- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-27
- Bylos Nr.
- 1A-475/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-15-1-00438-2013-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė, Kęstutis Jucys, Regina Gaudutienė (pran.)
- Nuteistasis
- E. M.
- Advokatai
- Elena Žilėnienė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:
E. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė subendrinta visiško bausmių sudėjimo būdu su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartimi pakeista bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų su baudžiamojo poveikio priemone – 5 MGL dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš E. M. priteista A. R. 1 000 Lt turtinei žalai ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. M. nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 11 d. nuo 05.00 iki 22.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu su R. R. (R. R.), tyčia sudavė pastarajam rankomis ne mažiau dviejų smūgių į veidą, dėl ko R. R. nuo galvos sumušimo, pasireiškusio minkštųjų audinių kraujosruva veido dešinėje pusėje, dviem kiauryminėmis muštinėmis žaizdomis viršutinėje lūpoje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, kuris komplikavosi smegenų pabrinkimu ir suspaudimu, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde prašo iš naujo išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo jis nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Tvirtina, kad jis nenorėjęs nužudyti R. R., su kuriuo kartu visą parą gėrė, jie nekonfliktavo, gyveno draugiškai. E. M. tvirtina, kad R. R. mirtis yra nelaimingas atsitikimas. Jis, sakydamas, kad R. R. galėjo mirti nuo jo suduoto smūgio, darė tik tokią prielaidą, tai nebuvo jo prisipažinimas nužudžius R. R.. Jis R. R. nenužudė, tik pastarajam užvirtus ant jo miegančio, instinktyviai nubloškė ant žemės suduodamas smūgius kumščiu. Apeliantas tvirtina, kad tuo metu išsigando, buvo susijaudinęs, nes iš karto nesuprato, kad ant jo užvirto R. R.. Be to, anksčiau yra būdavę tokių atvejų, kad pas juos naktį užeidavo svetimų žmonių, prieš kokį mėnesį iki incidento su R. R., ant jo buvo užgriuvęs kitas žmogus, ekspertai turėjo rasti ant jo paklodės daug jo kraujo pėdsakų. Sudavęs R. R., pastarąjį pakėlė, atsiprašė, siūlė kviesti medikus, bet šis atsisakė, sakė, kad jaučiasi gerai. Kitą dieną R. R. buvo nuėjęs nupirkti dar alkoholio, kurį kartu vartojo, vėliau rado R. R. negyvą, todėl paskambino į pagalbos centrą, telefonu 112. Skunde E. M. nurodo, kad pirmoje apklausoje nieko nesakė apie incidentą su R. R., tik pasakė, jog iš pastarojo žinojo, kad prie jo kažkas priekabiavo beeinant į parduotuvę. Be to, kai jis (E. M.) grįžo namo iš policijos, jam kaimynas sakė, kad vakare R. R. buvo kelis kartus pas šį užėjęs, prašė, kad šis nueitų į parduotuvę nupirkti alkoholio, davė savo mokėjimo kortelę, bet kaimynas atsisakė. Apelianto teigimu, tai patvirtina, kad ir po jo suduotų smūgių R. R., jie nekonfliktavo, R. R. ėjo į parduotuvę, jie kartu toliau išgėrinėjo, kas taip pat patvirtina, jog tikslo nužudyti R. R. jis neturėjo.
Apeliantas skunde taip pat nesutinka su teismo sprendimu priteisti A. R. 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nes šis su tėvu nebendravo, net nežinojo, kur ir kaip šis gyvena, neleido net pamatyti anūkės, kai ši gimė, pinigus anūkei perduodavo per savo seserį.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. M. apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. M. pripažino kaltu dėl R. R. nužudymo ir nuteisė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, teismo įvertinti įrodymai.
Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti, ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui.
Byloje neginčytinai nustatyta, kad R. R. mirė nuo galvos sumušimo. Abejonių nekeliančioje specialisto išvadoje Nr. M 975/13 (01) nurodyta, kad R. R. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio minkštųjų audinių kraujosruva veido dešinėje pusėje, dvejomis kiauryminėmis muštinėmis žaizdomis viršutinėje lūpoje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu. Sužalojimų pobūdis ir lokalizacija leidžia teigti, kad sužalojimai galėjo būti padaryti sudavus ne mažiau kaip du smūgius į veidą, pavyzdžiui sudavus kumščiu. Sužalojimų morfologiniai ypatumai rodo, kad jie galėjo būti padaryti nuo kelių valandų iki pusantros paros laikotarpyje iki mirties. Šis sužalojimas vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl masyvaus kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, sukėlusiu galvos smegenų suspaudimą, dėl ko nukentėjusysis ir mirė. R. R. mirtis galėjo įvykti 6-8 valandų laikotarpyje iki jo lavono apžiūros įvykio vietoje 2013 m. liepos 12 d. 11.30-11.40 val. (1 t., 20-28 b. l.).
Iš apeliacinio skundo teiginių matyti, kad nuteistasis E. M. neneigia, kad įvykio dieną jis sudavė kumščiu R. R., tačiau mano, kad ne jo suduoti smūgiai buvo R. R. mirties priežastis. Tvirtina, kad suduodamas kumščiu smūgius R. R., jo mirties nesiekė, sudavė norėdamas nusimesti ant jo miegančio užvirtusį R. R.. Apelianto keliamą versiją, kad R. R. galėjo mirti nuo griūnant patirtų galvos sužalojimų paneigia byloje esantys įrodymai. Teisiamajame posėdyje E. M. prisipažino sudavęs R. R., su kuriuo gyveno viename kambaryje, dažnai vartojo alkoholinius gėrimus. Prieš R. R. mirtį taip pat namuose abu vartojo alkoholį, kitų asmenų su jais nebuvo. Naktį miegodamas pajuto, kad kažkas ant jo užvirto ir, nesuvokdamas, kas tai buvo, nubloškė ant žemės ir sudavė smūgius kumščiu. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją E. M. davė iš esmės analogiškus parodymus, kad ant jo užgriuvusį R. R. jis nubloškė nuo savęs ir sudavė du smūgius į galvos dešinę pusę (2 t., 14-15 b. l.). Iš byloje esančio ir teisiamojo posėdžio metu perskaitytame E. M. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad E. M. gulint ant lovos ant nugaros, ant jo užkrito R. R., kurį E. M. nustūmė nuo savęs ant žemės bei sudavė ne mažiau dviejų smūgių į galvos sritį (2 t., 20-27). Teisiamajame posėdyje taip pat buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo metu E. M. duoti parodymai, iš kurių matyti, kad jam gulint ant lovos ir ant jo užgriuvus R. R., jis pastarąjį nustūmė ant grindų ir sudavė ne mažiau dviejų smūgių R. R. į veidą (2 t., 10-12 b. l.). Ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jie nėra ir niekiniai; kaip matyti iš byloje esančio protokolo, jie buvo perskaityti teisiamajame posėdyje kitų įrodymų patikimumui patikrinti (BPK 276 straipsnis). Taigi matyti, kad E. M. parodymai viso proceso metu iš esmės nekito, buvo nuoseklūs, be to jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Byloje esanti specialisto išvada Nr. pM 37/13(01) – M 975/13 (01) patvirtina, kad sužalojimai R. R. galėjo būti padaryti įtariamojo E. M. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytu būdu, t. y. jam pačiam gulint ant lovos ir suduodant iš viršaus dešinės rankos kumščiu du smūgius R. R. į galvos sritį (1 t., 31-32 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. 140-(3722)-IS1-4729 nurodyta, kad ant tirti pateiktos paklodės, paimtos įtariamojo E. M. parodymų patikrinimo vietoje metu, rasta žmogaus kraujo, kurio genotipas sutampa su E. M. genotipu. Ant tirti pateiktų paklodės, antklodės užvalkalo, paimto įtariamojo E. M. parodymų patikrinimo vietoje metu, R. R. marškinių ir kelnių, rasta žmogaus kraujo, kurio genotipas sutampa su R. R. genotipu. Ant tirti pateiktų E. M. kelnių rasta žmogaus kraujo, taip pat rasta sumaišyta ne mažiau kaip dviejų asmenų biologinių pėdsakų (1 t., 75-80 b.l.).
Byloje surinktų ir aptartų įrodymų: paties E. M. parodymų, parodymų patikrinimo vietoje protokolo, teismo medicinos specialisto išvadų analizė leidžia daryti išvadą, kad, būtent E. M. suduoti smūgiai buvo būtina sąlyga, sukėlusi R. R. mirtį, ir yra svarbiausia jos priežastis. Tokiu būdu paneigiama apelianto keliama versija, kad R. R. mirties priežastis galėjo būti sužalojimai, patirti šiam griūvant susižeidus į stalo kojas, kuomet E. M. jį nustūmė nuo savęs. Teismas neturi pagrindo abejoti specialisto kompetencija ir patirtimi, kuria remdamasis jis išvadoje konstatavo, kad R. R. nustatyti sužalojimai buvo padaryti sudavus ne mažiau kaip du smūgius į veidą, pavyzdžiui sudavus kumščiu. To nepaneigia ir E. M. bei liudytojo V. P. parodyta aplinkybė, kad po suduotų smūgių nukentėjusysis dar kurį laiką vaikščiojo. Specialisto išvada, kad sužalojimai R. R. galėjo būti padaryti nuo kelių valandų iki pusantros paros laikotarpyje iki mirties, neprieštarauja tam, kad po smūgių sudavimo R. R. dar kurį laiką buvo sąmoningas, pats ėjo į parduotuvę, bendravo su kaimynu. Be to, skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai konstatuota, kad byloje nėra jokių duomenų, kad sužalojimus R. R. galėjo padaryti koks nors kitas asmuo, be E. M..
Nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde nurodo, jog tikslo nužudyti R. R. jis neturėjo, tenorėjo jį nustumti nuo savęs. Nusikalstamo tikslo siekimas būdingas nusikaltimams, kurie padaromi tiesiogine tyčia, t. y., kai kaltininkas nori ir siekia tam tikrų pasekmių atsiradimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą išvadą, jog E. M., kumščiu suduodamas du smūgius R. R. į gyvybiškai svarbią kūno sritį – galvą, suprato, kad tokiais savo veiksmais kėsinasi į R. R. gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę nukentėjusiajam ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. nužudė R. R. veikdamas netiesiogine tyčia. E. M. tikslas nužudyti R. R. (tiesioginė tyčia) pirmosios instancijos teismo nebuvo inkriminuotas ir nėra būtinas BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties elementas, kai nužudymas padaromas netiesiogine tyčia. E. M. suduotų smūgių R. R. pobūdis, stiprumas, lokalizacija leidžia daryti išvadą, kad nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip nužudymas, padarytas netiesiogine tyčia, baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pritaikytas tinkamai. Todėl nėra pagrindo kvalifikuoti E. M. nusikalstamą veiką pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė BPK įtvirtintų įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo reikalavimų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. E. M. kaltę nužudžius R. R., patvirtina byloje nustatytų ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertintų įrodymų visetas, leidžiantis daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.
Pagrįstai pripažinęs E. M. kaltu ir nuteisęs pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, teismas jam paskyrė teisingą bausmę, tinkamai laikydamasis BK 41 straipsnio nuostatų, BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, teisingumo ir proporcingumo principų. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį. E. M. padaryta nusikalstama veika yra labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs neatstatomas pasekmes – žmogaus mirtį, į kaltės formą ir rūšį (netiesioginė tyčia). Teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad jis pripažino esmines nusikalstamos veikos aplinkybes. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai buvo pripažinta tai, kad E. M. nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Skiriant bausmę buvo įvertintos ir E. M. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės, t. y. tai, kad jis nedirba, anksčiau jau buvo teistas. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė bausmę, mažesnę nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecinė teisė, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Nenustačius BK 41 straipsnio, 54 straipsnio, reikalavimų pažeidimų, E. M. paskirtos bausmės nėra pagrindo koreguoti, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.
Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs E. M. kaltu dėl R. R. nužudymo, tinkamai vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą ir pagrįstai priteisė R. R. sūnui atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, tenkindamas ieškinį iš dalies. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, bylos duomenys patvirtina, kad R. R. bendravo su savo sūnumi A. R.. Tai patvirtina teisiamajame posėdyje apklausto liudytojo P. Z. parodymai, taip pat paties A. R. parodymai bei ta aplinkybė, kad būtent A. R. rūpinosi tėvo laidotuvėmis. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad santykiai nebuvo artimi, bendraujama epizodiškai, daugiausiai telefonu. Vis tik neabejotina, kad dėl tėvo mirties, net ir iki to intensyviai su juo nebendravus, A. R. patyrė ne tik su laidotuvėmis susijusias išlaidas, bet ir dvasinius išgyvenimus, skausmą dėl tėvo mirties. Skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydis atitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo kriterijus, formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose bei kaltininko galimybes, atlikus paskirtą bausmę, atlyginti nukentėjusiajam A. R. padarytą neturtinę žalą.
Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo E. M. apeliacinį skundą atmesti.