Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Saulius Jakaitis

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. patikslintą skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams (teisių perėmėjas – Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimas) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. 18 val. iki 2020 m. rugsėjo 9 d. 00.40 val., atlyginimo.

Teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu yra įvykusi atsakovo atstovo - Vilniaus PN, reorganizacija; šiuo metu tai yra Lietuvos kalėjimų tarnybos padalinys, t. y. Vilniaus kalėjimas. Tad šioje byloje tinkamas atsakovo Lietuvos valstybės atstovas yra Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimas, kuris yra Vilniaus PN teisų ir pareigų perėmėjas.

6. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; ir kt.).

Pagal administracinių teismų praktiką, neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai – valstybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga, todėl šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatomas pirmiausia (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-69/2012). Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatymas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-416-525/2017; 2016 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-309/2013; ir kt.).

7. Kaip ir minėta, pareiškėjas nurodo, kad jam 2020 m. rugsėjo 8 d. apie 18 val. atvykus į Vilniaus PN iki 2020 m. rugsėjo 9 d. 00.40 val. jis buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje, negavo maisto ir vandens, neturėjo su savimi asmeninių daiktų, kameroje nebuvo tualeto, nebuvo kur atsigulti ir pan.

8. Vadovaujantis Taisyklių (teisės akto redakcija galiojusi nuo 2020 m. rugpjūčio 21 d.) 4 punkto nuostatomis, nuteistajam (suimtajam) atvykus į pataisos įstaigą (tardymo izoliatorių) patikrinama jo asmens tapatybė, ar gauti visi bausmei (suėmimui) vykdyti būtini dokumentai, atliekama jo asmens krata, patikrinami turimi asmeniniai daiktai, atliekama medicininė apžiūra, esant poreikiui jis higieniškai švarinamas, jam suteikiama galimybė nusiprausti duše, dezinfekuojami jo rūbai (Taisyklių 4.1-4.4 papunkčiai). Taisyklių 11 punkte nurodyta, kad atliekant Taisyklių 4 punkte nustatytus veiksmus nuteistieji (suimtieji) laikinai, bet ne ilgiau kaip penkioms valandoms gali būti uždaromi į laikino sulaikymo kameras. Taisyklių 12 punkte nustatyta, kad atlikus Taisyklių 4 punkte nurodytus veiksmus, nuteistieji, kol bus suskirstyti į gyvenamąsias patalpas (kameras), bet ne ilgiau kaip iki 5 darbo dienų gali būti laikomi atskirai nuo kitų nuteistųjų.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 ,,Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, 6 punkte nustatyta, kad ,,tardymo izoliatorių administraciniuose pastatuose įrengiamos <...> patalpos su trumpalaikio laikymo kameromis priimtiems į tardymo izoliatorių (išvykstantiems iš jo) suimtiesiems laikyti, atskiros patalpos jų kratai ir daiktų apžiūrai atlikti <...>“.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (teisės akto redakcija galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.), 11.2 papunktyje, apibrėžta, kad laikino sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, o 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma.

9. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 8 d. planiniu konvojumi iš Pravieniškių PN-AK atvyko į Vilniaus PN. Nors pareiškėjas nurodo, kad į Vilniaus PN atvyko apie 18 val., byloje esančiame Vilniaus PN 2020 m. spalio 9 d. rašte Nr. 42-1683 ,,Dėl maitinimo“ yra nurodyta, jog į Vilniaus PN pareiškėjas buvo atvežtas 19 val. 30 min. Kol buvo atliekami Taisyklių 4 punkte nurodyti veiksmai, pareiškėjas buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą. Kaip matyti iš nurodytų teisės aktų nuostatų, laikino sulaikymo kameros yra skirtos tik laikinam nuteistųjų laikymui, t. y. kol jie bus suskirstyti į gyvenamojo tipo kameras ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės laikino sulaikymo patalpų įrengimo nereglamentuoja. Atsakovas 2022 m. spalio 20 d. rašte Nr. 9-6543 ,,Dėl duomenų pateikimo“ informavo, kad pačiose Vilniaus PN laikino sulaikymo kamerose nėra įrengta tualetų, tačiau jie yra įrengti atskiroje patalpoje ir pareiškėjas turėjo visas galimybes jais pasinaudoti. Pateikė Vilniaus PN esančių laikino sulaikymo kamerų ir šalia esančio sanitarinio mazgo nuotraukas.

Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas išreiškė norą pasinaudoti tualetu, bet jam nebuvo leista juo pasinaudoti. Tačiau, pažymėtina, kad pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A575-662/2011; 2016 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-832-492/2016). Atsižvelgiant į ribotas kalinamų asmenų galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; 2017 m. sausio 24 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-28-602/2017). Pareiškėjas teismo posėdžio metu užsiminė, kad šalia laikymo sulaikymo kamerų nestovi joks pareigūnas, todėl formaliai kaip ir galima pasinaudoti tualetu, tačiau praktiškai, kai šalia nėra pareigūno ir nėra galimybių jį pakvieti, pasinaudoti tualetu yra neįmanoma (laikino sulaikymo kameroje nebuvo ir iškvietimo mygtuko). Atsakovas nors ir paaiškino apie galimybę pasinaudoti tualetu, tačiau nenurodė jokių konkrečių detalių, susijusių su nagrinėjamu atveju, nepaaiškino kaip į Vilniaus PN atvežtiems nuteistiesiems užtikrinama galimybė pasinaudoti tualetu, t. y. ar laikino sulaikymo kamerose yra iškvietimo mygtukai, ar prie durų stovi pareigūnas, ar galbūt tam tikrais intervalais pareigūnai ten vaikšto ir pan. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, jog jam faktiškai nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti tualetu, taigi šiuo aspektu veikė netinkamai, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų.

10. Vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 ,,Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“, 34 punktu, kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu.

Kaip ir minėta, pareiškėjas skunde teigia, kad laikotarpiu kol buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje negavo nei geriamo vandens nei maisto. Vilniaus PN 2020 m. spalio 9 d. rašte Nr. 42-1683 ,,Dėl maitinimo“, kuris pareiškėjui buvo pateiktas atsakant į jo teiktą skundą, paaiškinta, kad pareiškėjas į Vilniaus PN buvo atvežtas 19 val. 30 min., o Vilniaus PN direktoriaus įsakymu nustatytas vakarienės laikas yra nuo 18 val. 40 min. iki 20 val., todėl visiems naujai į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo pasiūlytas maisto davinys.

Nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjas nurodė, kad negavo jokio maisto ar vandens, tačiau nepateikė jokių nurodytą aplinkybę apie maisto negavimą Vilniaus PN patvirtinančių duomenų ar dokumentų, o atsakovo pateikti įrodymai iš esmės paneigia pareiškėjo argumentus. Remiantis atstovo pateiktais duomenimis, pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN būtų pažeidusi minėtų teisės aktų reikalavimus nėra. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus PN, nebūtų užtikrinusi pareiškėjo maitinimo pagal įstaigoje patvirtintą darbotvarkę, kaip tai numatyta Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 34 punkte. Priešingai, remiantis Vilniaus PN 2020 m. spalio 9 d. rašte Nr. 42-1683 ,,Dėl maitinimo“ nurodyta informacija, visiems naujai į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo pasiūlytas maisto davinys. Netikėti šiuo oficialiu institucijos raštu, nesant jame nurodomas aplinkybes paneigiančių objektyvių argumentų, nėra pagrindo. Be to, nustatyta, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės nėra nuoseklios, skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad trumpalaikio sulaikymo kameroje jis buvo laikomas 6 valandas, nuo apytiksliai 18 val. iki 00 val. 40 min., o remiantis minėtame rašte nurodytais duomenimis, realiai pareiškėjas į Vilniaus PN buvo atvežtas 19 val. 30 min.

11. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad laikinojo sulaikymo kameroje nebuvo lovų, todėl nebuvo galimybės atsigulti, teismas pažymi, jog kaip ir buvo minėta, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės laikino sulaikymo patalpų įrengimo nereglamentuoja. Laikinojo sulaikymo kameros yra skirtos trumpalaikiam suimtųjų ir nuteistųjų asmenų laikymui, todėl jos nėra panašios į gyvenamojo tipo kameras ir nepritaikytos suimtųjų ar nuteistųjų ilgesniam laikymui. Kaip ir nurodė atsakovas, reikalui esant bei gavus nuteistojo prašymą lovas atgabenti į šias kameras yra galimybė. Duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl lovos, tačiau lovą pastatyti laikinojo sulaikymo kameroje buvo atsisakyta, byloje pateikta nebuvo.

13. Taisyklių 4.3 punkte nustatyta, kad nuteistajam atvykus į pataisos įstaigą atliekama jo asmens krata, patikrinami jo turimi asmeniniai daiktai, o nuteistojo terminuota laisvės atėmimo bausme, laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos ir suimtojo turimi asmeniniai daiktai pasveriami. Taisyklių 5 punkte nustatyta, kad prieš atliekant Taisyklių 4.3 papunktyje nurodytus veiksmus, nuteistasis (suimtasis) supažindinamas su asmeninių daiktų, kurių leidžiama nuteistiesiems (suimtiesiems) turėti pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje), sąrašu ir reikalavimu dėl asmeninių daiktų bendro svorio, taip pat nuteistajam (suimtajam) pasiūloma turimus asmeninius daiktus, kurių neleidžiama turėti pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) ar kurių svoris viršija nustatytą leistiną asmeninių daiktų svorį, ir maisto produktus, kurių galiojimo terminas pasibaigęs, atiduoti pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracijai saugoti, sunaikinti arba perduoti jo nurodytam asmeniui.

Pagal Taisyklių 6 punktą, nuteistojo (suimtojo) savanoriškai atiduoti asmeniniai daiktai (išskyrus maisto produktus ir pinigus) saugomi pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) arba nuteistojo (suimtojo) prašymu perduodami jo nurodytam asmeniui. Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad nuteistojo (suimtojo) savanoriškai atiduotų saugoti asmeninių daiktų bendra masė neturi viršyti 20 kilogramų (toliau – kg) ir jie nuteistojo (suimtojo) prašymu gali būti grąžinti nuteistajam (suimtajam), jei tų daiktų leidžiama turėti pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) ir nebus viršyta leidžiamų turėti pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) asmeninių daiktų bendra masė. Jei nuteistojo (suimtojo) atiduotų saugoti asmeninių daiktų bendra masė viršija 20 kg, jam pasiūloma asmeninius daiktus, kurių svoris viršija nustatytą masę, per tris mėnesius perduoti kitam asmeniui. Nuteistajam (suimtajam) per tris mėnesius neperdavus saugomų asmeninių daiktų, kurių svoris viršija leidžiamą bendrą masę, kitam asmeniui, šie daiktai sunaikinami.

Taisyklių 9 punkte nustatyta, kad per nuteistojo (suimtojo) asmens kratą ir asmeninių daiktų patikrinimą rasti daiktai, kurių neleidžiama nuteistiesiems (suimtiesiems) turėti pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje), maisto produktai, kurių galiojimo terminas pasibaigęs, taip pat asmeniniai daiktai, kurių svoris viršija nustatytą bendrą daiktų svorį, paimami. Paimti nuteistojo asmeniniai daiktai, jeigu dėl jų nepradedamas ikiteisminis tyrimas arba administracinė teisena, perduodami sunaikinti, rasti nuteistojo pinigai ir vertingi asmeniniai daiktai perduodami į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, o rasti suimtojo pinigai ir asmeniniai daiktai, jeigu jie nepridedami prie ikiteisminio tyrimo medžiagos arba baudžiamosios bylos, Taisyklių 6 ir 7 punktuose nustatyta tvarka įrašomi į jo asmeninę sąskaitą tardymo izoliatoriuje, saugomi ar perduodami suimtojo nurodytam asmeniui.

14. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad prieš atliekant kratą, jis nebuvo supažindintas su asmeninių daiktų, kurių leidžiama nuteistiesiems (suimtiesiems) turėti pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje), sąrašu, pažymėtina, jog šiuo aspektu teismas Vilniaus PN pareigūnų veiksmuose (neveikime) neteisėtumo nenustatė. Iš byloje pateikto Vilniaus PN 2020 m. spalio 22 d. atsakymo Nr. 42-1789 (į pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 28 d. skundą) matyti, kad pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 8 d. į Vilniaus PN iš Pravieniškių PN-AK buvo perkeltas vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsnio (nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmės) nuostatomis. Iš į bylą pateikto Vilniaus PN 2020 m. spalio 19 d. atsakymo Nr. 42-1762 (į pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 14 d. skundą) turinio nustatyta, kad pareiškėjas su Taisyklėmis ir kitais jį dominančiais teisės aktais pasirašytinai buvo supažindintas 2020 m. sausio 24 d., pokalbio su Pravieniškių PN-AK 1-ojo sektoriaus specialistu metu. Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad byloje yra pateiktas Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 6 d. nuosprendis, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu dėl nusikaltimo – telefoninio sukčiavimo, padaryto jam kalint Alytaus pataisos namuose. Minėtas nusikaltimas padarytas naudojant pataisos namuose draudžiamus turėti daiktus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pasirašytinai su Taisyklėmis buvo supažindintas dar 2020 m. sausio 24 d., o Taisyklės reglamentuoja visų šalyje esančių pataisos įstaigų tvarką, t. y. tos pačios taisyklės galioja visose pataisos įstaigose, nėra pagrindo pripažinti, kad Vilniaus PN pareigūnai, nesupažindindami pareiškėjo su Taisyklėmis, padarė pažeidimą.

15. Kaip ir minėta, atliekant Taisyklių 4.3 papunktyje nurodytus veiksmus, nuteistajam (suimtajam) pasiūloma turimus asmeninius daiktus, kurių neleidžiama turėti pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) ar kurių svoris viršija nustatytą leistiną asmeninių daiktų svorį, ir maisto produktus, kurių galiojimo terminas pasibaigęs, atiduoti pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracijai saugoti, sunaikinti arba perduoti jo nurodytam asmeniui.

Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 ,,Dėl laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – ir Instrukcija), 144.1 papunktyje taip pat nurodyta, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į įstaigą, taip pat išvykstant iš jos, privalomai atliekama suimtojo (nuteistojo) visuminė krata. Instrukcijos 145 punkte nurodyta, kad visuminė asmens krata atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, nenumatytus suimtiesiems (nuteistiesiems) leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų sąrašuose.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo argumentai, susiję su kratos atlikimu yra prieštaringi. Viena vertus pareiškėjas teigia, kad nedalyvavo kratoje, kita vertus, tiek skunde, tiek ir atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodo, jog kartais jam buvo leista iš krepšių išimti daiktus, juos perdėti į dėžes, taip pat, kad jis vardijo kokie daiktai kurioje vietoje sudėti, kas turi būti perduota į daiktų saugojimo sandėlį. Nors pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo pasiūlyta atiduoti Vilniaus PN administracijai neleistinus turėti daiktus, Vilniaus PN 2020 m. spalio 10 d. rašte Nr. 9-6543 ,,Dėl duomenų pateikimo“ nurodyta, kad pareiškėjui, kaip ir visiems kitiems nuteistiesiems, prieš atliekant visuminę bei daiktų kratą pareigūnai žodžiu pasiūlė atiduoti Vilniaus PN administracijai neleistinus turėti daiktus. Atkreiptinas dėmesys, kad Taisyklėse nėra nurodyta ar pasiūlymas atiduoti daiktus turi būti žodinis ar raštiškas, todėl laikytina, kad Vilniaus PN pareigūnams žodžiu pasiūlius pareiškėjui atiduoti neleistinus turėti daiktus, nebuvo padarytas teisės aktų pažeidimas. Byloje nėra nustatyta, kad pareigūnai dėl kokių nors priežasčių būtų priešiškai nusiteikę pareiškėjo atžvilgiu ar siektų jam pakenkti. Nei skunde, nei teismo posėdyje pareiškėjas taip pat nenurodė suinteresuotumo priežasčių. Taisyklių III skyriuje (20-36 punktai) nurodyti nuteistiesiems (suimtiesiems) leidžiami įsigyti ir turėti asmeniniai daiktai, bei jų bendra masė. Šiame skyriuje nėra nustatyta tarp leidžiamų daiktų išankstinio apmokėjimo SIM kortelės, WIFI antenos ar ne tam skirtose įpakavimo dėžutėse esantys vaistiniai preparatai. Nors pareiškėjas teigia, kad kratos metu, jam nematant pareigūnai pasisavino jo daiktus, iš pateiktos dokumentinės medžiagos matyti, kad Vilniaus PN administracija, vadovaudamasi Taisyklių nuostatomis, neleistinus turėti daiktus paėmė ir perdavė saugoti Vilniaus PN 1-ajame Saugumo valdybos skyriuje, kaip tai nustatyta Taisyklių 9 punkte. Nors pareiškėjas ne kartą pabrėžė, kad atsakovas galimai tyčia nepateikė vaizdo įrašų, taip apsunkindamas pareiškėjo galimybes pagrįsti savo argumentus, atkreiptinas dėmesys, jog kaip ir nurodė atsakovas, jis neturi galimybės pateikti prašomos vaizdo medžiagos, nes vadovaujantis Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 3-22 „Dėl Vilniaus pataisos namų vaizdo stebėjimo sistemų bei mobiliųjų vaizdo ir garso įrašymo priemonių naudojimo bei šių sistemų bei priemonių įrašų saugojimo“ 5.2 papunkčiu, Vilniaus PN vaizdo stebėjimo sistemoje esantys vaizdo įrašai saugomi 15 kalendorinių dienų, o mobiliųjų vaizdo registratorių ir garsą fiksuojančių priemonių įrašai – 5 kalendorines dienas.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes ir duomenis, Vilniaus PN užfiksuotus rašytine forma, daro išvadą, kad Vilniaus PN veiksmai buvo teisėti bei pagrįsti, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, jog atliekant kratą Vilniaus PN buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.

17. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas paaiškino, jog neleidžiamus laikyti daiktus buvo palikęs saugoti Pravieniškių PN-AK administracijai; perkeliant jį į Vilniaus PN, neleidžiami laikyti daiktai buvo grąžinti pareiškėjui. Tačiau, kaip matyti iš Pravieniškių PN-AK 2022 m. spalio raštu pateiktų duomenų (pagal teismo įpareigojimą), pareiškėjas šioje byloje aptariamus draudžiamus laikyti daiktus – 11 SIM kortelių, Wi-Fi adapterį, 4 vaistų tabletes ir pan., nebuvo palikęs saugoti Pravieniškių PN-AK administracijai ir perkeliant jį į Vilniaus PN jų nepasiėmė. Tad šiuo aspektu pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir klaidinantys teismą.

19. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens pažeminimas, fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

20. Įvertinęs aplinkybę, jog byloje buvo nustatyta tik Vilniaus PN pareigūnų netinkami veiksmai, susiję su galimybės pareiškėjui patekti į tualetą nesudarymu, byloje nesant įrodymų apie šio pažeidimo pareiškėjo sveikatai sukeltas neigiamas pasekmes, kad pareiškėjas realiai tuo metu norėjo ar prašėsi į tualetą, be to, tai truko pakankamai trumpą laiko tarpą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Galimybės pareiškėjui patekti į tualetą nesudarymas galėjo sukelti tik trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas, būtent dėl šio pareiškėjo skundo aspekto, yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas patenkinamas iš dalies, t. y. pripažįstama, kad pareiškėjo teisė buvo pažeistą, tačiau ji nepasiekė tokio lygio ir intensyvumo, kad būtų pagrindas pareiškėjui priteisti neturtinę žalą pinigais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 4 punktai).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas sąlygas pareiškėją laikant laikino sulaikymo kameroje Vilniaus pataisos namuose (nesudarant galimybės pasinaudoti tualetu).

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.