- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-23
- Bylos Nr.
- 2A-110-368/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-03022-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Rasa Bartašienė, Egidijus Mockevičius
- Atsakovas
- J. M., V. B.
- Trečiasis asmuo
- S. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, K. V. J., A. J.
- Ieškovas
- Z. J.
- Kategorijos
- 32.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. M. ir trečiojo asmens S. M. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-103-721/2014, iškeltoje pagal ieškovės Z. J. ieškinį atsakovams J. M., V. B., tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, S. M., K. V. J., A. J. dėl kelio servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė Z. J. kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą, prašydama nustatyti kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti antžeminėms transporto priemonėms (žemės ūkio technika), varyti galvijus per žemės sklypus (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančius atsakovams V. B., J. M., tretiesiems asmenims V. K. J. ir A. J. iki jai ir jos sutuoktiniui A. J. nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų (duomenys neskelbtini) (kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini)), Telšių apskrities viršininko 2006-02-07 įsakymu Nr. P1-Ž-276 suprojektuotu keliu ( plane pažymėtu III-88-6 ,,S“), ruože nuo (duomenys neskelbtini) kelio, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji su sutuoktiniu 2000, 2010 metais nuosavybėn įsigijo minėtus žemės sklypus, tačiau privažiavimo kelias iki sklypų per gretimus atsakovų ir trečiųjų asmenų žemės sklypus nebuvo pažymėtas ir jie neturi galimybės patekti į savo žemės sklypus kitaip, nei per šių asmenų sklypus. Teigė, kad anksčiau į savo žemės sklypus patekdavo atsakovės J. M. (faktiškai valdomame S. M.) žemės sklype nuo jų sodybos esančiu 6 m pločio keliu (bandotakiu), kuris nėra įformintas jokiuose žemės sklypo įteisinimo dokumentuose. Tačiau, nuo 2011 metų atsakovės sūnus susiaurino kelią vietomis net iki 2,5 m apardamas jį iš abiejų pusių, ieškovei nebeliko galimybės patekti į nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą turima žemės ūkio technika, nes sėjamosios plotis tarp ratų yra 3 m, o kultivatoriaus – net 7 m. Pažymėjo, kad dėl tokių atsakovės veiksmų ji kreipėsi į žemėtvarkos skyrių, tačiau atsakovai, kviesti į posėdžius dėl susidariusios konfliktinės situacijos, neatvyko. Tvirtina, kad 2013 metais susipažinusi su Telšių apskrities (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, pamatė, jog jame dabartinėje ginčo vietoje buvo numatytas kelias (lauko kelio plane pažymėtas III-88-6 ,,S“) ruože nuo (duomenys neskelbtini) kelio iki jai nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, kuris leistų jai privažiuoti prie savo žemės sklypų. Mano, kad nenustačius servituto, būtų neįmanoma tinkamai naudoti jai ir jos sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų pagal paskirtį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Nustatė Z. J. 0,51 ha ploto, 0,85 km ilgio ir 6 m kelio juostos pločio kelio servitutą – teisę važiuoti žemės ūkio technikai, kitoms transporto priemonėms per žemės sklypus kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), iki žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pagal Telšių apskrities viršininko administracijos 2006-02-07 įsakymu Nr. P1-Ž-276 patvirtintą projektą (plane pažymėto III-88-6 „S“) ruože nuo (duomenys neskelbtini) kelio. Priteisė iš atsakovų ieškovei po 572 Lt bylinėjimosi išlaidų ir po 52,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei. Nurodė, kad Telšių apskrities viršininko 2006 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. P1-Ž-276 „Dėl Mažeikių rajono kadastro vietovių žemės reformos žemėtvarkos projektų papildymų 2006 m. rengimo“ buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško, vandens telkinių planas. Šio plano duomenimis, ginčo kelias buvo numatytas kaip lauko kelias. Pagal kelių sąvadą, patvirtintą Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2005-04-08 aktu Nr. 46, ginčo kelias pažymėtas numeriu 89, jam suteiktas kelio numeris: III-88-6, jis įvardytas lauko keliu, jo numatytas plotas 0,51 ha, kelio ilgis – 0,85 ha, kelio juostos plotis – 6 metrai. Nustatė, kad teritorijų planavimo dokumentuose šis kelias įbraižytas, ir šiuo keliu numatytas privažiavimas prie ieškovės nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, o atsakovų žemės sklypų įteisinimo planuose – neįbraižytas. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė į nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus patekdavo išvažinėtu keliuku (bandokeliu), skiriančiu į dvi dalis atsakovės žemės sklypą, tačiau S. M. pradėjus kelią siaurinti, ieškovei neliko galimybės žemės ūkio technika privažiuoti prie savo žemės sklypų. Ieškovei nepavykus susitarti su atsakovais dėl kelio servituto nustatymo ieškovei ir jos sutuoktiniui neįmanoma normaliomis sąnaudomis naudoti nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų pagal paskirtį. Pabrėžė, kad ieškovės prašytas nustatyti servituto kelias iki ieškovės žemės sklypų yra numatytas kaip lauko kelias ir pagal pasiūlytą projektas racionalesnis, ir servituto nustatymas daug nesuvaržys atsakovų, trečiųjų asmenų nuosavybės teisės, kadangi kelias būtų sklypų pakraštyje lygiagrečiai jų kraštinėms, taip išsaugant visų žemės sklypų vientisumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Skųsdami Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą, apeliantai (atsakovė) J. M. ir trečiasis asmuo S. M. prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neatsižvelgė į atsakovės interesus, nes 24 arais sumažėjo jos žemės plotas. Mano, kad servitutas yra nebūtinas. Apeliantų vertinimu, teismas negalėjo remtis Telšių apskrities viršininko 2006 m. vasario 7 d. įsakymu, kuriuo buvo patvirtintas žemės planas, ir Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus 2005-04-08 aktu Nr. 46, kuriame pažymėtas ginčo kelias ir jam suteiktas kelio numeris, kadangi žemės sklypų savininkai nežinojo apie šiuos dokumentus ir jų negalėjo skųsti.
Atsiliepimas
Atsiliepdama į apeliantų apeliacinį skundą, ieškovė Z. J. prašo skundą atmesti ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad taikiai nepavyko išspręsti ginčo dėl servituto nustatymo, o naudojimasis ankstesniu keliu tapo nebeįmanomas.
Atsiliepdama į apeliantų apeliacinį skundą, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo skundą atmesti ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad teismo nustatytas kelio servitutas neatima nuosavybės teisių į žemės sklypą, o tik suteikia teisę kitiems asmenims naudotis žemės sklypo nustatyta dalimi. Tvirtina, kad bylos nagrinėjimo metu apeliantė kategoriškai atsisakė nustatyti kelio servitutą ir savo servituto projekto nesiūlė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliantų atsakovės J. M. ir trečiojo asmens S. M. apeliacinis skundas netenkintinas.
Servituto teisė – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis svetimu daiktu arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti to daikto, dėl kurio nustatomas servitutas, tinkamą naudojimą. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės teisinę apsaugą, kito asmens nuosavybės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims. Taigi servitutas priverstinai (teismo sprendimu) gali būti nustatomas tik tuo atveju, kai jis objektyviai būtinas.
Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovei ir jos sutuoktiniui nuosavybės teise priklauso žemės ūkio paskirties žemės sklypai, ir ieškovė į žemės sklypus patekdavo per atsakovės žemės sklypą, naudodama keliuką (bandotakį), kuris nebuvo fiksuotas žemės sklypo įteisinimo dokumentuose. Byloje nustatyta, kad kelias atsakovės žemės sklype buvo suartas, nes buvo dirbama žemė šalia šio kelio ir ieškovei nebeliko objektyvių galimybių su turima žemės ūkio technika patekti į nuosavybės teise priklausančius žemės ūkio paskirties žemės sklypus.
Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl servituto nustatymo, iš pateiktų įrodymų įvertina, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, jog galėtų savo daiktu tinkamai naudotis neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų.
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, kad kelis kartus kvietė ginčo šalis ir siūlė taikiai susitarti dėl ieškovės galimybių pateikti prie jos valdomų žemės sklypų, tačiau atsakovai neatvyko į pirmą posėdį, o antrojo posėdžio metu šalys nesusitarė (1 tomas, 154, 158, 2 tomas, 130 b. l.).
Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę. Be to, toks apribojimas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui (CK 4.111 straipsnio 1 dalis, 4.113 straipsnio 1 dalis).
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė teismui duomenis, patvirtinančius aplinkybes, kad Telšių apskrities viršininko 2006 m. vasario 7 d. įsakymu patvirtino valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško, vandens telkinių planą, ir jame buvo numatytas lauko kelias, kuris pagal kelių sąvadą buvo pažymėtas keliu numeriu ir šis kelias įvardytas lauko keliu, plotas 0,51 ha, ilgis – 0,85 ha, kelio juostos plotis – 6 m. Taigi nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumentuose buvo pažymėtas kelias ir privažiavimas prie ieškovės nuosavybės teise valdomų sklypų. Akivaizdu, kad kelias jau buvo suplanuotas ir šio servituto nustatymas mažiausiai riboja tarnaujančiųjų daiktų savininkų teises.
Pirmosios instancijos teismas nustatydamas kelio servitutą rėmėsi ne tik prieš tai minėtomis aplinkybėmis, tačiau ir tuo, kad servitutinis kelias yra žymiai racionalesnis, nedalija atsakovų, trečiųjų asmenų sklypų į dalis, o nustatytas pagal sklypo ribas, t. y. mažiau varžo žemės sklypų savininkų nuosavybės teises.
Apeliantai skunde neginčija prieš tai minėtų aplinkybių, o iš esmės kelia įrodymų vertinimo klausimą ir teigia, jog teismas negalėjo remtis tam tikrais byloje esančiai duomenimis.
Kolegija pažymi, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Taigi teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą bei įvertinti jo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantai skunde kelia servituto atlygintinumo klausimą, pažymi, jog tuo atveju, kai servituto atlygintinumo klausimas nebuvo sprendžiamas nustatant servitutą, šis klausimas gali būti keliamas įgyvendinant servitutą, t. y. tarnaujančiojo daikto savininkas (savininkai) neprarado teisės reikalauti kompensacijos arba ši jo (jų) teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu ar apginta teismo sprendimu atskiroje byloje.
Kiti skundo teiginiai, įvertinant jų esmę, šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.