- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-07
- Bylos Nr.
- eI-3484-643/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- R. T.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. S-81(7-36/2017) dalį, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 68-7 dalį ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Panevėžio AVMI) 2016 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (36.9)FR0682-371 dalį dėl patikrinimo akto tvirtinimo, t. y. dalį dėl apskaičiuoto 6 973,76 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 1 922,14 Eur GPM delspinigių, 697 Eur GPM baudos.
Panevėžio AVMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir 2016-04-13 surašė patikrinimo aktą Nr. (42.72)-FR0680-264 (toliau – Patikrinimo aktas), pagal kurį Pareiškėjui apskaičiavo sumokėti 8 071,13 Eur GPM, iš jų 6 973,76 Eur pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio nuostatas. Tikrinta, ar 2011–2014 metais teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas GPM.
Nesutikdamas su Patikrinimo akte apskaičiuotomis sumomis, pareiškėjas pateikė pastabas.
Panevėžio AVMI 2016-06-09 sprendimu Nr. (36.9)FR0682-371 patvirtino Patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotas sumas, taip pat apskaičiavo delspinigius ir skyrė baudas: 1 097,37 Eur GPM, 430,42 Eur GPM delspinigius, 109 Eur GPM baudą; 6 973,76 Eur GPM, 1 992,14 Eur GPM delspinigius, 697 Eur GPM baudą (pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą).
Pareiškėjas, nesutikdamas su Panevėžio AVMI 2016-06-09 sprendimu, VMI pateikė 2016-07-03 skundą. Centrinis mokesčių administratorius 2016-08-25 sprendimu Nr. 68-230 (toliau – 2016-08-25 VMI sprendimas), panaikino Panevėžio AVMI Sprendimą ir pavedė atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su 2016-08-25 VMI sprendimo argumentacija, pateikė 2016-09-16 skundą Mokestinių ginčų komisijai. MGK 2016-11-28 sprendimu Nr. S-255(7-213/2016) panaikino 2016-08-25 VMI sprendimą ir įpareigojo iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2016-07-03 skundą.
Centrinis mokesčių administratorius 2017-01-18 sprendimu Nr. 68-7 (toliau – 2017-01-18 VMI sprendimas) patvirtino Panevėžio AVMI 2016-06-09 sprendimo Nr. (36.9)FR0682-371 dalį dėl 6 973,76 Eur GPM, 1 992,14 Eur GPM delspinigių apskaičiavimo bei skirtos 697 Eur GPM baudos, o Panevėžio AVMI 2016-06-09 sprendimo Nr. (36.9)FR0682-371 dalį dėl 1 097,37 Eur GPM, 430,42 Eur GPM delspinigių apskaičiavimo bei skirtos 109 Eur GPM baudos panaikino ir pavedė Panevėžio AVMI šioje dalyje atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su 2017-01-18 VMI sprendimo argumentacija, pateikė 2017-02-13 skundą Mokestinių ginčų komisijai. MGK 2017-04-12 sprendimu Nr. S-81 (7-36/2017) (toliau – 2017-04-12 MGK sprendimas) atmetė pareiškėjo skundą.
Pareiškėjo manymu, MGK sprendimas skundžiamoje dalyje yra nepagrįstas, neteisingas ir neteisėtas bei prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, teismų praktikai bei gerojo administravimo principams.
Mokesčiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti vertinant ginčo aplinkybes formaliai ir biurokratiškai, nes neatsižvelgta, jog lėšos buvo gautos iš brolio – A. T.. Pareiškėjas nėra įgijęs reikiamo išsilavinimo ir teisininko / ekonomisto kvalifikacijos, todėl daugelį patikrinimo metu nustatytų aplinkybių atliko taip, kaip įprasta visuomenėje. Tai, kad reikia saugoti dokumentus, deklaruoti dovanas, būtinai pasirašyti su giminėmis ir draugais raštiškus dokumentus ir pranešti Inspekcijai, tapo žinoma tik mokestinio patikrinimo metu. Realiai gyvenime paskolų / dovanų šeimoje niekas neįformina notarine tvarka, o neretai neįformina ir rašytine tvarka. Šeimos santykiai yra paremti abipusiu pasitikėjimu ir pagarba. Todėl Panevėžio AVMI netinkamai reikalauja pateikti skolų garantus, laidavimus, numatyti palūkanas ir pan. MGK atkartodama Panevėžio AVMI sprendimo argumentus, įrodomąją reikšmę teikia parašo egzistavimui, neatsižvelgdama į tai, jog pinigai buvo gauti iš brolio. Pareiškėjas nėra pirkęs prabangos ir ne pirmo būtinumo prekių, gyvena kaip vidutinis statistinis Lietuvos pilietis, todėl akivaizdu, kad gaudamas paskolas iš artimųjų, jas naudoja racionaliai. Dėl to ir Panevėžio AVMI pripažino 50 proc. statistinių išlaidų, matydama realią pareiškėjo finansinę būklę.
Teismų praktikoje artimas giminystės ryšys pripažįstamas kaip ypatingas ryšys, kuriam dažnai negalima taikyti civilinio kodekso nuostatų. Šeimų tradicijos yra paremtos pagalba artimam. MKG priimtame 2017-04-12 sprendime nevertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016-10-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-684-575/2016 išdėstytų argumentų, tačiau pateikia kitą teismų praktiką, kuri, jos nuomone, yra svarbesnė ir aktualesnė šiam mokestiniam ginčui. Vertinant paskolos suteikimo sandorius yra aktualus ne tik pinigų kaip paskolų perdavimo momentas, tačiau ir reali galimybė juos turėti. Tačiau pareiškėjo atžvilgiu nebuvo vertinama brolio finansinė padėtis, priešingai, pareiškėjas pats savo iniciatyva pateikė duomenis apie brolio turtinę padėtį. MGK nepripažįsta pareiškėjo iš brolio gautų paskolų. MGK nepasisakė, o VMI netyrė bei nesiaiškino, ar realiai brolis A. T. galėjo pareiškėjui paskolinti lėšas. Sprendime buvo apsiribota tik tuo, jog nėra domenų apie pinigų pargabenimą į Lietuvą ir valiutos konvertavimą. Lėšų realus turėjimas nebuvo nagrinėtas ir skundžiamame MGK sprendime, o apsiribota tik pinigų perdavimo momento nustatymu.
Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis, kurie gali būti naudingi, reikšmingi bei patvirtinantys tiesioginių įrodymų pagrindu konstatuojamas išvadas, o būtent: 1) įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; 2) įrodymai apie lėšų paskolinimo aplinkybes ir pan. Mokestinio ginčo medžiagoje nebuvo visapusiškai vertinami įrodymai bei nustatinėjamos faktinės aplinkybės.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka, kad šalims paskolos raštuose suformulavus nepakankamai tiksliai savo ketinimus, mokesčių administratorius įgyja nevaržomą teisę santykius, o kartu ir jų pagrindu gaunamų pajamų pobūdį, vertinti savo nuožiūra, visiškai nesiremdamas šalių paaiškinimais ir kitais įrodymais apie jų ketinimus ir tikrąją valią sudarant paskolos sutartis. Mokesčių administratoriui įstatymu yra numatyta pareiga atsižvelgti į teisinių santykių dalyvių veiklos tikrąjį turinį, o ne formalią išraišką.
Pareiškėjo teigimu, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti pareiškėjo pajamas / išlaidas, tuo pačiu skaičiavimas visada yra nepalankus mokesčių mokėtojui. Pareiškėjo lėšų likutis buvo nagrinėjamas nuo 2004 m., todėl akivaizdu, kad dokumentai, senesni kaip 5 metai, gali būti tiesiog neišlikę. Lietuvos Respublikos teisės aktai neįpareigoja fizinių asmenų, saugoti dokumentus daugiau kaip 5 metus, todėl reikalavimas pateikti dokumentus, senesnius nei 10 metų dokumentus, yra nelogiškas ir neprotingas. Taip pat nėra aišku, kodėl ataskaitinis laikotarpis yra pasirinktas būtent 2004 m. Mokestinio ginčo lentelėse yra logiškai nepaaiškinamų aplinkybių, pvz., 2004 m. Pareiškėjo balansas yra „minusinis“, tačiau 2005 m. jam yra suteikiama 100 000 Lt paskola iš kredito ištaigos. Akivaizdu, jog kredito įstaiga nepriims rizikos už pajamų neturinti asmenį. Tuo labiau, jokia kredito įstaiga (bankas) neteiktų paskolos, žinodama, jog asmuo turi pajamų iš nežinomų šaltinių. Šiuo atveju Panevėžio AVMI visiškai perkėlė įrodinėjimo naštą mokesčių mokėtojui. Pareiškėjo atžvilgiu būtų galima pripažinti pajamas iš miško gėrybių. Visa tai taip pat mažina mokesčio bazės apskaičiavimą, o GPMĮ leidžia gyventojams gauti iki 3 000 eurų per mokestinį laikotarpį už parduodamas pačių surinktas miško gėrybes (grybus, uogas, riešutus, vaistažoles).
MGK savo sprendimuose akcentuoja MAĮ 42¹ straipsnio taikymą ir gautų pajamų nepripažinimą, tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojas nėra pateikęs atitinkamos formos deklaracijos. Tačiau valstybinis reguliavimas (įstatyminis reguliavimas) neturi viršenybės principo, priešingai, jis gali būti taikomas tik kartu atsižvelgiant į socialinį aspektą, gyvenimiškas aplinkybes, asmens išprusimą, socialinius įgūdžius ir pan. Net ir mokesčių mokėtojui nepateikus tam tikros formos deklaracijos, tai neturi būti pagrindas paneigti įrodinėtinas faktines aplinkybes.
Jeigu teismas nuspręstų atmesti pareiškėjo skundą, prašo atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundą, prašė jį tenkinti vadovaujantis skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Patikrinimo metu Panevėžio AVMI, įvertinusi mokestinio patikrinimo metu surinktą informaciją ir atlikusi pareiškėjo gautų pajamų bei patirtų išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2014-12-31, taip pat įvertinusi pareiškėjo patirtas vartojimo išlaidas pagal pateiktą paaiškinimą, kad per paskutinius 5 metus galėjo patirti ne daugiau kaip 50 procentų statistinių išlaidų, nustatė, jog pareiškėjo nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31 patirtos išlaidos 78 415 Lt viršijo pajamas, todėl konstatuota, kad tikrinamojo laikotarpio pradžioje grynųjų pinigų likučio pareiškėjas neturėjo, lėšos banke sudarė 586 Lt. Pareiškėjas 2011 m. gavo 106 251 Lt pajamų ir patyrė 49 123 Lt išlaidų.
Pareiškėjo pajamas 2011 m. be kitų pajamų sudarė: 23 691,84 Lt suma, gauta už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn kitą turtą, 8 000 Lt – pajamos už skaldytas mišrias malkas. Mokestinio patikrinimo metu Panevėžio AVMI, įvertinusi pareiškėjo 2011-01-01 turėtą 586 Lt lėšų likutį banke, 0 Lt lėšų likutį ne banke, 2011 m. gautas 106 251 Lt pajamas, patirtas 49 123 Lt išlaidas ir 700 Lt lėšų likutį banke, 57 014 Lt lėšų likutį ne banke 2011-12-31, nustatė, kad 2011 m. pareiškėjo pajamos buvo pakankamos nustatytoms išlaidoms patirti.
Pareiškėjas 2012 m. gavo 184 840 Lt pajamų ir patyrė 371 695 Lt išlaidų. Pareiškėjo pajamas 2012 m. be kitų pajamų sudarė: 45 000 Lt paskola, gauta iš R. J., 25 000 Lt paskola, gauta iš J. I., 20 000 Lt paskola, gauta iš G. M., 30 000 Lt paskola, gauta iš A. V.. Mokestinio patikrinimo metu Panevėžio AVMI, įvertinusi pareiškėjo 2012-01-01 turėtą 700 Lt lėšų likutį banke, 57 014 Lt lėšų likutį ne banke, 2012 m. gautas 184 840 Lt pajamas, patirtas 371 695 Lt išlaidas ir 189 Lt lėšų likutį banke, 0 Lt lėšų likutį ne banke 2012-12-31, nustatė, kad 2012 m. pareiškėjo išlaidos 129 331 Lt viršijo pajamas.
Pareiškėjas 2013 m. gavo 132 189 Lt pajamų ir patyrė 78 484 Lt išlaidų. Pareiškėjo pajamas 2013 m. be kitų pajamų sudarė: 20 000 Lt paskola, gauta iš G. M., iš tėvo A. T. gauta 167 00 Lt suma. Mokestinio patikrinimo metu Panevėžio AVMI, įvertinusi pareiškėjo 2013-01-01 turėtą 189 Lt lėšų likutį banke, 0 Lt lėšų likutį ne banke, 2013 m. gautas 132 189 Lt pajamas, patirtas 78 484 Lt išlaidas ir 20 Lt lėšų likutį banke, 53 874 Lt lėšų likutį ne banke 2013-12-31, nustatė, kad 2013 m. pareiškėjo pajamos buvo pakankamos nustatytoms išlaidoms patirti.
Pareiškėjas 2014 m. gavo 208 121 Lt pajamų ir patyrė 283 781 Lt išlaidų. Pareiškėjo pajamas 2014 m. be kitų pajamų sudarė: 45 000 Lt paskola, gauta iš S. B., 26 500 Lt paskola, gauta iš G. M., 26 500 Lt paskola, gauta iš D. M., 45 000 Lt paskola, gauta iš O. V.. Mokestinio patikrinimo metu Panevėžio AVMI, įvertinusi pareiškėjo 2014-01-01 turėtą 20 Lt lėšų likutį banke, 53 874 Lt lėšų likutį ne banke, 2014 m. gautas 208 121 Lt pajamas, patirtas 283 781 Lt išlaidas ir 1 205 Lt lėšų likutį banke, 0 Lt lėšų likutį ne banke 2014-12-31, nustatė, kad 2014 m. pareiškėjo išlaidos 22 971 Lt viršijo pajamas. Taigi patikrinimo metu nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu Pareiškėjo išlaidos 152 302 Lt viršijo jo gautas pajamas.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo 2012 m. ir 2014 m. turto įsigijimo ir kitos faktiniais duomenimis pagrįstos išlaidos viršija deklaruotas ir dokumentais pagrįstas pajamas, bei į tai, kad pareiškėjas nevykdė prievolės metinėje pajamų deklaracijoje už 2012 m. ir 2014 m. deklaruoti gautų atitinkamai 129 331 Lt ir 22 971 Lt kitų pajamų, mokesčio bazė ir mokėtina mokesčio suma mokestinio patikrinimo metu apskaičiuota vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi (mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą) bei Taisyklių 4.1 papunkčiu, taikant šių Taisyklių 6.3.3 papunktyje įtvirtintą išlaidų metodą.
Patikrinimo metu pareiškėjas Panevėžio AVMI 2015-11-04 pateiktame paaiškinime nurodė, kad yra skolingas 16 700 Lt A. T. (t. y. tėvui, pasiskolino 2013 m.), V. I. 14 623 Lt (pasiskolino 2009 m.), I. V. 25 896 Lt (nesumokėjo už įsigytus žemės sklypus nuo 2005-10-28 iki 2013-02-08). Mokestinio patikrinimo metu 2016-03-23 I. V. pateikė paaiškinimą ir nurodė, kad pareiškėjas už įsigytą žemę atsiskaitė. Nustatyta, kad I. V. paskolų pareiškėjui nėra suteikusi. Mokestinio patikrinimo metu A. T. (tėvo) bei V. I. suteiktos paskolos apskaičiuojant pareiškėjo pajamas įvertintos.
Pareiškėjas taip pat pateikė skolos raštus bei vekselius, pagal kuriuos iš toliau nurodytų asmenų iš viso pasiskolino 46 7900 Lt: iš A. T. (brolio) 2012-06-26 pasiskolino 49 900 Lt, 2012-10-13 – 49 000 Lt, 2013-02-19 – 45 000 Lt, iš R. J. (pusbrolis) 2009-12-23 – 48 000 Lt, 2012-06-21 – 45 000 Lt, 2014-08-16 – 48 000 Lt, iš O. V. 2014-03-03 – 45 000 Lt, iš R. V. 2014-10-02 – 45 000 Lt, iš G. M. 2012-06-27 – 20 000 Lt, 2013-01-17 – 10 000 Lt, 2013-07-19 – 10 000 Lt, iš G. M. ir D. M. 2014-03-06 – 15 350 Eur (53 000 Lt), iš J. I. 2012-03-09 – 25 000 Lt, iš A. V. 2012-06-15 – 30 000 Lt, iš S. B. 2014-05-25 – 45 000 Lt.
Panevėžio AVMI mokestinio patikrinimo metu pareiškėjo realiai gautomis paskolomis pripažino grynaisiais pinigais suteiktas paskolas pagal paprastuosius vekselius arba skolos raštus, t. y. pripažinta, kad: G. M. pagal 2012-08-01 paprastąjį vekselį (išrašymo data 2012-06-27) paskolino 20 000 Lt (paskolos pareiškėjas negrąžino); G. M. pagal 2013-01-17 paprastąjį vekselį paskolino 10 000 Lt (paskolos pareiškėjas negrąžino); G. M. pagal 2013-07-19 paprastąjį vekselį paskolino 10 000 Lt (paskolos pareiškėjas negrąžino); G. M. ir D. M. pagal 2014-03-06 paprastąjį vekselį paskolino 53 000 Lt (paskolos pareiškėjas negrąžino); J. I. pagal 2012-03-09 skolos raštą paskolino 25 000 Lt (pareiškėjas nurodo, kad 7 520 Eur grąžino 2015-12-10); O. V. pagal 2014-03-03 skolos raštą paskolino 45 000 Lt (pareiškėjas nurodo, kad pinigus grąžino 2015-05-31); A. V. pagal 2012-06-15 skolos raštą paskolino 30 000 Lt (paskolos pareiškėjas negrąžino); S. B. pagal 2014-05-25 paprastąjį vekselį paskolino 45 000 Lt (pareiškėjas nurodo, kad paskolą grąžino 2015-10-30).
Panevėžio AVMI pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu (2011-01-01 iki 2014-12-31) iš R. J. 2014-08-16 gautos 48 000 Lt paskolos, iš A. T. (brolio) 2012-06-26 gautos 49 900 Lt paskolos, 2012-10-13 gautos 49 000 Lt paskolos, 2013-02-19 gautos 45 000 Lt paskolos, iš R. V. 2014-10-02 gautos 45 000 Lt paskolos nepripažino kaip realiai gautų paskolų.
Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo gautos paskolos sudaro pagrindinę jo pajamų dalį: 2012 m. paskolos pagal skolos raštelius ir vekselius sudarė 65,74 procentus, kitos pajamos – 29,89 procentus, darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių – 4,37 procentus pajamų; 2014 m. paskolos pagal skolos raštelius ir vekselius sudarė – 71,32 procentus, kitos pajamos – 20,61 procentą, darbo užmokestis neatskaičius mokesčių – 8,07 procentus pareiškėjo pajamų.
Pareiškėjas nuo 2007-04-12 iki šiol dirba UAB „Regtoma“ bei yra šios bendrovės akcininkas (pareiškėjui priklauso 100 procentų bendrovės akcijų). Bendrovės veiklos sritys: automobilių prekyba, transporto paslaugos. UAB „Regtoma“ pateikė Panevėžio AVMI atskaitingo asmens (pareiškėjo) avanso apyskaitas už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2014-12-31. Nustatyta, kad UAB „Regtoma“ skola pareiškėjui sudarė: 2010-12-31 – 36 513,57 Lt, 2012-12-31 – 61 354,44 Lt, 2013-12-31 – 42 272,54 Lt, 2014-12-31 – 255 585,56 Lt.
Pareiškėjas skunde nesutinka su mokesčių administratoriaus ir MGK pozicija nepripažinti iš A. T. (brolio) 2012-06-26 gautos 49 900 Lt paskolos, 2012-10-13 gautos 49 000 Lt paskolos, 2013-02-19 gautos 45 000 Lt paskolos, tačiau tikrinamuoju laikotarpiu, t. y. nuo 2011-01-01 iki 2014-12-31, iš R. J. 2014-08-16 gautos 48 000 Lt paskolos, nepripažinimo kaip pareiškėjo realiai gautų pajamų, nekvestionuoja.
Vertinant A. T. paskolos pareiškėjui suteikimo aplinkybes, nustatyta, kad jis deklaravęs išvykimą iš Lietuvos į Norvegiją nuo 2010-04-16 iki 2012-04-18 ir nuo 2012-04-23 iki 2013-03-29, atvykimų į Lietuvą metu nėra deklaravęs grynųjų pinigų įvežimo muitinės įstaigose (Muitinės informacinių sistemų centro 2016-03-23 raštas Nr. (11.1)1S-484), kaip tai numato 2005-10-26 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės nuostatos (tokią prievolę pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalį turi fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur). Taip pat pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių faktinį lėšų pagal paskolos sutartis perdavimą. Ant A. T. vardu surašytų skolos raštų nėra šio asmens parašų, nei patvirtinimų apie lėšų paskolinimą, nei perdavimą ar pan., kas suponuoja išvadą, jog skolos rašteliuose niekaip nėra išreikšta kitos sandorio šalies – paskolos davėjo valia. Rašteliuose nėra numatytos palūkanos, paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonės. Pasiskolintas lėšas pareiškėjas įsipareigojo broliui grąžinti iki 2015-12-23 (pagal 2012-06-26 skolos raštą), iki 2016-12-31 (pagal 2012-10-13 skolos raštelį), arba pareikalavus per 20 dienų (pagal 2013-02-19 skolos raštą), tačiau, kaip tvirtino pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo MGK posėdyje metu, pasiskolintų lėšų broliui jis nėra grąžinęs.
Pareiškėjas, būdamas skolingas, kaip jis pats įrodinėja, ženklią grynųjų pinigų sumą broliui bei kitiems asmenims, tikrinamuoju laikotarpiu (2011–2014 m.) patyrė ne tik vartojimo išlaidas, bet ir nuolat sudarė nekilnojamojo turto pirkimo sandorius (patyrė ženklias turto įsigijimo išlaidas), apmokėjo UAB „Regtoma“ išlaidas pagal avansines apyskaitas (pareiškėjo pajamų ir išlaidų balansas už 2011–2014 m., patikrinimo akto priedas). Be to, A. T. vardu surašytas 2016-05-05 patvirtinimas apie lėšų pareiškėjui skolinimą buvo pateiktas mokesčių administratoriui su pareiškėjo pastabomis dėl patikrinimo akto, kas sudaro pagrindą šį dokumentą vertintini tik kaip surašytą siekiant padėti pareiškėjui suformuoti gynybinę poziciją tam, kad jis išvengtų GPM neapmokestintų pajamų apmokestinimo.
Be to, pareiškėjas, vadovaudamasis MAĮ 42¹ straipsnio nuostatomis, nepateikė nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo PRC907 formos apie sudarytus sandorius, kuriame turėjo deklaruoti 98 900 Lt 2012 m. pagal skolos raštus gautas paskolas iš A. T.. Kaip ginčijamame sprendime konstatavo MGK, vien šios aplinkybės konstatavimas yra pakankamas pagrindas nepripažinti pareiškėjo su broliu 2012 m. įformintų paskolos sutarčių kaip sandorių, pagrindžiančių pareiškėjo 2012 m. gautų 98 900 Lt pajamų šaltinį.
Atsakovė, vertindama pareiškėjo ginčijamų paskolų suteikimo realumą, pažymėjo, kad vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 13 punktu, viena iš mokesčių administratoriui numatytų teisių, vykdant jam pavestas funkcijas, yra teisė nustatyta forma ir tvarka nurodyti asmenims pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti, kai kyla realus įtarimas, kad asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas. Mokėtojo įpareigojimas pagrįsti atitinkamų pajamų šaltinius reiškia, kad mokėtojo nurodomi pajamų įsigijimo šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių atspindėti faktines aplinkybes. Todėl turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamos pajamos yra realiai gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio.
Pareiškėjo teiginius, kad skolinantis iš susijusių artimais giminystės ryšiais asmenų yra įprasta nepasirašyti paskolos sutarčių, suteiktų ar gautų sumų nedeklaruoti, nereikalauti garantijų ir pan., atsakovė vertina kaip subjektyvią gynybinę poziciją. Priešingai, skolinantis pakankamai dideles pinigų sumas (net ir iš artimų (susijusių) asmenų), yra įprasta parengti detalesnes sutartis, kuriose aptariamos papildomos garantijos, susijusios su aiškių prievolės įvykdymo terminų nustatymu, netesybomis, palūkanomis ir t. t. Nagrinėjamu atveju abejonių kelia itin lakoniška paskolos sutarčių forma, paskolų sutartys paskolos davėjo nepasirašytos, taip pat tai, kad pakankamai didelės pinigų sumos buvo skolinamos be liudininkų, nesiaiškinant, kokiam tikslui jie yra skolinami, grynaisiais pinigais, perduodant visą sumą iš karto, t. y. paskolos sutarties sudarymo momentu, nenumatant jokių garantijų kreditoriui. Taigi, vien atskirų formalių įrodymų apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo iš giminystės ryšiais susijusio asmens nepatvirtina, o tokie pareiškėjo pateikti skolinimo rašteliai (paskolos sutartys) negali būti vertinami kaip realiai įvykę sandoriai.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjo gautas pajamas bei patirtas išlaidas vertino nuo 2004 m. pažymėjo, kad MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Tačiau šie apribojimai nereiškia, kad mokesčių administratorius, atlikdamas mokesčių mokėtojo kontrolės veiksmus, negali įvertinti iki tikrinamojo laikotarpio nustatytų faktinių aplinkybių visumos.
MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyti apribojimai taikomi tik tikrinamajam laikotarpiui, bet ne mokesčių mokėtojo pareigai saugoti dokumentus, patvirtinančius pajamų gavimą ar išlaidų turėjimą. MAĮ nuo pat jo įsigaliojimo momento, t. y. 2004-05-01, yra imperatyviai įtvirtintos šios mokesčių mokėtojo pareigos: teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punktas), pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją (MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas), pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (MAĮ 41 straipsnis).
Atsakydama į pareiškėjo teiginį, kad nagrinėjamu atveju pakankamas jo atleidimo nuo delspinigių pagrindas yra aplinkybė, jog MGK įpareigojo VMI pakartotinai peržiūrėti savo sprendimą, pažymėjo, jog vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalimi, ikiteismine tvarka mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas perduoti centriniam mokesčių administratoriui mokesčių mokėtojo skundą nagrinėti iš naujo per se nėra pagrindas atleisti jį nuo delspinigių sumokėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti remiantis atsiliepime išdėstytais argumentais.
Teismas konstatuoja:
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2016 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. (36.9)FR0682-371 Panevėžio AVMI patvirtino 2016 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. (42.72)FR0680-264 papildomai apskaičiuotą 1 097,37 Eur GPM, 430,42 Eur GPM delspinigius ir paskyrė R. T. 109 Eur GPM baudą, taip pat patvirtino taikant mokesčių administratoriaus įvertinimą apskaičiuotą 6 973,76 Eur GPM, papildomai apskaičiuotus 1 992,14 Eur GPM delspinigius bei paskyrė 697 Eur GPM baudą.
2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 68-230 VMI panaikino Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (36.9)FR0682-371 ir pavedė atlikti pareiškėjo pakartotinį mokestinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.
2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. S-255 (7-213/2016) MGK panaikino VMI 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 68-230 ir perdavė pareiškėjo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
2017 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 68-7 VMI patvirtino Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (36.9)FR0682-371 dalį dėl 6 973,76 Eur GPM, 1 992,14 Eur GPM delspinigių apskaičiavimo bei skirtos 697 Eur GPM baudos bei panaikino Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (36.9)FR0682-371 dalį dėl 1 097,37 Eur GPM, 430,42 Eur GPM delspinigių apskaičiavimo bei skirtos 109 Eur GPM baudos ir pavedė Panevėžio AVMI dėl šios dalies atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą.
2017 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. S-81 (7-36/2017) MGK patvirtino VMI 2017 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 68-7.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. (36.9)FR0682-371 dalies, kuria patvirtintas apskaičiuotas 6 973,76 Eur GPM, 1 9722,14 Eur GPM delspinigių bei paskirta 697 Eur GPM bauda, VMI 2017 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 68-7 dalies, kuria patvirtino Panevėžio AVMI 2016 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. (36.9)FR0682-371 dalį dėl 6 973,76 Eur GPM, 1 992,14 Eur GPM delspinigių apskaičiavimo, skirtos 697 Eur GPM baudos bei MGK 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. S-81 (7-36/2017), kuriuo patvirtintas VMI 2017 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. 68-7, teisėtumo ir pagrįstumo.
Kaip pareiškėjas pažymi skunde teismui ir matyti iš visos bylos medžiagos, iš esmės ginčas byloje kilęs dėl pareiškėjo su fiziniu asmeniu (pareiškėjo broliu A. T.) sudarytų paskolų sutarčių vertinimo bei gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo, taikant mokesčių administratoriaus pasirinktą išlaidų metodą. Pareiškėjo nuomone, MGK, VMI ir Panevėžio AVMI nepagrįstai nepripažino gautos paskolos iš brolio A. T. (pagal tris skolos raštus – 2012 m. – 98 900 Lt, 2013 m. – 45 000 Lt). Mokesčių administratorius ir MGK ginčijamuose sprendimuose konstatavo, kad ginčo sandoriai yra formalaus pobūdžio ir sudaryti nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o tam, kad pareiškėjas galėtų gautomis pajamomis pagrįsti patirtas išlaidas.
Tokios kategorijos bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pavyzdžiui: mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pavyzdžiui: įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.) (LVAT 2011 m. balandžio 14 d. sprendimas Nr. A-442-1111/2011). Išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų lėšų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. LVAT 2011 m. balandžio 14 d. sprendime Nr. A-442-1111/2011, atsižvelgdamas į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliajai išraiškai, konstatavo, kad vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia.
Mokestinio patikrinimo metu grįsdamas pajamas pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė tris, t. y. 2012 m. birželio 26 d., 2012 m. spalio 13 d. ir 2013 m. vasario 19 d. surašytus skolos raštus, A. T. 2016 m. gegužės 5 d rašytinį patvirtinimą apie lėšų broliui skolinimą bei norvegų kalba įformintą dokumentą, kurie, kaip tvirtinta pareiškėjas, pagrindžia A. T. 2010–2014 m. Norvegijoje gautų pajamų dydį (MGK medžiagos Nr. 7-36/2017, b. l. 46). Mokesčių administratorius šių sandorių nepripažino tinkamais pagrįsti 143 900 Lt pajamų šaltinį.
Kaip matyti iš MGK bylos medžiagos, pareiškėjo pateikti skolos raštai yra surašyti ir pasirašyti paties pareiškėjo (,,aš, R. T. <...> skolinuosi iš savo brolio A. T. 49 000 Lt <...>“), juose nėra nei A. T. parašų, nei patvirtinimų apie lėšų skolinimą, perdavimą ar pan. (MGK medžiagos Nr. 7-36/2017, b. l. 46).
Pareiškėjas nesutinka, kad šalims paskolos raštuose suformulavus nepakankamai tiksliai savo ketinimus, mokesčių administratorius įgyja nevaržomą teisę santykius, o kartu ir jų pagrindu gaunamų pajamų pobūdį, vertinti savo nuožiūra, visiškai nesiremdamas šalių paaiškinimais ir kitais įrodymais apie jų ketinimus ir tikrąją valią sudarant paskolos sutartis. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip visiškai nepagrįstus, kadangi, kaip minėta, aptariamuose rašteliuose niekaip nėra išreikšta kitos paskolos sandorio šalies – paskolos davėjo valia. Be to, rašteliuose nėra numatytos palūkanos, paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonės, visos paskolos teiktos iki 50 000 Lt. Skolos rašteliuose, be kita ko, nurodyta, jog pasiskolintas lėšas pareiškėjas įsipareigojo broliui grąžinti iki 2015 m. gruodžio 23 d. (pagal 2012 m. birželio 26 d. skolos raštelį), iki 2016 m. gruodžio 31 d. (pagal 2012 m. spalio 13 d. skolos raštelį), arba pareikalavus per 20 dienų (pagal 2013 m. vasario 19 d. skolos raštelį), tačiau, kaip tvirtino pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo Komisijos posėdyje metu, pasiskolintų lėšų broliui jis nėra grąžinęs (MGK medžiagos Nr. 7-36/2017, b. l. 46). Nors pareiškėjas įrodinėja, kad yra skolingas ne tik broliui ir kitiems asmenims, tačiau taip pat tikrinamuoju laikotarpiu (2011–2014 m.) patyrė ne tik vartojimo išlaidas, bet ir nuolat sudarė nekilnojamojo turto pirkimo sandorius (patyrė ženklias turto įsigijimo išlaidas), apmokėjo UAB ,,Regtoma“ išlaidas pagal avansines apyskaitas (MGK medžiagos Nr. 7-36/2017, b. l. 46).
Iš aptariamų sandorių šalių paaiškinimų nustatyta, kad šiuo atveju paskola buvo suteikta grynaisiais pinigais, pinigų perdavimo faktas nebuvo fiksuotas bankiniuose išrašuose. Pareiškėjo manymu, turėjo būti vertinama jo brolio finansinė padėtis, neturėjo būti apsiribota vien tuo faktu, kad nėra duomenų apie pinigų pargabenimą į Lietuvą ir valiutos konvertavimą. Mokesčių administratorius mokestinio patirtinimo metu nustatė, kad A. T., Gyventojų registro duomenimis, deklaravęs išvykimą iš Lietuvos į Norvegiją nuo 2010 m. balandžio 16 d. iki 2012 m. balandžio 18 d. ir nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2013 m. kovo 29 d., atvykimų į Lietuvą metu nėra deklaravęs grynųjų pinigų įvežimo muitinės įstaigose, kaip tai numato 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės nuostatos (tokią prievolę pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalį turi fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur). Nors mokesčių administratorius nenustatė, kad A. T. nebūtų turėjęs finansinių galimybių tokią sumą paskolinti, tačiau iš nustatytų aplinkybių visumos padarė išvadą, jog nėra objektyvių duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad pinigai buvo realiai perduoti.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad sandorių, o tuo pačiu ir pinigų perdavimo realumą įrodo patys paskolos rašteliai, atkreiptinas dėmesys, kad A. T. vardu surašytas 2016 m. gegužės 5 d. patvirtinimas apie lėšų pareiškėjui skolinimą, buvo pateiktas mokesčių administratoriui kartu su pareiškėjo pastabomis dėl patikrinimo akto. Todėl nesant objektyvių duomenų, kurie patvirtintų realų lėšų perdavimą, patvirtinimas apie lėšų perdavimą pareiškėjui, atsižvelgiant į jų pateikimo mokesčių administratoriui momentą, laikytinas kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti GPM neapmokestintų pajamų apmokestinimo. Be to, teismo vertinimu, pareiškėjo skunde dėstoma pozicija yra nenuosekli. Viena vertus, jis teigia, jog tai, kad reikia saugoti dokumentus, deklaruoti dovanas, būtinai pasirašyti su giminėmis raštiškus dokumentus, tapo žinoma tik mokestinio patikrinimo metu. Taip pat teigia, kad šeimos santykiai yra paremti abipusiu pasitikėjimu ir pagarba, kad realiame gyvenime paskolų / dovanų šeimoje niekas neįformina notarine tvarka, o neretai neįformina ir rašytine tvarka. Taigi, pareiškėjas formuoja poziciją, kad tarp šeimos narių ir giminių apskritai nesudaromi raštiški susitarimai, dėl šios priežasties pagrįsti sandorių tarp šeimos narių ir giminių nėra galimybės. Kita vertus, paskolos rašteliais, pasirašytais tik paties R. T. bei A. T. vardu surašytu 2016 m. gegužės 5 d. patvirtinimu siekia pagrįsti gautas pajamas. Šios aplinkybes tik dar labiau sustiprina abejones A. T. patvirtinimo apie pinigų perdavimą patikimumu ir pinigų perdavimo realumu.
Teismas, išanalizavęs visą byloje surinktą rašytinę medžiagą (MGL medžiaga Nr. 7-36/2017), įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, pritaria tiek mokesčių administratoriaus, tiek mokestinį ginčą išnagrinėjusios MGK pozicijai, kad realaus pinigų perdavimo pagal R. T. sandorius su A. T. nebuvo.
Svarbu pažymėti, jog LVAT savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs, kad pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų išrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas, mokesčių mokėtojas prisiima visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėti naštos (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-145-602-2016). Byloje esantys duomenys rodo, kad pagal kredito sutartis pinigų skolinimasis pinigus perduodant / pervedant bankiniu pavedimu, o vėliau juos grąžinant bankiniu pavedimu, buvo įprastinė pareiškėjo elgesio forma. Teismo vertinimu, tokių didelių pinigų operacijos (49 900 Lt, 49 000 Lt, 45 000 Lt) grynaisiais pinigais yra niekuo nepateisinamos. Atkreiptinas dėmesys, kad nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių skolinamų pinigų perdavimo faktą.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina pagrįsta išvada, kad paskolos rašteliai buvo surašyti formaliai, realiai nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o tam, kad pareiškėjas galėtų gautomis pajamomis pagrįsti patirtas išlaidas. Formaliai įformindamas šias sutartis pareiškėjas siekė pagrindinio tikslo – mokestinės naudos – nemokėti GPM įmokų nuo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių.
Taigi, kaip minėta, mokesčių administratorius šių sandorių (paskolos raštelių) nevertino kaip tinkamų pagrįsti pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu gautoms pajamoms. Mokesčių administratorius, be kita ko, vadovavosi MAĮ 42¹ straipsniu.
Pareiškėjo teigimu, valstybinis reguliavimas neturi viršenybės principo, priešingai, jis gali būti taikomas tik kartu atsižvelgiant į socialinį aspektą, gyvenimiškas aplinkybes, asmens išsprūsimą, socialinius įgūdžius ir pan. Todėl net ir mokesčių mokėtojui nepateikus tam tikros formos deklaracijos, tai neturi būti pagrindas paneigti įrodinėtinas faktines aplinkybes. Teismas neturi pagrindo sutikti su tokia pareiškėjo pozicija. Pirmiausia teismas akcentuoja, kad tai, jog asmenys turi pareigą mokesčių administratoriui pateikti deklaraciją, pareiškėjui nėra siurprizinė nuostata, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas už 2011 m. mokesčių administratoriui buvo pateikęs deklaraciją.
MAĮ nuo 2013 m. sausio 1 d. (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2078 redakcija) buvo papildytas 42¹ straipsniu, nustatančiu nuolatiniams Lietuvos gyventojams pareigą pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka šias sąlygas: 1) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų; 2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija 50 000 Lt; 3) sandoriai nėra notarinės formos; 4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija pateikiama vieną kartą per kalendorinius metus centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais (MAĮ 42¹ straipsnio 2 dalis). To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą šio įstatymo 143 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą. Gyventojas MAĮ 42¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją mokesčių administratoriui privalo pateikti iki kalendorinių metų, einančių po ataskaitinio laikotarpio, gegužės 1 dienos. Ataskaitiniu laikotarpiu yra laikomi kalendoriniai metai. Gyventojas VMI informaciją teikia Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. VA-92, nustatyta tvarka. Ši tvarka galioja, teikiant informaciją apie 2012 m. ir vėlesniais metais sudarytus sandorius. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas nenustatė išlygos, jog gyventojas gali nedeklaruoti įvykdytų sandorių. Paminėtas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą deklaruoti su A. T. pasirašytus skolos raštelius, tačiau to nepadarė, nors turėjo deklaruoti iki 2013 m. gegužės 1 d. Be to, A. T. 2016 m. gegužės 5 d. surašytas patvirtinimas, pateiktas mokesčių administratoriui su pareiškėjo pastabomis dėl patikrinimo akto (MAĮ 42¹ straipsnio 3 dalis). Taigi, šios aplinkybės reikšmingumas yra įtvirtintas imperatyvios įstatymo nuostatos. Kaip jau minėta, MAĮ 42¹ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikus, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Taigi, vien ši byloje nustatyta faktinė aplinkybė, t. y. sandorių nedeklaravimas, yra pagrindas mokesčių administratoriui sandorių, sudarytų tarp R. T. ir A. T., nevertinti kaip pareiškėjo pajamų šaltinio.
Nagrinėjamo ginčo faktinių aplinkybių kontekste, sutiktina su mokesčių administratoriaus ir MGK išvadomis, jog paskolos sutartys, jeigu tokios ir buvo pasirašytos, jos surašytos paskolos davėjui (A. T.) itin ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis, t. y. sandoryje nenumatytos jokios jo įvykdymą užtikrinančios priemonės, palūkanos, nepasidomėta, kam bus panaudotos skolinamos lėšos, ir kokiu būdu bus sugrąžintos. Visos šios aplinkybės abejones sandorių realumu daro pagrįstomis ir pakankamomis mokesčių administratoriui spręsti dėl MAĮ 70 straipsnio nuostatų taikymo, t. y. kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus (MAĮ 70 straipsnio 1 dalis).
Dėl pareiškėjo teiginių, kad taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti pareiškėjo pajamas / išlaidas, tuo pačiu skaičiavimas visada yra nepalankus mokesčių mokėtojui, pažymėtina, kad pareiškėjas versiją, kad gauna papildomas pajamas iš miško gėrybių ir tai mažina mokesčio bazės apskaičiavimą, iškėlė teismui pateiktame skunde. Kita vertus, nors Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas ir leidžia gyventojams gauti iki 3 000 eurų per mokestinį laikotarpį už parduodamas pačių surinktas miško gėrybes, tačiau ši suma, palyginus su pareiškėjo neva gautų paskolų sumomis, yra ženkliai mažesnė, todėl teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmeta kaip išimtinai gynybinę poziciją siekiant išvengti GPM neapmokestintų pajamų apmokestinimo.
Pareiškėjo manymu, mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjo gautas pajamas bei patirtas išlaidas vertino nuo 2004 m. Pažymėtina, kad pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1897 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.), jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog patikrinimo metu mokesčių administratorius ankstesniu laikotarpiu pareiškėjo gautas pajamas bei patirtas išlaidas vertino siekdamas nustatyti lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžioje, o ne siekdamas apmokestinti pareiškėją už ankstesnį laikotarpį. Kaip nurodyta ir skundžiamuose sprendimuose, LVAT ne kartą yra konstatavęs, jog nei MAĮ, nei kiti įstatymai neįtvirtina jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui, apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį, remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąjį medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir pan. aplinkybės) (LVAT 2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-476/2014). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai bei teisėtai nuo 2004 m. analizavo pareiškėjo iki tikrinamojo laikotarpio gautas pajams bei patirtas išlaidas.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, į išdėstytus motyvus ir vadovaujantis MAĮ 10 straipsnio, 42¹ straipsnio, 67 straipsnio ir 70 straipsnio nuostatomis, darytina išvada, kad tiek mokesčių administratorius, tiek MGK teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu (2011-01-01–2014-12-31) patirtos išlaidos negali būti grindžiamos A. T. gautomis paskolintomis lėšomis, todėl naikinti ginčijamų sprendimų dalis dėl apskaičiuoto 6 973,76 Eur GPM, 1 922,14 Eur GPM delspinigių ir 697 Eur GPM baudos, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Pareiškėjas prašė tuo atveju, jei teismas nuspręstų skundą atmesti, atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių.
Vadovaujantis MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktu, delspinigiai yra vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų. Tačiau mokesčių mokėtojas nuo delspinigių mokėjimo gali būti atleistas tik tuo atveju, jeigu yra nustatomos atitinkamos įstatymų leidėjo nustatytos aplinkybės. Atleidimo nuo delspinigių klausimą reglamentuota MAĮ 100 straipsnis bei Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 ,,Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių 7 punktas, kuriuose įtvirtinti šie atleidimo nuo delspinigių pagrindai: 1) jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; 2) kitais atvejais, kai delspinigius ir palūkanas išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio l dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys. MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodyti šie atleidimo nuo delspinigių pagrindai: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo delspinigių turėtų būti atleistas dėl to, kad mokesčių administratorius pakartotinai priėmė sprendimą, t. y. atleidimo nuo delspinigių pagrindu nurodė aplinkybę, jog MGK įpareigojo VMI pakartotinai peržiūrėti savo sprendimą. Vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatomis, darytina išvada, kad ikiteismine tvarka mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas perduoti centriniam mokesčių administratoriui mokesčių mokėtojo skundą nagrinėti iš naujo per se (pats savaime) nėra pagrindas atleisti jį nuo delspinigių sumokėjimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo delspinigių sumokėjimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
pareiškėjo R. T. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.