Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-10-07 · Civilinė byla Nr. 2A-688-252/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-06-20Panevėžio apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-10-07Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-07
Bylos Nr.
2A-688-252/2014
Teisminio proceso Nr.
2-37-3-00584-2014-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nijolė Danguolė Smetonienė
Ieškovas
UAB „LSV Intergroup“
Atsakovas
L. P.

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 688 - 252 - 2014

Irena Stulgienė Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00584-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 36.1; 63.3; 121.14; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 7 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „LSV Intergroup“ apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-730-233-2014 pagal ieškovo UAB „LSV Intergroup“ ieškinį atsakovui L. P. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas UAB „LSV Intergroup“ prašė priteisti iš atsakovo L. P. 500 Lt skolos, 98,50 Lt vartojimo kredito kainos, 0,22 Lt delspinigių, 710,66 Lt palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-01-03 šalys sudarė kredito sutartį, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 500 Lt kreditas, šią sumą pervedant į jo asmeninę sąskaitą banke. Atsakovas šią sumą įsipareigojo grąžinti 2012-03-04 bei sumokėti 88 Lt kredito mokestį. Kreditas, mokant pratęsimo mokestį, atsakovui buvo pratęstas 5 kartus, nustatant naują kredito grąžinimo terminą – 2013-02-25. Nustatytu terminu atsakovas kredito negrąžino ir nepratęsė jo grąžinimo termino, nors jam buvo siunčiami reguliarūs priminimai įvykdyti prievolę.

Rokiškio rajono apylinkės teismas, negavęs iš atsakovo atsiliepimo į ieškinį ir esant ieškovo prašymui, 2014 m. birželio 20 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo UAB „LSV Intergroup“ ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 500 Lt negrąžinto kredito, 98,50 vartojimo kredito kainos, 0,22 Lt delspinigių, 250 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2014-05-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 54 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje teismas ieškinio netenkino. Teismas konstatavo, kad atsakovas įstatymo reikalavimų ir 2012-01-03 vartojimo kredito sutarties Nr. 20310 nuostatų nesilaikė ir laiku prievolės neįvykdė, į ieškovo siųstus raginimus atsiskaityti nereagavo, prieštaravimų dėl ieškovo reikalavimų ar jų dydžio nepareiškė, todėl pagrįstai reikalauja priteisti 500 Lt negrąžinto kredito, 98,50 Lt vartojimo kredito kainos bei vartojimo kredito sutartyje numatytų 0,05 proc. dydžio delspinigių – 0,22 Lt. Teismas ieškovo prašomas priteisti 710,66 Lt dydžio palūkanas, viršijančias pagrindinės skolos sumą (500 Lt), vertintino kaip neprotingai dideles, neatitinkančias šalių (kredito davėjo ir vartotojo – fizinio asmens) interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Pažymėjo, jog pirmą kartą dėl susidariusios skolos priteisimo iš atsakovo ieškovas į teismą kreipėsi tik 2013-12-05, nors vartojimo kredito sutartyje nustatytas kredito grąžinimo terminas suėjo 2013-02-25. Laikė, kad nagrinėjamu atveju, būdamas stipresniąja šalimi, atsižvelgiant į sutartimi sulygtų palūkanų dydį, kreditorius savo teise kreiptis dėl susidariusios skolos priteisimo iš atsakovo galėjo pasinaudoti anksčiau bei operatyviau, taip nepažeisdamas šalių teisių ir pareigų pusiausvyros. Prašomų priteisti palūkanų dydį teismas mažino iki 250 Lt savo iniciatyva, laikydamas, jog toks dydis atitinka abiejų šalių teises bei teisėtus interesus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priteisti ieškovui iš atsakovo jo pagrįstas ir reikalaujamas sumas pagal pateiktą ieškinį. Nurodo, kad teismas negina ir neapsaugo kreditoriaus interesų, neatsižvelgia į tai, jog tai yra vartojimo kreditas, jo suma nedidelė, išdavimo pobūdis yra rizikingas. Atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusią situaciją, kreditorius ilgą laiko tarpą, t. y. metus, bandė tartis su skolininku ir rasti kompromisą: buvo siūlyti mokėjimo grafikai, kreiptasi į išieškotojus dėl sutartinių sąlygų nevykdymo ir tik nesulaukus jokių rezultatų, įvertinus piktybišką skolininko nemokumą, teisminė instancija buvo pasirinkta kaip kraštutinė priemonė apginti kreditoriaus interesus. Teismas palūkanų dydį tiesiog nustato savo nuožiūra, visiškai nesivadovauja Vartojimo kredito įstatymu, nesiremia įstatymų ar kitomis formulėmis skaičiuojant palūkanų dydį. Teigia, jog kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimąsi sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimosi patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę vykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu, 2012-01-03 sudarę Vartojimo kredito sutartį ir 2012-12-27 Vartojimo kredito sutarties priedą Nr. 5, susitarė, jog atsakovas L. P. už naudojimąsi jam suteiktu kreditu mokės 138,70 proc. metines palūkanas. Kreditas, mokant pratęsimo mokestį, atsakovui buvo pratęstas 5 kartus, nustatant naują kredito grąžinimo terminą – 2013-02-25. Nustatytu terminu atsakovas kredito negrąžino ir nepratęsė jo grąžinimo termino. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl negrąžintos kredito sumos priteisimo, kartu ir 710,66 Lt palūkanų priteisimo, nurodydamas, jog jas skaičiuoja nuo kredito grąžinimo dienos iki ieškinio pateikimo teismui dienos. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, jog šalių sudarytoje sutartyje kalbama apie palūkanas, o ne netesybas, t. y. palūkanas kaip mokestį už pinigų skolinimąsi, kas vadinama pelno palūkanomis. Tokiu būdu, apelianto teigimu, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimąsi sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimosi patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę vykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos gali atlikti dvi funkcijas: kompensacinę, t. y. nuostolių atlyginimo, bei mokėjimo funkciją. Kompensacines palūkanas privalo mokėti skolininkas, praleidęs prievolės įvykdymo terminą. Tokios palūkanos laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 str.) ir teismas, atsižvelgęs į CK 6.37 str. 3 d. nuostatas, kompensacines palūkanas gali mažinti. Tuo tarpu CK 6.872 str. 1 d. numatytos palūkanos, atliekančios mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis. Jų negalima tapatinti su kompensacinėmis palūkanomis, kadangi kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu yra ne reikalavimas atlyginti nuostolius, bet reikalavimas prievolę įvykdyti natūra. Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi paskolintais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Teismo vertinimu, šiuo atveju apeliantas nepagrįstai Vartojimo kredito sutarties priedo Nr. 5 prie vartojimo kredito sutarties Nr. 20310 specialiųjų sąlygų kredito Nr. 32031 1 punkte numatytą metinių palūkanų normą (138,70 proc.) tapatina su tuo, jog atsakovas tokias šalių sutartas palūkanas turi mokėti ir po to, kai kredito grąžinimo terminas yra suėjęs, t. y. kaip mokestį už pinigų skolinimąsi. Šioje ginčo situacijoje ieškovo prašomos priteisti 710,66 Lt dydžio palūkanos atitinka kompensacinių palūkanų funkciją, kurias privalo mokėti skolininkas, būtent praleidęs prievolės įvykdymo terminą.

Pažymėtina, jog sutartinių teisinių santykių dalyvių padėtis dėl objektyvių priežasčių: skirtingo profesinio statuso, patirties, informacijos, specialių žinių stokos, materialinės padėties, būtinybės patenkinti būtinuosius poreikius ar kitų aplinkybių dažnai yra akivaizdžiai nelygiavertė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertės padėties. Jeigu kuris nors šių santykių subjektas dominuoja kito atžvilgiu, gali kilti abejonių dėl sutarties šalių lygybės nustatant sutarties sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2008). Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Vartotojo, dalyvaujančio vartojimo sutartiniuose santykiuose, derybinės galios yra apribotos, neretai šis asmuo nepasirengęs deryboms arba nesugeba derėtis. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartotojas yra priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas arba apskritai atsisakyti sutarties. Nurodytos aplinkybės lemia, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą. Todėl aplinkybė, kad ieškovas vienašališkai nustatė palūkanų dydį sutartyje, dar nereiškia, jog palūkanų dydis yra protingas ir pagrįstas, bei kad sutartyje ieškovo nustatytų palūkanų dydis yra ieškovo nuostoliai, kurio dydžio nereikia įrodinėti. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys: 2001-04-18 Nr. 3K-3-475/2001, 2008-10-28 Nr. 3K-3-536/2008 ir kt.). Vertinant greito kredito sutarties sąlygas, teismui būtina atsižvelgti į įstatymo leidėjo valią įtvirtintą Vartojimo kreditų įstatyme, kuris buvo priimtas būtent tikslu pažaboti greitųjų kreditų įstaigų lupikišką veiklą ir užtikrinti aukštesnę vartotojų teisių apsaugą vartojimo kredito teikimo paslaugų srityje. Minėtu įstatymu įgyvendinta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių. Įstatyme įtvirtinta kredito davėjų pareiga atsakingai įvertinti kredito gavėjo mokumą. Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 3 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Šiuo atveju atsakovui buvo suteiktas 500 Lt vertės kreditas, nėra duomenų, kad ieškovas būtų patyręs kokius tai nuostolius, dideles laiko sąnaudas, be to, kaip pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas, prašomos priteisti 710,66 Lt dydžio palūkanos, viršija pagrindinės skolos (500 Lt) sumą, o ieškovas pirmą kartą dėl susidariusios skolos priteisimo iš atsakovo į teismą kreipėsi tik 2013-12-05, nors atsakovas savo prievolės mokėti ieškovui įmokas nevykdo nuo 2013-02-25, taigi ieškovas savo teise kreiptis dėl susidariusios skolos priteisimo iš atsakovo galėjo pasinaudoti anksčiau bei operatyviau. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, priešingai apelianto argumentui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai prašomų priteisti palūkanų dydį sumažino iki 250 Lt, taip pat teismui nebuvo pagrindo imperatyviai vadovautis Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. Pripažintina, kad tokio dydžio palūkanos, atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovo priteista 500 Lt negražintos kredito sumos, 98,50 Lt vartojimo kredito kainos, 0,22 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metinės palūkanos, atitinka šalių (kredito davėjo ir vartotojo fizinio asmens) interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, nepažeidžia šalių teisių ir teisėtų interesų.

Remdamasis aukščiau išdėstytu, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir proceso teisės normos taikytos tinkamai, byla išspręsta teisingai, dėl to nėra įstatyminio pagrindo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti skundžiamą teismo procesinį sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė