Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Veslavos Ruskan ir Raimondo Blauzdžiaus, sekretoriaujant Aurelijai Pauliukaitei, dalyvaujant pareiškėjui T. A., jo atstovui advokatui Aurimui Gasiūnui, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovei Alyftinai Kutyš, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Daliai Cirtautienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau Fondo valdyba) Vilniaus skyriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (10.20)3-65983 ir Fondo valdybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7596;

1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus 1994 m. liepos 18 d. Pensijų įstatymui, vadovaujantis jo nuostatomis, jam paskirta senatvės pensija Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1995 m. liepos 5 d. perskaičiavimo sprendimu buvo perskaičiuota, užfiksuojant draudžiamųjų pajamų koeficientą 43,3415 ir nustatant mokėti 3 030,89 Lt dydžio pensiją. Pensijų įstatymo 45 str. 5 d. numatė, kad perskaičiuotas pensijas teritoriniai Fondo valdybos skyriai turi pradėti mokėti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 1995 m. liepos 1 d. Iki to laiko jam turėjo būti mokama paskirtoji pensija, o tuo atveju, jeigu perskaičiuota pensija yra didesnė, skirtumas turėjo būti kompensuojamas nuo Pensijų įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. 1995 m. sausio 1 d. Pensijų įstatymo 50 str. 5 d. numatė, kad perskaičiuotos ar pagal šį įstatymą naujai paskirtos pensijos dydis neribojamas.

Vadovaujantis tokiomis tuo metu galiojusio Pensijų įstatymo nuostatomis, nuo 1995 m. sausio 1 d. jam kiekvieną mėnesį turėjo būti mokama 3 030,89 Lt dydžio pensija (Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1995 m. liepos 5 d. valstybinės socialinio draudimo pensijos paskirtos iki 1995 m. sausio 1 d. perskaičiavimo sprendimas). Tokio dydžio pensijos negavo nei per Pensijų įstatymo 45 str. 5 d. nustatytą terminą, nei po jo. Už 1995 m. sausio-liepos mėn. jam buvo išmokėta tik 1 936,43 Lt senatvės pensijos tokiomis dalimis: už 1995 m. sausio mėn. - 75 Lt; už 1995 m. vasario mėn. - 80 Lt; už 1995 m. kovo mėn. - 80 Lt; už 1995 m. balandžio mėn.-421 Lt; už 1995 m. gegužės mėn. - 426,81 Lt; už 1995 m. birželio mėn. - 426,81 Lt; už 1995 m. liepos mėn. - 426,81 Lt.

Tvirtina, kad už 1995 m. sausio-kovo mėn. jam buvo išmokėta tik pagrindinė valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis, kadangi iki 1995 m. balandžio 3 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų (Pensijų įstatymo 23 str. 2 d.). 2008 m. liepos mėn., vadovaujantis 2007 m. lapkričio 6 d. Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo Nr. X-1313 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144 patvirtinto Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo tvarkos aprašo nuostatomis, jam buvo sumokėta dar viena jam paskirtos pensijos dalis - 1 023 Lt (po 341 Lt už kiekvieną mėnesį). Likusi senatvės pensijos dalis (iki 3 030,89 Lt) jam sumokėta nebuvo.

Nurodo, kad po 1995 m. balandžio 3 d. draudžiamųjų pajamų neturėjo, todėl turėjo gauti visą jam paskirtą ir perskaičiuotą senatvės pensiją (tiek pagrindinę, tiek papildomą dalis), kuri Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimu buvo nustatyta 3 030,89 Lt. Tačiau nei 1995 m., nei 2008 m. (kuomet buvo mokama neišmokėta senatvės pensijos dalis) skirtumo tarp jam paskirtos ir realiai išmokėtos senatvės pensijos negavo. Bendra jam neišmokėtos senatvės pensijos už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. dalis sudaro 17 248,77 Lt.

Skundžiamame Fondo valdybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendime Nr. (6.5) 1-7596 nurodoma, kad jam „1995 metų liepos mėnesį buvo pradėta mokėti pensija, perskaičiuota pagal Pensijų įstatymą tą mėnesį priimtu VSDF valdybos Vilniaus skyriaus 2 pensijų ir pašalpų filialo (šiuo metu - Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1 pensijų skyrius) sprendimu“. Tačiau, kaip matyti iš jo pateiktų duomenų bei byloje surinktų rašytinių įrodymų, Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2 pensijų ir pašalpų filialo 1995 m. liepos 5 d. priimtame valstybinės socialinio draudimo pensijos paskirtos iki 1995 m. sausio 1 d. perskaičiavimo sprendime nustatyta visa senatvės pensija jam nebuvo mokama ir šiuo metu nėra sumokėta.

Sprendžiant iš jam skaičiuojamos pensijos dydžio iki 1995 m. liepos mėn. ir po jo, daro išvadą, kad laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. mokėdami senatvės pensiją atsakovai jam paskirtai ir perskaičiuotai pensijai pritaikė Pensijų įstatymo 48 str. 2 d. numatytą maksimalų draudžiamųjų pajamų koeficientą 5. Nei viename iš skundžiamų sprendimų atsakovai šios aplinkybės nenurodo, tačiau tokia išvada darytina atsižvelgiant į po 1995 m. liepos mėn. mokamos pensijos dydį. Tuo atveju, jeigu išmokėdami jam paskirtą ir perskaičiuotą senatvės pensiją už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. atsakovai pritaikė Pensijų įstatymo 48 str. 2 dalyje numatytą maksimalų draudžiamųjų pajamų koeficientą 5, tą, T. A. teigimu, jie padarė nepagrįstai, kadangi Pensijų įstatymo 48 str. 2-ąja dalimi buvo papildytas ir šis koeficientas buvo įtvirtintas tik nuo 1995 m. liepos 20 d. Minėti Pensijų įstatymo pakeitimai buvo padaryti 1995 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. 1-1011 dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo, įsigaliojo nuo 1995 m. liepos 20 d., t. y. 1995 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. I-1011 paskelbimo „Valstybės žiniose“.

Mokėti jam paskirtą ir perskaičiuotą senatvės pensiją už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. atsakovai privalėjo, vadovaudamiesi tuo laikotarpiu galiojusia Pensijų įstatymo redakcija bei Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1995 m. liepos 5 d. priimtu valstybinės socialinio draudimo pensijos, paskirtos iki 1995 m. sausio 1 d., perskaičiavimo sprendimu. Mokėtinai pensijai pritaikydamas draudžiamųjų pajamų koeficientą 5, Fondo valdybos Vilniaus skyrius šią įstatymo nuostatą (Pensijų įstatymo 48 str. 2 d.) pritaikė teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki šios įstatymo normos įsigaliojimo. Tokiu būdu, pritaikius įstatymą atgal, buvo nepagrįstai sumažinta jam mokėtinos pensijos suma. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 2 d. numato, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Šioje normoje taip pat atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Tokiu būdu, įstatymai taikomi tik tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios yra svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas. Tokias išvadas yra padaręs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 11 d. nutarime.

Atkreipia dėmesį į tai, kad analogiškas išvadas dėl šiame skunde nurodytų Pensijų įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo yra pateikęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2004 m. sausio 13 d. sprendimu (adm. byla Nr. A(7)-23-2004) pripažino, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas, jog perskaičiuojant paskirtą pensiją draudžiamųjų pajamų koeficientas 5 nepagrįstai buvo pritaikytas nuo 1995 m. sausio 1 d., o ne nuo tokio koeficiento įsigaliojimo dienos, t. y. 1995 m. liepos 19 d., yra pagrįstas ir teisingas. Nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtos administracinės bylos ir šio ginčo faktinės aplinkybės yra tapačios. Minėtoje administracinėje byloje Fondo valdyba bei Fondo valdybos Plungės skyrius su reikalavimu priteisti pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. sutiko.

Pensijų įstatymo 42 str. 1 d. numato, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu ir ją indeksuojant Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nustatyta tvarka. Taigi, jam priteistina neišmokėtos pensijos dalis turi būti indeksuojama teisės aktų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 1.124 str. nustatyta, kad ieškinio senatis - tai įstatymo nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Kadangi iki 2004 m. kovo 1 d. Pensijų įstatyme nebuvo nustatyti Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo terminai, atsakovas prašo taikyti Civilinio kodekso 1.125 str. 1 d. nustatytą bendrąjį ieškinio senaties terminą bei Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikytiną reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Pensijų skyrius, vadovaudamasis 2007 m. lapkričio 6 d. Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo Nr. X-1313 2 str., kuriame nustatyta, kad senatvės ar invalidumo pensijos dalimi laikomas asmeniui paskirtos senatvės ar invalidumo pensijos ir priklausiusios mokėti pensijos, kurios dydis pagal Pensijų įstatymo nuostatas buvo ribojamas dėl gautų draudžiamųjų pajamų dydžio, dydžių skirtumas, paskaičiavo ir 2008 m. liepos mėn. išmokėjo pareiškėjui senatvės pensijos dalį, kurios jis negavo dirbdamas laikotarpiais nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. kovo 31 d. ir nuo 2001 m. kovo 1 d. iki 2001 m. 31 d., nes turėjo didesnių negu buvo nustatyta Pensijų įstatyme draudžiamųjų pajamų.

Pensijų skyrius nėra susipažinęs su pareiškėjo minimos adm. bylos Nr. A(7)-23-2004 medžiaga ir priimtu sprendimu, todėl šiuo klausimu negali išreikšti nuomonės.

Pensijų įstatymo 45 str. (iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 43 str.) 1 d. nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą gali būti apskundžiami Fondo valdybai. Pareiškėjas Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2 pensijų ir pašalpų filialo (šiuo metu - Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1 pensijų skyrius) vedėjo sprendimo dėl senatvės pensijos perskaičiavimo per Pensijų įstatymo nustatytą 3 metų terminą Fondo valdybai neapskundė. Pareiškėjas su skundu, kuriame, be kita ko, skundė nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotos pensijos apskaičiavimą, į Fondo valdybą kreipėsi tik 2008 m. spalio 27 d., t. y. praleidęs nustatytą 3 metų terminą (net šį terminą skaičiuojant nuo 2004 m. kovo 1 d., kai įsigaliojo 2004 m. vasario 12 d. įstatymas Nr. DC-2017, nustatęs 3 metų terminą), praėjus daugiau nei 13 metų. Todėl Fondo valdyba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-7596 teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2008 m. spalio 27 d. skundą ta apimtimi, kuria skundžiamas nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotos pensijos apskaičiavimo teisingumas.

Kadangi iki 2004 m. kovo 1 d. Pensijų įstatyme nebuvo nustatyti Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo terminai, atsakovas prašo taikyti Civilinio kodekso 1.125 str. 1 d. nustatytą bendrąjį ieškinio senaties terminą. Be to, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo patikslintame skunde nurodo konkrečią negautos pensijos dalį, kurią prašo priteisti iš atsakovo, todėl prašo teismo taikyti Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikytiną reikalavimams dėl žalos atlyginimo. T. A. apie jam nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotos senatvės pensijos dydį sužinojo 1995 m. liepos mėn., todėl jis praleido ne tik Pensijų įstatymo 45 str. 1 d. nustatytą, bet ir Civilinio kodekso 1.125 str. 1 ir 8 d. nustatytus terminus.

Pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 2 str. nustatyta, kad mokėtina pensijos dalimi laikomas asmeniui paskirtos ir priklausiusios mokėti pensijos, kurios dydis pagal Pensijų įstatymo nuostatas buvo ribojamas dėl turėtų draudžiamųjų pajamų dydžio, dydžių skirtumas. 2008 m. liepos mėn. T. A. išmokėta senatvės pensijos dalis, kurios jis negavo dėl to, kad dirbdamas laikotarpiais 1995 m. sausio 1 d. - 1995 m. kovo 31 d. ir 2001 m. kovo 1 d. - 2001 m. kovo 31 d. turėjo didesnių nei kad buvo nustatyta draudžiamųjų pajamų. Fondo valdyba, remdamasi pareiškėjo 2008 m. spalio 27 d. skundu, kuriuo jis skundė ir negautos senatvės pensijos dalies dydžio apskaičiavimą, patikrino šios išmokos apskaičiavimo teisingumą ir nustatė, kad ji yra apskaičiuota teisingai, t. y. kaip minėtu laikotarpiu paskirtos senatvės pensijos ir priklausiusios mokėti apribotos pensijos dydžių skirtumas (nuo 1995 m. balandžio 1 d. iki 2001 m. kovo 1 d. ir nuo 2001 m. balandžio 1 d. T. A. mokama paskirta viso dydžio senatvės pensija). Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2 pensijų ir pašalpų filialo (šiuo metu - Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1 pensijų skyrius) vedėjo sprendimo dėl pensijos perskaičiavimo įstatymo nustatytu terminu T. A. neapskundė ir jis nėra panaikintas, taigi yra galiojantis ir laikytinas teisėtu bei pagrįstu. Todėl apskaičiuojant T. A. dėl turėtų draudžiamųjų pajamų negautos senatvės pensijos dalį - skirtumą tarp paskirtos ir priklausiusios mokėti apribotos pensijos - turi būti remiamasi tuo pareiškėjo 1995 m. sausio 1 d. - 1995 m. kovo 31 d. ir 2001 m. kovo 1 d. - 2001 m. kovo 31 d. laikotarpių pensijos dydžiu, kuris nustatytas minėtuoju sprendimu dėl pensijos perskaičiavimo.

Pareiškėjui nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 1 d. taip pat buvo mokama neperskaičiuota (t. y. paskirta pagal Valstybinių pensijų įstatymą, galiojusį iki 1995 m. sausio 1 d.) senatvės pensija, atitinkamai ją indeksuojant. 1995 m. liepos mėn. jam buvo išmokėta perskaičiuota pensija už liepos mėn. ir nepriemoka, kuri susidarė nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 1 d., t. y. skirtumas tarp mokėtos neperskaičiuotos ir perskaičiuotos pagal Pensijų įstatymą pensijos, apskaičiuotos pagal draudžiamųjų pajamų koeficientą 5. Taigi, T. A. teiginys, kad perskaičiuota senatvės pensija jam turėjo būti išmokėta iki 1995 m. liepos 1 d., yra nepagrįstas. Atkreipia teismo dėmesį, kad T. A. dėl gautų draudžiamųjų pajamų dydžio mokamos senatvės pensijos dydis pagal Pensijų įstatymo nuostatas buvo ribojamas tik laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. kovo 31 d., o pareiškėjas, vadovaudamasis Pensijų dalies išmokėjimo įstatymu, nepagrįstai reikalauja išmokėti negautą pensijos dalį už 1995 m. sausio 1 d. - 1995 m. liepos 19 d. laikotarpį, t. y. iškaitydamas laikotarpį nuo 1995 m. balandžio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d., kai jam buvo mokama viso dydžio paskirta senatvės pensija. Kadangi nuo 1995 m. balandžio 1 d. iki 2001 m. kovo 1 d. pareiškėjas nedirbo ir neturėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jam buvo mokama viso dydžio paskirta senatvės pensija, pensijos mokėjimo pareiškėjo nurodytu 1995 m. balandžio 1 d. - 1995 m. liepos 19 d. laikotarpiu klausimas nepatenka į Pensijų dalies išmokėjimo įstatymo reguliavimo sritį.

Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad savo apskaičiavime pareiškėjas neteisingai nurodo, kad 1995 m. liepos mėn. jam faktiškai buvo išmokėta 261,59 Lt (buvo išmokėta 426,81 Lt).

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė remdamiesi jame nurodytais motyvais. Patikslino skundo reikalavimus ir teismo prašė:

1) panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (10.20)3-65983 ir Fondo valdybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7596;

2) iš valstybės, atstovaujamos Fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos, priteisti jo naudai 17 248,77 Lt neišmokėtos pensijos dalį, indeksuojant ją Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nustatyta tvarka;

3) priteisti iš atsakovų jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovų atstovės teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinėje byloje ginčas kilęs dėl to, ar pareiškėjui yra neišmokėta dalis senatvės pensijos už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. ir ar jis turi teisę įstatymų nustatyta tvarka jos reikalauti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas dėl neišmokėtos pensijos dalies paskaičiavimo kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių. Šis 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendime Nr. (10.20)3-65983 (b. l. 26-27) pripažino, kad 1995 m. senatvės pensija pareiškėjui skaičiuota pagal tuo metu galiojusias Pensijų įstatymų nuostatas, atsižvelgiant į T. A. turėtas draudžiamąsias pajamas, t. y. Fondo valdybos Vilniaus skyrius administraciniame sprendime nepripažino, kad pareiškėjui yra neišmokėta tam tikra senatvės pensijos dalis už 1995 m. T. A. 2008 m. spalio 27 d. skundu (b. l. 42-43) dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo kreipėsi Fondo valdybą. Ši 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7596 (b. l. 46) T. A. skundo netenkino, nustatydama, kad pareiškėjui išmokėta senatvės pensijos dalis (1 189,12 Lt) yra paskaičiuota teisingai.

Pareiškėjas mano, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos skyriaus sprendimai yra nepagrįsti. Su tokia jo pozicija teisėjų kolegija sutinka.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai), kuris, nagrinėjant bylas teismuose, yra išreiškiamas maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (2006 m. kovo 28 d. nutarimas), išskyrus tuo atvejus, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina.

Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu.

Analogiškos faktinės aplinkybės yra nustatytos ir nagrinėtinoje byloje.

Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus Pensijų įstatymui, pareiškėjo senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis minėto įstatymo nuostatomis. 1995 m. liepos 4 d. buvo priimtas įstatymas Nr. I-1011 (įsigaliojo 1995 m. liepos 19 d.), papildęs Pensijų įstatymo 48 str. 2 dalimi, kurioje buvo nustatyta, kad perskaičiuojant pensijas asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas imamas ne didesnis kaip 5. Rašytiniai įrodymai liudija, kad perskaičiuota pagal Pensijų įstatymą senatvės pensija, ribojant asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą 5 (b. l. 52-53), T. A. buvo mokama nuo 1995 m. sausio 1 d., o ne nuo įstatymo, nustatančio tokį jo dydį, įsigaliojimo dienos (1995 m. liepos 19 d.).

Pensijų įstatymo 45 str. 5 d. nustatė, kad teritoriniai Fondo valdybos skyriai privalo mokėti perskaičiuotas pensijas ne vėliau kaip praėjus šešiems mėnesiams nuo įstatymo įsigaliojimo. Jei perskaičiuota pensija didesnė, skirtumas pensininkui kompensuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos. Įstatymo 50 str. 4 d. numatė, kad perskaičiuotos ar pagal šį įstatymą paskirtos pensijos dydis neribojamas.

Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, akivaizdu, kad pareiškėjui perskaičiuotos didesnės pensijos skirtumas turėjo būti kompensuojamas būtent nuo Pensijų įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 1995 m. sausio 1 d. Iš to seka išvada, kad pareiškėjui perskaičiuotos didesnės pensijos skirtumas (pritaikius didesnį draudžiamųjų pajamų koeficientą) turėjo būti mokamas nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. To neatlikus, pareiškėjui atsirado teisė reikalauti neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Tai, kad pareiškėjas per Pensijų įstatymo nustatytą terminą neapskundė Fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus 2-o pensijų ir pašalpų filialo vedėjo sprendimo dėl senatvės pensijos perskaičiavimo, ribojant asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą 5, kolegijos nuomone, neapriboja jo teisės reikalauti neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo. Atitinkamas administravimo aktas (sprendimas dėl pensijos perskaičiavimo ar pan.) negali užkirsti kelio reikalauti priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, nes tokią galimybę nustato Pensijų įstatymo 44 str. 1 d. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, nurodyto sprendimo dėl senatvės pensijos perskaičiavimo pareiškėjas neprivalėjo ginčyti.

Dėl išvardintų priežasčių Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. (10.20)3-65983 ir Fondo valdybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. (6.5) I-7596 laikytini nepagrįstais.

Atsiliepimuose į pareiškėjo skundą tiek Fondo valdybos Vilniaus skyrius, tiek Fondo valdyba prašė taikyti Civilinio kodekso 1.125 str. 1 d. ir 8 d. nustatytus senaties terminus, nurodydami, kad pareiškėjas apie jam nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotos senatvės pensijos dydį sužinojo dar 1995 m. liepos mėn.

Kolegija, atsižvelgdama į teisinio reglamentavimo ypatumus pensijų bylose, pripažįsta, kad toks atsakovų prašymas nėra pagrįstas.

Civilinio kodekso 1.125 str. 1 d. numato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Pagal šio straipsnio 8 d. nuostatas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

Pensijų įstatymo 44 str. 1 d. numato, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu.

Šiuo atveju Pensijų įstatymas yra specialusis Civilinio kodekso atžvilgiu, todėl, sprendžiant kilusį ginčą dėl senatvės pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo, taikytinos būtent jo (Pensijų įstatymo) nuostatos, tame tarpe - ir dėl terminų taikymo (Lex specialis derogat legi generali).

Pensijų įstatyme aiškiai įtvirtintas principas, kad dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės neišmokėta pensijos dalis turi būti išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Toks principas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. 1 d. („Nuosavybė neliečiama“) ir 52 str. („Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“) nuostatas. Asmuo, kuris pats mokėjo ar už kurį buvo mokamos nustatyto dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokos, įstatymo nustatytais pagrindais turi teisę gauti senatvės pensiją.

Taigi, atsižvelgus į aukščiau išdėstytus argumentus, spręstina, kad nagrinėtinoje byloje nėra pagrindo taikyti Civilinio kodekso 1.125 str. 1 d. ir 8 d. nustatytų senaties terminų.

Nors pareiškėjas skunde reikalavo deliktinės prievolės vykdymo, tačiau iš pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių (skundo faktinio pagrindo) matyti, kad nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo, todėl jam ginčui taikytinos socialinio draudimo pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos (nagrinėjamuose teisiniuose santykiuose nėra būtino deliktinės atsakomybės elemento - žalos pareiškėjo turtui).

Pensijų įstatymas apibrėžia šios rūšies pensijų mokėjimo teisinių santykių šalis ir šių santykių turinį. Pensijų įstatymo 7 str. numatyta, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Įstatymo 40 str. įvardija valstybės instituciją, kuri turi įstatymine pareigą paskirti ir mokėti pensijas: „Valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais“.

Taigi, iš paminėtų nuostatų akivaizdu, kad T. A. neišmokėta senatvės pensijos dalis turi būti atlyginama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, todėl nėra įstatyminio pagrindo šią finansinę naštą perkelti valstybės biudžetui. Šiuo atveju už pareiškėjo teisės gauti senatvės pensiją pažeidimą atsakinga institucija yra Fondo valdybos Vilniaus skyrius, kuris šioje byloje dalyvavo kaip atsakovas.

Dėl aukščiau išvardintų priežasčių darytina išvada, kad atsakovai sprendimuose nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjui nepriklauso gauti dalį neišmokėtos senatvės pensijos už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. Todėl yra juridinis pagrindas panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (10.20)3-65983 ir Fondo valdybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7596 kaip nepagrįstus dėl neteisingo teisės normų aiškinimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 2 p.), bei, atsižvelgus į tai, kad administracinėje byloje nėra tikslių duomenų apie pareiškėjui 1995 m. sausio 1 d. - 1995 m. liepos 19 d. laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydį, atsakovą Fondo valdybos Vilniaus skyrių (instituciją, atsakingą už senatvės pensijos mokėjimą) įpareigoti apskaičiuoti ir išmokėti T. A. neišmokėtos senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d. suinteresuota šalis dėl išlaidų atlyginimo teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas skunde nurodė, kad prašo priteisti iš atsakovų turėtas teismo išlaidas, tačiau rašytinio prašymo nepateikė ir nenurodė kokias išlaidas patyrė, nepateikė teismo išlaidų paskaičiavimo (teismui pateiktas tik pinigų priėmimo kvitas Nr. 456821), todėl teismas neturi galimybės įvertinti, ar prašymas atlyginti teismo išlaidas yra pagrįstas. Dėl šios priežasties T. A. prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo paliktinas nenagrinėtu. Analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009 m. gegužės 11 d. nutartis adm. byloje Nr. A-261-599/2009). Pažymėtina, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio ne vėliau kaip 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paduoti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Byloje yra pateiktas žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantis 2008 m. gruodžio 23 d. mokėjimo nurodymas Nr. 686679 (b. l. 2), kad sumokėtas 128 Lt dydžio žyminis mokestis. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d. 2 p. numato, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai) dėl pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti. T. A. paduotas skundas patenka į neapmokestinamų skundų kategoriją (ginčas kilęs dėl senatvės pensijos skaičiavimo ir mokėjimo), todėl Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija įpareigotina grąžinti T. A. 128 Lt sumokėto žyminio mokesčio (Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 str. 1 d. 2, 4 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nuspre n d ė:

pareiškėjo T. A. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (10.20)3-65983 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7596 bei įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių apskaičiuoti ir išmokėti T. A. neišmokėtos senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d.

T. A. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Įpareigoti Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti T. A. 128 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.