Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovei E. T. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 3 411,28 Eur skolos, 102,58 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 14 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo V. P. ieškinį atsakovei E. T. dėl skolos priteisimo ir išaiškino ieškovui, kad su ieškiniu jis turi teisę kreiptis į Rusijos Federacijos kompetentingą teismą.

Teismas nustatė, kad byla turi užsienio (tarptautinį) elementą. Dėl tokios bylos teismingumo sprendžiama pagal CPK VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ LIX skyriuje „Teismingumas ir normų taikymas“ įtvirtintas taisykles. Minėto skyriaus pirmajame straipsnyje nurodyta, kad CPK VII dalies nuostatos taikomos tuomet, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip (CPK 780 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sudarytos tarptautinės dvišalės sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse ir baudžiamosiose bylose“ 21 straipsnio 1 dalį kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši Sutartis nenumato kitaip. Sutarties 21 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog susitariančiųjų šalių teismai nagrinėja bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui.

Ieškovas reikalavimus kildina iš 2015 m. birželio 23 d. senyvo amžiaus asmens priežiūros sutarties, pagal kurią atsakovė E. T. įsipareigojo mokėti ieškovui 250 Eur kas mėnesį už senyvo amžiaus asmens priežiūrą. Sutartyje nurodyta, kad E. T. yra (duomenys neskelbtini) pilietė ir gyvena (duomenys neskelbtini), sutartyje nurodytas konkretus atsakovės gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini). Tos pačios sutarties 11 punkte nurodyta, kad ginčai tarp šalių sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, tačiau šalys nesusitarė ginčus spręsti būtent Lietuvos Respublikos teismuose. Teismui nėra pateiktas rašytinis susitarimas pakeisti teritorinį bylos teismingumą. Todėl teismas atsisakė priimti ieškinį, nes jis neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas V. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, jog pagal CPK 30 straipsnio 2 dalį ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Analogiška taisyklė įtvirtinta ir CPK 783 straipsnio 3 dalyje. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos Lietuvos vidaus teisėje. Todėl teismo sprendime turi būti nurodyti motyvai ir atitinkamos teisės normos, kurių pagrindu byla su tarptautiniu elementu pripažintina teisminga Lietuvos teismui. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1661-656/2016 išaiškino, kad Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija yra sudariusios tarptautinę dvišalę sutartį „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse ir baudžiamosiose bylose“, kurios 21 straipsnyje, reglamentuojančiame teismų kompetenciją, nurodyta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip (1 dalis). CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinti principai, kuriais remiantis bylos, turinčios tarptautinį elementą ir nagrinėtinos ginčo teisenos tvarka, priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai: jeigu atsakovas Lietuvos Respublikoje turi turto arba jam priklauso turtinės teisės; jeigu ginčo dalykas yra prievolė, kuri atsirado arba turi būti vykdoma Lietuvoje ir kt. Nagrinėjamoje byloje skola kildinama iš 2015 m. birželio 23 d. senyvo amžiaus asmens priežiūros sutarties, kuria atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovui už suteiktas paslaugas (asmens priežiūrą) pagal sutartyje numatytą tvarką. Pagal sutarties 11 punktą šalims nepavykus taikiai susitarti, ginčas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka perduodamas spręsti teismui. Todėl darytina išvada, kad šalys nustatė, kad teismo kompetencija nustatytina, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Šio ginčo atveju prievolės atsirado Lietuvos Respublikoje, jos joje ir vykdomos. Be to, atsakovė turi nekilnojamojo turto Lietuvoje. Todėl byla nagrinėtina Vilniaus miesto apylinkės teisme.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina, klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškinį kaip neteismingą, kadangi pagal atsakovės gyvenamąją vietą ieškinys turi būti nagrinėjamas Rusijos Federacijos teisme, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino faktines bylos aplinkybes ir bendrąsias teismingumo taisykles nustatančias teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.

Byloje nustatyta, kad ieškovas reiškia ieškinį dėl skolos priteisimo pagal 2015 m. birželio 23 d. senyvo amžiaus asmens priežiūros sutartį atsakovei, kurios gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Minėtos sutarties 11 punkte nustatyta, kad šalių ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka teisme. Byloje taip pat yra duomenys, jog atsakovei nuosavybės teise priklauso butas, esantis Lietuvoje, be to, šis butas yra gyvenamoji vieta asmens, kurį prižiūrėti sutartimi įsipareigojo ieškovas, o atlygį už priežiūrą įsipareigojo mokėti atsakovė.

Pagal CPK 787 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus bylos, nagrinėtinos ginčo teisenos tvarka, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu atsakovas Lietuvoje turi turto arba jam priklauso turtinės teisės, ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado ir turi būti įvykdyta Lietuvoje. Pagal šio straipsnio 2 dalį šalys gali raštu susitarti, kad turtiniai ginčai bus sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose. Tuo tarpu CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad šios nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Pagal Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sudarytos tarptautinės dvišalės sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse ir baudžiamosiose bylose“ 21 straipsnio 1 dalį kiekvienos Susitariančiosios Šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši Sutartis nenumato kitaip. Pagal šio straipsnio 2 dalį susitariančiųjų Šalių teismai nagrinėja bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui. Šalys savo susitarimu negali pakeisti išimtinės teismų kompetencijos. Nagrinėjamoje byloje sutarties 11 punktu šalys tiesiogiai nenurodė, jog ginčai bus nagrinėjami Lietuvos Respublikos teismuose, tačiau pati šios sutartinės sąlygos formuluotė akivaizdžiai nustato Lietuvos Respublikos teisės taikymą, sprendžiant šalių ginčą, o taip pat įtvirtina ir Lietuvos Respublikos įstatymų viršenybę. Ar šie sutartyje numatyti Lietuvos Respublikos įstatymai apima tik materialines ar ir procesinės teisės normas, ar nustato Lietuvos įstatymų viršenybę prieš tarptautinės sutarties nuostatas nagrinėjamoje bylos stadijoje negalima tiksliai nustatyti. Ieškovas šią sutarties sąlygą vertina, kaip nustatančią šalių ginčų teismingumą Lietuvos Respublikos teismams. Kadangi nagrinėjamoje byloje yra CPK 787 straipsniuose nustatyti bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismams pagrindai, tai yra atsakovė turi nekilnojamojo turto Lietuvoje, o taip pat sutartinė prievolė turi būti įvykdyta Lietuvoje, spręstina, kad nagrinėjamoje stadijoje ieškinys yra priimtinas nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teisme.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovo ieškinį kaip neteismingą, panaikintina ir klausimas dėl ieškinio priėmimo perduotinas nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui iš naujo.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. nutartį panaikinti ir perduoti tam pačiam pirmos instancijos teismui nagrinėti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo.