- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-02
- Bylos Nr.
- 1A-152-468/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-07120-2019-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- A. V., T. V.
- Advokatai
- Kęstutis Žvinys
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį bausmės atlikimo laikotarpiu pradėti dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas T. V. (T. V.), tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. V. pripažintas kaltu dėl to, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į saugyklą, o būtent: jis, veikdamas kartu su T. V., 2019 m. vasario 19 d., apie 15.25 val., (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini), nuo automobilio „Toyota Yaris Hybrid“, valstybiniais Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio UAB „P.“, pagrobė 1449,96 Eur vertės 4 vienetus ratlankių su padangomis, kurių vieno vieneto vertė 362,49 Eur, 1600,49 Eur vertės akumuliatorių, 500 Eur vertės radiją ir 210,06 Eur vertės kairės pusės veidrodį su korpusu. Tokiu būdu A. V. pagrobė 3760,51 Eur vertės UAB „P.“ turtą ir šiais savo veiksmais A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendį bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
3. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, nepašalino jų tarpusavio prieštaravimų, rėmėsi tik tais įrodymais, kurie pagrindžia apelianto kaltę, nevertino apelianto poziciją pagrindžiančių ir jo kaltę švelninančių įrodymų. Byloje nebuvo neabejotinai nustatyta, kad apeliantas atliko nusikalstamus veiksmus, suvokė T. V. daromų veiksmų pavojingą pobūdį, numatė padarinius ir jų norėjo, todėl teismas, nepašalinęs akivaizdžių prieštaravimų byloje, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remdamasis prielaidomis, o ne įrodymais ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Apelianto vertinimu toks nuosprendis yra neteisingas ir nepagrįstas.
4. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog apeliantas padėjo atskleisti padarytą nusikaltimą – sužinojęs, kad paveždamas T. V. su detalėmis padėjo jam nugabenti pavogtas detales, iš karto nuvežė policijos pareigūnus prie T. V. namų ir paaiškino įvykio aplinkybes. Apeliantui nurodžius, kad nepažįsta T. V., pastarojo nebūtų suradę ir jis būtų išvengęs atsakomybės. A. V. teigimu tai rodo, kad T. V. turėjo pagrindą keršyti jam už bendradarbiavimą su policija, todėl apkalbėjo kaltindamas bendrininkavimu. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad T. V. neturėjo pagrindo jo apkalbėti.
5. Skunde nurodo, kad teismas rėmėsi kaltinamojo T. V. parodymais, kaip besąlygiškai teisingais ir neginčijamais, tačiau jo parodymų BPK nustatytomis priemonėmis netikrino. Apelianto teigimu, jeigu T. V. duoti parodymai būtų sąžiningi, tai T. V. būtų nurodęs ir asmenį, kuris jį siuntė išardyti automobilio ir kuriam pardavė automobilio dalis. Pažymi, kad teismo posėdžio metu T. V. parodė, jog jam paskambino pažįstamas asmuo, kuris nurodė adresą ir automobilį, kurį nuvažiavus reikia išardyti, paimant detales ir paimti iš automobilio kuro užpylimo kortelę. Dėl to apeliantas abejoja, kad T. V., daug kartų bendravęs su minėtu asmeniu, būtų staiga pamiršęs jo duomenis, telefono numerį, adresą, automobilio markę, valstybinį numerį. Apeliantas teigia, kad susitarimas tarp asmens, nurodžiusio įvykdyti automobilio dalių vagystę, ir T. V. vyko prieš kreipimosi į jį dėl pavežimo paslaugos suteikimo, todėl apeliantas negalėjo žinoti, kad veža T. V. į nusikaltimo vietą, o po to – vogtas automobilio dalis T. V. pažįstamo nurodytam asmeniui.
6. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pareigūnai, atlikę ikiteisminį tyrimą, nesiėmė tinkamų veiksmų, t. y. neėmė ir neanalizavo T. V. telefoninių pokalbių išklotinių, nenustatė asmens, su kuriuo T. V. tądien bendravo, nenustatė, kam buvo nuvežtos ir perduotos automobilio detalės, nepaėmė iš (duomenys neskelbtini) esančios „M.“ automobilių stovėjimo aikštelės filmuotos medžiagos, siekiant nustatyti asmenį, kuriam buvo perduotos vogtos automobilio detalės.
7. Taip pat atkreipia dėmesį, kad nebuvo vertinta aplinkybė, jog A. V. koja dėl patirtos traumos buvo sugipsuota ir jis vaikščiojo su ramentais. Šias aplinkybes patvirtino pateiktas į bylą medicininių dokumentų išrašas ir kaltinamojo T. V. parodymai. Nurodo, kad teismas netenkino gynėjo prašymo apklausti liudytoju VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoją traumatologą V. Š., kuris apžiūrėjo A. V. ir uždėjo gipsą. Teigiama, kad taip teismas suvaržė kaltinamojo teisę teikti jį teisinančius įrodymus.
8. Apeliantas nurodo, kad teismas nevertino kitų aplinkybių, paneigiančių jo dalyvavimą vagystėje. Skunde pažymima, kad liudytojas M. K., parodęs, jog automobilį ardęs asmuo nebuvo sugipsuota koja ir buvo be ramentų, matė būtent T. V.. Medicininių dokumentų išrašas, T. V. ir A. V. parodymai, patvirtina, jog A. V. koja įvykio metu buvo sugipsuota, be to, T. V. parodė, jog automobilio nevairuoja, vairuotojo teisių neturi ir automobilį vairavo A. V., taigi tai paneigia tai, kad A. V. buvo priėjęs prie „C.“ automobilio ir jį ardė. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad M. K. teigimu, vairuotojas nebuvo išlipęs iš automobilio, jo liudytojas nematė, todėl jokių jo bruožų neįsidėmėjo, tačiau liudytojui atpažinimui buvo pateiktas tik A. V., kuris iš išvaizdos panašus į T. V.. Dėl to liudytojas atpažino A. V., kaip asmenį, ardžiusį automobilį. Skunde abejojama atpažinimo pagrįstumu, kadangi teismo posėdžio metu liudytojas M. K. kaltinamojo A. V. iš karto neatpažino, sutiko su pagarsinta aplinkybe tik teismui priminus apie ikiteisminio tyrimo metu atpažintą A. V.. Skunde taip pat pastebima, kad atpažinimui ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepateikė T. V. fotonuotraukos, t. y. pateikta ribota informacija. Liudytojas nenurodė, pagal kokius bruožus atpažino A. V.. Pažymi, kad M. K. nurodyti ikiteisminio tyrimo metu bruožai, t. y. juodi plaukai, lieknas kūno sudėjimas, 1.90 m ūgis bei apranga, iš juodai baltos fotonuotraukos negali būti įvertinti. Skunde teigiama, kad atpažinimas atliktas neobjektyviai, pažeidžiant BPK normas, todėl turi būti vertinamas kritiškai. Be to, liudytojui M. K. parodžius, kad prie aptikto apvogto automobilio buvo tik vienas asmuo, o už 50-100 metrų stovėjo automobilis „Peugeot“, kurio vairuotojas nė karto nebuvo išlipęs iš automobilio, taip pat nustačius, kad A. V. koja įvykio metu buvo sugipsuota, o T. V. automobilio nevairuoja, liko neaišku, kokiu būdu A. V., sėdėdamas ir neišlipdamas iš automobilio, įsibrovė į už 50-100 metrų stovintį automobilį ir pagrobė jo dalis. Kartu teismas nenustatė, ką konkrečiai apeliantas pavogė – teismas padarė prielaidą, kad A. V. buvo įvykio vietoje su T. V., taigi grobė svetimą turtą. Apelianto teigimu, tokia prielaida galima daryti išvadą, kad ir liudytojas M. K., buvęs įvykio vietoje, iš karto nepranešęs apie įvykį, galėjo vogti.
9. Apelianto vertinimu automobilis iš pradžių buvo sudaužytas eismo įvykyje, o po to, nuslepiant šią aplinkybę, buvo inscenizuota vagystė, kurios padarymu apkaltinti T. V. ir A. V.. Tai patvirtina aplinkybė, jog T. V. automobilio dalis, dėl kurių buvo pareikštas 8 510 Eur ieškinys, pardavė už 60 Eur savo pažįstamam. Nuteistojo teigimu tą liudija ir tai, jog ieškinį padengė UAB „Š.“, kurių įmonėje dirbo liudytoja G. Ž.. Minėta liudytoja buvo paėmusi apvogtą automobilį, jo nerakino beveik dvi paras, nors gavo 40 SMS pranešimų, pranešančių, kad jos paimtas automobilis yra neužrakintas. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad G. Ž. apie iškilusią problemą niekam nepranešė ir nesiėmė veiksmų, jog apsaugotų automobilį. Skunde teigiama, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog M. K. kaip asmenį, ardžiusį automobilį „Toyota Yaris“, atpažino UAB „Š.“ darbuotoją A., kurio ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai nenustatė, neapklausė ir nepateikė liudytojui atpažinti.
10. Apeliaciniame skunde teigia, kad byloje teismas nenustatė, kokie konkretūs įrodymai leidžia manyti, jog apeliantas kartu su T. V. įsibrovė į saugyklą (automobilį) ir pagrobė svetimą turtą – nebuvo įrodyta, kad apeliantas tarėsi su T. V. pavogti automobilio dalis, taip pat, kad vagystės metu arba po vagystės T. V. būtų informavęs, jog automobilio dalys yra pavogtos. Apeliantas, teikdamas T. V. pavežimo paslaugas, nežinojo ir negalėjo žinoti apie pastarojo daromą nusikaltimą. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nenustatė nei tyčios, nei priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų ir T. V. padarytos veikos padarinių.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
12. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestinas
13. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad, priešingai nei skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Tai, kad nuteistasis nesutinka su tokiu teismo sprendimu, nedaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu.
14. BK 178 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į saugyklą. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas teismo posėdžio metu, kaip ir apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, savo kaltę dėl automobilio „Toyota Yaris Hybrid“ dalių grobimo neigė laikydamasis pozicijos, jog nesuvokė T. V. daromų veiksmų pobūdžio, pats nusikalstamų veiksmų neatliko, suteikė paslaugą veždamas T. V.. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad nuteistojo A. V. kaltė padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą buvo grindžiama kito dalyvavusio bendro T. V. parodymais, liudytojo M. K. parodymais, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu bei įvykio vietos apžiūros protokolu. Todėl apelianto teiginys, kad byloje teismas nenustatė, kokie konkretūs įrodymai leidžia manyti, jog apeliantas kartu su T. V. įsibrovė į saugyklą (automobilį) ir pagrobė svetimą turtą, nėra objektyvus.
15. Atsižvelgus į bylos duomenis matyti, kad liudytojas M. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog atvykęs adresu (duomenys neskelbtini), važiuodamas prie įmonės automobilio matė, kad į netoliese stovinčio juodos spalvos „Peugeot“ automobilį vienas vaikinas dėjo padangas bei įrankius (domkratą, raktų atsukimo rinkinį), o antras vaikinas, kurio neįsidėmėjo, sėdėjo vairuotojo vietoje. Nurodė, kad atvykęs prie automobilio pastebėjo, jog šis yra išardytas, apgadintas tiek iš vidaus, tiek iš išorės (t. 1, b. l. 76). Teismo posėdžio metu liudytojas nurodė, kad važiuodamas pagal koordinates, atvažiavo į nuošalią, apleistą vietą iki kurios gana sunkus privažiavimas, patvirtino, kad matė juodos spalvos „Peugeot“ automobilį, prie kurio buvo du žmonės, iš kurių vienas krovė ratus. Ką tuo metu darė kitas asmuo, kuris galimai sėdėjo automobilyje, nurodyti negalėjo. Liudytojas pažymėjo, kad matė asmenį, kuris įsiminė ir šis krovė automobilio ratus į bagažinę, taip pat patvirtino, jog tai buvo asmuo, kurį atpažino asmens parodymų atpažinimo metu (t. 2, b. l. 96-101). Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad A. V. buvo atpažintas, kaip liudytojui pagal veido bruožus įsiminęs asmuo (t. 1, b. l. 82-84). Atitinkamai nuteistasis T. V. viso proceso metu tvirtino, kad su A. V. nuėmė ratus ir kitas dalis, A. V. parūpino įrankius, dalyvavo automobilio dalių nuėmime, jas padėjo sudėti į automobilį (t. 1, b. l. 157, 160; t. 2. b. l. 86-89). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti duomenys leidžia konstatuoti, kad A. V. savo veikimu realizavo objektyvius nusikalstamos veikos požymius, t. y. prisidėjo prie automobilio „Toyota Yaris Hybrid“ dalių pagrobimo.
16. Nors apeliaciniame skunde yra kritikuojami liudytojo M. K. bei kito nuteistojo T. V. parodymai teigiant, kad jie yra prieštaringi bei siekiama sukelti abejones dėl jų patikimumo, pastebėtina, kad apeliacinio skundo argumentai šiuo atveju nėra pagrįsti. Nors teismo posėdžio metu liudytojas M. K. duodamas parodymus nurodęs, kad vienas iš jo matytų asmenų krovė ratus į įtartino automobilio bagažinę, negalėjo nurodyti, ką tiksliai tuo metu darė antrasis asmuo, t. y. ar buvo pačiam automobilyje, ar prie bagažinės (priešingai nei duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kai nurodė, jog vienas asmuo sėdėjo už vairo, kol kitas krovė ratus), liudytojas patvirtino esmines aplinkybes – nurodė, kad šalia įvykio vietos, prie įtartino automobilio, buvo būtent du asmenys, identifikavo automobilį, nurodė jo markę, spalva, kėbulo tipą. Apibūdintas liudytojo įtartinas automobilis atitiko A. V. priklausančio automobilio požymius. Tai, kad minėtas liudytojas teismo posėdžio metu neatpažino nei vieno nuteistojo, nurodydamas, kuris iš jų krovė ratus, taip pat negalėjo apibūdinti galimai prie automobilio vairo sėdėjusio asmens, nepaneigia asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuotų aplinkybių. Pastebėtina, kad liudytojas teismo posėdyje buvo apklaustas 2020 m. spalio 16 d., t. y. daugiau nei po metų nuo parodymo atpažinti veiksmų, kurie buvo atlikti 2019 m. rugsėjo 6 d. todėl tai galėjo turėti įtakos galimybei atpažinti asmenis teisme. Apeliacinio skundo teiginį, kad iš liudytojui pateiktos nespalvotos nuotraukos negalima nustatyti asmens bruožų (ūgio, plaukų spalvos), paneigia tai, kad liudytojas nurodė atpažinęs asmenį pagal veido bruožus, akių, lūpų formą (t. 1, b. l. 82-84). Tai, kad M. K. nesugebėjo prisiminti, ar krovęs automobilio dalis asmuo buvo su sugipsuota koja, taip pat neturi esminės reikšmės, kadangi teismo posėdžio metu T. V. nurodė, jog A. V. galimai buvo su gipsu, bet vaikščioti galėjo. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad nuteistojo A. V. galimybė judėti nebuvo itin suvaržyta, juo labiau tai nesuteikia pagrindo teigti, kad ši aplinkybė galėjo riboti jo galimybę krauti daiktus į automobilį, padėti ardyti svetimą automobilį. Pažymėtina ir tai, jog fakto, kad buvo įvykio vietoje, neginčijo ir pats nuteistasis A. V.. Be kita ko, atkreipiamas dėmesys, kad M. K., pagal jo parodymus, į įvykio vietą atvyko kai prie ardomo automobilio nieko nebuvo – nuteistieji jau krovė šio dalis į savo automobilį. Dėl to konstatuotina, kad minėtas liudytojas negalėjo matyti vieno iš nuteistųjų prie „Toyota Yaris Hybrid“ automobilio, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde. Taip pat, nėra pagrindo abejoti ir T. V. parodymais – nors apeliantas nurodo, kad pastarasis galimai keršija dėl to, jog A. V. jį nurodė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, T. V. taip pat bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais, savo kaltės neneigė, neginčijo. Atkreipiamas dėmesys, kad šio nuteistojo parodymai iš esmės nekito, buvo nuoseklūs nuo pirmų apklausų ikiteisminio tyrimo metu. Minėtas nuteistasis gana detaliai atskleidė nusikalstamos veikos detales, t. y. nurodė įvykio vietą, savo kėtinimus, pagrobtas dalis, nurodė asmenį, kuriam jas pristatė, įvardijo gautą atlygį, taigi nėra pagrindo abejoti ir ta parodymų dalimi, kuria T. V. nurodė, jog ir A. V. padėjo nuimti bei sukrauti ratus į automobilį, kartu aptarė jų pardavimo galimybes. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad objektyvių priežasčių dėl kurių T. V. siekė apkalbėti A. V. byloje nėra – pats apeliantas teismo posėdžio metu yra nurodęs, jog su T. V. nėra susipykęs. Įvertinus aptartą, A. V. argumentai dėl M. K., T. V. parodymų bei asmens atpažinimo protokolo reikšmės ir patikimumo laikytini deklaratyviais.
17. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių apelianto suvokimą apie vykdomą nusikaltimą, bendrininkavimą vagystėje bei įvykių eigą. Apeliantas siekia įrodyti, kad nebuvo jokių susitarimų tarp jo ir T. V., bei tai, kad nesuvokė darantis nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas ir šią versiją atmetė pagrįstai.
18. BK 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Kiekvienas bendrininkas turi suvokti, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Teismų praktikoje nurodyta, kad susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (kasacinės nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-630/2011). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad bendrininkavimo atveju (išskyrus nusikalstamo susivienijimo bendrininkavimo formą) išankstinis susitarimas nėra privalomas bendrininkavimo požymis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką susitarimas gali būti tiek suplanuotas iš anksto, tiek kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina, kad asmenys butų iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-5/2009, 2K-214/2011).
19. Minėti apelianto argumentai visiškai paneigti jau aptartais T. V. parodymais. Nuteistųjų bendrininkavimą darant nusikaltimą patvirtina ir tai, kad prieš nuvykstant apeliantui žadėtas piniginis atlygis, o atvykus į įvykio vietą automobilis „Toyota Yaris“ stovėjo atokioje vietoje (t. 1, b. l. 22-34), aplink kitų asmenų nebuvo, automobilis buvo pažymėtas „C.“ užrašais, taigi A. V. turėjo suprasti, kad jie ima svetimą turtą. Be to, pastebėtina, kad apeliantas proceso metu keitė savo parodymus, kadangi ikiteisminio tyrimo apklausos metu buvo teigęs, jog suprato apie daromą vagystę (t. 1, b. l. 115). Nuteistojo pozicija teismo posėdžio metu neigiant apie daromos nusikalstamos veikos suvokimą kelia abejonę jos patikimumu, vertintina kaip siekis išvengti atsakomybės. Kolegijos nuomone, aptartų aplinkybių visuma kartu su kitais įrodymais, patvirtinančiais, kad tarp T. V. ir A. V. buvo susitarta, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, jog veikdamas kartu su T. V. apeliantas suvokė daromą veiką, jos nusikalstamą pobūdį.
20. Nuteistasis A. V. taip pat nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neobjektyviai, nebuvo imtasi veiksmų siekiant nustatyti asmenį, kuriam buvo perduotos vogtos automobilio dalys, nebuvo tenkintas prašymas dėl gydytojo iškvietimo bylos nagrinėjimo teisme metu ir taip suvaržyta teisė į gynybą bei netikrinta versija, jog „Toyota Yaris Hybrid“ automobilis buvo sudaužytas eismo įvykyje, o vėliau tai slepiant inscenizuota vagystė. Dėl šių teiginių akcentuotina, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Kitaip tariant, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–114/2008, 2K-524/2014, 2K-76-942/2017). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad paneigiant ar patvirtinant keliamas apelianto įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka. Aptarti byloje esantys įrodymai yra pakankami, leidžiantys nustatyti esmines bylos aplinkybes, nekeliantys abejonių dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos, todėl kitų versijų tyrimas ir papildomų veiksmų atlikimas būtų perteklinis nagrinėjamos baudžiamosios bylos atžvilgiu.
21. Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistojo A. V. kaltė padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra visiškai įrodyta, teismo išvados argumentuotos, pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais, dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.