Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės Aidos Japertienės ir nuteistojo D. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. Š. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu konfiskuotas automobilis „P“ valst. Nr. XXX.

S. M. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 4 dalyje, BK 25 straipsnio 3 dalyje, BK 260 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje, BK 25 straipsnio 3 dalyje, BK 199 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2012 m. liepos 17 d. 00 val. 45 min. iki 2012 m. liepos 17 d. 3 val. 00 min., mikroautobuso „P“, valst. Nr. XXX, kuro bake įrengtoje slėptuvėje neteisėtai gabeno nuo namo Nr. XX, aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Lietuvos teritorija link L. Respublikos iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos, esančios XX kelio „K–Z–D“ 186-ojo kilometro, trisdešimt du paketus su labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, t. y. 8 120 g kanapių (ir jų dalių), tačiau kontrabandos nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes 2012 m. liepos 17 d. 3 val. 00 min., buvo sulaikytas muitinės pareigūnų, kurie detalaus muitinio tikrinimo metu, mikroautobuso „P“, valst. Nr. XXX, kuro bako įrengtoje slėptuvėje rado ir paėmė trisdešimt du paketus su labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu, t. y. 8 120 g kanapių (ir jų dalių).

D. Š. ir S. M. buvo kaltinami tuo, kad veikdami organizuota grupe, S. M. organizavus neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, pasikėsino kontrabanda gabenti narkotines medžiagas, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

2012 m. liepos mėnesį, (duomenys neskelbtini), S. M. susitarė su D. Š. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, neteisėtai įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 8 120 g kanapių (ir jų dalių), šią narkotinę medžiagą neteisėtai laikyti, gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturint leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į L. Respubliką bei R. Federaciją. S. M. parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo, t. y. 2012 m. liepos 13 d. S. M. įgijo ir užregistravo D. Š. vardu mikroautobusą „P“ valst. Nr. XXX, o 2013 m. liepos mėnesį, neteisėtai įgijo iš tyrimo nenustatytų asmenų labai didelį narkotinės medžiagos kiekį – 8 120 g kanapių (ir jų dalių), kurią iki 2012 m. liepos 16 d. 22 val. 04 min. (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė mikroautobuso „P“, valst. Nr. XXX, kuro bake įrengtoje slėptuvėje ir šią transporto priemonę neteisėtai gabeno į (duomenys neskelbtini), kur šią transporto priemonę neteisėtai perdavė D. Š., kuris nuo įgijimo momento, t. y. 2012 m. liepos 16 d. 22 val. 04 min., vykdydamas S. M. nurodymą ir veikdamas pagal išankstinį susitarimą, neteisėtai įgytą labai didelį narkotinės medžiagos kiekį – 8 120 g kanapių (ir jų dalių), kurias neteisėtai laikė ir gabeno mikroautobuso „P“, kuro bako įrengtoje slėptuvėje, nugabeno iki namo Nr. XXX, aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), o 2012 m. liepos 17 d. nuo 00 val. 45 min., mikroautobuso įrengtoje slėptuvėje neteisėtai, neturėdamas leidimo, toliau gabeno Lietuvos teritorijoje link L. Respublikos iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos, esančios XX kelio „K–Z–D“ 186-ajame kilometre, tačiau kontrabandos nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes 2012 m. liepos 17 d. 3 val. 00 min., buvo sulaikytas muitinės pareigūnų, kurie detalaus muitinio tikrinimo metu mikroautobuso „P“, valst. Nr. XXX, kuro bako įrengtoje slėptuvėje rado ir paėmė trisdešimt du paketus su labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, t. y. 8 120 g kanapių (ir jų dalių).

Pažymėtina, kad Apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kai kuriais prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl įrodymų vertinimo, nes pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl kai kurių bylos aplinkybių yra netikslios. Tačiau remiantis bylos medžiaga matyti, kad išteisintajam S. M. kaltinimas iš esmės buvo grindžiamas netiesioginių įrodymų visuma, kurie šioje byloje nesudaro vieningos loginės grandinės kategoriškai išvadai dėl jo kaltės nustatymo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai operatyvinio tyrimo metu 2012 m. liepos 3 d. gavo informacijos apie tai, kad S. M. organizuoja narkotikų kontrabandą iš Olandijos per Lietuvos Respubliką ir ieško vairuotojo pervežti didelį kiekį narkotikų (t. y. apie 24 kg hašišo) (2 t., 3-4 b. l.). Šiuo pagrindu Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 3 d. nutartimi Nr. SN-999 sankcionavo slaptą S. M. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, taip pat techninių priemonių naudojimą specialia tvarka, kontroliuojant ir fiksuojant asmens pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tai nėra žinoma laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 3 d. iki 2012 m. spalio 3 d. (2 t., 5-6 b. l.).

Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokia apygardos teismo išvada sutinka iš dalies.

Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės skundo argumentais, kad nuteistojo D. Š., išteisintojo S. M. parodymai dėl automobilio „P“ valst. Nr. XXX įsigijimo (pirkimo - pardavimo ar registravimo kitų asmenų vardu VĮ „Regitra“) aplinkybių nėra vienodi ar nuoseklūs. Tačiau konstatuotina, kad šios aplinkybės neginčijamai nepatvirtina, jog S. M. veikdamas kartu su D. Š. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis susitarė neteisėtai įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), šią narkotinę medžiagą neteisėtai laikė bei neturint leidimo gabeno iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), o šią nusikalstamą veiką parengė ir jai vadovavo būtent S. M. (t. y. buvo organizatorius) dėl šių aplinkybių:

ketvirta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamojo nuosprendžio išvadomis dėl ikiteisminio tyrimo metu gautos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos vertinimu ir mobilaus ryšio telefonų priklausomumo.

Remiantis prokurorės apeliacinio skundo turiniu matyti, kad iš dalies sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog mobilaus ryšio telefonų buvimas tose pačiose bazinėse stotyse patvirtina tik patį šių telefonų naudojimo faktą bazinės stoties ar netoli jos esančioje teritorijoje, bet nepatvirtina telefonų naudotojų. Nors pasak prokurorės, S. M. ir D. Š. priklausantys mobilaus ryšio telefonai įvairiu laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 31 d. iki 2012 m. liepos 4 d. buvo ne tik V. mieste, bet ir R. mieste, K. mieste, Ž. ir N. seniūnijose, t. y. S. M. dirbdamas taksistu vežė tą patį klientą. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokia prokurorės nuomone, nes išteisintojo S. M. versija dėl jo darbo pobūdžio (taksi vairuotojo) ir buvimo įvairiose vietose Lietuvoje, nėra įtikinama, tačiau nepaneigta objektyviais bylos duomenimis. Tai neprieštarauja UAB „O“ rašte nurodytiems duomenims (1 t., 122-123 b. l.) bei liudytojo T. L. parodymams (5 t., 51-52 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo D. Š. parodymai dėl mobilaus ryšio telefono, kurio numeris +XXXXX įsigijimo aplinkybių iš dalies neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Iš apžiūros protokolo matyti, kad „N“ ir SIM kortelės atmintyje yra išsaugoti 2012 m. liepos 16 d. 22 val. 45 min. ir 2012 m. liepos 17 d. 07 val. 32 min. rinkti numeriai abonentui, kurio numeris XXXXX bei 11 val. 45 min. praleistas ryšys iš to paties abonento. Taip pat nustatyta, kad SIM kortelės atmintyje yra išsaugoti aštuoni rinkti numeriai, iš jų – XXXXX ir XXXXX (1 t., 56-62 b. l.). Pažymėtina, kad šioje nagrinėjamojoje byloje buvo nustatyta, jog mobilaus ryšio telefonu, kurio numeris XXXXX naudojosi liudytojas K. Ž., kuriam šį telefono numerį (kortelę) davė S. M. (1 t., 48-49 b. l). Tuo tarpu apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad 2012 m. liepos 16 d. 21 val. 51 min. degalinėje „S“ S. M. telefono, kurio numeris +XXXXX perduoti D. Š. negalėjo, nes šis telefonas nuo 2012 m. liepos 4 d. nebuvo vienoje bazinės stoties teritorijoje (1 t., 128 b. l.). Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, nes kaip jau minėta pirmiau, telefono buvimas vienoje ar kitoje vietoje bei prisijungimas prie tam tikros celės nepatvirtina tikrojo naudotojo. Todėl prokurorės skunde nurodyta aplinkybė, kad mobilaus ryšio telefonas, kurio numeris +XXXXX dažnai buvo nenaudojamas ir būdavo išjungtas arba įjungiamas labai trumpai, nei paneigia, nei patvirtina išteisintojo S. M. bet kokias sąsajas su D. Š. padarytomis nusikalstamomis veikomis ar minėtu mobilaus ryšio telefonu. Tai tik neginčijamai patvirtina, kad D. Š. šiuo telefonu naudojosi ir juo palaikė ryšį su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, galimai jam inkriminuotų nusikaltimų bendrininkais. Byloje surinkti duomenys tik patvirtina, kad 2012 m. liepos 16 d. 21 val. 51 min. D. Š. ir S. M. lankėsi degalinėje „S“, tačiau apie telefono perdavimą jokių duomenų nėra (1 t., 118 b. l.; 2 t., 7-8 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, esant šioms aplinkybėms, negalima daryti kategoriškos išvados, kad mobilaus ryšio telefoną, kurio numeris +XXXXX („B“) 2012 m. liepos 16 d. D. Š. perdavė S. M. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad D. Š. ir S. M. naudodami šį mobilaus ryšio telefoną kalbėjosi ir palaikė tarpusavio ryšį.

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad D. Š. 2012 m. liepos 17 d. 7 val. 27 min., dar iki narkotinių medžiagų radimo mikroautobuso kuro bake, iš mobilaus ryšio telefono, kurio numeris +XXXXXX nenustatytam asmeniui numeriu XXXXX išsiuntė SMS žinutę: „<...pize...>“ (2 t., 10, 19 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių įtikinamų duomenų apie tai, jog mobilaus ryšio telefonai, kurių numeriai XXXXX bei XXXXX yra susiję su S. M. ir D. Š. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis ir turi tarpusavio ryšį. Tai, kad galimai (kaip teigiama prokurorės skunde) S. M. naudoti mobilaus ryšio telefonai, kurių numeriai +XXXXX ir +XXXXX buvo 2012 m. birželio 4 d. nuo 12 val. 38 min. iki 12 val. 42 min. (bazinės stotys (duomenys neskelbtini) ir 2012 m. birželio 27 d. nuo 18 val. 53 min. iki 18 val. 54 min. (bazinė stotis (duomenys neskelbtini) prisijungę prie tose pat vietovėse esančių mobiliojo ryšio paslaugų teikėjų nei patvirtina, nei paneigia kokias nors svarbias ir neginčijamas bylos aplinkybes dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo bendrininkaujant (veikiant organizuota grupe). Teisėjų kolegijos nuomone, tokios išvados būtų tik spėjamo pobūdžio, o pirmiau paminėtoje SMS žinutėje esantis tekstas nėra informatyvus. Be to, apeliacinio proceso metu apklaustas liudytojas T. P. nepatvirtino, kad mobilaus ryšio telefonas, kurio numeris +XXXXX priklausė būtent S. M. (5 t., 108-109 b. l.). Muitinės kriminalinė tarnyba taip pat atsisakė pateikti informaciją apie šio telefono priklausomumą išteisintajam S. M. (5 t., 116-118 b. l.).

Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisme patikrinti bylos duomenys, operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose ir telekomunikacijų tinklais perduodamos kontrolės metu gauti ir užfiksuoti duomenys, nesudaro vieningos, t. y. vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinės, iš kurių analizės logiškai ir neginčijamai būtų galima konstatuoti nuteistojo S. M. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Todėl šioje byloje objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai neįrodo S. M. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, o visos abejonės traktuojamos kaltininko naudai. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta operatyvinė informacija apie S. M. neva rengiamą nusikalstamą veiką ir vadovavimą jai, tačiau baudžiamojoje byloje surinktų netiesioginių įrodymų visuma objektyviai ir neginčijamai to nepatvirtina. Pažymėtina, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Be to vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (indubio pro reo) (Barber?, MesseguéandJabardo v. Spain, no. judgmentof 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgementof 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgementof 31 March 2009). Pažymėtina, kad šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Kasacinės nutartys Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-529/2013). Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Taigi visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-269/2013).

Motyvuojamoji dalis

Dėl D. Š. nusikalstamų veikų kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nustatė, kad D. Š. nuo 2012 m. liepos 17 d. 00 val. 45 min. iki 2012 m. liepos 17 d. 3 val. 00 min., mikroautobuso „P“, valst. Nr. XXX, kuro bake įrengtoje slėptuvėje, neteisėtai gabeno nuo namo Nr. XXX, aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), Lietuvos teritorija link L. Respublikos iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos, esančios A6 kelio „K–Z–D“ 186-ojo kilometro, trisdešimt du paketus su labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, t. y. 8 120 g kanapių (ir jų dalių), tačiau kontrabandos nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes 2012 m. liepos 17 d. 3 val. 00 min., buvo sulaikytas muitinės pareigūnų, kurie detalaus muitinio tikrinimo metu, mikroautobuso „P“, valst. Nr. XXX, kuro bako įrengtoje slėptuvėje rado ir paėmė trisdešimt du paketus su labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu, t. y. 8 120 g kanapių (ir jų dalių).

Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad D. Š. automobiliu „P“, valst. Nr. XXX kontrabanda gabeno narkotines medžiagas objektyviai patvirtina 2012 m. liepos 17 d. 9 val. 05 min. apžiūros protokolai apie šio automobilio kuro bake rastas paslėptas labai didelio kiekio narkotines medžiagas, viso 8 120 g kanapių ir jų dalių, kuriose nustatyta delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 9,7 (1 t.,5-12, 34-37, 164-166 b. l.).

Apygardos teismas konstatavo, kad nuteistasis D. Š. žinojo apie jo vairuojamo automobilio kuro bake įrengtoje slėptuvėje vežamus narkotikus ir veikdamas tiesiogine tyčia, juos neteisėtai, be leidimo gabeno, turėdamas tikslą kontrabanda pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

Kaip matyti iš D. Š. apeliacinio skundo, jis neigia žinojęs, kad pirmiau paminėtame automobilyje buvo įrengta slėptuvė ir apie joje paslėptos narkotinės medžiagos.

Pažymėtina, kad BK 260 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu. Tuo tarpu, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino ir (ar) perdirbo, ir (ar) įgijo, ir (ar) laikė, ir (ar) siuntė, ir (ar) gabeno, ir (ar) pardavė, ir (ar) kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Kiekviena iš alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikaltimų sudėčių visuma ir bet kurios iš nurodytų veikų padarymas gali būti (esant visiems konkrečios sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal 260 straipsnio 3 dalį. Dėl to teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų (Kasacinės nutartys Nr. 2K-7-201/2013, Nr. 2K-7-107/2013). Be to, ši straipsnio dalis nenumato būtinojo veikos požymio – tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagos turėjimo, nes veikai kvalifikuoti tai reikšmės neturi. Svarbu pažymėti, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis taip pat yra svarbus nusikaltimo objektyvusis požymis, nes pagal jį diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė. Todėl spręsdami klausimą, ar kaltininko veikoje yra šis požymis, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintais narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašais (BK 269 straipsnis). Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kvalifikuojant veiką pagal šį požymį nėra būtina, jog asmuo žinotų tikslius šių medžiagų pavadinimus ir tikslų jų svorį. Šiuo atveju pakanka to, kad asmuo suvokė, jog neteisėtai disponuoja narkotine ir (ar) psichotropine medžiaga bei bendrais bruožais numanė šių medžiagų savybes ir kiekius, t. y. jog disponuoja būtent labai dideliu kiekiu tokios medžiagos (Kasacinės nutartys Nr. 2K-72/2007, Nr. 2K-610/2012).

Pirmosios instancijos teismas D. Š. teisingai iš kaltinimo pašalino jam inkriminuotas kvalifikuojančias aplinkybes pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir laikymo. Be to, Vilniaus apygardos teismas teisingai nurodė, kad nenustatyta iš kokio asmens ar asmenų, ir kada D. Š. įgijo šias narkotines medžiagas.

Tačiau teisėjų kolegija iš dalies sutinka su prokurorės skunde nurodytais motyvais dėl D. Š. veiksmų, gabenant narkotines medžiagas (ir jų dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad D. Š. narkotines medžiagas, t. y. 8 120 g kanapių (ir jų dalių) mikroautobuso „P“, valst. Nr. XXX kuro bake įrengtoje slėptuvėje, neteisėtai gabeno nuo 2012 m. liepos 17 d. 00 val. 45 min.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. liepos 16 d. 22 val. 00 min. D. Š. vairuojamas automobilis „P“, valst. Nr. XXX, su S. M. išvažiavo iš degalinės ir atvažiavo į V. M. gatvę, esančią V. Po to 22 val. 19 min. D. Š. šiuo automobiliu išvažiavo ir 22 val. 31 min. atvažiavo prie „K“ autoserviso, esančio (duomenys neskelbtini). Po to D. Š. užėjo į namą, esantį (duomenys neskelbtini), o 2012 m. liepos 17 d. 00 val. 45 min. išvažiavo iš autoserviso „K“, esančio (duomenys neskelbtini), esančios aikštelės, vėliau buvo degalinėje „S“, esančioje (duomenys neskelbtini), o 2 val. 51 min. operatyvinis sekimas buvo baigtas (2 t.,7-8 b. l.). Byloje nėra jokių duomenų, kad per šį slapto sekimo laikotarpį, narkotinės medžiagos buvo ar galėjo būti paslėptos minėto automobilio kuro bake. Akivaizdu, kad minėtu laikotarpiu, kai buvo atliekamas D. Š. slaptas sekimas nuo 2012 m. liepos 16 d. 22 val. 00 min. iki 2012 m. liepos 17 d. 2 val. 51 min., šios narkotinės medžiagos jau buvo paslėptos šio automobilio kuro bake. D. Š. pirmiau minėtu automobiliu iš (duomenys neskelbtini) išvažiavo 22 val. 19 min., tokiu būdu nuo to laiko visiškai disponavo šiomis narkotinėmis medžiagomis. Tačiau tokie D. Š. veiksmai turi būti vertinami ne kaip narkotinių medžiagų laikymas, o kaip jų gabenimas.

Teisėjų kolegija išsamiai išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje nebuvo teisingai nustatytos esminės faktinės aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, reikšmingus D. Š. nusikalstamai veikai kvalifikuoti dėl neteisėto narkotinių medžiagų (kanapių ir jų dalių) gabenimo.

Apeliacinio teismo nuomone, D. Š. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme yra nenuoseklūs ir nevienodi. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjui, D. Š. parodė, kad važiavo į S. mieste esančias dvi įmones, kurių pavadinimų neprisimena, turėdamas tikslą apžiūrėti rąstinius namus bei parsivežti sąsparų pavyzdžius galimiems verslo užsakymams. Dėl atvykimo su niekuo nesitarė, tik ant lapelio buvo užsirašęs kontaktinius telefonus (3 t., 12-13 b. l.). Pirmosios instancijos teisme D. Š. parodė, kad prieš kelionę bendravo su įmonių atstovais, o SMS žinutę, kurioje užrašė žodį „Pize“, siuntė vienam iš įmonės atstovų, norėdamas jį įspėti, jog laiku neatvažiuos (5 t., 8 b. l.). Akivaizdu, kad D. Š. parodymais apie važiavimo tikslą į R., tikėti nėra pagrindo, nes nuteistasis juos keičia ir priderina prie byloje surinktų nenuginčijamų įrodymų, tokiu būdu siekiant suklaidinti teismą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis D. Š. SMS žinutę, kurioje buvo užrašytas žodis „Pize“ išsiuntė ne ant lapelio užrašytos įmonės nurodytu telefonu, o į kitą mobilaus ryšio telefoną, kurio Nr. XXXXX, kuris priklauso telekomunikacijų ryšių operatoriui, esančiam Lietuvoje (1 t., 41 b. l.; 2 t., 10 b. l.). Be to, D. Š. į šį telefoną skambino, ir jam (nuteistajam) iš to paties telefono skambino 2012 m. liepos 16 d. vakare ir 2012 m. liepos 17 d. ryte (2 t., 90-10, 16-17 b. l.). Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. Š. vairuojamas automobilis „P“, valst. Nr. XXX, muitiniam patikrinimui buvo sulaikytas 2012 m. liepos 17 d. 3 val. 00 min., o minėto automobilio apžiūra pradėta ir gabenamos narkotinės medžiagos buvo rastos ir išimtos tik laikotarpiu nuo 9 val. 10 min. iki 10 val. 30 min. (1 t., 1-12 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, D. Š. 2012 m. liepos 17 d. 7 val. 27 min., kai automobilio bake paslėptos narkotinės medžiagos dar nebuvo rastos, o pareigūnai tik ruošėsi automobilio apžiūrai, išsiųsdamas pirmiau minėtą SMS žinutę nenustatytam asmeniui, tokiu būdu užmaskuotai pranešė, jog minėtas automobilis bus tikrinamas, o narkotinės medžiagos surastos. Tai įrodo D. Š. tiesioginę tyčią, t. y. kad jis žinojo, jog mikroautobuso „P“, valst. Nr. XXX kuro bake įrengtoje slėptuvėje, kontrabanda buvo gabenamos narkotinės medžiagos, suvokė jų kiekį, ir sąmoningai siekė tokių pasekmių (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nustatė, kad D. Š. nuo 2012 m. liepos 16 d. 22 val. 19 min. iki 2012 m. liepos 17 d. 3 val. 00 min., mikroautobuso „P“, valst. Nr. XXX, kuro bake įrengtoje slėptuvėje, neteisėtai gabeno nuo (duomenys neskelbtini), Lietuvos teritorija link L. Respublikos iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos, esančios A6 kelio „K–Z–D“ 186-ojo kilometro, trisdešimt du paketus su labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, t. y. 8 120 g kanapių (ir jų dalių), tačiau kontrabandos nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes 2012 m. liepos 17 d. 3 val. 00 min., buvo sulaikytas muitinės pareigūnų, kurie detalaus muitinio tikrinimo metu, mikroautobuso „P“, valst. Nr. XXX, kuro bako įrengtoje slėptuvėje rado ir paėmė trisdešimt du paketus su labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu, t. y. 8 120 g kanapių (ir jų dalių).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas D. Š. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 199 straipsnio 2 dalį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad D. Š. buvo inkriminuota, jog nusikalstamas veikas padarė veikdamas kartu su S. M. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Tačiau pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, organizuota grupė yra viena iš bendrininkavimo formų. Tokia bendrininkavimo forma yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vienų sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą atlieka tam tikrą užduotį arba turi skirtingą vaidmenį. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme ir siekia bendro tikslo (Kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2011, Nr. 2K-275/2012, Nr. 2K-53/2013). Toks susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Be to, nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, t. y. grupės nariai gali atlikti ir kitas funkcijas nusikalstamos veikos darymo metu (stebėti aplinką ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad vienas iš organizuotai grupei būdingų požymių yra jos lyderio (-ių) (organizatoriaus) buvimas (Kasacinė nutartis Nr. 2K-102/2009).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad neįrodžius tai, jog D. Š. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdamas organizuota grupe su S. M., pirmosios instancijos teismas teisingai šį nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį iš kaltinimo pašalino. Tačiau pažymėtina, kad byloje yra faktinių duomenų apie tai, jog D. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu veikė bendrininkaudamas su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, t. y. mobilaus ryšio telefonu iki nusikalstamos veikos padarymo bendravo su nenustatytais asmenimis ar asmeniu. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio Kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. BK 24 straipsnis nustato būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką požymius. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Kartu tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, sudaromo tarp bendrininkų, pasekmė. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje ir gali pasireikšti bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Teisėjų kolegijos nuomone, D. Š. atžvilgiu nėra pagrindo konstatuoti, kad nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmeniu ar asmenimis, nes nėra galimybės net bendrais bruožais spręsti apie tokių asmenų amžių ar pakaltinamumą, kas daro bendrininkavimą negalimu BK 24 straipsnyje numatytais pagrindais.

Dėl nuteistajam D. Š. paskirtos bausmės

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Atkreipiamas apeliantų dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį.

Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. Š. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, iš dalies pažeidė BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmių skyrimo principus. Apygardos teismas nurodė, kad viena iš D. Š. nusikalstamų veikų nutrūko pasikėsinimo stadijoje (BK 22 straipsnio 1 dalis ir BK 199 straipsnio 2 dalis), todėl skirtina laisvės atėmimo bausmė savo trukme mažesnė, nei tokios bausmės, numatytos įstatymo sankcijoje, vidurkis. D. Š. už veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, teismas paskyrė minimalią įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmę motyvuodamas tuo, kad ji savo trukme yra itin griežta ir skirti dar griežtesnę bausmę nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl bausmės paskyrimo D. Š. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 199 straipsnio 2 dalį, nes nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Tačiau pažymėtina, kad D. Š. padaryta nusikalstama veika pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, susijusi su psichotropinių medžiagų disponavimu, kas kelia ypatingai didelį pavojų ir daro didelę žalą visuomenei, tokiu būdu padeda plisti narkomanijai. Šioje byloje nėra nustatyta D. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Pažymėtina, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, jog D. Š. nusikalstamas veikas padarė veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstama veika pagal BK 260 straipsnio 3 dalį priskiriam labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Taip pat būtina įvertinti ir tai, kad D. Š. anksčiau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, teistumas nėra išnykęs, baustas administracinėmis nuobaudomis (4 t., 64-86, 91 b. l.). Šios pirmiau nurodytos aplinkybės įrodo, kad D. Š. linkęs daryti nusikalstamas veikas, jokių išvadų nepadarė, todėl yra pavojingas visuomenei.

Todėl esant šioms aplinkybėms, D. Š. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, negali būti skiriama minimali įstatymo sankcijoje numatyta bausmė, todėl ji griežtinama prokurorės skundo ribose. Teisėjų kolegijos nuomone, D. Š. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrus tik griežtesnę bausmę, būtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad D. Š. bausmės atlikimo pradžia skaičiuojama nuo 2014 m. kovo 15 d.

Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam D. Š. bausmės atlikimo pradžia nurodyta neteisingai. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apkaltinamasis nuosprendis D. Š. buvo paskelbtas 2014 m. kovo 14 d. 11 val. – 11 val. 05 min. (5 t., 53 b. l.). Akivaizdu, kad bausmės pradžia nuteistajam D. Š. turi būti skaičiuojama nuo 2014 m. kovo 14 d., o ne nuo kitos dienos, t. y. 2014 m. kovo 15 d.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, BPK 328 straipsnio 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalį dėl D. Š. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pakeisti:

- panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. Š. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė dešimčiai metų.

D. Š. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirti laisvės atėmimą dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šią bausmę ir bausmę paskirtą skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 199 straipsnio 2 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir D. Š. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvylikai metų. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyti, kad D. Š. narkotines medžiagas, t. y. 8 120 g kanapių (ir jų dalių) mikroautobuso „P“, valst. Nr. XXX, kuro bake įrengtoje slėptuvėje, neteisėtai gabeno ne nuo 2012 m. liepos 17 d. 00 val. 45 min., o nuo 2012 m. liepos 16 d. 22 val. 19 min., išvažiavus iš (duomenys neskelbtini).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. Š. bausmės atklikimo pradžia skaičiuojama nuo 2014 m. kovo 15 d. D. Š. bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo 2014 m. kovo 14 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.