Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2020-02-19 · Administracinė byla Nr. I1-1648-394/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-02-19Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-04-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-02-19
Bylos Nr.
I1-1648-394/2020
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-03208-2019-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė (pirm.)
Pareiškėjas
K. U.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1648-394/2020Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03208-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; (S) 55.1.3.
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 19 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Jarūnė Sedalienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. U. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1-2 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2019-09-02 iki 2019-11-28 buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis kalinimo sąlygomis, dėl kurių patyrė neturtinę žalą. Atvykęs ir išvykdamas į / iš Šiaulių TI būdavo patalpinamas į laikino sulaikymo patalpą, kurioje buvo laikoma po 8-10 asmenų, patalpoje nėra vietos net atsisėsti, toje pačioje patalpoje įrengtas atviras sanitarinis mazgas, nėra nei durų, nei užuolaidos, nuolat tvyro nemalonus kvapas, dažniausiai visi asmenys yra rūkantys, dėl nemalonaus kvapo ir cigarečių dūmų trūksta gryno oro, nėra jokios ventiliacijos, toje patalpoje reikia laukti apie 2-3 valandas, kol pareigūnai patikrins daiktus. Buvo priverstas kentėti, kadangi matant kitiems asmenims negalėjo atlikti gamtinių reikalų. Toliau buvo apžiūrimi jo asmeniniai daiktai ir jis pats, dėl tokių pareigūnų veiksmų pasijuto pažemintas prieš kitus suimtuosius, nes pareigūnai įsakė jam nusirengti, asmeninius rūbus dėti į nešvarias, tam nepritaikytas dėžes bei stovėti nuogam šaltose patalpose. Buvo paskirtas į 4 gultų kamerą Nr. 62 su dar trimis suimtaisiais, kur akivaizdžiai vienam suimtajam trūko laisvo judėjimo ploto, t. y. 3,6 kv. m. Kameroje nebuvo ventiliacijos angų, langai kiaurai perpučiami vėjo, nebuvo sėdimo tualeto, tik paprasta skylė, iš kurios sklido baisi fekalijų smarvė. Po kelių savaičių buvo perkeltas į kamerą Nr. 96, kurioje yra 6 gultai, buvo patalpinti 5 asmenys, nebuvo vietos. Kameroje įrengtas stalas, prie kurio galėjo atsisėsti daugiausia 4 asmenys, nes buvo dvi kėdės ir nedidelis suolelis, o jam teko visą laiką valgyti atsistojus arba ant lovos, kameroje nėra ventiliacijos, tualetas atviras, tik sienelė ir užuolaidėlė, kameroje pastoviai laikėsi nemalonus kvapas, buvo šalta, drėgna. Kameroje Nr. 96 buvo sukandžiotas blakių, pranešė būrio viršininkui, bet tik po 4 parų buvo dezinfekuota kamera bei čiužiniai. Nuo atsilupusių lubų kreida krisdavo ant galvos. Be to, kameroje Nr. 96 buvo laikomas su ŽIV sergančiu asmeniu L. B. apie 2 mėnesius, visą tą laiką grėsė pavojus užsikrėsti. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą – pažeminimą, nepatogumus, išgyvenimus.

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (2, 50, 61 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (50 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (7-15 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2019-09-02 iki 2019-11-28 kamerose Nr. 62 ir 96, vienas arba su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,79 iki 17,1 kv. m.. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, pareiškėjui tenkantis plotas visas dienas buvo didesnis nei 3,6 kv. m, kas leidžia daryti išvadą, jog kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, akivaizdu, kad kameroje esantys asmenys, net į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą. Tupimo tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, vėdinimas per langus galimas.

Atsakovė nurodo, kad patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos normos. Kameroje Nr. 52 stalas įrengtas prie lovų, todėl galimybė valgyti, rašyti ir panašiai prie stalo sudaryta. Kameroje Nr. 96 yra viena kėdė bei ilgas suolelis, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui teko valgyti atsistojus.

Atsakovė nurodė, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių tardymo izoliatoriui nėra taikomas. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų matosi, kad kameroje Nr. 96 jokių veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta, galimybė vėdinti patalpas sudaryta, pelėsio nėra, o tai iš dalies patvirtina, kad drėgmė kameroje tinkama. Kamera Nr. 62 pareiškėjo laikymo laikotarpiu nebuvo tikrinta, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais nebuvo užfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti asmenys nesikreipė. Jokie teisės aktai neįpareigoja nuolat fiksuoti kamerose esančių sąlygų atitikimo higienos normoms. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus, kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo tvarkingos, todėl remontai jose pastaraisiais metais nebuvo atlikti.

Atsakovė nurodo, kad į Šiaulių TI atvykę nuteistieji ir suimtieji, kol įforminami dokumentai bei atliekama krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras – TLK, esančias administraciniame pastate. Įforminus dokumentus ir atlikus asmens kratas bei patikrinus daiktus, naujai atvykę asmenys laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras. Suimtojo arba nuteistojo krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant), visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne daugiau kaip dviem valandoms gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Į dviejų valandų laiko tarpą neturi būti įskaitomas laikas, skirtas pačiai medicininei apžiūrai bei sanitariniam švarinimui, tačiau siekiant kuo operatyvesnio suimtųjų (nuteistųjų) paskyrimo į kameras, minėtų asmenų naudai medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami tų dviejų valandų laikotarpiu. Rėžiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1-9 asmenys laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas, po to paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, o LSP nėra gyvenamosios patalpos. Šiose patalpose įrengti sanitariniai mazgai, jie iš trijų pusių atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, o įėjimas atskirtas užuolaida, be to, asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą, o tai visiškai užtikrina asmenų privatumą naudojantis sanitariniais mazgais. Šiose kamerose taip pat įrengta šalto vandens tiekimo / nubėgimo sistema bei čiaupai, yra suolai. Skundų dėl TLK-5 (LSP-5) patalpų negauta, todėl jos tikrintos nebuvo, tikrinant kitas LSP bei kratos patalpas pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjo laikymas laikino sulaikymo patalpose buvo trumpalaikis ir negalėjo sukelti neigiamų pasekmių ir negrįžtamų sveikatos sutrikimų. Laikino sulaikymo patalpose rūkyti draudžiama, todėl jei pareigūnai būtų pastebėję, jog asmenys rūko, apie tai būtų surašę tarnybinius pranešimus, o asmenims būtų pritaikytos drausminio poveikio priemonės. Duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą, nurodydamas neteisėtus veiksmus, nėra. Kadangi rūkymas šiose kamerose yra draudžiamas, atsakovas neturi pagrindo atsakyti už neteisėtus kitų asmenų veiksmus.

Atsakovė nurodo, kad administracija įstaigoje esant reikalui organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui ir pagal galiojančius teisės aktus, tai patvirtina ir pridėtas patikrinimo aktas Nr. PA-6386 bei dezinfekcijos planas.

Atsakovė pabrėžia, kad priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi ŽIV infekuoti ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus ar neatsargaus elgesio. Pareiškėjo nurodomas asmuo kameroje Nr. 96 laikytas nuo 2019-10-04, tačiau atsižvelgiant į asmens duomenų apsaugą bei draudimo laikyti sergančius ŽIV atskirai nuo kitų asmenų nebuvimą, pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie ligą netikrintos.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas K. U. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta pakankama gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2019-09-02 iki 2019-11-28, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kameros plotui, higienos normos reikalavimų, kamerose netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, krata atliekama netinkamomis sąlygomis, netinkamos sąlygos laikino sulaikymo patalpose, neužtikrintas privatumas šiose patalpose naudojantis sanitariniu mazgu, kameroje Nr. 96 buvo blakių, o administracija nesiėmė priemonių joms naikinti, kamerose trūko baldų, buvo laikomas su ŽIV sergančiu asmeniu.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. kovo 5 d., 1.3.1. punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 įsakymą Nr. V-124 panaikino ir tuo pačiu įtvirtino nuostatą (1.3. punktas), pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos LR Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.).

Iš byloje esančios 2019-12-20 pažymos Nr. 60/09-44843 (18-20 b. l.) matyti, kad pareiškėjas K. U. nagrinėjamu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2019-09-02 iki 2019-11-28, viso 88 dienas, gyvenamosiose kamerose Nr. 62 ir 96, vienas (dalį dienos) arba su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,78 iki 17,1 kv. m., taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų Nr. 62 ir 96 dydžius – 17,1 kv. m kameroje Nr. 62 ir 18,93 kv. m kameroje Nr. 96 (18-20 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą – 0,968 kv. m kameroje Nr. 62 ir 1,13 kv. m kameroje Nr. 96 (21-22 b. l.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (2-5), nustatė, kad kai kameroje Nr. 96 buvo laikomi 5 asmenys, iš kameros ploto (18,93 kv. m.) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,13 kv. m.) pareiškėjui teko 3,56 kv. m, t. y. mažiau negu 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šioje kameroje buvo laikoma mažiau asmenų (2-4), taip pat kameroje Nr. 62, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus pateiktos pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (23-26 b. l.) bei apžiūrėjus į bylą pateiktas kamerų fotonuotraukas, darytas 2019 m. vasario mėn., matosi, kad perteklinių gultų kamerose nėra, taigi nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nėra ventiliacijos, pastoviai laikėsi nemalonus kvapas iš sanitarinio mazgo, kameroje Nr. 96 šalta, drėgna, nuo atsilupusių lubų kreida krisdavo ant galvos.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovė į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (28-34 b. l.), iš kurių matosi, kad bylai aktualiu laikotarpiu buvo patikrinta tik kamera Nr. 96, 2019 m. lapkričio 25 d. šioje kameroje bendra dirbtinė apšvieta siekė 298 ± 49,3 lx ir atitiko higienos normos reikalavimus, įvertinus patalpas ir jose esančius įrenginius pagal higienos normos 12 punkto reikalavimus kameroje Nr. 96 pažeidimų nenustatyta, konstatuota, jog kameroje nėra įrengtos mechaninės patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistemos, tačiau sudaryta galimybė išvėdinti kamerą per langus, vizualiai matomo pelėsio nerasta (33-34 b. l.). Atsakovė nurodo, kad kamera Nr. 62 pareiškėjo laikymo laikotarpiu nebuvo tikrinta, nes dėl netinkamų sąlygų nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti asmenys nesikreipė, taip pat nurodo, kad pareiškėjo laikymo kameros buvo tvarkingos, todėl remontai jose pastaraisiais metais nebuvo atlikti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y., kad jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normos reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018 ir kt.). Šiais atvejais turi būti vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis laisvės atėmimo vietos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017).

Iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų (28-34 b. l.) matosi, kad bylai aktualiu laikotarpiu buvo patikrintos kitos Šiaulių TI kameros (Nr. 11, 22, 23, 32, 43, 45 ir 64), patikrinimo metu tik vienoje kameroje (Nr. 22) užfiksuotas higienos normos 12 punkto pažeidimas (techniškai netvarkingas šviestuvas), nustatyta, kad galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta, pelėsis rastas tik vienoje kameroje (Nr. 23), nei oro temperatūros, nei santykinės oro drėgmės pažeidimų tikrintose kamerose užfiksuota nebuvo.

Atsakovė į bylą pateikė ir 2019 m. gruodžio 13 d. Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymą Nr. 61/04-3081 (27 b. l.), kurioje nurodyta, kad K. U. laikotarpiu nuo 2019-09-02 iki 2019-11-28 su prašymais ir skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI direktorių nesikreipė, byloje nėra jokių duomenų (jų nepateikė ir pareiškėjas), kad dėl higienos normas neatitinkančių sąlygų jis pats būtų kreipęsis į visuomenės sveikatos centrą, kitas valstybės institucijas ar organizacijas. Iš byloje esančių fotonuotraukų (35-36 b. l.) matosi, kad kameros tvarkingos. Kadangi bylai aktualiu laikotarpiu nei oro temperatūros, nei santykinės oro drėgmės pažeidimų, nei byrančio tinko tikrintose Šiaulių TI kamerose nebuvo užfiksuota, teismas laiko, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo laikymo kamerose buvo laikomas, pažeidžiant higienos normos reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 62 nebuvo sėdimo tualeto, tik paprasta skylė, iš kurios sklido baisi fekalijų smarvė, kameroje Nr. 96 tualetas atviras, tik sienelė ir užuolaidėlė, kai kitas suimtasis atlikinėjo gamtinius reikalus kiti asmenys buvo priversti jausti nemalonų kvapą.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (21-22 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcija pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 62 mūrinė, o kameroje Nr. 96 pagaminta iš OSB plokštės, sienelių aukštis kameroje Nr. 62 - 2,21 m., o kameroje Nr. 96 - 1,96 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kameros erdvės. Į bylą pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos (35-36 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atitverti užuolaidomis. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o jose laikomi asmenys patirti su tuo susijusius nepatogumus (LVAT 2019-12-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3219-662/2019, LVAT 2020-01-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-551-1062/2020 ir kt.). Atsižvelgus į šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinus, kad nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikoma ir po 4-5 asmenis, laikytina, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jautėsi nemalonus kvapas, o pareiškėjas patyrė su tuo susijusius nepatogumus. Pareiškėjas nenurodo, ar naudojantis gyvenamųjų kamerų sanitariniais mazgais buvo / nebuvo užtikrintas jo privatumas ir neturtinės žalos iš to nekildina, todėl teismas dėl šių aplinkybių nepasisako.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 62 nebuvo sėdimo tualeto, tik paprasta skylė, iš kurios sklido baisi fekalijų smarvė.

Iš byloje esančių fotonuotraukų (35-36 b. l.) matosi, kad kameroje Nr. 62 nėra unitazo, tik sanitarinis įrenginys grindyse.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog prieiga prie tinkamai įrengtų ir higienos reikalavimus atitinkančių sanitarinių įrenginių yra pirmaeilės svarbos tam, kad kaliniai galėtų išlaikyti asmens orumo jausmą. Higiena ir švara yra ne tik dalis pagarbos, kurią asmenys turi skirti savo kūnui ir savo kaimynams, su kuriais dalijasi patalpomis ilgą laiką, jos taip pat yra sveikatos išsaugojimo sąlyga ir būtinybė. Tikrai humaniška aplinka yra neįmanoma be laisvos prieigos prie tualeto arba galimybės išlikti švariam (žr., pvz., 2015 m. sausio 27 d. sprendimo byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimų Nr. 36925/10 ir kt.), 240 p., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 114 p.).

Teismų praktikoje unitazų neįrengimas tardymo izoliatoriaus kameroje (sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, t. y. „tupimas“ tualetas) buvo laikomas būtent Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-10-31) 21 punkto reikalavimų neatitikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje priduriama, kad atvejai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas, tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių (žr., pvz., 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-646-756/2018). Įvertinus faktines bylos aplinkybes ir atsižvelgus į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, laikytina, kad pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 62 sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus.

Pareiškėjas nurodo, kad kratos metu pareigūnai įsakė jam nusirengti, asmeninius rūbus dėti į nešvarias, tam nepritaikytas dėžes bei stovėti nuogam šaltose patalpose kitų asmenų akivaizdoje.

Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir jose laikomų asmenų priežiūros (tame tarpe ir atliekamų kratų) vykdymo tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta „Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija“ (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 151-157 punktuose nurodyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata - tai jo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant), suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos.

Iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų matosi, kad bendro naudojimo vietos, kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai buvo tikrinami 2018 m. vasario 13 d., patikrinimo akte (28 b. l.) užfiksuota, kad kratos patalpose naudojamas inventorius (vonelės) yra švarus. Taigi pareiškėjui atvykus į Šiaulių TI jo krata liepiant išsirengti buvo atliekama vykdant teisės aktų reikalavimus, kokius teisės aktus Šiaulių TI pareigūnai pažeidė, liepdami daiktus sudėti į dėžes, pareiškėjas nenurodė, patikrinimo metu nustatyta, kad kratos patalpose naudojamas inventorius švarus, be to, pareiškėjas į Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu atvyko ir kratų patalpose galėjo būti tik vieną kartą, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui Šiaulių TI jo krata buvo atliekama pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką ar higienos normos reikalavimus, ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad atvykęs ir išvykdamas į / iš Šiaulių TI būdavo patalpinamas į laikino sulaikymo patalpą, kurioje buvo laikoma po 8-10 asmenų, nebuvo vietos atsisėsti, toje pačioje patalpoje įrengtas atviras sanitarinis mazgas, nėra nei durų, nei užuolaidos, nuolat tvyro nemalonus kvapas, dažniausiai visi asmenys yra rūkantys, dėl nemalonaus kvapo ir cigarečių dūmų trūksta gryno oro, nėra jokios ventiliacijos, toje patalpoje reikia laukti apie 2-3 valandas, kol pareigūnai patikrins daiktus. Buvo priverstas kentėti, kadangi matant kitiems asmenims negalėjo atlikti gamtinių reikalų.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktas numato, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, pagal 19 punktą, asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, 20 punktas numato, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų. Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 11.2 punkte apibrėžta, kad laikino sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, o 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma.

Iš byloje esančios 2019-12-20 pažymos Nr. 60/09-44843 (18-20 b. l.) matosi, kad pareiškėjas K. U. nagrinėjamu laikotarpiu į trumpalaikio laikymo kamerą (TLK-5) buvo patalpintas tik vieną kartą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad sanitariniai mazgai trumpalaikio laikymo patalpose atitverti iš trijų pusių ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, o įėjimas į sanitarinį mazgą atskirtas užuolaida, be to, asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą. Iš byloje esančios kameros Nr. LSP-5 fotonuotraukos taip pat matosi, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros erdvės atitvertas plokšte, o įėjimas – užuolaida, be to, kameroje įrengti suolai (37 b. l.), taigi pareiškėjo teiginys, kad laikino sulaikymo patalpoje įrengtas atviras sanitarinis mazgas, nėra nei durų, nei užuolaidos, kameroje nėra kur atsisėsti, nepagrįstas, be to, pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti ir atskira tualeto patalpa, taigi privatumas pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu buvo minimaliai užtikrintas. Tačiau sanitarinis mazgas laikino sulaikymo kameroje įrengtas toje pačioje patalpoje, todėl kameroje galėjo laikytis nemalonus kvapas. Pareiškėjo teiginys, kad toje patalpoje visi rūkė, nepagrįstas, nes laikino sulaikymo patalpose rūkyti draudžiama, tą numato Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1/01-391, 10.4 punktas (40-41 b. l.). Pareiškėjas nenurodo, kad jis yra nerūkantis, be to, jeigu kiti kameroje buvę asmenys rūkė, ir jis dėl to jautė tam tikrus nepatogumus, pareiškėjas galėjo apie tai pranešti budinčiam pareigūnui. Pažymėtina, kad pareiškėjas į laikino sulaikymo patalpą buvo patalpintas tik vieną kartą, atsakovė nurodė, kad tiek dokumentų įforminimas, tiek medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami dviejų valandų laikotarpiu, todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjas laikino sulaikymo patalpose galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 96 buvo sukandžiotas blakių, pranešė būrio viršininkui, bet tik po 4 parų buvo dezinfekuota kamera bei čiužiniai.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją) įstaiga organizuoja esant poreikiui. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu konstatavo, kad Šiaulių TI atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas ir, nustačius jų buvimo pėdsakus ar gavus nusiskundimus iš Šiaulių TI laikomų asmenų, jų naikinimas, kurį pagal sutartį atlieka UAB „Profilaktinė dezinfekcija“, atlikti darbai registruojami žurnale (30-31, 32 b. l.). Iš įrašo Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnale matosi, kad 2019 m. spalio 14 d. kameroje Nr. 96 atlikta dezinsekcija dėl blakių (50 b. l.). Taigi pasitvirtino pareiškėjo teiginys, kad kameroje Nr. 96 jo laikymo laikotarpiu buvo blakių, tačiau pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra jokio įrašo, kad jis būtų kreipęsis dėl sukandžiojimo (53 b. l.), o pateikti duomenys paneigia pareiškėjo teiginį, kad jam pranešus apie kameroje pastebėtas blakes, nebuvo imtasi jokių priemonių. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 96 įrengtas stalas, prie kurio galėjo atsisėsti daugiausia 4 asmenys, nes buvo tik dvi kėdės ir nedidelis suolelis, o jam teko visą laiką valgyti atsistojus arba ant lovos.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių drabužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.).

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad kameroje Nr. 96 yra viena kėdė bei ilgas suolelis. Pažymoje apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (23-26 b. l.) nurodyta, kad kameroje Nr. 96 yra viena taburetė ir vienas suoliukas, suoliuko dydis 1,5 x 0,32 m. Iš pateiktos fotonuotraukos (36 b. l.) matosi, kad kameroje Nr. 96 prie stalo yra dvi taburetės ir vienas suoliukas, šioje kameroje buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, byloje nėra jokių duomenų, kad būtent pareiškėjui teko valgyti atsistojus prie stalo, todėl nėra pagrindo teigti, kad kamera nebuvo aprūpinta pakankamu sėdimų vietų skaičiumi, o pareiškėjas galėjo dėl to patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 96 buvo laikomas su ŽIV sergančiu asmeniu L. B. apie 2 mėnesius, visą tą laiką grėsė pavojus užsikrėsti. Atsakovė nurodė, kad Šiaulių TI atskirai laikomi tie infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus ar neatsargaus elgesio. Byloje nėra duomenų, kad asmuo, su kuriuo buvo laikomas pareiškėjas, tikrai buvo infekuotas ŽIV, kad jis elgėsi nesaugiai ar neatsargiai, o Šiaulių TI administracija nesiėmė priemonių jo izoliuoti, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą. Pažymėtina ir tai, kad laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas dėl kartu buvusio asmens galimai nesaugaus elgesio Šiaulių TI administracijai nesiskundė.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

LR Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o laikomas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Visą laikymo laikotarpį iš sanitarinių įrenginių nuolat sklindantis nemalonus kvapas, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas kameroje Nr. 62 sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 5 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2019-11-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2804-662/2019, 2019-12-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3219-662/2019, 2020-01-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-551-1062/2020 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 150 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 150,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. U. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui K. U. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Jarūnė Sedalienė