- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-08-20
- Bylos Nr.
- I-5783-342/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01062-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
- 37.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
2019 m. rugpjūčio 13 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, (toliau – ir atsakovė) 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2 - 5).
Pareiškėjas prašo neturtinės žalos už laikotarpiu nuo 2017-05-15 iki 2019-05-15 laikymo sąlygas, neatitinkančias ploto vienam asmeniui bei gyvybei pavojingų sąlygų, kai buvo laikomas Alytaus pataisos namų (toliau – ir Pataisos namai) 7 lokalinio sektoriaus 8 būrio 3 miegamajame. Teigia, kad gyvenamos patalpos plotas buvo 52 kv. m, jose gyveno 17 asmenų, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas – 2,9 kv. m, o įskaičiavus baldus į esamą plotą – 1,8 kv. m. Teigia, kad sanitariniuose mazguose įrengti 6 klozetai, 1 pisuaras, o prausykloje 9 kriauklės. Minėtais įrenginiais naudojasi visas 7 lokalinis sektorius, kurį sudaro nuo 150 iki 200 žmonių. Tvirtina, kad tenka laukti eilės naudojantis sanitariniu mazgu. Akcentuoja, kad rūkykla, kurios plotas 8,8 kv. m, yra per maža tokiam skaičiui žmonių. Pažymi, kad prausykloje nėra galimybės nusiprausti šiltu vandeniu, nes nėra šilto vandens įvado. Prausyklų, kriauklių būklės pavojingos konstrukcijos, kriauklių apačia surūdijusi bei apaugusi pelėsiu. Nurodo, kad šiltu vandeniu galima naudotis tik kartą per savaitę, penktadieniais nuo 15 val. iki 18 val., kada turi spėti nusiprausti 150 – 200 asmenų. Teigia, kad iš 20 purkštukų veikia tik apie 15 arba mažiau, yra per mažas slėgis. Tvirtina, kad lovų būklės tragiškos – suvirintos iš kelių dalių, senos. Išduotos patalynės ir čiužinių medžiaga trūkinėja; čiužiniai ir pagalvės purvini, dėmėti, kas įrodo, jog jie yra pilni parazitų. Pažymi, kad 2016-12-06 matė, jog tik kelis kartus purškė sanitarinį mazgą, po ko nebuvo įmanoma įeiti į sanitarinį mazgą. Akcentuoja, kad gyvenamosios patalpos yra antrame pastato aukšte virš darbo cecho, kas yra pavojinga gyvybei. Teigia, jog nesikreipė į Pataisos namų administraciją bijodamas prarasti darbo vietą, nes visą laiką siūloma pereiti į kitą būrį. Tvirtina, kad nebuvo skirta ir teirautasi dėl higienos priemonių, o kai kreipėsi dėl jų į administraciją, buvo atsakyta, kad yra dirbantis ir turi galimybę nusipirkti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 10 - 14) su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo laikotarpius, būrius, miegamuosius, jų plotą, įrengtų vietų skaičių ir plotą tenkantį vienam asmeniui. Pažymi, jog 8 būrys yra darbo būrys, kuris yra 7 lokaliniame sektoriuje. Grindys 8 būryje yra tvarkingos ir nesupuvę. Teigia, jog sanitariniai mazgai 7 lokalinio sektoriaus būriuose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus; esant poreikiui patalpos kuo skubiau remontuojamos. Pažymi, kad 7 sektorius yra gamybinėje zonoje, dauguma nuteistųjų yra dirbantys ir jie sanitarinius mazgus, praustuvus ir dušus turi savo darbo vietoje. Teigia, kad 8 būrio sanitarinis mazgas tvarkingas ir atitinka teisės aktų reikalavimus. Paaiškina, kad 8 būryje įrengti 9 praustuvai, 6 unitazai ir 1 pisuaras; pareiškėjas visą dieną dirbo ir galėjo naudotis darbo vietoje papildomai įrengtu sanitariniu mazgu ir dušu kiekvieną dieną. Pažymi, jog ginčo laikotarpiu 7 lokaliniame sektoriuje buvo 156 nuteistieji. Teigia, kad 7 lokalinio sektoriaus plotas 765 kv. m. Tvirtina, kad 8 būryje jokių balionų suvirinimo, skirtų suvirinimo darbams atlikti, nėra; angliarūgštės balionai sandėliuojami tik 7 lokaliniame sektoriuje atskirame nuo gyvenamųjų patalpų sandėlyje ir atsinešami į dirbtuves tik darbams atlikti. Paaiškina, kad dirbtuvės įrengtos toliau nuo gyvenamųjų patalpų ir virš jų nuteistieji negyvena. Mano, kad nėra visų sąlygų neturtinei žalai kilti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Alytaus pataisos namuose (minėta, toliau – ir Pataisos namai).
Dėl viešosios atsakomybės sąlygų
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Dėl minimalaus gyvenamojo ploto
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo Pataisos namuose sąlygų, kai gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
EŽTT praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją ir kt.).
EŽTT naujausioje praktikoje (žr., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.
Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, EŽTT minėtoje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13, byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m. daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti. Tuomet įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali paneigti šią prezumpciją, pagrįsdamas, kad buvo veiksnių, galėjusių adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: a) reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; c) pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių. Kai vertinamas kalinimas kalėjimo kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m., Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Teismas taip pat pabrėžė, kad atvejais, kai kalinamam asmeniui suteikiama daugiau nei 4 kv. m. ploto daugiavietėje kameroje ir dėl to nekyla asmeninės erdvės stokos klausimas, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų adekvatumą Konvencijos 3 straipsnio prasme išlieka aktualūs kiti kalinimo sąlygų aspektai.
Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Remiantis atsakovės atstovo atsiliepime pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu: nuo 2017-05-25 iki 2017-07-11 paskirtas į 8 būrį, 4 miegamąjį (7 lokalinį sektorių – darbo zonoje dirbantys nuteistieji), (miegamasis bendrabučio tipo), kurio plotas 36,25 kv. m., įrengta 11 miegamųjų vietų; nuo 2017-07-11 iki 2017-07-25 paskirtas į 8 būrį, 1 miegamąjį (7 lokalinį sektorių – darbo zonoje dirbantys nuteistieji), (miegamasis bendrabučio tipo), kurio plotas 35,10 kv. m., įrengta 11 miegamųjų vietų; nuo 2017-07-25 iki 2018-05-15 paskirtas į 8 būrį, 3 miegamąjį (7 lokalinį sektorių – darbo zonoje dirbantys nuteistieji), (miegamasis bendrabučio tipo), kurio plotas 52,79 kv. m., įrengta 17 miegamųjų vietų. Prie atsiliepimo pridėti dokumentai, kuriuose yra duomenys apie miegamuosius iš kompiuterinės sistemos „Įskaita Alytaus pataisos namai” (b. l. 15). Minėti pateikti duomenys apie miegamųjų plotą ir miegamųjų vietų skaičių atitinka atsakovės atstovo nurodytus duomenis.
Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose ar kamerų tipo patalpose ginčo laikotarpiu nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovas nepateikė. Be kita ko, pažymėtina, kad objektyvių įrodymų, kurie paneigtų atsakovės atstovo pateiktus duomenis, pareiškėjas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.
Pareiškėjas nuo 2017-05-25 iki 2017-07-11 buvo paskirtas gyventi į bendrabučio tipo 8 būrio 4 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 36,25 kv. m., joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,2955 kv. m. (t. y. Taisyklių 11¹.1. punktas nepažeistas).
Pareiškėjas nuo 2017-07-11 iki 2017-07-25 buvo paskirtas gyventi į bendrabučio tipo 8 būrio 1 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 35,10 kv. m., joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,19 kv. m. (t. y. Taisyklių 11¹.1. punktas nepažeistas).
Pareiškėjas nuo 2017-07-25 iki 2018-05-15 buvo paskirtas gyventi į bendrabučio tipo 8 būrio 3 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 52,79 kv. m., joje įrengta 17 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,105 kv. m. (t. y. Taisyklių 11¹.1. punktas nepažeistas).
Atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir daro išvadą, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 straipsnis). Apibendrinus anksčiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m., nustatyta Taisyklių 11¹.1. p.), ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo. Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių, kurie patvirtina, jog nuteistasis ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į konkrečias patalpas. Pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog bendrabučių tipo patalpose jam teko mažesnė nei teisės aktai numato 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus dėl gyvenamojo ploto normos neatitikimo teisės aktų reikalavimams.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į bendrabučio tipo patalpas, todėl neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, kadangi jis gyveno bendrabučio tipo patalpoje, ir galėjo dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo judėti pataisos įstaigos teritorijoje ir užsiimti leistina veikla, pavyzdžiui, sportuoti, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. LVAT yra pažymėjęs, kad pareiškėjas bendrabučio tipo patalpose privalėjo būti tik nakties metu, dienos metu pareiškėjas galėjo laisvai judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla, t. y. sportuoti, mokytis, dirbti, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose (žr., pvz., LVAT 2017-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017).
Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose.
Be kita ko, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018-10-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto pažeidimu.
Dėl dušų, prausyklų ir sanitarinių mazgų
Pareiškėjas nurodo, kad sanitariniuose mazguose įrengti 6 klozetai, 1 pisuaras, prausykloje - 9 kriauklės. Pažymi, jog minėtais įrenginiais naudojasi visas 7 lokalinis sektorius, kurį sudaro nuo 150 iki 200 žmonių, todėl tenka laukti eilės naudojantis sanitariniu mazgu.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje (toliau – ir Aprūpinimo norma) nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų). Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 numatyta, jog prausykloje turi būti praustuvė (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Atsakovės atstovas atsiliepime sutinka, kad 8 būryje įrengti 9 praustuvai, 6 unitazai ir 1 pisuaras bei nurodo, kad ginčo laikotarpiu 7 lokaliniame sektoriuje buvo 156 nuteistieji. Iš nurodytų duomenų darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant bausmę 8 būryje sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normose bei 2017 m. Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų, dėl ko galėjo susidaryti eilės prie sanitarinių įrenginių.
Pažymėtina ir tai, kad atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo, todėl galėjo naudotis darbo vietoje įrengtu sanitariniu mazgu ir dušu kiekvieną dieną. Šiuo aspektu teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nepaaiškino, kaip dėl nurodyto pažeidimo pablogėjo jo padėtis, kokius neigiamus išgyvenimus jis patyrė, t. y. kuo pasireiškė patirta neturtinė žala, o tik deklaratyviai nurodo, kad nurodytas pažeidimas žeidžia orumą ir žmoniškumą. Dėl nurodytų priežasčių vertintina, jog šiuo atveju neįrodyta viena iš viešosios atsakomybės sąlygų – žala.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad šiltu vandeniu galima naudotis tik kartą per savaitę, penktadieniais nuo 15 val. iki 18 val., kada turi spėti nusiprausti 150 – 200 asmenų. Tvirtina, kad iš 20 purkštukų veikia tik kokie 15 arba mažiau, yra per mažas slėgis. Taip pat teigia, kad prausykloje nėra galimybės nusiprausti šiltu vandeniu, nes nėra šilto vandens įvado; prausyklų, kriauklių būklės pavojingos konstrukcijos, kriauklių apačia surūdijusi bei apaugusi pelėsiu.
EŽTT praktikoje kai kuriais atvejais buvo pripažinta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogindavo ir ta aplinkybė, jog jis negalėjo naudotis pakankamai dažnai dušu (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr., pvz., EŽTT 2012-07-10 sprendimą V. prieš Rumuniją, 2012-03-13 sprendimą O. prieš Rumuniją ir kt.). LVAT taip pat laikosi pozicijos, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama kaip viena iš kumuliacinių sąlygų sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2016-05-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-858/2016).
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu - pareiškėjas neneigia, kad kartą per savaitę turėjo galimybę praustis po dušu. Taigi akivaizdu, kad anksčiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kartų skaičiaus suteikimo savaime nėra pažeistas. Pareiškėjas neteikia į bylą įrodymų apie tai, kad kreipėsi į administraciją su nusiskundimais, susijusiais dušų/prausyklų būkle, taip pat su naudojimusi dušu ir/arba prausyklomis (pvz., prašymu suteikti galimybę pasinaudoti prausykla ar dušu kitu metu dėl to, kad juo nebuvo pasinaudota dėl nuteistųjų perpildymo ir pan.), taip pat, kad kėlė pretenzijas dėl to, kad realiai tenkantis maudymosi laikas neatitiko teisės aktuose nustatytos maudymosi trukmės. Duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl atsakovės atstovo kaltės neturėjo galimybės pasinaudoti dušu ar prausykla, nėra. Dėl nurodytų aplinkybių šiuo atveju atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.
Dėl kitų pažeidimų
Pareiškėjas nurodo, kad rūkykla, kurios plotas 8,8 kv. m, yra per maža tokiam skaičiui žmonių.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru yra įtvirtintas ir Higienos normos 14 punkte.
Pataisos namų patalpų įrengimą ir eksploatavimą reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Eksploatavimo taisyklėse nėra nurodyta jokių reikalavimų rūkymo vietos įrengimui ar plotui, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.
Pareiškėjas tvirtina, kad lovų būklės tragiškos; išduotos patalynės ir čiužinių medžiaga trūkinėja; čiužiniai ir pagalvės purvini, dėmėti, kas įrodo, jog jie yra pilni parazitų. Teigia, kad 2016-12-06 matė, jog tik kelis kartus purškė sanitarinį mazgą, po ko nebuvo įmanoma įeiti į sanitarinį mazgą. Pažymi, kad gyvenamosios patalpos yra antrame pastato aukšte virš darbo cecho, kas yra pavojinga gyvybei. Pareiškėjas tvirtina, kad nebuvo skirta ir teirautasi dėl higienos priemonių, o kai kreipėsi dėl jų į administraciją, buvo atsakyta, kad yra dirbantis ir turi galimybę nusipirkti.
Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).
Apibendrinus konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.).
Nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. B. skundą atmesti.
Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.