- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-07
- Bylos Nr.
- 1A-371-873/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-55549-2017-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Aušra Bielskė
- Nuteistasis
- D. M.
- Nukentėjusysis
- E. M.
- Advokatai
- Dainius Dargevičius, Karolis Barysas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. (klaidingai nurodyta 2019 m.) kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį, jam paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7 punktais, D. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant tęsti darbą arba per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba registruotis darbo biržoje, visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi. D. M. paskirta BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemonė, įpareigotas per 9 mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, ją baigti. E. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. M. priteista E. M. naudai 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. D. M. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad savavaldžiavo: jis, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, turėdamas tikslą priversti E. M. suteikti R. S. turtinę teisę reikalauti E. M. sumokėti 2000 (du tūkstančius) eurų, 2017 m. spalio 25 d., apie 19.45 val., garažų masyve, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančiame garaže Nr. (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui stovint garažo viduje prie durų ir tokiu būdu atimant galimybę E. M. pabėgti, jis (D. M.), panaudodamas prieš nukentėjusįjį E. M. psichinę prievartą, sakydamas, kad išveš į mišką, sumuš, bei panaudodamas fizinę prievartą, apglėbdamas iš nugaros E. M. kaklą ir smaugdamas, savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos vykdė ginčijamą R. S. tariamą teisę reikalauti E. M. pasirašyti paprastąjį vekselį dėl 2000 (dviejų tūkstančių) eurų sumokėjimo R. S. iki 2018 m. rugsėjo 10 d., ir taip veikdamas privertė E. M. pasirašyti 2017 m. spalio 25 d. paprastąjį vekselį dėl 2000 (dviejų tūkstančių) eurų sumokėjimo R. S. iki 2018 m. rugsėjo 10 d., taip faktiškai R. S. įgyjant turtinę teisę reikalauti iš E. M. 2000 (dviejų tūkstančių) eurų sumokėjimo, tokiu būdu padarydamas didelę žalą nukentėjusiojo E. M. teisėms ir laisvėms.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 16 d. nuosprendį ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Nuteistasis D. M. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu, mano, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą, neteisėtą, neargumentuotą nuosprendį, taip pažeisdamas BPK 1 straipsnį, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, teisingumo, protingumo, sąžiningumo, ultima ratio principus. Nurodoma, kad ne visi baudžiamosios bylos įrodymai buvo ištirti ir įvertinti įrodymų visumos kontekste, dėl ko pirmosios instancijos teismas netinkamai bei neteisėtai kvalifikavo nusikalstamą veiką. Nuteistojo manymu, nuosprendis turi būti panaikintas, o baudžiamoji byla nutraukta.
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusysis ir liudytojai ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso metu klaidino teismą bandydami įrodyti, kad E. M. 2017 m. spalio 25 d. pasirašė vekselį prieš savo valią bei patyrė didelę žalą. Nuteistojo teigimu, liudytojai tvirtino teismui, kad matė nukentėjusiojo būseną po įvykio, nors iš įrodymų visumos akivaizdu, jog liudytojai po vekselio pasirašymo nukentėjusiojo matyti negalėjo, o jų duoti parodymai akivaizdžiai yra melagingi. Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis padedant liudytojams bando įrodyti jam padarytą didelę žalą. Be to, liko nepašalinti prieštaravimai, kada prie garažo atvyko nukentėjusiojo tėvai, liudytojai, kiek atvyko policijos pareigūnų.
2.3. Atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai dėl asmenų, atvykusių prie garažo po įvykio, skiriasi. Kaip teigiama skunde, nukentėjusysis parodė, kad prie garažo pirmi atvažiavo nukentėjusiojo tėvai, vėliau policijos pareigūnai ir tik po to nukentėjusiojo pusbrolis R. P. (R. P.), kuris atvažiavo su dar keliais draugais, tarp jų ir M. J., kitų draugų nukentėjusysis nurodyti negalėjo. Nukentėjusiojo teigimu, visiems atvykusiems paaiškino, kas įvyko, po to nuvyko į policijos komisariatą rašyti pareiškimą. Pažymima, jog nukentėjusysis neturėjo galimybės nė su vienu liudytoju pabendrauti, išskyrus savo tėvus, kadangi arba liudytojų nebuvo, o jų visi parodymai melagingi, arba jie atvažiavo, kai E. M. buvo policijos automobilyje ir su jais neturėjo galimybės bendrauti. Tokias išvadas nuteistasis daro dėl žemiau nurodytų argumentų.
2.3.1. Skunde nurodoma, kad liudytoja M. J. paaiškino, jog 2017 m. spalio 25 d. vakare į įvykio vietą atvyko su nukentėjusiojo pusbroliu R. P. ir drauge Valerija, matė, kad nukentėjusysis buvo labai išsigandęs. Nuteistasis atkreipia dėmesį į jam keistą E. M. elgesį, kai šis, būdamas labai išsigandęs, paleistas iš policijos komisariato, tėvų nuvežtas namo, vėl grįžo į garažą susitikti su draugais.
2.3.2. Kaip teigiama, liudytojo R. P. pirmosios apklausos 2018 m. gegužės 22 d. duomenimis, jam paskambino E. M. ir jis vienas nuvyko prie garažo. Prie garažo buvo nukentėjusiojo E. M. tėvai, policija, nukentėjusysis sėdėjo policijos automobilyje. Teisiamojo 2019 m. vasario 12 d. posėdžio metu liudytojas R. P. nurodė, kad atvykęs prie garažų rado nukentėjusiojo tėvus, policiją ir dar vieną pažįstamą, jam atvažiavus, E. M. jau buvo policijos automobilyje. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis E. M. papildomos apklausos 2018 m. kovo 9 d. metu nurodė, jog prie garažo pirmi atvažiavo jo tėvai, vėliau policijos pareigūnai ir tik po to nukentėjusiojo pusbrolis R. P., kuris atvažiavo su keliais draugais, tarp jų ir M. J., kitų draugų nukentėjusysis nurodyti negalėjo. Pažymima, kad R. P. ir nukentėjusiojo E. M. duoti parodymai skiriasi, be to, nėra aišku, koks buvo skambučio jam tikslas.
2.3.3. Pastebima, jog liudytoja A. P. 2018 m. gegužės 17 d. parodė, kad paskambinus sūnui, ji iš karto nuvyko prie garažo. Jai atvykus prie garažo daugiau nieko nebuvo, vėliau atvažiavo policija. 2019 m. vasario 27 d. liudytoja nurodė, kad jai nuvykus prie garažo vėliau atvažiavo policija, po kiek laiko atvažiavo R. P..
2.3.4. Apeliaciniame skunde analizuojami liudytojo T. S. (T. S.) parodymai, kai 2018 m. gegužės 25 d. apklaustas liudytojas parodė, jog 2017 metų spalio mėnesį, tikslios datos pasakyti negali, jam paskambino E. M. ir paprašė atvažiuoti prie garažo jam padėti. Liudytojas T. S. iš karto nuvažiavo pas E. M.. Jam atvažiavus jau buvo E. M. tėvai, po kelių minučių atvažiavo jo pusbrolis R. P. ir dar vėliau atvyko policijos pareigūnai. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad atvykęs buvo tik vienas pareigūnas. Liudytojo parodymais, kol atvyko policija, T. S. bendravo su tėvais, pusbroliu, kai atvažiavo policija, jis išvažiavo. Nuteistojo manymu, liudytojo parodymai neatitinka tikrovės.
2.3.5. Minimi ir liudytojo N. J. (N. J.) parodymai, kuriais jis apie įvykį sužinojo telefonu iš M. J., o tą patį vakarą visi susitiko Karoliniškių mikrorajone ir iš E. M. sužinojo apie įvykio aplinkybes. Kaip pabrėžiama skunde, pirminėje apklausoje liudytojas galėjo nurodyti tik tai, kad apie įvykį žino iš nukentėjusiojo E. M. pasakojimo.
2.3.6. Atkreipiamas dėmesys į tyrėjo A. M. (A. M.) paaiškinimus, kad jam atvykus į garažų masyvą garaže buvo nekentėjusysis su tėvais, daugiau nieko nebuvo ir vėliau niekas daugiau neatvažiavo.
2.4. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo duotų parodymų nenuoseklumą dėl R. S. automobilio atsiėmimo aplinkybių, dėl pinigų, gautų pardavus R. S. sudaužytą automobilį, panaudojimo, dėl asmenų, kuriems jis skambino po vekselio pasirašymo.
2.4.1. Atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiojo E. M. parodymus pirmosios apklausos metu, kai jis paaiškino, jog automobilį R. S. grąžino, ir ji pretenzijų jam neturėjo. Pastebima, kad 2019 m. lapkričio 20 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, jog automobilį padedant policijai R. S. iš jo atsiėmė prie prekybos centro „Mada“, smurto nukentėjusysis prieš R. S. nenaudojo. Vėliau už savavaldžiavimą, kaip nurodė pats nukentėjusysis, jis buvo nubaustas administracine tvarka.
2.4.2. Kaip nurodoma skunde, akistatos su R. S. metu nukentėjusysis teigė, jog pardavęs sudaužytą automobilį, kuris priklausė R. S., už 450 Eur, pinigus išleido kartu su R. S. (akistatos metu R. S. nurodė, kad pinigų jie kartu neleido), o teisiamojo posėdžio metu 2019 m. vasario 5 d. nukentėjusysis parodė, kad R. S. pinigų už parduotą automobilį nepaėmė, todėl jis pinigus pasiliko sau. Pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų, kur buvo panaudoti pinigai, gauti pardavus automobilį.
2.4.3. Nepašalinti prieštaravimai dėl nukentėjusiojo skambučių motinai. 2017 m. spalio 25 d. nukentėjusysis parodė, kad pasirašęs vekselį ir D. M. išvykus, jis užsidarė garaže ir iškvietė policiją. 2018 m. kovo 9 d. nukentėjusysis teigė, kad po to, kai D. M. išėjo iš garažo, jis paskambino savo motinai, pasakė, kad pasirašė vekselį dėl skolos, nors pirminės apklausos metu, jog pradžioje skambino motinai, o tik vėliau policijai, nekentėjusysis neminėjo.
2.5. Nuteistojo manymu, nukentėjusiojo pusbrolis suprato, jog R. S. ir apeliantas yra kartu, todėl paskambinęs paprašė perduoti ragelį D. M.. R. S. numerį nukentėjusiojo pusbroliui R. P. davė pats nukentėjusysis, nors viso proceso metu neigė, kad R. S. su D. M. buvo kartu garaže nukentėjusiajam pasirašant vekselį. Apelianto teigimu, tai patvirtina ir R. S. (R. S. motinos) parodymai, kuriais, kai jai paskambino E. M. motina, ji puikiai girdėjo, kaip šalia motinos stovėjęs E. M. rėkė, jog R. su D. atvažiavo ir liepė jam pasirašyti kaip garantą, kad jis skolingas.
2.6. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino antstolės D. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kuriame yra užfiksuotas susirašinėjimas tarp R. S., liudytojų M. J., N. J., nukentėjusiojo. Nuteistojo D. M. teigimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis liudytojų N. J. ir M. J. parodymais, kadangi jie melagingi.
2.7. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į laiką – 18 minučių, po kurio E. M. paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą (BPC), kelia klausimą, ką tiek laiko po įvykio darė nukentėjusysis. Teigiama, kad tikroji nukentėjusiojo charakteristika matyti iš liudytojos R. S. parodymų bei susirašinėjimo, užfiksuoto Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Pažymima nukentėjusiojo motinos įtaka nukentėjusiajam ir, kaip teigiama, jo polinkis meluoti. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, neatkreipė dėmesio į šias aplinkybes.
3. Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistojo gynėjas teigė, jog apeliantas daugiausia galėtų būti baudžiamas administracine tvarka, nukentėjusiajam nepagrįstai priteista 1000 Eur neturtinės žalos. Prokurorė, nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
4. Nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmestinas.
5. Nuteistasis, nesutikdamas su apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir teismo išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Nuteistojo D. M. teigimu, teismas priėmė nepagrįstą, neteisėtą, neargumentuotą nuosprendį, taip pažeisdamas BPK 1 straipsnį, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, teisingumo, protingumo, sąžiningumo, ultima ratio principus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą išvadą dėl D. M. kaltės. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje tyrė ir analizavo tiek D. M. teisiančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus, padarė įrodymais pagrįstas išvadas dėl D. M. kaltės. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl nuosprendžio atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.
6. Skundžiamu nuosprendžiu D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį dėl savavaldžiavimo nukentėjusiojo E. M. atžvilgiu. Nuteistasis D. M. su nuteisimu nesutinka, pirmosios instancijos teisme teigė, kad 2017 m. spalio 25 d. į garažą atvyko su savo mergina R. S., nukentėjusysis sutiko pasirašyti vekselį, jokio smurto prieš E. M. nenaudojo (t. 3, b. l. 22). Liudytoja R. S. taip pat nurodė, kad 2017 m. spalio 25 d., apie 18-19 val., į garažą atvyko su vaikinu D. M., pasiūlius nukentėjusiajam pasirašyti vekselį, jis sutiko ir pasirašė (t. 2, b. l. 135). Apelianto ir liudytojos R. S. parodymai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, kuris tvirtino, kad 2017 m. spalio 25 d., apie 19.45 val., į jo garažą užėjo D. M. su jam nepažįstamu asmeniu. D. M. smaugiant, grasinant, kad bus nuvežtas į mišką, išmuš dantis, buvo priverstas prieš savo valią pasirašyti vekselį (t.2, b. l. 88). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą, nusprendė atmesti D. M. pateiktą versiją bei nesivadovauti ją grindžiančiais liudytojos R. S. parodymais. Tokiam įrodymų vertinimui pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija nuteistojo versiją vertina kaip gynybinę poziciją. Be to, nuteistąjį D. M. ir liudytoją R. S. sieja artimi ryšiai, kas leidžia daryti išvadą, kad duodama apeliantui palankius parodymus liudytoja siekia nuteistajam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Žemesnės instancijos teismas
7. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atkreiptas dėmesys į nuteistojo D. M. ir liudytojos R. S. nenuoseklius paaiškinimus dėl jų veiksmų nukentėjusiojo garaže bei vekselio pildymo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pateikė aiškius ir objektyviomis aplinkybėmis paremtus argumentus, kodėl nuteistojo D. M. ir liudytojos R. S. parodymai nelaikytini patikimais, nuteistojo, minėtos liudytojos parodymų kaita skundžiamame teismo nuosprendyje nuosekliai aptarta.
8. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apklausiamas 2018 m. birželio 11 d. įtariamasis D. M. parodė, jog R. „iš seniau“ turėjo pasiruošusi vekselį, kurį laikė automobilyje, E. sutikus pasirašyti, jis su R. nuėjo į jos automobilį, pasiėmė vekselį ir grįžo į garažą. Vekselyje savo rekvizitus R. buvo užpildžiusi anksčiau (t. 1, b. l. 164). Apklaustas pirmosios instancijos teisme, D. M. teigė, kad R. turėjo vekselį, kurį atsinešė, ir pasirašinėjo ant mašinos kapoto (t. 3, b. l. 23). Akistatos tarp nukentėjusiojo E. M. ir apelianto D. M. 2018 m. rugsėjo 6 d. protokolo duomenimis, D. M. parodė, kad R.(S.) vekselį užpildė pas E. garaže, padėjusi ant variklio dangčio (t. 1, b. l. 118). 2018 m. sausio 30 d. apklausos protokolo duomenimis, liudytoja R. S. parodė, kad būnant garaže ji pateikė E. pasirašyti vekselį (t. 1, b. l. 64). Akistatos tarp nukentėjusiojo E. M. ir liudytojos R. S. 2018 m. kovo 9 d. protokolo duomenimis, liudytoja nurodė, kad vekselį išsitraukė iš savo automobilio ir pati padavė E. Teigė, kad vekselį užpildė būnant prie garažų savo automobilyje, nes lauke snyguriavo, po to atnešė ir atidavė E. (t. 1, b. l. 114). Liudytoja R. S., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, jog su D. nuėjo paimti iš automobilio vekselį (t. 2, b. l. 135), vekselio dalį, kuri buvo neatspausdinta, užpildė ranka garaže (t. 2, b. l. 137), pasikalbėjus apie vekselį, nuėjo ir pasiėmė iš automobilio, paskui supildė (t. 3, b. l. 44). Iš šių duomenų analizės matyti, jog nuteistojo D. M., liudytojos R. S. parodymai yra prieštaringi, proceso metu iš dalies keitėsi, ką pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas.
9. Vertintina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir nukentėjusiojo parodymus. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo E. M. parodymai viso proceso metu esminėse detalėse buvo nuoseklūs, nekito t. y., jis nuosekliai tvirtino, kad 2017 m. spalio 25 d., apie 19.45 val., į garažą užėjo du vaikinai, iš kurių pažino D. M., Dainiui grasinant, kad jį išveš į mišką, sumuš, išmuš dantis, pradėjus nukentėjusįjį smaugti, jis pasirašė jam pateiktą vekselį. Tvirtino, kad įvykio metu R. S. nebuvo (t. 1, b. l. 50, 54, 113-115, 117-119; t. 2, b. l. 88-89; t. 3, b. l. 17-18). BIRT ataskaitų žiūryklėje bei apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina nukentėjusiojo nurodytą įvykių versiją. Iš pranešimo bendrajame pagalbos centre ir kitų objektų 2018 m. balandžio 13 d. apžiūros protokolo matyti, kad 2017 m. spalio 25 d., 20.00 val., E. M. pranešė, kad į garažą įsilaužė du vaikinai, pradėjo jam grasinti, jog išveš į mišką, smaugė už gerklės, davė pasirašyti vekselį, kad jis skolingas 2000 eurų. Nurodė, kad asmenį „kažkiek“ pažįsta, tai buvusios „panos“ draugas (t. 1, b. l. 39, 147-150).
10. Vertinant parodymus patikimumo aspektu bei sprendžiant, kuriais, nukentėjusiojo ar nuteistojo, parodymais tikėti, svarbūs kiti byloje esantys netiesioginiai įrodymai. Nors kitų asmenų, betarpiškai mačiusių įvykį, kuriame dalyvavo nuteistasis ir nukentėjusysis, byloje nenustatyta, o liudytojos R. S. parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo, tačiau E. M. versiją patvirtina liudytojai, kurie apie įvykio aplinkybes davė parodymus remdamiesi tuo, ką apie įvykį buvo girdėję ar matę tuoj po nusikaltimo padarymo. Tuo pačiu pažymėtina, nuteistasis apeliaciniame skunde cituoja atskirus bylos įrodymus (nukentėjusiojo, liudytojų parodymus), teigiant, kad nukentėjusysis ir jo liudytojai duodami parodymus klaidino teismą, bandydami įrodyti, jog E. M. 2017 m. spalio 25 d. pasirašė vekselį prieš savo valią, dėl ko patyrė didelę žalą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę.
Žemesnės instancijos teismas
11. Liudytojas R. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad E. jam skambino, neatsiliepus, parašė žinutę, jog padėtų, pačiam paskambinus nukentėjusiajam, jis pasakė, kad į garažą atėjo D. su „kažkuo“, pradėjo smaugti ir liepė pasirašyti vekselį. Liudytojas nurodė ir tai, kad bendraujant telefonu E. atrodė išsigandęs, balsas drebėjo (t. 2, b. l. 109). Apie įvykio aplinkybes liudytojas T. S. parodė, kad jam paskambino E., pasakė, jog jį muša, kad atvažiuotų padėti. E. žagsėjo, sunkiai kalbėjo (t. 2, b. l. 131). Nors nuteistasis D. M. apeliaciniame skunde nurodo, jog neaišku, koks buvo šių skambučių tikslas, tačiau iš aptartų liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusysis liudytojams R. P., T. S. skambino prašydamas pagalbos, kas patvirtina, jog E. M. jautėsi nesaugiai. Liudytoja A. P., nukentėjusiojo motina, parodė, kad sūnus jai paskambino apie 8 val. (20 val.), buvo išsigandęs, šoke, sakė, kad atvažiuotų greičiau, jį užpuolė. Nuvažiavus prie garažų, nukentėjusysis pasitiko labai nervingas, išsigandęs, šoke, paaiškino, kad į garažą įbėgo du vaikinai, pastūmė, pradėjo smaugti ir privertė pasirašyti vekselį. Pasakė, kad buvo D. (t. 2, b. l. 119). Liudytojas S. P. (S. P.), nukentėjusiojo patėvis, taip pat parodė, kad atvažiavus į įvykio vietą E. M. pasakė, jog jį užpuolė dviese, per prievartą turėjo pasirašyti vekselį 2000 eurų. Liudytojo teigimu, nukentėjusysis buvo labai susijaudinęs (t. 3, b. l. 11-12). Liudytoja M. J. parodė, jog E. papasakojo, kad jį užpuolė, kaip suprato, D. su draugu, privertė pasirašyti vekselį. Paaiškino, kad E. buvo pasimetęs (t. 2, b. l. 107). Liudytojo N. J. teigimu, E. papasakojo, kad įbėgo du vyrai, iš kurių vienas buvo D., privertė pasirašyti vekselį (t. 2, b. l. 116).
12. Apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti liudytojų parodymus, teigiant, kad nukentėjusysis neturėjo galimybės nė su vienu liudytoju pabendrauti, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog E. M., nors ir skirtingu po įvykio laiku, tačiau su tėvais, R. P., T. S., M. J., N. J. bendravo. Nors minėtų liudytojų parodymai laikytini išvestiniais, netiesioginiais įrodymais, nes, kaip minėta, nė vienas liudytojas įvykio tiesiogiai nematė, tačiau jų parodymais dėl informacijos, sužinotos iš nukentėjusiojo, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama nukentėjusiojo, liudytojo parodymų prieštaravimams, kada prie garažo atvyko E. M. tėvai, minėti liudytojai, kiek atvyko policijos pareigūnų, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nė vienas iš apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų įvykyje tiesiogiai nedalyvavo, parodymų skirtumai, kokia eilės tvarka į įvykio vietą atvyko asmenys, nėra esminiai, pirmosios instancijos teismui tai netrukdė tinkamai įvertinti nuteistojo padaryto savavaldžiavimo aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, jog buvo nustatyti liudytojai, kurie galėjo apie įvykį žinoti, procese jie buvo apklausti ir jų parodymai įvertinti kartu su kitais duomenimis. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys vieni kitus papildo ir sujungus juos į vientisą loginę grandinę suteikia pagrindą daryti išvadą, kad nusikalstamoje veikoje dalyvavo nuteistasis.
13. Nesutikdamas su pirmosios instancijos nuosprendžiu apeliantas pabrėžia, kaip teigiama, nepašalintus prieštaravimus nukentėjusiojo parodymuose – dėl liudytojos R. S. automobilio atsiėmimo, dėl pinigų panaudojimo, jo skambučių eiliškumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste esminės įvykio aplinkybės nustatytos, apeliantas akcentuoja detales, išeinančias už bylos nagrinėjimo ribų. Savavaldžiavimo sudėtis numato atsakomybę už ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės savavališką vykdymą nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Pastebėtina, jog apelianto nurodomos aplinkybės patvirtina liudytojos R. S. ir nukentėjusiojo nesutarimus dėl turtinių įsipareigojimų, nukentėjusiajam keltų reikalavimų pagrindą, tačiau nešalina apelianto atsakomybės dėl jo paties veikos. Įrodymų tyrimas negali būti savitikslis ir begalinis. Vertintina, kad pirmosios instancijos nuosprendyje veikos aplinkybės ištirtos pakankamai išsamiai.
14. Skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, bylos duomenimis, ir iki kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo iš nukentėjusiojo R. S. ir jos draugai reikalavo jai mokėti pinigus. Nukentėjusysis E. M. parodė, kad 2017 m. liepos 15 d., jam būnant automobilių stovėjimo aikštelėje prie „Forum Palace“, privažiavo trys R. draugai, pradėjo klausinėti, kodėl jis R. paliko paskolas. Vėliau atvažiavo R. ir prasidėjo gąsdinimai, grasinimai, vienas iš R. draugų – T., pasiūlė nuvažiuoti pas notarą ir pasirašyti vekselį. Taip pat nukentėjusysis teigė, kad R. su D., galimai 2017 m. rugsėjį, buvo atvažiavę į garažą, D. ėmė grasinti, kad išmuš dantis, jei nukentėjusysis nemokės R. pinigų (t. 1, b. l. 54; t. 3, b. l. 23). Iš esmės tokius nukentėjusiojo E. M. parodymus patvirtino liudytojas N. J., kuris parodė, kad būnant prie „Forum Palace“ buvo išpuolis prieš nukentėjusįjį. Tuo metu buvo R., jos draugai, liudytojas girdėjo, kaip nukentėjusiajam rėkavo, jog vekselį pasirašys (t. 2, b. l. 117). Liudytojo T. S. teigimu, jam paskambino E., kad liudytojas atvažiuotų prie „Forum Palace“, nes jam kažkas atsitiko. Atvažiavus, nukentėjusysis buvo apsuptas žmonių. T. S. paklausus, ar reikia pagalbos, nukentėjusysis pasakė, kad nereikia (t. 2, b. l. 130). Liudytoja A. P. nurodė, jog E. M. teigimu, buvo dar bandymas, jog E. pasirašytų vekselį, į garažą su „kažkuo“ buvusi atvažiavusi R., buvo gąsdinimas (t. 2, b. l. 120). Liudytoja M. J. patvirtino, kad buvo girdėjusi apie pirmą užpuolimą prie „Forum Palace“, draugai jai papasakojo, jog apgynė „paną“ (t. 2, b. l. 107).
15. Tai, kad nukentėjusiajam anksčiau buvo grasinta, siūlyta pasirašyti vekselį, patvirtina išvadą, kad kaltinime nurodytas įvykis buvo realus, įvyko nukentėjusiojo nurodomomis aplinkybėmis. Pastebėtina ir tai, kad nukentėjusysis nuo pat pradžių nepripažino esąs skolingas R. S., todėl nuteistojo versija, jog kaltinime nurodytu metu nukentėjusysis E. M. savanoriškai pasirašė vekselį, neįtikinama, laikytina gynybine versija, be to, bylos duomenimis paneigta. Nagrinėjamu atveju, bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis privertė E. M. pasirašyti vekselį, taip R. S. įgyjant turtinę teisę reikalauti iš nukentėjusiojo 2000 Eur sumokėjimo.
16. Apeliaciniame skunde abejonės nukentėjusiojo parodymais siejamos ir analizuojant nukentėjusiojo pusbrolio R. P. ir A. P. skambučių turinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto išvados yra subjektyvios, neatitinka bylos nagrinėjimo metu apklaustų asmenų parodymų.
17. R. P. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad skambučio metu su E. bendravo nedaug, jis pasakė tik tai, kad buvo D., liudytojas R. S. telefono paprašė pas pažįstamą, norėjo pasikalbėti, išsiaiškinti, paskambinus ji pasakė, kad D. šalia (t. 2, b. l. 109). Analogiškai liudytojas paaiškino ikiteisminio tyrimo metu (t.1, b. l. 91). Nukentėjusysis E. M. teisme paaiškino, kad jis nežino, kam pirma skambino jo giminaitis R. P. ir kaip gavo telefono numerį (t. 2, b. l. 89), ikiteisminio tyrimo metu jis taip pat nurodė, kad R. telefonu susisiekė su D., iš kur gavo jo numerį, pasakyti negali, nežino (t. 1, b. l. 54). A. P. teisme paaiškino, kad ji skambino R. S., kai atvažiavo į garažą (t. 2, b. l. 120). R. S. nurodė, kad tuo metu, kai ji su D. buvo kavinėje, paskambino jos mama ir pasakė apie E. mamos skambutį, kad grasino susidoroti (t.2, b. l. 138). D. M. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad R. mama sakė, jog paskambinusi E. mama grasino kažkokiomis pažintimis (t.3, b. l. 23). R. S. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad jai paskambino E. mama, pasakė, jog D. su R. skriaudžia jos vaiką, grasino, kad taip nepaliks, minėjo, jog turi pažinčių, pokalbis baigėsi tuo, kad E. rėkė, jog R. su D.atvažiavo, liepė pasirašyti (t.2, b. l. 146). Vertintina, kad R. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nenurodė, jog nukentėjusysis jam būtų teigęs, kad kartu su nuteistuoju įvykio metu buvo ir R. S.. Apeliantas išvadą apie nukentėjusiojo pripažinimą, jog įvykio vietoje buvo nuteistasis ir liudytoja R. S., daro iš šios motinos parodymų apie, kaip nurodoma, išgirstą telefonu nekalbėjusio nukentėjusiojo frazę, kaip minėta, neatitinkančią paties nukentėjusiojo, liudytojos A. P. parodymų.
18. Nuteistojo D. M. teigimu, antstolės D. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoti susirašinėjimai tarp R. S., nukentėjusiojo, liudytojų M. J., N. J. rodo, jog šių liudytojų parodymai yra melagingi. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotas susirašinėjimas dėl liudytojos R. S. ir nukentėjusiojo naudoto automobilio, jo remonto, atsiėmimo, kurį liudytoja R. S. teismui pateikė patvirtindama, jog M. J., N. J. džiaugėsi tuo, kad ji atsiėmė automobilį iš E. M. (t. 2, b. l. 137), nevertintinas patvirtinančiu liudytojų parodymų melagingumą. Be to, liudytojai M. J., N. J. paaiškino savo poziciją, kad jie buvo suklaidinti, pradžioje tikėjo liudytojos R. S. versija, tačiau pasikalbėję su nukentėjusiuoju E. M. ir sužinoję jo įvykių versiją, nutarė palaikyti nukentėjusįjį.
19. Nuteistasis kelia klausimą, ką veikė E. M., kol 20.00.49 val. paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą. Teisėjų kolegija pažymi, kad objektyviai įvykio laikas minučių tikslumu nebuvo užfiksuotas, taip pat, baudžiamasis įstatymas nenumato konkretaus termino, per kurį nukentėjusysis turėtų kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, be to, ši aplinkybė nepaneigia nusikalstamos veikos padarymo fakto bei kaltininko baudžiamosios atsakomybės. Faktas tas, kad netrukus po įvykio nukentėjusysis apie nusikaltimą pranešė. Kaip aukščiau minėta, BIRT ataskaitų žiūryklėje bei apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, liudytojos A. P. parodymai, kad nukentėjusysis jai paskambino apie 20 val. ir pranešė apie nusikaltimą, patvirtina nukentėjusiojo nurodytą įvykių versiją. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nurodoma neigiama nukentėjusiojo charakteristika, jam daroma motinos įtaka, aplinkybė, jog nukentėjusysis tiksliai nenurodė, kam pirma skambino – policijai ar motinai, įtakos skundžiamo nuosprendžio išvadų teisingumui įtakos nedaro.
20. Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už savavaldžiavimą kyla tik tuo atveju, jei dėl neteisėtų veiksmų buvo padaryta didelės žalos nukentėjusiajam. Pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-40-1073/2018). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad D. M. veiksmais E. M. teisėms buvo padaryta didelė žala. Nustatyta, kad prieš nukentėjusįjį buvo naudota fizinė prievarta (kaklo smaugimas), psichologinė prievarta (grasinimai išvežti į mišką, sumušti). Dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų buvo padaryta didelė žala, kadangi nukentėjusysis E. M. prarado saugumo jausmą, buvo sukurta bauginančio pobūdžio situacija, naudota fizinė prievarta. Akivaizdu, kad nukentėjusysis buvo įbaugintinas, jautėsi nesaugus, kaip pats nurodė, po įvykio bijo vakare išeiti, vienas važiuoti į garažą, vaikščioti tamsiu paros metu, patyrė didelį stresą (t. 2, b. l. 88). Liudytoja A. P. patvirtino, kad sūnus po įvykio į garažą vienas nevažiuoja, baimė likusi, stengiasi vakare likti namuose (t. 2, b. l. 120). Liudytojai R. P., M. J., N. J., T. S., S. P., po įvykio bendravę su nukentėjusiuoju (t. 2, b. l. 110, 107, 118, 131; t. 3, b. l. 11), taip pat nurodė, kad nukentėjusysis buvo emociškai paveiktas. Toks prievartos vertinimas yra pakankamas požymis didelei žalai nukentėjusiojo teisėms konstatuoti ir atitinka teismų praktiką savavaldžiavimo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177/2014; 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-788/2016).
21. Teisėjų kolegija, vertindama aukščiau aptartų įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje nustatyta, jog nusikaltimą (BK 294 straipsnio 2 dalis) nukentėjusiojo atžvilgiu padarė skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis D. M.. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti šio įvykio aplinkybių ir daryti priešingų išvadų dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo D. M. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.
22. Nuteistasis D. M. apeliaciniu skundu neskundė jam paskirtos bausmės, taip pat civilinio ieškinio išsprendimo klausimo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų pirmosios instancijos teismui sprendžiant šiuos klausimus, todėl teisėjų kolegija dėl šių klausimų plačiau nepasisako (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.