Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgitos Kolyčienės, Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. gynėjo advokato V. Buslovičiaus ir prokurorės L. Ambrulevičienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo M. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi ir 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ilgiau kaip 5 paroms be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, mokytis arba dirbti, arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteista L. N., tačiau jos atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

7. Apelianto manymu, atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, nėra pakankamo pagrindo daryti kategorišką išvadą, jog M. T. 2018 m. lapkričio 23 d. įgijo, laikė, gabeno, ištraukė iš kelnių į servetėlę įvyniotą psichotropinę medžiagą bei perdavė L. N. jos nurodytomis aplinkybėmis. Tokia išvada negali būti pagrįsta vien nuteistosios L. N. parodymais. Pas M. T. nebuvo rasta jokios psichotropinės medžiagos. Byloje nėra jokių įrodymų dėl to, kada, kokį kiekį, kokios konkrečiai medžiagos jis galimai neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno. Apelianto įsitikinimu, priešingai nei nurodė apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, ištirti bylos duomenys tiek kiekvienas atskirai, tiek ir jų visuma nepatvirtina, jog M. T. neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti. M. T. parodymų bylos duomenys nepaneigia. Kadangi byloje nėra jokių neginčytinų įrodymų, galinčių patvirtinti L. N. nurodytas aplinkybes, anot apelianto, galioja bendrasis baudžiamosios teisės principas in dubio pro reo, reiškiantis, kad visi neaiškumai, netikslumai, abejonės, kurių negalima pašalinti teismo proceso metu, aiškinami kaltininko naudai.

8. Skunde apeliantas taip pat teigia, kad, jo manymu, šiuo konkrečiu atveju duomenų rinkimo procesas šioje byloje nuo pat pradžių buvo neteisėtas, todėl jo metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės. Byloje nėra galimybių paneigti esminės aplinkybės – ar nenustatyto narkotikų pirkėjo veiksmuose (įkyriai prašant L. N. pagalbos įsigyti jam psichotropines medžiagas, nurodant tikslią susitikimo vietą ir priverčiant L. N. atvykti į jo nurodytą susitikimo vietą su tikslu ją sulaikyti), kuriais realiai buvo imituojama nusikalstama veika, nebuvo provokacijos požymių, o už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Be to, bet kokia informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu.

9. Apeliaciniu skundu prokurorė L. Ambrulevičienė prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir M. T., pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, paskirti 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Teigia, kad atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą M. T., remiantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai (neegzistuojant visoms BK 75 straipsnyje nustatytoms sąlygoms) pritaikė bausmės vykdymo atidėjimo institutą, kadangi nagrinėjamu atveju M. T. pripažintas kaltu padaręs sunkų nusikaltimą, o BK 75 straipsnis nenumato galimybės taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą asmeniui, kuris pripažintas kaltu padaręs sunkų nusikaltimą. Antra, skundžiamame nuosprendyje teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atidėjus nuteistajam paskirto laisvės atėmimo bausmės vykdymą bus įgyvendinti bausmės tikslai bei BK 75 straipsnio taikymą grindė BK 54 straipsnio 2 dalimi. Anot prokurorės, pirmosios instancijos teismas M. T. asmenybę analizavo neišsamiai, atkreipdamas dėmesį tik į kai kurias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei jį charakterizuojančius duomenis, tačiau visiškai nevertino ypač svarbios aplinkybės – M. T. elgesio po nusikalstamos veikos padarymo. Atkreipia dėmesį, kad byloje nebuvo nustatyta M. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistasis net neprisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo, nenurodė, kad nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo, nepadėjo išaiškinti veikos ir joje dalyvavusių asmenų (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Anot prokurorės, iš M. T. parodymų galima daryti išvadą, kad jis nesuvokia savo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo ir kritiškai nevertina savo elgesio, viso baudžiamojo proceso metu stengėsi išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo neparodė, kad ateityje neplanuoja daryti kitų nusikalstamų veikų. Prokurorės teigimu, papildomai ir išsamiai įvertinus nuteistojo asmenybę nėra pagrindo daryti prielaidą, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Apibendrindama teigia, kad nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog BK 54 straipsnio 2 dalies ir 75 straipsnio taikymu skiriant bausmę M. T. negali būti pasiekti bausmės tikslai bei įgyvendintas teisingumo principas.

10. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo M. T. gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis M. T. ir jo gynėjas prašė gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. T. gynėjo advokato V. Buslovičiaus apeliacinis skundas tenkinamas, o prokurorės L. Ambrulevičienės apeliacinis skundas atmetamas.

11. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, o iš prokurorės apeliacinio skundo matyti, kad prokurorė nesutinka su M. T. skirta bausme.

12. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktus apeliacinius skundus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ir nepagrįstai nusprendė, kad M. T. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Dėl šių aplinkybių, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendis naikintinas dalyje dėl M. T. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

13. BPK 20 straipsnyje įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.

14. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nuteistojo M. T. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką grindė iš esmės išimtinai tik kitos nuteistosios, L. N., duotais parodymais. Pastebėtina, kad BPK nėra įtvirtintas įrodymų skirstymas pagal įrodymų šaltinį ir nenumatyta jokių privalomų taisyklių sprendžiant dėl kito kaltinamojo duotų parodymų vertinimo, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad kito kaltinamojo, bendradarbiaujančio su kaltintoju, duoti parodymai turi būti tikrinami itin atidžiai ir kruopščiai, nes tokių asmenų savarankiškumas visada kelia pagrįstų abejonių, tokiems asmenims netaikoma jokia (nei baudžiamoji, nei procesinė) atsakomybė už galimai neteisingų ar akivaizdžiai melagingų parodymų davimą. EŽTT praktikoje taip pat yra konstatuojama, jog policijos bendradarbio parodymais dėl jų prigimties yra įmanoma manipuliuoti ir jie gali būti duodami vien dėl tų privalumų ir nuolaidų, kuriuos nacionalinė teisė numato policijos bendradarbiams, ar dėl asmeninės naudos. Turi būti įvertinta rizika, kad tokius parodymus duodantis asmuo nebūtinai yra nešališkas, todėl policijos bendradarbių parodymai turi būti paremti kita bylos medžiaga (pvz. 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas Labita v. Italy, peticijos Nr. 26772/95, 1997 m. sausio 14 d. sprendimas Contrada v. Italy, peticijos Nr. 27143/95). Taigi, tokios EŽTT praktikos kontekste, galima daryti išvadą, jog baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia kaltinamojo kaltės grįsti kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymais. Priešingai, šio proceso dalyvio parodymai baudžiamojo proceso įstatymo pripažįstami leistinu įrodymų šaltiniu (BPK 20, 272 straipsniai), tačiau kito kaltinamojo parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai jo parodymai yra patikimi ir juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

15. Įvertinusi tai, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai patikrino nuteistosios L. N. duotus parodymus, neįvertino jų patikimumo aspektu, dėl ko nepagrįstai konstatavo, kad M. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, L. N. viso proceso metu teigė, kad narkotinių medžiagų iš jos prašė kitas asmuo, susisiekusi narkotines medžiagas (15 vnt. „ratų“) ji paėmė iš M. T., kurias jis išsitraukė iš tarpukojo, jas turėjo perduoti pirkėjui ir iš pirkėjo gautus 120 € atiduoti M. T., tai yra esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nurodė vienodas. Įvertinusi nuteistosios L. N. proceso metu duotus parodymus, kolegija konstatuoja, kad nors tam tikros esminės parodymuose nurodytos aplinkybės nesikeitė viso proceso metu, tačiau, vertinant visus jos duotus parodymus bendrai, jie yra nenuoseklūs, prieštaringi. Kiekvieną kartą apklausiama L. N. nurodė tam tikras skirtingas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios turi reikšmės vertinant, ar M. T. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad pirminės apklausos metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams L. N. nurodė, jog kiekvieną kartą narkotines medžiagas pirkdavo iš M. T. (t. 1, b. l. 29), o apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu jau teigė, kad dėl narkotinių medžiagų kreipėsi į vaikiną, kuris platina narkotines medžiagas, jo vardo, pavardės nežinojo (t. 1, b. l. 41). Apie aplinkybę, jog ji su savimi turėtas tabletes numetė po M. T. automobiliu, L. N. pirmą kartą nurodė tik 2018 m. lapkričio 28 d., tai yra apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (t. 1, b. l. 41). Šios apklausos metu nuteistoji taip pat nurodė, kad ji pripažino, jog turėjo narkotinių medžiagų, kurias numetė po M. T. automobiliu, parodė policijos pareigūnams, kur numetė narkotines medžiagas ir pasakė, kas jas jai davė po to, kai policijos pareigūnai ją įsodino į tarnybinį automobilį ir klausinėjo apie narkotines medžiagas. Be to, L. N. prieštaringus parodymus davė ir dėl savo draugės O. S., kuri tą vakarą, tai yra 2018 m. lapkričio 23 d., buvo kartu su L. N.. Pirminės apklausos metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams ji nurodė, kad jos draugė O., kuri buvo kartu su ja, matė ir žinojo, jog ji turi narkotikų, nors momento, kada per pirmą susitikimą M. T. jai padavė narkotikus, draugė nematė (t. 1, b. l. 29). Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu L. N. tokių aplinkybių jau nenurodė. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog teisminio nagrinėjimo metu L. N. išvis atsisakė duoti parodymus, tam tikras aplinkybes nurodė tik užduodant jai klausimus baudžiamosios bylos medžiagos skelbimo metu (t. 1, b. l. 188, t. 2, b. l. 16, 17), kas rodo, kad duodama parodymus ji nebuvo nuosekli. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistosios L. N. parodymai nebuvo patikrinti akistatos ar parodymų patikrinimo vietoje metu. Taigi kategoriškai sutikti su apylinkės teismu, kad L. N. parodymai yra nuoseklūs ir paneigia M. T. nurodytas aplinkybes, negalima. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl L. N. duotų parodymų patikimumo.

16. Be to, apygardos teismas pažymi, kad byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų L. N. iškeltą įvykių versiją. Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. T., konstatavo, kad jam pareikštą kaltinimą be nuteistosios L. N. parodymų patvirtina ir iš dalies paties M. T. parodymai, taip pat liudytojų A. S., R. Ž., O. S. parodymai, A. S. tarnybinis pranešimas, specialisto išvada ir paaiškinimai, telefoninių kontaktų duomenys. Apygardos teismo vertinimu, nei paties M. T. parodymai, nei minėtų liudytojų parodymai, nei specialisto išvada ir paaiškinimai, nei telefoninių kontaktų duomenys bei kiti byloje užfiksuoti duomenys juos vertinant kartu ar atskirai nepatvirtina fakto, jog L. N. iš tikrųjų narkotines medžiagas įsigijo iš M. T..

17. Pirmiausia pažymėtina, kad M. T. savo kaltę dėl disponavimo psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas teisme kategoriškai neigė. Jis pripažino pažįstantis L. N., kad su ja iš anksto prieš dieną susitarė, jog kaip pavėžėjas už atlygį nuveš ją į klubą „Pelėda“ ir parveš atgal, tačiau neigė perdavęs jai narkotikus ir ką nors apie juos žinojęs. Tokie M. T. parodymai jokios savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi ir jokia dalimi negali būti pripažįstami kaip patvirtinantys jam pareikštą kaltinimą. Teismo posėdyje apklausti liudytojai – policijos pareigūnai A. S. ir R. Ž. patvirtino, kad klube „Pelėda“ buvo vykdoma priemonė, jie turėjo žinių, jog ten platinamos narkotinės medžiagos. Iš žvalgybos pareigūnų gavę užduotį patikrinti L. N., ją sėdančią į M. T. automobilį patikrino ir sulaikė, kadangi L. N. su savimi turėjo narkotinių medžiagų, kurios buvo maišelyje ir kurias ji sulaikymo metu numetė po M. T. automobiliu. Tai, kad narkotines medžiagas L. N. įsigijo iš M. T., kuris sėdėjo už automobilio, į kurį norėjo įlipti L. N., vairo, jiems nurodė pati L. N.. Taigi šie liudytojai paties psichotropinių medžiagų įsigijimo fakto, jų perdavimo L. N. momento nematė, todėl jų parodymai taip pat nepatvirtina M. T. pareikšto kaltinimo. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja O. S. patvirtino tas aplinkybes, kad ji buvo atvykusi pas L. N. į svečius ir jos nusprendė važiuoti į renginį, į kurį jas nuvežė M. T. paėmęs jas nuo L. N. namų, tačiau tvirtino, kad apie narkotikus nieko nežinojo, ar važiuodami L. N. ir M. T. ką nors kalbėjo, taip pat pasakyti negalėjo. Ši liudytoja nepatvirtino ir L. N. nurodomų aplinkybių apie tai, kaip M. T. perdavė jai narkotines medžiagas, tai yra, kad tą pačią dieną, apie 21.30 val., tai yra maždaug prieš valandą iki joms išvažiuojant į klubą, M. T. buvo atvykęs pas L. N. į kiemą ir ištraukęs iš tarpukojo narkotines medžiagas, suvyniotas į servetėlę ar tualetinį popierių, padavė jai, kurias ji namuose, išmetusi servetėlę, sudėjo į maišelį, kad neišbyrėtų. O. S. nenurodė, kad L. N. būtų kažkuriuo metu išėjusi iš namo į kiemą, taip pat, kad namuose ji būtų mačiusi kokių nors narkotinių, psichotropinių ar į jas panašių medžiagų, nors kaip nurodė, iki išvykimo į klubą pas L. N. bute buvo apie valandą laiko. Taigi šios liudytojos parodymai taip pat jokia apimtimi nepatvirtina M. T. pareikšto kaltinimo. O. S. paaiškinimai apie tai, kad jos į klubą važiavo ne planuotai, o ekspromtu, kad M. T. jas vežė neatlygintinai ir turėjo jas tik nuvežti į klubą, o parvažiuoti jos turėjo savarankiškai, priešingai nei nurodo apylinkės teismas, nepaneigia M. T. nurodytų aplinkybių apie tai, kad jis su L. N. išvakarėse susitarė dėl pavėžėjimo, kadangi, kaip matyti iš O. S. parodymų, ji jokių aplinkybių apie kokį nors L. N. ir M. T. susitarimą, taip pat apie jų ankstesnį susitikimą nieko nežinojo, jų pokalbių negirdėjo.

18. Byloje esanti 2018 m. gruodžio 13 d. specialisto išvada Nr. 140-(5807)-IS1-6895 patvirtina, kad tyrimui pateiktose tabletėse, kurios buvo pateiktos kaip paimtos pas L. N., Vilniuje, Mykolaičio-Putino g. 5, prie klubo „Pelėda“, yra psichotropinės medžiagos – MDMA, kurios masė yra 2,795 g (t. 1, b. l. 12, 13). Kita vertus, toje pačioje specialisto išvadoje konstatuota, kad ant tyrimui pateiktų M. T. rankų nuoplovų narkotinių ar psichotropinių medžiagų nerasta. Be to, iš 2018 m. lapkričio 26 d. specialisto išvados Nr. T-N 3032/2018(01) matyti, kad M. T. šlapime, paimtame 2018 m. lapkričio 24 d., 04.15 val., amfetaminų, benzodiazepinų, etilo alkoholio nerasta, imuninės analizės duomenimis, šlapime kokaino, kokaino metabolitų, opiatų, tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties nerasta (t. 1, b. l. 86). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu tiek M. T. naudojamame automobilyje, tiek jo gyvenamojoje vietoje buvo atliktos kratos, kurių metu psichotropinių ar narkotinių medžiagų, įrankių ar priemonių, kurių pagalba galėjo būti platinamos psichotropinės ar narkotinės medžiagos, surasta ir paimta nebuvo (t. 1, b. l. 96, 97, 104). Taigi, nei atliekant specialisto tyrimus, nei kratų metu nebuvo gauta jokių objektyvių duomenų, kad M. T. galėtų pats vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas ar, kaip nurodė L. N., jas platinti kitiems asmenims. Kaip teisingai pažymėjo apeliantas savo skunde, jokių duomenų, kad M. T. platinta narkotines ir (ar) psichotropines medžiagas, nebuvo užfiksuota ir kontroliuojant jo pokalbius, perduodamus elektroninių ryšių tinklais nuo 2018 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. sausio 5 d. (t. 1, b. l. 155).

19. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas pažymėjo, kad M. T. pareikštą kaltinimą patvirtina ir telefoninių kontaktų duomenys. Apygardos teismas, įvertinęs byloje esančią L. N. naudojamo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir M. T. naudojamų mobiliojo ryšio telefonų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) telekomunikacinių įvykių išklotinių analizę laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 23 d. iki 2018 m. lapkričio 24 d. (t. 1, b. l. 149, 150), su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu L. N. parodė, kad narkotines medžiagas ji pastoviai įsigydavo iš M. T., kuris, jos teigimu, platina narkotines medžiagas, kad 2018 m. rugsėjo 5 d., grįžusi į Lietuvą iš Norvegijos, ji kas savaitę arba kas 2 savaitės, įsigydavo narkotinių medžiagų iš M. T., kad su M. T. ji bendravo žinutėmis per programėlę „Wickr Me“ ir kad M. T. jai skambino iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 29). Tačiau byloje laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 23 d. iki 2018 m. lapkričio 24 d. yra užfiksuoti duomenys tik apie du sujungimus L. N. naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) su M. T. naudojamu telefono Nr. (duomenys neskelbtini) – atitinkamai 2018 m. lapkričio 18 d., 14.55 val., dėl kurio pokalbio turinio (trukmė – 4 sekundės) L. N. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu iš viso apklausta nebuvo, ir 2018 m. lapkričio 23 d., 21.50 val., dėl kurio pokalbio turinio (trukmė – 6 sekundės) nuteistieji davė skirtingus parodymus (L. N. – kad tuo metu paskambinęs M. T. jos laukė jos namo kieme, kad galėtų atiduoti tabletes, o M. T. – kad skambino L. N., jog ši išeitų į kiemą, kad jis galėtų nuvežti į klubą). Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad L. N., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog maždaug po valandos po paskutinio skambučio 21.50 val., jai vėl paskambino M. T. ir pasakė, kad yra prie jos namų ir, kad ji išeitų pasikalbėti (t. 1, b. l. 29). Tačiau, kaip matyti iš minėtos išklotinių analizės, 2018 m. lapkričio 23 d., po 21.50 val., daugiau jokių telefono numerių sujungimų tarp L. N. ir M. T. neužfiksuota. Tai rodo L. N. parodymų prieštaringumą byloje surinktiems duomenims. Be to, byloje nėra ir jokių objektyvių duomenų, kad L. N. su M. T. bendravo ir žinutėmis per programėlę „Wickr Me“. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2018 m. lapkričio 24 d. asmens kratos metu L. N. savanoriškai pateikė savo naudojamą baltos spalvos telefoną ME12V (t. 1, b. l. 25-26), tačiau šis telefonas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apžiūrėtas, jokių objektyvių duomenų, kad jame apskritai buvo įdiegta programėlė „Wickr Me“, į bylą nepateikta. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad programėlė „Wickr Me“ buvo įdiegta ir į M. T. naudojamą mobilaus ryšio telefoną IPHONE IMEI (duomenys neskelbtini) (Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris buvo paimtas iš M. T. jo asmens kratos metu (t. 1, b. l. 81), arba į mobilaus ryšio telefoną IMEI (duomenys neskelbtini) (Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris nenustatytomis aplinkybėmis atsirado byloje. Nepaisant to, kad kaltinamųjų telefonai ikiteisminio tyrimo metu buvo paimti, ikiteisminio tyrimo pareigūnai savalaikei nesiėmė jokių veiksmų nuteistosios pateiktoms aplinkybėms apie nuteistųjų naudojamą programėlę „Wickr Me“ nustatyti ir patikrinti, o teismas šiuo metu tokios galimybės jau nebeturi, kadangi telefonai buvo gražinti kaltinamiesiems.

20. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu L. N. parodė, jog narkotinių medžiagų pirkėjas, tai yra tas asmuo, kuriam ji turėjo parduoti, kaip nurodė, iš M. T. paimtas narkotines medžiagas, 2018 m. lapkričio 23 d. jai skambinėjo visą dieną ir prašė surasti jam narkotinių medžiagų, tačiau apie 2018 m. lapkričio 23 d. įvykusius L. N. telefono numerio sujungimus su kitais asmenimis, tarp jų ir su minėtu narkotikų pirkėju, kurio, kaip nustatyta, telefono Nr. (duomenys neskelbtini), L. N. iš esmės apklausta nebuvo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo pareigūnai taip pat nesiėmė jokių veiksmų nuteistosios nurodomam narkotikų pirkėjui nustatyti, sulaikyti bei apklausti, kas galėtų turėti reikšmės vertinant, ar M. T. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

21. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje reglamentuojama tai, jog kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Vadovaujantis šiomis nuostatomis ir in dubio pro reo principu, teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų išsklaidyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-232/2014, 2K-228/2014 ir kt.). Įvertinus L. N. parodymus kaip nepakankamus M. T. kaltei pagrįsti, byloje nėra surinkta jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad M. T. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, M. T. išteisintinas.

22. Kolegija taip pat pažymi, kad prokurorės apeliacinis skundas yra susijęs tik su M. T. skirta bausme, jame įrodymų vertinimo klausimas nekeliamas. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju M. T. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintinas, bausmės skyrimo klausimas nėra aktualus, todėl prokurorės apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo teisėjų kolegija nesprendžia.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

prokurorės Lilijos Ambrulevičienės apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo M. T. (M. T.) gynėjo advokato Vladimiro Buslovičiaus apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria M. T. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams, vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi ir 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ilgiau kaip 5 paroms be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, mokytis arba dirbti, arba registruotis Užimtumo tarnyboje, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį:

M. T. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

M. T. skirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, panaikinti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.