- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-29
- Bylos Nr.
- I-1798-821/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04812-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- R. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau - ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 EUR neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-12) nurodė, kad nuo 2007 m. iki 2008 m. buvo laikomas Lukiškių TI-K. Paaiškina, kad į teismą anksčiau kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teisimo sprendimai, kurie aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio taikymą, nebuvo išversti į jam suprantamą kalbą arba buvo neprieinami, todėl nesuprato, kad jo teisės pažeidžiamos. Pareigūnai nuo pat pirmų laisvės atėmimo dienų grasino, kad jeigu skųsis teismui dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, bus paskirtos nuobaudos arba bus pavesta neatlygintinai valyti sanitarinius mazgus, laiptines, nebus lygtinai atleistas nuo bausmės. Pažymu, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija senaties termino nenustato, todėl tokio termino nustatyti negali ir nacionalinė teisė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio nuostatas, bendras ieškinio senaties terminas 10 metų. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad senaties terminas šiuo atveju neturėtų būti taikomas.
Nurodo, kad kamerose buvo šalta, drėgna, vienam asmeniui teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta teisės aktuose. Kameroje buvo įrengtas sanitarinis mazgas ir baldai mažino kameros plotą. Rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktai. Asmens ir daiktų kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, nepatogumus, sukrėtimą, emocinę depresiją. Patirtiną neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 10 000 EUR.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 16-22) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2016 m. gruodžio 13 d., prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.
Nurodo, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-212 „Dėl Bausmių vykdymo sistemos
Motyvuojamoji dalis
specialiosios veiklos dokumentą saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“, buvo nustatyta
Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklė, kurios
lentelės 6.34 punkte numatyta, kad Suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo žurnalo
minimalus saugojimo terminas yra 3 metai. Vadovaujantis minėto įsakymo rodyklės 6.34 punktu
duomenų apie pareiškėjo judėjimą (kameros, skaičius jose bei plotas) už laikotarpį nuo 2004 m.
sausio 6 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. pateikti neturi galimybės.
Lukiškių TI-K atsiliepime pateikė paaiškinimus apie kamerų ir sanitarinių mazgų įrengimą, remontą, švaros palaikymą, ventiliaciją, vėdinimą. Pasisakė dėl kratos atlikimo ir asmens apžiūros sąlygų.
Pažymėjo, kad skundas grindžiamas pareiškėjo samprotavimais, nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, siekiant nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Lukiškių TI-K atsiliepimo argumentais, pateikė rašytinius paaiškinimus (b. l. 32). Nurodė, kad Lukiškių TI-K pateikdama duomenų apie jo judėjimą, išvengti atsakomybės dėl neteisėtų veiksmų. Taip pat išreiškė nesutikimą su atsakovės atstovo prašymu taikyti ieškinio senaties terminą.
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygų Lukiškių TI-K, nuo 2007 m. iki 2008 m. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pareiškėjo teigimu, kalinimo laikotarpiu jis buvo laikomas nežmoniškomis, kankinančiomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Atsakovės atstovas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo prašo taikyti 3 metų senaties terminą.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2016 m. gruodžio 13 d. (vokas, b. l. 13), todėl reikalavimas atlyginti galimai padarytą žalą nuo 2007 iki 2008 metų pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas mano, kad ieškinio senaties terminas neturėtų būti taikomas. teigdamas, kad Europos Žmogaus Teisių Teisimo sprendimai, kurie aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymą, nebuvo išversti į jam suprantamą kalbą arba buvo neprieinami, todėl nesuprato, kad jo teisės pažeidžiamos. Konvencija senaties termino nenustato, todėl jo negali nustatyti ir nacionalinė teisė. Taip pat akcentuoja tai, kad į teismą kreiptis delsė dar ir dėl to, jog pareigūnai nuo pat pirmų laisvės atėmimo dienų grasino taikyti nuobaudas, pavesti atlikti neatlygintinus valymo darbus ir pan. Skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas pažymėjo, kad pagal CK normas bendras ieškinio senaties terminas 10 metų.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų, teigdamas, kad jo kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios žmogaus orumą. Pažymėtina, kad asmuo turi suprasti, jog su juo yra elgiamasi netinkamai, jis žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, jaučiami nepriklausomai nuo teisės aktų turinio, todėl įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad tiek Konvencija, tiek su neturtinės žalos atlyginimu susiję nacionalinės teisės aktai, taip pat nacionalinių teismų formuojama praktika, paskelbti lietuvių kalba, todėl pareiškėjas turėjo visas galimybes susipažinti su jam aktualiu teisiniu reglamentavimu ir teismine praktika.
Vertinant pareiškėjo argumentų pagrįstumą pažymėtina ir tai, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau –EŽTT) suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. EŽTT taip pat yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis - bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Atsižvelgiant į paminėtą EŽTT praktiką aiškinant Konvencijos nuostatas ir jų taikymą, pripažintina, kad nagrinėjamo ginčo atveju ieškinio senaties terminas gali būti taikomas vadovaujantis nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, konkrečiu atveju – CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytu sutrumpintu 3 metų ieškinio senaties terminu reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.
Pareiškėjas ieškinio senaties termino praleidimą grindžia ir tuo, kad jam nuobaudomis grasino pataisos įstaigos pareigūnai, tačiau šių aplinkybių nekonkretizavo ir nenurodė kokie konkretūs pareigūnai (pareigos, vardai, pavardės) ir kada grasino. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis ilgą laiką negalėjo suprasti savo teisių pažeidimo, prieštarauja teiginiams, jog dėl nežmoniškų ir kankinančių suėmimo vykdymo (kalinimo) sąlygų delsė kreiptis į teismą dėl galimų pareigūnų grasinimų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku realizuoti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių dėl galimai netinkamų suėmimo vykdymo (kalinimo) sąlygų.
Teismas, atsižvelgęs į atsakovės atstovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2007 m. iki 2008 m. galimai padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1, 2 dalimis, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo R. N. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.