- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-08
- Bylos Nr.
- eI2-2652-983/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00824-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.), Tomas Blinstrubis, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- I. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, UAB "Rolidas"
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“), dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. S. (I. S.) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (15/18-7)50U-01021 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš Migracijos departamento pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškina, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Leidimas), galiojantį iki 2022 m. kovo 27 d. Ginčijamu Sprendimu Migracijos departamentas Leidimą panaikino vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, t. y. nustatęs, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, kaip darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas, pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, Įstatymo 62 straipsnio 2 ir 7 dalių nuostatas ir įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje darbdaviui buvo paskirta administracinė nuobauda – 1000 Eur bauda. Bauda sumokėta 2021 m. sausio 15 d.
Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė nepagrįstai, nes tuo metu, kai darbdavio atstovas buvo nubaustas, jis jau buvo sudaręs darbo sutartį, nebeegzistavo darbdavio įsipareigojimas jį įdarbinti, be to, pareiškėjas Sprendimu be jokio teisinio pagrindo faktiškai yra baudžiamas už kito asmens padarytą teisės pažeidimą.
Pažymi, kad Migracijos departamentas netinkamai taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio normą, nurodo, kas Sprendimai priimti nepakankamais ir netinkamais motyvais, todėl šiuo pagrindu Sprendimai turi būti panaikinti. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, sukeliantį negatyviais pasekmes pareiškėjui, netinkamai motyvavo Sprendimą, neatskleidė aplinkybių, kodėl pareiškėjui taikytina Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio norma, neatskleidė, kodėl darbdavio įsipareigojimai jį įdarbinti egzistuoja priimant Sprendimą, nors pareiškėjas jau yra sudaręs darbo sutartį, o šioje normoje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas kyla tuomet, kai darbdavys dar yra įsipareigojęs įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį.
Pareiškėjas teigia, kad buvo gavęs leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jau buvo sudaręs darbo sutartį ir buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ dar iki Vilniaus miesto apylinkės teismui 2021 m. sausio 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje konstatavus darbdavio teisės pažeidimą, t. y. iki darbdavio atstovo nubaudimo. Tam, kad panaikinti leidimą laikinai gyventi, neegzistavo dvi būtinos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatytos sąlygos: pirma, darbdavio įsipareigojimas įdarbinti, kuris egzistavo iki darbo sutarties sudarymo ir pasibaigė sudarius darbo sutartį, ir antra, tuo metu, kai darbdavys buvo įsipareigojęs įdarbinti pareiškėją, jau buvo baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą. Todėl Sprendimas priimtas be teisinio pagrindo, nes darbdavys nebuvo įsipareigojęs pareiškėjui jį įdarbinti pagal darbo sutartį, o toks įsipareigojimas jau buvo pasibaigęs jo įvykdymu, nes pareiškėjas jau buvo įdarbintas.
Pareiškėjas pažymi, kad turėjo teisėtą lūkestį dėl jam palankaus Migracijos departamento administraciniu sprendimu suteikto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo atitinkamą laikotarpį, nes jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas spręsdamas dėl pareiškėjui išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje remiantis po leidimo išdavimo atsiradusiu juridiniu faktu – darbdavio nubaudimu, iš esmės pažeidė Lex retro non agit taisyklę, kurios aiškinimas apima tai, jog teisės subjektas turi būti įsitikinęs, kad jo elgesys atitinkantis tuo metu galiojančius teisės aktus, ir vėliau bus laikomas teisėtu ir nesukeliančiu jam neigiamų teisinių padarinių. Migracijos departamentas priimdamas Sprendimus nepagrįstai plečiamai aiškino ir taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, kadangi pareiškėjas tuo momentu, kada darbdavys buvo įsipareigojęs įdarbinti užsienietį, neatitiko šio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo. Migracijos departamentas privalėjo Sprendime išdėstyti adekvačius, tinkamus ir aiškius motyvus dėl konkrečios teisės normos taikymo, sukeliančio itin neigiamas pasekmes pareiškėjui, tačiau to nepadarė.
Teigia, kad Sprendimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, pareiškėjui yra nepagrįstai taikoma teisinė atsakomybė už teisės pažeidimą, kurio nepadarė. Pritaikius teisinę atsakomybę teisės pažeidėjui darbdavio atstovui, Migracijos departamentas savo Sprendimu dėl teisės pažeidėjo – darbdavio atstovo, veiksmų nepagrįstai pritaikė teisinę atsakomybę taip pat ir pareiškėjui, kuris nėra atsakingas už veiksmus, kuriems jis neturėjo jokios įtakos.
Be to, pareiškėjas skunde atkreipia dėmesį, kad jo turima profesija – tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas, įtraukta į Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-469 patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą. Migracijos departamentui priėmus skundžiamą Sprendimą, jis iš naujo privalės teikti prašymą Migracijos departamentui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Tokiu būdu jis ne tik patirs papildomus nuostolius, bet ir ilgam laikui neteks galimybės teisėtais pagrindais dirbti darbą Lietuvos įmonėse pagal turimą profesiją.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas, turėdamas Leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2022 m. kovo 27 d., tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti darbdavį. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 44 straipsnio 7 dalies nuostatomis, priėmė sprendimą leisti pakeisti darbdavį.
Atsakovas, remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) duomenimis, nustatė, kad 2020 m. liepos 7 d. pareiškėjas buvo priimtas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Atsiliepimas
Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad R. R., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas (kaip darbdavys), pažeisdamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje („Nelegalus darbas“). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį jam paskirta administracinė nuobauda – 1 000 eurų bauda, kuri buvo sumokėta 2021 m. sausio 15 d.
Atsakovo teigimu, pareiškėjo darbdavį patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis).
Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo skundu, teigia, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas yra imperatyvus. Įstatymas neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas, t. y. šios Įstatymo normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbo sutarties sudarymo, darbuotojo įdarbinimo ir/ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir/ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Atsakovo manymu, toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas prieštarauja Įstatymo tikslams, elementariai logikai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Atsakovas atsiliepime pripažįsta, kad pareiškėjui Leidimas buvo išduotas iki 2022 m. kovo 27 d., tačiau, jo vertinimu, tai nereiškia, kad pareiškėjas galėjo tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tai, jog paminėtą administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Pažymi, jog pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecija vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Teigia, kad Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Migracijos departamentas nesutinka ir su pareiškėjo teiginiais, kad pareiškėjui ir trečiajam asmeniui kylančios teisinės pasekmės priėmus ginčijamą Sprendimą yra neproporcingos. Pagal Įstatymą, tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų vadovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių vadovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti šiuos Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl neigiamų teisinių pasekmių kilimas pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.
Nurodo, jog nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pareiškėjui yra taikoma teisinė atsakomybė už teisės pažeidimą, kurio jis nepadarė ir, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra baudžiamas antrą kartą už tą patį administracinį nusižengimą. Pareiškėjas ginčijamu Sprendimu nėra baudžiamas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo padarytą administracinį nusižengimą, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra baudžiamas už tą patį administracinį nusižengimą antrą kartą. Pažymi, kad administraciniai nusižengimai ir Migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų, todėl pareiškėjas juos nepagrįstai sutapatino.
Migracijos departamentas pažymi, kad nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog ginčijamas Sprendimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, kadangi didžioji dalis UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų yra užsieniečiai, kuriems tuo pačiu pagrindu panaikinus leidimus laikinai gyventi jie bus priversti nutraukti darbo santykius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nebegalės vykti įsipareigojimų klientams. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad Migracijos departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui. Teisės aktų, kuriuose tokia pareiga būtų nustatyta pareiškėjas nenurodė. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai dėl kylančių teisinių pasekmių nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepime į skundą nurodė, kad sutinka su skundu ir prašo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir priteisti iš Migracijos departamento pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė nepagrįstai, nes tuo metu, kai jis, kaip darbdavio atstovas, buvo nubaustas, pareiškėjas jau buvo sudaręs darbo sutartį, nebeegzistavo darbdavio įsipareigojimas jį įdarbinti, be to, pareiškėjas Sprendimu be jokio teisinio pagrindo faktiškai yra baudžiamas už padarytą teisės pažeidimą antrą kartą.
Pažymi, kad Sprendimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba 22 darbuotojai, iš kurių 19 yra užsieniečiai ir jų atžvilgiu taip pat panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Trečiasis asmuo savo veikloje pajamas uždirba praktiškai tik iš trečiųjų šalių darbuotojų vykdomų darbo funkcijų, mokesčius mokėdamas Lietuvos Respublikos biudžetui. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, sukeliantį negatyvias pasekmes ne tik pareiškėjui, bet ir darbdaviui, netinkamai motyvavo Sprendimą, neatskleidė aplinkybių, kodėl pareiškėjui taikytina Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio norma, neatskleidė, kodėl darbdavio įsipareigojimas įdarbinti egzistuoja priimant Sprendimą, nors pareiškėjas jau yra sudaręs darbo sutartį, o šioje normoje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas kyla tuomet, kai darbdavys yra įsipareigojęs įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį.
Dėl Migracijos departamento priimtų Sprendimų praktiškai visi UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai yra priversti nutraukti darbo santykius. Taip praktiškai realiai yra sužlugdoma įmonės veikla, kadangi įmonė, vienu metu netekdama įsipareigojimams vykdyti būtinų resursų, nebegalės vykdyti visų prisiimtinų įsipareigojimų klientams. Tad iškyla reali įmonės bankroto grėsmė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. (15/18-7)50U-01021 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo užsieniečiui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Migracijos departamentas 2021 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. (15/18-7)50U-01021 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ panaikino Ukrainos piliečiui I. S. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2022 m. kovo 27 d., Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, nustatęs, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 1 000 Eur bauda.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo tos dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba pakeičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo, pareiškėjas, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2022 m. kovo 27 d., tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti darbdavį.
Migracijos departamento Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas iš ankstesnės darbovietės atleistas 2020 m. liepos 7 d. ir nuo 2020 m. liepos 7 d. priimtas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Byloje ginčo dėl šių aplinkybių nėra.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas R. R. (R. R.) pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 1 000 (vieno tūkstančio) eurų bauda. Remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimas įsiteisėjo 2021 m. vasario 2 d.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarime konstatuota, kad R. R., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau ir – Bendrovė), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), vadovu, nuo 2020 m. balandžio 6 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d. leido Bendrovėje dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojui Ukrainos Respublikos piliečiui M. S., neturinčiam leidimo gyventi ar kito dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, apie trečiosios šalies piliečio M. S. įdarbinimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius R. R. nustatyta tvarka nepateikė pranešimo Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Užimtumo tarnybai. Tokiais veiksmais R. R. pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 22 ir 7 dalių nuostatas bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-401/EV-281 /V-395 „Dėl informacijos apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius pateikimo" tvarkos aprašo 4 ir 7 punktų reikalavimus (toliau ir – Įsakymas) ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje.
Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba trečiosios šalies pilietis (t. y. asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 str. 1 d., ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardytų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis).
ANK 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal ANK atsako tik fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. Nepriklausomai nuo nelegaliai įdarbinto subjekto, nustačius, kad jis dirba be darbo sutarties ir apie jį nepranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai ar dirbama nesilaikant trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo procedūrų, konstatuojamas nelegalaus darbo faktas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr. LVAT 2019-10-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019-10-23 nutartį Nr. eA-5343-624/2019, 2019-10-29 sprendimą Nr. eA-5395-492/2019).
Remiantis bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas pažeidė ANK 95 straipsnio nuostatas ir už tai jam paskirta 1 000 eurų bauda. UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsienietį įdarbino pagal darbo sutartį, vykdydamas įsipareigojimą įdarbinti užsienietį, pastarajam pateikus prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nes jis ketino dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, t. y. pateikęs darbdavio įsipareigojimą įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui.
Todėl, įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimui, kuriuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas nubaustas už nelegalų darbą, užsieniečiui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu panaikintas pagrįstai, nepriklausomai nuo to, kad užsienietis UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo pagal sutartį ir buvo įdarbintas iki nutarimo įsiteisėjimo.
Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas imperatyvas jokių išimčių ar išlygų, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimą šiuo pagrindu, nenumato.
Teismas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime akcentavo iš Konstitucijos kylančią maksimą, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko, įskaitant) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina. Jurisprudencijos tęstinumą savo praktikoje yra pabrėžęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, keliančių pagrįstas abejones dėl suformuotos teismų praktikos teisingumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės remiasi savo nuomone, subjektyviu faktinių aplinkybių vertinimu.
Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. kovo 2 d. sprendimas Nr. (15/18-7)50U-01021 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis.
Tenkinti pareiškėjo skundą remiantis jame nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjas skunde nurodė ir kitus argumentus, kurių pagrindu prašo panaikinti ginčijamą Sprendimą, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi teisę proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.
Atmetus pareiškėjo skundą, priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.