- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-03-12
- Bylos Nr.
- 2-409-886/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-09068-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Kriaučiūnaitė
- Atsakovas
- J. Z., D. Z., L. Z.
- Ieškovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Advokatai
- Vida Tarutienė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams J. Z., D. Z. ir L. Z. dėl iškeldinimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Kauno miesto savivaldybė ieškiniu (3-5 b.l.) prašo iškeldinti atsakovus J. Z., D. Z. ir L. Z. iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, esančių Prancūzų g. 32-23, Kaune, su visais jiems priklausančiais daiktais, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.
Ieškovas ieškinyje nurodo, kad ginčo butas nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Kauno miesto tarybos 1995-02-23 sprendimu Nr. 22 patuštintas ginčo butas įregistruotas Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato tarnybiniu butu, ir tarpininkaujant komisariatui, Kauno miesto valdybos 1995-03-28 potvarkiu Nr. 450-v kaip tarnybinis butas pagal pareigų ir kategorijų sąrašą suteiktas apylinkės inspektoriui J. Z., dirbančiam nuo 1987 m. Remiantis 1995-03-28 potvarkiu, 1995-04-03 išduotas ginčo gyvenamosios patalpos tarnybinis orderis Nr. 12, kurio pagrindu 1999-03-16 tarp Kauno miesto savivaldybės įmonės „Panemunės butų ūkis“ ir J. Z. sudaryta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinė sutartis. Šio buto adresu deklaruota atsakovų J. Z., D. Z. ir L. Z. gyvenamoji vieta. J. Z. 2007-07-26 paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pagal CK 6.620 straipsnį, pasibaigus darbo sutarčiai (tarnybai), darbuotojas, kuriam nustatyta tvarka buvo suteikta tarnybinė gyvenamoji patalpa, privalo išsikelti iš nuomojamų tarnybinių patalpų kartu su gyvenančiais šeimos nariais. Neišsikėlę iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų fiziniai asmenys iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-07-11 nutarimu Nr. 878, 14 punkte numatyta, kad pasibaigus darbo sutarčiai (tarnybai), darbuotojas (tarnautojas), kuriam nustatytąja tvarka buvo suteikta tarnybinė gyvenamoji patalpa privalo išsikelti iš nuomojamų gyvenamųjų patalpų kartu su ten gyvenančiais šeimos nariais. Neišsikėlę iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų asmenys iškeldinami teismine tvarka ir jiems nesuteikiama kita gyvenamoji patalpa. Analogiška teisės norma numatyta ir Gyvenamųjų patalpų išbraukimo iš Savivaldybės tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo tvarkos aprašo (toliau - Aprašo), patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. T-390, 3 punkte, kuriame nurodyta, jog jeigu asmuo (šeima), gyvenantis Savivaldybės tarnybinėse gyvenamosiose patalpose, nebedirba darbovietėje, kurioje dirbant jam buvo išnuomotos tarnybinės gyvenamosios patalpos, jis (šeima) privalo patuštinti tarnybines gyvenamąsias patalpas ir perduoti jas eksploatuojančiai įmonei per mėnesį nuo Savivaldybės administracijos padalinio, organizuojančio socialinio būsto nuomą, įspėjimo apie patalpų patuštinimą gavimo dienos. Kadangi J. Z. nebedirba darbovietėje, kurioje dirbant jam buvo išnuomotas tarnybinis butas, ieškovas 2010-09-23 raštu įspėjo nuomininką ir jo šeimos narius iki 2010-10-22 susimokėti mokesčius už butą ir išsikelti iš tarnybinio buto ir perduoti administratoriui AB „,City Service“. Atsakovai į įspėjimą nereagavo ir buto neatlaisvino. Butų kodeksas (105 straipsnio 1 dalies 6 punktas) numatęs, jog nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų negalėjo būti iškeldinami asmenys ne mažiau kaip 10 metų išdirbę įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kuri suteikė jiems tarnybinę gyvenamąją patalpą, neteko galios 1998-06-16 įstatymu Nr. VII-796 nuo 1998-07-01. Atsakovas teisę į ginčo tarnybines gyvenamąsias patalpas įgijo 1996 m. ir prarado 2007 m., nutraukus darbo santykius, t. y. civiliniai teisiniai santykiai, iš kurių kildinama atsakovo ir jo šeimos teisinė apsauga nutrūkus darbo santykiams, atsirado nuo 2007 m. jau seniai nebegaliojant Butų kodeksui. Nustojusio galioti Butų kodekso nuostatos taikytinos tik jo galiojimo metu įgytoms teisėms ir pareigoms. Atsakovui jos netaikytinos, nes darbo santykiai nutrūko ne iki 1998-07-01, o 2007 m., todėl klausimas dėl iškeldinimo turi būti sprendžiamas taikant darbo santykių pasibaigimo momentu galiojusį teisinį reglamentavimą, t. y. CK nuostatas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalys). Tokią išvadą ieškovas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-18 nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-221/2010. Todėl šiuo atveju taikytinas CK 6.620 straipsnis. Atsakovams atlaisvinus ginčo tarnybinį butą, jis vadovaujantis Aprašo 4.1. punktu, būtų išbrauktas iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo ir taptų socialiniu būstu. Lietuvos Respublikos valstybinės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad savivaldybės socialinis būsto fondas-savivaldybei nuosavybės teise priklausantys, taip pat patikėjimo teise jos valdomi gyvenamieji namai, jų dalys, butai (ir kitos tinkamos gyventi patalpos), skirti nuomoti šeimoms ir asmenims, turintiems teisę į socialinį būstą, bei minėto straipsnio 7 dalis numato, jog socialinis būstas, nuomojamas nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką, bei skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir Šeimoms apgyvendinti pagal šio įstatymo nustatytas sąlygas (socialinio būsto kategorijai nepriskiriamos tarnybinės gyvenamosios patalpos, bendrabučiai, nakvynės namai, gydymo ar globos (rūpybos) gyvenamosios patalpos). Pagal šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalį savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo. Atsakovai nėra įrašyti į šeimų ir asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą sąrašus, todėl išbraukti ginčo tarnybines gyvenamąsias patalpos iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo, vadovaujantis Aprašo 4. 2. punktu nėra pagrindo. Kol ginčo butas neatlaisvintas, ieškovas negali jo išnuomoti asmenims, įrašytiems į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktą savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymas, jo remontas, socialinio būsto nuoma yra savivaldybės savarankiškoji funkcija.
Teismo posėdyje ieškovo atstovė ieškinį prašė tenkinti ieškinyje nurodytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovai J. Z., D. Z. ir L. Z. atsiliepimu prašo ieškinį atmesti. Atsiliepime (37 b.l.) atsakovai sutinka, kad ginčo butas priklauso nuosavybės teise ieškovui, tačiau nesutinka, kad atsakovui J. Z. jis buvo suteiktas kaip tarnybinis butas. Savivaldybės vardu butas įregistruotas 1995-08-29 Savivaldybės valdybos sprendimo Nr. 244 pagrindu, įrašas galioja VĮ Registrų centre nuo 1995-09-21, tačiau butas atsakovui kaip tarnybinis butas suteiktas 1995-03-28 potvarkiu Nr. 450-v ir tuo pagrindu išduotu orderiu. Tai reiškia, kad atsakovams suteiktas butas nebuvo tarnybinis, nes jis nebuvo įregistruotas kaip tarnybinis. Ginčo butas buvo suteiktas galiojant Butų kodeksui (galiojusiam iki 1998-07-01). Butų kodekso 100 straipsnis numatė tarnybinių patalpų skyrimą, priskyrimą prie tarnybinių patalpų, o šio straipsnio komentare įsakmiai nurodoma, kad tarnybinėms gyvenamosioms patalpoms taikomas tik joms būdingas specialus teisinis režimas, todėl būtina jas atriboti nuo kitų valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų patalpų. Tad šias patalpas būtinai reikia įregistruoti kaip tarnybines. Apgyvendinus neįregistruotą kaip tarnybinę gyvenamąją patalpą, sudaroma paprasta, o ne tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Vadinasi, iškeldinti pasibaigus darbo santykiams kaip iš tarnybines patalpos, nėra pagrindo. Ieškinyje nurodyta CK 4.95 straipsnio norma negali būti pagrindas atsakovų iškeldinimui, nes ši norma reglamentuoja savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Be to, ši norma nereguliuoja iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, priklausančių savivaldybėms. Ginčo butą atsakovams suteikė ieškovas ir atsakovai jame gyvena teisėtai. Ieškovas neprašo nutraukti nuomos sutarties ar ją pripažinti negaliojančia. Ieškovo nurodytas CK 6.620 straipsnis kaip teisinis pagrindas iškeldinimui taip pat negali būti taikomas, nes nepateikti įrodymai, kad ginčo butas yra tarnybinis, t. y. prieš šio buto suteikimą buvo įregistruotas tarnybiniu. Prie ieškinio pridėta patvirtinta 2011-11-03 kopija, kurioje nurodyti adresai, neinformatyvi ir negali būti vertinama rašytiniu įrodymu. Taigi, savivaldybė keldina nuomininką J. Z. ir jo šeimą iš teisėtai nuomojamo buto. Ieškovo pateiktoje 1999-03-16 nuomos sutartyje nurodyta, kad J. Z. yra nuomininkas ir nuomotojas suteikia nuomininkui ir jo šeimos nariams neterminuotam naudojimui gyvenamąją patalpą Prancūzų g. 32-23, Kaune. Ši nuomos sutartis nenuginčyta, nenutraukta, ir yra galiojanti. Šia nuomos sutartimi nuomojamas butas, bet ne tarnybinis. Nuomos sutartis sudaryta praėjus ketveriems metams po jo suteikimo, ir atsakovams buvo suprantama, kad tai jau ne tarnybinis butas. Po šios nuomos sutarties sudarymo atsakovas J. Z. kaip ginčo buto nuomininkas sudarė sutartis dėl elektros energijos vartojimo ir kt. Ieškovas, nurodydamas aplinkybes apie atsakovui paskirtą pensiją 2007 m., pripažįsta, kad su atsakovu sudaryta neterminuota nuomos sutartis, nes pasibaigus darbo santykiams jis ir jo šeimos nariai nebuvo keldinami iš buto penkerius metus. Aplinkybę, kad ginčo butas nėra tarnybinis, patvirtina ieškovo Socialinės paramos skyriaus 2011-04-19 raštas Nr. 62-5-1083 ir administracijos direktoriaus 2011-04-11 įsakymas Nr. A-1488 dėl socialinio būsto nuomos mokesčio kompensacijos skyrimo ieškovui. Atsakovas moka nuomos ir kitus mokesčius, vykdo visas nuomininko pareigas pagal neterminuotą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, ir turi visas nuomininko teises į ginčo butą. Ginčo butas negali būti priskiriamas socialinio būsto kategorijai. Pagal bendrąjį teisinio reguliavimo principą įstatymas atgal negalioja. Todėl nuomininkui, su kuriuo nuomos teisiniai santykiai atsirado pagal 1999 m. neterminuotą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, negali būti taikomos 2003 m. sausio l d. įsigaliojusio įstatymo nuostatos dėl socialinio būsto statuso (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas). Atsakovai nereiškia priešieškinio, nes au atsakovu jau yra sudaryta neterminuota ginčo buto nuomos sutartis, kuri visiškai atitinka jo kaip nuomininko interesus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Šioje byloje ginčas kilo dėl to, pirma, ar ginčo gyvenamosios patalpos yra tarnybinės, ir antra, ar atsakovui taikytina iki 2008 m. liepos 1 d. galiojusio Butų kodekso 105 straipsnio 6 punkte įtvirtinta garantija, kad nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų negali būti iškeldinti asmenys, nemažiau kaip 10 metų išdirbę įstaigoje, kurioje dirbant jiems suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos.
Dėl ginčo gyvenamųjų patalpų statuso
Ieškovui Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso 32,44 kv.m bendro ploto ginčo butas Prancūzų g. 32-23, Kaune (20 b.l., VĮ Registrų centro NTR CDB išrašas). Kauno miesto tarybos 1995-02-23 sprendimu Nr. 22 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų“ šis butas priskirtas tarnybinių gyvenamųjų patalpų kategorijai, sprendimo priede pažymėta, kad butas priklauso Vyriausiajam policijos komisariatui (151-152 b.l.). Kauno miesto valdybos patalpų suteikimo skyriaus 1995-03-22 pažymos 4 pastraipoje (16 b.l.) nurodyta: „Miesto Tarybos 1995-02-23 sprendimu Nr. 22 patuštintas butas Prancūzų g. 32-23 įregistruotas vyriausiojo policijos komisariato tarnybiniu butu, kurį skiria apylinkės inspektoriui J. Z., dirbančiam nuo 1987 m. Tarnybinės gyvenamosios patalpos suteikiamos pagal pareigų ir kategorijų sąrašą.<...> Dėl šio buto suteikimo tarpininkauja vyriausiasis policijos komisariatas (raštas 1995-03-20 Nr. 0/2486).“ Kauno miesto valdybos 1995-03-28 potvarkiu Nr. 450-v „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo“ J. Z. (šeimoje 4 asmenys) suteiktos gyvenamosios patalpos – 1 kambario 17 kv.m gyvenamojo (28,02 kv.m bendrojo) ploto tarnybinis butas Prancūzų g. 32-23 (15 b.l.). Šio sprendimo pagrindu atsakovui 1995-04-03 išduotas tarnybinės gyvenamosios patalpos orderis Nr. 12. Orderyje įrašyta, kad gyvenamojoje patalpoje įregistruotina atsakovo keturių asmenų šeima (14 d.). Su atsakovu 1999-03-16 buvo sudaryta gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose tipinė sutartis (11-12 b.l.) (toliau – nuomos sutartis). Nuomos sutarties įžanginėje dalyje nurodytas jos sudarymo pagrindas – Kauno miesto valdybos 1995-04-03 Orderis Nr. 12. Šiuo metu ginčo bute gyvenamąją vietą yra deklaravę atsakovas J. Z. (nuo 1995-08-25), žmona D. Z. (nuo 2008-12-16) ir duktė L. Z. (nuo 2008-12-16) (129 b.l. – 2011-01-27 pažyma). Ieškovas 2010-09-23 įspėjimu reikalavo atsakovus išsikelti iš tarnybinio buto, reikalavimą motyvuodamas pasibaigusia atsakovo tarnyba vidaus reikalų sistemoje (17 b.l.).
Pagal Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 495 nuostatas (Darbuotojų, kuriems gali būti suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos, pareigų ir kategorijų sąrašo 1 punktas) vidaus reikalų sistemos pareigūnai priskirti prie asmenų, kuriems gali būti suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos. Nuoseklūs ieškovo veiksmai priimant sprendimus dėl ginčo gyvenamųjų patalpų akivaizdžiai parodo jo siekį patuštintam ginčo butui suteikti tarnybinių gyvenamųjų patalpų teisinį statusą, jį priskirti Kauno m. VPK, ir tarpininkaujant šiai institucijai būtent tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusą turintį butą suteikti Kauno m. VPK darbuotojui – atsakovui J. Z.. Atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad 1995 m. jam buvo suteiktas tarnybinis butas (69 b.l.). Iš atsakovo paaiškinimų teismo posėdyje (2013-02-11 t.p. protokolas) nustatyta, kad jo paties iniciatyva buvo surastas laisvas butas Prancūzų g. 32-23, Kaune, kuris galėtų jam būti skirtas kaip tarnybinis butas. Atsakovas kreipėsi į savo darbdavį, siekdamas, kad darbdaviui tarpininkaujant su savivaldybe, šis butas būtų paskirtas jam. Atsakovas paaiškino, kad apsigyveno tuščiame bute, o per tą laiką buvo tvarkomi buto dokumentai. Kauno miesto tarybos 1995-02-23 sprendimu Nr. 22 ginčo butui suteiktas tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusas, ir jis priskirtas Kauno m. VPK, o Kauno miesto valdybos 1995-03-28 potvarkiu tarnybinis butas suteiktas atsakovui. Tarnybinės gyvenamosios patalpos statusą patvirtina ir buto orderis (13 b.l.). Šie rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo butas atsakovui buvo suteiktas kaip tarnybinis butas.
Atsakovo ir jo atstovės argumentai, kad butas nėra tarnybinis, nes 1999-03-16 su atsakovu sudaryta neterminuota gyvenamosios patalpos sutartis, atmestini. Iš nuomos sutarties teksto matyti, kad šios sutarties sudarymo pagrindas yra 1995-04-03 orderis Nr. 12 (11 b.l.). Minimame orderyje yra žyma „Tarnybinis“ ir nurodytas išdavimo pagrindas - Kauno miesto valdybos 1995-03-28 potvarkis Nr. 450-v (13 b.l.), kuriuo atsakovui suteiktas tarnybinis butas (15 b.l.). Atsakovai nei sprendimo, nei potvarkio neginčijo. Minėti rašytiniai įrodymai – Kauno miesto tarybos 1995-02-23 sprendimas, Kauno valdybos 1995-03-28 potvarkis ir 1995-04-03 tarnybini buto orderis (151-152, 15, 13-14 b.l.) - yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
Atsakovas ir jo atstovė teigė, kad savivaldybė negalėjo atsakovui skirti tarnybinio buto, nes pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis (20 b.l.) ginčo butas savivaldybės vardu įregistruotas tik nuo 1995-09-21 pagal Savivaldybės valdybos 1995-08-29 sprendimą . Šie argumentai taip pat atmestini ir nesudaro pagrindo paneigti tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso. Atsakovas teismo posėdyje patvirtino, kad apsigyveno savo paties surastame tuščiame bute. Įvertinus rašytinius įrodymus dėl savivaldybės priimtų sprendimų, darytina išvada, kad ginčo butas po ankstesnio buto savininko mirties buvo savivaldybės žinioje. Iš Kauno miesto valdybos 1995-08-29 sprendimo Nr. 244 turinio (153 b.l.) matyti, kad pasibaigus paveldėjimo procedūroms, ginčo butas teisiškai įregistruotas savivaldybės vardu ir perduotas į savivaldybės įmonės „Panemunės butų ūkis“ balansą.
Taip pat atmestini atsakovo teiginiai, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos statusą paneigia socialinės paramos skyrimas atsakovui. Atsakovui socialinė parama būsto nuomos kompensacijai skirta savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais (108, 121, 126 b.l.), remiantis paties atsakovo prašymais (111-115, 123, 128 b.l.), įvertinus visų šeimos narių pajamas (109, 122, 127 b.l.). Kompensacija paskirta laikantis įstatymų (Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 8 str. 1 d., Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-08-17 nutarimo Nr. 906 ir savivaldybės patvirtintų teisės aktų, reglamentuojančių savivaldybės būsto nuomos mokesčio kompensavimo tvarką (105-106 b.l.). Nuomos mokesčio kompensacijos paskyrimas nepakeitė tarnybinės gyvenamosios patalpos statuso.
Teismas, įvertinęs minėtus įrodymus, remdamasis išdėstytais argumentais ir taikydamas ginčo santykius reglamentavusias materialines teisės normas, daro išvadą, kad ieškovas suteikė atsakovui ir jo šeimai tarnybinę gyvenamąją patalpą, ir nuo šių patalpų suteikimo šalis siejo tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai.
Dėl atsakovų įgytos garantijos nebūti iškeldintiems
Atsakovas vidaus reikalų sistemoje dirbo nuo 1987-09-25, iš tarnybos atleistas 2007-07-25 d. dėl išėjimo į pensiją (146 b.l.). Jam 2007-07-26 paskirta pareigūnų ir kariūnų valstybinė pensija už tarnybą (19 b.l.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavęs, kad įstatymų pagrindu atsirandančių teisių ir pareigų pobūdį lemia jų atsiradimo metu galiojančios teisės normos. Laikui bėgant teisės normos keičiasi ir naujai priimta teisės norma paprastai neturi grįžtamosios galios, t. y. negalioja atgaline tvarka. Tačiau teisės normų kaita negali turėti įtakos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šių aktų įsigaliojimo. Teisės normos, panaikinančios ankstesniąją, įsigaliojimas reiškia, kad panaikinta norma nebegalioja į ateitį, tačiau nereiškia, kad išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis. Teismai privalo šias teises pripažinti ir ginti nuo pažeidimų teisių atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-384/2001; 2002 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. J. V. v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-18/2002; 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. B. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-380/2004; 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Radviliškio miškų urėdija v. R. K., bylos Nr. 3K-3-102/2006). Dėl to atsakovo teisių į ginčo patalpas ir teisinių garantijų apimtis turi būti nustatoma vadovaujantis tais teisės aktais, kurie galiojo ginčo teisinių santykių atsiradimo metu - patalpų suteikimo metu 1995 m. ir atsakovo garantijos į gyvenamąsias patalpas įgijimo metu. Ginčo patalpų suteikimo metu, 1995-04-03, galiojo Butų kodeksas, kuris neteko galios 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-796 nuo 1998 m. liepos 1 d. Butų kodekso 105 straipsnio 6 punkte buvo įtvirtinta garantija, nustatanti teisinę apsaugą asmeniui, ne mažiau kaip dešimt metų išdirbusiam įstaigoje, kurioje dirbant jam suteikta tarnybinėje gyvenamoji patalpa. Garantijos esmė buvo ta, kad pagal galiojusią teisinę reglamentaciją toks asmuo negali būti iškeldintas iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos. Galiojant Butų kodekso 105 straipsnio 6 punkte numatytai garantijai, t.y. iki 1998 m. liepos 1 d., atsakovas buvo išdirbęs vidaus reikalų sistemoje daugiau kaip dešimt metų (nuo 1987-09-25), ir iki nustojo galioti Butų kodeksas, buvo įgijęs garantiją būti neiškeldintam iš tarnybinės gyvenamosios patalpos, nesuteikus jam kitos gyvenamosios patalpos. Atsakovo įgyta teisinė apsauga vėliau priimtais įstatymais nebuvo panaikinta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje (2002 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-782/2002 m., 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-492/2007 ir kt.) aiškiai nurodė, jog vėlesnis teisinio reglamentavimo pakeitimas negali įtakoti asmens įgytų teisių, jeigu priešingai nenurodyta teisinio reglamentavimo pakeitimą lemiančiame akte. Dėl nurodytos aplinkybės ginčui dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų spręsti taikytinas Butų kodeksas, galiojęs ginčo patalpų suteikimo metu, atsižvelgiant į tai, ar jo galiojimo metu atsakovas buvo įgijęs teisinę apsaugą.
Pasikeitus tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo teisiniam reglamentavimui, atsakovui suteikta gyvenamoji patalpa nebuvo išbraukta iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo, jos teisinis statusas nebuvo pakeistas. Atsakovas neginčijo jam suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos statuso. Su atsakovu 1999-03-16 sudaryta gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomenino butų fondo namuose tipinė sutartis (11 b.l.), kurios preambulėje nurodytas jos sudarymo pagrindas – Kauno miesto valdybos 1995-04-03 Orderis Nr.12, kuriame, kaip minėta, anksčiau yra įrašas „Tarnybinis“ ir nurodytas išdavimo pagrindas – savivaldybės sprendimas dėl tarnybinės gyvenamosios patalpos skyrimo. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas daro išvadą, kad rašytinės nuomos sutarties sudarymas po ketverių metų nuo tarnybinio buto suteikimo nepakeitė šalis siejusių tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos teisinių santykių. Nuomos sutarties 7 punkte nustatyta, kad nuomininkas gali būti iškeldintas iš gyvenamosios patalpos tik įstatymo nustatytas pagrindais, o atsakovas yra įgijęs įstatyme numatytą apsaugą būti neiškeldintam iš tarnybinės gyvenamosios patalpos, nesuteikus jam kito buto, pagal Butų kodekso 105 straipsnio 6 punkte įtvirtiną garantiją.
Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnyje yra įtvirtinta, kad, Civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (1, 2 dalys). Todėl 2001 m. CK šeštosios knygos XXXI skyriaus trečiojo skirsnio normos nagrinėjamo ginčo atveju netaikomos, nes civiliniai teisiniai santykiai, iš kurių kildinama atsakovo teisinė apsauga, atsirado iki 2001 m. CK įsigaliojimo.
Ieškovas, prašydamas taikyti ne Butų kodekso, bet CK 6.620 straipsnio nuostatos remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2010. Nagrinėjamos bylos ir ieškovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl nėra teisinio pagrindo vadovautis minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo teismo pateiktomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis.
Teismas pažymi, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1974-390/2012 įvertino pirmosios instancijos – Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą byloje Nr. 2-4862-918/2012, kurioje faktinės aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, negali būti iškeldintas asmuo, kuris Butų kodekso galiojimo metu buvo įgijęs šio kodekso 105 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą garantiją.
Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu buvo išnaudotos galimybės ginčą išspręsti taikiai. Atsakovai du kartus kreipėsi į ieškovą dėl taikaus ginčo išsprendimo šioje byloje, teikė pasiūlymus (102, 135-136 b.l.). Atsakovų prašymai dėl taikos sutarties sudarymo buvo svarstomi Kauno miesto savivaldybės Teismų sprendimų ir nutarčių kontrolės komisijos posėdžiuose, bet priimti sprendimai taikos sutarties nesudaryti (103-104, 137-138 b.l.). Ieškovas ieškinyje teigia, kad atsakovai, neišsikeldami iš tarnybinio buto, pažeidžia savivaldybės interesus, nes neatlaisvinto ginčo buto negalima išnuomoti asmenims, įrašytiems į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punkte numatyta, kad socialinio būsto fondo sudarymas ir jo remontas, socialinio būsto nuoma yra savivaldybės savarankiškoji funkcija. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nei vienas iš atsakovų neturi jokio kito būsto (100, 101, 75-99 b.l.). Įstatymų nustatyta tvarka savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais atsakovui skiriama būsto nuomos mokesčio kompensacija (108, 121, 126 b.l.), šeimos pajamos mažos (109, 122, 127 b.l.) - atsakovas gauna 800 Lt VRM pensiją, duktė studentė, sutuoktinės vidutinis darbo užmokestis – 457 Lt, ir jai diagnozuota sunki liga (74 b.l.). Ieškovo reikalavimas išsikelti iš tarnybinio buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, į pensiją išėjusiam atsakovui ir jo šeimai, kuris jau yra įgijęs įstatymo numatytą teisinę apsaugą į būstą, sukelia grėsmę socialiai pažeidžiamos šeimos teisėms ir teisėtiems interesams. Ieškovas, įgyvendindamas įstatymo savivaldybei priskirtą savarankišką funkciją dėl socialinio būsto fondo sudarymo ir socialinio būsto nuomos, privalo imtis priemonių, kad būtų užtikrintos ir apsaugotos teisės asmenų, įgijusių teisinę apsaugą į būstą. Priimdamas sprendimą atsisakyti sudaryti taikos sutartį šioje byloje, ieškovas rėmėsi ir ta aplinkybe, kad atsakovas nėra įrašytas į sąrašą asmenų socialiniam būstui, todėl jam nebuvo siūloma išsinuomoti kitą būstą. Atsakovų iškeldinimas iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos, būtų neproporcingas ir neadekvatus jų teisių pažeidimas.
Savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma yra socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinė veiklos forma. Teismas pažymi, kad ginčo patalpos nuomos sutartis su atsakovu sudaryta iki 2012 m. gruodžio 31 d., kai tuo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo redakcijoje dar nebuvo sąvokos „socialinis būstas“. Tokia sąvoka įtvirtinta nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatyme (2 straipsnio 8 dalis). Atsižvelgiant į pakitusį teisinį reglamentavimą, teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad atsakovams negalima skirti kitos patalpos, nes atsakovai neįrašyti į eilę socialiniam būstui gauti. Atsakovai buvo įgiję teisę į būstą iki įstatyme nustatyto socialinio būsto nuomos teisinių santykių reguliavimo, todėl socialinio būsto paskyrimas reikštų atsakovų teisių ir teisėtų interesų nepagrįstą apribojimą. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-7-110/20) pakeistą kasacinio teismo praktiką dėl socialinio būsto nuomos sąlygų ir nutraukimo tvarkos taikymo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d.
Remiantis išdėstytais argumentais ieškinys atmestinas (CPK 185 straipsnis).
Atsakovus J. Z., D. Z. ir L. Z. atstovavo advokatė Vida Tarutienė pagal 2012 m. rugsėjo 17 d. atstovavimo sutartį (66 b.l.). Atsakovai patyrė 2000 Lt atstovavimo išlaidų (72, 149 b.l.). Atmetus ieškinį šios išlaidos priteistinos iš ieškovo atsakovui J. Z. (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš Kauno miesto savivaldybės atsakovui J. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2000 Lt (du tūkstančius litų) atstovavimo išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.