nuo LVAT 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos (t. y. nuo 2010 m. liepos 12 d.), kadangi būtent tuo momentu pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą – tai, kad jam neteisėtai buvo mokama tik maža dalis priklausančios pensijos (400 Lt), kadangi toks teiginys prieštarauja LVAT išaiškinimui administracinėje byloje Nr. A-756-174/2012 ir CK 1.127 straipsnio 1 daliai, kurioje nėra nustatyta, jog teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai teisės pažeidimas yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Apeliacinis skundas atmestinas.

2008 metais pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus senatvės pensijos dalį, kuri nebuvo jam išmokėta už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-786-426/2009, įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2010 m. liepos 12 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą nepakeistą. VSDFV Vilniaus skyrius, vykdydamas teismo sprendimą, 2010 m. rugpjūčio 13 d. išmokėjo pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. – 17 322,68 Lt.

2011 m. vasario 1 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą su reikalavimais atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo jam padaryta neteisėtais VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmais. Pareiškėjo teigimu, turtinę ir neturtinę žalą jis patyrė dėl to, kad VSDFV Vilniaus skyrius išmokėjo jam ne visą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, 2012 m. kovo 9 d. nutartimi (Nr. A756-174/2012) panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo. Nagrinėjama byla buvo perduota nagrinėti iš naujo motyvuojant tuo, kad teismas nagrinėjęs bylą neteisingai skaičiavo ieškinio senaties terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartyje sprendė, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia neteisingai buvo siejama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo įsiteisėjimu, t. y. su 2010 m. liepos 12 d.; apeliacinės instancijos teismas tokią pirmosios instancijos teismo poziciją vertino kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. nutartyje konstatavo, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o ne nuo tos dienos, kurią asmens teisės pažeidimo faktas pripažįstamas teismo sprendimu. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. jam buvo išmokėta mažesnė senatvės pensija nei pagal tuo metu galiojusius įstatymus jam priklausė.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą padarė išvadą, kad nuo 1995 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjui buvo mokama 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuoto dydžio senatvės pensiją, todėl pareiškėjas apie jam perskaičiuotos pensijos dydį sužinojo 1995 m. rugpjūčio mėnesį. Tokiu atveju terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo skaičiuotinas nuo šios datos. Pirmosios instancijos teismas padarė minėtą išvadą apie senaties termino eigos pradžią išnagrinėjęs teismui pateikto pareiškėjo skundo turinį bei skundo, pateikto 2008 m. VSDFV, turinį. Teismo vertinimai pagrįsti paties pareiškėjo rašytiniais paaiškinimais, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškiamas pareiškėjo suvokimas apie jo pažeistas teises. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties pradžios klausimą, vertino šiam skaičiavimui reikšmingus minėtus objektyvius kriterijus (kada asmuo sužinojo apie savo teisės pažeidimą) ir minėtus subjektyvius kriterijus (kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą) ir padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, nes toks reikalavimas turėjo būti pareikštas iki 1998 m. rugpjūčio mėn.

Vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, 2000 m. liepos 18 d. priimto CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.

Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad pareiškėjas apie jam perskaičiuotos pensijos dydį, sužinojo 1995 m. rugpjūčio mėnesį, kai galiojo 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos, pagal kurias buvo nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas (1964 m. Civilinio kodekso 84 str. 1 d.), kuris taikytinas ir nagrinėjamoje byloje vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, iš esmės teisingai taikė Civilinio kodekso 86 straipsnį, nustatantį, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė pareikšti ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis Civilinio kodekso 90 straipsniu ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo sudarė pagrindą ieškinį atmesti.

Dėl nurodytų motyvų, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, iš esmės teisingai išsprendė bylą, nors ir be pagrindo rėmėsi šiuo metu galiojančio civilinio kodekso normomis, kurios nustato analogiškas esmines nuostatas kaip ir minėtos 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos.

Pastebėtina, kad minėtos teisės normos, nustačiusios ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles, nereikalauja, kad asmuo būtų visiškai įsitikinęs savo teisių pažeidimu, o tai būtų siejama tik su objektyviu momentu. Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti pažeidus jo teises), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, jog šios yra pažeistos. Nagrinėjamoje byloje teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimo ir sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momentai sutapo, todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad senaties terminas yra praleistas. Teismas, darydamas minėtas išvadas, vadovavosi šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. priimtoje nutartyje nurodytais išaiškinimais dėl senaties termino skaičiavimo.

Nepagrįsti yra apeliacinio skundo motyvai, jog pareiškėjo teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl jis vyksta kiekvieną dieną ir ieškinio senaties termino eigos pradžia prasideda kiekvieną dieną. Pareiškėjas šioje byloje neprašo priteisti neteisingai skaičiuotos pensijos už tam tikrą laikotarpį, todėl jo reikalavimui – dėl žalos atlyginimo, netaikytina minėta taisyklė dėl periodinių išmokų priteisimo.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalimi Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos tuomet, kai žala asmeniui ar turtui padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Jeigu žala asmeniui, turtui buvo padaryta iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama pagal šio kodekso normas, išskyrus atvejus, kai iki Civilinio kodekso įsigaliojimo padaryti veiksmai, dėl kurių atsiranda žala įsigaliojus šiam kodeksui, pagal jų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti.

Pareiškėjo nurodyta neturtinė žala, reikalaujama priteisti pagal galiojančio CK 6.250 straipsnį, negali būti priteista, nes jos padarymas yra grindžiamas veiksmais, padarytais iki Civilinio kodekso įsigaliojimo. 1964 m. Civilinio kodekso 485 straipsnis (redakcija galiojusi iki 1997 m. spalio 30 d.) nenustatė galimybės reikalauti neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėtų valstybinių institucijų ar pareigūnų, jiems einant tarnybines pareigas, veiksmų administracinio valdymo srityje. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negalėjo būti patenkintas ne vien dėl ieškinio senaties termino praleidimo bet ir dėl kito materialinės teisės pagrindo.

Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus bei teisingai pritaikė ginčo išsprendimui aktualias materialinės teisės normas, proceso teisės pažaidų nepadarė. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra jokio pagrindo, todėl jis – atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija :

nutaria:

Pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasVeslava Ruskan